Džonas Fenas, Surinkimo(bažnyčios) nesupratimų problemos: Meilė ir teisimas(vertinimas) 1 iš 3,

 John Fenn, Issues the church misunderstands: Love, judging 1of 3, Weekly Thoughts 12/14/24

 Sveikinu visus,

Daugelyje šalių švenčiama Padėkos diena, ir beveik visos tos šventės buvo sukurtos siekiant padėkoti Dievui. Tačiau laikui bėgant Dievas buvo atskirtas  nuo

padėkos, todėl žmonės dabar tik išreiškia tai, už ką yra dėkingi – niekada neteikdami Dievui nuopelnų už gerus dalykus savo gyvenime.

 

Taip ir meilė atsiskyrė nuo To, kuris yra meilė. „Nes Dievas taip pamilo pasaulį“ ir „Dievas yra meilė“ tapo „meilė yra meilė“, „tik mylėkite visus“ ir „Jei nepriimate manęs tokio, koks esu , pagal mano taisykles,  jūs manęs nemylite“.

 

Siekimas būti draugiškais  ir absoliučios tiesos praradimas surinkime ( bažnyčioje)

 

Pastaraisiais metais toks mąstymas: „Dievas myli visus, todėl Jam priimtinas bet koks gyvenimo būdas“ įsiskverbė į surinkimo  kultūrą, suklaidindamas krikščionis. Daugelis klausia, kaip elgtis su žmonėmis, kurie save vadina krikščionimis, bet gyvena kitokį gyvenimo būdą arba laikosi aiškiai antikrikščioniškų politinių pažiūrų. „Dievas yra meilė“ paskendo balsų, sakančių: „meilė yra meilė“, triukšme. Meilę apibrėžiančios linijos tapo neryškios.

 

Sumaištį surinkimo kultūroje galima atsekti nuo „siekimo būti draugiškais“ judėjimo pradžios. Šis terminas priskiriamas  Pastoriui Billui Hybelsui iš Čikagos , tačiau būtent Rickas Warrenas iš Saddleback bažnyčios Kalifornijoje 1990-aisiais paskatino šią surinkimo formą plisti kaip ant mielių. „Draugiškumo siekimas  reiškia, kad nebus konfrontacijos dėl nuodėmės, stengiantis priimti visus. Tai pašalinimas iš bažnyčios visko, kas gali sukelti kam nors nepatogumą ar įžeisti.

 

Nenuostabu, kad krikščionys, priklausantys auditorijos surinkimo kultūrai, yra sutrikę.

Ieškančiųjų draugiškų surinkimų ironija yra ta, kad tie, kurie iš tikrųjų ieško, ieško apibrėžimo, siekia absoliutų, ieško, kas jiems padėtų atskirti gera nuo blogo. Jie nori žinoti, kur suklydo, kaip galėtų ištiesinti savo gyvenimą. Neradę atsakymų „ draugiškoje“ bažnyčioje, jie ieško kitur. Todėl ieškančių draugiškumo surinkimuose lieka žmonės, kurie  kviečia Jėzų dalyvauti jų užimtame gyvenime, bet neatiduoda visą savo gyvenimą Jam.

 

Tai paskatino žmones manyti, kad gali tikėti Jėzumi, bet gyventi taip, kaip nori. Žmonės kalba apie tai, kaip Jėzus atleido moteriai, pagautai svetimaujant Jono 8:11, kai pasakė: „Nei aš tavęs nepasmerksiu“, bet jie pamiršta, kad Jis tęsė: „Eik ir daugiau nenusidėk“. Jis nedarė nuolaidų dėl sielinių ryšių ir neklausė jos, ar mylimasis duodavo jai  pinigų ir stogą virš galvos. Jis būtų tai žinojęs. Jis įsakė: „Eik ir daugiau nenusidėk“.

 

Žmonės nori, kad jiems būtų atleista arba būtų priimta jų nuodėmė, nepatiriant jokių pasekmių už savo veiksmus. Pasaulyje ir surinkimo kultūroje niekas nenori kalbėti apie atsakomybės už savo gyvenimą prisiėmimą. Jie mano, kad dėl to, kad yra išpirkti, visos praeities gyvenimo pasekmės stebuklingai nuvalomos. Meilė nėra lengva, ji yra labai aiški ir labai susijusi su asmenine atsakomybe. Kaltė dėl nuodėmės nušluota, bet tai yra dvasinė dalis. Mes gyvename pasaulyje, kuriame kiekvienas veiksmas turi reakciją( vert.pasekmes). Dvasiškai mums atleista, bet turime atnaujinti protą, kad savo gyvenimu įrodytume gerą, priimtiną ir tobulą Dievo valią. (Romiečiams 12:1-2)

 

Tai sukūrė aukos kultūrą, kai žmonės ieško, kas galėtų juos įžeisti, ir suskirstė žmones į gentis. Dievo meilės apibrėžimas ir meilės priėmimo būdas atneša vienybę, nes Dievas suteikia absoliutus.

 

Meilė visada turi sąlygas, kaip tą meilę priimti.

 

Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį sūnų... tai yra besąlyginė meilė. Bet yra sąlyga gauti tą besąlyginę meilę: kad kiekvienas, kuris tiki Jį, turės amžinąjį gyvenimą. Jis myli tave, bet jei nori Jo amžinojo gyvenimo, turi tikėti Jėzumi. Jis myli tave, bet Jo meilė išliejama per Jo viengimį Sūnų Jėzų. Daugeliui besąlygiškos meilės idėja, kuri turi sąlygas priimti (ir pasilikti) toje meilėje, yra revoliucinga.

 

Čia pateikiu  keletą pavyzdžių: jūs mylite savo sutuoktinį, o jie myli jus, bet jūs vienas kitam prisiekėte vienas kitam pareiškiate, kad jūsų meilė turi sąlygas. Jei vienas iš jūsų sulaužys įžadą, jums gali tekti skirtis. Meilė turi sąlygas priimti tą meilę. Jei tas meilės ryšys nutrūksta, po to seka pasekmės.

 

Jūs mylite tą šuniuką, bet jei jis auga ir nuolat kandžioja žmones arba nuolat gadina baldus, galite jį parduoti arba atiduoti gyvūnų prieglaudai. Jūs mylite jį besąlygiškai, bet yra sąlygų, kad jis gautų tą meilę.

 

Tu myli savo artimus besąlygiškai kaip save patį, rodai jiems gerumą ir darai jiems gera. Tačiau jei jie supyksta ant tavęs, nes vieną dieną tu nepatenkini jų lūkesčių, jie atsiriboja nuo tavo meilės jiems, atsisakydami tavo draugystės ar būsimos pagalbos.

 

Dievas pamilo pasaulį, todėl atidavė savo Sūnų. Jo besąlyginė meilė išreiškiama per Sūnų.

Senojo Testamento Mozės įstatymas su 613 nuostatų buvo Dievo būdas parodyti, kaip tautoje žmonės turi  elgtis vieni su kitais ir būdus, kuriais kiekvienas izraelitas galėjo prisiartinti prie Dievo. Tačiau vaikščioti pagal tą įstatymą buvo neįmanoma, nes Dievas yra tobulas, o žmogus – ne. Dievas taip mus pamilo, kad atsiuntė savo Sūnų, kurį pavadino Jėzumi (hebrajų kalba: Išgelbėjimas), kad jis tobulai įvykdytų šį įstatymą, o paskui mirtų nekaltas, kad jo mirtis ir vėlesnis gyvenimas būtų dėl kitų.

 

Jis mirė, kad įgyvendintų Savo Valią ir Testamentą, tada Tėvas prikėlė Jį iš numirusių, kad Jis galėtų būti savo paveldo vykdytoju. Dabar Jis prižiūri, kad būtų įvykdyta Jo valia – bet tik tiems, kurie Jį priima.

 

Todėl meilė negali būti atskirta nuo Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus. Kai meilė yra atskirta nuo Dievo ir Jo kelių, tada meilė tampa neapibrėžiama košė, juntama gerai, bet leidžia priimti bet ką, išskyrus Dievą.

 

Meilė be lūkesčių nėra meilė. Malonė yra vidinis prisirišimas, meilė yra tos malonės ištekėjimas.

Kadangi esame mylimi Dievo ir, savo ruožtu, mylime Dievą vertikaliai, iš mūsų tikimasi mylėti savo artimą kaip save patį, kaip tos meilės ištekėjimą. Jau anksčiau mokiau, kad žodis „teisumas“ yra hebrajiškas žodis tzedakah, išverstas kaip „labdara“. Nes kai esame teisūs vertikaliai su Dievu, Jis tikisi, kad šis teisumas su Juo tekės horizontaliai mūsų artimui. Taigi 2 didžiausi įsakymai, kuriais vadovaujasi visi įstatymai ir pranašai, yra: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, siela, protu ir jėgomis, o savo artimą kaip save patį.

 

Meilė teisia( vert.vertina) kitus

Jėzus pasakė neteisti žmogaus širdies Mato 7:1-2, bet Jis pasakė, keliomis eilutėmis vėliau 15-20, kad mes turime teisti jų gyvenimo vaisius.

 

Štai kur mes pratęsime kitą savaitę. Iki tol, laiminu,

Džonas Fenas

http://www.cwowi.org ir el. paštu cwowi@aol.com arba john@cwowi.org

Ramybės kaip ginklo naudojimas 2 iš 2

 John Fenn, Using Peace as a Weapon #2 of 2

 Sveikinu visus,

Visą savo baimę ir nerimą nešiausi su savimi visą maldos laiką. Kartais pagrindinėpriežastis eiti į trečiadienio vakaro susirinkimus buvo priminti Tėvui, kad turiu neapmokėtas sąskaitas, kurias tikiuosi, kad Jis padės apmokėti.

  

Baimė ir nerimas maldoje

 

Prieš daugelį metų, kai mūsų 3 berniukai buvo maži ir pinigų trūko, melsdavausi dėl to, kad būtų sumokėta sąskaita, o maldos pabaigoje jaučiausi taip lygiai susirūpinęs ir išsigandęs, kaip ir maldos pradžioje.

 

Mano malda buvo pagal Filipiečiams 4:6-7:

 

Nesirūpinkite niekuo. Bet kiekvienoje situacijoje malda ir prašymais, dėkodami, pateikite savo prašymus Dievui. Ir Dievo ramybė, kuri pranoksta bet kokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.

  

Žinojau, kad graikiškas žodis „sargybinis“ reiškia saugoti kaip miesto sieną, apsupti, budėti. Bet maldos pabaigoje neturėjau ramybės ir stebėjausi, kodėl man neatsitiko tai, ką pažadėjo Paulius.

  

Vieną dieną pažvelgiau į tą eilutę, kaip į žingsnis po žingsnio procesą,

 

Pradėjau nuo: „Niekuo nesirūpinkite“. Graikiškas žodis „nerimastingas“ yra „merimnao“ ir reiškia „būti kitokiu įvairiomis kryptimis“, „suskaldytu, išsiblaškiusiu“. Toks buvau aš – mintys bėgiojo visur iš baimės ir nerimo, kas nutiks, jei sąskaita nebus apmokėta. Bandžiau sugalvoti planą B ir C, jei „Dievas neateitų į pagalbą“.

  

Nusprendžiau tai laikyti „1 žingsnis 1 “, „ žingsnis 2“ ir pan. Pirmas dalykas, kurį jis pasakė, buvo liautis  nerimauti, bijoti ir rūpintis. Man prireikė 2 savaičių, kad galėčiau įveikti baimę ir nerimą. Pradėjau aktyviai atmesti mintis „kas būtų, jei“ ir kitas baimes, pakeisdamas jas konkrečiais pavyzdžiais  iš savo praeities, kai Tėvas „atėjo mums į pagalbą“.

 

 Reikia 2 savaičių susidoroti su baime. Turėjau daug dalykų, dėl kurių meldžiausi kasdien, bet dėl ​​tos vienos sąskaitos, už nuomą, kuri buvo sumokėta po 2 1/2 savaitės, aš nesimeldžiau. Aš tai laikiau sau, kol nesusitvarkiau su baime. Dvi savaites kovojau prieš kiekvieną baimę prisimindamas Tėvo ištikimybę, kartais atvejus net tada, kai dar buvau neišgelbėtas.

 

Galiausiai baimė dingo ir aš galėjau pereiti prie kito Pauliaus nurodymo:

 

Kiekvienoje situacijoje malda ir prašymu, dėkodami, pateikite savo prašymus Dievui. Aš tai ir padariau. Nuolankiai nunešiau Jam tą nuomos sąskaitą, nurodydamas, koks ištikimas Jis buvo praeityje, ir dėkodamas Jam už nuolatinę ištikimybę... ir tada tai įvyko. Tai buvo lyg  žinia iš dangaus, lyg vaivorykštė mano dvasiai – RAMYBĖ (TAIKA)!

 

 Tai atsitiko kaip Pauliui. Ramybė iš Tėvo atėjo ir aš žinojau, kad žinau, kad žinau, kad nuoma užmokėta – O kaip, aš nežinojau. Bet aš buvau ramus, ir tai buvo sumokėta.

 Nuo tada aš vykdau Pauliaus nurodymus. Bet dabar man nereikia 2 savaičių įveikti baimę, aš galiu su ja susidoroti per kelias sekundes arba greičiau nei per sekundę – kuo daugiau išmoksi susitvarkyti su baime, tuo lengviau bus kitą kartą, ir netrukus tai nebus mūšis.

 

Išmokau žodį „sargybinis“, nes žodis „Dievo ramybė saugos jūsų širdis ir protus“ tokiais atvejais yra ir puolimas ir gynyba. Kai mintis apie baimę ar nerimą pradeda prieštarauti mano turimai ramybei, tai tarsi puolimas pilies sienos, arba sienos aplink senovinį miestą. Ramybė stovi sargyboje, o aš laikau vartus uždarytus, atsisakydamas galvoti apie tą baimę.

 

 Jei atsisakote bijoti, tai tarsi atsisakymas atidaryti vartus

 

Tai atsisakymas  nuleisti tiltą. Atsisakykite minčių apie baimę ir nerimą. Tam reikia disciplinos ir treniruočių, iš pradžių sunku, bet greitai tampa natūralu.

  

Taika tampa puolimo ginklu, kai dar kartą kovojate su ta baime ir nerimu  skelbdamas  – garsiai, kad išgirstumėte save tai sakant – apie Tėvo ištikimybę praeityje. Kai tai darai, ramybė nugali baimę ir nerimą.

  

Mato 6:34 Jėzus pasakė: „Todėl negalvokite apie rytojų“.

 

— Negalvokite. Mintys ateina – bet nepriimk jų. Jis ką tik baigė sakyti tikintiesiems, kad pagonys, neturintys sandoros su Tėvu, nerimauja dėl maisto ir drabužių. Jėzus pasakė, kad mūsų Tėvas žino, ko mums reikia – Jis yra MŪSŲ Tėvas, Jis nėra JŲ Tėvas. O jūs  „negalvokite“ apie tuos dalykus.

  

Taip ir darykite – kai ateina mintis, jos nepasiimi, sutinki tą mintį su ramybe, stumiančia iš tavo širdies ir proto miesto aptverto sienomis, ir atmeti bet kokias ramybei prieštaraujančias mintis. Tai taip paprasta, bet tai yra disciplina ir, bent jau man, iš pradžių sunku. Tačiau darykite tai nuolatos, ir tai taps jūsų pirmuoju atsakymu.

 

 Ramybė yra vienas iš Galatams 5:22-23 dvasios vaisių

 

Tačiau Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, 23 romumas ir susivaldymas.  Tokiems dalykams nėra įstatymo.

  

Manau, kad Paulius čia turėjo galvoje  žmogaus dvasios vaisių, o ne Šventosios Dvasios vaisių. Priežastis paprasta: kontekste lyginami žmogaus kūno darbai

ir atgimusios dvasios vaisius.

 

Dievo Dvasia yra meilė, džiaugsmas, ramybė ir panašiai. Vaisiai yra medžio produktas. Jei medis yra obelis, obuolys yra vaisius. Šventoji Dvasia YRA meilė, džiaugsmas, ramybė ir panašiai. Vaisius, kurį Ji gamina mūsų dvasioje, yra skirti vartoti kitiems.

  

Medžio vaisiai yra to medžio atkūrimo priemonė, todėl mes turime dauginti mokinius. Tai mūsų vaisius, kuris matomas mūsų gyvenime. Žmonės valgo vaisius. Tai suteikia maisto. Skonis geras. Žmonės to nori.

 

Ramybė yra atgimusios dvasios vaisius. Žmonės nori jūsų ramybės. Jie nori tavo gyvenimo vaisių – mato meilės, džiaugsmo, ramybės, švelnumo, ištvermės, kantrybės, gerumo vaisių – ir nori to savo gyvenime.

 

Vaikščiokite ramybėje. Išmokite ją saugoti ir, kai reikia, panaudoti ją kaip ginklą apsiginti nuo priešo strėlių arba padėti žmogui išsivaduoti iš nesutarimų, baimės ar nerimo...

 

 Nauja tema kitą savaitę, iki tol, laiminu,

 

Džonas Fenas

 

Ramybės kaip ginklo naudojimas 1 iš 2

 John Fenn  30, 11,24    Using Peace as a Weapon #1 of 2

Sveikinu visus,

 Aš daug kartų pasakojau šią istoriją, bet ji yra svarbi šiam mokymui. Tai buvo tada, kai Barbara ir aš pirmą kartą susituokėme ir atvykome į jos tėvų namus

Padėkos dienos šventei. Jos tėvai visada ginčydavosi; tai buvo labai garsių „ rėksnių“ šeima.  Bet  buvo dar daugiau nei tai. Jos mama stovėdavo virtuvėje ir piktai šaukdavo ant tėčio, kuris kitame kambaryje žiūrėdavo televizorių, o šis piktai šaukdavo atgal. Tokiais riksmais jie keitėsi  pirmyn ir atgal, ir mes suvokėme, kad čia dalyvauja dvasia. Tai buvo daugiau nei paprastas nuomonių skirtumas, kažkas skatino juos kovoti tarpusavyje– tai buvo nesantaikos dvasia.

Ta pirmoji Padėkos šventė, kurią su jais šventėme po vestuvių, ir tai  buvo košmaras. Aš ir Barbara netrukus taip pat susipykome vienas su kitu. Tai buvo apgailėtinas savaitgalis, pilnas ginčų ir blogos nuotaikos, šen bei ten persmelktas keliomis ramybės akimirkomis.

Grįžę namo supratome, kas vyko yra, likę jų namuose nesąmoningai leidome sau būti pavaldūs tuose namuose esančioms piktosioms dvasioms. Nusprendėme, kad tai niekada nepasikartos.

 Ką Viešpats man parodė

 Mt 10, 12-13: "Kai įeini į namus, tegul nusileidžia ten tavo ramybė, jei ji verti, o jei ne, te sugrįžta tavo ramybė pas tave.

 Jėzus kalba apie tradicinį pasisveikinimą prie kieno nors namų durų: „Shalom aleichim“, o tai reiškia „Ramybė jums“. Atsakymas būtų „Aleichim shalom“, kuris yra „Jums ramybė“. Bet Jėzus pasakė; „Tegul tavo ramybė pasilieka namuose“. Niekada nemačiau, kad tai būtų išreikšta kaip „buvimas“, kurį galima atiduoti ir (arba) atsiimti. Idėja leisti mano taikai „nusileisti“ namuose man buvo nauja.

 Iki tos akimirkos niekada nebuvau mokytas, niekada negirdėjęs, negalvojau apie taiką kaip apie tai, ką galiu kontroliuoti. Kad Dievo ramybė manyje, mano dvasioje, galėtų būti nusiųsta kažkam ir jo namams, o prireikus atsiimta, tai stipriai palietė mane.

 Ramybė gali būti ginklas gėriui. Kiekvienas mokymas apie taiką,  kurį aš kada nors girdėjau ar skaičiau, buvo gynybinis – pavyzdžiui, „Duok man ramybę, kad tai išgyvenčiau“. Arba tarp gyvenimo audrų turėsiu ramybę. Tokie dalykai ir panašiai.

 Pagalvojau, ko Jis mane išmokė per metus. Kita Padėkos dienos kelionė į jos tėvų namus buvo kitokia. Prieš palikdami savo namus 1200 mylių (1931 km) automobiliu, Barbara ir aš meldėmės taip: „Tėve, ačiū, kad parodei mums, kad galime leisti, kad mūsų ramybė nuo tavęs dominuotų mūsų buvimo laiką  mamos ir tėčio namuose. Mes leidžiame savo taikai nusileisti tame name pagal Mato 10:12-13 Jėzaus vardu“.

 "Dabar, šėtone. Jėzaus vardu mes paimame valdžią ginčų ir neatleidimo dvasioms ir bei bet kuriai kitai dvasiai tuose namuose ir įsakome tylėti, kol mes ten būsime. Mūsų ramybė, Viešpaties ramybė, vyraus ir apsigyvens tame name“.

 Tas savaitgalis buvo geras savaitgalis. Jos tėvai  šiek tiek ginčijosi pirmyn ir atgal, bet demoniškas nesantaikos kuras buvo nutildytas ir viešpatavo ramybė. Barbara ir aš visą laiką buvome ramūs, kaip ir kiti jos šeimos nariai. Oho, koks skirtumas. Ramybė yra  ginklas gėriui!

 Kitos paskirtys

 Kai dirbau Biblijos mokyklos direktoriumi didelėje bažnyčioje, trečiadieniais 12:30 surengdavome reguliarius „Administracinės komandos“ susirinkimus. Mes buvome bažnyčios „vyresnieji“ – vietinis laikraštis skaičiavo, kad tuo metu joje buvo apie 13 000 lankytojų. „A komanda“, kaip ji buvo žinoma, susideda iš skyrių vadovų,  pastoriaus patikėtinio  ir asocijuotojo pastoriaus.

 Tie savaitiniai susitikimai buvo 1 galimybė kiekvienam skyriaus vadovui tiesiogiai pasikalbėti su pastoriumi. Ypač vienas iš vyrų visada garsiai kalbėjo apie tai, ką daro, iškeldamas savo skyrių aukščiau kitų, skyrė daug laiko kalbėti apie tai, koks jis geras ir kiek daug  daro gero.

  Deja, išaukštindamas save, jis kritikavo mus likusius. Tai buvo subtilu, bet vyko nuolatos. Aš dažnai melsdavausi už savo dieną trečiadienio rytais, mintyse praleisdamas dieną, kol meldžiausi kalbomis.

 Aš mintyse keliavau  per savo dieną – ateidamas pro biuro duris apie 7:30 – prižiūrėjau apie 35 žmones, todėl įsivaizdavau rytą, pamokas, kurias mokysiu ryte, o tada vidurdienį uždarysiu  mokyklą.

 Atėjęs mintyse į „A komandos“ susitikimą ir kartais pajusdavau neigiamą savo dvasios paliudijimą. Mintyse „užvesdavau“ pelės žymeklį“ virš to susitikimo, bandydamas suprasti, kas ten buvo neigiama. Tai jautėsi kaip nuoskauda, ​​skausmas, sunkumas, staigus ramybės trūkumas. Labai dažnai tai buvo nesutarimų dvasia, kuri, mano manymu, bandydavo įsitraukti į susitikimą.

 Aš tiesiog pasakydavau: „Jėzaus vardu aš perimu valdžią ginčo dvasiai ir įsakau tylėti susirinkimo metu“. Tada aš paprašydavau Tėvo, kad Jo ramybė būtų susirinkime, sakydamas: „Siunčiu savo ramybę, kad ji būtų tame susitikime, kaip Mato 10:12, Jėzaus vardu“. Tada aš paprašydavau Tėvo nukreipti mūsų pokalbį į sprendimų priėmimą ir pan.

 Kiekvieną kartą, turiu omenyje kiekvieną kartą, kai mes susirinkime pasiekdavome tašką, kai žinojau, kad nesantaika jau nori pakelti savo bjaurią galvą, bet  tai neįvyks. Kaip drakonas kvėpuoja ugnimi, bet  staiga ugnis užgesta. Aukščiau aprašytas žmogus nieko neturėdavo pasakyti, tylėdavo arba susilaikydavo nuo  savo kolegų puldinėjimo.

 Vėlgi, taika buvo ginklas gėriui ir aš sužinojau daugiau apie tai, kaip leisti savo taikai apsigyventi namuose, susitikime ar renginyje. Ir aš dar labiau suvokiau savyje esant Kristų, šlovės viltį.

 Kitą savaitę pasidalinsiu, kaip įveikiau baimę ir nerimą maldoje per ramybę, ir dar daugiau – iki tol laiminu,

 

Džonas Fenas

Džonas Fenas, Laisvos valios supratimas, 3/3, Kentėjimai. Savaitės mintys

  John Fenn, Understanding free will, 3/3, Suffering. Weekly Thoughts.

Sveikinu visus,

 Imtynės su Dievu

 Romiečiams 7:15-25 Paulius aprašo visų, kurie ieško Dievo, kovas: „Savo vidiniame žmoguje aš gėriuosi Dievo įstatymu.  Bet aš matau kitą įstatymą

veikiantį mano kūne, kuris daro mane įstatymo ir nuodėmės kaliniu.“

 Tai yra ta vieta, kurioje mes iš tikrųjų sužinome apie mūsų laisvos valios laisves ir apribojimus. Būtent tos kovos su Dievu išbando mūsų troškimą augti Kristuje. Kai Jokūbas grūmėsi su Dievu Pradžios 32:24-30, jie grūmėsi per naktį. Mes taip pat kovojame su Dievu ir savimi per savo „naktis“, tamsius laikus. Tačiau jis išėjo iš tos kovos  su nauju vardu: Izraelis (Yisrael), kuris reiškia „Dievas stengiasi“.

 Turime pastebėti, kad kai Viešpats pakeitė Jokūbo vardą, Jis pakeitė jį pagal savo požiūrį: „Dievas stengiasi“. Tai atskleidžia Viešpaties pasiryžimą stengtis dėl mūsų, grumtis su mumis. Tai, kad Jis pavadino jį „Dievas stengiasi“, turėtų mums suteikti palengvėjimą. Tai reiškia, kad Jis nepasiduos. Tai reiškia, kad Jis nepyksta, kai mums vėl nepavyksta ir vėl grįžtame pas Jį apgailestaudami ir atgailaudami. Tai reiškia, kad Jis noriai grumiasi su mumis, kad sukurtų naują vardą, naują prigimtį mumyse – Jis neatsisakė Jokūbo. Ir Jokūbas  nepasidavė. Jis laikė Dievą ir nesiruošė paleisti, kol negaus palaiminimo.

 

Dalykas , kuris kaip manai tave diskvalifikuoja...

 

...iš tikrųjų tai yra tas dalykas, kuris jums suteikia kvalifikaciją. Mūsų prigimtinis žmogus (ir surinkimo kultūra) mums sako, dėl to, kad  praeityje mes darėme X, nesame verti Dievo pašaukimo. Arba dėl to, kad Jis pašaukė, mes atsiliepėme, bet po to įvažiavome į griovį, manome, kad prasilenkėme su Juo tiek, kad jau praradome atpirkimą.

 

Paulius rašė II Timotiejui 2:3-4 ir ragino jį būti geru kariu Kristuje. Tais laikais romėnai rinkosi kareivius iš tokių vyrų, kurie patyrė sunkiausią gyvenimą. Jie norėjo ūkininkų, žemdirbių, kovotojų ir panašių į juos, nes jie žinojo, kaip ištverti sunkumus. Jie dirbo bet kokiu oru. Būtent jie tapdavo geriausiais kariais, o ne tie, kuriems visą gyvenimą buvo lengva. Tai, kas, jūsų manymu, jus diskvalifikuoja, iš tikrųjų leidžia jums būti Viešpaties panaudotam.

 

Laisva valia ir neišvengiami klaidingi sprendimai leidžia tyrinėti, ką turime laisvos valios ribose. Be laisvos valios nepažintume nuodėmės gelmių, taigi ir malonės.

 

Ant mano kabineto sienos kabo tekstas iš JAV prezidento Theodore'o Roosevelto 1910 m. kalbos „Pilietybė respublikoje“. Ši dalis vadinasi „Žmogus arenoje“.

 

„Svarbu ne kritikas, ne žmogus, kuris nurodo, kaip stiprus žmogus suklumpa, ar kur veikėjas galėjo padirbėti  geriau. Nuopelnas priklauso žmogui, kuris iš tikrųjų yra arenoje, kurio veidas nusėtas dulkėmis, prakaitu ir krauju, kas drąsiai veržiasi ir klysta, nes nėra pastangų be klaidų ir trūkumų, bet kas iš tikrųjų stengiasi daryti darbus; didelis entuziazmas, didžiulis atsidavimas, kuris pašvenčia save vertam tikslui, kuris geriausiu atveju pažįsta aukštų laimėjimų triumfą, o blogiausiu atveju, jei nepasiseka, bent jau žlunga žinodamas, kad jis niekada nebuvo  su tomis šaltomis ir nedrąsiomis sielomis, kurios nežino nei pergalės, nei pralaimėjimo“.

 

Kentėjimai

 

Dievas Tėvas gyvena nepavaldžioje laikui Dvasios karalystėje.  Jis sukūrė fizinę visatą ir sukūrė žmones, kurie gali veikti tiek Jo karalystėje, tiek gamtos pasaulyje, kad ją valdytų. Tai padaryti reiškė suteikti žmonėms laisvą valią valdyti fizinį pasaulį.

 

Žinojimas, kad žmogus nuspręs pažinti ir gėrį, ir blogį, reiškia, kad Tėvas gali tuo pasinaudoti, kad padėtų žmogui pažinti viską, ką Jis jiems davė. Tai suteikia kančios tikslą. Tai suteikia tikslą patirti mūsų veiksmų pasekmes. Jei į laisvą valią žiūrime kaip į dalyką, kurį reikia išmokti apie gyvenimo pasirinkimus, galime rasti kelią į gyvenimą ir palaiminimą, nusisukdami nuo prakeikimo ir mirties.

 

Štai kodėl Paulius pasakė, kad jis; 'giriuosi kentėjimais, nes kai esu silpnas, tada aš stiprus'. Štai kodėl jis filipiečiams rašė, kad nori pažinti „bendravimą Jo kentėjimuose ir Jo prisikėlimo jėgą“. II Korintiečiams 12:9, Filipiečiams 3:10

 

Paulius apibūdina laisvos valios aukštumas ir žemumas – žemumos yra bendrystė (dalinimasis tuo, kas bendra) su Jo kančiomis, o šlovė yra Jo prisikėlimo jėga. Paulius norėjo pažinti visą laisvos valios spektrą, o dalis to reiškia kančią. Abu elementai reikalingi, kad iš tikrųjų augtume kaip asmenybe ir asmenybe Kristuje.

 

Laisva valia – tai galimybė pasirinkti vieną iš skirtingų veiksmų krypčių.

 

Todėl laisva valia yra tiesiogiai susijusi su morale, atsakomybe, patarimais, argumentais, diskusijomis ir įtikinėjimu, giliu veiksmų svarstymu ir ribų nustatymu.

 

Kiek aš pažįstu Šventąjį Raštą, tik veiksmai atlikti laisva valia, verti kaltės ar nuopelnų. Neretai kitų veiksmai kenkia mūsų gyvenimui, todėl būdami auka nesame kalti. Todėl tiesa, kad dažnai Dievas

 nėra įvykyje, bet Jį galima rasti mūsų atsakyme į įvykį. Jis laiko mus atsakingais už savo laisvos valios veiksmus.

 

Tai vėl suteikia kančiai tikslą, nes Jis yra ištikimas, kad galiausiai viskas išsispręs. Turime laikytis tiesos, kad jau esame amžinybėje. Efeziečiams 2:7 minima „ateinantys amžiai“. Mes nemirštame ir nepereiname į amžinybę; mes dabar esame amžinybėje. Kad ir kas nutiktų šiame gyvenime, tai iš dalies yra pasiruošimas kitam amžiui.

 

Iš dalies dėl šios priežasties Jokūbas rašė 1:2, kad „...laikyk  džiaugsmu (dvasios vaisiumi, o ne emocija), kai patenki į įvairius išbandymus, išmėginimus, pagundas, žinodamas, kad tavo tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė subręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę, ir nieko nestokotumėte.“

 

Jei augimą Kristuje vertiname kaip savo prioritetą Nr. 1, tai, kas mus motyvuoja kiekvieną dieną, tada tegu pasaulis daro, tai, kas blogiausia, nes mes pažįstame laisvą valią, žinome, kaip už ją kovoti. Mes žinome, kaip leisti, kad Kristaus dalykai mumyse veiktų visapusiškai, ir suprantame, kad kovojame iš jau laimėtos pozicijos, kad jau sėdime su Kristumi danguje, su Juo ir mūsų Tėvu per amžius. Mes jau įveikėme šį pasaulį!

 

Laiminu, nauja tema kitą savaitę, iki tol,

Džonas Fenas

http://www.cwowi.org ir el. paštu cwowi@aol.com arba john@cwowi.org

2024 m. lapkričio mėn. naujienlaiškis

November 2024 Newsletter

 Sveikinu visus,

 Ačiū už jūsų maldas. Senąjį širdies stimuliatorių pakeičiau nauju rinkimų dieną, 5 d. Tai buvo lengviausia operacija, kurią aš kada nors turėjau, ačiū! Balsavome

ryte, 13:30 nuvykome į ligoninę, buvo atlikta operacija ir tą vakarą grįžome namo.

 Širdies stimuliatorių gavau 2019 metų vasarą ir jis tarnavo man  5 metus. (2018 m., kai dirbau karštoje Oklahomos saulėje, „jutiminė temperatūra F 115“ dieną, buvau smarkiai perkaitęs, tai sukėlė prieširdžių virpėjimą.)

 JAV rinkimai

 Daugelis iš jūsų prisimins  dalykus, apie kuriuos man kalbėjo Tėvas apie šią tautą. Vienas iš jų buvo toks: „Žlugimas ateis, kai vadovaus konservatoriai“. Jis taip pat pasakė apie socializmo dvasią: „Ją galima atidėti, bet  nesustabdyti“. Daugelį kartų sakiau stebėti įvykius, kai respublikonai kontroliuos Kongresą ir Baltuosius rūmus, ir manau, kad tai bus tas vėlavimas, apie kurį kalbėjo Tėvas. Viešpats dar nepasakė man apie tai konkrečiai, išskyrus apie 3 metus ir ypač paskutinius naujosios administracijos metus, gali nutikti blogų dalykų, kurių valdantieji tiesiogiai nekontroliuoja. Bus daugiau dalykų, kurie sutampa ir sukelia dramatiškų pokyčių į blogąją pusę. Tada įvyks daugiau dalykų, kurie buvo pradėti seniai,  išorės jėgų.

  

Taip pat atsiminkite, kad Tėvas pasakė; „Kai ateis žlugimas (ekonominis, moralinis), tai bus kaip Medano upelio vandenys. Medano Creek yra sezoninis upelis, tekantis per Didžiųjų smėlio kopų nacionalinį parką Kolorado valstijoje. Tai upelio smėlio  vaga, dėl kurios prieš srovę susidaro povandeninė užtvanka. Tai kelias sekundes palaiko upelio tėkmę, kol sugriūva povandeninė smėlio užtvanka, todėl didelė banga juda tiesiai pasroviui. Stovėjau tame upelyje esant didžiausiai pavasario srovei, kai upelis gali būti 1 colio gylio, bet išsiskleidžiančios bangos gali būti 3 colių aukščio ir nuversti žmogų. Kai įvyks ekonominis ir moralinis žlugimas, bus kaltinami konservatoriai, krikščionys ir žydai.

 

 Noriu pasakyti, kad tiems iš mūsų, kurie laukia geresnės ekonomikos, moralės ir sveiko proto atkūrimo, ne laikas atsipalaiduoti. Kiti 3 metai yra laikas pagilinti mūsų santykius Kristuje, išbristi iš skolų, „išpirkti laiką, nes dienos yra blogos“. Negaliu pakankamai pabrėžti šio dalyko. Kiti 3 metai JAV ir didžiąja dalimi visame pasaulyje nėra tinkamas laikas tingėti. Dievo Dvasios dėka turime būti susiję su Tėvo darbu. Sutvarkyti savo gyvenimus ir namus. Ir tai nėra panika, tai tik laiko ir sezonų, kuriais gyvename, atpažinimas. Vaikščiokite ramiai, bet išmintingai, kaip sako Šventasis Raštas.

  

Štai dėl ko aš taip džiaugiuosi ateinančiais 3 metais – tai mažai ką bendro su politika, bet žinau, kad Viešpaties malonė bus išlieta nuostabiais būdais, kad paruoštų Jo kūną ateinančiam laikui. Aš visada ieškau to, ką Jis daro, o ne tai, ką daro velnias.

  

Tapatybė

 Antrajame Pauliaus laiške korintiečiams 5, 16–17 jis rašė: „Nuo šiol mes nieko nepažįstame pagal kūną, bet pagal dvasią, nes jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys; Seni dalykai išnyko, o štai viskas tapo nauja ir visa tai yra iš Dievo...“

 

 

Paulius kalbėjo apie  žmogaus, kuris dabar pažįsta Dievą, tapatybės pasikeitimą. Tokio žmogaus dvasia buvo atkurta Dievo Dvasia, ir pagal tai mes sprendžiame apie žmogų, kaip mes jį dabar pažįstame, kad jis dabar Kristuje, o ne pagal tai, kas jie buvo anksčiau, nei pagal žmogaus statuso, išsilavinimo ar padėties gyvenime matavimus.

 

 Visuose savo laiškuose matome, kaip Paulius ragina juos galvoti apie save kitaip. 1 Korintiečiams 6:9-11 jis išvardija, kas jie buvo anksčiau, ir tai yra ilgas sąrašas nuodėmių, kurios buvo jų gyvenimo būdas prieš gimstant iš naujo. Išvardinęs šiuos dalykus, jis rašo: "Ir tokie buvote kai kurie iš jūsų. Bet dabar esate nuplauti. Dabar esate pašventinti (atskirti Dievo naudojimui). Dabar esate išteisinti (būklė, kai Dievas ne tik nuplovė nuodėmes, bet laiko jas niekada neegzistavusiomis anksčiau ) Viešpaties Jėzaus vardu...

 

 

 Visame laiške Efeziečiams, bet ypač 4 skyriuje, jis vėl išvardija kai kuriuos dalykus, kas jie buvo anksčiau, tada sako „apsirengti Kristumi“. Jis net liepia vagiui „daugiau nevogti, o susirasti darbą, kad turėtų  pinigų padėti tiems, kuriems to reikia“.

  

Hebrajams 11:24-27 jis rašo apie Mozę ir jo pasirinkimą, kad jis būtų identifikuotas kaip žydas, o ne karališkosios šeimos narys, nes kentėjimus susijusius su buvimu žydu, jis vertino labiau nei Egipto turtus ir praeinančius nuodėmės malonumus.

  

Kai Šėtonas gundė Adomą ir Ievą Pradžios 3:1-5, tai buvo išpuolis prieš jų tapatybę. Jis pasakė jiems, daugybe žodžių, kad jie gali  pakeisti savo tapatybę, nes jei valgytų nuo to  medžio, jie būtų kaip Dievas. Tai yra tapatybės pasikeitimas. Keičiasi, kuo jie tapatinami ir su kuo.

 

 Kai Šėtonas gundė Jėzų Luko 4:5-8, siūlydamas Jam atiduoti visas pasaulio karalystes

, jei Jis garbintų Šėtoną, tai buvo pasiūlymas pakeisti tapatybę. 9-12 eilutėse taip pat buvo pasiūlymas pakeisti ir Jo tapatybę. Šėtonas užkėlė Jį į aukštą šventyklos viršūnę ir gundė nušokti ir visiems įrodyti, kas Jis yra. Kiekvienoje pagundoje Jėzus atsisakė keisti, kas Jis buvo ir kam Jis buvo pašauktas, atmesdamas  trumpąjį kelią, kuriuo nepasiektų tikslo, dėl kurio Jis buvo pasiųstas.

 

 Jis atėjo į šį pasaulį, kad gyventų kaip Dvasios pripildytas, bet tobulas Žmogus ir mirtų už pasaulio nuodėmes, o ne tam, kad nors trumpam pakeistų tai, kuo Ji buvo.

 

Kai demonas užpuola ką nors dėl kieno nors pykčio ar neapykantos, o tai yra persekiojimas, priežastis yra įbauginti tą asmenį, kad jis pakeistų tai, kas jis yra Kristuje, arba atitrauktų jį nuo to, kas jis yra Kristuje. Mes esame nauji kūriniai Kristuje. Mes turime Kristų savyje. Mes turime Kristaus protą. Tokie mes esame.

  

Šėtonas nori pavogti tą supratimą, kuris suteikia mums teisę naudoti Vardą demonams išvaryti. Jie nori, kad mes pakeistume savo tapatybę į silpno ir bejėgio žmogaus, kurį patiria demoniškas atakas, tapatybę. Arba jie nori apkrauti mus prisiminimais apie tai, ką padarėme praeityje, kaip prasilenkėme su Dievu, ir pripildyti mūsų mintis idėjomis, kad Dievas mus atstums tą dieną, kai stosime prieš Jį. Visa tai yra bandymas priversti žmogų pakeisti tapatybę.

 

 Jūsų tikroji tapatybė yra Dievo vaikas, esi priimtas Tėvo per Jėzaus kraują, atgimęs iš naujo savo dvasioje, apdovanotas valdžia naudoti Jėzaus vardą prieš demonus, dėti rankas ant ligonių ir turintis  tiesiogiai prieiga prie Dievo Tėvo sosto, kur gali sulaukti gailestingumo, malonės  ir pagalbos  prireikus.

 

 Tai tavo tapatybė. Naujas kūrinys Kristuje. Neleisk demonams, neleisk visuomenei, neleisk draugams, neleisk kultūrai, neleisk žiniasklaidai, priversti tave svyruoti tavęs dėl to, kas esi Kristuje. Atmeskite kaip ir Jėzus, mintis ir pagundas pakeisti savo tapatybę. Naujojo Testamento tikrovė tokia , kad Šėtonui pakeisti jūsų tapatybę jau per vėlu! Aš jau gavau Šventąją Dvasią! Aš jau esu atkurtas savo dvasioje Šventosios Dvasios! Aš jau turiu savyje Kristų! Aš jau turiu Kristaus protą! Štai kas aš esu! Eikite į tai, nukreipkite mintis į NT realijas. Kovok  mintimis.

 

 Kai Petras ir Jonas buvo paleisti Apaštalų darbų 4:23, sakoma: „Jie nuėjo pas savuosius“. Kai Petras buvo paleistas iš kalėjimo Apaštalų darbų 12:12, jis nuėjo tiesiai į Marijos, Morkaus evangelijos autoriaus Jono Morkaus motinos, namus. Ten už jį meldėsi grupė žmonių.

 

 Mano klausimas yra toks: ar turite „savų žmonių“, pas kuriuos eitumėte krizės metu? Jei būtumėte paleistas iš kalėjimo arba atsidūrėte krizinėje situacijoje, ar turite žmonių, pas kuriuos galėtumėte eiti? Ar turite žmonių, su kuriais susitapatinate, kurie jus pažįsta, kurie yra jūsų apsauginis tinklas?

 

 Ugandos ir Kenijos tarptautinė organizacija Kids Without Walls International. Dėkojame už jūsų dosnią paramą! Gauta pakankamai aukų, kad būtų galima finansuoti perėjimą prie bendrabučio IR apmokėti Kalėdų vakarėlį KWOWI vaikams abiejose šalyse, taip pat pakankamai, kad būtų galima jiems padovanoti kalėdines dovanas. Ačiū!

 

Šiuo Padėkos dienos metu jūs mes tikrai dėkojame už jus ir kitus  TĖVUI  – ačiū, kad esate mūsų gyvenime!

 

 Mes jus vertiname.

 

Džonas  ir Barbara, Brainas ir Amy

Džonas Fenas, Laisvos valios supratimas, 2/3, velnias privertė mane tai padaryti, Savaitės mintys,

 John Fenn, Understanding Free Will, 2/3, the devil made me do it, Weekly Thoughts, 

Sveikinu visus

Aštuntajame dešimtmetyje viena JAV komikė sukūrė personažą, vardu „Geraldine“,  jos šūkis buvo „Velnias privertė mane tai padaryti“. Geraldine visada

darė nuodėmes, bet nenorėjo būti už tai atsakinga. Taigi, sakydavo: „velnias privertė mane tai padaryti“.

 Tavo valia stipresnė už velnią

Velnias negalėjo priversti Geraldine ką nors padaryti – ji tiesiog norėjo pabėgti nuo atsakomybės už savo gyvenimą. Norėjo dėl savo bėdų kaltinti velnią ar kitus. Bet mūsų valia yra suvereni. Nei Dievas, nei velnias, nei kas nors kitas nieko negali priversti ką nors padaryti.

 

Pagalvokite, kad kiekvienais metais milijonai neišgelbėtų žmonių visame pasaulyje vien dėl savo valios pastangomis išsivaduoja nuo priklausomybių ir nuodėmingų įpročių, kuriuos pripažįsta žalojančiais. Jie išlipa iš demoniškų tvirtovių tiesiog nusiteikę nedaryti to, kas juos ilgus metus laikė nelaisvėje: narkotikai, s*x, priklausomybės, emociniai sutrikimai, depresija, lošimas ir kt.

 

Daugelis iš jų yra tos pačios nuodėmės, dėl kurių krikščionys prašo melstis, kad padėtų jiems jas įveikti, arba kaltina velnią dėl savo paskutinio puolimo į nuodėmę. Viena iš subtiliausių velnio apgaulių yra priversti krikščionis manyti, kad jie yra bejėgiai. Mes ne tik turime Kristų savyje ir valdžią naudoti Jo vardą, kad įsakytume pasitraukti nuo mūsų demonams, bet, kaip ir kiekvieno žmogaus, mūsų valia yra suvereni. Velnias turėjo sugundyti Adomą ir Ievą; jis negalėjo priimti sprendimo nusidėti už juos.

 

Negalite sėkmingai sudrausti velnio , jei susitaikysite su tuo, kad jums patinka ta nuodėmė. Nuspręsk, kad nuodėmė  nebėra tavo gyvenimas. Būkite kaip Mozė, kuris dangų vertino labiau nei Egipto turtus ir praeinančius nuodėmės malonumus*. Nukryžiuok tą geismą (geismas yra bet koks nuodėmės troškimas, kuris priešinasi kontrolei). Kai nustatome savo valią, tada ir tik tada bet koks demono sudraudimas turi galią. *Hebrajams 11:25-27

 

„Šie ženklai lydės tuos, kurie tiki mano vardu... jie išvarys demonus“. Reikia mūsų valios akto, kad pasinaudotume savo laisva valia ir valdžia, kad įsakytume demonams mus palikti. Morkaus 16:17

 

Nei Jėzus, nei mokiniai nesimeldė už žmogų, kurį užpuolė demonas Jie išvarė demoną. Nustatykite ribas. Įsakykite išeiti. Jei kas nors turi demoną, bet nenori būti laisvas, jį paleisti, bent jau naudokite Vardą, kad įsakytumėte jam tylėti, kai esate šalia žmogaus. Jei kaimynas turi demoną ir jis naudoja jį, kad jus užpultų, tiesiog liepkite tai dvasiai liautis jus puldinėti ir tada melskitės už tą kaimyną.

 

Jėzus (ir apaštalai) susidorodavo tik su tais demonais, su kuriais jie tiesiogiai susidurdavo. Jūs negalite naudoti  valdžios virš bet kokio demono pasaulyje, ir nėra jokių įrodymų, kad galėtume įsakyti demonams virš miestų ir teritorijų . Bet jei susiliečiate su žmogumi turinčiu demonų, tuomet turite autoritetą. Jūs neturite valdžios kažkieno žmogiškajai dvasiai, bet turite valdžią demoniškajai dvasiai.

 

Laisva valia yra Dievo dovana, kuria niekada nežinai, kaip pasinaudoti, kol už ją nepakovosi. Tai apima pasipriešinimą pagundai, kovą už savo teisę į teisumą ir šventumą. Apsilankymo metu Viešpats mokė mane apie sprendimų priėmimą. Staiga netoli nuo mūsų pasirodė nedidelis tvenkinys, o Viešpaties kairėje rankoje mažas akmuo, kurį Jis  švelniai įmetė į tvenkinį.

 

Ten, kur akmuo atsitrenkė į vandenį, raibuliai nuvilnijo taisyklingais  ratais, o tada scena sustingo ir viename iš išorinių apskritimų pasirodė X. Viešpats tęsė: "Kai krinta akmuo, žmogus priima sprendimą, tai nėra mano valia. Kiekvienas bangavimas yra 1 metai, o X yra įvykis, kartais tragedija, kuris nutinka net 5 ar daugiau metų po to, kai buvo priimtas neteisingas sprendimas. “

 

Toliau jis kalbėjo apie tai, kaip žmogus stebisi, kodėl Dievas tai leido. Tai buvo 2 kartus per visus mano aplankymus. Jis kartojo, kad Jis ir Tėvas yra teisūs ir teisingi  visuose dalykuose, ir tą dieną viskas bus atskleista. Tačiau daugelis iš mūsų, patyrusių tragediją, negali matyti sprendimų, kuriuos gal būt priėmėme prieš daugelį metų ir tai lėmė dabartinį rezultatą.

 

Kartais sprendimo rezultatas atskleidžiamas greitai,

...kaip mes nusprendžiame nestoti ant  taburetės, vietoj to pasirinkę šalia esančią kėdę ir nukristi bei susižaloti. Mums lengva sujungti taškus, kodėl kažkas atsitiko. Bet tarkime, kad prasilenkėme su  Dievu ir priėmėme neteisingą sprendimą ir pradedame eiti tuo keliu. Kai kas nors nutinka po 1 ar 5 metų, mes ne visada prisimename tą lemtingą sprendimą, priimtą prieš metus.

 

Kartais taip įvyksta. Žmogus atsiduria po 20 metų siaubingoje santuokoje ir apgailestaudamas prisimena savo sprendimą susituokti su savo sutuoktiniu. Galbūt jie apgaudinėjo save, manydami, kad tai Dievas, arba galvodami, kad Dievas juos pakeis... tas pats versle, darbuose, su draugais. Mes priimame sprendimą, vėliau atsitinka blogi dalykai, tada kai kurie kaltina Dievą. Daug kartų tenka mokėti didelę kainą  ir mes pykstame ant savęs, ant Dievo, ant kito žmogaus... bet mūsų laisva valia visa tai pradėjo.

 

Taigi koks tikslas, jei laisva valia yra bandymas ir yra galimybė suklysti?

"Neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite atnaujindami savo protą. Tada galėsite pažinti gerą, priimtiną ir tobulą Dievo valią." Romiečiams 12:2

 

Kelias, kuriuo mes pažįstama , tai, kas gera, priimtina, tobula, yra pilnas klaidų, kurias darome. Šios eilutės siūlo bandymų ir klaidų procesą, siekiant surasti tai, kas Tėvui  gera,  priimtina, tobula valia mums. Koks yra laisvos valios tikslas, jei mes taip dažnai kovojame proceso metu?

 

Ir tai veda mus patyrinėti kitą savaitę – išbandymų ir suspaudimų tikslą, susijusį su laisvos valios įgyvendinimu. Iki tol, laiminu,

 

Džonas Fenas

 

cwowi.org ir el. paštu cwowi@aol.com arba john@cwowi.org

Džonas Fenas Fenas, Kaip suprasti laisvą valią, 1/3

 John Fenn, Understanding free will, 1/3,

 Sveikinu visus,

 „Jei tavo draugai nušoktų nuo uolos, ar tu irgi nušoktum?

 Neatsimenu, ką padariau, bet prisimenu geliantį mamos klausimą. Ji bandė

priversti mane suprasti, kad esu atsakinga už savo veiksmus. Ji man sakydavo, kad mano laisva valia kartu su sveiku protu ir teisingumu yra svarbiau nei tai, ką daro mano draugai.

 Angelai ir žmonės yra dvasinės būtybės, sukurtos su laisva valia  Šventajame Rašte matome, kad  dvasinės būtybės yra amžinos, jos turi savo dvasioje įsišaknijusią spontanišką kalbą ir turi laisvą valią.

 Tai prasminga, nes Hebrajams 12:9, Zacharijo 12:1, Izaijas 42:5, Psalmyno 104:30, Jobo 33:4 ir Pakartoto Įstatymo 32:18 teigiama, kad Dievas Tėvas sukūrė mus savo Dvasia. Todėl mes esame amžini kaip mūsų Tėvas, vystome mintis, reiškiamas kalboje kaip ir mūsų Tėvas, ir turime laisvą valią. Mes visi esame sukurti „gyvi Dievui“, kaip Adomas ir Ieva, nuogi ir nekalti, turėdami laisvą valią nuspręsti, ar  nori sekti gyvenimu, ar nusidėti.

 

(Tai paaiškina, kodėl Biblija nieko nesako apie Šėtono ar netikinčiojo egzistavimo pabaigą. Mes esame dvasinės būtybės, dvasia negali būti tiesiog „pabaigta“, kiek mums duota suprasti, nes mes buvome sukurti iš amžinojo Tėvo.)

 

Todėl mes esame suverenios būtybės. Apsilankymo metu, kai Viešpats mane mokė apie angelus ir demonus, Jis paklausė: „Kai tu matai demoną, kaip jis atrodo? Kai aprašiau demonus, kuriuos mačiau, didelius ir mažus, jie atrodė gana susiraukšlėję kažkokie buvusio savęs šešėlis, bendras bruožas, kurį pastebėjau buvo toks; „Jie visada nuogi“.

 

Jis pasakė: "Labai gerai. O kai matai angelus, kaip jie atrodo?" Aprašiau įvairų jų ūgį, odos spalvas, plaukus, mantijas , tų mantijų stilių ir panašiai, bet bendras bruožas buvo; „Jie apsirengę“.

 

Jis sakė: "Kai Liuciferis sukėlė maištą, iš jo ir angelų, kurie jį sekė, buvo atimtas teisumas, užantspauduojant jų sprendimą. Angelai, kurie pasiliko (išlaikė savo originalą)  gavo teisumo drabužius, kurie  buvo užantspauduoti manyje jų sprendimu. Panašiai, Žmonės, kurie pasirenka mane, yra užantspauduojami Tėvo Dvasios ir jiems suteikiami teisumo drabužiai...“ (II Korintiečiams 1:22; Efeziečiams 1:13, 4:30; Apr 4:4, 7:9, 13-14, 19: 7-8, 14)

 

Ką apie tai man kalbėjo Tėvas, kai buvau paauglys

 

Aš skaičiau Kolosiečiams 1:12-13: „Dėkoju Tėvui, kuris suteikė mums teisę dalyvauti Jo šventosios tautos pavelde šviesos karalystėje. Kuris išlaisvino mus iš tamsos valdžios ir perkėlė (išvertė). mus) į Jo brangaus Sūnaus karalystę“.

 

Jis pasakė: "Tavo kūnas suteikia tau valdžią žemėje tol, kol jis gyvas. Bet kai kūnas miršta, tavo dvasia ir siela automatiškai pavaldūs karalystei, kurios pilietis esi." (Taip, aš suprantu,  prasta gramatika, bet buvau vaikas ir taip kalbėjau, todėl Jis taip pasakė.)

 

Yra daug liudijimų apie žmones, patyrusius arti mirties išgyvenimus. Mirštant, su paskutiniais savo kūno atodūsiais jie buvo  traukiamais žemyn į tamsą ir siaubą. Kai kurie jų prisimindavo Jėzų ir jo šaukėsi. Kai jie tai padarydavo, jų judėjimas žemyn iškart sustodavo. Kartais jie liudija apie šviesos ranką ar šviesos būtybę, arba patį Jėzų, traukiantį juos atgal ir į savo kūną, kad dar gyventų ir pasakotų savo istoriją, kuria kiti gali nuspręsti patikėti.

 

Jūsų kūnas suteikia jums valdžią žemėje. Tačiau jūsų pilietybę lemia jūsų dvasios „būklė“. Arba ji atkurta Dievo Dvasia ir dabar esate šviesos karalystės pilietis, arba priklausote tamsai.

 

"Nes jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa. Gyvenkite, kaip gyvena šviesos vaikai!" Efeziečiams 5:8

 

Jei viskas, kas nutiko, būtų tik atleistos tavo nuodėmės, vis tiek patektum į pragarą.

Taip yra todėl, kad ne tik nuodėmių atleidimas leidžia žmogui patekti į dangų. Tai kryžius IR prisikėlimas, kuris atneša dvasios atkūrimą.

 

Argi Tėvas teisiškai neatleido nuodėmių kiekvienam žmogui, kuris kada nors gyveno ar kada nors gyvens? Tačiau kiek milijonų vis dar atstumia Jį, ryžtasi pragarui? Nuodėmės atleidžiamos, bet tai nereiškia, kad visi automatiškai patenka į dangų.

 

Ne, kiekvienas iš mūsų turi apsispręsti savo noru tikėti Jėzumi. Kas tas laisvos valios aktas, leidžiantis mums patekti į dangų? Tai yra faktas, kad mūsų dvasinis žmogus tuo metu yra atkurtas Šventosios Dvasios, todėl galime būti tos tyros ir šventos vietos, vadinamos dangumi, gyventojais.

 

Kryžius sumokėjo už mūsų nuodėmes; prisikėlimas suteikė galią atkurti mūsų dvasinį žmogų.

Reikalingi abu: "Nes mes mirėme ir buvome palaidoti kartu su Kristumi per krikštą. Ir kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlove ir galia, taip ir mes dabar galime gyventi naujus gyvenimus." Romiečiams 6:4

 

"Kad atsivertų jūsų supratimo akys, kad pažintumėte... Jo (Tėvo) beribę jėgos didybę mums, tikintiems.

Tą jėgą (veikiančią jumyse) Jis panaudojo prikeldamas Kristų iš numirusių ir pasodindamas Jį savo dešinėje...“ Efeziečiams 1:18–20

 

Jėga, kurią Tėvas panaudojo prikelti Jėzų iš numirusių, pradėjo veikti maždaug prieš 2000 metų ir niekada nesiliovė. Ji niekada neprarado savo galios ir ta pati jėga veikia jumyse ir aš, kad padarytume mus į Jo Sūnaus atvaizdą. Angelai pasakė: „Jis prisikėlė“. Tai amžina būsena – YRA prisikėlęs. Jėga, kuri pakėlė Jį į tą amžinojo „prisikėlimo“ būseną, yra jėga, veikianti mūsų dvasios žmoguje iki šiol.

 

Leisk, kad tai įsišaknytų tavyje. Jėga, kuri prikėlė Jėzų iš numirusių, yra ta pati galia, kuri šiuo metu veikia tavo dvasioje. Viskas, ką turime Kristuje. Kiekvienas išgyvenimas, kurį patyrėte Jame, kiekvieną kartą, kai pajutote Jo buvimą – visa tai, ką pasakė Paulius, yra ta pati galinga Tėvo jėga, kurią Jis panaudojo prikeldamas Jėzų iš numirusių prieš maždaug 2000 metų – ta pati galia mumyse!

 

Kitą savaitę pratęsime tai, ypač apie mūsų suverenią valią ir kovą už mūsų laisvą valią bei mokymąsi apie tai. Ką mes darome su visa ta savo dvasios galia?

 

Jūs esate suvereni būtybė. Jūs este  amžinas. Jumyse veikianti jėga yra lygiai tokia pati jėga, kuri atsiskleidė prisikėlimo dieną ir tęsis iki jūsų prisikėlimo dienos ir vėliau! Jūsų dvasia buvo atkurta Dievo Dvasia. Tai daro jus dangaus piliečiu, ir joks žmogus ar demonas neturi valdžios ar galios tai pakeisti.

 

Iki kitos savaitės, laiminu,

Džonas Fenas

http://www.cwowi.org

 parašykite man adresu cwowi@aol.com arba john@cwowi.org

.