Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2022 m. gegužės 14 d., šeštadienis

Seksas, seksualumas ir krikščionys 3

 

Sex, Sexuality, and Christians 3

Sveiki,

Skaitant teiginį, kad Evangelija ir seksas buvo  tiesiogiai susiję su pirmojo amžiaus Evangelijos žinia, tikriausiai daugelį šokiruoja. Dauguma nesuvokė, kaip seksualizuota buvo Romos visuomenė ir kokia aktuali ir svarbi  jiems buvo tokia skirtinga žinia apie Kristų. Šiandien girdime evangelizacinę žinią, kurioje  nėra


sekso pristatymo tinkamame Dievo kūrybos  kontekste, tai- „man“ evangelija, labai sterili ir gerai skambanti. Tačiau tuomet Evangelija buvo praktiška, visais atžvilgiais revoliucinga, net įeinant į miegamąjį ir santuoką. Jėzus galėjo pakeisti viską.

 Grįžkite prie sukūrimo istorijos ir supraskite ją kontekste, tada supraskite, kodėl Paulius nurodė šį ryšį Ef 5:21 pabaigoje, sakydamas, kad vyras ir žmona Kristuje yra kaip Kristus ir surinkimas(bažnyčia). Jis minėjo seksualines praktikas beveik kiekviename savo laiške, taip buvo integruotas seksas į Evangelijos žinią. Nuostabu.

 Lyginant su visuomene

 Kai Dievo požiūris į seksą buvo pristatytas tokiems žmonėms kaip korintiečiai, romėnai galatai ir efeziečiai, tai buvo revoliucinga, didžiulis atstatymas po to, kaip šie (dabar buvę) pagonys buvo užauginti, ir kaip priešinga kultūra juos supančiam pasauliui. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Paulius daug kartų mini, kad reikia bėgti nuo  paleistuvystės. Bet jis niekada tiesiog nesakė „baik tai“, o nurodė jiems, kas jie dabar yra Kristuje. Tai sprendimas tinkantis ir mūsų dienoms.

 Nuodėmių sąrašas 1 Korintiečiams 6:9 atspindi šių dienų kultūrą: „Jūs žinote, kad joks neteisus žmogus neįeis į Dievo karalystę. Neteisieji, kurie yra ištvirkėliai (seksas už santuokos ribų), stabmeldžiai (seksas su šventyklos paleistuvėmis) , svetimautojai (neištikimieji savo sutuoktiniui), lesbijetės (homoseksualai/bi), masturbacija užsiimantys (seksualinis iškrypimas)....11: „Ir kai kurie iš jūsų buvo tokie, bet dabar jūs nuprausti, dabar esate atskirti Dievui, dabar esate išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu Dievo Dvasia“.

 Pabrėžimas: kai kurie iš jūsų buvo tokie. Šioje ištraukoje išvardytos praeities nuodėmės ir kultūra, kurioje jie gyveno, tačiau dėmesys sutelkiamas į tai, kas jie yra dabar Kristuje. Tai yra sprendimas – ką Dievas dabar daro jumyse. Ta kultūra vis dar buvo aplink juos Korinte. Tačiau jie turėjo sutelkti dėmesį į tai, kas jie dabar yra Kristuje.

 Žinokite apie savo praeitį, mokykitės iš savo praeities – štai kodėl Dievas neištrina mūsų prisiminimų, kai ateiname pas Jį – kad mes išmoktume, vertintume ir galėtume pasidalyti tuo, ką Jis dėl mūsų padarė. Paulius čia pristato sekso pakėlimą į numatytą dieviškąjį tikslą, tvarką ir vietą žmogaus gyvenime, kai paliekame praeities seksualines nuodėmes, kad turėtume teisingus patyrimus. Dabar tu pašventintas – gimęs iš naujo. Dabar tu esi pašventintas – atsiskirtas Dievo reikmėms. Dabar jūs esate išteisinti per Kristų Dvasia – išteisintas reiškia ne  tik nuvalytas nuo nuodėmės, bet turintis įrodymą, kad esi Dievo, kad Jis tavo gynėjas. Štai kur sutelktas mūsų dėmesys.

 Kiekvienas krikščionis yra pašauktas į tam tikrą susilaikymo laipsnį

 Abstinencijos mokymas paaugliams yra tik dalis tiesos. Kiekvienas yra pašauktas į tam tikrą abstinencijos laipsnį. Bet koks paauglio mokymas susilaikymo turi atitikti didesnį disciplinos ir savikontrolės gyvenimo kontekstą. Paulius mini, kad vyras ir žmona susilaiko pasninko ir maldos metu, bet ir vėl susitinka, kad  šėtonas nesugundytų  jų nesuvaldymu. (1 Korintiečiams 7:5)

 Abstinencija nėra skirta sumažinti malonumą, o apsaugoti meilės rezervuarą tinkamam žmogui tinkamu būdu.

 Savikontrolė neriboja, ji saugo. Kai pora duoda įžadus atsisakyti visų kitų ir pažinti tik vienas kitą, jie įsipareigoja saugoti savo santuokos vientisumą ir susilaikyti nuo lytinių santykių su bet kuo, nesusijusiu su santuoka.

 Kadangi Dievo seksualumo plano apreiškimas buvo toks revoliucinis ir priešingas romėnų pasauliui, kad per 300 metų po Sekminių jis panaikino pagonišką imperijos kultūrą.

 Pagalvokite, kad tinkamas seksualumo supratimas yra toks esminis Evangelijos aspektas, kad krikščionis, nusigręžęs nuo šių tiesų, nustoja tapti krikščioniu, turinčiu bet kokią reikšmę ar turinčiu savo gyvenimo liudijimą.

 Kiekvienas vyras ir žmona susilaiko nuo aukščiau paminėtų nuodėmių, kad būtų vienas kitam ištikimi. Vienišas asmuo turi susilaikyti, kol nesusituoks. Tai iš tikrųjų yra didžiulė laisvė, tikslo vieningumas, pakėlimas į seksualinę sąjungą į Kristaus ir bažnyčios pavyzdį dieviškoje kūrimo tvarkoje. Jei žmogus nori, kad jo gyvenimą tvarkytų Viešpats, jis įtrauks į tą tvarką savo seksualinius troškimus ir praktiką. Savikontrolė leidžia atskleisti žmogaus tikslą, Jame apibrėžti Jo dieviškąją tvarką jo gyvenimui, išsilavinimui, darbui ir santykiams.

 Surinkimas nesugebėjo išmokyti dvasinės ir mistinės vyro ir žmonos sekso prasmės. Surinkimas daugiausia gali skelbti susilaikymą, bet retai moko gilesnių tiesų, lygindama pasaulį ir jo vergiją, apsimetusią laisve, su laisvėmis Kristuje.

 Tačiau santuokoje yra didelė laisvė. Laisvė pažinti kitą žmogų taip, kad niekas kitas žemėje jo taip gerai nepažįsta – dvasiškai, emociškai, intelektualiai, fiziškai – santuokos ribose yra didžiulė laisvė ir pilnatvė.

 Kai vyras tarnauja ir gerbia savo žmoną taip, kaip Kristus myli bažnyčią, tada jis tampa Patarlių 31 moters vyru; – Jo širdis saugiai ja pasitiki. (v11) Tas saugumas, tas poilsis, tas saugumas yra didžiulė laisvė. Kaip ir tauta su saugiomis sienomis, tose sienose yra taika ir saugumas. Jei sienos, santuoka ar tauta, nėra apsaugotos, į vidų patenka destruktyvūs elementai ir galiausiai tie namai žlugs.

 Dar tiek daug galima pasidalinti... baigiame kitą savaitę, iki tol, laiminu,

 

Džonas Fenas

 www.cwowi.org ir el. paštu john@cwowi.org

2022 m. gegužės 13 d., penktadienis

Seksas, seksualumas ir krikščionys 2

 Sveiki ,

Praėjusią savaitę pasidalinau, kaip Biblija moko, kad fizinė vyro ir žmonos sąjunga yra Kristaus ir bažnyčios vienybės pavyzdys. Šiandien mes įtrauksime šį teiginį į pirmojo amžiaus Romos visuomenės kultūrą.

Jei vaikai būtų mokomi, kaip vyro ir žmonos sąjunga yra daugiau nei gyvuliškas veiksmas, o dvasinis ir mistinis
Kristaus ir bažnyčios sąjungos pavyzdys, jie turėtų kontekstą ir atsakymus, susidūrę su seksualizuotos visuomenės puolimu. Jie ieškotų kitų, kurie suprastų Kristaus paslaptį ir kaip atrodo Dvasios kupina santuoka. Popkultūra šiandien JAV atrodo kaip romėnų pasaulis, nes patiriame savotišką sekso pagonybę:

 Seksas romėnų pasaulyje

 

Romos visuomenėje jie neturėjo žodžių heteroseksualams ir homoseksualams. Suaugę vyrai galėjo turėti seksualinių santykių su bet kuria lytimi, įskaitant paauglius. To meto moterų seksualumas nėra pakankamai dokumentuotas, tačiau ant romėnų namų sienų buvo rasta pornografinio meno kūrinių, kuriuose vaizduojamas panašus moterų ir vyrų elgesys, netgi grupėse. Faliniai simboliai buvo kasdienio gyvenimo dalis – nuo ​​viešnamių iki sienų meno ir skulptūros, net ant valgomojo indų. Faliniai simboliai buvo sėkmės kerai, parduodami gatvėse. Jie netgi puošė duonos krosnių išorę ir sienas,  gatves ir namus. Jie kabėjo virš durų staktų... Romos pasaulio sėkmės žavesys. Seksas ir sekso vaizdai visur bombardavo žmones.

 Prostitucija buvo legali ir paplitusi visoje imperijoje. Buvimas susituokus nereiškė ištikimybės vienas kitam, nes buvo įprasta turėti meilužes ir lytinius santykius su bet kuria lytimi aukojant aukas dievams ar deivėms.

 Štai kur mus nuves šiandieniniai liberalūs siekiai. Iš pažiūros jie šaukia „laisvė“ ir „visaip gali būti“ ir svarbiausia  „tai, kuo aš jaučiuosi“ arba „su kuo aš tapatinuosi“. Tačiau  tiesa: fizinis gali tarnauti tik fiziniam, protinis gali tarnauti tik protiniam, o dvasinis gali tarnauti tik dvasiniam.

 Žmonės pasiduoda bet kokiai fizinei veiklai, tikėdamiesi užpildyti dvasinę tuštumą viduje. Tačiau jokios fizinės pastangos negali pasiekti dvasios žmogaus. Kadaise smurtą patyręs vaikas, dabar paauglys ar suaugęs, ieškos seksualinio partnerio po to kito seksualinio partnerio, tikėdamasis, kad tas kitas bus „būtent tas“, kuris užpildys  tuštumą viduje.

 Žmonės siekia išsilavinimo, psichologijos, sociologijos pamokų, aukštųjų laipsnių, ieško tos vienos pagrindinės tiesos, kuri užpildytų viduje esančią tuštumą arba paaiškintų, kuo ir kokiu tikslu  jie sukurti. Žmonės taip pat ieško dvasinių sprendimų iš daugelio šaltinių, kurių kiekvienas tikisi, kad užpildys tuštumą viduje.

 Fizinis pasitenkinimas negali pasiekti dvasinio žmogaus. Proto pripildymas žiniomis negali pasiekti dvasinio žmogaus. Dvasinės pastangos už Kristaus ribų negali užpildyti tos dvasios tuštumos – esame sukurti Dievo ir tik Jis gali mus užpildyti,  Savo dvasia nuo sielos iki kūno.

 Pauiaus mokymas suteikia  laisvę ir saugumą

 To meto žydų ir krikščionių vertybės labai skyrėsi nuo graikų ir romėnų kultūros. Judaizmas ir krikščionybė mokė, kaip minėta anksčiau, vyro ir žmonos sąjunga yra dvasinė kūrimo tvarkos dalis ir mistinė kaip vienybės su Kristumi pavyzdys. Ištikimybė sutuoktiniui Romos pasauliui buvo nauja sąvoka.

 Romėnų ar graikų moteriai Pauliaus mokymai reiškė laisvę. Šiandien pasaulis Biblijos vertybes laiko varžančiomis. Pauliaus nurodymai Efeziečiams 5:21-32 buvo tiesiog revoliuciniai. Paklusti vienas kitam, vienodai, abipusiai. Jos vyras turėjo elgtis su ja taip, kaip elgtųsi su savo kūnu. Vien šis teiginys, kalbant apie vyrų seksualinę laisvę užmegzti ryšius su bet kuo ir  bet kokio amžiaus, buvo visiškai priešingas romėnų kultūrai. Vyrai ir moterys, atėję pas Kristų, rado didelę laisvę santuokoje, ištikimybę, augimą kartu kaip žmogui ir Kristuje, buvimą ištikimais ir laisvais visais atžvilgiais visapusiškai ir giliai pažystant savo sutuoktinį. Evangelija juos išlaisvino. Tai apibrėžė kūrinijos pavyzdį, jų tikslą, kas jie gali būti kartu su savo Kūrėju, individualiai ir santuokoje, kurią Jis pats išrado, atvesdamas Ievą pas Adomą.

 Paulius ir Petras liepė vyrams elgtis su žmonomis taip, kaip jie elgiasi su savimi. Petras 1 Petro 3:7 pasakė „suteikti garbę“ žmonai ir būti jai švelniu. Romėnų moteriai tai buvo gaivaus oro gurkšnis! Tai suteikė jėgų. Išlaisvinimas. Jos jau nebėra vien seksualinio malonumo objektai, turintys mažai įtakos šiuo klausimu; Kristus suteikė joms garbę, pagarbą, kaip lygiavertėms partnerėms santuokoje. Paulius sakė, kad vyras mylėtų savo žmoną taip, kaip Kristus mylėjo  bažnyčią, atiduodamas savo (savo) gyvybę už mus, taip ir vyras tegu elgiasi su savo žmona.

 Perskaičiau senovės romėnų komentarą iš tų dienų, kuriame teigiama, kad krikščionis moteris buvo lengva atpažinti, nes jos nevaikščiojo 2 žingsniais atsiskyrę nuo savo vyro, kaip darė nekrikščionys; jos ėjo kartu su jais.

 Evangelija plačiai paplito šeimose didžiąja dalimi dėl to, kad krikščionys mokė apie vyrų ir moterų lygybę ir tai, kad seksas yra Kristaus ir bažnyčios pavyzdys, o ne pažemintas, kad tik patenkintų savanaudiškus geismus. Jų supratimo apie seksą pertvarkymas santuokos ribose pakeitė šeimos kultūrą ir šeimos „atmosferą“ taip, kad krikščionys tapo tikrai unikaliais.

 Bibliniame ir istoriniame kontekste negalime atskirti Evangelijos nuo sekso. Dievas paima neišgelbėtus, kurie gyvena pagal savo žemiškiausius gyvuliškus instinktus, ir pakelia juos į vienybę Kristuje, o tai parodo santuokoje, kurioje jie išgyvena tą kūno, sielos ir dvasios vienovę. Nesvarbu, ar jie būtų vieniši, ar vedę, paaugliai ar suaugę, jie gali matyti, ko moko Dievas. Šiuolaikinė kultūra iškreipė tikrąjį Biblijos supratimą apie santuoką ir seksą, kad tai atrodytų kaip nelaisvė, ypač žmonai, siekdama dar kartą supagoninti seksą.

 Pasvarstykite dar daugiau...

 Pirmuosiuose Pradžios knygos puslapiuose matome žmogų Adomą dviejose būtybėse, susivienijusiose ir viena Viešpatyje Dieve, savo Kūrėjuje. Atsiminkite, kad jie buvo vadinami Adomu tą dieną, kai buvo sukurti, o ji nebuvo pavadinta Ieva, kol neatėjo nuodėmė. (Pradžios 3:20; 5:2)

Matome, kad jie paskiriami valdyti „sodą“, o tai reiškia, kad darbas taip pat buvo dieviškosios tvarkos dalis. Tinkamiausiu kontekstu darbas yra Dievo plano dalis, užtikrinanti mūsų gyvenimą ir skatinanti nuo Jo priklausyti. Žydų malda prieš valgį pradedama pripažinti visatos Dievą, mūsų Kūrėją, kuris tiekia maistą, gėrimą, duoną ir t. t., kurį ruošiamės valgyti.

 Mes dirbame sau ir savo šeimai, kad aprūpintume juos taip, kaip Kristus suteikia mums namus Savo „Sode“, danguje. Apreiškimo knygoje 2;7, 22:2, 14 paminėtas, kad Gyvybės medis yra Edeno sode ir danguje – Edenas buvo puikus pavyzdys ir parodo, kad viskas baigsis. Seksualiniai vyro ir žmonos santykiai jau pačioje pradžioje parodė vienybę Kristuje saugiuose namuose ir yra mūsų amžinųjų namų ir vienybės su Kristumi pavyzdys.

Neįtraukdama tinkamo seksualinio supratimo į Evangelijos žinią, bažnyčia atsisakė savo atsakomybės pasauliui, o jų balsas yra garsiausias ir didžiausias.

 Kitą savaitę mes ir toliau lyginsime romėnų pasaulį su Dievo kultūra, iki tol, palaiminimai,

 Džonas Fenas

 www.cwowi.org ir el. paštu john@cwowi.org

2022 m. balandžio 29 d., penktadienis

Seksas, seksualumas ir krikščionys

  Sex, Sexuality, and Christians  

Sveiki,

Visiems, kurie žino, kaip aš studijuoju Bibliją, man kontekstas yra viskas. Žinoma, daug ką galima suprasti perskaičius atskirą , tačiau gilesnis supratimas pasiekiamas, kai analizuojame ją  istoriniame  ir kultūriniame kontekste.

 Pavyzdys galėtų būti I Samuelio 24:3-5, kur Dovydas prisėlino prie karaliaus


Sauliaus oloje ir nukirto jo apsiausto kraštą, bet širdis jį paskatino atsiprašyti. Skaitant  be kultūrinio supratimo tikrai pakanka, kad pamatytume švelnią Dovydo širdį, bet yra  daugiau.

 

To meto paprotys, kaip ir iki šių dienų tarp kai kurių ortodoksų žydų, leidžia per laidotuves nukirpti mirusio žmogaus drabužio kraštą. Kutas ir apvadas reiškė Dievo Žodį, o apvado nukirpimo ceremonija yra simbolinis artimųjų paleidimas, nurodantis kad jų mylimas žmogus daugiau šioje žemėje nebėra susietas su Dievo Žodžiu, jis yra laisvas nuo įstatymo.

 

Kai Dovydas nukirpo karaliaus Sauliaus apsiaustą, tai tolygu, kad  jam pasakė: „Tu miręs žmogus“, tvirtindamas, kad Dievas pasirinko Dovydą vietoj Sauliaus, ir kad Saulius gyveno  skolintu laiku. Tai suteikia visiškai naują gilumo lygį šiai trumpai ištraukai, ar ne? Be tos kultūros ir istorijos informacijos ji nėra išsami, kontekste ji tiesiog įgauna gilumo.

 

Taip yra su ankstyvosios krikščionybės supratimu ir mokymu apie seksualumą. Galime skaityti apie Adomą ir Ievą ir apie tai, kaip jiedu taps vienu kūnu ir įgyjame tam tikrą supratimą, bet yra ir daugiau. Galime perskaityti Pauliaus žodžius apie santuoką ir net seksualinius santykius ir įgyti prasmę turintį paviršinį supratimą, bet kai mes įtraukiame NT į šių dienų kultūrą ir platesnę žydų kultūrą, kurioje Paulius buvo užaugintas, mes suvokiame daug giliau. .

 

Kaip viskas prasidėjo

Pradžios 2:15-24 yra pirmoji detalė apie žmogų ir jo santykius su Kūrėju ir sutuoktine bei seksualinį jų santykių aspektą.

 

18-20 eilutėse mums sakoma, kad Viešpats Dievas pasakė savyje, kad Adomui nebuvo gera būti vienam. Bet Viešpats Dievas Adomui apie tai nieko nesakė. Vietoj to, Adomas turėjo padaryti savo išvadą. Kad padėtų procesui, Viešpats Dievas visus gyvūnus atvedė Adomui, kad jis galėtų juos pavadinti.

 

Girdėjau rabiną kalbant apie tai, kaip Adomas pažino jų prigimtį, ir kur jie dera kūryboje, ir taip buvo suteikiami atitinkantys  vardai. Adomas ne tik pamatė gyvūnus, bet ir pažino jų prigimtį, vietą gyvūnų pasaulyje ir pan.

 

Tiesą sakant, žydų istorikas Juozapas pasakoja, kad Adomui, Setui ir Enochui Viešpats Dievas, jų Kūrėjas, suteikė puikų supratimą apie  visą žemę, žvaigždes ir visatą ir  kaip visa tai veikė. Adomas ne tik pamatė gyvūną ir sugalvojo jam pavadinimą, vardas buvo suteiktas visiškai supratus jo vietą natūralioje tvarkoje.

 

Juozapas taip pat rašo, kad gyvūnai anuomet mokėjo kalbėti, kad Adomas suprato jų mintis ir jausmus. Tikiu, kad Juozapas apibūdino pažinimo žodžius, kad Dvasios dėka Adomas pažino gyvūnų mintis ir jausmus, nes tą patį patyriau savo „kelionėje“ po dangų su ten sutiktais augintiniais ir gyvūnais.

 

Tik išvardijęs visus gyvūnus, Adomas dabar suprato, kad jie visi turi poras – kad yra patinas ir patelė, bet jis pats neturėjo poros. Tik tada mums buvo pasakyta, kad Viešpats Dievas giliai užmigdė Adomą ir paėmė dalį jo kūno, šonkaulį, kad suformuotų Ievos kūną, taip ją sukurdamas.

 

Kas juos sukūrė?

Kristus ir bažnyčia

Biblijos aiškinimo taisyklė yra tokia, kad Senąjį Testamentą suprantame Naujojo Testamento akimis. Paulius Efeziečiams 5:25-32 rašė, kad santuokinė sąjunga tarp vyro ir žmonos yra Kristaus ir surinkimo(bažnyčios) sąjungos pavyzdys. Dėl to vyro ir žmonos seksualinis aktas yra dvasingas, mistiškas, susietas su kūrinija ir didesne visata.

 

Pradžios 1:26 mums sakoma: „Dievas pasakė, kad padarykime žmogų pagal savo atvaizdą, pagal mūsų panašumą“, ir tai yra žodis „Elohim“ arba dievai. Tėvas, Sūnus, Šventoji Dvasia. Tačiau 2 skyriuje yra Tas, kuris išeina iš Elohimo (Tėvo, Sūnaus, Dvasios), kad asmeniškai įsitrauktų į žmogaus kūrimą. Jis identifikuojamas kaip Viešpats Dievas arba Jehova Elohimas.

 

Pradžioje ir Išėjimo knygoje Viešpats Dievas matomas kaip Tas, kuris sukūrė žmogų ir kvėpė į jo molinį kūną, kad paverstų jį žmogaus kūnu. Jis pasirodė Abraomui ir Sarai. Jį mato kiti ST pranašai. Ir iki šiol Jis identifikuojamas kaip Tas, kuris kalbėjo su Moze iš degančio krūmo.

 

Išėjimo 3 skyriuje: 14-15 Mozė turi degančio krūmo patirtį. Jam pasirodė Viešpats ir identifikuoja save kaip „AŠ ESU, KAS ESU; todėl jūs pasakysite Izraelio vaikams, kad AŠ ESU, atsiuntė mane pas jus“. Ir Dievas tarė Mozei: „Pasakysite Izraelio vaikams, kad Viešpats Dievas (Jehova Elohim) Abraomo, Izaoko Dievas, Jokūbo Dievas, atsiuntė mane pas jus...

 

Mes matome, kad Viešpats Dievas yra AŠ ESU. Kai Jėzus pasakė religiniams vadovams Jono 8:54-59, kad Abraomas džiaugėsi matydamas savo dieną ir kad Jis pažinojo Abraomą, Jis pridūrė: „Prieš Abraomą, aš ESU“. Jie iškart suprato, kad Jėzus teigė esąs tas, kuris kalbėjo su Moze iš degančio krūmo ir pasirodė Abraomui, ir buvo tas, kuris buvo Edeno sode – todėl jie ėmė akmenis, kad nužudytų Jį už piktžodžiavimą. . Bet Jis „pasislėpė“ ir ėjo tarp jų.

 

Užmegzkite ryšį

Jėzus taip pat paskelbė savo vardą AŠ ESU Jono 18: 5-6, kai jie atėjo Jo suimti, sakydamas: „Aš tau sakiau: AŠ ESU, dabar paleisk tuos kitus. Kai Jis pasakė „AŠ ESU“, jie visi pasitraukė atgal ir nukrito ant žemės“.

 

Jis taip pat teigė esąs AŠ Esu Mato 14:27-28, kai mokiniai pamatė Jį vaikščiojantį vandeniu: „Būkite drąsūs; AŠ ESU, dabar nustok bijoti. Tada Petras atsakė: „Viešpatie, jei tu... AŠ ESU), liepk man ateiti pas tave eiti vandeniu“. (Tai nebuvo klausimas, ar Jis yra vaiduoklis, ar ne, tai buvo Jo teiginys, kad AŠ ESU)

 

Iš šių teiginių galime atsekti mūsų Viešpaties ryšį su žmogumi. Jis buvo AŠ ESU dabar tapęs kūnu, kuris anksčiau pasirodė Mozei degančiame krūme, Abraomui Pradžios 18 ir 15 skyriuose ir vaikščiojo su Adomu ir jo žmona Sode. Išėjimo 3:14–15 Jehova Elohimas pavadino save AŠ ESU – Tas, kuris sukūrė Adomą ir Ievą.

 

Kai Paulius kalba apie Kristų ir bažnyčią, yra tiesioginė nuoroda į Viešpatį Dievą, mūsų Viešpatį, sukūrusį vyrą ir jo žmoną ir sakantį, kad jie taps vienu kūnu atgal Edeno sode. Dėl to vyro ir žmonos seksas, tiesiogiai susijęs su kūrinija, su Kristumi ir bažnyčia, yra mistiškas. Nesvarbu, ar dėl pramogos, ar dėl gimdymo, seksualinė vyro ir žmonos sąjunga yra dvasinė ir tiesiogiai susijusi su didesne visata, kurioje buvo sukurtas žmogus.

 

Kiekvienas augalas, kiekvienas gyvūnas buvo sukurtas daugintis. Aukštesni gyvūnai buvo sukurti poromis. Adomas ir Ieva buvo viena,  Ieva negavo savovardo tol, kol jie nenusidėjo. Pradžios 5:2 mums sakoma: „Jis pavadino juos Adomu tą dieną, kai jie buvo sukurti“.

 

Jie buvo viena. Kai Kristus, Viešpats Dievas, sušuko: „Adomai, kur tu? Atėjo ir Adomas, ir jo žmona, nes jie buvo vadinami Adomu. Ieva buvo sukurta taip, kaip mikroskopu matome besidalijančias ląsteles – Viešpats Dievas tiesiogine to žodžio prasme paėmė vyro šonkaulį ir pradėjo dauginti ląsteles į įvairias kūno dalis, kol buvo sukurta visiškai susiformavusi moteris. Jie buvo viena, pagaminti iš tos pačios medžiagos, tačiau individualūs, kiekvienas turėjo dvasią ir sielą.

 

Šis mistiškas, su kūryba susietas seksualumo elementas bažnyčioje pasimetė. Matome to žvilgsnį, kai Paulius rašo apie vyrą ir žmoną ir „aš kalbu apie Kristų ir bažnyčią“, o mūsų protas tiesiog užsidaro, nesugebėdamas suvokti mistinių Biblijos seksualumo elementų.

 

Taigi mes pradedame šią seriją, remdamiesi tuo, kas buvo prarasta mūsų šiuolaikiniame pasaulyje; Seksas tarp vyro ir žmonos yra fizinis gilesnės malonės ir meilės patvirtinimas jų širdyse, kaip Kristaus ir bažnyčios pavyzdys. Pirmiausia išsamiai aprašoma, kaip jie nuogi stovėjo priešais savo Kūrėją, Tą, kuris vieną dieną taps žmogumi, kad mirtų už pasaulio nuodėmę. Tačiau čia, žmogaus istorijos pradžioje, seksas suprantamas tinkamame kontekste. Mistinis, Dievo ir žmogaus sąjungos tipas, kalbantis apie žmogaus, kaip aukščiausio ir geriausio Dievo kūrinio, vietą kūrinijoje.

 

Kitą savaitę nuo čia tęsime toliau. Iki tol, palaiminimai,

Džonas Fenas

www.cwowi.org ir el. paštu john@cwowi.org

2022 m. balandžio 27 d., trečiadienis

Pagoniškos šventės # 2 iš 2

 Pagan Holidays #2 of 2

 Sveiki. Tęsdami ten, kur baigėme, klausiame: ar turėtume švęsti buvusias pagoniškas šventes, tapusias krikščioniškomis?

 Ką daryti, kai ateina šventės ir laikomės vienos nuomonės, o mylimas žmogus tiki


kitaip? JAV turime posakį „pasirinkti aukštesnį kelią“, o tai reiškia susilaikymą nuo to, kas gali sukelti nesutarimus, dėl laikinų dalykų. Tai reiškia vaikščioti meilėje ir nepastebėti skirtumų vardan santykių. Oho, tai yra būti krikščionimi! Tai tiesiog  beprotiška, bet  gali pavykti!

 

Eikite į Kalėdų vakarėlį 2 valandoms ir pagerbkite savo viršininką ar giminaitį; jūs nepritariate Kalėdoms, jei jomis netikite, bet  pritariate savo santykiams su kitu asmeniu ar žmonėmis. Būk didesnis žmogus. Žmonės nesuvokia meilės. Jie nesuvokia, kad mylėti žmogų nėra pritarimas jam ar jo gyvenimo būdui, tu tiesiog myli juos, nes Dievas jį sukūrė.

 

Ar jūsų reikalas teisingas?

Laiške Romiečiams 14 Paulius susiduria su nuomonėmis vietiniame surinkime. Prisiminkite, kad ir visi krikščionys paminėti nuo Apaštalų darbų iki Apreiškimo,  susitiko namuose. Paulius rašo krikščionims susirenkantiems namuose. Kai kurie  jų turėjo susidarę  tvirtą nuomonę apie tuos,  kurie sėdėjo prieš juos  toje pačioje „svetainėje“. „Aš nesutinku su...“ – aidi iš Romiečiams 14 skyriaus puslapių.

 

„Priimk tą, kuris yra silpnas tikėjime, bet venk ginčų“. Čia pat, 1 eilutėje, Paulius susiduria su įvairiomis nuomonėmis. Jis sako, kad kalbėkite apie savo skirtumus, bet ne iki ginčų. Jis daro skirtumą tarp absoliučios moralinės tiesos ir atskirų  asmenų nuomonės. Nuomonė turi paklusti Kristui. Kaip tai daroma?

 

Problemos buvo trys:

Kai kurie sakė, kad valgo tik daržoves, ir jie nesutinka su tais, kurie valgo mėsą. Kai kurie pamaldoms pasirinko būtent vieną kažkurią savaitės dieną, ir nesutiko su jokia kita nuomone. Trečioji problema buvo vynas, čia paminėtas tik kartą, 21 eilutėje. Vieni sakė, kad gerti vyną yra gerai, kiti sakė, kad ne. Tie patys klausimai buvo aptarti I Korintiečiams 8 ir 10. Kai kurie klausimai susiję su stabų garbinimu, kai kurie susiję su žydų šabais ir dietomis, kai kurie tiesiog apie asmeninį pasirinkimą.

 

 10 eilutėje Paulius sako jiems, kad kiekvienas  mūsų yra Viešpaties tarnas, ir Jis priima mus abu, nepaisant mūsų nuomonės dėl ypatingų dienų ar datų. Jis klausia: kodėl teisiate svetimą tarną? Ach. Kitas asmuo yra Viešpaties tarnas, ir jei Jis jį priima, tai ne mūsų reikalas. Jei Jis nori, kad jie pasikeistų, tada Jis su jais ir susitvarkys, tai ne mūsų reikalas. Tai tarp jų ir Viešpaties.

 

Jis taip pat sako, kad jei žmogus išskiria  dieną, kada reikia garbinti, jis tai daro Viešpačiui. Žmogui, kuris neturi ypatingos dienos, jis tai daro  taip pat  Viešpačiui. Neteisk svetimo  tarno.

 

Kolosiečiams 2:10-23 Paulius pasakoja apie užbaigtą Jėzaus darbą ant kryžiaus ir apie tai, kad mes esame tobuli Jame. Tada jis sako: „Todėl neleisk niekam teisti jūsų dėl valgio ar gėrimo ar šabo dienų...“ Kodėl? Nes tu esi tobulas Kristuje. Tai taip paprasta. Man kiekviena diena yra ypatinga diena Jį garbinti. Man kiekvienas maisto kąsnis yra ypatingas, nes jį davė Jis. Aš esu tobulas Jame, todėl turiu laisvę garbinti bet kurią dieną, kurią noriu, ir laisvę valgyti arba nevalgyti, ką noriu. Gyvenu  jau nugalėtojo pozicijoje, nes manyje yra Kristus. Oho.

 

Kalėdos? Velykos?

Nepraleiskite svarbiausio. Paulius sakė, kad tai nėra kieno nors reikalas, kai kalbama apie asmeninę nuomonę. Jis rašė Romiečiams 14 skyriuje, „būkite visiškai įsitikinę savo protu“ – neturėtume elgtis kaip gynėjai ar evangelistai savo nuomonės. Kitas žmogus ar gyvena ar miršta, tai  dėl Kristaus. Mes taip pat. Taigi, tai ne mūsų reikalas.

 

Prieš daugelį metų girdėjau K. E. Hagin pasakojus, kaip vienas  vyras jų surinkime sukritikavo jo žmonos skrybėlaitę. Ken jam pasakė kažką panašaus:  „Rūpinkis  savo reikalais, ji rengiasi dėl savęs ir manęs, o ne dėl tavęs“. Juokinga.

 

Tai tikrai taip paprasta. Jei šis principas bus suprastas, jis nukreips žmogų nuo savo nuomonės į  Kristaus paklusnumą visose gyvenimo srityse. Galite pasakyti „aš daryčiau dalykus kitaip“ arba „aš netikiu taip“, o tada leiskite čia ir sustoti. Tai reiškia, kad jūsų nuomonė niekada neturi sukelti nesutarimų ar atskilimo jūsų širdyje.

 

O kas, jei jų gyvenime yra dalykų, su kuriais jūs nesutinkate? O kas, jei jie viską tvarkytų kitaip, nei tikėjotės ar norėjote? Kai formuojame nuomonę, o kiti nesutinka su mūsų nuomone, turime pasirinkimą. Kai atrandame Žodį, kuris čia ir kitur sako neteisti svetimo tarno, turime įsakyti savo emocijoms ir mintims paklusti Kristui. Kai Jėzus pasakė, kad pirmiausia reikia išimti rąstą iš savo akies, o tik tada ištraukti krislelį iš  kito žmogaus akies, Jis iš tikrųjų norėjo kad gyventumėte būtent  taip. Tai reiškia disciplinuoti mintis ir jausmus.

 

Jei šeimos narys ar draugas pastatė eglutę, jūs neturite rodyti savo pasibjaurėjimo ar nepritarimo ar jų vengti. Jie švenčia viešpaties gimtadienį su visomis dekoracijomis  Viešpačiui, arba todėl, kad tai tik tradicija, o jūs nešvenčiate Kalėdų Viešpačiui – taigi jūs esate lygūs. Užaukite pagaliau ir išmokite gyventi taikoje vienas su kitu.

 

Jei žmogus leidžia, kad jo vaikai ridentų  kiaušinius, jie negarbina pagonių deivės, jie tiesiog linksminasi ir net negalvoja apie 1000 metų senumo pagonišką paprotį. Tai tik kiaušinių dažymas, kuris iš tikrųjų siekia 1000 metų atgal, kai Rytų Bažnyčia dažydavo kiaušinius raudonai, kad primintų apie naują gyvenimą Kristuje ir Jo kraują, pralietą už juos.

 

Remdamiesi šiais dalykais:

Efeziečiams 4:2 ir Kolosiečiams 3:13 Paulius liepė priimti vienas kitą. Žodis, išverstas „pakęsti“ arba „nusileisti“, reiškia „ištverti, taikstytis, nusileisti, kantrybė, tvirtumas ir atkaklumas“. Kiek krikščionių tai demonstruoja vieni kitiems? Surinkimo atžvilgiu?

 

Ar krikščionys žinomi, kaip tie, kurie  šokinėja surinkime , o  internete kritikuoja, atsisako prenumeratos arba kalba prieš asmenį, kuris tiki kitaip nei jie? Ar „Covid“ ir JAV rinkimai neparodė daugelio tikinčiųjų nebrandumo šioje charakterio srityje?

 

Kai Paulius rašė savo pirmąjį laišką Korintiečiams, 11 skyrius buvo apie kai kurių „baltosios apykaklės“ tikinčiųjų nenorėjimą valgyti,  Viešpaties vakarienės kartu  su „mėlynosios apykaklės“ tikinčiaisiais. Taigi, prieš prisijungdami prie kitų susirinkimo, jie  pavalgydavo kieno nors namuose ir net prisigerdavo. Paulius jiems pasakė, kad dėl  išankstinio nusistatymo jie neišskyrė Kristaus kūno tinkamai ir tai  paveikė jų imuninę sistemą (kaip mes pasakytume šiandien), taigi, daugelis buvo „silpni, sirgo ir net  anksti mirė“.

 

11:19 jis jiems pasakyta, kad šis išankstinis nusistatymas atskleidė tuos, kurie buvo subrendę ir tobuli, ir tuos, kurie buvo nesubrendę. Tai gera pamoka šiandieniniam pasauliui. Kai matai žmogų, formuojantį nuomonę ir linkstantį  ginčytis ar įsiskaudinti, žinok bendrame paveiksle, tai parodo, kas yra subrendęs ir vaikšto Dievo keliais, o kas ne. Kiekvienas gyvenimo įvykis suteikia galimybę augti . Jei priimame kaip iššūkį, kad ego nesvarbu, o tik Kristus, mes greitai augame.

 

Praktiniame lygmenyje

Leiskite man pasidalinti tuo, ką Viešpats padėjo suprasti mano žmonai Barbarai prieš daugelį metų, kai mūsų vaikai buvo maži. Mums iškilo klausimų dėl  Helovyno  kostiumų , ir į juos  turėjome atsakyti. Mes gyvename nuo paauglystės, atmesdami savo nuomones dėl Dievo absoliutų, metama savo nuomones tarsi į Dievo absoliuto sieną, ir tai, kas nukrenta, leidžiame nukristi, o tai, kas prilimpa prie Jo sienos, pasiliekame, jei tai prasminga. Galime sakyti, kad nesvarbu, kuo tikime, norime, kad Jo žodis būtų paskutinis ir Jis mus pataisytų.

 

Ji kovojo su mūsų berniukais, norinčiais persirengti ir gauti saldainių, bet negalėjo iš karto aiškiai suprasti, kad Helovynas šiuolaikiškai švenčiant visokius blogus ir tamsius dalykus  skiriasi nuo kitų pagoniškas šaknis turinčių švenčių. Po to  ji suprato: "Kitos šventės sėkmingai paverstos Kristaus šventėmis, bet Helovynas niekada nebuvo paverstas krikščioniška švente. Tai lieka velnio ir viso to, kas bloga ir tamsu, šventė." ir tik tam skirta ši šventė.

 

Negalėjome pakeisti nacionalinės kultūros per Helovyną, bet galėjome ir padarėme įtaką mūsų šeimos ir surinkimo kultūrai. Persirengiančių kostiumais vaikų   neliko, bet nors mes atsiribojame nuo tamsesnių temų,  vaikai visada norės saldainių. Taigi mes radome įvairių būdų tuo metu  švęsti gyvenimą Kristuje. Tuo metu mes šventėme derliaus šventę, minėjome žmones, ateinančius pas Viešpatį Jo derliaus nuėmimui, dėkodami už gausų sodo derlių, taip pat suruošdavome kitokius  šeimos bei surinkimo vakarėlius ir šventės.

 

Ar turėtume švęsti buvusias pagoniškas šventes paverstas krikščioniškomis?

Tai atsakymas kiekvienai širdžiai. Supratau, kad klaidinga religija nekenčia laisvės. Jis stengiasi kiekvieną gyvenimo elementą sudėti į aiškiai apibrėžtą elgesio tvarką. Ar tai būtų Senojo Testamento aukos – jei aš tai padariau, tai 2 balandžiai ir x šekeliai, arba jei tai padariau, tai ožka ir grūdai, kuriuos reikia paaukoti – religija bando apibrėžti visus įmanomus veiksmus ir pasekmes gyvenime.

 

Malonė yra daug sunkesnė nei Senojo Testamento įstatymas. Įstatymas matavo veiksmą, bet ne širdį. Malonė matuoja širdį. Pats Viešpats mumyse, matuoja ir kritikuoja mūsų mintis ir motyvus (Hebrajams 4:12-13). Kiekvienas iš mūsų esame Jam atskaitingi kaip Asmeniui.

 

Pastebėta, kad mes vertiname kitus pagal jų veiksmus, tačiau vertiname save pagal savo ketinimus. Vaikščiokite mylėdami . Susilaikykite nuo nuomonės apie dalykus, kurie nėra jūsų reikalas. Tai lengva, kai įprasi susigaudyti, supranti, kad jie atsiskaito  Viešpačiui, o ne mums... Tai tikrai pašalina spaudimą ir stresą... tai jų istorija.

 

Nauja tema kitą savaitę, iki tol, laiminu,

Džonas Fenas

www.cwowi.org ir el. paštu john@cwowi.org

2022 m. balandžio 25 d., pirmadienis

Pagoniškos šventės Nr. 1 iš 2

 Pagan Holidays #1 of 2

Sveiki.  Jėzaus  prisikėlimo šventė, taip vadinama Velykos, Jėzaus gimimo šventė (Kalėdos), Helovynas ir, galbūt, Valentino diena, yra visos buvusios pagoniškos šventės, kurias Romos katalikų bažnyčia prieš šimtmečius pavertė vienaip ar


kitaip „krikščioniškomis“. Kokiu mastu turėtume dalyvauti?

 Ar Paulius sprendė tokias problemas? Ką galime sužinoti iš Naujojo Testamento raštų?

 

Pirma, šiek tiek istorijos

Manau, kad visiems žinoma, kad Jėzus gimė rudenį arba pavasarį. Aš jau rašiau, įrodydamas tai iš Šventojo Rašto ir istorijos. Ir manau, kad suprantame, kad Marija ir kitos moterys neieškojo velykinių kiaušinių, kai jos ėjo į kapines  tą sekmadienio rytą.

 

Daugelis supranta, kad Helovynas turi pagoniškas šaknis, paprastai manoma, kad šventė yra keltiška, ir per šimtmečius buvo „krikščioninta“ įvairiais Romos katalikų įsakais ir praktika.

 

Valentino diena neturėjo romantiškų elementų, kol „anglų literatūros tėvas“ Chauceris XX a. XX a. neparašė eilėraščio apie Valentino dieną. Daugelis jos šaknis sieja su Romos pagoniška Luperkalijos švente, kuri buvo surengiama vasario 15 d., kai buvo sakoma, kad jauni vyrai atsirinkdavo moteris eiti kartu ir... na, žinote.

 

Senovės Graikijoje gimtadieniai buvo švenčiami gaminant apvalų pyragą ir ant jo uždedant žvakutes. Gimtadieniai buvo švenčiami siekiant pagerbti Artemidę, mėnulio deivę (Diana buvo romėniškas atitikmuo, žr. Apaštalų darbų 19:24–35). Tortas buvo apvalus kaip mėnulis, o kaip auka buvo uždegtos žvakės. Tada švenčiantysis tyliai melsdavosi Artemidei/Dianai ir užpūsdavo žvakes, manydamas, kad dūmai nuneša jų maldą iki (mėnulio) deivės.

 

Todėl kyla klausimas....

Tik remiantis principu: ar kas nors iš mūsų garbina senovės žmonių dievus ar deives, kai ką nors sveikina su gimtadieniu? Kai močiutė sugalvoja norą  ir užpučia 93 žvakes ant savo gimtadienio torto arba 2 metų vaikas daro tą patį, ar jie meldžiasi mėnulio deivei?

 

Ar kviesdami savo brangiausią  žmogų vakarienės vasario 14 d. ir išreikšdami savo meilę ar draugystę, garbiname vaisingumo deivę? Ar tai, kas pradžioje buvo pagoniškas simbolis, pavyzdžiui, Kalėdų eglutė, reiškia, kad mes pasikviečiame pagonišką vokiečių dievą Odeną, papuošdami eglutę savo namuose? Ar dovanodami dovanas automatiškai garbiname ar gerbiame romėnų dievo Mitros gimtadienį gruodžio 25 d.?

 

Ar įmanoma gerbti Viešpatį ir vieni kitus, nesusiejant savo širdies ir veiksmų su kokia nors   1000 metų senumo pagonių praktika?

 

Ar leisdami savo vaikams ar anūkams ridenti velykinius kiaušinius atsiveriame pagoniškos vaisingumo deivės garbinimui? Kokiu momentu, jei apskritai įmanoma įsileisti į šiuolaikinę tikrovę senovinius pagonių papročius, kurie nuo to laiko nugrimzdo į beprasmę istoriją? Ar galime atskirti pagonišką istoriją nuo savo širdies ir šiuolaikinės praktikos?

 

Ar atskleidžiama mūsų veidmainystė, jei statome žvakes ant torto arba dalyvaujame gimtadienyje, pagerbiame mylimą žmogų, užpučiame žvakes, o tuo pat metu atsisakome švęsti Kristaus gimtadienį?

 

Galbūt ką nors pagerbti per gimtadienį ar švęsti Viešpaties gimtadienį nereiškia, kad pritariame pagoniškoms tokių švenčių šaknims ar su jomis sutinkame. Galbūt mes gerbiame Viešpatį savo širdimis ir veiksmais, nesuteikdami savo šventėms jokios pagoniškos prasmės.

 

Galbūt tai tiesiog reiškia, kad gerbiame Viešpatį švęsdami Jo Prisikėlimą  arba Jo gimimą  – be jokio kito prisirišimo širdyje. Kai kas nors prieštarauja: „bet jis gimė ne tą dieną“, aš klausiu, ar jie ar kas nors, ką jie pažįsta, kada nors šventė gimtadienį kitą dieną nei tikrasis gimtadienis? Kai jie sako „taip“, aš klausiu, ar jie gerbia save ar kito žmogaus  pasirinktą dieną, tai kodėl jie negali pagerbti savo Viešpaties specialiai Jam parinkta diena?

 

Nuomonė prieš moralinę teisę

Moraliniam absoliutui nėra jokių prieštaraujančių argumentų. Pavyzdžiui, neteisinga nužudyti. Tai ne nuomonė, tai faktas. Žmogaus gyvybė turi vertę. Iš to kyla kitos tiesos; jei negerai žudyti, nes gerbiame žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą ir Jo jiems duotą gyvybę, tai taip pat neteisinga niekinti tuos, kurie davė mums gyvybę šiame pasaulyje, mūsų tėvus ir  toliau, neteisinga vogti, geisti , pasiduoti geiduliams, kam nors meluoti. Mes gerbiame gyvenimą ir tos tiesos yra absoliučios.

 

Tačiau nuomonė apibrėžiama taip: „Įsitikinimas ar išvada, kurios laikomasi su pasitikėjimu, bet kuri, neparemta faktais ar asmeniškai paliudytais įrodymais ir asmeniniu sprendimu, priimtu dėl asmens ar daikto“.

 

Nuomonė nėra absoliutas. Kiekvienas žmogus turi valdyti savo emocijas ir mintis, kai kalbama apie kitų gyvenimą. Paulius II Korintiečiams 10:4-6, 5 eilutėje rašė: „Mes sugriauname prieštaravimus ir visas prieš  Dievo Žodį pasiaukštinusias  nuomones, kurios prieštarauja Dievo pažinimui, ir paimame savo mintis į nelaisvę Kristaus paklusnumui“. (ESV)

 

Mes pykstame arba įskaudinami, nes jie tiki kitaip nei mes... užpildykite tuščią vietą... politika, rinkimai, bažnyčios kilimo spalva, ką žmogus žiūri per televizorių ar kokius filmus mėgsta, kokiame name gyvena , ką jie dėvi...ir taip toliau. Mes formuojame nuomonę, kažkas jai prieštarauja, tada  supykstame, įsiskaudiname arba nutraukiame bendrystę ir  jaučiamės visiškai teisūs, nes jie laikosi arba daro tai, su kuo mes nesutinkame.

 

Yra įvairios priežastys, kurios atveria mus gyvenimui turint suformuotą  labai  tvirtą  nuomonę. Ji labai  valdinga, kaip buvo ir  mano mama. Jis  kontroliuoja kaip mano senas viršininkas. Jis  rėkia kaip mano dėdė, kuris  mane labai  įskaudino. Jis panašus į mano buvusį  pastorių, kuris... ir tai galima tęsti. Norėdami augti Kristuje, turime pagrįsti savo nuomonę ne remdamiesi savo praeities patirtimi, o tik nagrinėjamos problemos faktais. Kai išvados padaromos remiantis faktais. Tik faktais.

 

Ir visa tai nėra pagrįsta absoliučia moraline tiesa. Tiesiog tuo mes tikime. Iš tiesų, kai tai atsitinka, mūsų problema yra su mūsų Viešpačiu, o ne su kitu asmeniu. Mes negalime turėti  jokios nuomonės tiek, kad ji sukeltų nesutarimus ar išsiskyrimą su kitu asmeniu.

 

Jokūbas vėliau rašė 3:14: „Kai jūsų širdyse yra pavydas ar nesutarimai, nebūkite tuo patenkinti, nemeluokite  tiesai“. Kitaip tariant, jūs žinote, ką sako Žodis, nemeluokite tam, ką jau žinote savo veiksmais ir nuomonėmis, pateisindami savo nesutarimus / susiskaldymą – jūs žinote tiesą, pripažinkite  ją ir susitvarkykite savo širdį.

 

Šios eilutės mums sako, kad Dievo pažinimas paneigia mūsų nuomones, ir mes turime pakoreguoti jas, kai jos skiriasi nuo to, ko mus moko Šventojo Rašto absoliutai ir mūsų Viešpats.

 

Tačiau praktiškai, kada turime pasilikti savo nuomonę sau, ką darome, kai švenčiame Jėzaus gimtadienį, o draugas ar šeimos narys ne? Jei nešvenčiame Jėzaus gimtadienio, bet reikia eiti į šventinius vakarėlius ir pietus? Ką daryti, jei vaikai nori ridenti kiaušinius, bet mes norime pabrėžti Viešpaties prisikėlimą? Kaip mes elgiamės  su meile šiuose dalykuose? Kaip pasilaikyti savo nuomonę sau, kad nenusidėtume ir nepagerbtume kokio nors demono atėjusio iš  senovės pagoniškos šventės? O kaip turėtume patarti draugams, kurie klausia, ką daryti?

 

Kitą savaitę keletas praktinių atsakymų, kaip tai išspręsti... iki tol, laiminu,

Džonas Fenas

www.cwowi.org ir el. paštu john@cwowi.org

2022 m. balandžio 20 d., trečiadienis

Savižudybė 2 iš 2

Suicide 2 of 2

 Sveiki,

  Praėjusią savaitę pasidalinau keliomis asmeninėmis patirtimis ir taip pat iškėliau klausimą apie savižudybės apibrėžimą. Taip elgiausi dėl to, kad viena denominacija moko, kad žmogus, nusižudęs, automatiškai patenka į pragarą, ir ši


doktrina persimetė į kai kurių krikščionių, nepriklausančių šiai konfesijai, įsitikinimus.

 Mano patirtis rodo, kad dauguma krikščionių turi klausimų, todėl tai skatina  mums pagalvoti, kuo tikime ir kodėl tuo tikime, taigi, daug pavyzdžių ir iškeltų klausimų.

 Kai žmogus pradeda galvoti apie savižudybę, jis galvoja neteisingai. Jo emocijos nėra tinkamos, ir dažnai aplinkiniams sunku visa tai pamatyti. Žmogus gali metų metus grumtis su mintimis apie savižudybę, niekam apie tai nežinant.

 Ar smerkiame fiziškai sergantį žmogų?

 Emocinės ir psichinės ligos daugelį metų gali būti paslėptos nuo akių taip pat, kaip žmogus gali nuslėpti skaudančią nugarą ar kelius, artritą ar kitas ligas, dirbdamas ir tęsdamas įprastinį gyvenimą.

  Jei miršta fiziškai sergantis žmogus, ar galvojame, kad  dėl savo ligos jis patenka į pragarą? Žinoma ne. Taigi, kai žmogus serga emociškai ir atima sau gyvybę, kodėl mes abejojame, ar jis gali būti po to danguje? Savižudybė , tai- emocinės ligos pasekmė, bet kodėl turėtume manyti, kad ši liga automatiškai pasmerkia juos pragarui?

 Savižudybė yra savęs nužudymas. Ar tai neatleistina, ar galima atleisti?

 Turime prisiminti, kad Jėzus mirė už kitus, o ne už save. Kadangi tai buvo skirta kitiems, Jis negalėjo mirti už save, vadinasi, yra tik  1 nuodėmė, kurios neuždengė kryžius; Jo atmetimas.

 Atmesti išganymą reiškia piktžodžiauti Šventajai Dvasiai, kuri yra vienintelė išganymo priemonė. Atmesti Jos darbą, Jos pastangas atvesti mus pas Kristų,  reiškia atmesti Jėzų ir  to  neuždengia kryžius.

 Tai reiškia, kad savižudybę dengia kryžius. Jei pažįstate ką nors, kas nusižudė, ar svarstėte prašyti Tėvo atleisti jiems už tą žmogžudystę, kai stengiatės atleisti už tokį savanaudišką poelgį? Aš tai padariau dėl žmonių, kuriuos pažinojau, kurie taip baigė savo gyvenimą.

 Žmogus nusprendžia nužudyti save ne  dėl užgaidos. Tai ilgos minčių serijos, ilgai laikomos giliai viduje, kulminacija. Kaip ir praėjusią savaitę minėta moteris, kuri būdama 12 metų pradėjo nekęsti savęs, nes ją įskaudino mamos žodžiai ir ji laikė juos absoliučia tiesa. Mintys ir bandymai nusižudyti kaupėsi  laikui bėgant  ir tai nunešė ją į prarają. Dabar, kai nustatėme, kad vienintelė nuodėmė, siunčianti žmogų į pragarą, yra Jėzaus atmetimas, kokie yra praktiniai žingsniai, norint kam nors padėti?

 Kaip vietinis surinkimas  elgiasi su asmeniu, turinčiu minčių apie savižudybę?

  Nesvarbu, ar šventųjų susibūrimą švenčiate namuose, kaip mūsų tinkle, ar auditorijoje, padėti žmogui, turinčiu minčių apie savižudybę, yra labai svarbu. Reikia, kad 1 ar daugiau jo draugų padėtų jam išsiaiškinti priežastis, dėl kurių jis galvoja, taip kaip galvoja, ir kokios yra to šaknys. Kaip ir žmogui, sergančiam lėtine fizine liga, kuriai reikia ilgalaikės priežiūros, taip ir emocinei ligai gydyti gali prireikti daug laiko.

 Ir reikia atsiminti, kad jei žmogus rimtai nusiteikęs, niekas negalės sutrukdyti jam nusižudyti. Tiems, kurie jį mylėjo, emocijos svyruoja nuo pykčio dėl jo savanaudiško poelgio iki kaltės jausmo, kad nematė ženklų, ar nepadarė daugiau, kad jis neatimtų sau gyvybės. Tačiau paprastai žmogus nusižudo, kai yra vienišas ir niekas negali įsikišti.

 Kai kurie įspėjamieji ženklai gali būti kalbėjimas apie mirtį arba susirūpinimas mirtimi. Jie linkę atsiriboti nuo socialinių kontaktų, draugų, veiklos. Taip pat dideli nuotaikų svyravimai, kasdienės rutinos keitimas, įskaitant negalėjimą užmigti, pojūtis, kad pakliuvo lyg į spąstus, kalbėjimas apie savižudybę, mąstymas, kad kitos išeities nėra. Net apsilankymas pas žmones, kuriuos jie pažįsta, kad įsitikintų, jog su jais yra geri santykiai, gali būti pavojaus ženklas.

 Turėjome kaimynę, kurios gerai nepažinojome, bet iš kitų kaimynų supratome, kad jos vyras ir su ja gyvenęs suaugęs sūnus buvo smurtaujantys ir alkoholikai. Jos darbas buvo jos pabėgimas, bet kai darbe ji patyrė traumą, ji daugiau nebegalėjo dirbti. Kiekvieną akimirką kentėdama skausmą, ji tiesiog įstrigo tuose namuose. Jos suaugęs sūnus vogė iš kitų kaimynų , jį apimdavo pykčio priepuoliai ant bet kurio šalia esančio žmogaus. Jos vyras ir sūnus girtuokliaudavo, o jų muštynes​​girdėjo daug kaimynų. Policija dažnai atvykdavo raminti įsisiautėjusių , tik  darbas buvo jos kasdienis išsigelbėjimas, o susižalojus ji ir to neteko.

  Vieną dieną , kai dirbau kieme, tarsi atsitiktinai susitikome. Ji priėjo ir pradėjo nedidelį pokalbį, o tada paklausė: „Taigi, ar jums viskas gerai? Aš pasakiau, kad taip, žinoma, ir paminėjau, kad meldžiuosi už juos – ji pasakė ačiū ir kad taip pat meldžiasi kiekvieną dieną, tada išėjo. Maniau, kad tai keista, bet grįžau prie to, ką dariau. Maždaug po mėnesio aš atsikėliau įprastiniam  pasivaikščiojimui prieš aušrą ir pamačiau greitosios pagalbos automobilį, atvažiuojantį prie jų namų. Ji nuėjo į galinį savo namų kiemą , šovė sau į galvą ir mirė.

 Ar turime mylėti save?

 Mintys apie savižudybę yra privačios, todėl jei kas nors apie tai žino, tai dažnai bus šeima ar artimiausias draugas. Daugumoje bendruomenių yra daug išteklių padėti žmogui, bet, mano patirtimi, pagrindinės priežastys yra susijusios su absoliučios, besąlygiškos Tėvo meilės nepažinimu. Pažinti Jį ir realiai jį patirti, ne tik protu , ne tik mintimis, kad Tėvas ir Viešpats juos myli, bet ir iš tikrųjų pažinti Tėvą yra svarbiausia.

 Efeziečiams 3:15-20 Paulius meldėsi už juos, kad Tėvas savo Dvasia sustiprintų juos jų vidiniame žmoguje, kad jie pažintų Kristaus meilę, kuri yra anapus pažinimo – taip jis pasakė – Kristaus meilė yra anapus proto pažinimo  ir ją reikia patirti. Ta patirtis veda į meilę sau.

 Jei  kas nors ginčytųsi, kad Biblijoje nėra jokios teiginio, kad turime mylėti save, aš sutikčiau su tuo, kad tai yra savaime aišku. Jei tinkamai suprantame, kad Dievas Tėvas mus sukūrė, tada suprantame, kad esame šventi, ypatingi unikalūs. Tai sukuria meilės jausmą, kad kiekvienas žmogus yra unikalus. Gyvenimas tampa šventas. Kad tai būtų perkelta  iš teologijos  į natūralų pasaulį, pridėsiu šį mokslinį faktą: per kovą dėl pastojimo maždaug 300 000 000 spermatozoidų lenktyniauja apvaisinti tą vieną kiaušialąstę, ir iš tų 300 000 000 milijonų jūs laimėjote. Apsvarstykite tai. Jūs tiesiogine prasme esate 1 iš 300 000 000 – dėl jūsų verta kovoti.

 Tinkamame kontekste žmogus gali mylėti save, suvokdamas, koks jis yra unikalus ir ypatingas, o tai yra  patirtis vedanti į nusižeminimą  . Jis  turėtų nuolankiai ir dėkingai nukreipti savo širdį  link savo Kūrėjo, žinodamas, kad yra mylimas ir yra ypatingas kūrinys. Būtent tos meilės ir unikalumo suvokimas naikina  mintis apie gyvybės atėmimą, reikia būti užvaldytam tos didžios Tėvo meilės.

Žmogui, galvojančiam apie savižudybę, pasiūlykite galimybę melstis savais žodžiais, kaip meldėsi Paulius Efeziečiams 3:15-20. Kad Tėvas savo Dvasia sustiprintų jį  vidiniame žmoguje, kad jis pažintų Kristaus meilės aukštį, gylį, plotį, ilgį ir visą apimtį, tai, kas  yra daugiau nei proto pažinimas. Kad jis iš tikrųjų patirtų Jo besąlygišką meilę.

 Taigi, atsakymas  į mūsų klausimą: ne, nusižudęs žmogus automatiškai nepatenka į pragarą. Jie nebuvo sveikas emociškai, ir būtent jo santykiai su Viešpačiu arba jų trūkumas lemia amžinąjį žmogaus likimą.

 Nauja tema kitą savaitę, iki tol, palaiminimai,

 Džonas Fenas

  cwowi.org ir el. paštu john@cwowi.org