Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2017 m. balandžio 24 d., pirmadienis

Meilės istorija su posūkiu. 2 dalis. Šokinėjanti nuotaka

John Fenn, 2017 m. balandžio mėn. 8 d.,

Sveiki visi,
Daugiau nei bet kuri kita asmenybė Biblijoje, Izaokas atveria Mesiją, jis yra Jo įvaizdis ir šešėlis. Turiu pasidalinti keliais iš jų prieš mums toliau tęsiant dar vieną meilės istoriją.


Izaokas – pažado sūnus
Senais laikais sandoros sudarymas turėjo daug elementų. Vienas iš jų – apsikeitimas tuo, kas žmogui vertingiausia. Galime teigti, kad kas tik yra surišama arba atrišama žemėje, yra surišama arba atrišama danguje, kadangi mes apsprendžiame, kokiu laipsniu dangaus valia yra atlikta mūsų gyvenime. Iš tiesų dangus gali kažką mums atrišti, pavyzdžiui, išganymą, nebent tik žmogus nori, kad kažkas būtų surišta, tuomet tai ir lieka sulaikyta.

Taigi nors Izaokas buvo pažado sūnus, stebuklingai pradėtas vaikas, jis tampa paaukotu sūnumi. Pradžios knygos 22 skyriuje parašyta, kad 'Dievas mėgino Abraomą', tačiau žodis 'mėginti' čia reiškia 'patikrinti'. Kitais žodžiais tariant, Abraomas ir Dievas dviese sudarė sandorą, taigi Abraomas turėjo patikrinti savo intencijas ir paaukoti vertingiausią turtą – savo sūnų. Jeigu jis tai padarytų, tada dangus galėtų atrišti Savo Paties Sūnų kaip auką. Viešpats taip pareiškia Pradžios knygoje 22:16-18 - kadangi Abraomas paaukojo savo sūnų, visos žemės šeimos bus palaimintos... Tai aiški nuoroda į Jėzų kaip dovaną.

Abraomui buvo pavesta eiti į Morijos šalį ir ant kalno paaukoti Izaoką. Vėliau ant Morijos kalnų bus įsteigtas miestas – Jeruzalė. Daug kas galvojo, kad Izaoko paaukojimo vieta buvo būsima Golgota, nors to tiksliai nežinome šimtu procentų. Žinome tik tiek, kad Saliamono šventykla buvo pastatyta ant vieno iš šių 'Morijos kalnų' (2 Kronikų 3:1), taigi pagrįstai galime tikėti žydų tradicija, kad Saliamono šventykla buvo pastatyta toje pat vietoje, kur Abraomas aukojo Izaoką.

Judaizme yra mokoma, kad krūmai, kur buvo sugautas avinas, simbolizuoja žmonių nuodėmes. Jūs žinote šią istoriją. Abraomas pasakė savo sūnui, kad Dievas parūpins avinėlį, tačiau vietoj jo buvo sugautas avinas. Tai atskleidžia, kad Abraomas kalbėjo apie būsimą Dievo Avinėlį. Laiške Hebrajams 11:17-19 taip pat tai patvirtinama, jog Abraomas matė savo sūnų/Sūnų prikeltą iš mirties 'kaip įvaizdį'. Abraomas tą vietą pavadino 'Adonai Yireh' (Jehovah Jireh), tai reiškia 'Ant Viešpaties Kalno tai (išgelbėjimas) pasirodys', o Jėzus Jono 8:56 sakė vadovams: „Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi.“

Mesijo įvaizdžiai
Izaokas buvo stebuklingai pradėtas pažado sūnus. Jis buvo savo tėvo numylėtinis. Jis laisva valia guldė savo gyvybę, paklusdamas tėvui. Izaokas paėmė nuotaką būdamas 40 metų amžiaus, o tai reiškia, kad praėjus maždaug 4 tūkstančiams metų nuo Adomo Mesijas ateis į žemę susitikti su Savo Nuotaka. Izaokas susilaukė vaikų būdamas 60-ies, o tai yra nuoroda, jog išganymas žemėje - vaikai - įvyks po 6 tūkstančių metų (Pradžios 25:20, 26).

Pradžios 24 skyriuje Abraomas, kuris savo meilės istorijoje atstovauja Dievą Tėvą, siunčia savo tarną Eliezerą, simbolizuojantį Šventąją Dvasią, surasti nuotakos Izaokui, kuris yra Jėzaus provaizdis. Nuotaka Rebeka – tai bažnyčia.

Eliezeras paima 10 kupranugarių, apkrautų dovanomis nuotakai. Skaičius 10 yra labai paplitęs Biblijoje, pradedant nuo 10 Įsakymų iki 10 mergelių, taip pat 10 dienų tarp Jėzaus paėmimo ir Sekminių - ir gali būti, kad būtent šis '10' geriausiai tinka čia. 10 kupranugarių, apkrautų dovanomis nuotakai, su nuostata ją surasti, nors 10 dienų taisyklė nustojo galioti po Jėzaus žengimo į dangų ir Šventosios Dvasios bei visų Jo dovanų mums išliejimo.

Eliezeras - Šventoji Dvasia – išeina iš Tėvo stebint Sūnui, stovinčiam greta Tėvo, kad surastų Sūnui nuotaką, tačiau Eliezeras nenori moters, kuri taptų nuotaka per prievartą arba dėl užslėptų motyvų. Ji TURI NORĖTI tapti sūnaus nuotaka iš tyrų paskatų. Ji saugo save vien tik jam. Ir laukia, laukia, laukia...

Ji nenutuokia, kad dovanų gausybė ant šių kupranugarių buvo skirta jai. Vis tik ji maloniai sutinka Eliezerą ir duoda jam vandens – taip, kaip kad mes leidžiame laiką su Šventąja Dvasia, kai Ji derasi su mūsų širdimi dėl išganymo – atsiduosime Jai ar ne? Momentas, kai Rebeka susipažįsta su Eliezeriu ir maloniai bendrauja su juo prie vandens, tarsi nurodo į mus, kai Dievo Dvasia įsiterpia į mūsų širdis mums apmąstant amžinybę ir tai, kiek galėtume pasitarnauti Viešpačiui...

Ji tai padarė vis dar nežinodama, ką jis yra jai numatęs, lygiai kaip mes tai darome paprasčiausiai pasitikėdami. Taigi ji pagirdė visus kupranugarius. Eliezeras – kaip Šventosios Dvasios provaizdis - prižiūrėjo šulinį, vandens šaltinį, prie kurio ji vis sugrįždavo ir sugrįždavo ir prie kurio jie bendravo. Jis stebėjo ją, žiūrėdamas į jos širdį bei jos meilę patarnauti kitiems. O ir ji, be abejo, kalbėjo su juo semdama (gyvąjį) vandenį iš šulinio...vaikščiodama pirmyn atgal...ir jis pradėjo atpažinti, kad ji yra sūnaus nuotaka.

Ji sugrįždavo prie šulinio vėl ir vėl, Eliezerui stebint jos veiksmus, ji tai darė ne dėl dovanų, kurias atnešė kupranugariai - 10 yra išbaigtumo skaičius, nuoroda į laiką tarp gyvenimo prisikėlus ir Dvasios išliejimo... Jos širdis buvo tyra, ji tarnavo jam, kadangi vienintelis jos atlygis buvo pats patarnavimas kitiems.

Kokia įdomi yra sūnaus vardo reikšmė! Izaokas reiškia 'juokas', o Rebeka reiškia 'surišti arba susaistyti' ir nors tai galima būtų suprasti neigiama prasme, iš tikrųjų ji laisva valia susirišo su juoku – savo vyru - iš meilės, džiaugsminga sąjunga, kaip ir mes - Viešpaties tarnai - esame surišti. Mūsų išganymas – tai ne įstatymo raidė, o ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje (Romiečiams 14:17). Ji buvo surišta su Sūnumi džiaugsme ir ramybėje - tai tikra meilės istorija.

Surištieji – tarnai – tai žmonės, laisva valia susirišę su šeimininku. Kaip Rebeka, priėmusi sprendimą tapti nuotaka, nors dar nebuvo mačiusi sūnaus/Sūnaus. Iš tikrųjų ji gavo visas dešimties kupranugarių atneštas dovanas priimdama kvietimą, kaip ženklą, jog ateityje pamatys sūnų, kaip mums yra pasakyta Efeziečiams 1:13-14, kad Šventoji Dvasia yra tik pradinė įmoka ir net mažiau – užstatas, numatytas kaip provaizdis to, kas dar bus.

Pradžios 24:64 pasakoja, kad Rebeka keliavo ant šių kupranugarių (Šventosios Dvasios) atgal pas sūnų, ten, kur sūnus/Sūnus gyveno, ir susitiko su juo ne jo namuose, tačiau jie pamatė vienas kitą iš tolo, ji nušoko nuo savo kupranugario ir bėgo pas jį. Izaokas stovėjo laukuose, kai pirmą kartą ją išvydo, ir tada ji pribėgo prie jo. Jėzaus palyginimuose žemė ir laukai (Morkaus 4) reiškia žmogaus širdį – vieta, kur, pavyzdžiui, buvo rastas labai vertingas lobis. Tai ta vieta, kur yra pasėta ir įsišaknija gera Dievo Žodžio sėkla. Ir būtent tame lauke – jos širdyje ir jo/Jo širdyje – jie susitinka ir sugrįžta į Tėvo namus, dabar tapusius sūnaus/Sūnaus ir jo/Jo nuotakos namais.

Mes pirmiausiai susitinkame Sūnų savo širdies laukuose, tačiau vieną dieną būsime Dvasios nunešti pas Jį į tuos laukus, kur Jis dirba, tarp Jo namų ir mūsų žemiškų namų, kaip ji buvo paimta į jo tėvo namus, taip ir mes, susitikę su Juo tame 'lauke', būsime paimti į Tėvo namus, kurie bus mums paruošti.

Klausimas yra štai koks: ar mes lygiai taip trokštame pamatyti Sūnų, kaip kad ji troško? Kupranugariai – Šventoji Dvasia – priemonė, kurios dėka mes esame nešami pas Sūnų, bet ji stryktelėjo nuo kupranugario nekantraudama susitikti su juo. Ji suprato, jog ne dovana buvo jos susižavėjimo objektas, o sūnus, ir ji išimtinai susitelkė ties savo meile jam/Jam.

Mes turime būti kaip Rebeka, laisva valia surišę savo širdis su Sūnumi, suvokdami, kad Dvasios dovanos ir visa kita, ką turime Jame, nėra žaislai ar pramogų objektas, net ne mūsų dėmesio sutelkimo dalykas, bet tik mūsų gyvenimo dalis. Šventosios Dvasios pasireiškimų dėka mes pilniau pažįstame Sūnų, suprasdami, kad kokie nuostabūs Dvasios dalykai bebūtų dabartiniu metu, jie yra tik užstatas to, kas dar bus.

Tiesa, kaip sako Efeziečiams 2:6-7, mes esame pasodinti danguje Kristuje, kad ateinančiais amžiais (Tėvas) parodytų Savo malonės turtus mums Savo Sūnuje...ateinančiais amžiais... Būk nuotaka.

Kitą savaitę – nauja meilės istorija.
Iki tada, būkite palaiminti,


2017 m. balandžio 22 d., šeštadienis

Meilės istorija su posūkiu. 1 dalis. Pasipiršusi mergina

John Fenn, 2017 m. balandžio mėn. 1 d.,

Sveiki visi,
Šios serijos yra apie meilės istorijas Biblijoje, kurios yra Viešpaties ir Bažnyčios įvaizdžiai bei šešėliai, arba vaidina svarbų vaidmenį Izraelio ar netgi Jėzaus istorijoje. Aš manau, kad jūs niekada nebežiūrėsite į šias Biblijos istorijas visiškai taip pat kaip anksčiau. Kiekvienos savaitės paskutinis skirsnis šioje serijoje vadinsis „Posūkis“, taigi skaitykite...

Pasipiršusi mergina
Rūtos 1:1 mums pasakoja istoriją, įvykusią teisėjų valdymo laikais. Teisėjai valdė (jie yra išvardinti Teisėjų knygoje) daugiau nei 300 metų po Jozuės mirties, iki Sauliui tampant karaliumi. Samuelis buvu paskutinis teisėjas ir jis paskyrė Saulių karaliumi. Tai buvo garsūs teisėjai, tokie kaip Gideonas, Samsonas ir Debora.

Mirus Mozei, Jozuė įvedė Izraelį į Pažadėtąją Žemę, pirmiausia užimdamas Jerichą, padedant prostitutei, vardu Rahaba, kuri paslėpė Izraelio žvalgus, o tada pamelavo apie tai Jericho vadovybei ir buvo Dievo pagerbta dėl savo poelgio. Ji pageidavo, kad dėl jos gerumo būtų pasigailėta visos jos šeimos, nes ji patikėjo Izraelio Dievu. Išorine siena ji nuleido raudoną virvę per langą ir kai Jericho sienos ėmė griūti, jos namas liko stovėti. Jozuės 6:25 mums sako, kad Rahaba gyvena Izraelyje 'iki šių dienų' (kai buvo rašoma Jozuės knyga).

Rūtos knyga buvo parašyta tada, kai Izraelis apsigyveno toje žemėje. Pirmosiose eilutėse mums pasakojama, kad dėl Izraelyje prasidėjusio badmečio šeima turėjo pasitraukti į Moabą - netoli Jericho esančią sritį. Po kažkiek laiko miršta vyras ir palieka savo žmoną Naomę našle, o abu jų sūnūs veda dvi moabites moteris: Orfą ir Rūtą.

Praėjus maždaug 10 metų miršta abu vyrai, palikdami visas 3 moteris našlaujančias ir skurstančias. Orfa nusprendžia pasilikti savo tėviškėje, tačiau Rūta primygtinai prašosi kartu su Naome grįžti į Izraelį ir ištaria vienus žinomiausių Rašto žodžių: „Neversk manęs tave palikti ir sugrįžti. Kur tu eisi, ir aš eisiu; kur tu gyvensi, ir aš gyvensiu. Tavo tauta yra mano tauta ir tavo Dievas – mano Dievas.“ (1:16)

Piršly, piršly, parink man porą, sugauk man grobį...
Skyrius prasideda teigimu, jog Naomė turi tolimą giminaitį Boazą, kuris yra labai turtingas. Izraelio įstatymas sakė, kad jeigu brolis ar artimas giminaitis miršta ir palieka našlę, mirusiojo giminaitis turi atsakomybę, jeigu jis ieško žmonos, pirmiausia susiieškoti mirusiojo brolio žmoną, kad jo broliui pažadintų palikuonių. Jeigu nėra brolio, tada našlės vyru turi tapti tolimas giminaitis – taip sakant, dėl savęs ir savo vaikų geriau likti šeimoje, nei būti priverstai nutraukti giminystės ryšius.

Kitas įstatymas Izraelyje nurodė nuimant javų laukus palikti suapvalintus kampus kaip auką Viešpačiui, kad vargšai galėtų rasti sau maisto, nes Dievas pažadėjo, kad jeigu izraelitai tai darys, Jis laimins tą ūkininką ir visą Izraelį dėl parodyto rūpinimosi kitais. Būtent į tokią situaciją pateko Rūta ir Naomė, jos buvo pakankamai suvargusios, kad eitų pasirinkti varpų nuo Boazo lauko pakampių.

Tačiau Naomės galvoje gimsta planas ir ji pataria Rūtai eiti tik į Boazo laukus. Ji pamoko Rūtą, kad ši prieitų ir jam pasakytų, jog ji čia rinksis varpas. Boazas atpažįsta ją kaip giminaitę ir primygtinai reikalauja, kad ji liktų su juo ir jo laukuose... Siužetas plėtojasi būtent taip, kaip Naomė ir tikėjosi. Paaiškėja, kad Boazui Rūta 'patinka', nes jis pakviečia ją valgyti su juo ir jo samdiniais. (2:6-17)

Pasipiršimas ir ne tik
Trečias skyrius prasideda Naomės patarimais Rūtai, kurių mes nebesuprantame, nes mes, skaitytojai iš pagoniškų tautų, žvelgiame į šią istoriją po kokių 3.200 metų. Naomė duoda Rūtai patarimus kaip pasipiršti Boazui. Ji liepia Rūtai išsimaudyti, apsirengti švariais drabužiais ir atrodyti dailiai bei lūkuriuoti nepastebėtai iki vakaro, o derliaus nuėmimo šventei pasibaigus ir Boazui užmigus nueiti pas jį. Naomė tarė: „Priėjusi atidenk jo kojas ir atsigulk. Jis tau pasakys, ką daryti." (4 eil.)

TAI, mano draugai, yra pasipiršimo ceremonija. Šiandien žydai vestuvėse dažnai nuotaką ir jaunikį pastato po „čupah“ (palapine), ir tada (su šiokiomis tokiomis variacijomis) jaunikis tam tikru momentu uždengia šydu savo žmoną kaip simbolį to, kad jie nuo šiol yra viena ir kad ji yra po jo priedanga. Aš pasakiau, kad praėjus 3.200 metų yra variacijų, tačiau mes matome, jog Rūta, paimdama Boazo apklotą ir juo apsigaubdama bei miegodama po jo drabužiu prie kojų, tikrai buvo suprasta kaip besiperšanti. Mes tai žinome, nes...

7 eilutė sako, kad ji tai padarė, o 8 sako: „Vidurnaktį pabudęs vyras nusigando, pamatęs moterį, gulinčią prie jo kojų.“ Aš manau, kad tai juokinga! Kai Rūta pasisakė, kas ji tokia, ji parodė didelę drąsą, tęsdama savo piršimąsi 9 eil.: „Aš esu tavo tarnaitė Rūta. Ištiesk savo apsiaustą ant savo tarnaitės, nes tu esi artimas giminaitis.“

Geroji naujiena yra ta, kad jis priėmė jos pasipiršimą! Pažvelkite į Rūtos drąsą bei jos išradingumą!

Posūkis
Turėtume savęs paklausti, kodėl Boazas panorėjo vesti moabitę moterį ir kodėl jis ją pamilo? Kodėl iš visų Izraelio moterų būtent Rūtos drąsa, pirmiausia pasireiškusi jai atėjus tiesiai prie jo, kad pasisakytų, jog ji rinks varpas jo lauke, jį taip patraukė? Gal jis matė tai anksčiau kokioje kitoje moabitėje moteryje? Kai kas gali net paklausti, kodėl Rūtos istorija iš viso yra Biblijoje? Tai nei mokymas, nei pamokymas, o tik meilės istorija.


Posūkis pasirodo kitose Rūtos knygos eilutėse, kur vardijama šeimos geneologija. 21-22 eilutėse pasakojama, kad Boazo tėvo vardas yra Salmonas (Sal-mon), tačiau tik pažvelgę į Mato 1:5, į tos pačios šeimos sarašą, į sąrašą, kur Matas sako, jog ne tik Salmonas buvo Boazo tėvas, tačiau jo motina buvo ne kas kita, kaip Rahaba, buvusi prostitutė iš Jericho. Tikrai taip – Boazo motina buvo Rahaba – moabitė moteris, lygiai taip pat kaip ir Rūta, atsivertusi į Izraelio Dievą.

Dabar paaiškėja meilės istorija: Boazo tėvas kažką pamatė Rahaboje, moabitėje, atsivertusioje į Izraelio Dievą. Taigi kaip ir jo tėvas, pamatęs Rahaboje, Boazo motinoje, tą pačią meilę Dievui, išradingumą ir drąsą, kaip ir jo tėvas, kuris nekreipė dėmesio į senąjį Rahabos, kaip prostitutės, gyvenimą, nes Dieve visi dalykai yra nauji, taip ir Boazas pasielgė su Rūta. Tai bent kokių istorijų ši šeima galėtų papasakoti – sunkiai galiu išlaukti, kai susitiksiu juos danguje ir išgirsiu viską tiesiai iš jų.

Baigiamieji Rūtos knygos žodžiai pratęsia šeimos liniją: Boazas ir Rūta turėjo sūnų, vardu Obedas, kuris užaugo ir turėjo sūnų, vardu Jesė, kuris užaugo ir turėjo sūnų, vardu Dovydas – būsimą Izraelio karalių. Taip Rūta ir Boazas tapo Dovydo prosenele ir proseneliu, o Rahaba – Dovydo proprosenele.

Rūtos istorija prasideda su Rahaba ir tai yra išganymo Kristuje istorija bei patvirtinimas, kad sprendimai, kuriuos padarėme Viešpatyje dabar, gali turėti toli siekiančią įtaką, kuri pasimatys tik po to, kai jau būsime iškeliavę. Negalime pamiršti, kad abi šios moterys, Rahaba ir Rūta, yra Jėzaus žemiškų tėvų Marijos ir Juozapo šeimos linijoje.

Kitą savaitę – kita meilės istorija, iki tada būkite palaiminti,


2017 m. balandžio 16 d., sekmadienis

Būdai, kaip žmonės prasilenkia su jiems skirta tobula Dievo valia. 4 dalis

John Fenn, 2017 m. kovo mėn. 4 d.,

Sveiki visi,
Toliau panagrinėkime trečiajį iš septynių mažų sprendimų, kuriuos padarė Petras ir kurie nulėmė jo likimą. Tai buvo normalūs, kasdieniški bei paprasti sprendimai.

3) Jėzus apsistoja Petro namuose, Morkaus 1:29-39
Parašyta, kad namas priklausė Andriejui bei Petrui ir kad Petro uošvė sirgo. Tačiau Jėzus ją nedelsiant išgydė ir visą tą vakarą, kol nusileido saulė, visas miestas rinkosi prie durų, kad būtų išgydyti ir išlaisvinti.

Parašyta, kad kitą rytą Jėzus pakilo ir vienas pats išėjo į nuošalią vietą melstis. 36-39 eilutėse sakoma, kad Petras ir kiti išėjo ieškoti Jėzaus. Kai tik atrado, Petras pasakė: „Visi Tavęs ieško“, aiškiai turėdamas omenyje, kad „stebuklų ir išgydymų tarnavimas“ tęsis nuo ten, kur vakar vakare užsibaigė. Tai buvo Petro planas. Tai planas, kurį kiti sukūrė Jėzui. Visi to tikėjosi. Visi, išskyrus Jėzų.

„Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten pamokslaučiau, nes tam esu atėjęs (iš Tėvo)“ (38 eil.). Tai buvo Petro pirmasis didelis savo planų nukryžiavimas dėl Jėzaus. Petras turėjo dienos planą ir papildomai spaudimą iš savo kaimynų. Bet Jėzus pasakė: „Ne“. Jis eis į kitus miestus, kuriuose nebuvo vietos apsistoti, kur niekas jų nelaukė, kur jokia komanda iš anksto nebuvo nuėjusi.

Kiekvienas iš mūsų patyrėme tas akimirkas, kai manėme, jog Dievas ves vienu keliu, o tada įvyko staigus pokytis, kuris mus didžiai nustebino. Petras ir kiti prisitaikė. Priėmė šį mažą sprendimą ir tarė: „Gerai, Jėzau, mes sugalvojome tuos planus, bet aš pasakysiu kitiems, kad nieko daugiau nebedarytų ir su jais atsisveikinsiu“, arba kažkaip panašiai.

Nebuvo jokio pranešimo: „Tai išbandymas, Petrai, kur mes galime pamatyti, ar tu atsisakysi savo planų dėl to, ko nori, kad dėl tavęs padarytų Jėzus, arba jeigu tu seksi Juo niekuom neabejodamas.“ Toks mažas sprendimas prisitaikyti prie Viešpaties krypties pakeitimo, tačiau Petras priėmė teisingą sprendimą, nors jis ir nematė, kas bus iš to.

4-5) Jono 6:22-69 Jėzus pamaitino 5,000 vyrų, moterų ir vaikų
Ir anksti ryte Jis tiesiog perėjo ežerą, kad patektų kiton pusėn. Daugelis iš žmonių, kurie buvo stebuklingai pamaitinti, apėjo ežerą ir tuomet paklausė Jėzaus, kaip Jis čia pateko. Jis nukreipė jų klausimą, neatsakydamas, kaip Jis perėjo vandeniu ar konstatuodamas faktą, kad jie sekė Juo ne dėl to, kad yra tikintieji, bet dėl to, kad galėjo prikimšti savo pilvus; Jis nusprendė išravėti tuos, kurie „tikėjo“, turėdami slaptų motyvų.


Jis padarė tai, mokydamas suprasti palyginimus tokius, kaip „Jūs turite valgyti mano kūną“ ir „gerti mano kraują“. Tokie pareiškimai privertė net daugelį mokinių atsitraukti. Jis paklausė dvylikos, ar ir jie nenori Jo palikti. Petras tiesiai pareiškė, atskleisdamas esminę tiesą, sakydamas: Aš nežinau, apie ką tu kalbi, bet tu turi amžinojo gyvenimo žodžius ir esi Mesijas, taigi, pas ką daugiau mes eisime?

Mes taip pat susiduriame su situacijomis, kai Jėzus mūsų paprašo ko nors, ko mes nesuprantame ir negalime paaiškinti. Tai nebūtinai palyginimas apie Jo kūno valgymą ir Jo kraujo gėrimą, bet mums būna sunku suprasti dvasines tiesas, kurios tiesiogiai susijusios su mūsų gyvenimu. Koks buvo tavo pirmasis klausimas, kai reikėjo apsispręsti sekti Jėzumi, netgi nors ir visko nesupratai? Kas sukėlė pirminę sumaišties reakciją, kai Jis tau kalbėjo ar vedė? Daugelis pasitraukia nuo Viešpaties tame taške, sumišę, įsižeidę, sakydami, kad per sunku būti krikščionimi ir daryti tai, ką Jis liepia.

6) Petras naudojamas velnio, nes išryškėja Jėzaus plano detalės – Jis turi mirti, ir tuomet Petras sako: „Jokiu būdu!“ Mato 16:16-28 (21-28)
Šiuo gyvenimo momentu Petras nemylėjo Viešpaties besąlygiškai. Jis matė Viešpatį per akinius, kaip jis manė, koks Mesijas jam turėtų būti.

Mes visi susiduriame su kitu žingsniu – ištveriame ir priimame gerą sprendimą, išgirdę sumaištį atnešantį mokymą arba Viešpats paprašo mūsų kažko, ko mes nesuprantame tuo metu, arba gyvenimas pasisuka kita vaga, tačiau mes nusprendžiame pasilikti Jo valioje ir sekti Juo. Iki Jėzaus suėmimo, po trijų su puse metų sekimo Jėzumi, Petras VIS DAR nesuprato, kad Jėzus turės mirti. Jėzus pasakė jam, kad Petras myli žmogiškus planus labiau, nei Dievo planus. Štai kur veda Jam skirti tavo planai...

7) Luko 22:60-62 Petras ką tik trečiąjį kartą išsižadėjo Jėzaus, kaip buvo išpranašauta ir sakoma, jog „Viešpats atsigręžęs pažvelgė į Petrą“.
Tai momentas kiekvieno tikinčiojo, mokinio gyvenime, kai mūsų širdies bjaurumas yra atskleidžiamas mums patiems. Ir tada turime pasirinkimą. Petras nuėjęs karčiai pravirko, kai jo įsivaizdavimai, ką Jėzus, kaip Mesijas, darys, sudužo į šipulius, kuomet jis tris kartus išsižadėjo Jėzaus. Jis buvo sutrikęs, piktas, nekenčiantis savęs ir savo bailumo po to, kai prieš kelias savaites ir mėnesius padarė tokius drąsius pareiškimus. Jis pamatė pačią blogiausią savo širdies dalį ir suvokė, kad Jėzus matė Jo širdį taip pat.

Tokiais momentais žmonės nueina vienu arba kitu keliu, apsvarstę, kaip jų manymu, gyvenimas būtų pasikeitęs ir apgalvoję savo sprendimus, kurie atvedė juos į dabartinę situaciją. Tačiau Petras ir kiti nepasitraukė dėl paskutiniojo pažado – dėl prikėlimo iš numirusių. Ką tai reiškia?

Tai ir yra tiksliai tai, ko Jis prašo ir iš mūsų. Jis leidžia, kad mes patirtume skirtingas sprendimo akimirkas, kurios dalį mūsų nukryžiuoja ir užmuša, tačiau tai turi įvykti, kad patirtume viską pranokstantį prisikėlimą.

Mes pasižiūrėjome į seriją mažų sprendimų, kuriuos priėmė Petras ir kurie buvo esminiai, kad jis išsilaikytų tobuloje Viešpaties valioje. Viešpaties valios apreiškimai mums ateina subtiliai, paprastai ir švelniai. Tai lyg geležinkelio bėgiai, kurie išsidėstę lygiagrečiai pagal ilgą ir tiesų kelią. Tada viena linija bėgių šiek tiek pradeda suktis į šoną, kol pasiekia tašką, kai traukinys nebegali jais daugiau važiuoti dėl to, kad gali nuvažiuoti nuo bėgių. Būtent taip yra su Viešpačiu. Mes esame ant vienų bėgių, o Jis ant kitų, tačiau kai pradedame nusukinėti, mes nuoširdžiai tiriame savo širdis ir pamatome, jog atsivėrė didesnis atstumas tarp to kur mes einame ir kur link Jis eina. Kažkuriuo metu sustojame ir mąstome, kaip tai atsitiko, bet, kai nebesuprantame, reiškia, kad priėmėme po vieną mažą sprendimą per tam tikrą laiko tarpą.

Kitą savaitę nauja tema, o iki tada būkite palaiminti,


2017 m. balandžio 7 d., penktadienis

Būdai, kaip žmonės prasilenkia su jiems skirta tobula Dievo valia. 3 dalis

John Fenn, 2017 m. vasario mėn. 25 d.,

Sveiki visi,
Viešpaties valia dažniausiai pasireiškia kasdieninio gyvenimo rutinoje. Taigi su Jo valia prasilenkiama taip pat paprastoje kasdienybėje.

Pirmiausia mes privalome paklusti Jo valiai kasdieniuose dalykuose, prieš galėdami tikėtis, kad būsime pakviesti dideliems dalykams savo gyvenime. Tai apima meilę savo nemaloniam ir netvarkingam kaimynui, esančiam už mūsų konforto zonos, ir kai Viešpats kepšteli širdį nunešti jam lėkštę sausainių, mes tai atmetame. Jo valia apima tokius dalykus kaip pakviesti jus apkalbantį bendradarbį pietų ar laikyti prikandus liežuvį, kai kas nors apie jus taip neteisingai kalba, jog atsilyginant norisi nunešti jiems galvas, bent jau žodžiais.

Apaštalų darbuose 9:10-19 Viešpats apsireiškė Ananijui ir liepė nueiti bei uždėti rankas ant Sauliaus iš Tarso, tačiau šis paprieštaravo, tvirtindamas, jog Saulius suiminėjo tikinčiuosius. Tačiau Viešpats vis dėlto paprašė Ananijo surizikuoti savo gyvybe dėl Jo. Ir jis nuėjo. Tai buvo už Ananijo komforto zonos ribų, bet jis pakluso. Tą dieną Ananijas šiek tiek paaugo Viešpatyje.

Štai kaip Dievo pašaukimas veikia diena iš dienos, remdamasis nedideliais, išoriškai nieko nereiškiančiais sprendimais.

Kaip mes įgyjame meilės širdyje be jokių paslėptų ketinimų? Per mažus ir nereikšmingus iš pirmo žvilgsio  sprendimus...
Mes turime malonę stebėti daug mažų sprendimų, kuriuos padarė Petras, o jie tobulai susiję su sprendimais, kuriuos šiandien padaro žmonės, sekdami Viešpačiu arba prasilenkdami su Juo.

Sprendimai buvo štai kokie:
1) Petro brolis Andriejus supažindina Petrą su Jėzumi, kuris išpranašauja, kad jo vardas bus Petras, graikiškai 'petros' - akmenėlis. Jono 1:41-42
2) Jėzus pasinaudoja Petro valtimi, iš kurios kalba, o atsilygindamas parūpina tiek daug žuvų, kad joms pargabenti prireikia 2 valčių. Jėzus pakviečia Petrą sekti Juo. Luko 5:1-11
3) Jėzus apsistoja Andriejaus ir Petro namuose, išgydo Petro uošvienę, tada išgydo ir išlaisvina atėjusius prie namų durų žmones. Morkaus 1:29-39
4) Jėzus pasako sunkiai suprantamą palyginimą, kad atkristų tie, kurie sekė Juo dėl neteisingų motyvų, dauguma Jį palieka. Petras pasilieka. Jono 6:22-69
5) Pratęsiant 4 punktą, kur kalbama apie 5 tūkstančių pamaitinimą, Petras antrą kartą pareiškia, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, nesvarbu ką sakytų kiti. Mato 16:13-20
6) Velnio įtakos paveiktas Petras bando įtikinti Jėzų neiti ant kryžiaus, dėl to yra sudraudžiamas. Mato 16:21-28
7) Petras atsižada Viešpaties trečią kartą, Jėzus tuo metu atsigręžia ir pažvelgia tiesiai į Petrą. Luko 22:60-62

Žinoma, kad buvo daugiau nei 7 įvykiai Petro gyvenime, kuriuos mums parodo Evangelijos, tačiau su kiekvienu iš šių 7 įvykių yra susijęs mažas sprendimas, kurį Petras padarė kiekvienu kritiniu momentu, o tai leido jam tapti vis labiau būti priklausomam nuo Jėzaus. Taip pat yra ir su mumis. Kai Jėzus pasakė Petrui, kad jis bus žmonių žveju, Jis neapreiškė, kad po kokių 35 metų Petrui teks mirti kankinio mirtimi. Jis leido Petrui subręsti ir įeiti į savo likimą, suteikdamas jam galimybę arba eiti gilyn, arba atsitraukti.

1) Petro brolis Andriejus supažindina Petrą su Jėzumi.
Apie šį Petro pasikeitimą skaitome Jono 1:41-42, kai Andriejus pasakė savo broliui: „Radome Mesiją!“ - ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jonos sūnus, o vadinsies Kefas“ (graikiškai „petros“ reiškia: „mažas akmenėlis“).

Štai taip, raktas yra Andriejaus pareiškimas 'mes radome Mesiją'. Ką Petras padarė su savo brolio pareiškimu? Ką jūs darote, kai kas nors pradeda su jumis kalbėti apie Viešpatį? Petras tai apmąstė, štai kas. Žydų kultūroje buvo tikima, kad Mesijas antgamtiškai nugalės romėnus ir atstatys Izraelio didybę. Petras turėjo ištirti savo lūkesčius dėl Mesijo ir ką Jo atradimas turėtų reikšti asmeniniame gyvenime.

Tu ir aš reagavome panašiai. Gal tas žmogus išprotėjęs, todėl ir lenda į religiją? Kas atsitiktų su mano gyvenimu, jei patikėčiau Jėzumi taip, kaip jie sako? Ar Jis pakeis mano gyvenimą, argi religija nėra vien tik silpniems žmonėms? Kam man reikia Dievo... Taip, aš noriu eiti į Dangų, bet gal galėčiau tai sužinoti prieš tai? Bet ar mes visi to neišsiaiškinsime tik po to, kai mirsime? Kas, jeigu Juo seksiu? Kaip tai pakeis mano gyvenimą? Ar Jis padarys jį geresniu, o gal savo dienas užbaigsiu psichiatrinėje?

Petras tuo metu to nepripažino, kad atsiliepimas į brolio kvietimą pakeis jo gyvenimo eigą. Pagal Luko 5:1-11 Petras buvo žvejybos verslo dalininkas, turėjęs bent 3 valtis – jis buvo kylantis ir daug žadantis verslininkas.

2) Jėzus pasinaudoja Petro valtimi Savo kalbai ir atsilygina žuvų laimikiu. Luko 5:1-11
Mes tiksliai nežinome, kokią išvadą padarė Petras apie Jėzų, remdamasis savo brolio tvirtinimu, kad Jis yra Mesijas. Tačiau kitą kartą Petras, kaip stebuklingos žvejybos po Jėzaus kalbos liudininkas, puola ant kelių, sakydamas Jėzui (8 eilutė): „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Iš šių dviejų įvykių jo gyvenime galime spėti, jog Petrui reikėjo išvysti stebuklą, kaip akivaizdų įrodymą, kad Jėzus yra tas, ką Andriejus ir tvirtino, kas Jis yra. Be to, jis buvo užsiėmęs verslo savininkas ir neturėjo laiko bastytis po kraštą ir klausytis, ką tas Vyras kalba. Jis sunkiai dirbo, turėjo šeimą ir verslą.

Petras suvokė, kad Jėzus yra Mesijas – lygiai kaip ir mes įtikėjome. Kai Petras atgailavo, Jėzaus atsakymas buvo (10 eilutė): „Nebijok! Nuo šiol žmones žvejosi.“ Staiga Petras suvokė savo nuodėmingumą ir pripažino tai, tačiau Jėzaus atsakymas buvo: „Nebijok!“


Nebijok!
Tai vieta, kai tikintysis tampa mokiniu (besimokančiu) - matydamas savo nuodėmingumą, savo trūkumus, savo tuščią gyvenimą ir viso to siaubą - ir eina per visą šią baimę. Didelę mokinystės proceso tęstinumo dalį sudaro perėjimas per baimes: kažko naujo baimę. Baimę, jeigu aš jiems atleisiu, o jie supyks. Baimę išeiti iš komforto zonos ribų ir pasidalinti kažkuo, kas, manau, yra nuo Dievo, tačiau jeigu aš klystu, ką jie pasakys? Baimę vaikščioti meilėje, pasirodant silpnu ir bestuburiu.

Būti mokiniu – tai priimti nuolatinio asmeninio augimo ir vidinių pokyčių gyvenimą. Neturime jokio supratimo, kur bet koks mažas sprendimas, nugalint baimę, mus nuves – tai tikėjimo sritis. Petras neturėjo jokio supratimo, kad mažutis apsisprendimas patikėti tuo, ką Andriejus papasakojo jam apie Mesiją, jį nuves prie Petro, gydančio luošį arba rašančio laišką, - Dievo valia yra kasdienybėje ir retai kada paskelbia apie save.

Niekas neapsisprendžia būti mokiniu vieną kartą gyvenime, šis sprendimas daromas kiekvieną kartą, apsisprendžiant tapti labiau panašiu į Jį.


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2017 m. kovo 29 d., trečiadienis

Būdai, kaip žmonės prasilenkia su jiems skirta tobula Dievo valia. 2 dalis

John Fenn, 2017 m. vasario mėn. 18 d.,

Sveiki visi,
Gyvenimas yra pilnas mažų sprendimų. Viešpatyje mes padarome tuos sprendimus ir darydami juos arba mes tampame panašūs į Viešpatį, arba stengiamės Jį padaryti panašų į save. Kiekvienas sprendimas gali mus auginti ir keisti arba mes galime likti savo gerai pažįstamoje komforto zonoje.
Ši serija yra apie tai, kaip žmonės prasilenkia su tobula Dievo valia ir aš pradedu ją nuo pašaukimo į mokinystę, o tai reiškia būti ne tik tikinčiuoju, bet tapti mokiniu.

Jėzus nėra paviršutiniškas
Gyvename tokioje bažnyčios kultūroje, kurioje sakoma - „priimk“ Jėzų ir Jis sutvarkys tavo gyvenimą. „Pakviesk Jį į savo gyvenimą“ reiškia, kad Jis ateis ir pakeis jį į gerąją pusę. Kur Evangelijoje yra parašyta, kad išgelbėjimas yra susijęs su tuo, kad mes tampame panašūs į Jį?

Kai žmonės nusprendžia sekti Jėzumi pagal šiuolaikinę evangelijos versiją, ir kai ateina laikas bei Jis paprašo padaryti sunkų sprendimą, kaip pavyzdžiui, atleisti kam nors arba žengti tikėjimo žingsnį ir eiti į darbą arba mokytis, ko nebuvo jų planuose, dažniausiai jie lieka savo komforto zonoje – „Viešpatie, dar šiek tiek palauk“. Tuo metu jie atsisako augti, sakydami: „Kai man paskambins, tada atsiliepsiu“. Vietoj to, kad patys inicijuotų ir bandytų statyti tiltą. Tuomet jie dažniausiai sako: „Aš padarysiu tai, Viešpatie, kai tik gausiu darbą ir sutvarkysiu namų reikalus“. Ir kai taip neatsitinka, jie nusprendžia, kad tai greičiausiai ne Dievo valia, bet iš tikrųjų jų meilė Viešpačiui atšalo ir jie nori Jam tarnauti patogiai jausdamiesi. Ar tai būtų pažįstamas kartėlis prieš ką nors arba atsisakymas tarnauti, jie apgauna save, galvodami, jog jų meilė Viešpačiui nepasikeitė, bet jų atsisakymas augti įrodo kai ką kita.

Viešpats visą laiką yra ištikimas ir teikia Savo ramybę dvasioje, parodydamas, kad atvėrė kelią, jeigu tik jie pasirįžta tam žingsniui... atleisti, judėti, siekti susitikti su tuo žmogumi... tačiau taip dažnai tikintieji neseka paskui tą ramybę. Jie sako, kad myli Viešpatį, bet tuo metu jie tampa klausytojais, o ne Žodžio vykdytojais.

Praeitą savaitę pažvelgėme į 3 vyrus, kurie atstovauja 3 kategorijas sąlygų, kurias žmonės pateikia Viešpačiui prieš pradėdami gyventi pagal Jo tobulą valią: žinojimas, kur gyvensime, finansinis saugumas bei šeimos ir draugų parama.

Tačiau pažvelkime į kitus dalykus, kuriuos Jėzus pasakė. Petrui Jis tarė, kad jeigu norime Juo sekti, turime imti savo kryžių. Mato 16:21-26 Petras sudraudė Jėzų, siūlydamas neimti savo kryžiaus, turėdamas galvoje Viešpaties paliepimą nešti savo kryžių. Su apreiškimu, kad galvoti kitaip – tai iš velnio. Jėzus pasakė, kad Petrui rūpi labiau žmogiški, o ne dieviški planai. Bet kas seka Jėzumi, turi nukryžiuoti savo paties planus ir nešti Dievo planų kryžių savo gyvenime. Tai nereiškia, kad Jėzus prisitaikys prie mūsų planų, bet kad mes nukryžiuosime (tai - kankinantis procesas) savo planus, nes mes Jį labai mylime.

Luko 14:26 Jėzus pasakė, kad jeigu „nemylėsi“ savo artimųjų „mažiau už Jį“, negalėsi sekti Juo. (Graikų k. originale žmona nėra įtraukta į šitą sąrašą. Karaliaus Jokūbo vertime naudojamas žodis „neapkęsi“ neatspindi visos šio žodžio reikšmės graikų kalbos originale. Čia randame „nemylėsi mažiau“. Šiame sakinyje kontrastas iškeliant Jėzaus meilę žymiai aukščiau už artimųjų meilę išreiškiamas žodyje „meilė / neapykanta“). Kitaip tariant, mūsų meilė Viešpačiui turi būti tokia karšta palyginus su mūsų meile savo namiškiams. Ar galėtume tai pasakyti išskirtinai apie save? Ar tavo šeima žino, kad tu seksi Jėzumi visą likusį savo gyvenimą ir nekreipsi dėmesio į jų apgalvotus planus, jeigu Jis tavęs to paprašytų?

Sąlygos, kurias Jėzus pateikia, norintiems sekti Juo, labai skiriasi nuo „pakvietimo Jį į savo širdį“. Tiesa yra ta, jog tai Jis – kviečia mus į Savo gyvenimą ir, už tai mes mokame kainą:

Visiškas atsidavimas Jam visam gyvenimui, tai būti keičiamu į Jo atvaizdą, nuolat darant mažus sprendimus, pagal Jo valią.

Yra milijonai tikinčiųjų, bet mažai mokinių
Daugeliui žmonių sunkiai sekasi sekti Jėzumi, nes jų požiūris į Jo valią jų gyvenimuose toks pat, kaip ir prieš jiems tampant tikinčiaisiais. Jie kelia rankas, pakviečia Jėzų į savo gyvenimą, meldžiasi su visais bendruomenėje. Jie buvo mokomi evangelijos, kad Jėzus ateis į jų gyvenimą, atstatys finansus, išgydys kūną ir santykius. Taigi, jie gyvena su Juo taip pat, verkdami ir dejuodami, neturėdami tvirto stuburo, kai ateina laikas padaryti, jų nuomone, sunkų sprendimą, taip ir nesugebėdami tapti geriausiu asmeniu kokiu galėtų būti Jame, pagal Jo prigimtį ir charakterį.

Tačiau Jėzus yra Karalius ir tas pats Viešpats, kuris pasakė tas tiesas evangelijose, reikalaudamas visiško savęs išsižadėjimo, kad taptume mokiniais. Taigi, kai sakome „Eisiu kur tik tu eisi“, Jis išgirsta tai per Savo Evangelijos tiesų prizmę ir Jis sutvarkys atitinkamai tavo gyvenimą.

Bet kai sakome „Eisiu kur tik tu eisi“ ir laikomės įprastinio rankų pakėlimo, lengvos evangelinės kultūros, norime laikytis savo planų, nekeičiant senojo, su trūkumais charakterio, tai mylime Viešpatį tik iki tam tikro taško, laukdami kad Jėzus viską mums duos. Kitą savaitę – apie seriją mažų sprendimų, kuriuos padarė Petras.

Petro sprendimai... tikrai, aptarsime juos kitą savaitę... :) Iki tada! Būkite palaiminti!


2017 m. kovo 27 d., pirmadienis

CWOWI Naujienlaiškis. Kovas 2017. Atnaujinimas. Neandertalietis. Kaip pakeisti gyvenimą?

John Fenn, 2017 m. kovo mėn. 13 d.,

Sveiki visi,
Keletas naujienų trumpai.

Artimiausi susitikimai: kovo 16-22 dienomis, aš keliausiu po Lietuvą. Balandžio 8-9 dienomis Osawatomie, Kanzaso vaslstijoje, vesiu seminarą ir maldas dėl emocinio išgydymo. Nuo balandžio 18 iki 30 dienos būsiu Suomijoje ir Norvegijoje. Gegužės 25-28 dienomis vyks konferencija Olandijoje. Liepos 14-16 dienomis Montreal/Granby, Quebec, Kanadoje. Spalio mėnesį New England valstijoje regioninis susirinkimas per Kolumbo dienos savaitgalį. Tikslesnes datas dar pranešiu vėliau, bet preliminariai planuojama 4-11 dienomis. Šiuo metu išlaidų ypač daug, todėl šį mėnesį ypatingai vertiname jūsų paramą.

Su CWOWI susietos namų bažnyčios: Mes norėtume praplėsti savo el.naujienlaiškį ir įkelti keletą pastraipų apie tai, kas vyksta mūsų filialuose visame pasaulyje. Jeigu esate CWOWI namų bažnyčia arba tikitės pradėti namų bažnyčią, parašykite man el.laišką adresu cwowi@aol.com, kad mes galėtume apie tai pranešti mūsų naujienlaiškiuose arba interneto puslapyje. Ačiū!

Už mus asmeniškai
Per pastarąsias tris savaites turėjome nemažai elgesio problemų, susijusių su mūsų sūnumi Krisu. Žmonės, turintys smegenų sutrikimų, dažnai nori ką nors pasakyti, tačiau tai kažkur pakimba tarp minčių ir galimybės tai išsakyti; tokiu būdu mums išoriškai tai pasireiškia staigiais pykčio proveržiais. Praeitą savaitę mes pastebėjome, kad jis „išsiliejo“, lipdamas į autobusą, kuris vežė į dirbtuves, nes kažkas prieš dieną jį užgavo. Krisas gerai praleido savaitę, bet aš užtrukau daug laiko, besiaiškindamas su padėjėjais ir slaugytojais, kad viską sužinočiau, kas ten nutiko. Prašau pasimelsti, kad jam būtų viskas gerai, kol aš būsiu išvykęs šį ir kitą mėnesį.

Neandertalietis?
Mudu su Barbara pastaruoju metu pasidarėme DNR tyrimą, kad išsiaiškintume apie savo kilmę. Tai gana paprasta; reikia spjauti į vamzdelį, įdėti jį į paminkštintą voką, palaukti 6 savaites ir jie nustato kilmę pagal tavo DNR. Mes padarėme taip prieš 5 metus, bet technologijos žymiai labiau pažengusios šiuo metu, todėl atsakymas atėjo daug detalesnis negu prieš tai. Manasis buvo beveik toks, kokio aš ir tikėjausi, išskyrus vieną svarbų elementą. Aš esu visiškas europietis, kurio DNR sudaro 48% airio ir brito. 19% - vokiškas/prancūziškas, 1%-skandinaviškas ir kitas šiaurės Europos 25%, itališkas ir pietų Europos – 5% ir 2% rytų Europos.

Pranešimas buvo detalus; duomenys rodė, kad rytų Europos ir Skandinavijos DNR buvo 1600 metais, po to Italijos, Vokietijos ir Prancūzijos – iki 1700-1800 metų, Airijos ir Britanijos ankstyvaisiais 1800 metais.

Tada sekė 4 puslapis
Visa ši informacija yra pirmų trijų puslapių santrauka. Pamaniau, kad tai yra pakankamai įdomu. Buvau sužavėtas, kad jie gali atsekti informaciją iš 1600 metų ir susekti mano prosenelių judėjimą per rytų ir pietų Europą į Vokietiją, Prancūziją bei Airiją ir Britaniją. Tada aš atverčiau 4 puslapį, kuriame buvo didelėmis ir paryškintomis raidėmis parašyta:

„Neandertalinė kilmė. Jūs turite 291 neandertalietinį variantą. Tai sudaro daugiau nei 70% visų (mūsų) klientų“. Greičiausiai prieš 1600 metus ir mano rytų europietiškuosius prosenelius, buvo kiti proseneliai iš Neander Valley (Neander slėnis) Vokietijoje. Mokslas sako, kad būtent iš Vokietijos kilę neandartaliečiai. Cituoju, kas parašyta: „Jūs turite 1 neandartalietišką variantą, susijusį su jūsų ūgiu.“ Trumpai tariant, esu didžiapėdis J. Yra 1436 DNR žymekliai, įrodantys neandertalietišką žmogaus kilmę ir aš turiu 291 iš jų...

Nežinau viso mokslinio ryšio, kuris sieja mane su Ieva ir Adomu, Nojumi ir šeima, kuri galiausiai atėjo iki manęs ir leido man gimti į šią žemę. Ir jeigu leisčiau sau, galėčiau savo įvaizdį ir pasitikėjimo jausmą statyti ant savo DNR faktų, kurie yra šiek tiek gluminantys. Tačiau tikrai žinau, kad savo dvasioje ir sieloje 1974 metais pakeičiau šeimas ir dabar priklausau šeimai, su kuria aš tapatinuosi labiau nei su laikinomis žemiškomis šeimomis.

Tiesa yra tokia, jog mes visi, kurie gimėme iš Dvasios, pakeitėme šeimas. Klausimas – su kuria šeima mes tapatinamės, stengiamės sekti ir atrandame savo vertę bei likimą? Tai visą gyvenimą trunkantis procesas, vadinamas mokinyste. Ką mokslas besakytų, kad esu tai, kas esu pagal žemišką kūną, žinau, kad savo dvasioje ir sieloje esu Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šeimos narys, o vieną dieną turėsiu ir pašlovintą kūną.

Yra tik vienas būdas, kaip pakeisti savo gyvenimą pagal Dievo Žodį: „Pasikeiskite (praeikite metamorfozę), atnaujindami savo protą...“ Rom 12:1-3

Vienintelis būdas atnaujinti savo protą yra atmesti mintis, kurios priešingos apreiškimui iš Dievo. Niekas negali uždėti rankų, kad protas atsinaujintų, joks velnias negali būti išvarytas, joks pasninkas staigiai nepakeis tavo minčių. Mes iš tikrųjų turime elgtis pagal Dievo Žodį – priešintis senoms mintims, mąstydami naujomis mintimis ir tik naujomis. Visos kitos mintys mums tiesiog trukdo. Jis iš tikrųjų paliečia žmones, kad išgydytų mūsų mintis nuo praeities arba prisiliečia, kad pašalintų emocinį skausmą bei liūdesį, tačiau kasdien mes turime kontroliuoti savo mintis ir emocijas. Tai vienintelis būdas, kaip augti Kristuje.



Skamba nesudėtingai, bet iš pradžių sunku; palaipsniui darosi lengviau. Laimėk ginčą su senomis mintimis, reikalaudamas naujų. Iš pradžių tai valios išbandymas, ypač jeigu senos mintys įkvėptos demonų. Tačiau turime leisti pasireikšti savo valiai ir nuspręsti, kad mąstysime tiktai tai, ką sako Dievas. Taškas visiems ginčams ir diskusijoms. Tik tada varomoji jėga pasikeis.

Kaip visuomet, mes labai labai vertiname jūsų paaukojimus bei maldas už mus!

John ir Barbara

2017 m. kovo 23 d., ketvirtadienis

Būdai, kaip žmonės prasilenkia su jiems skirta tobula Dievo valia. 1 dalis

John Fenn, 2017 m. vasario mėn. 11 d.,

Sveiki visi,

1985 metais aš buvau tarp bažnyčių. Juk tai skamba taip elegantiškai, ar ne tiesa? Tarp bažnyčių? Tai reiškia, kad nauji vaikinai pradėjo vadovauti, o aš buvau atleistas iš tarnavimo vadovo pozicijos Kolorado universitete, kuris yra Boulderyje. Vaikinai galvojo, kad jiems labiau pasiseks, nors aš jau beveik 2 metus stengiausi subalansuoti labai destruktyvaus „Ganytojiško judėjimo“ kryptį, kuri buvo beveik beužmušanti tą tarnavimą.( Jie baigė tarnauti prabėgus keliems mėnesiams po mano atleidimo).

Taigi, buvau „tarp bažnyčių“ ir dirbau Domino picerijoje, pristatinėdamas picas, kad turėtume maisto ant stalo ir stogą virš galvos. Manęs paprašė, kad dirbčiau vadybininko darbą. Aš labai ilgai dvejojau, nes norėjau, kad Viešpats man atvertų duris pastoriauti ar kažkaip kitaip tarnauti, bet matydamas poreikį maitinti savo jauną šeimą, sutikau.


Būdamas vadybininku, uždirbau daugiau pinigų, negu kada nors savo gyvenime: 50.000 dolerių per 1985 metus. Tai yra tas pats kaip 114.640 dolerių šiandien pagal www.dollartimes.com, tačiau mano širdis vis tiek troško būti pilno laiko tarnavime. Tuo metu kompanijos viceprezidentas, atsakingas už viską JAV Mississipi River vakaruose, gyveno Boulderyje ir jis išrinko mane, kad dirbčiau sunkiai besiverčiančiose picerijose ir jos vėl galėtų duoti pelną. Aš tuom ir užsiėmiau, nes Dievo malonė ir išmintis buvo su manimi.

Mano pasirinkimas
Tada atėjo diena, kai aš turėjau arba dirbti toliau, arba išeiti. Jie pasiūlė man tame regione prižiūrėti 9 picerijas, kas reikštų darbo užmokesčio sumažinimą arba turėti bet kurioje iš keletos kitų valstijų. Jie pasiūlė pradėti nuo 23 picerijų mano regione Englewoode, Kalifornijoje arba Sietle, kurios buvo dar beatsidarančios, arba Anchorage, Alaskoje. Dirbti pas juos reiškė gauti šešiaskaites, jeigu ne septyniaskaites įplaukas, o taip pat premijas ir kitas frančizės teikiamas galimybes.

Aš turėjau neįgalų sūnų, kuriam reikėjo operacijų ir specialaus mokymo. Mūsų antrasis sūnus gimęs 1982 metais, o Barbara tuo metu laukėsi trečio sūnaus. Taigi, apsiimdamas dirbti su frančize, aš tikrai pagerinčiau situaciją šeimoje. Be to, Barbara ir aš esame kilę iš šeimų, kurias galima apibūdinti „Country Club rinkiniu“ – mes turėjome namelį prie ežero, poilsinę transporto priemonę, mano tėtis turėjo lėktuvą, savo verslą bei kitas nekilnojamo turto investicijas. Barbaros tėvai turėjo nuosavą parduotuvę mieste ir žmonės mus pažinojo. Taip mes užaugome ir tokiuose socialiniuose sluoksniuose judėjo mūsų gyvenimas.

Bet kai mes, paaugliai, įsimylėję Jį ir vienas kitą, atėjome pas Viešpatį, buvom visiškai Jam atsidavę. Sakėme, kad eisime bet kur ir priimsime bet kokį iššūkį dėl Jo pažinimo didybės ir mes buvome apsisprendę tam. Netgi būdami paaugliai, patyrėme nuostabių dalykų su Juo, nes mūsų širdys buvo visiškai Jam atsidavusios. Jeigu Jis liepdavo pašokti, mes pašokdavome net neklausdami, kaip aukštai.

Tai buvo tada...
Mes atsisakėme aukštų pareigų bei pasiūlymo dirbti su frančize, nes jeigu jie ir būtų atleidę mane dėl mano atsisakymo, mes žinojome, kad tuo metu Jėzus nori, jog mes liktume Kolorado valstijoje. Pasakysiu aiškiau – atsisakiau milijonų dolerių ir praradau darbą, nes žinojome savo širdyse, jog Jėzus nori, kad liktume čia, Kolorado valstijoje, nors ir nežinojau, koks bus mano kitas darbas ar bažnyčia. Buvome paėmę paskolą, mokėjome už automobilį, t.y. visus įprastinius finansinius įsipareigojimus, kuriuos jauna šeima su 3 berniukais gali turėti. Ir mes šito pasiūlymo atsisakėme tiesiog dėl to, kad žinojome, kur Jėzus nori, kad mes būtume. Taip mes visada gyvename.

Ir štai dabar...
Šiais laikais aš taip dažnai matau žmones, kurie sako, jog nori paklusti Dievui, tačiau savo širdyse jie kelia Dievui sąlygas, kurios apriboja tą norą. Jie judės ten, kur Jis norės, bet tik tuo atveju, jeigu jiems saugumą teiks jų banko sąskaita. Jie pakeis darbus, nes Jis veda kitur, bet judės tik tuomet, kai viskas sutvarkyta iki smulkmenų. Kaip tai atsitiko krikščionybėje, kad mes Dievą padarėme savo tarnu, vietoj to, kad patys tarnautume Jam? Šis pokytis pirmiausia įvyksta asmeniškai, o po to tampa kultūrinu reiškiniu.

Tuomet kai mes dar gyvenome Kolorado valstijoje, buvo pora, kuri ruošėsi išeiti į pensiją ir jiems priklausantį 40 arų geriausią Kolorado kalno žemės plotą skirti misionierių ir tarnautojų ugdymo centro įrengimui. Toje vietoje taip pat būtų buvę poilsio namai tarnautojams. Pranašystės per vyrus ir moteris, kurie nieko nežinojo apie jų planus, patvirtino, kas buvo jų širdyse, ir tai rodė, kad jų planai gimę dvasioje yra iš Viešpaties.

Bet vieną dieną, gavęs ne tokį patrauklų verslo pasiūlymą, jis tarė man: „Jeigu parduočiau savo verslus ir sumokėčiau visas sąskaitas, o likusius pinigus padėčiau į mūsų pensijų fondą, man liktų tik daugmaž 750.000 dolerių“ (šiandien tai būtų 1.719.601 USD). Jis pridūrė, kad turint tik ¾ milijono neįmanoma ką nors padaryti dėl Dievo...

Nusišalinimas
Per daugelį metų pamatėme, kad išėjimas į pensiją daugeliui tampa tikra našta – pradedant medicinos profesionalais, kurie kalba apie laiko dovanojimą iki klinikų įkūrimo reikiamose vietose visame pasaulyje, iki kvalifikuotų gydytojų, kurie gali pakeisti vaikų gyvenimus, verslininkų, kurie pasisako už trumpas keliones, kad padėtų finansuoti šulinių kasimą arba bažnyčių statymą. Galiausiai jie nusiperka poilsinę transporto priemonę, rekonstruoja savo namus, leidžiasi į kelionę laivu, prižiūri anūkus ir niekada nedaro tai, ką Dievas įdėjo į jų širdis.

Kažkur pakeliui jų širdyse Dievo įdėtas pašaukimas, kuris buvo toks stiprus prieš porą metų, liko atidėtas į šalį dėl patogumo ir noro, kad viskas būtų savo vietose prieš tai, kai jie norės pajudėti arba leisis į tą kelionę su Dievu. Gyvenimas tekėjo, bet jie pasišalino.

Tuo tarpu, kai daugelis susitelkia į Didįjį Paliepimą – turime Jono ir Petro pavyzdžius, kaip jiedu paliko savo žuvininkystės verslą bei Matą, kuris atsisakė savo pelningo mokesčių surinkimo verslo – buvo ir kitų, kurie sakė, kad nori taip pat sekti Jėzumi. Bet, kaip visada, Jėzus pasveria širdis, pasveria motyvus, kad pamatytų, ar jie iš tikrųjų pasiruošę išstovėti meilėje, apie kurią skelbė Jam savo lūpomis.

Vienas vyras buvo pakviestas, 2 norėjo sekti Jėzumi
Luko 9:57-62 rašoma apie tris vyrus, kurie norėjo sekti Jėzumi. Jėzus nepakvietė pirmojo. Jis tiesiog pasakė Jėzui, kad seks Jį visur, kur tik Jis eis. Nesudvasinkite posakio „Aš seksiu paskui tave“, nes tas vyras suprato šį procesą paraidžiui, kad jis seks Jėzų ir Jo linksmąją mokinių grupę, kurie stovyklaudavo šen bei ten arba, kai galėdavo, apsistodavo ir namuose. Viskas, ką Jėzus jam pažadėjo, tai benamio gyvenimą. Nieko pastovaus. Labai dažnai jie pradėdavo dieną, nežinodami, kur jie kitą naktį miegos. Mes nežinome, ką tas vyras pasirinko.

Bet jis panašus į tuos aukščiau išvardintus žmones, kurie nori viską žinoti, prieš pradėdami sekti Jėzų. Jėzus tiesiog nėra visada toks, kaip tie žmonės.

Kitą vyrą Jėzus tiesiogiai pakvietė sekti Jį. Šis norėjo priimti Jėzaus pakvietimą, jeigu tik galės grįžti namo ir palaidoti savo tėvą. Tuo metu palaidoti tėvą reiškė, kad tuojau pat įgyjama teisė perimti testamentą. Galime spėti, jog šis vyras norėjo būti finansiškai saugus ir turėti savo pajamas, nes nebuvo tikras dėl pajamų šaltino, kai pradės sekti Juo.

Atrodo, kad toliau sekė kompromisas. Jėzus pasakė: „Tegu mirusieji (dvasiškai) laidoja savo mirusiuosius (fiziškai), bet tu eik ir skelbk Dievo Karalystę.“ Iš pradžių Jėzus pakvietė: „Ateik“, bet išgirdęs sąlygas, paliepė jam „Eik“. Tas vyras nebuvo Jo tobuloje valioje, bet Jo pritaikyta valia rėmėsi į tai, ką tas žmogus Jam suteiks, gyvendamas (galbūt) priklausomai nuo savo įplaukų, kurios ir buvo ta sąlyga, dėl kurios jis tarnaus Viešpačiui.

Paskutinysis vyras yra dar vienas žmogus, kurio Viešpats tiesiogiai nepakvietė. Kaip ir pirmasis vyras, jis pats atėjo pas Jėzų, tardamas: „Viešpatie, seksiu Tavimi, bet pirmiau leisk man atsisveikinti su mano šeima.“ Ir vėl gi šiame kontekste jis atsisveikintų su savo šeima ir greičiausiai būtų išleistas į tarnavimą su fanfarais. Jėzaus atsakymas buvo toks, kad bet kas, kuris uždeda ranką ant arklo ir žvalgosi atgal (apgailestaujančiai į savo šeimą, su pasidalinusia širdimi tarp šeimos ir Dievo) netgi netinka būti Dievo Karalystėje. Pamiršk norą sekti Jėzumi. Jėzus pasakė, kad toks žmogus net negali būti Jo Karalystės dalimi!

Šioje serijoje pažvelgėme į būdus, kaip žmonės prasilenkia su Viešpaties valia. Šiais laikais, kaip ir Jėzaus dienomis, kaip matėme Luko 9 skyriuje, daugeliui labiau patinka patogumo evangelija, evangelija, kurioje viskas žinoma iš anksto. Kai Viešpats veda, Jis neduoda neoninės šviesos su mirksinčiomis rodyklėlėmis ir nerodo „Eik čia“, bet Jis atskleidžia Savo valią širdyje, o tada atsitraukia ir stebi, kaip mes atsakysime. Tai subtilu, nebent tu esi vienas iš įsimylėjusių Dievą žmonių, kuris sakai, kad eisi ten, kur Jis pasakys ir turi charakterį, kuriuo įrodai savo širdies atsidavimą darbais arba galiausiai pasirenki kitą kelią ir esi saugus, bet dvasiškai nepasitenkinęs.

Serija apie mažus sprendimus Petro gyvenime, bet apie tai kitą savaitę.

Iki tada! Būkite palaiminti!