Nehemijas 2d.

 Nehemiah #2

 Sveikinu visus,

 Mes palikome Nehemiją , kuris ketino grįžti į Jeruzalę pastatyti apsaugines miesto

sienas. Tai yra pavyzdys apie jūsų  ir mano gyvenimą, stiprinimą to, ką turime, o galbūt kai kuriems „apsauginių sienų“ statymas aplink savo gyvenimą gali būti nauja kryptis.

Kartais tai matome gyvenime pastorių ir kitų žmonių,  kai jie įkuria namų surinkimą. Kartais juos  įspėja, kad jie yra kulte. Kartais jų klausia: „Kas yra tavo stogas“ ar panašiai, nesuprasdami, kad  Naujasis Testamentas buvo parašytas apaštalų, kurie susirinkdavo su kitais žmonėmis   namuose , ir kurie rašo žmonėms namuose esančiuose surinkimuose.

 Kai žmonės keičia gyvenimo kryptį – keičia surinkimą, keičia darbą, susitelkia į santuoką ar vaikų auginimą, pašalindami savo gyvenime trukdžiusius dalykus (įskaitant kai kuriuos žmones), – žmonės reaguos įvairiai pradedant atsargumu ir baigiant pykčiu, todėl šiandien kalbama apie šias šėtono atakas. Jis yra brolių kaltintojas, todėl tai normalus gyvenimas – tu nesi išimtis.

 Išmintis, kai pakeičiate kryptį

 Bet štai kaip bent laikinai sumažinti kažkieno kaltinimus ar pyktį prieš jus. Nehemijo 2:10 pasakojama, kad trys pagrindiniai vyrai, kurie priešinosi miesto sienų atstatymo idėjai, buvo „nuliūdinti“, kai išgirdo, kad kažkas siekia tas sienas atstatyti. Iki to laiko jie galėjo ateiti ir išeiti iš miesto ir dirbti pagal savo planus.

 Tai panašu į žmones, kurie ateina ir išeina iš mūsų gyvenimo, dažnai pasinaudodami mumis savo planams. Jie taip elgiasi, nes mes nepastatėme jokių apsauginių sienų aplink savo širdį, aplink savo emocijas, aplink savo gyvenimą.

 Pirmas žingsnis, diskrecija

 Nehemijo 2:11-16 pasakojama, kad Nehemijas žvalgė miestą 3 dienas, naktį, kad nebūtų pastebėtas. Jis nagrinėjo, ką reikia padaryti, inventorizavo, kas liko, ir planavo atstatyti.

 Jis mums pasakoja, kad nieko vietos vyresniesiems nesakė. Jei svarstote apie krypties pakeitimą , visiškai ar iš dalies atkuriate savo gyvenimą, tyliai savo širdyje pradėkite inventorizuoti, ką tokie pokyčiai reikš. Nehemijas tai darė 3 dienas, tai yra kaip Viešpats , kuris buvo miręs kape ruošdamasis prisikėlimui. Turi būti „tylus metas“, kuris būtų tarsi senų laikų mirtis, nes supranti, kad praeitis amžinai yra praeitis.

Nehemijas planavo sienas atstatyti ir daugiau niekada nebegriauti. Jis planavo gerus ir nuolatinius miesto pokyčius. Tokie turime būti, kai stipriname tai, kas liko, arba keičiame dalykus darydami naujus dalykus – turime būti visiškai tame. Turime būti įsipareigoję. Turime inventorizuoti ir apgalvoti pokyčius, kuriuos mūsų sprendimas reikš mūsų santykiams ir gyvenimui. Jei ketinate atstatyti, atstatykite gerai!

 Atskleiskite planą ir reakciją

 Nehemijas 2:17-18 rašo, kad baigęs apžiūrėti sienas ir surašęs viską, ko reikėjo, jis pasidalino tuo su miesto vyresniaisiais. Tai parodo, kai žinome, ką darome, tiesiog dalinamės su pagrindiniais savo gyvenimo žmonėmis. Jūs dar nesate pasiruošę papasakoti pasauliui, jūs tiesiog dalinatės su savo „mieste“ Jeruzalėje – artimiausiais šeimos nariais, galbūt artimiausiais draugais. Reakcija turėtų būti, kad jie jus palaiko ir padės, o ne trukdys. Jie skirti tau.

 Bet Nehemijas 2:19-20 atskleidžia, kad Sanballatas, Tobijas ir Gešemas „išjuokė jį ir tyčiojosi“, o paskui taip pat apkaltino jį maištu prieš karalių: „Ką tu darai? Ar maištauji prieš karalių?

Akivaizdu, kad jie nežinojo, kad Nehemijas ten buvo pagal karaliaus įsakymą, bet net jei žinojo, jie juokėsi iš jo ir niekino jį, sakoma tekste. Taip dažnai su mumis elgiasi žmonės. Jie juoksis, niekins ir kaltins. Tiesiog pasiruoškite, jei atstatote sienas ar keičiate gyvenimo kryptį tvirtindami save.

 Jei esate piktas, prislėgtas ar nusivylęs, gyvenate praeityje. Jei bijai ar nerimauji, tu gyveni ateitimi. Jei esate ramybėje, šiandien gyvenate Viešpatyje. Rask tą ramybę.

 Nehemijas atsakė į jų kaltinimą 2:20: „Dievas yra su mumis ir mes atstatysime. Tu nedalyvauji tame, ką mes darome. Tu neturi teisės į tai, ką darome. “ Nehemijas judėjo toliau ir jie negalėjo eiti ten, kur jis ėjo.

 Daugelis krikščionių mano, kad jie turi būti aukos

Mato 5:39–41 daugelis skaito Jėzų, liepiantį mums pasiūlyti kitą skruostą, duoti papildomą apsiaustą, nueiti papildomą mylią, o tai reiškia, kad turime leisti žmonėms pasinaudoti mumis, bet Jis to  nesakė.

 Tai, ką pasakė Jėzus, apriboja, kiek turime aukotis patys, kiek turime duoti iš savęs, kiek esame pasirengę eiti dėl kitų. Siūlome 1 skruostą, 1 paltą, 1 papildomą mylią. Mes neturime tapti aukomis, neatiduoti savo drabužių spintos, ne toliau kaip 1 mylia.

 Jėzus sako, kad mūsų atsakomybė prieš kitus turi ribas.

 Po to, kai nueiname tą papildomą mylią su žmogumi, jie turi eiti patys. Mes suteikiame 1 paltą, bet pasiliekame savo drabužių spintą, nes dabar jie turi rengtis patys. Mes siūlome vieną skruostą, bet tada sustabdome juos, nes jie turi susitvarkyti su savo pykčiu patys. Leisk jiems tai padaryti.

 Nehemijas atsakė į jų kaltinimus. Jis stojo už save, nes žinojo, kad tai, ką daro, yra Dievo vadovaujama. Jis neprašė atleidimo, kai jie buvo įžeisti, nes jis buvo teisus ir jiems tereikia susitvarkyti su savo emocijomis.

 Nehemijas suprato, kad jo 3 kaltintojai neturi jam galios. Jiems nebeliko vietos jo mieste. Jie nebeturėjo įgaliojimų pareikšti savo nuomonės apie miestą. Ir jiems nepatiko būti bejėgiais. Nuostabu, kad šie 3 kaltintojai vis dar turėjo savo sritis, kurias jie valdė, tačiau būtent TAS darbas juos vargino.

 Ar ne taip dažnai būna? Žmonės, kurie jus kaltina arba nemėgsta krypties, kuria einate, turi gyventi savo pilnavertį ir užimtą gyvenimą. Bet dėl kokių nors priežasčių (dažnai demonų įkvėpti) jie sutelkia dėmesį į jus, kad jus suplėšytų – liūdna, bet toks yra žmogaus ir šėtono būdas.

 Kitą savaitę baigiame matydami, kad kai Nehemijas persikėlė į darbą, jis turėjo visiškai naujų draugų, kurie prisijungė prie jo ir siena buvo pastatyta per 52 dienas.

Iki kitos savaitės, laiminu,

 

Džonas Fenas

2023 m. kovo mėn. naujienlaiškis

 March 2023 Newsletter

Sveikinu visus,

Yra kuo dalintis!

Pirma, žmonės klausė apie dabartinę bankų krizę. Pagrindinis dalykas, kurį Viešpats man pasakė

anksčiau šiais metais, buvo apie 3 sunkumai dėl kurių reikėjo melstis; Vienas pavasarį, vienas vasarą ir vienas rudenį – nuo rugsėjo/spalio iki metų pabaigos. Visi jie buvo susiję su ekonomika ir politika. Mes patiriame pirmąjį iš 3 maldos taškų.

 Tačiau tai, ką Jis pasakė, lydėjo labai gili ramybė, tarsi giliai tekanti upė, lygus vanduo, kuriame jauti vandens tūrį, lėtai judantį, bet nesustabdoma tėkmės jėga – tai yra Jo ramybė. Daugiau apie tai žemiau. Bet pirma:

 Mūsų komanda turėjo nuostabią kelionę į Ugandą. Anksčiau šią savaitę išsiuntėme atskirą el. laišką, kuriame informavome  visus šiame el. laiškų sąraše esančius asmenis, todėl turėtumėte jau žinoti apie šiuos įvykius. Nuostabu, kaip ten esantys apie 446 namų surinkimai ėmėsi priimti gatvės ir apleistus vaikus,  kuriems gresia pavojus. Štai kokia meilė ir atsakomybė kitiems Kristuje. Tai  skatina nusižeminti.

 Mūsų tikslas yra finansuoti veiklą Ugandoje ir Kenijoje, o apsilankę www.kwowi.org galite pamatyti ten vykstantį darbą ir vaikus. Už 41 USD per mėnesį galite remti vaiką – mes iš pirmų lūpų sužinojome, kokį gerą darbą jie ten daro,  investicijos į šiuos gyvenimus juos pakeis amžiams. Ačiū.

 Kaip matėte aukščiau, Škotijos konferencija pilna, registracija uždaryta.

 Pažindami laiką ir sezonus, judėkite apdairiai ir išmintingai.

 1 Tesalonikiečiams 5:1 Paulius rašo: „Bet aš neturiu reikalo jums rašyti apie laikus ir sezonus...“

 Žodis „laikai“ yra „chronos“, o „sezonai“ yra „chairos“. Chronos yra konkretus laikas su apibrėžta pradžia ir pabaiga. Chairos yra kaip mūsų metų laikai, su neaiškiais kraštais, kur kartais pavasaris pradžioje atrodo kaip žiema, o pabaigoje - kaip vasara.

 Dvasiniai laikai turi apibrėžtus pradžios/sustabdymo laikus, o dvasiniai sezonai turi kai ką iš  ankstesnio sezono,  kol tas sezonas išsipildys ir baigsis.

 1 Kronikų 12:32 minima „žmonės, kurie suprato laikus, kad žinojo, ką Izraelis turi daryti...“

 Štai čia mums tinka. Mes taip pat pažįstame laikus ir sezonus, žinome, ką turi daryti mūsų tauta – kad ir kur gyventume, žinome, ką turi daryti mūsų tauta.

 Tačiau daugelis krikščionių gyveno mylėdami pasaulio sistemą, o mintyse žinojo, kad viskas ne visada bus taip. Dėl to jie dabar bijo, sumišę ir stebisi, kas vyksta.

 Bet mes turime būti sutelkę į tą giliai tekančią upę, kurią minėjau aukščiau. Vyrai, kurie pažinojo laikus ir todėl žinojo, ką Izraelis turėtų daryti, buvo tarp tų, kurie susirinko pas Dovydą, vadinami „galingaisiais“.

 Keletą kartų praeityje Viešpats kalbėjo  mano žmonai ir man , kad ateis laikas mums ir daugeliui kitų „vaikščioti kaip milžinams žemėje“. Tai laikas, kai žmonės net ir sunkiais laikais pastebės ramybę mūsų veiduose ir gyvenime, tvarką, aprūpinimą ir poilsį. Jie klaus, kodėl mes esame taikoje.

 Nesvarbu, kur tu gyveni, nesvarbu, kokia kultūra, žmonės pastebi ramybę. Jie pastebi tvarką.

 Darome tai, ką turime daryti natūraliai.

 Šventajame Rašte dažniausiai rodomas pavyzdys, kad mes turime daryti tai, ką galime padaryti natūraliai, prieš tai, kai Dievas padarys tai, ką daro antgamtiškai. Arba tai, ką darome natūraliai, yra didesnės  stebuklingos srovės dalis.

 Pavyzdžiui, Juozapas turėjo nuvežti savo jauną šeimą į Egiptą, kad apsaugotų jaunąjį Jėzų nuo Erodo žudiko įsakymo.

 Daug kartų krikščionys turi priešingus prioritetus; jie nori, kad Dievas pirmiausia padarytų stebuklą, kuris pertvarkytų jų gyvenimą natūraliai. Tai neteisinga. Dažniausiai turime daryti tai, ką mokame daryti natūraliai, kad pamatytume Jo stebuklą. Dievas išgelbėjo Jėzaus gyvybę, kai Juozapas patyrė sunkumų ir turėjo išlaidų persikraustydamas, o ne pasilikdamas ten, kur anksčiau buvo ir tikėdamas, kad Dievas padarys ką nors antgamtiško.

 Jėzus liepė 5000 susėsti į grupes po 50 ir 100, o tada maistas buvo padaugintas. Jėzus liepė jiems surinkti ir pripildyti 6 vandens puodus vandeniu, ir TADA jis buvo paverstas vynu. Jėzus liepė jiems nuimti antkapinį akmenį nuo Lozoriaus kapo ir TADA Jį prikėlė iš numirusių. II Karalių 3:1-17 matome, kaip Viešpats liepia ištroškusiam Izraeliui ir Judui kasti griovius slėnyje, o tada Viešpats pripildė juos vandens.

 Tai vadinama deramu kruopštumu  – kai turime daryti tai, ką privalome daryti natūraliai – TADA Viešpats pajuda. Teisiniu požiūriu tai reiškia, kad asmuo turi daryti tai, ką tam tikroje situacijoje darytų protingas asmuo. Tai reiškia, kad reikia daryti tai, ką darytų protingas asmuo, kad sumažintų nuostolius ar riziką tam tikroje situacijoje.

 Mes darome savo dalį, Dievas daro savo dalį. Neteisingas lūkestis,  yra tada, kai manome, kad kažkas yra Dievo atsakomybė, o iš tikrųjų tai yra mūsų atsakomybė. Daugelis krikščionių nenori daryti to, ką gali ir kas yra teisinga natūraliai, nes tai sunkesnis kelias, ar nebūtų lengviau, jei Dievas tiesiog padarytų stebuklą. Greitai ateik ir paimk mus( surinkimą)  Viešpatie! Žmonės klaidingai laikosi „gelbėk mane“ mentaliteto, o ne žinojimo, kad turi parodyti  reikiamą stropumą, kaip matyti visame Rašte.

 Tai nereiškia, kad turi gyventi rūsyje, turėdamas 5 metams maisto ir tualetinio popieriaus atsargas, juokinga. Tai reiškia neprarasti sveiko proto ir turėti valios stiprybės bei doros elgtis  teisingai, vaikščiodamas su Viešpačiu.

 Vienas iš būdų išlikti ramybėje...

 ...yra prisiminti Jo ištikimybės įrašą savo gyvenime. Hebrajams 10:32 sakoma: „Prisimink praeities dienas, kai  pirmą kartą buvai apšviestas, ir visus sunkumus, kuriuos išgyvenai...“

 Mes raginami prisiminti gyvenimo sunkumus, kuriuos išgyvenome, tada patalpinti juos į laikų kontekstą , pažiūrėti, kas vyko pasaulyje, kai Jis buvo toks geras su manimi?

 Ar tai buvo karas? Ar tai buvo recesija? Ar atleidimas iš darbo? Ar patyrėte turto praradimą, verslo nesėkmę, persikėlimą į kitą vietą, operaciją, didelių nuostolių? Tačiau Jis visą laiką palaikė jus, kad atvestų jus į šiandieną. Prisiminkite Jo ištikimybę ir tai, kad Jis neprarado savo gebėjimo daryti tą patį dabar ir ateityje.

 Mano mėgstamiausia Corrie ten Boom citata yra: „Niekada nebijokite patikėti savo nežinomą ateitį žinomam Dievui“.

 4:7 Paulius sakė filipiečiams, kad Dievo ramybė gali „saugoti“ jūsų širdis ir protus. Žodis „saugoti“ ten reiškia „įsitvirtinti taip, tarsi būtum saugus lyg už sienos“ – apsuptas. Tegul ramybė būna jūsų sargas, o jūs savo ruožtu saugokite tą taiką! Neleiskite niekam jos  atimti. Tegul ta Tėvo ramybė saugo, apsupa, apgaubia jūsų mintis ir emocijas. Grąžinkite jas į taikos kontrolę.

 Čia rasite aprūpinimą.

 čia rasite kryptį. Štai kur Jį rasite. Nors pasaulyje viešpatauja sumaištis, visada darykite tai, kas teisinga, nes Jo aprūpinimas visada surandamas  per tai, kas teisinga –  judėkite iš ramybės pozicijos kaip upe, o ne baimėje. Likite upėje.

 Labai ačiū už jūsų maldas ir finansinę paramą. Meldžiuosi už tuos maldos prašymus ir visus, kurie su mumis bendradarbiauja.

 Laiminu,

 Johnas ir Barbara, Brianas ir Amy

Nehemijas 1d.

Nehemiah #1

Sveikinu visus, 

Praėjusio mėnesio el. informaciniame biuletenyje iš dalies pasidalinau vienu iš dalykų, kuriuos Viešpats man kalbėjo apie 2023 m.:

 „Sustiprink tai, kas liko... Sustiprink tai, ką turi... Daugeliui tai bus metai, kai

reikia pakoreguoti kursą...“

 Nehemijo patirtis taisant ir atstatant Jeruzalės sieną yra panaši į tai, ką Viešpats man pasakė šiais metais. Sustiprinti tai, kas liko, ir krypties keitimas.

 Nehemijas – ir pirmiausia šiek tiek istorijos

 Kai Saliamonas mirė, Izraelio tauta suskilo į 2 tautas. Šiaurinė tauta buvo žinoma kaip Izraelis, o daugiausia 10 genčių padarė Samariją savo sostine. Jie vadinami „šiaurine karalyste“. Jie pasistatė savo šventyklą ir įsteigė kunigystę Samarijoje, kuri yra į šiaurę nuo Jeruzalės, bet dauguma jų karalių buvo nedori.

 722 m. pr. Kr. Asirija užkariavo Izraelį / Samariją ir paėmė į nelaisvę daugumą gyventojų, perkeldama juos į kitas Asirijos kontroliuojamas tautas. Tada į Samariją jie atvežė kitus žmones iš tų tautų ir ten juos apgyvendino.

 Bėgant dešimtmečiams likusi žydų populiacija tuokėsi su pagonimis, pabėgėliais, kuriuos Asirija buvo apsigyvenusi žemėje, dėl to žydai su jais susimaišė ir susirišo kraujo ryšiais, negrynakraujai žydai paprastai vadinami „samariečiais“. Jų labai nekentė „gryno kraujo žydai“ ir net nenorėjo su jais kalbėtis. (II Karalių 17:5–18, 24; Jono 4:9)

 Pietinė karalystė buvo žinoma kaip Judas ir susidarė iš 2 pagrindinių genčių – Judo ir Benjamino. Taip pat buvo levitų, kurie tarnavo šventykloje, ir šiaurės genčių likučių, kurie mylėjo Dievą ir norėjo garbinti šventykloje pagal Mozės įstatymus. Dauguma Judo karalių buvo geri dori karaliai. Tačiau tauta atsiskyrė nuo Viešpaties ir 587 m. pr. Kr. ją užkariavo Babilonas.

 Beveik čia, bet dar  šiek tiek daugiau istorijos...

 Babilonas išvežė į Babiloną daugumą žydų. Tarp šių belaisvių buvo Danielius ir Ezechielis. Jeremijas pranašavo, kad jie bus nelaisvėje 70 metų, po 1 metus už kiekvieną šabo metus, kurių jie atsisakė laikytis. (Jeremijo 29:10-14, II Kronikų 36:13-21)

 Kaip minėta aukščiau, Jeruzalė atiteko Babilonui 587 m.pr.Kr. Valdovas Kyras 539 m. pr. Kr. įsakė, kad šventykla gali būti atstatyta pagal gerai dokumentuotą „Kyro ediktą“. Tada Zerubabelis atvedė 50 000 savanorių į Jeruzalę atstatyti šventyklos, o šventykla buvo baigta statyti 517 m. pr. Kr., praėjus lygiai 70 metų nuo sunaikinimo iki atkūrimo.

 Po kelių dešimtmečių Jeruzalę supančios sienos vis dar buvo apleistos, todėl šventykla ir miestas buvo atviri užpuolikams. Nehemijas buvo karaliaus vynnešis ir paprašė leidimo grįžti į Jeruzalę ir atstatyti sieną. Jo prašymas buvo patenkintas Nehemijo 2 skyriuje, o siena buvo užbaigta vos per 52 dienas; 445 m.pr.Kr. (Nehemijo 6:15)

 Apie mūsų gyvenimą...

 Per pastaruosius 2 metus daugelis patyrė gyvenimą pakeitusių dalykų. Tam tikra prasme tai panašu į pakilimus ir nuosmukius, kuriuos Izraelis ir Judas patyrė per daug ilgesnį laiką. Buvo sumaišties akimirkų, prieštaringų pranašiškų žodžių, įvairių tikėjimo „srovių“ pranašai pranašavo priešingus dalykus. Draugystės nutrūko, šeimos ir draugai išsikraustė arba turėjo išsikraustyti dėl aplinkybių – panašių dalykų mūsų laikais yra daug.

 Nehemijas nori grįžti prie savo šaknų. Jis nori pastatyti gynybines miesto sienas. Aplink jį yra žmonių, kurie nesupranta, ką Dievas padarė jo širdyje ir ko jis siekia gyvenime. Siena aptvertas Jeruzalės miestas simbolizuoja mūsų pačių gyvenimą. Už mūsų gyvenimo sienų yra „Judas“, giminaičiai, bet negyvenantys tarp mūsų „miesto sienų“. Tie, kurie yra už mūsų „sienų“, mums turi būti mažesnis prioritetas.

 Taip pat Nehemijo 2 skyriuje sužinome apie 3 vyrus, kurie yra svarbūs mūsų studijoms, nes jie bandė priversti Nehemiją nustoti dirbti prie sienos. Jų metodai yra tai, ką šėtonas šiandien naudoja prieš tave ir mane. Nehemijo pavyzdys yra pavyzdys, susijęs su kai kuriais dalykais, kuriuos Viešpats man pasakė 2023 m.

 3 vyrų vardai yra: Sanballatas, Tobijas ir Gešemas.

 

Sanballatas (Sinballat) buvo Samarijos valdytojas į šiaurę nuo Jeruzalės, o jo vardas reiškia; (Samariečių dievas vadinamas Sin) „Nuodėmė duos tau gyvybę“. Arba „nuodėmė išniekino (padarė tave blogu).

 Tobijas reiškia „patinka Jehovai“ ir gyveno Jeruzalės apylinkėse. Jis prisijungė prie Sanballato, norėdamas sustabdyti Nehemiją. Gešemas gyveno į pietus ir rytus nuo miesto. Jo vardas reiškia „smarkus lietus“, Izraelyje vartojamas rudens ir žiemos lietui apibūdinti , kuris gali būti labai gausus. Jis žinomas kaip „Geshem the Arabian“, arabų vadas iš tų, kurie gyveno aplink Jeruzalę.

 Nehemijas buvo apsuptas tų, kurie bandė atitraukti jį nuo to, kam Viešpats jį pašaukė. Ar kada nors taip jautiesi?

 Nehemijas stengėsi sustiprinti tai, kas liko. Sulaužyta siena vis dar buvo, bet ją reikėjo pataisyti. Toks mūsų gyvenimas yra gana dažnai, arba toks jausmas. Jei būtum su Nehemiju, galėjai pamatyti sieną, kaip ji tada atrodė, kai kuriose vietose liko tik pamatai.

 Nehemijo 2:10 sakoma

 "Kai jie apie tai išgirdo (Nehemijas atėjo taisyti sienos), tai juos labai nuliūdino, kad atėjo žmogus, kuris noro ieškoti Izraelio vaikų gerovės“.

 Pirmiausia reikia pastebėti, kad labai dažnai bet koks krypties pakeitimas kai kuriuos žmones padarys nelaimingus. Tai žmonės, kurie, jūsų manymu, turėtų džiaugsis už jus, bet taip nėra. Dėl asmeninių ir savanaudiškų priežasčių jie nenori, kad jūs „atstatytumėte savo apsaugos sienas“ – jie nori turėti visišką prieigą prie jūsų gyvenimo, kaip jau turėjo kurį laiką. Dabar jie mato, kad tvirtinate, kad juos išstumiate. Nehemijas juos uždarė,  atstatydamas sienas, tai reiškė, kad jis nustatė sąlygas, kuriomis jie gali užmegzti santykius su juo. Turime tai padaryti – nustatykite sąlygas su kai kuriais žmonėmis, o ne kad jie diktuotų mums santykių sąlygas.

 Galbūt jūs atkuriate savo gyvenimą, keičiatės ir apsisaugosite nuo tų, kurie yra toksiški arba tiesiog netinka jums emociškai ir dvasiškai. Tačiau yra Viešpaties apsauga ir aprūpinimas, kai teisingai nustatome savo prioritetus, kai pabundame ir suprantame, kad pirmiausia turime būti stiprūs savyje, kad galėtume atsiduoti kitiems. Atėjo laikas sustiprinti savo „Jeruzalę“ ir pastatyti tas sienas.

 Mes čia pratęsime kitą savaitę, iki tol, palaiminimai,

 Džonas Fenas

Tebūnie tau pagal tavo tikėjimą 4 iš 4

 According to Your Faith  Be it Unto You #4 of 4

Sveikinu visus.     Ar kada nors jautėte, kad Viešpats davė jums pažadą dėl mylimo žmogaus, galbūt jau praėjo metų metai nuo to laiko, bet tas žmogus dar nevaikšto su Viešpačiu? Ar kada nors susimąstėte,

ką turėtumėte daryti; ar  toliau melstis, ar atsisakyti vilties?

 Pavyzdžiui: mamai pranašavo nuostabių dalykų apie jos sūnų, kai jis buvo dar mažas. Tačiau dabar berniukas yra dvidešimties metų vyras ir gyvena kaip pasaulietis, nenori turėti nieko bendra su savo motinos ir savo jaunystės Dievu.

 Tačiau ji jautė, kad Viešpats jos širdyje pasakė tam tikrus dalykus apie jo gyvenimo pašaukimą ir tikslą – ką ji daro? Kaip suprasti „tebūnie tau pagal tavo tikėjimą“ šioje situacijoje?

 Kiekvienas žmogus susiduria su aplinkybėmis, prieštaraujančiomis jo tikėjimui. Nepaaiškinami dalykai. Vaikas, kuris mirtinai suserga, vėžys, kuris greitai įveikia mylimą žmogų. Tragiška avarija, kurioje dalyvavo krikščionys paaugliai. Darbas, kurį jie manė, kad Dievas jiems davė, ir po kelių mėnesių įmonė nustoja veikti.

 

 Viešpats leidžia pasikeisti įvairiems  dalykams, kuriuos mes taip mylime, be paaiškinimo. Ką mums daryti? Kaip mums „stovėti ant Žodžio“, kai atrodo, kad viskas pasisuko priešinga kryptimi?

 II Karalių 4: 8-37; istorija apie moterį, kuri parodė gerumą Eliziejui.

 Jis reguliariai eidavo pro jos ir jos vyro namus, o ji rodė jam svetingumą. Galų gale jie savo namuose pridėjo kambarį, kuriame jis galėtų praleisti naktį, jei reikia.

Eliziejus norėjo ką nors dėl jos padaryti, o jo tarnas Gehazis minėjo, kad jie neturi vaikų. Eliziejus jai pasakė, kad „kitais metais atėjus tam skirtam laikui  tu apkabinsi sūnų“. Tuo metu ji jam pasakė, kad jos neerzintų, kad jis geriau būtų teisus. 16 ir 17 eilutėse pasakojama, kad ji pastojo ir pagimdė sūnų, kaip pranašavo Eliziejus.

 18 eilutėje pasakojama, kai berniukas užaugo, jis dirbo lauke su tėčiu ir akivaizdžiai perkaito, skųsdamasis galvos skausmu. Po kelių valandų jis mirė. Turime prisiminti pažado žodį, kurį Eliziejus jai davė 16 eilutėje ir kad praėjo daug metų, kol sūnus „užaugo“ ir dirbo lauke su savo tėvu.

 Pažado galia bėgant metams nesumažėjo

 22–28 eilutėse pasakojama, kad ji paguldė jaunuolio kūną ant lovos Eliziejaus kambaryje, o tik pasakiusi vyrui „Viskas gerai“, ji pabalnojo asilą ir išskubėjo ieškoti Eliziejaus. Jį suradusi ji paklausė: "Ar aš tavęs prašiau sūnaus? Ar nesakiau, kad neapgaudinėk manęs? Ar nesakiau, kad manęs neerzink?"

 Kitaip tariant, ji niekada neprašė sūnaus, niekada neprašė Viešpaties pažado apie jį. Ar Dievas davė jai žodį apie sūnaus gimimą tik po kelerių metų? Ji buvo teisingai nusiminusi! Gera žinia ta, kad Eliziejus prikėlė jį iš numirusių.

  Savo tikslams laikomės šio jauno berniuko mamos pusės. Ji nebandė pastoti. Kai Dievo vyras paklausė, ar Dievas gali ką nors padaryti dėl jos, ji pasakė, kad jai viskas gerai. Tai buvo Dievo idėja, kad Eliziejus pranašautų, kad turės sūnų. Dabar aplinkybės susiklostė lyg  sąmokslas, kad atimtų jos pažadą.

 Ką tu darytum?

 Tebūnie jums pagal jūsų tikėjimą. Ar sakytumėte: "Aš to nesuprantu, bet mano sūnus mirė. Spėju, kad ši pranašystė buvo tik keliems trumpiems metams, kai jį turėjome." Arba darytum taip, kaip ji darė, manydamas, kad Dievas jai nebūtų davęs žodžio, jei Jis nebūtų ketinęs, kad tas kūdikis užaugtų vyru ir pergyventų savo tėvus – ir ji ketino užtikrinti, kad šis žodis išsipildytų. jos sūnaus gyvenimas!

 Ar turite savo širdyje tvirtų pažadų apie mylimą žmogų? Ar atrodo, kad tie pažadai jų gyvenime neįvyksta? Ar kada susimąstėte, kaip Viešpats įvykdys tai, ką jums pažadėjo?

 Ar ketinate susitraukti ir pasakyti: „Na, gal aš neteisingai išgirdau“? O gal būsite kaip moteris aukščiau, kuri laikėsi pirminio pažado ir tvirtai žinosite, kad Viešpats jį įvykdys? Net jei tas mylimas žmogus turi patirti daug nuodėmių, kol pasiduos ir ir įtikės Viešpatį, Jo pažadas išsipildys.

 Jairas ir jo dukra

 Morkaus 5:23 vyras Jairas priėjo prie Jėzaus sakydamas: „Mano mažoji dukra guli ir merdėja, prašau ateik ir uždėk ant jos rankas, kad ji pasveiktų ir gyventų“.

 Tai buvo tikėjimo esmė – jei Jėzus uždėtų ant jos rankas, ji gyventų. Kai jie ėjo į jo namus, atėjo draugas ir pasakė Jairui, kad jo dukra mirė, todėl Jėzui dėl to neverta vargti. 36 versijoje sakoma:

 „Jėzus, išgirdęs naujieną, iškart pasakė (Jairui): „Nebijok. Tik tikėk“.

 Kuo Jėzus liepė Jairui tikėti? Tai buvo pirminis tikėjimo taškas: jei ateisi ir uždėsi ant jos rankas, ji gyvens. Kai Jėzus sutiko ateiti uždėti rankas ant jo dukters, tikrai nebuvo svarbu, ar mergaitė gyva, ar mirusi, karščiuojanti ar mirusi, nes Jėzus pasakė, kad ateis ir uždės ant jos rankas, ir ji liks gyva.

 Kai Jėzus jam pasakė: „Nebijok. Tik tikėk“, Jis liepė patikėti pirminiu prašymu – ateik, uždėk ant jos rankas ir ji gyvens. Kartais turime grįžti į paskutinį kartą, kai žinojome, kad žinojome, kad Viešpats mums davė žodį dėl kažko ar kokiai nors situacijai, ir ilsėtis su tuo žodžiu  – net jei jis buvo duotas prieš daugelį metų.

 

 Tas pats buvo su Lozoriumi Jono 11-oje knygoje. Kai Jėzus nusprendė, kad aplankys Lozorių, iš tikrųjų nebuvo svarbu, ar Lozorius bus  sergantis, ar bus miręs. Jėzus yra didesnis už bet kokias aplinkybes, todėl nebuvo svarbu, ar jis jau buvo miręs 4 dienas, kai ten atvyko, ar 4 minutes.

 Grįžkite prie paskutinio dalyko, kurį žinote, kad Viešpats jums parodė ir apreiškė jūsų dvasiai. Grįžkite prie paskutinio pažado, žinodami, kad žinote, kad Jis jums tai davė – ir pailsėkite. Jis davė šį žodį, matydamas ateitį, ir vis dėlto jį davė.

Pripažinkime, kad didžioji gyvenimo dalis yra „pagal jūsų tikėjimą, kad ir kaip būtų“. Susidūrę su netikėtumais savo gyvenime galime viltis, kad „visi dalykai, susiję su gyvenimu ir dievotumu“, bus pateikti, arba galime nusilenkti aplinkybėms. Viskas, kas atsitiks, bus pagal jūsų tikėjimą. Pasirinkime tikėjimą, o ne baimę, pažadą, o ne aplinkybes.

 Nauja tema kitą savaitę, iki tol, laiminu,

  

Džonas Fenas

According to Your Faith Be it Unto You #3 of 4

 Tebūnie tau pagal tavo tikėjimą 3 iš 4

 Sveikinu visus,

Dievas nebando  mūsų blogiu, bet vis tik išbando mus. Testo metu turime galimybę augti pagal mūsų tikėjimą.

 Jokūbo 1:2 mums pasakyta; „...laikykite džiaugsmu, kai patenkate į įvairius išbandymus/bėdas/gundymus, žinodami, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę.“

 Atkreipkite dėmesį į paliepimą išbandymus laikyti džiaugsmu, o tai yra dvasios vaisius. Jis nekalba apie „būti laimingu“, nes tai yra emocija. Kad išbandymą/bėdas/gundymą vertintume kaip džiaugsmą, turi būti Galatams 5:22-23 dvasios vaisius. Turime savo kovas vertinti dvasiškai,  iš Viešpaties perspektyvos, o ne pakeisti religine laime ir nutaisyti gražų veidą sekmadienio ryto susirinkime.

 Pastaba: Priežastis, kodėl aš parašiau „dvasios vaisius“, o ne „Dvasios vaisius“, yra dėl konteksto. Graikų kalboje nėra didžiųjų raidžių ar skyrybos ženklų, todėl tik pagal kontekstą žinome, ar kalbama apie Šventosios Dvasios vaisius, ar apie atgimusios žmogaus dvasios vaisius. Kadangi kontekstas yra karas tarp žmogaus kūno darbų ir žmogaus dvasios, akivaizdu, kad dvasios vaisius yra žmogaus dvasia. Taip pat galime sakyti, kad Šventoji Dvasia YRA meilė, džiaugsmas, ramybė ir pan. Taigi vaisiai yra motininio medžio palikuonys. Taigi šiuo atveju žmogaus dvasios vaisius yra tinkamas supratimas.

 

Ir kad visi suprastų, Jokūbas pasakė 13 eil.: "Dabar niekas, kai yra bandomas / išbandomas / gundomas, nesako, kad Dievas Tėvas tai daro su juo. Nes Dievas nebando / neišbando / negundo blogiu, ir pats Jis nebandomas/negundomas/neišbandomas blogiu“.

 

  Kaip Jis mus išbando? Izaoko auka.

 Pradžios 22:1 sakoma: „Ir po šių dalykų Dievas išbandė Abraomą“. Geresnis vertimas būtų „Dievas patikrino Abraomą“. Kitaip tariant, Viešpats ketino pastatyti Abraomą į tokią situaciją, kuri įrodytų Abraomo tikėjimą ir sąžiningumą, įrodytų, kas jo širdyje, taip pat parodytų jo įsipareigojimą jų dviejų sudarytai sandorai.

 

 Galime sakyti, kad tikrai atrodo blogai prašyti Abraomo paaukoti Izaoką kaip žmogaus auką, bet kita pusė yra ta, kad Dievas parodė, kas buvo Abraomo širdyje. Abraomas žinojo rezultatą prieš jam įvykstant, sakydamas savo sūnui 8 eilutėje, kad „Dievas parūpins ėriuką (Avinėlį)“, nors iš tikrųjų Viešpats parūpino aviną aukai.

 Abraomas žinojo, kas vyksta. Sudaręs Sandorą jis žinojo, kad kiekviena sandoros galva,  turi atiduoti brangiausią savo turtą kitam. Jis taip pat žinojo, kad jam pasirodė Viešpats, ir pasakė, kad jo sūnus Izaokas turės vaikų, o to dar nebuvo. Taigi jis žinojo- arba Dievas parūpins auką, arba jo sūnus bus prikeltas iš numirusių, nes Izaoką Dievas pavadino tautų tėvu, kaip parašyta  Hebrajams 11:17-19.

 

 Dėl šito įrodymo, kad jo širdis paaukojo  žemėje sūnų, Dievas Tėvas danguje galėjo  paaukoti savo pažado sūnų, kaip galutinę auką. „Kadangi tu tai padarei, nepasilaikydamas savo  vienintelio sūnaus, laimindamas tave palaiminsiu,  daugindamasis padauginsiu...“

  Dievas išbando mus, norėdamas įrodyti, kas yra mūsų širdyse.

 

Psalmė 7:9 kalba apie Dievą išbandantį „kas valdo mūsų širdį“, o Hebrajams 4:12–13 atskleidžia, kad Viešpats Jėzus yra Gyvasis Žodžio kalavijas , kuris ištiria mūsų sielą ir dvasią, mintis ir širdies ketinimus.

 

 Jis leidžia situacijas, kuriose mes turime  rinktis priimti ar atmesti iššūkį. Tačiau iššūkis augti neapsiriboja dideliu neoniniu ženklu: „Jei pasirinksi šį kelią, tu augsi Viešpatyje! Išsirink mane!

 

  Galimybė ateina su baime iš vienos pusės ir tikėjimu iš kitos. Svarbiausia turėti apreiškimą, kad Tėvas aprūpins, jei priimsime teisingą sprendimą.

 Faraonas ir Mozė

 Išėjimo knygoje yra mažiausiai 17 eilučių, kuriose sakoma, kad faraonas užkietino savo širdį, ir pora, kuri sako, kad Dievas ją užkietino. Kaip Dievas užkietino faraono širdį? Suteikdami jam galimybę pakartotinai elgtis teisingai. Jis nuolat siųsdavo jam Mozę.

  Amy Grant 1991 m. daina; „How Can We See That Far“ apima dainų žodžius: „Ta pati saulė, kuri tirpdo vašką, gali sukietinti molį“. Viešpats nuolat siųsdavo Mozę atgal pas faraoną, kuris visą laiką turėjo pasirinkimą, bendradarbiauti ar ne. Jis pasirinko prastai.

 Jono 6: 1-13, pamaitinti 5000; kepalų stebuklas.

 

 Jono 6:5 sakoma: "Jis paklausė Pilypo, kur pirksime duonos, kad šie pavalgytų? Tai Jis pasakė Pilypui, kad jį išbandytų, nes žinojo, ką darys".

 

Bet koks klausimas, kylantis iš Jėzaus lūpų, turi būti teisėtas klausimas. Vėliau atskleistas stebuklingas aprūpinimas, turėjo būti  atsakyme. Nuostata buvo paslėpta klausime ir atsakyme.

  Turėjo atsakyti sutinkamai  su stebuklu kuris vėliau turėjo įvykti. Kad įtikėtų, Pilypas turėjo pamatyti kai kuriuos dalykus, kurie leistų Jėzui tikėtis, kad, kad galbūt, tik gal, Pilypas pažvelgs giliau ir nepaisant aplinkybių reaguos tikėjimu.

 Ką Pilypas matė? Jis pamatė kai kuriuos  dalykus, vedančius prie šio klausimo:

 Jėzus pastebėjo savo draugo Natanaielio sąžiningumą. Jono 1:45-46. Jis girdėjo, kaip Jėzus pasakė Natanieliui, kad pamatys angelus, tarnaujančius Jėzui. Vandens pavertimas vynu Kanoje. Šventyklos valymas ir po to sekantis mokymas bei diskusija. Sužinojo, ką Jėzus pasakė Nikodemui Jono 3 skyriuje, įskaitant 16 eil. Pakrikštyti žmonės Jono 3:22-36, išgirdo Jėzaus mokymą. Matė moterį prie šulinio ir 2 dienas Samarijoje, kur Jėzus jai papasakojo apie visą jos gyvenimą ir visas kaimas tikėjo.

 Jis buvo ten, kai kilmingo žmogaus  sūnus buvo išgydytas 4:46-54. Jis buvo ten, kai luošas buvo išgydytas prie Betesdos tvenkinio 5:1-15. Jis išgirdo visą 5 skyrių, kuriame Jėzus mokė apie savo Tėvą. 6:1-2 jis matė, kaip minios išgydomos.

 

 Taigi, atsižvelgiant į visa tai, klausimas: „Kur pirksime duonos visiems šiems žmonėms valgyti?“ neatrodo toks netinkamas. Mums sakoma, kad Jėzus išbandė Pilypą.

 

 Paklauskime savęs: ar per kelis mėnesius ar metus savo gyvenime matėme pakankamai stebuklų, kad galėtume pasirinkti tikėjimą? Ar jūs, kaip Pilypas, pakankamai girdėjote mokymo, pakankamai stebėjote Jo stebuklus, pakankamai liudijote Jo ištikimybę jūsų gyvenime iki šių dienų, kai Jis klausia jūsų širdies: „Kaip tu tvarkysi šią sąskaitą? arba „Kaip susitvarkysi  su šia  naujiena“, kaip atsakysite? Tebūnie jums pagal jūsų tikėjimą.

 

Štai kur mes pratęsime kitą savaitę. Iki tol, laiminu,

Džonas Fenas

Tebūnie tau pagal tavo tikėjimą 2 iš 4

 According to Your Faith Be it Unto You #2 of 4

  Sveikinu visus,

Mes dažnai slepiamės už savo baimės, sakydami sau ir kitiems, kad tikime. Kartais mes slepiamės už baimės ir dėl savo bėdų kaltiname velnią, o mūsų

surišimai  neduoda nieko gero.

 Telefono sąskaita

 Tais laikais, kai nebuvo mobiliųjų telefonų, turėjome fiksuoto ryšio linijas. Naudodami antžemines linijas ir  skambindami už savo rajono ribų, už kiekvieną pokalbio minutę turėjome mokėti papildomą mokestį. Jei skambindavote kam nors toli, tai kainuodavo daugiau.

 

Pamenu, kad tą  pirmą mėnesį negalėjau apmokėti sąskaitos, o telefonų kompanija dar  leido naudotis telefonu , kol jau  negalėsiu sumokėti ir antrą mėnesį. Iš viso apie 600 USD, tai yra tiek pat, kiek šiandien yra 1600 USD. Giminaitė turėjo bėdų ir aš praleidau valandas prie telefono, patardamas jai ir palaikydamas. Mūsų telefoną išjungė. Atsisveikinau su telefonu, nes neturėjau pinigų už jį sumokėti.

 

Kur buvo mano tikėjimas? Maniau, kad „tikiu Viešpačiu“ dėl pinigų sąskaitai apmokėti, bet „stebuklas“ dėl pinigų jiems apmokėti neatėjo. Aš kažkam padėjau, daviau gerus ir dievobaimingus patarimus – kodėl Viešpats nebuvo už mane? Kas nutiko?

 O tiesa buvo tokia

 Aš bijojau paskambinti į telefonų bendrovę, kad būtų sudarytas mokėjimo planas. Iš dalies aš nejaučiau, kad galėčiau jiems nuoširdžiai pasakyti, kada tikrai turėsiu pinigų  sumokėti. Nežinojau, ar jie reikalaus visko iš karto, ar priims mokėjimus per kelis mėnesius. Bijojau to, kas gali nutikti. Ką jie gali pasakyti ir ko aš negalėsiu įsipareigoti. Taigi neskambinau.

 

 Visą tą laiką „tikėjau Viešpačiu“ dėl pinigų sąskaitai apmokėti. Vėliau sužinojau, kad jei būčiau paskambinęs, jie būtų bandę susitarti su manimi dėl mokėjimo plano. Mano baimė buvo veltui, o tai, ką maniau esant tikėjimu, iš tikrųjų buvo slėpimasis  už savo baimės.

 

 

Mačiau, kaip žmonės tai daro ligos atveju, kai reikia kreiptis pas gydytojus. Bijoma, kad diagnozė bus siaubinga naujiena arba kainuos pinigus, kurių jie neturėjo. Kai kuriais atvejais žmonės mirė dėl to, kad nesikreipė į gydytoją, nes bijojo mokesčių už apsilankymą pas jį ir bet kokių mokamų tyrimų, kurie bus atlikti.

 

Mačiau, kaip žmonės delsia remontuoti namus, automobilį ir dar daugiau, nes baiminasi, kiek tai kainuos, todėl jie „tiki Viešpačiu“ ir mano, kad jų malda paskatins Dievą ką nors padaryti. Jie niekada negalvoja, kad galbūt Viešpats nori, kad jie susitvarkytų su savo baime ir pasitikėtų Juo. Tada, kai nutinka kažkas blogiau, jie yra priversti su tuo susidoroti ir, deja, kenčia dėl  baimės sukelto delsimo pasekmių.

 

 

Išgyventi baimę...

 

Norėčiau, kad tada būčiau žinojęs   tai, ką dabar žinau apie II Petro 1:3–4, ką minėjau praėjusią savaitę. " Jis parūpino mums viską, ko reikia gyvenimui ir dievotumui..."

 

Mes visi augame ir mokomės. Devintojo dešimtmečio pradžioje aš nežinojau, kad viskas, ko reikia gyvenimui buvo paruošta. Dar nebuvau išmokęs priimti to sunkaus sprendimo spaudimo apsuptyje, stovėti ir prašyti Tėvo atskleisti savo aprūpinimą, pagrįstą Jo Žodžiu.

 

Skirtumas tarp tų įvykių, kai telefonas buvo išjungtas devintajame dešimtmetyje, ir kai  aš su Chrisu po maždaug 15 metų patyrėme stebuklingą aprūpinimą, kai vyras nuvežė mūsų karves parduoti,  sugedus mūsų sunkvežimiui, yra tas, kad aš išmokau išgyventi baimę, išmokau susitvarkyti su aplinkybėmis.

 

Sužinojau, kad Tėvo aprūpinimas dažniausiai yra  kitoje baimės pusėje.

 

Mūsų surinkime buvo ponia su 11 metų sūnumi. Sūnus susirgo ir karščiavo, o pinigų ji neturėjo. Net kai ji  turėdavo pinigų, ji nemėgo jų išleisti. Karščiavimui užsitęsus kelias dienas daugelis iš mūsų ragino ją eiti pas gydytoją, bet ji „tikėjo Viešpačiu“...

 

Praėjus dar savaitei, jos sūnus labai nusilpo, kažkas buvo ne taip, ir mes primygtinai reikalavome, kad ji nuvestų jį pas gydytoją. Jos baimė dėl sūnaus gyvybės tapo stipresnė nei baimė dėl gydytojo sąskaitos. Virusas pateko į širdies vožtuvą, todėl jam reikėjo skubios atviros širdies operacijos vožtuvui pakeisti.

 

Maždaug 1989 m. sąskaita buvo 65 000 USD už mechaninio vožtuvo įdėjimą į berniuko širdį. Sėdėdamas šalia jo galėjai išgirsti kaip tiksėjo jo širdis pumpuojant kraują. Jo mama buvo sužavėta, kad dėl savo pajamų ir dėl to, kad jis buvo vaikas, ligoninė sąskaitai apmokėti naudos labdaros lėšas – ji neliks skolinga.

 

Stebėjomės, kad ji taip apsidžiaugė tuo, kai jai tereikėjo iš pat  pradžių  nebijoti susimokėti už apsilankymą pas gydytoją ir visos tos traumos buvo galima išvengti. Dėl jos veiksmų sūnus keliais metais aplenkė ją kelionėje  į dangų – džiaugiuosi, kad jie ten dabar abu, bet jis vis tiek turėtų būti gyvas ir gyventi gerą bei vaisingą gyvenimą, kaip ir jo sesuo.

 

Visa tai dėl to, kad jo motina netikėjo savo Dangišku Tėvu, kad atlaikytų baimę ir pamatytų Jo aprūpinimą kitoje jos pusėje.

 

Du aklieji... pagal jūsų tikėjimą tebūnie jums...

 

Žmonės nori Dievo aprūpinimo, bet tai pagal tikėjimą, o ne pagal baimę. Tikėjimui reikalingas apreiškimas iš Tėvo. Baimė prieštarauja logikai, baimė – prieš sveiką protą. Baimė tik vilkina veiksmą, kuris vėliau sukelia daug sunkesnių pasekmių.

 

Kai Jėzus norėjo paverskite vandenį vynu, Jis pirmiausia liepė surinkti žmones ir užpildyti 6 akmeninius vandens puodus, ir  TADA įvyko stebuklas. Kai Jėzus norėjo pavalgydinti  5000 vyrų plius moteris ir vaikus, Jis suorganizavo juos susėsti į grupes po 50 ir 100, ir tik  TADA įvyko stebuklas.

 

Baimė klausia, kam vargti pildyti vandeniu akmeninius puodus. Baimė klausia, kodėl reikia stengtis organizuoti žmones į 50 ir 100 metų grupes. Tiems, kurie bijo tikėjimas neatrodo išmintingai. Tačiau tikėjimas susijęs su natūraliomis aplinkybėmis, suvokiant, kad aprūpinimas yra kitoje baimės pusėje.

 

O tai yra mūsų tikėjimo išbandymas. Čia mes pratęsime kitą savaitę, iki tol, laiminu,

 

Džonas Fenas

Tebūnie tau pagal tavo tikėjimą

 According to Your Faith  Be it Unto You #1 of 4

 Sveikinu visus,

 Devintojo dešimtmečio pabaigoje buvau pastoriumi mažame surinkime kaimo bendruomenėje Rytų Kolorado valstijoje. Nors surinkimui sekėsi gerai, tai buvo

žemės ūkio miestas ir žiemos ten buvo sunkios. Iki sausio mėnesio mūsų pajamos po to, kai surinkimas sumokėjo nuomą ir komunalines paslaugas, buvo 15 USD. (šiandien 40 USD). Paskutinę mėnesio savaitę neturėjome maisto.

 Apie 16 val. (16.00 val.) Barbara paklausė, ką valgysime vakarienės, nes ji tiesiogine prasme neturėjo  nei sandėliuke, nei šaldytuve, nei šaldiklyje nieko, kas galėtų mus pamaitinti arba, dar svarbiau, mūsų 3 mažus berniukus. Ji iš nevilties atidarė šaldytuvą, parodydama man, kad jis tuščias. Ji atidarė spintelę, kad parodytų tuščias lentynas. Ji buvo pagrįstai susirūpinusi.

 Aš atsakiau: „Nežinau, bet žinau, kad darau būtent tai, kam Viešpats mane pašaukė, todėl žinau, kad Jis pasirūpins“. Pasakiau jai, kad mano dvasioje yra ramybė, dvigubai patikrinau savo motyvus, Tėvas davė man ramybę, todėl likau susitelkęs į tą ramybę savo dvasioje. Bet ji buvo mama, todėl turėjo teisę žinoti, kur jos 3 berniukų vakarienė.

 Ji buvo pasirengusi eiti su mano ramybe, nors ji iš prigimties buvo linkusi numatyti situacijas, todėl svarstė: ar tikrai Viešpats mus čia atvedė? Ar Jis norėjo, kad būtent čia Džonas gautų darbą (nors darbo surinkime turėjau iki kaklo)? Kas negerai su Džonu, kad jis rizikuoja šeima dėl savo tikėjimo? Gal tai buvo pasididžiavimas? Ką mes toliau darysime? Visa tai buvo klausimai, kuriuos tokioje situacijoje užduotų bet kuri žmona ir motina. Bet galiausiai ji manimi patikėjo.

 Tai buvo „pagal tavo tikėjimą, tebūnie tau“ esmė – pasirinkimas buvo paprastas: pasitikėk ramybe arba imk reikalus į savo rankas ir eik su „Planu B“.

 Maždaug po 20 minučių šeima iš mūsų surinkimo įsuko į mūsų kiemą su savo dideliu Chevy Suburban, kuris tuo metu buvo didžiausias  SUV  visureigis. Jis buvo pilnas bakalėjos ir net šviežio pieno iš jų pieno ūkio. Per 10 minučių mūsų šaldytuvas ir spintelė iš  tuščių tapo  pilni.

 Barbara buvo sužavėta, pabandykite tai įsivaizduoti. Šiai porai vėlai tą rytą kilo mintis, kurią jie pripažino esant iš Viešpaties; kad nupirktų mums maisto produktų. Mes gyvenome rytinėje Oklahomos prerijoje, todėl iki parduotuvės buvo galima nuvažiuoti per valandą.

 

Jie važiavo daugiau nei valandą iki parduotuvės, kad pasikrautų savo transporto priemonę, po to valandą atgal IR pakeliui į mūsų namus jie sustojo prie savo namų, kad atsineštų šviežio pieno – jie buvo sužavėti, kad juos Tėvas taip panaudojo, o mes  buvome sužavėti, kad jie taip  pakluso. Per 10 minučių iš nieko neturinčių  tapome pilnai aprūpintais. Nuostabi malonė.

 Dievo rūpestis jau veikė, kai mes su Barbara kalbėjomės ir nusprendėme pasitikėti savo dvasios ramybe. Jei nebūčiau gavęs apreiškimo savo dvasioje ir lydinčios ramybės iš Tėvo, kad Jis turi mums vakarienę, būčiau apsikvailinęs. Bet aš turėjau ramybę, todėl pasilikau joje.

 Aš paklusau apreiškimui ir ramybei  savo dvasioje. Tai buvo tikėjimas, o ne kvailystė. Tebūnie jums pagal jūsų tikėjimą. Daug kartų žmonės gauna apreiškimą, ramybę nuo Tėvo, bet kai užplūsta baimė, jie elgiasi pagal savo išmintį.

 Jie atsitraukia, remiasi savo jėgomis ir kuria savo „planą B“. Kadangi jie pasiduoda baimei, užuot suvaldę ją savo dvasios ramybe, jie niekada nesulaukia stebuklo – ir tada stebisi, kodėl Dievas juos nuvylė.

 „Tebūna jums pagal jūsų tikėjimą“ Mt 9, 27–30

 Naujajame Testamente tai pasakyta tik vieną kartą, tačiau įvairiais būdais ir žodžiais  kartojama daugybę kartų.

 „Kai Jėzus išėjo iš ten, du aklieji sekė paskui jį, garsiai šaukdami: „Dovydo sūnau, pasigailėk mūsų!“ Kai jis įėjo į namus, aklieji atėjo pas jį, ir Jėzus jiems tarė: Ar jūs tikite, kad turiu galią tai padaryti? Jie jam atsakė: „Taip, Viešpatie!“ Tada jis palietė jų akis, sakydamas: „Tebūna jums pagal jūsų tikėjimą“.

  Kodėl Jis pasakė: „Pagal jūsų tikėjimą“?

 Tai nebuvo suverenus Viešpaties žingsnis. Tai buvo pagal aklųjų tikėjimą. Kodėl tai buvo „pagal jų tikėjimą“?

 Pirmiausia jie pavadino Jį Mesiju, vadindami Dovydo Sūnumi. Tai bene labiausiai žinomas žydų terminas, apibūdinantis Mesiją, o Matas savo evangeliją pradeda 1:1 sakydamas, kad būtent tai jis parodys savo evangelijoje: „Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus kilmės knyga, Dovydo sūnaus, Abraomo sūnaus...“ Jie gavo apreiškimą iš Tėvo, kas  buvo Jėzus. Jie turėjo tikėjimą.

  Pagrindinis punktas #1 – asmeninis apreiškimas

 Tai yra raktas į viską, ką darome, ir vadiname „tikėjimu“. Pirmiausia apie tai gauname apreiškimą iš Tėvo. Jei išgirstame blogas naujienas, pasitikriname , pasiteiraujame Tėvo, kad sužinotume, kokie gali būti Jo nurodymai ir aprūpinimas. Kai Petras sušuko; „Tu esi Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus“, – Jėzus sakė tai sužinojęs iš Tėvo per apreiškimą. Visa karalystė kyla iš Tėvo ir veikia pagal apreiškimą iš Tėvo.

  Aš pasakojau, kaip II Petro 1:3-4 buvo mano pamatas ištisus dešimtmečius: „Atitinkamai, Jo galia suteikė viską, ko reikia gyvenimui ir dievotumui pažinimu To, kuris pašaukė mus į šlovę ir dorybę“.

 Tai arba tiesa, arba ne. Jis arba parūpino viską, kas susiję su gyvenimu, arba ne. Prieš metus leidau tam apreiškimui persmelkti mane, tai sujaudino mano dvasią. Jis suteikė VISKĄ, ko reikia gyvenimui. Kad man daugiau niekada nereikėtų jaudintis. Aš tiesiog turiu leisti, kad šis aprūpinimas būtų atskleistas Jo laiku ir Jo būdais. TAIP mes augame – pasitikėdami Jo laiku ir aprūpinimo būdu.

 Be to, kiekvieno atsakyto poreikio įvertinimas, reiškia sąžiningą savęs įvertinimą, ar tai poreikis, ar tai tik noras.

 Mano tikėjimo išbandymas

 Vežiau 5 karves parduoti į tvartą, esantį už maždaug 40 mylių (70 km). Kabinoje su savimi turėjau Chrisą, bet kažkodėl palikau jo vežimėlį namuose. Už maždaug 10 mylių nuo mūsų namo (18 km) sunkvežimio variklis užgeso. Man užteko pagreičio, kad nuvairuočiau į greitkelio šalikelę.

 

 Prisiminęs II Petro 1:3-4, pasakiau: „Tėve, viskas, kas susiję su gyvenimu ir pamaldumu, yra suteikta, todėl prašau atskleisti savo aprūpinimą, nes mes įklimpome! Tuo metu raudonas pikapas, važiavęs kita kryptimi, sulėtino greitį, kirto vidurinę ribą, apsuko ratą priešais mus ir paklausė, kuo galėtų padėti.

 

 Paaiškinau jam situaciją, jis pasakė, kad nuveš mūsų galvijus į pardavimo tvartą – buvau sužavėtas. Mes atkabinome sunkvežimį nuo priekabos, prikabinome jį prie jo sunkvežimio, perkėlėme Chrisą į jo sunkvežimį ir visi trys nuvažiavome. Jis mus parsivežė, kai išleidome karves, ir aš galėjau paskambinti mūsų viduriniam sūnui, kad atvažiuotų mūsų pasiimti.

 Tebūnie jums pagal jūsų tikėjimą. Aš turėjau apreiškimą iš Žodžio ir iš patirties, tokio tikėjimo, kuris ateina žvelgiant į Tėvo ištikimybę bėgant metams. Remdamasis tuo nuolatiniu apreiškimu ir Jo įrašu mano gyvenime, aš tiesiog nusprendžiau veikti pagal savo tikėjimą, prašydamas Jo atskleisti Jo aprūpinimą. Ir Jis tai darė.

 Kitą savaitę apie kitus kartus, kai nepasisekė, ir daugiau iš Žodžio... iki tol, laiminu,

 

Džonas Fenas