Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2024 m. birželio 5 d., trečiadienis

Ar Šėtonas gauna Dievo leidimą? 3 iš 4

 Does Satan Get Permission from God? #3 of 4

 Sveikinu visus,

 Mes nustatėme 1 Korintiečiams 10:13 ir Jokūbo laiškų 1:13 tiesas: Dievas neleis mums būti gundomiems/bandomiems/mėginamiems virš to, ką galime ištverti. Jis


taip pat riboja Šėtoną IR sudaro būdą pabėgti. Dievas nėra gundomas blogiu, todėl Jis nieko negundo/nebando/nebando blogiu. Tai atveda mus prie žmogaus, vardu Jobas.

 Atminkite, kad Senąjį Testamentą mes interpretuojame Naujojo Testamento akimis. Kodėl? Nes NT yra aukštesnis Dievo Tėvo apreiškimas. Paulius apie tai rašė 1 Korintiečiams 10:6 ir 11, du kartus sakydamas, kad tai, kas atsitiko Izraeliui ST, buvo pavyzdys mums. Taigi į Senąjį žvelgiame Naujojo akimis.

Kai buvai vaikas, konkrečius savo gyvenimo įvykius matėte vaiko akimis. Tačiau suaugęs pamatėte tuos pačius įvykius kaip suaugęs. Ši perspektyva sukelia pakartotinę interpretaciją nuo tada, kai buvote vaikas. Tas pats su ST/NT. Mes matome ST per Jėzų iki tų įvykių.

 Dievas, šėtonas ir Jobas

 Jobas gyveno po Nojaus, bet prieš Abraomą. Tai suprantame dėl jo ilgo gyvenimo – po teismo jis gyveno dar 140 metų. Kunigystės nebuvo, jis pats aukojo Dievui. Ir Viešpats jam pasirodė antgamtiškai, iš viesulo.

 Jobo knyga yra hebrajiška poezija ir yra seniausia knyga Biblijoje, todėl užima 1 vietą su psalmėmis, patarlėmis, Ekleziastu ir Saliamono giesme. Mozė parašė Pradžios knygą, Išėjimo knygą, Kunigą, Skaičius ir Pakartoto Įstatymą apie 1400 m. pr. Kr. Jobo knyga yra senesnė, dauguma mano, kad ji buvo parašyta apie 1800 m. pr. Kr. – 400 metų senesnė nei buvo parašyta Pradžios knyga. Rašymo stilius panašus į panašius to paties laiko Babilono raštus.

Mums sakoma Jobo 1:1-3, kad jis buvo turtingiausias žmogus rytuose.

 Jis turėjo tūkstančius avių, galvijų, kupranugarių, asilų ir daug darbuotojų. Kupranugariai buvo skirti dykumos karavanams / importui / eksportui. Asilai buvo miesto ir trumpo nuotolio automobiliai kroviniams vežioti (sunkvežimiai). Jis taip pat turėjo avis (maistas / vilna), galvijus (mėsa / oda), javus ir keletą kitų verslo interesų.

 Iš 29:1-17 sužinome, kad Jobas buvo didikas ir jų vadas (25 eil.), sėdėjęs prie miesto vartų valdyti. Jis buvo taip gerbiamas, jaunuoliai gerbė jį, kiti kilmingieji atsistojo ir tylėjo jam artėjant. Jo paties žodžiais tariant, jis buvo „akys akliesiems ir kojos luošiems“. 31:1 jis pasakė, kad sudarė sandorą akimis, kad nežiūrės į kitą moterį. Tame skyriuje jis taip pat sako, kad kvietė vargšus ir alkanus valgyti kartu su savimi, o vargšus aprengdavo savo vilnos drabužiais. Jis buvo labai geras, išmintingas ir dosnus žmogus.

 Bijojo dėl savo vaikų išgelbėjimo

 Jobo 1:4-5 atskleidžia, kad jis buvo taip susirūpinęs dėl savo vaikų dvasinio gyvenimo, kad dėl jų nuolat aukodavosi Dievui. Tai būtų panašu į tai, kad mama ar tėtis taip susirūpinę dėl savo vaikų išgelbėjimo reguliariai lankytų pamaldas jų vardu arba duotų pinigų tikėdamiesi, kad Dievas juos pamatys ir atves pas Jį. Jis nuolat nerimavo dėl jų vaikščiojimo su Dievu.

 Emocinė, psichinė ir fizinė būklė

 Job: 24-26 Jobas atskleidžia: "Mano sielvartas ir verksmas tapo mano kasdieniu maistu. Mano dejonės liejasi iš manęs kaip vanduo. Man atsitiko tai, ko aš labai bijojau, ir įvyko tai, ko bijojau. neturėjau ramybės, saugumo, negalėjau užmigti, ir mane ištiko suirutė“.

 Žinome, kad Jobui susirgo odos liga, ir matome, kad jis buvo labai turtingas, bet buvo baimės, nerimo ir streso žmogus. Ką darytumėte, jei būtumėte šiuolaikinis gydytojas ir ponas Jobas ateitų pas jus. Jis papasakotų apie savo, kaip mero, pareigas, apie savo nepaklusnus vaikus ir baimę dėl jų bei daugybę savo verslų. Jis negali užmigti, jis visada baiminasi ir nerimauja, jam gali būti egzema, juostinė pūslelinė, psoriazė, rožinė, furunkulai ir (arba) kitos su oda ir stresu susijusios ligos.

 Būdami jo gydytojai, mes išrašytume vaistus nuo streso ir miego, lieptume pailsėti, kreiptis į konsultantą, kad susitvarkytų su gyvenimo įtampa ir baimėmis. Taip ir vyko natūraliai.

Dvasiškai kalbant: Šėtonas mato tavo baimes ir stresą, kurie yra atviros durys tave pulti.

 Viso to, kas vyksta natūraliai, Jobo 1:6 užkulisiuose pasakojama, kad Šėtonas atėjo prieš Tėvą, ir kad jis klajojo po žemę. (v7). Terminologija, „pasirodė Viešpaties akivaizdoje“, gali būti panašu  ,, fiziškai ateiti pas Jį“.

 Šiais laikais mes dažnai sakome: „Eikime pas Viešpatį melstis“ arba „Atneškime savo naštas Viešpačiui“, bet niekas netiki, kad fiziškai ateiname prieš Jį. Taigi šioje poezijoje neaišku, ar tai buvo tiesiogine prasme situacija po Nojaus tvano, kai Šėtonui buvo suteikta prieiga prie Tėvo, ar taip, kaip sakome „einame pas Tėvą“. Mes žinome, kad po kryžiaus Šėtonas neturi prieigos prie dangaus – kaip teigiama Efeziečiams 1:20-23, Kolosiečiams 2:14-16, Hebrajams 9:11-15, 23-25 ​​ir t.t.

 Šėtonas vaikščiojo žeme, ieškodamas, ką praryti.

Jobo 1:7 jis tai pripažįsta, o tai atitinka 1 Petro 5:8, kuriame teigiama, kad šėtonas klaidžioja kaip riaumojantis liūtas ieškodamas, ką gali  praryti. Tada diskusija pakrypsta apie Jobą ir su kiekviena galimybe nužudyti Jobą, Viešpats imasi apribojimų.

 Tai atitinka 1 Korintiečiams 10:13, kuriame sakoma, kad kai ateis išbandymas, jis apribos tą išbandymą IR padarys kelią išsigelbėti. Dievas nėra gundomas blogiu, todėl tai buvo grynai mūsų gerojo Tėvo veiksmas, apribojęs tai, ką Šėtonas padarė Jobui. Jobo pabėgimo būdas jam buvo daug kartų pristatytas, net miegant Viešpats bandė jį pasiekti. Galiausiai atgaila tapo jo išsigelbėjimo būdu.

 Patarlių 26:2 sakoma; „...Prakeikimas neateina be priežasties“.

 Šėtonas turėjo atviras duris į Jobo gyvenimą – jo vaikai nevaikščiojo su Dievu, todėl buvo plačiai atviri pulti. Jobą dėl streso ir baimės galėjo ištikti širdies smūgis. Buvo priežastis, dėl kurios šėtonas užpuolė Jobą ir jo šeimą, ir Dievas turėjo apriboti, ką jam galima padaryti.

Nesigilinant į detales, 3 Jobo draugai apkaltino jį slapta nuodėme, tačiau ketvirtasis Elihuvas teisingai kalbėjo apie Dievą ir Jobą. Jis sakė, kad Dievas jau kurį laiką bandė pasiekti Jobą, net jam miegant, bet Jobas neklausė. Job 33: 14-30 ir 36: 1-12.

 Elihuvas taip pat pasakė Jobui, kad Dievas su juo to nepadarė, 37:23: "Kalbant apie Visagalį, jis yra nepasiekiamas ir galingas savo galia bei teisumu. Jis neengs."

 Elihuvas teisingai kalbėjo apie Dievą ir Jobą

 Jis buvo vienintelis visoje istorijoje, kurio Dievas nereikalavo atgailauti. Pradedant nuo 38 Jobo skyriaus, Dievas reikalauja Jobo atgailauti: "Kas tas, kuris temdo patarimą kvailais žodžiais? Būk kaip vyras, ir aš pareikalausiu iš tavęs!" Viešpats klausia Jobo, ar jis buvo kai vyko kūrimas, ar sukūrė erelio akis, kad matytų taip toli, ir daug kitų klausimų apie gamtą ir Jobo buvimą ar žinias.

 Jobo 40:2 Dievas klausia: "...ar Jobas mane mokins? Tegul atsako tas, kuris mane kaltina!" Jobas išmintingai atgailauja, sakydamas 4 eilutėje: "Aš esu niekingas. Kas galo tau atsakyti? Uždėsiu ranką ant burnos." Tačiau Dievas ir toliau reikalauja iš Jobo 7 eilutėje: "Apsirenk ir žiūrėk į mane kaip į vyrą! Ar diskredituojate mano teisingumą? Ar kaltinate mane, kad pasiteisinu?"

 Galiausiai, kai Viešpats baigia, Jobas atsako 42: 1–6:

 "Kas kalbėjo nežinodamas? Tai aš. Bjauriuosi savimi... Aš kalbėjau apie dalykus, kurių nesuprantu, kvailai, apie dalykus, kurie man nežinomi, tačiau kalbėjau taip, lyg žinočiau... Esu girdėjęs apie tave, bet dabar aš tave pamačiau aš atgailauju dulkėse ir pelenuose (atgaila).

Paskutinė mintis susijusi su 42:11, kur jo draugai guodė Jobą dėl „visų dalykų, kuriuos Viešpats atnešė Jobui“. Hebrajiškas žodis „hebi“ iš šaknies „bo“ yra leistinoje, o ne priežastinėje kalboje. Jame sakoma, ką Viešpats leido tai nutikti su Jobu, o ne tai, kad Jis buvo to šaltinis, bet leido. Tai vėlgi atitinka NT, kuri sako, kad Dievas nebando žmogaus blogiu, o kai ateina priešas, Jis nustato ribas ir sudaro būdą išsigelbėti.

 Kaip Elihuvas Jobui pasakė tiek daug žodžių; 'Dievas tau to nepadarė, jis bandė tave pasiekti net miegant, bet tu jį ignoruoji.' Jobas atgailavo, jo gyvenimas buvo atstatytas ir palaimintas.

 Kitą savaitę kaip mes atveriame duris velniui ir kaip jis naudoja mūsų valdžią prieš mus.

 Iki tol, palaiminimai,

 

Džonas Fenas

 

 

 

 

 

 

2024 m. gegužės 26 d., sekmadienis

Ar Šėtonas gauna Dievo leidimą? 2

 

John Fenn, 24, May, 2024,  Does Satan Get Permission from God? #2 of 3

 Sveikinu visus,

 Aš pakeičiau tai į 4 dalių seriją, o ne 3 dalių. Dėl to šią savaitę apimsime tam


tikrą NT sritį, o kitą savaitę įeisime į Jobo knygą. Tai padeda tam pagrindą.

 Mes nustatėme, kad Šėtonas žemėje gundo, bando, mėgina žmones.

 Jis ateina vogti, žudyti ir naikinti Jėzus sakė. Tėvas nėra gundomas/bandomas/išbandomas blogiu, ir Jis negundo/nebando/nemėgina blogiu. Tačiau jis apriboja tai, ką Šėtonas gali padaryti, ir sudaro mums būdą pabėgti. (Jono 10:10, Jokūbo 1:13, I Korintiečiams 10:13)

 Šis supratimas, kad Dievas nėra gundomas blogiu, reiškia, kad Jis nesuteikia jam leidimo. Vietoj to jis apriboja tai, ką Šėtonas gali padaryti, tai reiškia, kad Šėtonas gali padaryti daug daugiau, nei jam leidžiama. Jėzus sakė, kad ateina „tik vogti, žudyti ir naikinti“.

 Kaip dažnai mes suvokėme, kad Šėtonas galėjo mus nužudyti, bet to nepadarė? Kiek kartų pagalvojome, kad jei ne Dievas, būtume mirę, kalėjime arba gyventume pasimetusį ir nuodėmės pilną gyvenimą? Taip, Šėtonas GALĖJO ir gali padaryti mums daug daugiau, bet mūsų Tėvas per visą mūsų gyvenimą apriboja Šėtoną. Jis visada apribojo išbandymus / išmėginimus / pagundų lygiu, bet ne tiek, kad nesugebėtume su jais susidoroti. IR JIS visada leidžia pabėgti.

 Netgi Mato 24:22 Jėzus kalba apie Jį sugrįžtant, kad sutrumpintų tas dienas, nes jei būtų leista tam tęstis, niekas neišgyventų. Taigi net pabaigoje Jis apribos tai, ką Šėtonas gali padaryti žmonijai.

 Šėtonas neprašo leidimo

 Manymas,  kad Šėtonas ateina pas mūsų Tėvą, kad gautų leidimą mus gundyti ar bandyti, paverčia Tėvą iškrypusiu veidmainiu. Jis negali sakyti, kad mus myli, ir niekas negali mūsų atskirti nuo Jo ir duoti mums Kristų, viena vertus, o paskui, kita vertus, suderinti su mūsų mirtingu priešu, kad į mūsų gyvenimą atneštų mirtį ir sunaikinimą. Ne! Jis nelaimina dešine ir nekeikia kaire!

 Tėvas lieja malonę į mūsų dvasią, į mūsų gyvenimą, saugodamas mus nuo mums nežinomų grėsmių. Niekada nežinome šioje dangaus pusėje apie į mums važiavusį neblaivų vairuotoją, kurį policininkas patraukė prieš pat įskridus į mus. Niekada nesužinome apie šlapias grindis darbo vonioje, kurias sargas išdžiovino prieš pat mums norėdamos jomis naudotis ir būtume paslydę bei susižeidę. Kiek tūkstančių kartų buvo mūsų  pasigailėta, tai žino  tik mūsų Tėvas?

 Jėzus, Šėtonas ir Petro sijojimas

 Jėzus pasakė Luko 22:31-34: „Simonai, Simonai, šėtonas troško jus persijoti kaip kviečius. Bet aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nesužlugtų. O atsivertęs sustiprintum savo brolius”. Tada Petras tarė: 'Viešpatie, aš pasiruošęs eiti su tavimi į kalėjimą ir į mirtį'. Ir Jis pasakė: “Sakau tau, Petrai, prieš gaidžiui nepragydus tu tris kartus manęs išsiginsi”.

Žodis „troško“ reiškia „visiškai atiduoti“ (Petrą). Dievas nėra gundomas atiduoti Petrą, nei jokiu šėtono troškimu blogiui, kurį turi šėtonas. Dievas apribojo Šėtono dalyvavimą Petro gyvenime.

 Tačiau yra būdas, kaip žmonės gali atsiduoti šėtonui jo valiai: Paulius rašė II Timotiejui 2: 25-26 žmonės, pagauti nesutarimų ir nuomonių, nuvedusių  iki nesantaikos. Jis sakė: „juos paima į nelaisvę Šėtonas savo valiai...“ Koks baisus poelgis, kurį galima padaryti prieš save, atveria žmogų šėtono   nelaisvei  savo valia. Oho....bėkite nuo nesantaikos!)

 Pažvelkite į bet kokį gyvenimo iššūkį, kuris atvedė jus prie svarbaus sprendimo taško: konfrontacija darbe, moralinė krizė, kai padarėte tai, ko prisiekei, kad niekada nedarysite. Kažkas, susijęs su žmogaus baime ir pasirinkimu pripažinti neteisingą elgesį arba meluoti spaudžiant. Petras suklupo. Bet jis pasveiko, niekada neprarasdamas tikėjimo Viešpačiu, nors neigė Jį pažįstantis.

 Petras nuo pat pradžių buvo nestabilus?

 Matome nenuspėjamą ir nestabilų charakterį, turintį daugybę sričių, kur Šėtonas gali pavogti, nužudyti ir (arba) sunaikinti. Jėzaus atsakymas žinant Šėtono planus buvo melstis už Petrą, kad jo tikėjimas nesužlugtų, ir malda už jo ateitį, kad jis vėliau stiprintų brolius. Jėzus nematė Petro atsižadėjimo, kaip jo tikėjimo žlugimo, o kaip Petro charakterio problemą.

 Jėzus negali nepaisyti jo laisvos valios ir priversti jį Jo neišsižadėti. Jėzus galėjo melstis už Petrą, kad per sijojimą jis išmoktų ir augtų dėl tos patirties.

 Apaštalų darbų 27:10 Paulius  Romos kalinys laive,

 Jis pasakoja, kad jei jie išplauktų, jie prarastų laivą, krovinį ir savo gyvybes. Tai buvo šėtono plano apreiškimas iš Tėvo – labai dažnai Tėvas atskleidžia šėtono planą ir mes iš nežinojimo priekaištaujame Šventajai Dvasiai mąstydami, nes tai yra neigiama, ko negali būti iš Dievo.

 Bet Paulius suprato, kad Dievas jam rodo, kad jie praras laivą, krovinį ir gyvybes, jei tęs toliau plaukti. Po ilgo pasninko ir maldos audros krečiamoje jūroje angelas atsistojo prie Pauliaus ir pasakė, kad Dievas pasigailėjo visų žmonių (276

. m) nors jie vis tiek praras krovinį ir laivą. Pauliui taip pat buvo nurodyta, kad jie užplauks ant seklumos saloje ir jie turi likti laive, kol jis pradės lūžti, kad būtų išgelbėti visi 276. (Visada yra sąlygos malonei). (v21–31)

 Šiuo atveju šėtonas bandė nužudyti Paulių, bet Dievas nustatė ribas: Jis atidavė visus 276 jų gyvybes, IR davė nurodymus, kaip išgyventi. Dar geriau, kai Paulius buvo išgelbėtas, Dievas išgydė saloje esantį vadą ir daugelis buvo išgelbėti. Kaip tai riboja šėtono pradinį planą nužudyti Paulių!

 Pažvelkite į tuos laikus: kur priešas pateko į jūsų gyvenimą? Per draugus? Dėl neprotingų sprendimų, kuriuos priėmėte? Dėl kitų neprotingų sprendimų? Kaip jis bandė jus nužudyti, pavogti ar sunaikinti – dabar ieškokite apribojimų, kuriuos Dievas nustatė Šėtonui. Ką manai, kas galėjo būti?

 Koks buvo pabėgimo būdas? Ar reikėjo atgailauti? Ar reikėjo imtis atsakomųjų priemonių? Ar tai buvo pakeisti įpročius ar nutraukti santykius?

 Pažvelkite į savo gyvenimą ir pamatysite tą patį modelį, aprašytą 1 Korintiečiams 10:13: ataka, atakos apribojimas, būdas išsigelbėti. Ieškok malonės.

 Kitą savaitę Jobas atvėrė duris į mirtį, bet Dievas kelis kartus įsikišo, kad apribotų Šėtoną.

Iki tol, laiminu,

 

Džonas Fenas

2024 m. gegužės mėn. naujienlaiškis

 2024 May newsletter 

 Sveikinu  visus,

Olandijoje turėjome nuostabią konferenciją. Sunku žodžiais apsakyti įvairiapusiškus būdus, kuriais Viešpats tarnauja žmonėms šiose rekolekcijose. Yra


toks turtingumas, kai valgome visi kartu, darome kavos/arbatos/užkandžių pertraukėles – visiškas pasinėrimas į bendravimą  su draugais iš 18 tautų!

 Šlovinimo metu šeštadienio vakarą mažiausiai 3 buvo pakrikštyti Šventąja Dvasia, keli pranešė, kad pasveiko, keli matė Viešpatį, kai jų akys atsivėrė į Jo karalystę, kai Jis vaikščiojo tarnaudamas žmonėms.

 Kai penktadienio vakarą susėdome ratais melstis vieni už kitus, manau, kad dauguma ten gavo pranašystę, ir visi buvo labai padrąsinti ir ugdyti.

 JAV rinkimų ciklas

  gruodžio mėn. ir 2021 m. sausio mėn., prieš inauguraciją, Viešpats aplankė mane 2 kartus, kaip daugelis prisimins. Jis kalbėjo apie Biden, turintį kognityvinių problemų, kurios greitai paaiškės visiems, ir liepė man melstis, kad nebūtų   „katastrofiško medicininio įvykio, kuris būtų blogas šaliai“. Jis sakė, kad jei taip nutiktų, Harris eis prezidento pareigas maždaug paskutinius 9 kadencijos mėnesius. Alternatyva būtų, kad jie siūlytų ką nors kitą kandidatuoti kituose rinkimuose.

 Mes esame šiame laikotarpyje,  o Biden tebepatiria  kognityvinį nuosmukį, bet be katastrofiško įvykio, o tai reiškia, kad jo asmeniniai būklei būtų gerai, jei demokratų kandidatu būtų kas nors kitas. Laukiu, kad tai įvyktų jų suvažiavime – tai pamatysime. Žinau, kad Viešpaties valia mūsų gyvenime vykdoma nepriklausomai nuo politikos. Tėvo gebėjimas daryti tai, ką Jis nori daryti mūsų gyvenime, nėra pagrįstas vertybinių popierių rinka ar politika.

 Daug balsų kalba dalykus  prieštaraujančius Raštui

Gavau daug el. laiškų iš žmonių, siūlančių įvairias suspaudimų laikotarpio datas,  apreiškimus apie Viešpaties sugrįžimą, Armagedoną, 144 000 išaiškinimą ir pan.

 Vienas asmuo sakė, kad Armagedono mūšis įvyks rugpjūčio 4 d. Kiti yra įsitikinę, kad paėmimas įvyks šį mėnesį (gegužę). Kiti teigia, kad pirmasis Saulės užtemimas JAV prieš kelerius metus pažymėjo Suspaudimų laikotarpio pradžią. Kiti man atsiuntė el. laišką, kad 6-asis antspaudas buvo atidarytas... (bet taip neįvyko).

 Kai vienam vyrui nurodžiau, kad jo žodžiai buvo neteisingi, jis el. paštu atsiuntė žinutę, kad meldėsi už mano sūnaus (Chriso) mirtį per 24 valandas nuo elektroninio laiško gavimo, kad žinočiau, kad Dievas atsiuntė jį man kaip pranašą. . Tai tiesiog ligonis ir aš jam tai pasakiau. Ar galite tai įsivaizduoti? Prašyti Dievo nužudyti mano sūnų, kad tikėčiau, kad tas vaikinas tikras pranašas? Bent jau beprotiškas, demonų paveiktas tai jau tikrai.

 Namų surinkime mes turėjome juos visus – bet namų surinkimas turi būti sveikas, saugus, subalansuotas.

 1 Korintiečiams 14:26–40 Paulius duoda nurodymus, kaip būti svečiu kieno nors namuose. Tai apima  viską daryti „padoriai“ ir „tvarkingai“. Tai reiškia moraliai ir etiškai sąžiningai ir tvarkingai.

 Todėl jis sako, kad reikia pakaitomis, pasiduoti kitam asmeniui, jei jis mano, kad turi žodį, suprasti, kad galite kuo nors pasidalinti, bet tai bus įvertinta ir gali būti priimta arba atmesta. Jis sako, kad tu visada viską valdai savo dvasioje, Dievas nereikalaus pasakyti tą ar aną,  jei neturi galimybės pasidalyti, kalbėk sau ir Viešpačiui.

 Šios pagrindinės gairės prieštarauja vienam ar daugiau įsitikinimų nesubalansuotam žmogui. Kažkas, norintis ateiti į namų susirinkimą, dažnai nori dominuoti pokalbyje. Pauliaus gairės prieštarauja tam, nes Paulius apibūdina pokalbius, kaip duoti ir imti, priimti ir (arba) atmesti idėjas. Šie žmonės yra taip įsitikinę, kad yra teisūs, kad apkaltins sveikuosius ir subalansuotus, kad jie yra nesubalansuoti – kaltins kitus tuo, kuo yra patys kalti.

 2 iš paskutinių kartų, kai Viešpats mane aplankė anksčiau šiais metais,

 Jis kalbėjo apie tai, kad kūnas teisia pats save, grįžta prie pirmosios meilės, būtent mylėti Jį, be slaptų motyvų motyvų. Jį, be dienotvarkės. Mylėti Jį , vaikščioti su Juo nesistengiant ,  priversti Jį palaiminti, išgydyti, aprūpinti jus ar dėl kokių nors kitų priežasčių. Tiesiog... mylėti Jį.

Nesvarbu, ar Viešpats ragino jus, likti atokiau nuo svetainių, kurios, jūsų žiniomis, yra išbalansuotos, ar greičiau kam nors atleisti, ar nustoti žiūrėti laidas, kuriose dažnai beprasmiškai vartojamas Jo vardas ir kiti keiksmai. žodžiai, kuriuos žinote, liūdina jūsų dvasią – laikas apsivalyti, žmonės.

 Ir vienas dalykas, kuris labai subtiliai ir nepastebimai tam padeda, yra reguliarus bendravimas namų surinkime. Mažos grupės, namų surinkimas, bet kokia forma, kur kas savaitę susitinkate su tais pačiais žmonėmis ir palaikote vienas kitą, pakeliate vienas kitą maldoje, skatinate vienas kitą augti Kristuje.

 Apaštalų darbų 2:42 sakoma:

 „....jie tvirtai laikėsi  apaštalų mokymo, bendravimo , valgymo, ir maldų“. ištvermingai. Tai sprendimas ištverti. Tai sprendimas, pagrįstas tikslu ir principu, o ne emocijomis.

 Santykiais pagrįstas tikėjimas patvirtina jus ir patvirtina jūsų tikėjimą kitaip nei

 auditorija. Jūs čia nejausite neaiškių keistų jausmų dėl gražaus interjero ir vitražų  ir aptarnavimo . Ne. Santykiais pagrįstas tikėjimas patvirtina, kad priimate iššūkius mylėti žmones. Tai patvirtina jūsų tikėjimą, kai girdite žmones dalijantis tuo, ką Dievas juose daro, nes panašiai Jį atpažinsite ir savo gyvenime.

 Paulius rašė II Korintiečiams 4:18:

"...ir mes visi atidengtu veidu tarsi veidrodyje matome Viešpaties šlovę. Ir į tą atvaizdą keičiamės iš šlovės į šlovę,  Viešpaties Dvasia."

Tai sako, kad mes neturime šydo ant veido, bet stovime prieš veidrodį ir žiūrime į tai, ką Jis padarė ir daro mūsų gyvenime. Kristus yra mumyse, o mes stovime veidrodyje ir žiūrime į tą šlovę, kurią Jis veikia mumyse ir mūsų gyvenimuose. Mes matome be jokio šydo, be nieko tarp mūsų žvilgsnio ir tos šlovės, kuri yra mumyse. Kai matome Jo šlovę savyje, kai žiūrime į tą veidrodį (tai mums parodo Šventoji Dvasia), mes tampame tokiu atvaizdu – ir toliau žiūrime į tą šlovę.

 Mūsų nepakeičia nei žvilgsnis per petį į praeitį, nei nuolatinis mūsų baimių ir abejonių tyrimas – ne! Mes pasikeičiame, kai žiūrime į tai, ką Šventoji Dvasia atskleidžia, kad Viešpats mumyse daro. Stebėkite Jį, šlovę to, ką Jis padarė ir daro dabar jumyse. Taip pakeisk savo gyvenimą – žvilgsnis į Jį, žvilgsnis į tai, ką Jis padarė ir dabar daro jumyse. O dalis to darymo apima susitikimą su kitais veidrodžių stebėtojais, kurie taip pat atranda, ką Jis daro juose...

 KWOWI – dabar Kenijoje ir Ugandoje remiame 270 vaikų, ačiū! Vaikai ir jų šeimos LABAI dėkingi už šią paramą, nes JAV doleris šiose šalyse nueina toli. Vaikai Kenijoje yra išsibarstę, todėl Danielis ir Christine ten naudoja namų surinkimo vadovus įvairiose srityse, kad paskirstytų jūsų rėmimo lėšas, ir kiekvienas vaikas ir šeima taip nekantriai laukia paramos.

 Barbara ir aš, Brianas ir Amy, labai vertiname jūsų maldas ir paramą. Ačiū!

 

 

2024 m. gegužės 20 d., pirmadienis

Ar Šėtonas gauna Dievo leidimą? 1 iš 3

 

John Fenn, 17 May, 2024, Does Satan Get Permission from God? #1 of 3

Sveikinu visus,

Gavau daug el. laiškų, kuriuose klausiama, ar šėtonas kreipiasi į Dievą, kad gautų


leidimą įnešti į mūsų gyvenimą išbandymus ir vargus. Žmonės klausia apie Jobo 1, kur Šėtonas ir Dievas diskutavo apie Jobą. Jie taip pat klausinėja apie Jėzaus teiginį Luko 22:31-32, kad Šėtonas norėjo persijoti Petrą kaip kviečius.

Ar Šėtonas gauna iš Dievo leidimą mus varginti? (turi tiesioginę prieigą prie to?)

 Ši serija yra apie pokalbį tarp velnio ir Dievo, jei tai gali vykti mūsų dienomis, kad galėtume suprasti velnio strategijas.

 Biblijos aiškinimo taisyklė: Senąjį Testamentą aiškiname žiūrėdami Naujojo akimis.

 Šioje diskusijoje mus domina dvi pagrindinės eilutės: Jokūbo 1:13 ir I Korintiečiams 10:13.

 "Tegul niekas, kai yra gundomas, bandomas ar mėginamas, nesako, kad Dievas tai daro su juo. Nes Dievas nėra gundomas blogio ir nei vieno žmogaus negundo, nebando ir nemėgina ( blogiu)." (Tas pats graikiškas žodis yra išverstas pagunda, bandyti, išbandyti.)

 „Jums neatsitinka jokios pagundos, išbandymo ar mėginimo, bet tai, kas būdinga visiems. Tačiau Dievas (Tėvas) yra ištikimas, kuris neleis tavęs gundyti, bandyti ar mėginti daugiau, nei tu gali ištverti. Bet , kai ateina pagunda, išbandymas ar mėginimas, duoda būdą pabėgti, kad galėtumėte tai ištverti“.

 Šios dvi ištraukos yra mūsų supratimo pagrindas.

 Pirmiausia apie Jokūbo 1:13. Tai Dievo charakterio bruožas per visą amžinybę. Dievas nėra bandmas/gundomas/mėginamas blogio.

 Dievas išbando, bet ne  blogiu, nes Jis Pats nėra gundomas blogiu. Kodėl taip? Nes Jis neturi fizinio kūno. Pagundai, reikia fizinio žemės kūno. Jėzus tapo žmogumi ir buvo gundomas, bet Tėvas niekada nepatyrė, ką reiškia būti pavargusiam, alkanam, vaikščioti į tualetą, turėti seksualinių pagundų, maisto pagundų, situacijų, kai reikia pasirinkti tarp to, kas teisinga ir neteisinga – Jis yra meilė, džiaugsmas, ramybė, ir nieko daugiau  – Jis niekada nebuvo gundomas.

 Taigi mes žiūrime į ST taip, kaip į Jobą 1 skyrius pasakoja mums apie šėtono ir Dievo pokalbį, suprasdami, kad tai, ką Šėtonas sako bandydamas nuteikti Dievą prieš Jobą, neturi Jam jokio poveikio. Jis nė kiek nesusigundė padaryti Jobui blogio.

 Dabar I Korintiečiams 10:13. Jame teigiama, kad Dievas gina  nuo šėtono planų ir apriboja juos. Tai reiškia, kad Dievas, kuris niekada nėra gundomas blogiu, kai į mūsų gyvenimą ateis išbandymas, mėginimas ar pagunda, Jis apribos tai, ką šėtonas gali padaryti, IR suteiks mums galimybę išsigelbėti! (Čia yra tas pats žodis „pagunda“, kuris vartojamas Jokūbo 1:13, todėl žinome, kad autoriai kalba apie tuos pačius dalykus)

 Santrauka: Dievas mūsų nebando blogiu ir įsikiš, kad apribotų bet kokį išbandymą, mėginimą ar pagundą taip, kad galėtume atlaikyti, IR suteiks mums galimybę pabėgti.

 Kai Barbara ir jos geriausia draugė Margaret buvo 5 metų (1963 m. vasarą), motinos duodavo joms pinigų ir jos eidavo per savo apylinkes į parduotuvę. Tai buvo šiek tiek daugiau nei pusė mylios (1 km). (Margaret vis dar yra jos gera draugė)

 Kitoje sankryžos su šviesaforu pusėje  buvo parduotuvė. 1963 m. jame buvo sodos gėrimų automatas, kabinos ledams ir sumuštiniams valgyti, ir tai  valdė 1 žmogus, savininkas. Jos pirkdavo sumuštinį, maišelį traškučių, gaiviųjų gėrimų ir už likusius pinigus saldainių. Šiandien daugelis manytų, kad jų motinos buvo kvailos leisdamos taip reguliariai pasivaikščioti savo dukroms.Kai mes su Barbara susituokėme ir jau turėjome mažus vaikus, ji su siaubu  prisiminė, kad mama jai suteikė tokią laisvę būnant 5 metų! Ji mamos paklausė, kaip ji galėjo tai padaryti!

 Jos mama atsakė, kad pirmiausia tai buvo treniruotė, nes nuo rudens joms pirmą kartą gyvenime teks vaikščioti į mokyklą. Antra, ji pasakė, kad niekada jos dukra  nebūdavo viena, nes jos mama visą kelią turėjo draugų, kiekvienas jai skambindavo, kai mergaitės praeidavo pro šalį.

 Staiga Barbara prisiminė, kad parduotuvei vadovaujantis vyras dažniausiai skambindavo telefonu, kai jos  priartėdavo prie šviesaforo  priešingoje sankryžos pusėje. Jis padėdavo ragelį ir išeidavo iš parduotuvės, kad pasveikintų mergaites ir padėtų joms pereiti judrią gatvę. Visą tą laiką,  ji suprato, jos mama stebėjo ir buvo paskirti žmonės, kad lydėtų jas visą kelią,  vaikams to nežinant.

  Tai  panašu į mūsų mokymus. Tėvas mūsų nepalieka, bet savo karalystėje turi angelus, o mūsų karalystėje naudoja žmones, kad mus vestų kelyje. Jis mūsų nemėgina blogiu. Jis išbando mus , kai mes turime priimti  sprendimus. Jėzus paprašė turtingo jaunojo valdovo sekti Juo – sprendimas. Vyras norėjo sekti Jėzumi, bet pirmiausia norėjo atsisveikinti su savo šeima – sprendimas. Morta susipyko su seserimi Marija, nes ji tarnavo Marijai sėdint – sprendimas. Taip mes augame.

 Tačiau Jis niekada mūsų nebando blogiu, o tik veda mus kelyje, pasiruošęs įsikišti, kad apribotų ar sustabdytų viską, ką blogis nori mums padaryti, IR suteikia galimybę pabėgti.

 Apie tą Šėtono ir Dievo pokalbį Jobo 1 skyriuje – kitoje serijos dalyje!

Iki kitos savaitės!

 Džonas Fenas


2024 m. gegužės 13 d., pirmadienis

Tikėjimo dekonstrukcija #3

 John Fenn, 10, May, 2024, Deconstruction of Faith #3

Sveikinu  visus,

 Kaip melstis už žmogų, dekonstruojantį savo tikėjimą? Kaip mes su jais


kalbamės?

  Kaip melstis

 Jėzus pasakė Jono 6:45: „Kiekvienas, kuris išgirdo ir pasimokė iš Tėvo, ateina pas mane“.

 Dievą Tėvą  mes girdime savo viduje vidiniame žmoguje, čia vyksta minčių ir idėjų grumtynės. JEI žmogus pasimoko, iš to, ką Jis sako, jis ateis pas Jėzų.

Mato 16:16-17 Petras sušuko: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“. Jėzus jam pasakė: „Palaimintas tu, Simonai, nes tau tai apreiškė ne žmogus, o mano dangiškasis Tėvas“.

 Petras išgirdo ir pasimokė iš Tėvo ir atėjo pas Jėzų.

 Pauliaus maldos už kitus taip pat buvo „nukreiptos į vidų“

 

Efeziečiams 1:17-19 jis meldžiasi:

 „...be paliovos už jus dėkoju,  kad Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, šlovės Tėvas, duotų jums išminties ir apreiškimo dvasią Jo (Tėvo) pažinimui, kad jūsų supratimo akys atsivertų ir kad pažintumėte Jo šlovės turtus..."

Efeziečiams 3:14-20 pateikia daugiau įžvalgos apie jo maldą pirmame skyriuje:

 „Dėl šios priežasties lenkiu kelius prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, iš kurio turi vardą visa šeima danguje ir žemėje. Meldžiu, kad Jis (Tėvas) iš savo šlovingų turtų sustiprintų jus savo Dvasios jėga jūsų vidiniame žmoguje... kad būtumėte įsišaknijęs ir įsitvirtinę (besąlygiškoje) meilėje, kad pažintumėte visą Kristaus meilės apimtį, kuri yra anapus proto pažinimo..."

 Sujunkite tai į maldą už tą mylimą žmogų:

 „Tėve, aš keliu ____ prieš tave Jėzaus vardu. Prašau, kad suteiktum jam išminties ir apreiškimo dvasią pažinti tave, kad atvertum jo supratimo akis pažinti tavo kvietimą Jėzuje. Kad Tavo Dvasia sustiprintų jį  vidiniame žmoguje, kad jis įsišaknytų ir įsitvirtintų tavo meilėje, Tėve, kad jie suprastų tavo didžią meilę, viršijančią jų gebėjimą tai suprasti , leisk suprasti, kad Tu juos myli, Tėve, apreikšk jiems tai, kad jie išgirstų ir įtikėtų, ir ateitų pas Jėzų su šiais apreiškimais...“ ir taip pat atitinkami  žodžiai.

 

 Galite priekaištauti velniui dėl savo gyvenimo, kiek tik norite, bet žmogaus valia yra suvereni, o visa karalystė kyla iš Tėvo apreiškimo. Pirma, kad Jėzus yra Jo sūnus, atiduotas už mus, o paskui visa kita. Tai viskas apie vidinį apreiškimą iš Tėvo. Atitinkamai melskitės už juos. Nesakykite Tėvui, ko norite, kad Jis darytų, prašykite, kad jis padarytų tai, ką Jis jau apreiškė apie tai, kaip Jis veikia vidiniame žmoguje. Dirbk kartu SU Juo, užuot sakęs Jam, ką daryti.

 Kalbėkitės su jais, kai jie leidžia, kai jie kovoja (savo viduje)

 Netrukdykite Tėvui, bandydami nuimti derlių prieš laiką. Jums gali prireikti daug pokalbių su jais per daugelį metų, kai jie jų viduje vyksta kova. Tėvas yra atkaklus. Galite atsidurti su jais kelionėje kalneliais – vieną akimirką aukštyn ir viskas dėl Dievo, o kitą – žemyn slėnyje. Jūs negalėsite pamatyti, ką Tėvas  daro jų viduje, bet kai matysite, kaip jie grumiasi su dalykais giliai viduje, tai yra įrodymas, kad Tėvas veikia.

 Daugelis mato žmogų besigrumiantį ir mano, kad tai velnias juos puola. Žinoma, jis gali būti priešininkas imtynėse, bet kova yra tarp Tėvo ir žmogaus valios bei tiesos. Jėzus yra Tiesa.

 Jie vartoja tuos pačius žodžius, bet naudoja skirtingą žodyną tiems žodžiams apibrėžti.

 Kai populiariosios kultūros žmonės sumaišo skirtumus tarp objektyvios tiesos (Jėzus) ir subjektyvios tiesos (popkultūra), bendravimas tampa painus ir neaiškus.

 Labai dažnas tų pačių žodžių, bet skirtingo žodyno, vartojimo pavyzdys yra Jehovos liudytojai. Jie sako, kad tiki Jėzumi, bet tiki, kad Jehova sukūrė Jėzų kaip vyriausiąjį angelą Mykolą. Jie tiki, kad kai Jėzus gimė, Jis buvo tik žmogus, o ne Dievas kūne. Jie tiki, kad Jėzus nebuvo prikeltas iš numirusių kūne, o tik dvasiškai.

 tie patys žodžiai, skirtingas žodynas. Taip vyksta populiariojoje kultūroje. Todėl turime apibrėžti sunkumus patiriančio žmogaus dalykus. Sugrąžinkite juos ne į religiją, o į išmintį, kaip Dievas apibūdina dalykus.

 

 Dekonstrukcija nėra teisingo Dievo supratimo atkūrimas

 

Taigi jų kovose mes turime juos atstatyti, plyta po plytos, laikui bėgant, leisdami kiekvienai tiesos plytai nuguli į savo vietą ir sutvirtinti ją skiediniu. Plyta yra tiesa, Šventoji Dvasia ir jūsų išmintis yra skiedinys. Prireiks laiko, kol kiekviena „plyta“ susijungs su kitomis plytomis Šventosios Dvasios skiediniu.

 Dekonstrukcija – jos tikslas nėra atgauti teisingą tikėjimą Dievu, o tai, kad jūsų požiūris į viską atitiktų tikrovę, kaip ji matoma populiariojoje kultūroje. Taigi meldžiamės, kad Tėvas suteiktų jiems apreiškimą, kuris leistų kovoti su  populiariosios kultūros mintimis ir parodytų skirtumą tarp jų ir  objektyvios Jėzaus Kristaus tiesos ir Tėvo meilės.

 Dekonstrukcija neturi galutinio siekinio , nėra galutinio  tikslo dekonstrukcijai.

 Rekonstruojant pastatą, tai daroma su ketinimu jį atstatyti. Ne taip su tais, kurie dekonstruoja savo tikėjimą. Jie tik dekonstruoja.

 Tėvas yra viduje, perkeldamas juos nuo savęs autoriteto prie Dievo valdžios. Šėtonas panaudojo dekonstrukciją Edeno sode. — Ar Dievas pasakė? (Pradžios 3:1)

 Prieš įvykstant nuodėmės veiksmui, buvo priimtas melas. Kitaip tariant, idėja dekonstruoti tai, ką pasakė Dievas, kilo prieš veiksmą. Tai buvo melas, bet melas skirtas dekonstruoti tai, ką pasakė Dievas, ir įvesti sumaištį į mintis bei emocijas.

 

 Mylimas žmogus, išgyvenantis dekonstrukciją, yra kaip patiriantis skyrybas. Skyrybos yra gyva mirtis. Tai atsisveikinimo ir labas dar kartą ciklas, sužadinantis senus prisiminimus ir emocijas. Kai padedame kam nors rekonstruoti savo idėjas ir tikėjimą Dievu, turime sutelkti dėmesį į vieną tiesos plytą vienu metu, kurią dar kartą patvirtina mūsų meilė jiems, kas mes esame jiems, kad esame čia dėl jų. Jų grumtynėse su Dievu ir savimi, kaip ir bet kuris statybos procesas, jis neatrodo kaip gražus baigtas pastatas – bet duok jam laiko ir tikėk Tėvo ištikimybe.

 Nauja tema kitą savaitę, iki tol, laiminu,

 Džonas Fenas 

2024 m. gegužės 5 d., sekmadienis

Tikėjimo dekonstrukcija 2d.

 John Fenn, 3 May, 2024, Deconstruction of Faith #2

 Sveikinu visus,

Aš aiškinau „jų tikėjimo dekonstrukcijos“ procesą, apie kurį kalba daugelis žinomų krikščionių muzikantų ir tarnautojų. Be tų, kuriuos žinome, yra daug daugiau


mūsų sūnų ir dukterų, anūkų ir draugų, kurie taip pat dekonstruoja savo tikėjimą.

 Dekonstrukcija nėra reformacijos veiksmas, kuriuo siekiama iš naujo formuoti idėjas ir supratimą apie Viešpatį. Dekonstrukcija, -tai  sugriauti visa, ko jie buvo mokomi ir žinojo, ir pakeisti tai populiariosios kultūros idėjomis.

 Kad įvyktų tikėjimo dekonstrukcija, reikia krizės.

 Tikėjimo krizė pradeda procesą. Tai gali būti tragiškas įvykis, kuris neatitinka to, ką jie manė esant Dievą. Tai gali būti neatsakytos maldos už žmogų, kurį jie mylėjo dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo. Gali būti, kad jie mato moralinę lyderio, kurį pastatė ant pjedestalo, nesėkmę.

Galbūt jie pamato kažką, su kuo nesutinka arba klausia, ir neranda atsakymų savo surinkime. Galbūt jie užaugo izoliuoti nuo kitų pasaulėžiūrų ir staiga buvo įstumti į pasaulį koledže arba pirmame darbe, kuris metė iššūkį jų įsitikinimams.

 Kartais tai prasideda nuo žmogaus, kuris  negali suderinti Senojo Testamento istorijų apie smurtą, vergiją ar mirties bausmes su iš pažiūros nereikšmingais dalykais pagal šios dienos standartus. Jie daro klaidą matuodami kultūras kurias skiria 3000 ar daugiau metų, ir kurios nutolę  nuo šių dienų standartų, užuot įtraukę Bibliją į kultūrinį ir istorinį kontekstą.

 Krikščionybė nėra kova su demonais; tai apie susitikimus su tiesa

 Paulius II Korintiečiams 10:3-6 rašo, kad mūsų dvasinis karas yra ne susidūrimas su demonais iš jėgos pozicijos , bet  susidūrimas su tiesa. Štai ištrauka graikų kalba:

 "Nes mūsų kovos ginklai yra ne kūniški, o galingi Dieve, galintys griauti tvirtoves, jais mes nugalime samprotavimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą, ir paimame į nelaisvę kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui. “

 Tai aiškiai parodo, kad mūsų kovos pirmiausia vyksta ne su demonais, o su mūsų pačių mintimis ir emocijomis. Mūsų mūšis yra susidūrimas su tiesa, objektyvia tiesa ir subjektyvios tiesos minčių bei emocijų pavergimas jai. Demonai gali sustiprinti, suvilioti, sutelkti mus į mūsų emocijas, tačiau pagrindinė kova yra ne kova su demonais, o su mūsų pačių mintimis ir emocijomis.

 Mes tai darome kasdien įvairiose  srityse, kad bręstume Kristuje.

 Tarkime, stebėjome, kaip du žmonės , kuriuos mylime ar gerbiame, kalbasi ir mus įžeidė vieno žmogaus kalbėjimo būdas su kitu. Ne nuodėmė, tik kažkas, kas  mūsų manymu, turėjo būti kitaip. O gal tas vienas žmogus tvirtai laikosi nuomonės, su kuria jūs nesutinkate.

  Sukyla vaizduotė ir emocijos, kurios mus pykdo; susidarome nuomonę, kad jie klysta. Esame jais nusivylę. Dabar turime požiūrį į tą žmogų. Mūsų emocijos bėga kartu su mumis; mintys yra viena su mūsų emocijomis. Jausti – tai galvoti, galvoti – tai jausti.

 Bet tada pakyla meilė. Kyla dievobaiminga mintis, kad ne mūsų reikalas, kaip tie du žmonės bendravo vienas su kitu. Iš mūsų dvasios į mūsų protus kyla dievobaiminga mintis, kuri sako, kad turime rūpintis savo reikalais ir atidėti savo idėjas, emocijas ir mintis apie tai.

 Ateina dievobaiminga mintis, kad mes taip reagavome, nes mūsų mama ir tėtis taip elgėsi vienas su kitu, ir tai sukelia įvairiausių prisiminimų, kuriuos turime kontroliuoti. Ar tas emocijas ir mintis paimame į nelaisvę Kristui, ar jas toliau vystome galvoje ir formuojame savo emocijų tvirtovę to žmogaus atžvilgiu? Jei laikysimės tos tvirtovės, demonas gali lengvai įeiti, kad įviliotų mus į didesnį kartėlį ir klaidingą mąstymą.

 Mes norime augti. Matome, kad problema yra mumyse, o ne juose. Mes „atleidžiame“, nors iš tikrųjų tai nėra atleidimas, nes nebuvo nuodėmės. Mes paleidžiame ir pripažįstame sau, kad ne mūsų reikalas, kaip 2 kiti žmonės kalbasi vienas su kitu. Ir Viešpaties ramybė grįžta į mūsų sielą ir mintyse apie mūsų draugą.

 Mes ką tik sėkmingai susidūrėme su tiesa, patraukėme į nelaisvę mintis ir emocijas ir šiek tiek paaugome Jėzuje. Mūsų kova buvo su tiesa, nes Jėzus yra Tiesa.

 Tiesa yra mūsų ginklas, kuriuo mes augame Kristuje.

 Jėzus pasakė, kad Jis yra kelias, tiesa, gyvenimas ir kelias pas Tėvą. Dekonstrukcijos metu bedieviškos mintys ir emocijos yra vystomos ir plečiamos, nepaimant jų  Kristaus nelaisvėn. Tiesos diržas Efeziečiams 6:11 laiko likusius Dievo ginklus.

 Tikėjimo laivo avarija: I Timotiejui 1:19

 1:19 Išlaikyk tikėjimą ir gerą sąžinę; jų atsižadėjus kai kurių tikėjimo laivas


sudužo... Laivo avarija: „naugeo“, pažodžiui, sudaužyti laivą. Čia mes gauname jūreivystę. Paulius patyrė laivo avariją, aprašytą Apaštalų darbų 27 skyriuje. Jie užplaukė ant seklumos ir laivas subyrėjo, bangų sudaužytas į nepajudinamą krantą. Žodinis paveikslas, kurį naudoja Paulius, yra žmogaus tikėjimas, bėgantis į krantą. Jų tikėjimą skaldo bangos ir vėjas

Kuris sukyla prieš jį. Kas tas  vėjas ir bangos sudaužo jų tikėjimo laivą?

 Efeziečiams 4:14-15:

 "Kad mes nebebūtume kaip maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami kiekvieno  mokymo vėjo, žmonių apgaulės, vedančios į paklydimą. Tačiau kalbėdami tiesą meilėje, mes visais atžvilgiais augtume į Jį, kuris yra kūno galva, Kristus.“

 Žmonėms, kovojantiems su tuo, ką sako populiarioji kultūra, palyginti su tuo, ką jie mano žinantys apie Viešpatį, reikia, kad kas nors padėtų jiems įveikti dekonstrukciją, kad jie patirtų reformaciją.

 Filipiečiams 1:9-10 Paulius meldėsi, kad jie turėtų daug pažinimo ir įžvalgumo. Apaštalų darbai 17:11 Berėjos žmonės giriami už tai, kad tyrinėja Raštą, kad pamatytų, ar Paulius sako tiesą.

 Judo 22 eilutėje sakoma, kad reikia turėti gailestingumo tiems, kurie abejoja, o Jėzus neatmetė tų, kurie turi sunkių klausimų.

 Krikščionybė nėra sukurta populiariosios kultūros, tai yra dangaus apreiškimas. Šiems žmonėms reikia žmogaus, kuris pažįsta Viešpatį, kad padėtų jiems susitvarkyti su problemomis, su kuriomis jie kovoja, kad jie gautų savo apreiškimą iš Tėvo apie šiuos dalykus.

 Kaip padėti žmogui, kuris kovoja su tikėjimo klausimais, bus kitą savaitę. Iki tol, laiminu,

 Džonas Fenas

2024 m. balandžio 26 d., penktadienis

Tikėjimo dekonstrukcija Nr. 1

 John Fenn, 26 April, Deconstruction of Faith #1

 Sveikinu visus,

 Daugelis iš mūsų skaitėme apie gerai žinomus krikščionis muzikantus, pastorius ir kitus „atsitraukiančius nuo Viešpaties“. Šiuolaikinis terminas tai vadina  tikėjimo


„dekonstrukcija“.

 Žymūs krikščionys, kurie „dekonstravo savo tikėjimą“, tai: Marty Sampsonas, buvęs Hillsong garbinimo vadovas, Kevinas Maxas iš DC Talk, Derekas Webbas iš Caedmon's Call, Michaelas Gungoras (garbinimo vadovas).

 Kevinas Maxas (DC Talk) sakė, kad „dekonstruoja dešimtmečiais“ ir dabar seka „Visuotiniu Kristumi“, tikėdamas „dieviškumo buvimu pažodžiui kiekviename dalyke ir visuose“.

 Dekonstrukcija: „Priimtų įsitikinimų griovimo procesas“ (A.J. Swoboda knygoje „Po abejonių“)

 Kartais linijos būna neryškios

 Kartais žmogus, dekonstruojantis savo tikėjimą, mano, kad yra reformatorius. Bet ko nors dekonstrukcija yra esamos struktūros griovimas, nesvarbu, ar tai būtų pastatas, ar žmogaus vaikščiojimas su Viešpačiu. Tai nėra aktyvus pertvarkymas.

 Reformacija – tai savo įsitikinimų performavimo veiksmas. Tai normalus ir geras procesas.

 Reperis Lecrae tviteryje paskelbė:

 „Vienas dekonstrukcijos tipas iš tikrųjų apima šventraščių naudojimą, siekiant dekonstruoti nesveikas idėjas ir praktiką. Tai geras ir visą gyvenimą trunkantis procesas, atnaujinantis mūsų protą Dievo keliams ir tiesai.

 Tačiau, kita vertus, jis pastebėjo: "Daugelis tūkstantmečio žmonių naudoja kultūrą, norėdami mesti iššūkį Raštui. Dėl to kultūra dažnai tampa viršesnė už Šventąjį Raštą, ir, deja, žmonės pradeda dekonstruoti save iš tikėjimo. Mes pradedame abejoti Biblija, nes ji nesiderina su kultūra“.

Tai yra šiuolaikinė dekonstrukcija: labiau tikėjimas populiariąja kultūra, o ne šventraščiais arba jų vaikščiojimu su tuo, ką jie pažino esant Viešpačiui. Tai emocijų ir minčių sumaišties būsena, kuri veda prie tikėjimo dekonstravimo.

 Olandų reformatorius Jodocus Lodensteinas 1674 m. rašė: „Bažnyčia yra reformuota ir nuolat reformuojama pagal Dievo žodį“.

 Tai yra raktas: ar dekonstrukcija vyksta siekiant iš naujo suformuoti tikėjimą Dievo žodžiu, ar tiesiog jį dekonstruoti? Ar nesimokote klaidingų doktrinų ir klaidų ir pakeičiate juos teisingu ir subalansuotu supratimu, ar tiesiog dekonstruojate savo tikėjimą Viešpačiu ir Raštu?

 Populiarioji kultūra ir dekonstrukcija.

 Kai žmogus dekonstruoja savo tikėjimą pasitelkdamas šiuolaikinę kultūrą, jis mato Bibliją kaip priespaudos įrankį, senamadišką ir be ryšio – ne tiesos etaloną, kurį reikia studijuoti ir pagal jį gyventi.

 Einant tuo keliu neišvengiama nuomonė, kad svarbiausia yra jų tiesa, o ne Biblijos tiesos idėja. Todėl kiekvienas žmogus turi savo tiesą, ir mano tiesa gali būti ne jūsų tiesa. „Kiekvienas turi rasti savo tiesą“ ne kartą girdėtas populiariojoje kultūroje.

 Kitaip tariant, nuvertinus Raštą kaip galutinį autoritetą, belieka tik asmeninė nuomonė. Tiesa yra tokia, kokią ją kuria kiekvienas žmogus.

 Objektyvi tiesa arba subjektyvi tiesa

 Kambaryje yra lempa.

 Tai teisingas teiginys. Nesvarbu, ar tikite lempomis, ar netikite, kad lempa yra kambaryje. Tiesa tokia, kad, ji yra kambaryje. Žmogui gali nepatikti, kad lempa yra kambaryje. Jiems gali nepatikti lempos stilius. Jie gali manyti, kad lempos ten neturėtų būti.

Bet nesvarbu, ką jie galvoja ar tiki, jaučia ar galvoja; lempa yra kambaryje. Tai vadinama objektyvia tiesa.

 Bet kažkas turėjo ten pastatyti lempą. Tiesa turi turėti tiesos kūrėją. Kažkas ten pastatė lempą, tada pastebima, kad lempa yra kambaryje. Šie du elementai būtini, kad būtų objektyvi tiesa. Tiesa kalba apie tiesos kūrėją.

 Kambaryje yra lempa. 1 + 1 = 2. Jei iššoksite pro langą, nukrisite. Kažkas ten padėjo lempą. Matematika yra pagrindas, kurį sudaro 1 + 1 = 2. Gravitacija yra priežastis, jei iššoksite pro langą, jūs nukrisite. Visada yra gilesnis tiesos pagrindas, tiesos kūrėjas.

 Populiarioji kultūra, net tarp krikščionių, tiesą apibrėžia kitaip.

 Kai žmogus dekonstruoja savo tikėjimą, jis atmeta tiesą ir tiesos kūrėją. Individas yra tiesos kūrėjas, todėl viskas, ką jie sako, yra tiesa, yra teisinga. Jie sakys apie (Biblijos) mokymą: „Tai, kas teisinga tau, nėra tiesa man“. Tai vadinama subjektyvia tiesa.

 Tai leidžia žmogui priimti emocinius sprendimus remiantis vien savo nuomone ir jausmais. Jie neigs objektyvią tiesą, nes jų emocijos nesutampa su kažkieno įsitikinimais.

 Apie lempą

 Subjektyvioje tiesoje asmuo yra  tiesos kūrėjas, ir stebėtojas, teigiantis, kad kažkas yra tiesa.

 „Aš nesutinku, kad lempa būtų kambaryje“.

 Jie yra tiesos kūrėjai ir nustato, kas yra tiesa: „Aš nenoriu, kad kambaryje būtų lempa“ ir „Man nepatinka lempos stilius“. Tos 2 nuomonės jiems sudaro tiesą, todėl jie jaučiasi teisūs. Todėl lempa neteisinga. (subjektyvi tiesa)

 Kalbant apie  tikėjimą Kristumi, jie dekonstruoja  tikėjimą, nes Biblija ir mokymai nesutampa su jų jausmais ir nuomonėmis. Jie tiki mokymais, kurie yra nelogiški ir aiškiai įrodyta, kad jie neteisingi Šventojo Rašto, sveiko proto ir net mokslo. Tai stabmeldystė, savo nuomonės iškėlimas aukščiau Rašto, logikos ir objektyvios tiesos atmetimas, savęs iškėlimas aukščiau už viską.

 Kitą savaitę Dekonstrukcija veda į krizę, ir dekonstrukcija matoma Naujajame Testamente.

 Iki tol, laiminu,

 Džonas Fenas