Gilesnis suvokimas #3 iš 3

 Deeper Understanding #3 from 3

 29 September 2023

 Sveikinu visus,

 Ko gero, didžiausia krikščioniškosios kultūros doktrininė klaida šiandien yra

susijusi su atleidimo samprata. Tai, ko Jėzus mokė žydų kultūros ir Senojo Testamento įstatymo kontekste,  šiuolaikinio surinkimo(bažnyčios) yra visiškai iškreipta.

 Paulius sakė Efeziečiams 2:1: „Ir jus, kurie buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, atgaivino“. Nusikaltimai IR nuodėmės. Jie nėra vienodi.

 Nusižengimas – tai kai vienas žmogus nusideda kitam. Jis yra horizontalus, žmogus prie žmogaus ir susijęs su sužalojimais. Nuodėmė yra prieš Dievą, ji yra vertikali ir reikia susitvarkyti su kalte.

 Mūsų vidinis teisingumo reikalavimas yra dėl  sužalojimo. Jie pasielgė neteisingai, norime, kad būtų sugauti. Norime, kad jie būtų atsakingi. Bažnyčios kultūra sako „atleisk jiems“, ji pasirūpina kaltėmis, bet nekreipia dėmesio į žalą, kurią jie mums padarė. Tai yra mūsų konfliktas. Mes atleisime, bet norime atsiprašymo. Norime, kad jie pripažintų, ką padarė. Norime, kad jie tai padarytų teisingai.

 Mūsų vidinis teisingumo reikalavimas sutinka su Pažeidimo įstatymu. Viskas, ko Jėzus ir Paulius mokė šia tema, yra pagrįsta nusižengimo įstatymu.

 Nusižengimo  įstatymas: Kunigų knyga 6:1-7

„Jei kas yra neištikimas Viešpačiui, nusižengęs savo artimui kažkuo, kuris jam patikėtas, kažkuo paliktas jo globai ar apvagia, ar apgaudinėja savo artimą, ar suranda ką nors pamestą ir tada meluoja, arba negražina. Jei jie nusideda tokiais būdais ir suvokia savo kaltę...

 "Jie privalo grąžinti tai, ką pavogė ar gavo apgaulės ar melo būdu. Jie turi grąžinti savo kaimynui rastą pamestą turtą ir bet ką panašaus, apie ką melavo ar padarė savo kaimynui, IR pridėti 20% vertės grąžinti jį asmeniui, prieš kurį nusižengė.

 „Tada jie (su kitu asmeniu) visa tai nuneš kunigui, kuris paaukos už juos auką, ir jiems bus atleisti šie nusižengimai“.

 Atkreipkite dėmesį, kad jie turi susitaikyti su žmogumi, prieš kurį nusižengė, PRIEŠ tai , kai  jiems atleis Dievas už tą nusižengimą.

 Tai nekelia grėsmės jų išgelbėjimui, nes įstatymas yra būdingas kiekvienam konkrečiam nusižengimui. Tai reiškia, kad jei jie pasilieka tai, kas buvo pavogta, arba niekada neprisipažins žmogui, kad melavo apie kažką ar kokį nors nusižengimą, ir niekada nesusitaikys pripažindami savo nusižengimą, stodami prieš Viešpatį jie bus patraukti atsakomybėn.

 Auka gali jiems atleisti, bet jie nepadarė to, kas yra teisinga, kad gautų Dievo atleidimą, t.y. vėl atsiprašyti žmogaus, kuriam nusižengė. Už tą nusižengimą jie bus atsakingi  prieš Jį.

 Kaip tai atrodo šiais laikais?

 Kaip pridėti 20% palūkanų mūsų dienomis? Jų laikais, jei kas nors rastų pamestą odinį paltą, kurio vertė buvo 500 USD, jis turėjo grąžinti paltą ir pridėti 20% arba 100 USD, o asmeniui, kuriam pažeidė, atiduoti 100 USD ir paltą, tada eiti pas kunigą gauti Dievo atleidimą.

 Šiandien, jei mes ką nors nusižengtume ir norėtume pasitaisyti, atsiprašytume, tai tas „20%“ galėtų būti nuvežimas papietauti arba susitikimas išgerti arbatos ar kavos, už kurią mokate. Tai gali būti kortelės ar pastabos išsiuntimas po to, kai susitaikysite, kad būtumėte tikri, jog viskas vėl gerai. Tie 20% darytų ką nors, kad įsitikintų, jog jums vėl viskas gerai.

 BET....Jei žmogus rastą paltą pasilieka, o ne grąžina, jis tampa kaltas dėl tos vagystės nuodėmės prieš Dievą. Į pragarą jie nepateks, bet už vagystę turės atsakyti.

 Jėzus kalbėjo apie nusižengimo įstatymą Mato 5:25-26: "Skubiai susitarkite su savo priešu (asmeniu,  kuriam nusižengėte), kol esate su juo pakeliui, arba jie gali jus atiduoti teisėjui, kuris nusiųs jus pareigūnui, o iš ten į kalėjimą. Sakau tau tiesą, tu neišeisi iš ten, kol nesumokėsi kiekvieno skolingo cento“.

 Krikščionys daugelį metų tai neteisingai suprato, manydami, kad tai rojus arba pragaras. Tai nėra. Tai tiesiog raginimas susitaikyti su asmeniu, prieš kurį nusižengėte, nes jei to nepadarysite, būsite apkaltintas vagyste, nubaustas 20% bauda ir pasodintas į kalėjimą. Tais laikais toks buvo paprotys.

Didesnė ištrauka yra apie pyktį be priežasties ir „palik savo dovaną prie altoriaus ir eik susitaikyti su savo broliu“. Kalbama apie norą pasitaisyti, kai prieš ką nors nusižengiate.

 Tai yra svarbu 

Morkaus 11:25-26: „O kai stovite melsdamiesi, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitą, kad jūsų dangiškasis Tėvas atleistų jūsų nusižengimus. Bet jei jūs neatleisite (jų nusižengimų jums), neatleis ir jūsų Tėvas. dangus atleisk tavo nusižengimus“.

 Tai ne rojus ar pragaras, tai yra nusižengimo įstatymas. Pirma, atleidimas yra sprendimas, o ne emocija. Tai sprendimas atleisti tam žmogui, kuris mus sužeidė. Jūs neprivalote jaustis gerai dėl jų arba dėl to, kas atsitiko dėl to, kad buvote sužeistas. Jie lieka kalti prieš Dievą, nebent ateis pas jus ir susitaikytų

 Be to, ir Jėzus, ir Steponas prašė Tėvo NEkaltinti  budelių už jų nusikaltimą ir jų abiejų nužudymą. Mes turime galimybę prašyti Tėvo, kad jis jiems atleistų, net jei jie neatsiskaito už mums padarytą žalą ar neieško susitaikymo.

 Prisikeldamas Jėzus pasakė: "Kas nusidėtų, tam atleisite, tam bus atleistos. Kam sulaikysite nuodėmes, jos bus sulaikytos." Mums duota valdžia naudoti Jo vardą prieš demonus, naudoti Jo vardą uždėti rankas ant ligonių. Mes galime ateiti pas Tėvą Jo vardu ieškoti gailestingumo ir malonės, kad padėtų prireikus. Taip pat galime prašyti, kad Tėvas atleistų žmogaus nusižengimą, net jei jis nesusitaikytų pirmas su mumis ir pridėti, kad 20 proc. ARBA...galime paprašyti Jo susidoroti su jais.

 Paulius II Timotiejui 4:14-16: 16-oje eilutėje jis sako, kad kai pirmą kartą buvo apkaltintas Romos teisme, nė vienas jo draugas neatėjo su juo į teismą, ir jis pasakė: „Meldžiu Dievą, kad tai nebūtų užskaityta į jų sąskaitą. “.

 Tačiau prieš pat 14 eil. jis rašė taip: "Aleksandras Vario kalvis man padarė daug žalos. Viešpats jam atlygins pagal tai, ką jis padarė."

 Aleksandro Vario kalvio atveju Paulius nusprendė jo neatleisti nuo sužalojimo, kurį padarė Pauliui. Esu tikras, kad Paulius atleido jam kaltę, bet jis neatleido jo nuo žalos, kurią padarė Pauliui. Paulius nusprendė leisti Viešpačiui susitvarkyti su juo. Tai reiškė, kad jei Aleksandras niekada neatgailaus, jis stos prieš Viešpatį, kad atsiskaitytų už tą žalą, apie kurią rašė Paulius.

 Yra žmonių, kurie neatsiprašys už mums padarytą skriaudą, ir mes jiems vertikaliai atleidžiame, bet norime, kad jie susidurtų su savo veiksmų pasekmėmis. Taip padarė Paulius – tegul Viešpats susitvarko su Aleksandru Variniu. Tai nėra neatleidimas. Tai yra atleidimas jiems vertikaliai, bet kadangi jie nedarys to, kas teisinga horizontaliai, mes paleidžiame juos į Viešpaties rankas ir tęsiame savo reikalus.

 Kitą savaitę tolesni veiksmai: emocijų (sužalojimo) išgydymas, kai kam nors atleidžiama.

 Iki tol, laiminu,

 

Džonas Fenas

2023 m. rugsėjo mėn. naujienlaiškis

September 2023 Newsletter

 Sveikinu visus,

Turime pranešti apie keletą didelių 2024 m. konferencijų ir rekolekcijų

tvarkaraščių pakeitimų.

 Labai padaugėjo žmonių, kurie apie mus sužinojo iš „YouTube“ interviu Randy Kay laidoje, 4 interviu „Deep Believer“ kanale su Jennifer Bagnaschi ir 4 tarnavimuose  Shekinah garbinimo centre. www.shekinahworship.com

 Kai kurie  domisi namų surinkimu, dauguma – ne. Jie tiesiog nori mokytis. Siekdami sutalpinti abi žmonių grupes, kitais metais Talsoje surengsime 2 konferencijas ir tinklo lyderių susitikimą.

 2024 m. konferencijos Talsoje

 birželio 29-30 ir lapkričio 2-3 d. Keičiame registracijos formą, kad galėtumėte rinktis vieną ar abi dienas. Šeštadienį vyks mokymas, klausimai ir atsakymai, o vakare gilus garbinimas. Sekmadienis bus skirtas tik besidomintiems namų surinkimu. Konferencijos mokestis bus daug mažesnis 1 arba abiem dienoms, kad būtų padengtos mūsų salės ir gaiviųjų gėrimų išlaidos. Už maitinimą ir apgyvendinimą atsakys patys dalyviai.

 Tokiu būdu tie, kurie nesidomi namų surinkimu, gali ateiti šeštadienį, o tie, kurie domisi namų surinkimu, gali pridėti tą 2-ąją sekmadienio dieną, kad savaitgalis būtų pilnas.

 Gegužės 2–5 d. konferencija Nyderlanduose vyks tokio paties formato kaip visada ir visada tai būna nepaprastai pateptas ir nuostabus laikas. Registracija į visas šias datas vyks vėliau, tad sekite naujienas. Norėdami gauti informacijos, rašykite Wil ir Ank adresu cwowi@solcon.nl

 Keletas žodžių apie šio mėnesio garso įrašų seriją.

 Neseniai baigiau Savaitės minčių seriją apie emocines ir psichines ligas, tačiau ši garso serija yra labai skirtinga. Išsamiai apžvelgiu Juozapo brolių emocijas ir jų sąmokslą jį nužudyti – atseku mintį iki apsėdimo ir galiausiai priespaudos.

 Mes tyrinėjome karalių Saulių ir tai, kas, atrodo, yra dvipoliškumas, nors tai daug labiau susiję su demonu. Apžvelgėme Nebukadnecaro 7 metus trukusią psichinę ligą, kas ją sukėlė ir kaip jis ją įveikė. Ir tada prie NT pabaigos laikų ženklų, apimančių emociškai nesubalansuotus žmones - pyktį, šaltą meilę, suvedžiojančių dvasių ir demonų mokymų paisymą, ir kaip išvengti ir įveikti tendenciją sutelkti dėmesį tik į 1 temą arba 1 subjektą. Pateikėme priemones ir žinias  emociniam disbalansui ar ligai pastebėti ir įveikti.

 Kas per triukšmas....

 Roma degė 64 metų liepą 6 dienas. Neronas kaltino krikščionis, dėl to prasidėjo pirmasis federalinis krikščionių persekiojimas. 10 Cezarių persekiojo krikščionis federaliniu lygiu iki pat to laiko, kai Konstantinas  legalizavo krikščionybę 313 m. birželio mėn. (Neronas, Vespasianas, Domicianas, Trajanas, Adrianas, Markas Aurelijus, Maksiminas, Decijus, Valerijonas, Diokletianas, (Konstantinas ir Galerijus, Konstantino valdymo pradžioje būtų 11)

 Iki tol persekiojimas buvo vietinis ir atsitiktinis. Jeruzalės darbų 7 skyriuje užrašyta Stepono kankinystė, praėjus mažiau nei metams po Sekminių. Jokūbas, Jono brolis, buvo nužudytas Apaštalų darbų 12 skyriuje, praėjus maždaug 10 metų po Sekminių.

 Pradėjus plisti krikščionybei, netikintys žydai sekė Paulių ir sukėlė rūpesčių. Apaštalų darbų 18:12-16 Korinte, Graikijoje, žydai bandė paversti savo krikščionybės persekiojimą federaliniu atveju.

 Ištraukoje pasakojama, kad Romos teisėjas Gallio, kuris mūsų dienomis būtų kaip Aukščiausiojo Teismo teisėjas, priėmė sprendimą prieš žydus, sakydamas, kad jų byla prieš Paulių nėra federalinė byla. Tai suteikė krikščionybei maždaug 10 metų santykinės taikos su Roma, nors Paulius ir toliau buvo persekiojamas žydų jų religinėje sistemoje – ir kai jie galėjo tai paskleisti vietos valdžiai, jie tai padarė.

 Nuostabu yra tai, kad Naujojo Testamento laiškuose beveik neužsimenama apie persekiojimą. Pirmasis Petro laiškas yra apie temą, bet neįvardijant konkrečių atvejų. Pauliaus, Petro, Jokūbo, Jono ir Judo laiškai yra apie Kristų mumyse, apie tai, ką Jis dėl mūsų padarė, koks turėtų būti mūsų gyvenimas Jame.

 Palyginkite tai su daugeliu šiandieninių krikščionių , ir kur sutelktas jų dėmesys. Ar NT autoriai buvo informuoti apie aktualijas? Žinoma. Ar tai buvo jų dėmesio centre? Visai ne.

 Šiandien mes naudojame pasiteisinimą „noriu žinoti, ką Dievas daro“, naršyti internete ir, tiesą sakant, didžioji dalis to yra sutelkta į tai, ką daro velnias. Bet mes to nematome NT puslapiuose. Jie visi kalbėjo apie tai, ką Kristus juose reiškia jų gyvenimui, kaip jie galėtų būti panašesni į Kristų, ir ragino mus plėtoti sveikus santykius Kristuje, kurie taip reikalingi augimui Jame ir kaip žmonėms.

 Kad ir kas nutiktų pasaulyje, Tėvo ar Viešpaties tai nenustebino. Tėvas tebesirūpina taip, kaip visada darė iki šiol – jei jūsų žvilgsnis bus nukreiptas į Jį, o ne į pasaulio įvykių baimę.

 Daugelio problema yra ne tikėjimo trūkumas, o aukštas netikėjimo lygis. Tai ateina labiau žiūrint į aplinkybes, o ne į stebuklus, kuriuos Jis jau padarė tavo gyvenime. Kai suskaičiuojate viską, ką Jis padarė, kad pasiektumėte šį tašką, tada viskas, kas yra „ten“ pasaulyje, atrodo  nereikšminga – nes Jis nepasikeitė, jo ranka nesutrumpėjo, kad išgelbėtų.

 Susitelkite į tai, ką Jis daro jumyse; to Jis kasdien prašo kiekvieno iš mūsų. Jei ieškosime Jo ir Jo teisumo, visa kita bus pridėta.

 Dėkojame už jūsų finansinę ir maldos paramą. Visos didelės ir mažos aukos yra tikrai vertinamos, ir žinokite, kad meldžiuosi už jus kasdien  taip, kaip Tėvas veda. Ačiū, kad esate mūsų gyvenime!

 Laiminu,

 Džonas ir Barbara,  Brianas ir Amy

Gilesnis suvokimas #2 iš 3

Deeper Understanding # 2 iš 3

 22 September, 2023

Sveikinu visus,

 Šiandien dar kelios  įdomesnės ištraukos, kurios, įtrauktos į kontekstą, suteikia

gilesnę prasmę.

 Kodėl Petras vaikščiojo vandeniu

 Jėzaus vaikščiojimas vandeniu aprašytas 3 evangelijose: Mato 14:22-34, Morkaus 6:45-53 ir Jono 6:15-21.

 Daugumos vertimų skaitome pokalbį tarp Jėzaus ir Petro, matome, kaip mokiniai baiminasi, kad mato vaiduoklį, einantį link jų vandeniu eil. 26-29. Tada Jėzus sako: „Tai aš, nebijokite“, o Petras atsako maždaug taip: „Jei tai tikrai  tu, įsakyk man eiti vandeniu pas tave“.

 Bet ne taip buvo pasakyta

 Graikiškoje (ir išplėstinėje Biblijoje) kalbama apie tai: „Būkite drąsūs. AŠ ESU. Dabar nustokite bijoti“. „Viešpatie, jei esi, tai liepk man eiti vandeniu pas tave“.

 Tai pakeičia viską. Iš pradžių baimė galėjo kilti dėl to, kad jie matė vaiduoklišką apsireiškimą, bet kai Jėzus pasakė: „AŠ ESU, dabar nustokite bijoti“, tai patvirtino, kad tai Jėzus, ir patvirtino, kas Jis iš tikrųjų yra.

  Kai Jis pasakė, kad yra AŠ ESU, jų mintys iš karto turėjo būti nukrypusios  į degantį krūmą ir Mozę Išėjimo 3:14-15. Kai Mozė paklausė, kas su Juo kalba, Viešpats atsakė: „Aš Esu, Aš Esu kalba tau.“

 Jėzus taip pat teigė esąs AŠ ESU Jono 8:58: "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums. Prieš Abraomui gimstant, AŠ ESU." Matome, kaip Jis vėl tai pareiškia suėmimo metu, kad parodytų, jog Jis  pats leido save suimti, Jono 18:5-6:

  "Ko ieškote?" „Jėzaus iš Nazareto“. "Ir Jėzus jiems atsakė: "AŠ ESU... ir kai Jis pasakė: "AŠ ESU, jie tuoj pat atsitraukė ir parpuolė ant žemės".

 Be to, Jono 6:21 sakoma: „Tada jie noriai priėmė Jį į valtį, ir valtis tuojau pat atsirado toje žemėje, į kurią jie keliavo“. Kitaip tariant, Jėzus perkėlė valtį su jais maždaug 2–3 mylias per ežerą (5 km).

 Santrauka tokia, kad Jis ne tik juos nuramino, bet ir pareiškė, kad Jis yra Didysis AŠ ESU, kuris kalbėjo su Moze iš degančio krūmo. Ar nenuostabu, kad po 2 skyrių, Mato 16:16, kai Jėzus paklausė, kuo  jį esant jie tiki, Petras ištaria: „Tu esi Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus!

 Atsistojus

 Visas Apaštalų darbų 7 skyrius yra apie Stepono gynybą prieš žydų lyderius. Kai kurių dalykų išmokstame iš jo gynybos. Jis pateikia 2 pagrindinius teiginius, kurie jo kaltintojams yra priimti kaip teisingi, visiems žinomi, bet mums jie nauji. Nors jie nėra mūsų dėmesio centre.

 Pirmasis yra 7:2-3, kai jis sako, kad Viešpats pasirodė Abraomui, kad lieptų jam palikti savo tėvynę. Pradžios 12:1 nesakoma, kad Jis jam pasirodė, o tik sakoma, kad Viešpats liepė jam išeiti. Steponas priduria tą svarbią detalę, kuri vėlgi tada buvo žinoma.

 Antrasis yra 7:22-25, kur sužinome, kad Mozė suprato, kad yra Dievo siųstas gelbėtojas, kai jam buvo 40 metų. Dauguma krikščionių mano, kad šis apreiškimas atėjo, kai jam buvo 80 metų prie degančio krūmo, tačiau taip nėra.

 Steponas 25 eilutėje sako, kad Mozė nužudė egiptietį (kai jam buvo 40 metų) "Nes jis manė, kad jo broliai supras, kaip Dievas jo ranka juos išgelbės. Bet jie nesuprato."

 Aš dažnai apie tai mokau, kai kalbu apie Viešpaties vedimą.

 Mozė gavo apreiškimą, bet dėl savo išsilavinimo ir patirties bandė padėti Dievui įvykdyti Jo pažadą. Jis nužudė egiptietį, manydamas, kad pradės pilietinį karą, o tai galėjo padaryti dėl savo išsilavinimo ir karinės patirties. Ta klaida, kai bandoma „padėti“ Dievui, Mozei kainavo 40 metų dykumoje, kol pamatė degantį krūmą; taigi  1/3 viso jo  gyvenimo.

 Degantis krūmas jam tik pasakė laiką ir būdą, kaip tai bus padaryta. Ne Mozės patirtimi ir karu, o Dievo stebuklinga galia. Tai reikia pamokslauti, kaip sakoma.

 Tačiau mūsų susidomėjimas yra skyriaus pabaigoje, 54–60 eilutėse.

 Steponas  papasakojo žydų tautos istoriją, 2 momentus, kuriuos ką tik aptariau.

  Jo likimą nulėmė 56eil.: „Ir (Steponas) pasakė: „Štai aš matau Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“. Tik tuomet jie puolė jį, ištempė už miesto  ir užmėtė akmenimis iki  mirties. Matome jo gerą širdį 60 eilutėje, prašančioje Tėvą atleisti jiems jo nužudymo nuodėmę, o tada jis mirė. Pirmasis kankinys.

 Kodėl staiga skubama vykdyti egzekuciją?

 Steponas sakė matęs Žmogaus Sūnų, stovintį – stovintį – Dievo dešinėje. Mes to nesuprantame dėl  laiko ir dėl to, kad nepažįstame  pirmojo amžiaus judaizmo.. Tačiau jie tikėjo, kad Dievas atsistoja, kai teisia žmones.

 Tai pagrįsta Izaijo 3:13: „Viešpats stoja į teismą (kaltinti, ginčytis) ir stoja teisti žmones“.

 Jis pamatė Jėzų stovintį šalia Dievo Tėvo – stovintį teisti Stepono kaltintojų. Jėzus stovėjo ir laukė, ką Steponas darys. Ar jis norės, kad jie būtų atsakingi už savo nuodėmę jį nužudžius, ar prašys, kad jų nuodėmė būtų atleista? Jėzus stovėjo pasiruošęs teisti. Laukdamas.

 Steponas stovėjo prieš lyderius, apkaltintas erezija, bet kai jis pasakė, kad iš tikrųjų juos teisia Viešpats, to jiems buvo per daug  – ir jie jį nužudė.

 Nuostabu yra tai, kad kai Steponas paprašė:

 „Viešpatie (kreipdamasis į  stovintįjį), neįskaityk jiems šios nuodėmės“, – Viešpats turėjo atleisti ir atsisėsti. Joks sprendimas neturėjo būti  paskelbtas, bent jau ne tą akimirką. Nes vietoj nuosprendžio Steponas paprašė atleidimo.

 Jėzus atsistojo ir buvo pasirengęs juos teisti, jei Steponas būtų norėjęs, kad jie būtų patraukti atsakomybėn. Jei jis būtų tylėjęs, taip ir būtų buvę. Bet jis prabilo ir prašė atleidimo už tą nuodėmę – ne jų išgelbėjimo, tik už tą vieną nuodėmę. Paulius prašė Viešpaties atleisti savo draugams, kurie bijojo kartu su juo pasirodyti teisme. (II Timotiejui 4:16).

 Vėlgi, kiekvienoje iš jų gili prasmė. Pabaigsiu kitą savaitę, iki tol, laiminu,

 

Džonas Fenas

Gilesnis supratimas Nr. 1 iš 3

Deeper Understanding # 1 of 3

 Sveikinu visus,

 Tai lengvesnė  serija apie eilutes ir pastraipas, kurias manėte supratę, bet galbūt

iš tiesų jų nesupratote kontekste. Pirmojo amžiaus judaizmo kultūros kontekste jos atsiskleidžia visiškai nauja prasmė.

 Tai diena, kurią Viešpats sukūrė; Psalmė 118:24

 Aš pažinau Tėvą ir Viešpatį aštuntajame dešimtmetyje, tada buvo labai populiari ši giesmė: „Tai diena, kurią padarė Viešpats“.

 Be giedojimo, aš taip pat girdėjau sakant, kai kas nors nepavyksta: „Gerai, bet šią  dieną sukūrė Viešpats, todėl aš ja džiaugsiuosi ir būsiu patenkintas (vis tiek).“

 Eilutės kontekstas yra 118 psalmė, tai  pranašiška psalmė apie Mesiją. 17 eilutėje Jis sako; „Aš nemirsiu, bet gyvensiu ir skelbsiu Viešpaties darbus“.

 Po to  22-24 eilutėje sakoma : "Akmuo, kurio statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai yra Viešpaties darbas; tai nuostabu mūsų akyse. Tai yra diena, kurią Viešpats sukūrė, mes džiaugsimės ir būsime patenkinti ja. Išgelbėk  mus dabar, Viešpatie, prašau tavęs, Viešpatie, siųsk dabar mums sėkmę (tebūnie  tai mums). Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu...“

 Ši Psalmė 118:22–26 eilutės cituojamos Morkaus 11:8–10, taip vadinamo Verbų sekmadienio metu. Tada minima diena, kai žmonės klojo savo drabužius ir šakas, sveikindami  karalių mieste. Frazė 118:25 psalmėje: „Prašau išgelbėk“ yra vienas aramėjų kalbos žodis: Osana. (Pažodžiui, „gelbėk mane, prašau!“)

 Ar žinojote, kad visus tuos metus dainuodami ir sakydami „hosanna“ iš tiesų sakėte:  „Išgelbėk mane dabar, prašau tavęs“ arba „Išgelbėk mane dabar (skubiai) prašau“?

Kai Jėzus tą Verbų sekmadienį įžengė į miestą, žmonės citavo 118 psalmę: „Gelbėk mus dabar, meldžiame, gelbėk mus dabar, meldžiame, atsiųsk išgelbėjimą, tegul  mums sekasi! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu“.

 Kontekstas yra apie Viešpatį dėl mūsų  einantį į savo mirtį.  TĄ dieną Viešpats sukūrė dėl mūsų, kad būtume palaiminti visose srityse. Kontekste kalbama ne apie  mūsų laikų dieną, o apie TĄ dieną, kai Viešpats už mus ėjo į mirtį ir tapo kertiniu išganymo akmeniu. TĄ dieną Viešpats sukūrė, ir mes ja džiaugsimės ir būsime patenkinti.

 Nesijauskite blogai, jei  vieną  dieną, kai gūžčiojate pečiais ir sakote: „Na vis tiek, tai yra diena, kurią Viešpats sukūrė, ir aš ja vis tiek džiaugsiuosi ir būsiu patenkintas“ – tai taip pat veikia.

 Tačiau gilumo suteikia kontekstas, kad Morkaus 11:9-10 žmonės šaukėsi, maldavo savo išgelbėjimo. Bėda ta, kad jis atėjo ne taip, kaip jie tikėjosi. Jie tikėjosi, kad Jėzus pasinaudos savo stebuklinga galia, kad išstumtų romėnus ir jie vėl taptų didingu Izraeliu. Kai tai neįvyko, jie atsisuko prieš Jį ir nukryžiavo.

Ką Jis parašė dulkėse

 Jono 7:2 pasakojama, kad artėjo palapinių šventė. Tai paskutinė iš visų Izraeliui  Dievo duotų švenčių, kurios metu jie  švenčia Dievą, gyvenantį su žmonėmis. Ji bus švenčiama kasmet  tūkstantmečio metu, nes Jėzus gyvens su žmonija kaip žemės karalius. Zacharijo 14:16-20

 Palapinių šventė turi kitą pavadinimą „Gyvųjų vandenų šventė“ ir apima „vandens sėmimo“ ceremoniją, vadinamą „Gyvieji vandenys“.

 Būtent  per šią šventę, paskutinę jos dieną, Jėzus atsistojo ir sušuko, 37 eilutę: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria. Kas mane tiki, iš to, kaip sako Raštas, tekės gyvojo vandens srovės , Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią vėliau gaus tie, kurie Jį tiki. Nes Šventoji Dvasia žmogui dar nebuvo duota, nes Jis dar nebuvo pašlovintas.)

 Jn 8:1-2 skyrius mums sako, kad kitą rytą...

 ...dieną po 7 dienų šventės, 8-ą dieną, Jėzus sutiko moterį, užkluptą svetimaujant.

 Diena po šventės reikšmė yra ta, kad ši diena buvo vadinama „8-ąja diena“ ir švenčiama iki mūsų dienų. Jis vadinamas „shemini atzeret“. Shemini reiškia „aštuntas“, o „atzeret“ reiškia „uždaryti arba pristabdyti“. 8-oji diena buvo žinoma kaip „Žodžio šventė“. Paskutinis visos savaitės skaitytų ištraukų skaitinys buvo perskaitytas paskutinį kartą.

 Žodinis svetimavimo įstatymas įpareigojo vyrą ir moterį atvesti į šventyklą prie Nikanoro vartų (rytinė miesto dalis, vedanti į „moterų teismą“), kad būtų nustatyta, ar svetimavimas iš tikrųjų įvyko. Jie tai padarė, kad galėtų išbandyti Jėzų.

 Techniškai,

 Vyrą ir moterį jie turėjo atvesti į šventyklą pas kunigą, kad jie būtų apkaltinti. Taip pat turėjo būti 2 liudininkai. Tada kunigas ant grindų dulkėse surašydavo padarytas nuodėmes su kaltinamųjų vardais, nes jų kaltintojai po vieną išvardindavo jų nuodėmes.

 Greičiausiai, laikydamasis to meto papročio, bet su nukrypimu, Jėzus rašė ne moters vardą ir nuodėmes, o nuodėmes ir vardus ją kaltinančių vyrų.

Paprotys paremtas Jeremijo 17:13: „Viešpatie, Izraelio viltie, gėdysis visi, kurie tave paliks, o tų, kurie tave paliko,  vardai bus įrašyti žemės dulkėse, nes jie, atmetė Gyvųjų Vandenų versmę“.

 Aš asmeniškai tikiu

 Jėzus rašė jų vardus (ir nuodėmes) ant žemės, nes jie būtų įtikinti ir palikti. Jono 8:9 mums sakoma, kad pirmiausia eina vyriausias, paskui jauniausias. Atsižvelgiant į tai, kad vyriausi žmonės  turi  daugiausia patirties ir dešimtmečius girdėjo per šventes skaitomą Jeremijo 17:13, tai atrodo pagrįsta.

 Kodėl parašyta dulkėse? Nes dulkės reiškė laikiną nuodėmės prigimtį mylinčio ir maloningo Dievo akivaizdoje, kuris dėl vieno atleidimo prašymo nušluostytų nuodėmę taip, kaip žmogus nuvalytų dulkes ranka.

 Žmonės galėjo paprašyti atleidimo, bet jie pasišalino. Moteriai buvo atleista, bet liepta nutraukti santykius su tuo vyru: „Eik ir daugiau nenusidėk“. Dulkės buvo nuvalytos. Kokią pamoką ta moteris galėjo išmokti? Kokia  pamoka žmonėms!

 Šiuose 2 pavyzdžiuose yra tiek daug ką apmąstyti, todėl aš čia sustosiu. Daugiau kitą savaitę, iki tol, laiminu,

 Džonas Fenas

Psichikos ligos Nr. 6 iš 6

Mental illness #6 iš 6

 Sveikinu visus,

 4 dalyje pasidalinau apie tapatybės krizę, kurią Šėtonas sukėlė Adomui ir Ievai.

Ta tapatybės krizė buvo melas, bet jie tuo patikėjo. Galima sakyti, kad jie norėjo įsilieti į grupę. Šėtonas jiems pasakė, kad jie bus kaip Dievas – kokia puiki grupė būti! Taigi jie valgė.

 Jie buvo pasirengę palikti tapatybę, kuo jie buvo  individualiai, kad galėtų tapti „Dievo grupės“ dalimi, būti panašūs į Jį.

 Priklausymas arba tinkamumas?

 Tinkamumas grupei – tai žmonių matavimas ir supratimas, kas yra tinkamas. Štai ką Šėtonas atnešė Adomui ir Ievai. Jų buvo paprašyta pasimatuoti, įvertinti savo dabartinę padėtį su Dievu ir išsiaiškinti, kaip jie galėtų prisitaikyti prie Šėtono, būdami „panašūs į Dievą, kad pažintų gėrį ir blogį“. Hmm, ką jie turėjo padaryti, kad tilptų? Valgyti vaisius. Taip jie ir padarė.

Kai Šėtonas pasiūlė kitokią tapatybę, patikindamas juos, kad jie gali priklausyti tai pačiai klasei kaip Dievas, pažinti gėrį ir blogį – jie paliko savo Dievo suteiktą tapatybę, kad sukurtų kitą tapatybę ir tilptų „toje minioje“ (Šėtono karalystėje).

 Jei sveikai priklausote grupei ar asmeniui, jūsų niekada nebus paprašyta pakeisti tai, kas esate. Priklausymas iš tikrųjų švenčia tai, kas tu esi. Priklausymas reikalauja, kad būtum tuo, kas esi.

 Šėtonas prašė ne Adomo ir Ievos priklausyti, jis prašė, kad jie atitiktų jo planą, melą, didesnę darbotvarkę. Štai kas yra velniška toje emocinės ligos dalyje; ji gali pasiūlyti žmogui tai, ko jis nori, jei jis darys tik tai, ko reikia, kad tilptų. Ir tai reiškia, kad pakeis tai, kas jis yra.

 Šėtonas nori atimti iš žmogaus individualumą, nes individualumas atskleidžia kiekvieno žmogaus unikalias, Dievo suteiktas dovanas. Jei jis gali priversti juos tiesiog prisitaikyti, atsisakydamas, kas jie yra atskirai, jis gali priversti juos susitapatinti su didesne disfunkcine grupe. Tai gali apimti tos grupės emocines ar psichines ligas. Grupinis mąstymas slepia arba užmaskuoja emocines ligas.

 Sveika santuoka neprašys sutuoktinio atsisakyti savo asmeninės tapatybės, o švęs 2 unikalius asmenis, išmokusius juo tapti. Kiekvienas švęs kito unikalumą, nes priklauso vienas kitam, kurs gyvenimą kartu, įsipareigodamas augti ir keistis kaip žmogui.

 Nesveika santuoka, draugystė, šeimyniniai ar darbo santykiai panaikins individualumą, todėl žmogus nebežino, kas jis toks. Darbe jie jaučiasi kaip robotas. Santuokoje tarnas arba tiesiog partneris. Draugystėje tas, kuris visada duoda, bet kitas draugas negali atsilyginti.

 Padėti žmonėms – kaip?

 Šėtonas Adomui ir Ievai pasiūlė kitokią tapatybę. Jis norėjo, kad jie ką nors padarytų, kad tilptų į grupę, kuri, pasak jo, kaip Dievas, pažintų gėrį ir blogį. Jis melavo jiems, parodydamas, kad melas yra pirmesnis už nuodėmę. Žmogus pirmiausia patiki melu, paskui seka nuodėmė.

Kai matome žmones, krikščionis ar ne, turinčius emocinių ar psichinių problemų, priežastis yra tapatybės krizė, susijusi su tuo, kad jie tikėjo melu. Jie nežino, kas jie tokie, kokius Tėvas juos sukūrė. Jie nežino Jo planų jiems. Jie nežino Jo didžiulės meilės jiems. Ir jie tikėjo alternatyvia savo tapatybe.

 Jie nusprendė susitapatinti su kažkuo kitu: galbūt tai yra neapykanta sau. Galbūt tai yra narcisizmas. Galbūt tai yra 8 valandos per dieną socialinėje žiniasklaidoje, manydami, kad tai tikri „draugai“. Galbūt dėmesys sutelkiamas į vieną doktriną apie pabaigos laikus ar sąmokslą, NSO ar mažus žaliuosius žmogeliukus, beveik neįtraukiant tikrų santykių ir gyvenimo.

 Sveiki modeliai

 Kai žmogus tiki melu, jame yra tam tikras saugumo lygis. Jei mergina pradeda nekęsti savęs, ji žino ir yra įsitikinusi, ko nekenčia ir kodėl. Netikėti melu reiškia žengti į nepažįstamą sritį. "Mylėti  save? Aš niekada to nedariau." Čia vienas   pavyzdys.

 Jiems reikia, kad kas nors parodytų jiems jų asmeninę tapatybę Kristuje. Kaip Tėvas juos sukūrė ir suteikė nuostabių dovanų (Efeziečiams 2:8-10). Jie turi žinoti, kad yra atsakymas. Klaidingų minčių ar nesveikų emocijų turintis žmogus, kuris taip pat ieško atsakymų, atsako kam nors, kuriuo gali 1, pasitikėti ir 2, todėl pasitiki.

 Tai reiškia, kad reikia padėti žmogui, kuris yra išbalansuotas emociškai ar mintimis, parodyti jiems, kaip sutramdyti tuos nesubalansuotus dalykus. Tas žmogus jiems turi parodyti, kaip mąstyti sveikas mintis ir turėti sveikus jausmus.

 Ne visada pasiseka

 Anksčiau serijoje kalbėjau apie tai, kaip Paulius rašė korintiečiams apie savo nesveikas mintis ir jausmus. Bet kaip jis iš to išėjo, atsigręžęs į Tą, kuris prikelia mirusiuosius. Jis galėjo tai padaryti iš dalies dėl to, kad jį supo žmonės ir už jį meldėsi. Kai kurie žmonės gali nuspręsti, kad netikėjimas melu yra per sunkus ir baisus. Tačiau yra ir tų, kurie žūtbūt nori būti sveiki, ir jiems reikia, kad kas nors ar nedidelė grupelė eitų kartu su jais. Jie turi žinoti, kol jie dar nebuvo užmegzti motinos įsčiose,  Tėvas galvojo apie juos ir žinojo savo planus jiems. (Jeremijo 1:5, pozicija)

 Todėl Dievo Tėvo pažinimas yra emocinės ir psichinės sveikatos raktas. Psichinėms ir emocinėms ligoms vis dažniau plintant visuomenėje atsiranda poreikis pažinti Dievą Tėvą, ir mes galime padėti jiems jį surasti. Tai padeda jiems atrasti savo tikrąją tapatybę. Tikroji jų grupė, kuri švęs, kas jie yra kaip atskiras Tėvo vaikas.

 Skaitykite, kalbėkitės, klausykite

 Perskaitykite Efeziečiams 1–3 skyrius. Visur parašyta „Dievas“, įterpkite Tėvą, nes apie tai Paulius rašo: „Malonė ir ramybė jums nuo Dievo, mūsų Tėvo...“ (1:2) Taigi visur, kur skaitote Dievo įterpkite Tėvas. Sustokite ties kiekviena eilute. Tėvas siunčia ramybę ir malonę. Tėvas palaimino jus visais dvasiniais palaiminimais danguje – ką tai reiškia jums kasdien? Kad visi palaiminimai jau yra jūsų. Jums nereikia skelbti, išpažinti, deklaruoti, pasninkauti, melstis, duoti, dalyvauti ar nieko daryti – visi palaiminimai jau yra jūsų! Kristus jau yra jumyse, nieko negalite padaryti, kad tai pakeistumėte ar pagerintumėte.

 Padėkite tam asmeniui tai pamatyti – ypač skirkite laiko pirmiesiems 3 skyriams. Tada kalbėk su Tėvu: Tai yra amžinasis gyvenimas, kad pažintume tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Jėzų Kristų, kurį tu siuntei.“ Jono 17:3. . I Jono 1:3

 Pažink Tėvą kalbėdamas su Juo. Ieškokite Jo dalyvavimo jūsų gyvenime, pastebėdami gerus dalykus, kurie jums nutinka per dieną. Visos geros ir tobulos dovanos ateina iš Jo, Jokūbo 1:17 - ieškokite mažų sutapimų, palankumo, malonės, laiko savo gyvenime - tada pasakykite "Ačiū, Tėve" - įtraukite Jį į savo gyvenimą, dėkojimą  Jam, tada šiek tiek patylėkite, perkelkite dėmesį į savo dvasią viduje – ir pajusite  ramybę Jaučiate, kad „esate laukiami“? Tai Jis.

 Pagalba  žmonėms pažinti savo Tėvą juos užbaigia, užpildo skylę jų širdyje, nes tik Jis gali ją užpildyti... praleiskite simptomą ir eikite tiesiai į reikalo esmę. Nuveskite juos pas Tėvą, parodykite jiems Jo dalyvavimą jūsų gyvenime ir veskite juos. Jono 6:45: „Kiekvienas, kuris girdėjo ir mokėsi iš Tėvo, ateina pas mane“. Padėkite jiems išgirsti ir mokytis iš Tėvo, ir jie ateis pas Jėzų.

 Kitą savaitę nauja tema, šiek tiek lengvesnė, iki tol, laiminu,

 Džonas Fenas

 

 

Psichikos ligos Nr. 5 iš 6

 Mental Illness #5 of 6

 Sveikinu visus,

 Neteisingas mąstymas ir neteisingos emocijos ne visada virsta emocine liga, 

tačiau visame pasaulyje matome emocinių ligų padaugėjimą. Tai prasideda nuo klaidingos minties, tada susitelkimas į tą klaidingą mintį veda į pusiausvyros praradimą gyvenime. Tas disbalansas yra glaudžiai susijęs su emocine liga.

 Krikščionys su demonais?

 Jono 8:44 Jėzus pasakė, kad kai velnias kalba melą, jis yra visiškai vienas. Jis yra dvasios sferoje, valdantis savo tamsos karalystę, todėl jis yra už mūsų fizinio pasaulio ribų, bet siekia į jį  patekti. Jis ieško žmonių, kurie su juo sutiktų, nes tai teisėtai leidžia jam įeiti į jų gyvenimą.

 Jei jie sutinka su juo, jo valdžia išplečiama tam asmeniui ir išplečia jo karalystę bei jos įtaką. Jis yra įspraustas į „tamsos grandines“, bet jei žmonės įsileidžia jo karalystę į savo gyvenimą, jo karalystės įtaka plečiasi.

 Nors krikščionio dvasia negali turėti jokios kitos dvasios, išskyrus Šventąją Dvasią, žmogaus protas ir kūnas gali priimti ir netgi pasiūlyti nuolatinius namus piktajai dvasiai. Šėtonas nori turėti įtaką  natūraliam  pasauliui.

 Dvasinė sfera paliečia prigimtinę sritį minties taške.

 Mačiau demonus, sėdinčius ant žmonių pečių ir šokinėjančius į jų mintis. Kiti liudija, kad tą patį matė būdami Dvasioje ir turėjo galimybę stebėti, kaip bomborduoja įkyrios mintys.

 Mano patirtis rodo, kad tos įkyrios mintys, kurios dominuoja žmogaus minties gyvenime, reiškia emocinę ar psichinę problemą. Kur susitinka įkyri mintis ir demonas, priklauso nuo kiekvienos situacijos ir žmogaus.

 Pastebėjau, kad žmogus, kurio mąstymas ir jausmai yra išbalansuoti, jaučia grėsmę, jei bendrauja su žmogumi, kuris meta iššūkį tam, kuo jie tiki. Gebėjimas ginčytis ir vis tiek jausti tuos pačius gerus jausmus kitam žmogui yra brandos ir emocinės sveikatos ženklas. Jei doktrinos ar nuomonių skirtumai sugriauna tai, ką vienas galvoja apie kitą, tai yra nebrandumo ir galimo emocinio išsibalansavimo požymis.

 Ir tas 1 veiksnys čia reiškia, kad toks žmogus dažnai yra vienišas, nepajėgus palaikyti kelių ilgalaikių santykių, nes iššūkyje jis negali atskirti idėjos nuo emocijos, ir jo nuomonė apie tą žmogų yra sugriauta. Tai pusiausvyros praradimas. Pasinėrimas į kraštutinumą,  gali tapti emocine liga.

 Naujausios JAV istorijos pavyzdys galėtų būti vadinamųjų pranašų pranašystės, kad per prezidento Baideno inauguraciją prezidentas Trampas ketino atvykti su armija suimti Baideną. Atrodė, kad milijonai krikščionių buvo pagauti to melo, sekdami vadinamaisiais pranašais, kurie susibūrė ir kurių „žodžiai“ buvo patvirtinti tik tarpusavyje.

 Keliems „draugams“ socialinėje žiniasklaidoje užginčijau šią idėją kaip klaidingą dvasią, o ne Dievo Dvasią, sakydamas, kad tai ne Dievas ir jiems reikia bėgti nuo tų vadinamųjų pranašų. Buvau išmestas iš draugų ar kitaip pašalintas iš kontaktų.  Jų atsakas buvo pyktis, todėl reakcija buvo „nedraugiška“. Jie negalėjo to pagrįsti, tiksliai paaiškinti, kaip atrodys tas perėmimas ir areštas. Vienas „pranašas“ netgi pasakė, kad Tėvas jam asmeniškai pasirodė, norėdamas pasakyti, kad tai įvyks – ir taip jis gavo melagingus žodžius šiuo kalusi

Pažvelkite į emocinį pusiausvyros sutrikimą ir galbūt ligas: sveiko proto, logikos praradimą, supratimą, kaip viskas veikia. Nesveikas dėmesys 1 dalykui, 1 temai, kuri juos patraukė. Atsiribojimas nuo draugų. Nesugebėjimas susidoroti su iššūkiais savo įsitikinimams. Reikalavimas išgirsti tik tuos, kurie palaiko tai, ką jie pasakė. Įsitikinimas, kad jie turi daugiau žinių nei kiti „išorėje“. Jie jaučia esą geriau informuoti apie tai, ką Dvasia sako, o kiti tiesiog turi jais pasitikėti – visa tai rodo pusiausvyros sutrikimą ir galbūt tiesioginę l

 Tačiau pažiūrėkime į tuos pačius simptomus pasaulyje.

 Ta pati emocija, toks pat atsitraukimas nuo visų, kurie netiki taip, kaip ir jie. Pyktis, sveikų santykių palikimas tik tiems, kurie tiki taip, kaip jie, grėsmės jausmas, jei kas nors paprašys jų apginti savo požiūrį – tai matome kiekviename visuomenės segmente – tiek krikščionių, tiek nekrikščionių. Kaip prasideda tos įkyrios mintys.

 Prieš atnešdamas nuodėmę Adomui ir Ievai, šėtonas pateikė melą

 Apsvarstykite šį teiginį. Melas yra prieš nuodėmę. Šėtonas klausinėjo jų apie Dievą, pasakė, kad Dievas jiems melavo, kad pasakė jiems neteisingai ir jis (šėtonas) buvo teisus. Net pusė tiesos yra visas melas. Ieva patikėjo melu, dėl kurio ji nusidėjo.

 Paauglys berniukas randa suaugusiems skirtas svetaines ir mato melą apie tai, kas yra s*x. Tai melas, kuris jau būnant suaugusiu jį veda  į nuodėmę ir nepasitenkinimą su moterimis savo gyvenime. Mergina tiki, kad yra negraži, todėl ima savęs nekęsti. O gal ieško „to vieno“ vyro, kuris užpildytų jos tuštumą. Vaikas yra skriaudžiamas, todėl auga su melu, kad to nusipelnė arba buvo kitoks, o tai veda į nuodėmę...ir taip. Prieš nuodėmei įžengiant į pasaulį, pirmas atėjo melas.

 Arba švelnesnėje pusėje: „Dar vienas pyrago gabalėlis nepakenks“, juokinga, žinome, kad tai melas – todėl nusidedame savo kūnui ... „Kitą savaitę mesiu (įprastą nuodėmę)...“ Kokius dar melus sau sakome prieš nusidėdami?

 Pagalvokite apie tai, kad melu patikėjęs vaikas ar suaugęs žmogus dabar ateina pas Viešpatį ir savo dvasioje pagaliau vėl jaučiasi švarus ir naujas. Tačiau jų protas vis dar pilnas viso to melo – jie turi liautis tikėti melu – po 1 žingsnį, situacija po situacijos. Jie turi atmesti melą, koks jis yra, ir pradėti galvoti apie Dievo mintis apie tą situaciją.

 Žmonės dažnai priekaištauja velniui, nesuvokdami, kad Dievas primena jiems įvykį. Jis daro taip, kad jie galėtų pasakyti „aš jiems atleidžiu“ arba „atleidžiu sau“ arba „iš to pasimokiau“. Dažnai ne velnias, o Tėvas bando mums padėti susitaikyti su praeitimi, atnešdamas atmintį, mintis ir emocijas, susijusias su įvykiu, kad išgydytų ir paklustų Kristuje.

 Sužinosite, kad Jis atliko savo išgydymo darbą, kai atmintis išliks, bet skausmas išnyks.

 Kitą savaitę aš  užbaigsiu rašydamas daugiau  apie tai kaip liautis   tikėti melu ir dar daugiau.

 Iki tol, laiminu,

 

Džonas Fenas

Psichikos ligos Nr. 4 iš 4

Mental Illness #4 of 4

Sveikinu visus,

Yra skirtumas tarp tikinčiojo Jėzumi ir Jėzaus mokinio. Pagal apibrėžimą žodis

mokinys reiškia „tas kuris mokosi“ arba „studentas“. Ne kiekvienas, kuris tiki Jėzų, yra Jėzaus mokinys.

 Mokinys: „Kažkas, kuris tiki kažkieno idėjomis IR bando gyventi taip, kaip tas žmogus daro ar darė“. Kembridžo žodynas. (išskirta mano)

Tikintysis tiesiog tiki, bet nebūtinai bando gyventi taip, kaip Jėzus įsakė. Visi krikščionys pradeda tikėti, o geriausiu atveju mes visi tampame mokiniais. Tačiau šiuolaikinėje kultūroje kai kurie „tikintieji“ nuodėmes priima kaip gyvenimo būdą, todėl jų mąstymas ir emocijos yra išbalansuotos. Jų mintis apie Jėzų yra tokia, kad Jis viską priima, nes myli visus.

 Perfrazuojant Judo 4 eilutę, jie pavertė Dievo malonę leidimu daryti nuodėmę. Tai klaidingas mąstymas. Tai gali sukelti emocinę ligą, iškreipti patį Kristaus charakterį į tą, kuris pateisina jų nuodėmę. Tiesą sakant, Dievo malonė įgalina mus gyventi šventai ir dievotai, tačiau kai kurie tai paverčia leidimu daryti nuodėmę.

 Jokūbo 1:22 ragina mus būti Žodžio vykdytojais, o ne tik klausytojais, nes kas tik girdi, bet nedaro, yra apgaudinėjamas. Štai ką šiandien matome aplink mus „tikintiesiems“, kurie iš tikrųjų nėra mokiniai.

 Didžiojoje pavedime mums liepta daryti mokiniais, o ne tikinčiaisiais. „Išmokyk juos laikytis ir daryti visa, ką tau įsakiau“. Mokinys, augdamas Kristuje, galiausiai atsikratys neteisingo mąstymo ir jausmų mainais į teisingą mąstymą ir jausmus.

 Asmenybės krizė; Lytis ar temperamentas?

 Dievas turi planą ir tikslą kiekvienam kada nors gimusiam žmogui. Jis padarė mus vyrais arba moterimis. Dabar visuomenėje tvyro didelė painiava dėl lyties ir temperamento. Vyras gali būti moteriškesnio temperamento, bet jis vis tiek yra vyras. Moteris gali būti vyriškesnio temperamento, bet ji vis tiek yra moteris. Populiarioji kultūra painioja temperamentą su lytimi, kai kurie krikščionys taip pat.

 Populiarioji kultūra sakytų: „Aš gimiau šios lyties, bet tapatinu  save su  kita lytimi“. Tai temperamento painiava. Tai sumišimas mąstyme ir jausmuose. Emocijos ar mąstymas tam tikra kryptimi lyties nekeičia. Galite save tapatinti su  drugeliu, bet jūs negimėte drugeliu. Be to, aš neprivalau dalyvauti jūsų emocinėje ar psichinėje būsenoje. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje toks mąstymas yra stumiamas beveik visose žiniasklaidos formose.

 Šiais interneto ir momentinės pasaulinės informacijos laikais

 Žmonės, kurie identifikuojasi kaip drugeliai, gali rasti vienas kitą per internetą. Grupės tapatybė perima individualų tapatumą. Susitapatinimas su tam tikra panašiai sutrikusių žmonių grupe suteikia jiems patikimumo ir palaiko painiavą tiek, kad jie nežino, kad yra sutrikę. Jie tiki melu, kad likusi visuomenės dalis dėl jų yra sutrikusi. Visi jie identifikuojasi kaip drugeliai, todėl jų jausmai turi būti pagrįsti. Taigi jie siekia patvirtinimo iš likusios visuomenės.

 Jie prarado savo asmens tapatybę, kurią sugeria didesnės grupės tapatybė. Tai tampa minios mentalitetu, gentimi, kariaujančia su visais, kurie nesutinka su jų painiava. Emocinis samprotavimas ima viršų: aš taip jaučiuosi, todėl toks esu.

Tikintieji, o ne mokiniai, jiems kyla klaidingų minčių ir jausmų, nesuvokiant, kad jie gali valdyti savo mintis ir jausmus ir rasti Dievo planą savo temperamentui. Šėtonas bando supainioti žmonių tapatybes kuo anksčiau jų gyvenime.

 Šėtonas taip pasielgė su Ieva : „Jei valgysite, būsite kaip Dievas...“ Viešpats padarė juos vienaip, bet Šėtonas pasiūlė kitokią tapatybę. Šėtonas bando neleisti žmonėms pažinti Dievo plano, tikslo ir malonės savo gyvenimui, painiodamas jų mąstymą. Jei jis gali juos suklaidinti, net vaikystėje, priversdamas juos manyti, kad jie turėjo gimti kaip drugeliai, jis gali neleisti jiems sužinoti Tėvo tikslo ir planų jiems.

 Kristuje pirmiausia yra individuali tapatybė, tada grupė.

 Mes apsisprendžiame už Kristų individualiai, ir kiekvienas individualiai stovime prieš Jį, kad atsiskaitytume. Kai nusidedame, mes tai Jam pripažįstame – tai yra individuali atsakomybė. Visa kita išplaukia iš tos tiesos, kad mes individualiai stovime prieš Jį , kad atsiskaitytume.

 Individualiai susitapatinę su Kristumi susitapatiname su panašių žmonių grupe, vadinama krikščionimis. Tai sveika.

 Matome Apaštalų darbų 11:26; po to, kai Paulius ir Barnabas metus susitikinėjo su ta pačia žmonių grupe Antiochijoje, mokydami juos apie Jėzų, ši grupė tapo žinoma kaip krikščionys. Tai turėtų būti sveikas santykių tinklas, kuris žmogų veda į didesnę brandą Kristuje.

 Žmogaus prigimtis nenori stoti prieš nieką, kad atsiskaitytų. Nuo pat pradžių Adomas kaltino Ievą; „Moteris, kurią man davei, padarė tai...“ (Pradžios 3:12) Žmogaus prigimtis yra vengti atsiskaitomybės, nes tam reikia prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir pasekmes.

 Jei kas nors pakankamai nutolsta nuo  atsiskaitomybės Dievui, p to artimui, jis ima manyti, kad jis yra atskaitingas tik savo grupei ir savo  genčiai. Jie mano, kad yra atskaitingi tik savo grupei, kuri identifikuojasi kaip drugeliai.

 Pastebėkite kovą už asmeninį tapatumą

 Daugelyje Pauliaus raštų kalbama apie tapatybės painiavą. 1 Korintiečiams 6:9-10 Paulius išvardija nuodėmes, paplitusias Graikijos ir Romos kultūroje, įskaitant: „Nei.... ištvirkėliai, svetimautojai, svetimautojos, nei žmonių skriaudikai... neįeis į dangaus karalystę. “

 Jau kitoje eilutėje, 11 eil., jis tęsia: "Kai kurie iš jūsų buvote tokie. Bet dabar esate nuplauti. dabar esate pašventinti (atidėti Dievo naudojimui), dabar jūs išteisinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu Šventąja Dvasia ir per ją“.

 Tokie buvote kai kurie iš jūsų – su kuo susitapatini? Tavo praeitis ar dabartis? Kai asmuo „priima Jėzų“ arba „tiki Jėzų“ arba „priima sprendimą už Jėzų“, jis keičia karalystės pilietybę*. Jie atsisako savo pilietybės vienoje karalystėje, tamsos karalystėje, kad būtų perkelti į  Tėvo Sūnaus karalystę. Vandens krikštas, be kita ko, yra tapatybės deklaravimas. *Kolosiečiams 1:12-13

 Kai tamsa tamsėja, visuomenė matys vis daugiau psichinių ir emocinių ligų. Vis labiau aiškės skirtumai tarp sveikų, funkcionuojančių krikščionių, kurie yra Jėzaus mokiniai, ir tų, kurie nėra Jėzaus mokiniai.

 Padėti žmonėms atgauti sveikas emocijas ir mintis, kurios pradės pertvarkyti jų gyvenimus, taps vienu iš pagrindinių būdų, kaip žmonės ateina pas Viešpatį. Kitą savaitę turėsiu keletą paskutinių minčių, kaip padėti kam nors atgauti subalansuotas emocijas ir teisingą mąstymą.

 Iki tol, laiminu,

 Džonas Fenas