Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2016 m. gruodžio 26 d., pirmadienis

CWOWI Naujienlaiškis. Gruodis 2016. Asmeninės sveikatos apžvalga, pranašiškai, Karalystės Kultūra

John Fenn, 2016 m. gruodžio mėn. 19 d.,

Sveiki,
Džiaugsmingo Kristaus Gimtadienio ir laimingų Naujųjų Metų!

Gruodžio 1 dieną Barbarai išoperavo tulžies pūslę, nes rado ten akmenis, dėl to reikėjo praleisti dieną kitą vietinėje ligoninėje. Bet ji jau vaikščioja, tvarkosi namuose ir gerai jaučiasi. Ji turės dar kelis testus sausio mėnesį dėl kitų dalykų, o man sausio 9 dieną reikės konsultuotis dėl Afib/kardio, po to sekantį mėnesį seks šalinimo procedūra mano viršutiniame kariame prieširdyje, bet viskas savo laiku.

Mums buvo labai keista kelis pastaruosius mėnesius būti susitelkus tik į savo reikalus. Tai reiškė – jokių ilgų kelionių, apriboti Skype ir telefono skambučiai, apribotas dalyvavimas Tulsos namų surinkimo branduolyje – bet viso to reikėjo mūsų sveikatai, ir ne tik mūsų, nes buvo problemų ir su Kriso sveikata bei grupės namais. Mes laukiame Naujųjų Metų, kuomet vėl tapsime aktyvesni, daugiau keliausime, kaip ir esame numatę.

Ar prisimenate tai? Daugelis prisimena, ką Tėvas pasakė man pradžioje šių metų: „2017–ieji bus sunkus laikas pasauliui“ ir kitus dalykus susietus su tuo laikotarpiu, kuomet dabartinis JAV prezidentas paliks tarnavimą. Praeitą mėnesį jūs prisimenate regėjimą, kuriuo pasidalinau, apie du debesų sluoksnius, atskirtus vienas nuo kito, jie atstovavo pastangas ir susitelkimo objektą.

Jei jūs apie tai pamąstysite, taps aišku, kad žemesnysis debesų sluoksnis, kurį Tėvas susiejo su buvusio prezidento pastangomis pakeisti viską pradedant nuo balsavimo regionų ribų iki didelių miestų ir gatvių kultūros, ir viršutinis sluoksnis – naujojo prezidento administracija – tuomet tampa aišku, kad Jungtinėse Valstijose išliks tie 2 sluoksniai, išliks „diskusija“ apie tai, kiek vyriausybė turi dalyvauti piliečių gyvenime, ir kiek vyriausybė laikosi JAV Konstitucijos. Dėl to reikia melstis, bet regėjime matomos 2 srovės, kurios išliks ir aiškiai matomos tame regėjime, kuriuo aš pasidalinau.


Jūs taip pat prisimenate, kad aš skraidžiau tarp tų debesų sluoksnių, neliesdamas nei vieno iš jų. Aš manau, kad tai reiškia, jog aš atstovavau didesnę Kristaus kūno dalį, ir tai reiškia, kad bus saugu skraidyti nesusitelkus tik į vieną sluoksnį, ir tame bus paguoda. Jis (Tėvas) man pasakė apie viršutinio sluoksnį: „Jie bus susitelkę į dalykus, kurie pareikalaus jų viso dėmesio“, o apie apatinį sluoksnį „jie žiūrės žemyn, ne aukštyn, ir stengsis daryti netiesioginę įtaką jums (krikščionims) – bet dabar jiems nepasiseks“. Tai mane paliko nustebusį... ne dabar...

Vienas dalykas, kurį man Viešpats neseniai pasakė
Žodžiai, kuriuos Jis naudojo turi dvasinę reikšmę ir turinį daugeliui, todėl turiu paaiškinti kontekstą, nes gali būti, kad tai, ką Jis kalbėjo, visai nėra tai, kaip Jis gali būti suprastas. Praeitą savaitę Jis pasakė man (Viešpats, ne Tėvas), kad mes matysime pakylant žmones, kurie kalbės apie „karalystės kultūrą“, bet Jo dalis yra tame subalansuotame gyvenimo kelyje, nors daugelis praras pusiausvyrą.

Jis pradėjo aiškinti, kas nėra ta pusiausvyra, sakydamas, kad aš išgirsiu apie mažas sektas ir tarnavimus įvairiose vietose, kurios skelbsis esančios karalystė kultūra, bet jos bus praradę pusiausvyrą. Labai retai jis naudoja viską apimančius teiginius, todėl aš paprašiau daugiau detalių. Jis pasakė: „Tai – jų judėjimas, o ne tai, ką Aš darau dideliu mastu, bet vis tiek, Aš darysiu viską, ką galėsiu tarp jų, pagal tas žinias, kurias jie turi. Jie reklamuosis, kad jų pagrindinis tikslas yra karalystės kultūra, bet taip nėra. Karalystės kultūra yra tai, kuo jūs esate savo dvasioje ir jūsų santykiuose, augime ir brendime Manyje.

Jam Karalystės kultūra apima pagrindinius dalykus, kuriuos matome nuo Edeno sodo iki Naujojo Testamento – šeima ir santykiais paremtas tikėjimas, kuris susitelkia į dievobaimingą ir šventą gyvenimą. Kai aš paprašiau skyriaus ir eilutės, Jis pasakė „taip 2 Tim 1:9 „Tėvas išgelbėjo mus, ir pašaukė mus šventu pašaukimu, ne pagal mūsų pastangas, bet Savo tikslui ir pagal Savo malonę, kuri buvo duota mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus.“

Jis tęsė: „Tėvas išgelbėjo jus ir pašaukė šventu pašaukimu. Daugelis, kurie tiki nusigręžė nuo to, ir apsigavo, galvodami, kad jie gali gyventi kaip nori, savo geismams rasdami, kaip jie mano pasiteisinimą Manyje“. (Jis aiškiai pyko dėl šito. Jo emocijos ir išvaizda Jo veide patvirtino, kad Jis nervinosi. Kai Jis kalbėjo man tai priminė Jo nurodymus ir įspėjimus 7 surinkimams Apreiškimo knygos 2 ir 3 skyriuose)

„Karalystės kultūra jūsų pasaulyje apima viską, ką Aš turiu brangaus – Dvasios vaisius, stiprų ir dievobaimingą charakterį, kurį turi tikrieji mano mokiniai – ŠTAI TAI Aš darau, nors daugelis paims tik elementus ir esminius bruožus ir bėgs su jais, sakydami: „Mes esame karalystės kultūra! Toks yra nukrypimas, ir Aš vėl tau sakau, jeigu jie ir turi paskelbti tai tokiu būdu, kad visi sužinotų, jog tai pagrindinis jų akcentas, deja jie tame negyvena, bet dalinai turi tiesą. Pusiausvyra sūnau, visada pusiausvyra.“

Tai buvo gana perspėjantys žodžiai. Taip pat buvo dar daugiau dalykų; Jis kalbėjo apie tai, kaip dalykai, kuriuos mes vadiname Dievo judėjimais ateina ir praeina kartu su sezonų kaita, bet Jis pasakė, kad 2017 metais matysime daugiau vienybės Kristaus kūne, kur jos ir tikimasi. Jis kalbėjo man apie kai kuriuos žymius žmones, kurie mirs ateinančiais mėnesiais ir savaitėmis bei sakė stebėti žmonių reakcijas. Viešpats akcentavo, kad Jo laikas yra toks, jog tuomet, kai praeitų kartų lyderiai miršta yra atskleidžiama kokiu lygiu žmonės priklausė nuo Jo. Tai verčia Jo žmones arba atkristi arba susitelkti į Jį savo viduje. Kuo toliau tuo labiau išryškės akivaizdus skirtumas tarp tikrų mokinių ir tų, kurie tik vadinasi tikinčiaisiais, todėl tai ir buvo vienas iš pačių svarbiausių akcentų tame aplankyme – ne tik Jo augimas Jo karalystėje tarp tikrų mokinių, bet ir Jo perspektyva, kad tuomet kai lyderis miršta tai priverčia tikrus tikinčiuosius susitelkti į Kristų savo viduje, o ne į naująjį lyderį, kuris pakeičia prieš tai buvusį. Aš vėliau pasidalinsiu apie tai daugiau, bet man patinka gilintis į Jo aplankymus, kuriuos patiriu, ir leisti Jo žodžiams skambėti bei atsiliepti aidu manyje... aš manau, jūs tai suprantate, tai lyg kvepėjimas, kaip pasimėgavimas nuostabių kvepalų aromatu.

Jėzus jaučiasi patogiai bet kokioje kultūroje, nes Jis yra kultūra Pats Savyje – ir mes galime būti tokie taip pat. Jei tu žiūri į Jėzų, tu matai, kad Jis gerai jautėsi bet kokioje kultūroje, kurioje Jis būdavo. Kai Jis išvijo legioną iš graiko dešimtyje Graikijos miestų vadinamu „Dekapolis“ Jis jautėsi lygiai taip pat laisvai kaip ir Jeruzalėje. (*Morkaus 5:20). Kai Jis kalbėjo Romėnų šimtininkui Mato 8 skyriuje, Jis jautėsi taip patogiai, kaip kalbėdamas su fariziejais. Jėzus jautėsi patogiai bet kokioje kultūroje ir aplinkoje, kurioje Jis atsirasdavo, nes Jis buvo saugus Savo viduje.

Kai Jėzus yra mumyse, mes galime taip pat jaustis patogiai kokioje kultūroje mes beatsidurtume – pradedant namais pilnais netikinčių iki auditorinio tipo surinkimo (bažnyčios) – jei mes esame susitelkę į Jėzų mumyse ir jo laisvę.

Kad Viešpats Jėzus atėjo žemę ir gimė vienišas tvarte, rodo mums, jog Jis patogiai jaučiasi bet kokioje kultūroje – nuo tvarto Betliejuje iki mūsų širdžių.

Reikia vertėjų! Mes vis dar ieškome žmonių, kurie galėtų versti mano „Savaitės Mintis“ ir e-laiškus į suomių, vokiečių, rusų ir kitas kalbas – netgi jei jūs negalite tai daryti kiekvieną savaitę, bet galite 2 kartus per mėnesį – mes būsime jums labai dėkingi! Šiuo klausimu dėl informacijos sukontaktuokite su Wil ir Ank cwowi@solcon.nl

Wil ir Ank – jie patyrė auto avariją, kurios metu visiškai sudaužytas jų automobilis, jis nebuvo naujas modelis, todėl neverta jo remontuoti. Bet... jie nori nusipirkti gerą panaudotą automobilį, kad pakeistų senąjį ir mes prašome jiems pagalbos tame. Barbara ir aš paaukojome kaip ir CWOWI, ir paskelbiame tai kitiems, kurie norėtų prisidėti. Jie keliauja po visą Olandiją Viešpaties darbe, taip pat jie naudoją jį darbui, taigi jų poreikis tikras ir neatidėliotinas. Jei jūs norėtumėte, jūs galite paaukoti per www.cwowi.eu tinklalapį.

Aukime toliau Jėzaus kultūroje, susitelkdami ne tiek, ką Jis gali padaryti mums, bet kaip mes galime būti pakeisti į Jo paveikslą ir Jo „kultūrą“. Ačiū už jūsų davimą ir maldas.

Mylime jus ir laiminame!
John & Barbara

2016 m. gruodžio 20 d., antradienis

Pažink savo dvasią. 3 dalis

John Fenn, 2016 m. lapkričio mėn. 26 d.,

Sveiki,
Vidurinėje mokykloje mano draugė Džeinė papasakojo man apie Viešpatį. Tada aš jau draugavau su Barbara ir papasakojau jai tai, ką man buvo pasakiusi Džeinė. Netrukus aš įtikėjau ir atidaviau savo gyvenimą Viešpačiui, matydamas, kaip Jis atsako į Džeinės ir jos draugo (vėliau - vyro) maldas, ir kažkaip savo širdyje žinojau, kad viskas, ką ji man kalba apie Viešpatį, buvo tiesa.

Bet Barbara ir aš dar turėjome daug daug pasimatymų, kuriuose keletą mėnesių aiškinau apie Jėzų ir mano naujai patirtą atgimimą. Barbaros namuose gyvenimas nebuvo laimingas ir ji niekada nedarydavo sprendimų lengva ranka ar paskubomis.

Žiūrint atgal, galėtume sakyti, kad per tuos mėnesius Viešpats dirbo su jos širdimi, kol ji pasiekė tokią būseną, kai jau buvo pasiruošusi apsispręsti dėl Kristaus. Iš tiesų, tai neįvyko, kol ji nepasiekė žemiausio savo gyvenimo taško ir šaukėsi Viešpaties sakydama: „Dieve, jei tu esi realus, kaip kad sako Džonas, tuomet jau geriau Tu pasirodyk arba...“ Tą akimirką, kaip ji apibūdino, šiluma ir ramybė persmelkė visą jos esybę ir ją apgaubė lyg tekanti meilės antklodė – ją apsupo meilė, kurios ji dar niekada nebuvo pažinusi.

Prieš tau atgimstant iš naujo...
Apsisprendimas dėl Jėzaus, kurį mes padarėme būdami 16 metų, buvo greitesnis man, nei jai, bet vis tik abiems tai buvo procesas. Apsisprendimas atėjo tik po diskusijos, apmąstymų bei matant, kaip atsakomos kitų maldos. Biblija vadina šį procesą „apšvietimu“.

Naujajame Testamente apibūdinti procesui, kurio metu žmogui atskleidžiamas dangiškas apreiškimas, naudojami įvairūs žodžiai, tokie kaip: „apšviestų jūsų širdies akis, kad pažintumėte“, „atvėrė jų supratimą“, „dvasinė išmintis“, „dvasinis atskyrimas“ – išvardinau tik kelias vietas (Ef 1:18, Heb 4:4, Kol 1:9, 1 Kor 2:14-16).

Pirmiausia tu buvai „apšviestas“ savo dvasiniame žmoguje. Tai procesas, kai tavo protas suvokia, kad kažkas vyksta giliai dvasioje – suvoki, jog turi apsispręsti dėl Jėzaus.

Jėzus sakė: „...kiekvienas, kuris mato Sūnų ir tiki Juo, turės amžinąjį gyvenimą...“ ir „kiekvienas, kuris išgirdo ir pasimokė iš Tėvo, ateina pas Mane“ - Jn 6:40, 45.

Pirmiausia mes išvystame Sūnų ir tada patikime. Visų pirma mes pasimokome iš Tėvo, nors ilgai nesuvokiame, kad Tėvas dirba su mumis giliai mūsų širdyje – su mūsų dvasiniu žmogumi, o tada ateiname pas Jėzų.

Kai Petras, išklausęs visų nuomonių apie Jėzų, pareiškė: „Tu esi Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus!“, Jėzus atsakė, kad kūnas ir kraujas – natūralūs dalykai – neatskleidė jam šito, bet Tėvas, esantis Danguje, jam tai apreiškė. Ar Petras suvokė, kad tai Tėvas rodo jam, kas yra Jėzus? Išties, Jėzus turėjo pasakyti Petrui, kad tai buvo Tėvas. Tai skatina mane galvoti, kad Petras tuo metu to nežinojo.

Pauliaus maldose visada yra įtrauktas prašymas apreiškimo, kuris reiškia tą patį, kaip ir apšvietimas, taip kaip čia: „...kad Jėzaus Kristaus Dievas, šlovės Tėvas, duotų jums išminties ir apreiškimo Dvasią Jo pažinimui ir kad jūsų širdies akys būtų apšviestos, ir jūs pažintumėte Jo pašaukimo viltį...“ Ef 1:17-18

Pažink savo dvasią
Žmonėms, kuriems sunkiai sekasi melstis, aš patarčiau prisiminti tą apšvietimo laiką prieš pažįstant Viešpatį – koks buvo tas vidinis sujudinimas, kurį jautėte?

Čia svarbu suvokti, kad tavo protas pastebi dalykus, vykstančius giliai tavo viduje – jausmus, pojūčius, netgi mintis ir idėjas, plaukiančias iš dvasios ir protu atpažįstamas kaip tylias užuominas, į kurias sureaguoja tavo protas. Tai yra raktas.

Mes gyvename tokiame racionaliame ir emocionaliame pasaulyje, kur žmonės neapmąsto to, kas nutinka, kai jų protas pastebi kažką giliai dvasioje. Būtent apie tai aš ir kalbu. Mokykitės atpažinti, kai jūsų mintys užfiksuoja jūsų dvasinius pojūčius – tu tai jau pažįsti, tai panašu lyg į ginčą su Viešpačiu dėl kažko. Jis nėra tavo prote, bet dvasioje, ir tu imi sverti, ar sekti tuo ką jauti, kad turi daryti, ar tuo, ką tavo protas sako daryti. Žengi tikėjimo žingsnį pasitikėdamas tuo, ką jauti savo dvasioje, tai – raktinis žingsnis, atidarantis duris į naują gyvenimo būdą.

Įsivaizduok savo protą kaip sūpuoklių vidurinį tašką: viename gale – dvasia, kitame – kūnas. Tavo protas gali perkelti dėmesį į kūną ir natūralius pojūčius ir gali pažvelgti į kitą pusę - giliai į vidų į tavo dvasinį žmogų ir tai, ką jis jaučia. Tavo protas gali ginčytis arba prieš vieną – kai kūnas nori eiti vienu keliu, bet protas paima viršų – arba prieš kitą – kai dvasia nori eiti tam tikra kryptimi, bet protas ją nugali.

Mokykis sutikti su savo dvasia, sustabdyk argumentus, ženk tikėjimo žingsnį. Hebrajams 5:14 sako, kad pratybomis (bandant ir klystant) mes laviname savo pojūčius atskirti gėrį nuo blogio. Tai nenutinka savaime, tu turi mokytis gyventi ir vaikščioti pagal tai.

Iš patirties žinau, kad daugelis krikščionių nežino, kaip plaukti garbinime (ar maldoje), kylančiame iš dvasios. Būna atvejų, kai aš vedu susirinkimą ir turiu sustabdyti muziką arba ją pritildyti ir prašau žmonių tiesiog garbinti – ir tada įsivyrauja tyla. Praleidau daug laiko susirinkimuose mokydamas žmones, kaip plaukti tiesiog iš savo dvasios, ir kai jie tai padarydavo, atsiverdavo naujas pasaulis – Viešpats atverdavo jų akis savo sričiai, jie imdavo jausti ir suvokti tai, ko nesuvokdavo anksčiau. Bet plaukti maldoje ir garbinime iš tyrų motyvų bei meilės kitiems, tetrokštant, kad kiti augtų Kristuje – tai gyvenimo būdas.


Praktikuokite garbinti Viešpatį vienumoje. Darykite tai ne pasileidę kokį nors įrašą, bet atraskite tą dėkingumą, esantį širdies gelmėse, iš meilės ir įvertinimo, kuriuos jaučiate Tėvui ir Viešpačiui dėl to, kad Jis jus išgelbėjo. Apčiuopkite tą vietą savo viduje, kur atrasite, kaip iš tiesų jaučiatės dėl savo išgelbėjimo, ir išreikškite tai žodžiais – apvilkite tą meilę ir pripažinimą žodžiais ir išsakykite Jam. Tai kyla iš jūsų dvasios teka per jūsų sielą, naudojant jūsų kūną. Dvasia į sielą, o siela į kūną – tai dieviško gyvenimo tekėjimas.

Jono 4:12 Jėzus sakė, kad Tėvas ieško tų, kurie garbins Jį dvasioje ir tiesoje. Graikiškas žodis „garbins“ yra „proskuneso“, „pros“ reiškia „link“, „kuneo“ reiškia „bučiuoti“. Pažodžiui, garbinimas yra „siuntimas bučinių Tėvui“. Tu negali daryti to protu, jei jis tuo metu klajoja, gieda nuostabias eiles išoriškai, o mintyse klajoja ir spėlioja, ar išeinant iš namų išjungei šviesą virš kriauklės. Praleisk laiko vienumoje, pajusk savo gelmę, dėkingumą ir vertinimą, kylantį iš vidaus dėl to, kad esi išgelbėtas, ir tada savo protu susitelk išreikšdamas šituos jausmus žodžiais, išsakyk juos.

Vaikščiok savo kasdienybėje suvokdamas savo dvasinį žmogų ir perkeldamas savo dėmesį nuo išorinių dalykų į tai, kas vyksta viduje, pavyzdžiui, kaip savo dvasioje jauti tai, ką pasakė viršininkas, kaimynas ar bendradarbis. Dažnai nėra jokio pojūčio, bet kai kažkas pasako tau kažką, kas yra iš Dievo, ar jie tai supranta, ar ne, tai sukelia susijaudinimo gūsį arba apreiškimą tavo dvasioje – ir tavo protas tai pastebi – tai tavo dvasia. Kai atveri savo burną, kad įžeistum kitą žmogų ar išaukštintum save ir tavo protas tai pastebi, tu jauti sielvartą savo viduje – tai tavo dvasia. Gyvenk perkeldamas dėmesį nuolatos pirmyn ir atgal tarp natūralių jausmų ir tavo dvasinio žmogaus pojūčių... atsivers visiškai nauja sritis.

Kitą savaitę – nauja tema, būkite palaiminti!


2016 m. gruodžio 8 d., ketvirtadienis

Pažink savo dvasią. 2 dalis

John Fenn, 2016 m. lapkričio mėn. 19 d.,

Sveiki,
Maždaug 50 metų po to, kai Konstantinas legalizavo krikščionybę, susirinkimui (bažnyčiai) ėmė daryti įtaką žmogus, vardu Šv. Augustinas (354-430 m. po Kristaus). Jo raštų įtaka jaučiama iki mūsų dienų kalbant apie dvi sritis, susijusias su šiandienos mintimis.

Prigimtinė nuodėmė ir kūdikių krikštas
Augustinas yra įsitikinimo vadinamo „prigimtine nuodėme“ pradininkas, taip pat ir su tuo susijusia praktika – kūdikių krikštu vandenyje. Štai kaip tai įvyko:

Augustinas tikėjo, kad Adomui ir Ievai nusidėjus mirtis atėjo į jų dvasinį žmogų, taigi kiekvienas žmogus gimsta su dvasiškai tamsia arba „mirusia“ dvasia. Šv. Augustinas mokė, kad prigimtinė nuodėmė gali būti sunaikinta tik vandens krikštu ir be vandens krikšto žmogus, netgi kūdikiai ir maži vaikai, negali patekti į dangų.

Kūdikių mirtingumas buvo labai dažnas tomis dienomis – 25-50 proc. kūdikių neišgyvendavo ir mirdavo nesulaukę vienerių metų. Dažnai kūdikiui net neduodavo vardo, kol nesueidavo metai – toks neužtikrintas buvo jų išlikimas. Taigi tuomet kūdikiai dažnai būdavo krikštijami tik jiems gimus. Štai kodėl kai kurios denominacijos  krikštija kūdikius iki šios dienos – ši tradicija tęsiasi daugiau kaip 1500 metų.


Yra žinoma, kad garsus Amerikos revoliucionierius Paul Revere paėmė savo ką tik gimusį sūnų Isannah, jo ir jo žmonos Saros 8–tąjį vaiką, ir pakrikštijo jį iškart po gimimo, bet deja nei Isannah, nei Sara neišgyveno (Paulius antrą kartą vedė Rachelę (Walker), jie susilaukė 8 vaikų, iš viso 16 vaikų nuo Saros ir Rachelės, 5 iš jų mirė būdami kūdikiais).

Nors „prigimtinė nuodėmė“ ir kūdikių krikštas buvo protestantų atmestas, kaip neatitinkantis Rašto, klaida, kad kūdikiai gimsta „dvasiškai mirę“, plačiai paplitusi šiandien tarp tikinčiųjų įvairiuose sluoksniuose, daugiausia dėl to, kad jie niekada apie tai nemąstė.

Jie sako: „Kūdikiai eina į dangų, nes jie nepadarė nieko blogo“, nesuvokdami, kad mokymas apie prigimtinę nuodėmę sako, jog kūdikis gimsta dvasiškai miręs, taigi negali patekti į dangų, nors ir nepadarė nieko blogo.

Ką sako Biblija
Laimei, kad Biblija nemoko apie prigimtinę nuodėmę. Ji moko, kad mes visi gimstame taip, kaip Adomas ir Ieva buvo iš pradžių sukurti – gyvi Dievui, kaip ir jie galintys vaikščioti ir kalbėtis su Juo, ir taip pat kaip jie dar nespėję pasirinkti, nuo kurio „medžio“ valgys.

Prisiminkite, Adomas ir Ieva, vaikščiodami Sode su Viešpačiu, buvo tokie nekalti, kad net neturėjo minties apie tai, jog yra nuogi.
Neįtikėtinai tobuli, nežiūrint to, tokie nekalti lyg kūdikiai, – ir būtent taip mes galime suvokti jų dvasinę būseną.

Kokio amžiaus būna žmogus, kai jis/ji dar nežino ir nesirūpina, kad yra nuogas/-a? Kokio amžiaus žmogus (dažnai) natūraliai mato angelus, Jėzų ir būna labai jautrus Dievo dalykams? Atsakymas – maži vaikai, ir kaip Adomas ir Ieva, kurie buvo sukurti Dievo ir galėjo judėti Jo srityje, taip ir maži vaikai gali judėti Dievo dalykuose, nes jie sukurti dvasiškai gyvi. Bet kaip visiems mums, taip ir jiems ateina momentas nuspręsti, ką rinktis – gėrį ar blogį, tai, kas teisinga, ar neteisu. Tėvai pagal kūną perduoda fizinius ir asmeninius bruožus, bet vienintelis Tėvas yra Kūrėjas ir Jis yra dvasių Tėvas.

„Mes buvome pavaldūs kūno gimdytojams, kurie auklėjo mus (pagal kūną), argi mes nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume?“ – Hebrajams 12:9.

„Taip sako Viešpats, kuris ištiesė dangus ir paklojo žemės pamatus, ir kuris sukūrė dvasią mumyse“ - Zacharijo 12:1.

„Taip sako Viešpats Dievas, kuris sutvėrė dangus ir juos ištiesė, sutvirtino žemę ir kas ant jos auga, kuris duoda gyvybę ir dvasią tautoms, gyvenančioms žemėje“ – Izaijo 42:5.

„Tau paslėpus nuo jų veidą, jie išsigąsta. Tu atimi iš jų kvapą, ir jie miršta, dulkėmis virsta. Atsiunti Tu savo dvasią, sukuri juos ir atnaujini žemės veidą“ – Ps 104:29-30.

Dievo Dvasia mane sukūrė, ir Visagalis įkvėpė man gyvybę“ – Jobo 33:4.

Tai tik kelios eilutės, kurios moko mus, kad Dievas Tėvas sukūrė mūsų dvasinį žmogų – Jis yra dvasių Tėvas.

Pagalvok apie tai
„Dievas (Tėvas) yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsybės” – 1 Jono 1:5.

„Neapsigaukite, mano mylimi broliai! Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštybių ir nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra permainų ir nė šešėlio keitimosi. Savo valia Jis pagimdė mus tiesos žodžiu, kad būtume tarsi Jo kūrinių pirmieji vaisiai” – Jok 1:16-18.

Biblija sako, kad mes esame Jo sukurti, o Jis gali kurti tik gyvybę. Jis negali sukurti žmogaus, turinčio šėtono prigimtį savo dvasioje. Ne tik, kad kūdikiai ir maži vaikai nepadarė jokios nuodėmės, bet taip pat jie buvo sukurti gyvi Dievui – ir todėl gali veikti Jo srityje ir eiti pas Jį, jei jie miršta pirma laiko.

Tai yra gyvybės įsižiebimas pradėjimo metu. Nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis tu buvai pradėtas, galima sakyti, kad tai, kas surišama ar atrišama žemėje, taip pat yra surišama arba atrišama danguje, taigi, kai kiaušinėlis ir sperma yra „atrišami“, kad įvyktų užmezgimas, Tėvas yra „atrišamas“ perduoti dvasią, kylančią tiesiai iš Jo paties. Tai reiškia, jog nesvarbu, kokios bebūtų aplinkybės, Tėvas turi planą, aprūpinimą ir malonę tam vaikui.

Pasvarstykite dar... o tada ir tai, kodėl tai svarbu
Paulius kalbėjo apie savo paties patyrimą laiške Romiečiams, kai jis diskutavo apie paskirtį įstatymo, suteikusio gėrio ir blogio pažinimą, to, kas teisu, ir kas ne. Tų laikų žydų kultūroje vaikas turėjo gebėti pacituoti mintinai Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo knygas, būdamas maždaug 5-erių. Tos įstatymo žinios suteikė gėrio ir blogio pažinimą. Paulius rašė:

„Gal įstatymas yra nuodėmė? Jokiu būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo. Nebūčiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų pasakęs: „Negeisk!“ Bet nuodėmė, per įsakymus gavusi progą, pažadino manyje visokius geismus, o be įstatymo nuodėmė negyva. Kadaise, dar nepažinęs įstatymo aš buvau (dvasiškai) gyvas, bet atėjus įsakymui, atgijo nuodėmė, ir aš numiriau (dvasiškai). Taip man paaiškėjo, kad įsakymas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį (dvasiškai). Nes įsakymo paskatinta nuodėmė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė” – Rom 7:7-11.

Matant tai kituose, kurie pasirinko neteisingą „medį”
Kalbant apie tuos, kurie ieško Dievo kūrinijoje, bet užkietino patys save: „Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo ir neišmani jų širdis aptemo” - Rom 1:21.

Atkrepkite dėmesį, kad tie žmonės buvo gyvi dėl Dievo ir matė Jį gamtoje, bet nepripažino Jo ir jų širdys aptemo. Jei jie būtų gimę su prigimtine nuodėme, jie jau būtų gimę su „aptemusia širdimi“, ir Pauliaus laiškas Romiečiams būtų neteisingas.

Laimei, aš ir tu, ir kiekvienas žmogus buvome gimę gyvi Dievui, galėjome vaikščioti su Juo būdami jauni, tol kol įgijome pažinimą apie blogį ir gėrį ir mums reikėjo pasirinkti gyvenimą ar mirtį. Dauguma mūsų pasirinkome mirtį ir turėjome gimti iš naujo – kai kurie vaikai eina tiesiai į Gyvenimą. Kai kurie suaugę, protiškai negebantys suprasti, pasilieka dvasiškai gyvi Dievui.

Efeziečiams 4:17-20 Paulius pamini žmones, „kurių supratimas aptemo“ ir tapo „sustabarėjęs“. Jie taip nusisuko nuo Dievo, kad daugiau nebejaučia sielvarto savo dvasioje ir sąžinėje, kai nusideda, ir netgi godžiai daro nuodėmę.

Kūdikio dvasia yra sukurta Tėvo ir yra gyva Jam, ji gali funkcionuoti Jo srityje, o jei įvyksta tragedija persileidimo, aborto ar staigios mirties atveju, ji eina į dangų ir auga ten iki pilnametystės. Visa tai rašydamas siekiu, kad pažintume savo dvasinį žmogų, suprastume, kad Tėvas yra dvasių tėvas, jog Jis iš naujo sukūrė tikinčiųjų dvasią ir bendrauja su mumis Dvasia į dvasią.


2016 m. gruodžio 7 d., trečiadienis

Pažink savo dvasią. 1 dalis

John Fenn, 2016 m. lapkričio mėn. 19 d.,

Sveiki,
Barbara ir aš buvome svečiuose pas jos senelę – kai jai buvo apie 90 metų, ji gyveno slaugos namuose. Ten ji persikėlė iš ūkio, kuris iki 19 amžiaus vidurio buvo jų šeimos nuosavybė. Atėjo laikas, kai ji jau nebegalėjo rūpintis ūkiu ir buvo priklausoma nuo vežimėlio, taigi ji persikėlė į slaugos namus netoliese Barbaros šeimos miestelio.

Barbara ir aš tuo metu dar buvome paaugliai, bet mums patikdavo kalbėti jai apie Viešpatį, ūkį ir tikėjimą bei jos jaunystės dienas. Tada senelė pasakė kai ką, kas pasiliko su mumis visus tuos metus:
„Savo viduje vis dar jaučiuosi kaip 17-metė, bėgiojanti po ūkio sodą, tik kūnas aplink mane pasikeitė.“

Nekintanti žmogaus dvasia
Toks Barbaros senelės pastebėjimas gali tikti visiems suaugusiems. Bėgant metams augame fiziškai, protiškai ir patyrimu, bet savo viduje jaučiamės taip, kaip prieš daug metų ar net dešimtmečių. Barbaros senelė, būdama 90-ies, jautėsi lyg po šeimos sodą bėgiojanti paauglė. Barbara lakstė po tą patį sodą, kai jai buvo 9-eri, ir ji tebeturi nuostabius prisiminimus iš tų laikų. Bet šiandien mes jau vaikščiotume, o ne bėgiotume, po tą sodą, jei jis dar egzistuoutų (bet jo jau nebėra).

Prisimenu, kai man buvo 17, galėdavau bėgioti paskui krepšinio kamuolį ištisomis valandomis, bet dabar jau negaliu pašokti taip aukštai ir taip greitai pakeisti kryptį, kaip tai darydavau anksčiau, – ir net nemėginkit prašyti sužaisti krepšinio dabar. Savo viduje esu tas pats, bet mano kūnas pasikeitė.


Tai įrodo...
Šie pastebėjimai apie besikeičiantį kūną, tuo metu, kai savo viduje pasiliekame tie patys ir jaučiamės kaip prieš dešimtmečius, parodo, kad mums nereikia šitų žemiškų kūnų, jog gyventume. Mūsų dvasiniam žmogui nereikia fizinio kūno, kad gyventų, nes tuomet mūsų dvasia kartu su juo sentų ir prarastų gebėjimus. Jei taip būtų, tai mūsų dvasios rega bei gebėjimas girdėti Viešpatį imtų silpti, taip pat ir dvasinė ištvermė bei atmintis, taigi mūsų dvasinis žmogus kentėtų tą patį sunykimą, bet taip nėra.

Jame nėra jokio nykimo. Mūsų kūnai yra iš žemės ir todėl sensta, bet mūsų dvasia neatėjo iš šios žemės, todėl jai nereikia žemiško kūno, kad gyventų.

Nesikeičiantis
Pastebėjimas, kad savo viduje esame tokie pat, kokie buvome vaikystėje, nepasikeitę, tik vystomės fiziškai, protiškai bei įgyjame naujų patyrimų, įrodo, jog esame amžini. Tai, kad nepasikeitėme 20, 30, 40 ar 50 metų, moksliškai kalbant, skatina daryti išvadą, jog būsime tokie ir po 75, 100, 500 ar 10 000 metų. Vienintelis dalykas, kuris keičiasi, yra mūsų patyrimas būnant fiziniame pasaulyje. Savo viduje liekame tokie patys.

Paulius pasakė tai šiais žodžiais: „Todėl mes nepailstame. Nors mūsų išorinis žmogus ir nyksta, vidinis diena iš dienos atsinaujina. Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę. Tuo tarpu mes nežiūrime į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes kas regima, yra laikina, o kas neregima – amžina” (2 Kor 4:16-18).

Daugelis krikščionių nemoka nei atpažinti, nei gyventi pagal dvasią
Išties, ankstesnis mano temų ciklas ir yra apie tai, kaip atpažinti savo dvasią ir kaip bendrauti su Tėvu bei Viešpačiu per Šventąją Dvasią remiantis savo žmogiška dvasia.

Supratimas, kad viduje jaučiamės taip pat kaip prieš dešimtmečius, tik esame pasikeitusiame kūne, pradeda žmoguje tą savosios esmės atpažinimo procesą.

Gali apčiuopti savo dvasią, kai pasakai kažką blogo ir pajunti vidinį sielvartą. Tavo protas pastebi tai giliai tavo viduje. Visuotinė kultūra palygintų tai kaip žmogaus nešvarią savijautą po seksualinio akto, kuris, kaip jų protas supranta, buvo neteisėtas. Tas nešvaros jausmas sukelia dvasiai sielvartą.

Kai aš siekiau Šventosios Dvasios krikšto su kitų kalbų pasireiškimu, kaip tai matome Apaštalų darbuose, aš taip prigrūdau savo galvą knyginės informacijos bei kitų nuomonių, kad man buvo sunku suprasti, kur ir koks tas mano dvasinis žmogus. Aš žiūrėjau į krikštą Šventąja Dvasia intelektualiai, bandydamas rasti ar sukurti žodžius prote, bet tik mūsų gera draugė Džeinė pamokė mane, kaip susitelkti į savo dvasią.

Paulius sakė: „Kai aš meldžiuosi kalbomis (nesimokyta kalba), mano dvasia meldžiasi, bet mano protas lieka bevaisis...“

Tavo dvasia yra tavo amžinoji dalis, o kūnas auga, keičiasi ir sensta. Tu apčiuopi savo dvasią, kai protas nukreipia dėmesį į vidų, kai pastebi, kad kažkas, ką pasakei, nuliūdino, tai ta vieta, kur nujauti kažką negero įvyksiant, ir kur vieną rytą pajunti džiaugsmą ir tuomet prote stebiesi, ką gi tokio puikaus žino dvasinis tavo žmogus.

Suvok savo dvasinį žmogų, kuris sujungtas kartu su tavo siela, yra amžinas ir jam nereikia žemiško kūno, kad gyventų. Biblija kalba apie dieną, kai tikintieji gaus kūnus, sukurtus iš dangiškos medžiagos. Kūnus, kurie niekada nesens, kaip nesensta ir dvasia... tai bent diena bus...

Daugiau - kitą savaitę, būkite palaiminti,


Neužmirškite rašyti man asmeniniuse-laiškus šiuo adresu

2016 m. lapkričio 21 d., pirmadienis

Kaip nebūti legalistišku tininčiuoju. 2 dalis

John Fenn, 2016 m. lapkričio mėn. 5 d.,

Sveiki,
Pirmiauisia, du momentai dėl mano Facebook video. Pirma – būkite tikri, kad ieškodami manęs, ieškote John C Fenn, o ne John Fenn (radau kelis tokius). Antra – video taip pat galite rasti ir YouTube.com. Taigi, jei nerandate Facebook‘e, tuomet ieškokite www.youtube.com. Įveskite John C Fenn ir rasite mano video bei kitus mano mokymus ir interviu.



Kaip nebūti legalistišku tikinčiuoju...
Tie, kurių santykiai paremti atlikimu, nepažįsta To, kuris, kaip jie mano, reikalauja to atlikimo.

Pateiksiu pavyzdį. Kai augau, mano tėtis buvo nustatęs labai griežtas taisykles ir tik pagal jas buvo leidžiama jį pažinti, t.y. mes pažinojome taisykles daugiau nei patį tėtį. Jis buvo kaip pastatas, apdengtas pastoliais. Kad pasiekčiau jį, turėjau prasibrauti pro pastolių taisykles ir nuostatas, kurių niekada negalėjai numatyti, taigi aš galėjau pažinti tik tuos pastolius, kuriuos jis parinkdavo.

Labiausiai reglamentuotas buvo pietų metas - mes buvome mokomi, kaip ateityje turi elgtis jauni visuomenės žmonės. Privalėjome sėdėti tiesiai, vieną ranką laikyti švelniai priglaudus prie savęs, nelaikyti alkūnės ant stalo, kalbėti buvo leidžiama tik esant paklaustam. Tėtis klausinėdavo mus vieną po kito apie mūsų dieną. Kai jis baigdavo, pranešdavo, kad galime laisvai kalbėtis, bet jis griežtai nustatydavo tam pradžią ir pabaigą.

Tarnavimo rutina auditoriniame surinkime yra kaip pastoliai, pastatyti žmogaus aplink Dievo Tėvo širdį ir Viešpatį Jėzų, o tam, kad pasiektum Juos, turi prasibrauti pro pastolius, bet jie taip sukonstruoti, kad tai niekada nepavyksta. Vienintelis būdas pažinti Dievą auditoriniame surinkime yra per bažnytinę struktūrą, kuri suteikia žmonėms daugiau bažnyčios, nei Dievo pažinimą.

Kaip gi žmogus gali išvengti religingumo bažnytinėje kultūroje, kuri pakeičia Dievo buvimą emocijomis, Dievo judėjimą - tvarkaraščiu, o kūniškus ar demoniškus pasireiškimus vadina Dievo pasireiškimais?

„Tai yra amžinas gyvenimas - kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Jėzų Kristų, kurį Tu siuntei.“ –taip kalbėjo Jėzus (Jono 17:3).

„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ (Jono 14:6).

Šitos dvi eilutės parodo, kad Jėzus yra kelias, bet Tėvas yra kelionės tikslas ir pažinti Tėvą iš tiesų ir yra esmė.

Aš netaikau šito tiems, kurie suvokia, kad pažįsta Jėzų, bet gerai nepažįsta Tėvo, kaip tai dažnai nutinka dėl to, kad žmogus savo dangiškajam Tėvui perkelia nevykusius arba išvis neegzistuojančius santykius su žemišku tėvu, taip pat nesakau to tiems, kas nėra atgimęs iš naujo – visiškai ne. Aš sakau, jei tu pažįsti tik Viešpatį, bet nesijauti gerai pažįstantis Tėvo arba tas pažinimas prilygsta Viešpaties pažinimui, tai yra kur augti. Jono 17 skyriuje Jėzus meldėsi, kad mes pažintume Tėvą - Jis visada kreipia šia linkme viso gyvenimo proceso metu.

Kaip nebūti legalistu - pažinti Tėvą
Kai kurie iš jūsų galbūt prisiminsite, nes tuo jau buvau kažkada pasidalinęs. Kai žiūriu jau daug kartų matytą filmą, aš jau žinau visą filmo eigą. Lygiai taip pat pagalvojau, jog Tėvas absoliučiai viską žino, bet Jam vis tiek patinka, nors tai turėtų būti Jam labai nuobodu. Taigi aš paklausiau Jo: „Tėve, kur Tu randi pasitenkinimą?“ Nedelsiant Jis atsakė: „Aš mėgaujuosi procesu.“ Tėvas yra Dvasia, bet Jis sukūrė fizinį pasaulį. Gyvendamas mumyse Dvasia, Jis patiria žmogaus gyvenimo apribojimus fiziniame pasaulyje ir Jis džiaugiasi procesu, kurį mes vadiname mokinyste.“

Legalizmas atmeta procesą. Legalizmas apriboja žmogų nustatyta ar gerai suprantama struktūra, kuri panaikina individo asmenybę ir dovanas. Legalizmo surištas žmogus negali augti kaip asmenybė ar krikščionis. Legalizmas nėra paslankus. Legalizmas pabrėžia atlikimą, o ne santykius.

Tėvas mėgaujasi procesu. Galbūt prisimenate, kad tai rašiau jau daug kartų.

Vieno aplankymo metu Jėzus pakomentavo: „Supranti, žmonės išsigelbsti pagal Ef 2:6“ („Mūsų Tėvas...prikėlė mus kartu ir pasodino kartu su Juo danguje Kristuje“). Man paklausus, ką Jis turėjo omenyje, Jis pasakė, kad 6 eilutė apibūdina, kas mes esame Jame, kad Jame mūsų teisumas, valdžia, ir žmonės ateina pas Tėvą, nes Jis patraukia juos, kai jie ieško tiesos arba yra tragiškose situacijose ir atsigręžia į Jį ir t.t. Bet tada linktelėjęs galva ir su plačia šypsena pasakė:„Bet Tėvas ir Aš išgelbėjome tave dėl 7 eilutės.“

O 7 eilutė sako: „...kad ateinančiais amžiais Jis (Tėvas) galėtų parodyti mums begalinius malonės turtus per Kristų Jėzų“.

Mūsų Tėvas ir Viešpats jau galvoja apie ateinančius amžius ir apie tai, kokį gerumą bei begalinę malonę jie parodys mums – jie nesvajoja apie taisykles ir nuostatas, kurias mes turėsime vykdyti per ateinančius amžius.

Pirmiausia, ką darau tik pabudus, tai pasveikinu Tėvą ir paklausiu, ar yra kažkas, už ką turiu pasimelsti

Kurį laiką paguliu, apie 30 min. ar daugiau, melsdamasis Dvasioje už žmones, kuriuos prisimenu savo dvasioje – ne tuos, apie kuriuos aš pats galvoju, bet tuos, kurie iškyla iš mano dvasios – tai geriausia, kaip tegaliu apibūdinti tą ramią užuominą iš Tėvo, ateinančią kartu su vardais... ir aš meldžiuosi už juos, kol iškyla kitas žmogus...

Ar pastebėjote, kad laiškuose nėra nei vienos maldos Jėzui ar Šventajai Dvasiai, bet tik Tėvui? (Dvasia sako tik tai, ką girdi, ir ieško tik to, ką Tėvas turi mums, taigi prašymai niekada neskiriami Dvasiai, Jono 16;13, 1 Kor 2:9-12.)

Ar pastebėjote, kad Jėzus Viešpaties maldoje kreipiasi į Tėvą: Mūsų Tėve danguje, šventas yra Tavo vardas...

Jei jūs nepažįstate Tėvo, siūlau pradėti Jam kalbėti. Įveskite Jį į savo gyvenimą pirmiausia kaip Kūrėją. Parodykite dėkingumą už gamtą, kad Jis galvoja apie jus, kad Jis leido jums gimti šiuo istoriniu laiku, už natūralų pasaulį aplink jus, kai tik pastebite grožį, tvarką, dizainą. Tiesiog pasakykite: „Nuostabus saulėtekis, Tėve“, ar kažką panašaus, pvz.: „Oi, pažiūrėk, Tėve, koks nuostabus medis, kaip nuostabiai sukurta, kad mirštantis lapas toks spalvingas“ – kai pradėsite tai daryti, ims plaukti apreiškimai.

Pats pagrindinis būdas pažinti Tėvą, anot Rom 1:20-21, Apd 14:17 ir kt., yra kūrinija. Aukščiau pateiktame pavyzdyje apie padėką už spalvotus lapus, kai jie miršta sezono pabaigoje, jūs rasite apreiškimą, plaukiantį apie gyvenimą ir mirtį ir Jo procesą – jei tik susitelksite į savo dvasią, į savo gelmę ir ieškosite pažinimo.

Pradėkite taip – tiesiog kalbėkite Tėvui. Jis mėgsta procesą. Jis jau planuoja ateinančius amžius. Tegu jūsų tikėjimas būna pagrįstas santykiais, o ne struktūra. Kitą savaitę – nauja tema, iki tada, būkite palaiminti.


2016 m. lapkričio 19 d., šeštadienis

Kaip nebūti legalistišku tininčiuoju. 1 dalis

John Fenn, 2016 m. spalio mėn. 29 d.,

Sveiki,
„Vieną dieną aš atidariau duris ir radau ten keistą šunį su mūsų kasdieniniu laikraščiu dantyse. Sužavėtas šituo netikėtu aptarnavimu aš daviau jam šiek tiek skanėstų. Kitą rytą aš pašiurpau išvydęs tą patį šunį, vizginantį uodegą ir sėdintį su 8 laikraščiais. Visa tą rytą aš dalinau laikraščius jų savininkams. Istorija iš „Reader’s Digest magazine”.



Religija linkusi kaip tas šuo manyti, kad Dievas yra už didelių durų ir atlygins mums numatomu prizu dėl kažko ypatingo, ką mes darome, suteiks atsakymą į maldas, išgydymą, darbą, kurio ieškome, padės įvykdyti prekybinį sandėrį ir t.t. Triukui nepavykus, kaip tas šuo galvoji, kad padarei kažką ne taip, nors ketinimai ir buvo geri, ir tu sėdi po to sumišęs bandydamas išsiaiškinti, ko Dievas nori. Pridėk dar porciją su kaupu pasmerkimo ir turėsi krikščionį, besielgiantį kaip minėtas šuo, kuris padarė kažką ne taip, bet nežino, ką.

Ženk žingsnį link tapimo nelegalistišku krikščioniu
Mes nesame tas šuo. Dievas nėra asmuo už didelių durų, iš kurio tu maldauji saldumynų ir malonės.

Pirmas ir didžiausias dalykas, kurį reikia suprasti, yra tai, kad Kristus jau yra mumyse ir nėra nieko, kas galėtų pagerinti šitą faktą. Tiesa, kad Dievas nėra „išorėje“, bet „viduje“, tavo dvasioje, tikrai turi tapti dalimi tavo pirmosios prigimties. Jis jau mirė ir prisikėlė dėl tavęs ir atgimdė tave iš Dvasios – tau nereikia nešti Jam begalės „dvasinių laikraščių“, kad pagerintum Kristų savyje ar padarytum Jam įspūdį, geresnį, nei Jis jau turi apie tave!

Tėvas galvoja apie tave taip palankiai, kad Jis atidavė Savo vienatinį Sūnų Jėzų tau ir dar prie viso to nusprendė gyventi tavyje. Mes Jam labai patinkame. Tu negali nieko padaryti, kad patrauktum Jį į savo pusę ir kad Jam labiau patiktum. Malonė visiškai priklauso nuo malonės davėjo ir tai reiškia, kad Jis myli tave, atliko tai dėl tavęs ir tu nieko dėl to negali padaryti – viskas dėl Jo ir Jame, kad mylėtų mus – Jis tai daro dėl to, kad esame iš Jo gimę, turime Jo dovanas bei Jo asmenybės bruožus kaip dalį mūsų prigimties.

Jei tai tiesa...
...o taip ir yra iš tiesų, tai reiškia, kad Dievas Tėvas nėra tas, kuriuo galima manipuliuoti. Tu negali nieko padaryti, kad Jis taptų kitokiu ir nieko negali padaryti, kad labiau Jam patiktum. Jis yra meilė – Jis tiesiog yra toks!

Tai daro Jį nenuspėjamu daugeliu atvejų arba taip mums gali atrodyti dėl riboto mūsų supratimo. Tu ne visada žinai, ką Jis turi galvoje. Tu taip pat negali nusipirkti atsakymo į maldą, negali padaryti Jam įspūdžio darydamas kažkokius darbus, negali Jam pasiūlyti nieko, kas papirktų Jį taip, jog Jis imtų manipuliuoti dalykus, kaip tau patinka neatižvelgiant į kitų poreikius. Jis yra Dievas ir Jis vienas yra suverenus.

Lygiai taip, kaip aš pažinau savo senelį, tai, ką jis mėgsta ir ko nemėgsta, jis dažnai būdavo nenuspėjamas ir juo buvo neįmanoma manipuliuoti. Jis buvo senelis ir jo elgesys buvo nepakeičiamas. Aš vaikystėje tik bandydavau būti šalia jo, kad pažinčiau jį kaip galima geriau ir suprasčiau jo elgesį ir mintis.

Jis buvo akių, ausų, nosies ir gerklės gydytojas. 1960 metais, kai buvau dar berniukas, po sekmadienio pietų senelio namuose jis pasiimdavo mane kartu su savimi į ligoninę lankyti pacientų. Kiekvienas pacientas buvo skirtingas, kiekvienas turėjo kitokią ligą ir aš jokiais būdais negalėdavau nuspėti, ką mano senelis darys kaskart sustodamas prie vis kito paciento.

Bet aš pažinojau jį, aš pažinojau jo charakterį, jo elgesį, jo širdį, nes taip ilgai buvau šalia jo, taigi aš žinojau, kad nors jis nenuspėjamas elgesyje su kiekvienu pacientu, aš pažinojau savo senelio meilę bei ketinimus ir todėl žinojau, kad koks bebūtų sprendimas kiekvienam, tai plauks iš geros jo širdies. Mūsų dangiškas Tėvas yra panašus. Jis nenuspėjamas, bet tuo pačiu visiškai nuspėjamas.

Tu nepradedi savo dienos nuodėmėje, o po to šiaip ne taip prasibrauni į bendravimą ir ramybę
Tavo dvasinis žmogus niekada nemiega ir yra nuolatiniame bendravime ir vienybėje su Kristumi tavyje. Tu neamerki akių ryte ir akimirksniu nesijauti kaltas, kad esi nusidėjelis. Tu atsimerki, kad dar kartą taptum užtikrintas, jog Kristus yra tavyje ir tu vis dar esi bendravime ir pažįsti Visagalį Dievą.

Pakilti iš lovos ir pasiruošti dienai nėra nuodėmė. Būtinos mintys ir pokalbiai apie tavo dieną taip pat ne nuodėmė. Pusryčių valgymas nėra nuodėmė. Būti žmogumi nėra nuodėmė. Nuodėmė yra Dievo įžeidimas. Tu neįžeidi Jo, kai darai įprastus dienos darbus. Legalizmas susitelkia į save ir dėl to žmogus nuolat jaudinasi dėl savęs, spėlioja ir pergyvena, ar neįžeidė Dievo ir ar nepadarė kažko neteisingai. Jei tu nusidedi, Jis yra visiškai pajėgus leisti tau žinoti dvasioje, kad suklydai. Daugiau apie tai – kitą savaitę...

Aš pabaigiau straipsnio limitą šiandien. „Žiūrėk, kokia meile Tėvas pamilo mus, kad mes galime vadintis Dievo vaikais.“ 1 (Jono 3:1) Iš tiesų nuostabi malonė! Iki kitos savaitės, būkite palaiminti,


2016 m. lapkričio 3 d., ketvirtadienis

Gali būti, kad esi legalistas, jeigu... 3 dalis

John Fenn, 2016 m. spalio mėn. 22 d.,

Sveiki,
Šiandien baigsiu 3 dalių seriją „Gali būti, kad esi legalistas tikintysis, jeigu...“ Pirmi 2 punktai buvo tokie:
1)   Tavo dvasinė disciplina apibūdina tavo dvasingumą ir tai, kaip tu pats vertini savo dvasinę būklę.
2)   Tu iš tiesų nepažįsti Viešpaties (savarankiškai), bet pažįsti Jį per sistemą.

Pasigilinsiu į esmę to, kas daro krikščionį legalistu.

Legalizmas yra sujungtas su atlikimu, baime, pasmerkimu ir pastangomis patikti Dievui arba surinkimo (bažnyčios) vadovams (vaikas taip pat gali turėti tokių bruožų, kad patiktų tėvams).

Legalistiškas tikintysis yra susitelkęs į veiksmus ir savęs pateikimą, tikėdamas, kad Dievas dėl to bus labiau juo patenkintas ar labiau linkęs atsakyti į maldas. Jei esi turėjęs skubų maldos poreikį ir dėl to ėjai į tarnavimą (į kurį šiaip neitum) su viltimi, kad Dievas pamatys tavo papildomas pastangas arba tam, kad primintum Jam apie grėsmingai besiartinantį paskutinį terminą, esi apimas legalizmo.

Kitas pavyzdys: jei tiki, kad finansnis palaiminimas yra asmeninis Dievo patvirtinimo antspaudas tavo gyvenime, esi legalistas. Jei kada bandei nusipirkti atsakymą į maldą, duodamas kažkokią sumą pinigų už išgydymą, mylimo žmogaus išgelbėjimą ir t.t., – esi legalistas. Tėvas žiūri į mus per Jėzaus pralietą kraują ir faktą, kad esame gimę bei įsūnyti į Jo šeimą dėl Jėzaus kraujo, o ne dėl to, kiek įvairių dvasinių kalniukų susikuriame, kad po to per juos šokinėtume.

Dėl legalizmo žmogus susikuria klaidingą tapatybę. Jis gyvena fasadinį gyvenimą viešai, bet dažnai yra visai kitoks namuose, stengdamasis kompensuoti skirtumą tarp savo legalistinio tikėjimo ir savo gyvenimo realybės. Kompensuodamas tą skirtumą žmogus tampa kritiškas, laiko save pranašesniu, matuoja kitus pagal savo standartus bei tai, ką pats jaučia esant teisinga ar neteisinga.

Todėl 3 punktas: Tu jautiesi dvasiškai saugus, jei susitelki tik į vieną dvasinį mokymą ar discipliną vienu metu.

Žmogus, kuris negali paprastai vaikščioti ir kalbėtis su Tėvu remdamasis tiesiog tuo, kad Kristus yra jame, negali skaityti ar klausyti įvairių mokymų ir įsitikinimų iš įvairių šaltinių, nes jam atrodo, jog kažkas iš išorės kelia grėsmę susitelkimui, gali būti legalistas. Legalistai netoleruoja tų, kurie tiki kitaip, nei jie patys, ir jei jie negali palenkti į savo pusę, jie atmeta santykius (legalizmas sukelia pyktį ir tokie žmonės paprastai yra pikti ir/arba nelaimingi giliai savyje, bet gerai apsaugoję savo širdį).


Jie negali suvokti visų Dievo ketinimų iš dalies dėl baimės, kad praleis naujausią dalyką iš dangaus, arba jiems atrodo, kad tik jie vieni turi apreiškimą – ir bijo jį „prarasti“. Prisidengę dvasinio pažinimo ir augimo fasadu, iš tiesų jie motyvuojami nežinomybės baimės, o buvimas legalistu padeda jiems tą nežinomybę nuslopinti. Jie negali tiesiog vaikščioti su Tėvu ir pasitikėti Jo ramybe savo dvasioje – jie varomi baimės, apsigaubę dvasingumu.

4 punktas: greičiausiai tu esi legalistiškas tikintysis, jei... Tu atskiri savo natūralų gyvenimą nuo dvasinio

Tai asmuo, kuris leidžia, kad jo dvasingumą matytų tik tie, kurie tiki taip, kaip jis pats, arba tie, kurie turėtų, jų manymu, tikėti taip, kaip jie – kuriuos jie bando pataisyti ne romiai, kaip Raštas liepia, bet kaip turintys valdžią. Dažnai jie būna kitų atmetami ir laikosi tyliai, nes žino, kad jei pasakys apie tai, kuo jie tiki, bus atmesti, taigi kaip vanagas, laukiantis grobio, jie susilaiko, kol randa silpnesnį žmogų.

Jie dažnai jaučiasi taip, lyg jie ir Dievas yra prieš visą pasaulį. Jie nuolatos grėsmėje ir privalo nuo kitų apsaugoti tai, kuo jie tiki, jie turi šviesą, pažįsta aukštesnį kelią ir žino, kaip kiti gali ateiti pas Dievą ir gyventi šventą gyvenimą.

Tai veda į 5 punktą: Tu esi vienišas, nes užčiaupei kiekvieną dėl jų netobulumų, nuodėmių ir doktrinos klaidos. Dažnai jie neturi geriausio draugo ir negali pasidalinti tuo, kuo tiki su sutuoktiniu.

Apsupti žmonių, jie yra vieniši. Pagalvok apie fariziejus – jie reikalavo tobulumo kitų gyvenime, o patys gyveno turėdami dvigubus standartus ir sau tų pačių standartų netaikė (nors jie ginčijosi su Jėzumi, neva jie tų standartų laikėsi, tačiau nematė savo veidmainiškumo), tai reiškia, kad jie buvo vieniši savo mažoje grupelėje.

Aš galvoju, kad izoliacija yra blogiausia legalizmo dalis. Žmonės uždengia savo vienišumą būdami aktyvūs savo kryptyje ar socialiniuose tinkluose (arba abiejuose dalykuose), bet savo širdyje jie yra vieniši, ir tai žino. Numesk socialinius tinklus, surinkimą, jeigu jie jį lanko, paimk iš jų Bibliją ir krūvas užrašų, ir jų gyvenime nebeliks jokio vaikščiojimo su Viešpačiu. Jie pažįsta Jį per tos šventyklos struktūrą, kurią jie patys sukūrė dėl Jo, bet jie nežino, kad Jis negyvena toje šventykloje – Jis gyvena juose, tačiau jie susitelkia į tai, kas išorėje.

Kaip vaikščioti su Juo aš pasidalinsiu kitą savaitę. Aš pradėjau rengti tiesiogines transliacijas Facebooke, kurias galite matyti ieškodami manęs arba sekdami mano publikacijas. Pirmoji transliacija buvo prieš 2 savaites. Būkite palaiminti,