Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2020 m. lapkričio 24 d., antradienis

Apie laisvą valią, jei norėtumėte .... 2 iš 3, o gal 4

 John Fenn, About Free Will, if You'd Like....#2 of 3, or Maybe 4

Sveiki,

 Nustatę, kad esame suverenios būtybės, ir nei Dievas, nei velnias negali mūsų priversti nieko daryti, pastebime,  tai reiškia, jog esame 100% atsakingi už savo veiksmus. Mes esame suverenūs, tačiau esame sukurti, o ne patys iš savęs


 egzistuojantys, o tai reiškia, kad pirmiausia esame atskaitingi savo Kūrėjui, o paskui - vieni kitiems.

 Mes esame 100% atsakingi už savo veiksmus

Mes esame atsakingi už tai, ką galvojame, ką jaučiame, ką darome. Nesvarbu, ar gyvename rūmuose, ar kalėjime, esame atsakingi už savo mintis, emocijas ir veiksmus tiesiog dabar, šiandien, ten, kur gyvename. Kiekvienoje iš šių sričių yra įgalinimas vaikščioti su Juo, jei tik to norime.

 Krikščioniškoje rinkoje yra įvairiausios „tarnystės“, sukurtos pagal idėją, kad kažkas kitas yra atsakingas už mūsų dabartinę būklę. Bendra  tema yra ta, kad kažkas kitas neleidžia man būti viskuo, kuo galiu būti Kristuje. Kai kuriems tai gali būti prosenelė prieš 2 šimtmečius įleidusi į šeimą demoną, o dabar ta kartų dvasia neleidžia man būti viskuo, kuo galiu būti Kristuje.

 Gali būti, kad kažkas man nutiko, kai buvau vaikas ir emociškai pakenkė, todėl  taip elgiuosi savo gyvenime, todėl negaliu atitinkamai jaustis, jausti ar būti artimas Dievui.

 Gali būti, kad Dievas leido  kažkokiam asmeniui būti mano gyvenime,  ir jis man pakenkė, todėl dabar man sunku pasitikėti Viešpačiu.

 Gali būti, kad Dievo vyras ar moteris, kuriais pasitikėjau, atkrito nuo  malonės,  todėl nustojau tikėti Dievu.

 Yra visokių priežasčių, kurios iš esmės yra pasiteisinimai, kad nesate 100% atsakingi už savo mintis, emocijas, poelgius už tai, kur esate dabar. Žinoma, kiti daro mums įtaką, bet mes turime būti tokie, kaip teigė Paulius  Filipiečiams 4: 12-13: „12 Esu patyręs ir skurdą, ir perteklių. Visa ko esu ragavęs: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis.

13 Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina “.

Negalima dabar šaukti ant manęs vien dėl to, kad pamokslauju  tikrai teisingus dalykus.

 Naujojo Testamento tiesa sako, kad viskas prasideda iš naujo, kai mūsų dvasinis žmogus atkuriamas Kristuje. Nustokite bandyti rasti 1 dvasinį raktą, kuris atrakins jums dangaus turtus ir aprūpinimą. Jei kenčiame nuo emocinės ar fizinės būklės, perduotos per šeimą, priežastis nėra svarbi, SVARBU tik tai, kad „Jo žaizdomis  mes buvom išgydyti“ - šis I Petro 2:24 teiginys nėra pažymėtas žvaigždute, pažymint, „išskyrus tuos atvejus, kai yra giminės prakeikimas, ar giminės praeityje buvo  įsitraukę į okultizmą, arba ką kažkas padarė su tavimi, kai buvai vaikas“.

Gyvenime tikrai yra daugiau paslapčių, nei atsakymų, bet aš nesu įpareigotas išsiaiškinti kiekvienos paslapties apie praeities kartas mano šeimoje, bet esu atsakingas už vaikščiojimą su Tėvu ir Viešpačiu Jėzumi šiandien, dabar ten, kur aš esu gyvenimo. Yra daug dalykų, kurių mes nežinome šioje dangaus pusėje. Ilsėkis tame ir paleisk tai iš rankų.

 Pamenate efeziečius, kurie sudegino savo knygas apie okultizmą Apd 19, 19? Kur savo laiške Efeziečiams matote Paulių, kalbantį su jais apie jų praeitį ar jų šeimos istoriją, kuri atvėrė duris į okultizmą, ar dėl kurio praeities protėvio jie buvo tokioje ar kitoje būklėje, arba, kad  jų vaikystė  paaiškina jų dabartinę proto  ar fizinę kūno būklę.

 Jų nėra. Jis sako tiesiog apsivilkite Kristumi ir vaikščiokite Jame - tai Naujojo Testamento tiesa. Būkite atsakingi už save ir jei yra paslaptis, kodėl nesate pasveikęs ar kodėl turite tokių emocinių sunkumų, tada ieškokite Jo, kad gautumėte atsakymą, priartėkite prie Tėvo ir Viešpaties, nes jie gyvena jumyse, nesiekite formulės ar „dvasinio specialisto“, kad išspręstumėte savo problemą. Pasitarkite su kitais, taip, tačiau pagrindini s dalykas jūsų asmeninis santykis su juo.

 Kai atsistosime prieš Viešpatį duoti ataskaitos, nuosprendis nebus dangus ar pragaras, bet įvertinimas to, ką padarėme  nuo tada, kai pažinome Jį. Paulius korintiečiams I Korintiečiams 3: 1-15 sakė, kad kai kurie yra tik  kūdikiai Kristuje  valgantys dvasinį pieną, kai turėtų valgyti mėsą. Bet kadangi jie atsisako išaugti iš pavydo, nesantaikos, susiskaldymo ir jei tuos dalykus neša savyje iki mirties, jų darbai  bus kaip medis, šienas ir ražienos, sudeginti , kai jie stos prieš Kristų. Paulius paragino tuos kūniškus dalykus atidėti į šalį ir augti savo charakteriu Kristuje, formuojant dvasinį auksą, sidabrą ir brangakmenius, kurie papuoštų jų gyvenimą.

 Nesvarbu, kas nutiko tau gyvenime, dabar, būtent šią dieną, atidėk tai ir garbink Viešpatį ir nuo šios dienos prisiimk atsakomybę už savo mintis, savo jausmus, poelgius. Pakilkite į Jo aukštesnius kelius ir mintis, kaip mums pasakyta Izaijo 55 skyriuje, palikdami savo kelius ir mintis.

 Trumpai tariant, mes vaikštome su Dievu, nes Jis yra Dievas, o ne dėl to, ką Jis mums padarys. Ištyrinkite savo motyvus, mes esame 100% atsakingi už save.

 Laisva valia reiškia, kad mums leidžiama klysti

Tai, kad mums leidžiama klysti, reiškia, kad Dievas yra tame procese. Kaip jau anksčiau sakiau; labai dažnai Dievas nėra įvykyje, Jis yra atsakas į įvykį.

Tai reiškia, kad žmogus gali Jį sutikti kelyje, kuriuo nuėjo, kad Jo išvengtų.

Nesvarbu, kas nutiko tau gyvenime, dabar, būtent šią dieną, atidėk tai ir garbink Viešpatį ir nuo šios dienos prisiimk atsakomybę už savo mintis, savo jausmus, poelgius. Pakilkite į Jo aukštesnius kelius ir mintis, kaip mums pasakyta Izaijo 55 skyriuje, palikdami savo kelius ir mintis.

 Tai reiškia, kad Jis mėgaujasi procesu. Kvantinės fizikos būdu galėtume sakyti, kad Dievas yra Dvasia su dvasiniu kūnu, o dangus yra tikroviškesnis nei fizinis, nes  regimybė yra sukurta neregimybės. Bet tai taip pat reiškia, kad Jis neturi jokio būdo patirti fizinį pasaulį, išskyrus žmones. Dvasios srityje Jis neapsiriboja laiku ir erdve, tačiau atkurdamas mus dvasiniame žmoguje ir gyvendamas mumyse, jis gyvena ir patiria laiko ir erdvės ribotumą.

 Jam patinka šis procesas, ši patirtis, kurią mes vadiname gyvenimu. Jis ne tik eina su mumis per gyvenimą, jis gyvena mumyse eidamas per šį gyvenimą, žinodamas ir jausdamas savyje mūsų mintis, jausmus, kiekvieną emocinį pakilimą ir nuosmukį, bei fizinį silpnumą. Klaidos kyla dėl to, kad esame žmonės, ir Jis nėra išsigandęs, kai mes dar kartą nusidedame ar sukame galvoje  kažkokią   keistą ar nedievišką mintį. Pažvelgęs per laiko koridorius ir nusprendęs padovanoti Jėzų ant kryžiaus, Jis tai padarė gerai žinodamas klaidas, kurias darysime net pažinę Jėzų.

 Jis suteikė mums gyvenimą prisikėlimui ir patraukė prie savęs savo šventu pašaukimu. Ir ne dėl mūsų nuveiktų gerų darbų, bet savo paties nutarimu bei malone, kuri buvo suteikta mums Jėzuje Kristuje prieš amžinuosius laikus, * dar prieš prasidedant laikui “. II Timotiejui 1: 9, Passion Translation * Graikų: „Prieš amžinuosius laikus“.

 Jums leidžiama būti žmogumi

 Laisva valia kartu su šia malone padarys vieną iš dviejų dalykų žmogui: arba jis pažins malonę ir sustiprins savo galias bei viską, kuo jis gali būti toje malonėje, arba piktnaudžiaus malone, pasinaudodama visais laisvės privalumais dėl asmeninės naudos. Kristus mus išlaisvino nenusidėti, tačiau kai kurie tą laisvę laiko licencija nuodėmei, kaip Judas rašė eil.4: „jie iškreipia mūsų Dievo malonę į palaidumą“ paverčia malonę licencija nuodėmei.

 Mums leidžiama būti žmonėmis, nes suteikdamas mums laisvą Mums leidžiama būti žmonėmis, nes suteikdamas mums laisvą valią, tuo veiksmu jis turėjo  numatyti klaidas, atsirandančias davus laisvą valią tokioms ribotoms ir nemokšiškoms būtybėms. Tas įgalinimas susidoroti su klaidomis yra Kristus, išganymas, atleidimas. Bet mums leidžiama būti žmonėmis.

 Aš tai pasakiau žmogui parduotuvėje - jis atėjo skubėdamas koridoriumi stumdamas savo vežimėlį (situacija būtų galėjusi papiktinti tuos, kurie kalba karaliaus Jokūbo anglų kalba  arba gyvena JAV pietuose) jis vos neatsitrenkė į mane ir labai atsiprašė. Aš pasakiau: „Gerai, tau leidžiama būti žmogumi“. Jis žiūrėjo į mane juokinga veido išraiška su palengvėjimu, kuri bylojo: „Ačiū tau už tai“. Kai jis pamažu žengė kitu praėjimu, supratau, kad tądien jam reikėjo tos malonės ir supratimo, kad gerai būti žmogumi.

  Laisva valia reiškia, kad esame nepriklausomi, tačiau atskaitingi savo Kūrėjui. Tai reiškia, kad bus klaidų, bet Dievą galima rasti klaidose, eigoje. Tai reiškia, kad kai jis davė laisvą valią tokioms netobuloms būtybėms, jis taip pat numatė  problemų sprendimą per Jėzų ant kryžiaus ir prisikėlimą. Jis pateikė sprendimą kryžiaus aukoje ir galią gyventi virš natūralių žmogaus silpnybių prisikėlimo galia.

Laisva valia leidžia mums patirti emocijas ir niekada nesužinosime, ką turime, kol  išmoksime įgyvendinti savo laisvą valią ...

 Čia pratęsiu kitą savaitę , iki tol, laiminu,

John Fenn

2020 m. lapkričio 15 d., sekmadienis

Apie laisvą valią...1(3 ar 4)

John Fenn, About Free Will, if You'd Like....#1 of 3, or maybe 4, I Haven't Decided. Weekly Thoughts, 11/14/20

Sveiki, ši serija  yra ne apie lemtį, bet apie tai, kas yra laisva valia, kodėl ji yra ir kuo ji mums naudinga - o tai paaiškins daugybę bėdų, kurias turime šiame gyvenime. Tačiau kai kuriems žmonėms lemtis yra problema, todėl leiskite man


tai išspręsti prieš pradedant nagrinėti temą.

Išankstinis numatymas, arba lemtis yra  įsitikinimas, kad žmogus šiame gyvenime turi laisvą valią nusidėti ar nenusidėti, tačiau jis neturi laisvos valios pasirinkti dangų ar pragarą. Jie tiki, kad Dievas juos „iš anksto paskyrė“ į dangų arba į pragarą.

 Klaidingą mokymą apie išankstinį numatymą, lemtį, pradėjo Jonas Calvinas, prancūzų reformatorius apie 1530 metus, ir anapus šios siauros mokymo srovės  jos nerasite nei judaizme, nei 2000 metų krikščionybėje. Yra 2 pagrindinės rašto eilutės: pagrindinė iš jų yra Romiečiams 8: 29: „29 O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą.“

 Ši eilutė sako, kad Dievas nuo pat pradžių žinojo, kas bus ir kas nebus  išgelbėtas, ir tai žinodamas suteikė išgelbėjimą tiems, kurie to norės. Čia nėra nieko panašaus, kaip  nulemti kažką  į dangų ar į pragarą; jame tik teigiama, kad Dievas žino viską, ir suteikė išgelbėjimą tiems, kurie  jis žinojo, kad norės. Tai reiškia, kad laisva valia yra nepažeista.

 Ar gi  mes dienos pradžioje nepriimame sprendimų, kad numatytume dienos pasirinkimo galimybes? Pradinio ugdymo metu mama iš anksto žinojo, kad į mano mokyklos dienoje bus  priešpiečių  valanda, todėl, remdamasi savo žiniomis, ji paruošė man mokyklinius priešpiečius,  taip pat įsitikino, kad kišenėje turiu pinigų. Ji iš anksto žinojo, kad kartais norėčiau valgyti mokyklos valgykloje, todėl ji  iš anksto numatė, kad turėčiau pinigų nusipirkti priešpiečius, jei to norėčiau. Jos išankstinis žinojimas ir išankstinis nusistatymas (ryžtas dar tam neįvykus) buvo panaudotas, kad galėčiau rinktis ką valgyti- atsineštinius priešpiečius ar mokyklos valgykloje, o tai paliko man laisvą valią.

 Ar gi  mes, remdamiesi išankstinėmis žiniomis, nepriimame sprendimų prieš išvykdami į darbą ryte, iš anksto numatome, ar turėtume pasiimti skėtį, jei lis, kaip prognozuota? Ar neimame pietų į darbą, kad ten pavalgytume, ar nededame į poilsio kambario šaldytuvą, jei kas nors mus pakviečia pietauti? Mes žinome apie savo dieną iš anksto, todėl iš anksto nustatome veiksmų planą, pagrįstą tuo išankstiniu žinojimu. Tai Dievas darė išgelbėdamas, Jis žinojo ,kas priims, ir iš anksto jiems viską paruošė.

 Kita eilutė, dažnai vartojama pateisinti nulemtą pražūtį, yra Romiečiams 9: 13 Karaliaus Jokūbo versijoje: „Kaip parašyta:„ Aš pamilau Jokūbą, bet nekenčiau Ezavo “.“ Paulius čia perfrazuoja Malachijo 1: 2-3.

 Malachijo ir Romiečiams  Dievas kalba apie tai, kad pasirenka Jokūbą (pavadina Izraeliu), o žodis „neapykanta“, kaip pabrėžia daugelis rabinų ir krikščionių komentatorių, nėra kontekste aktyvus asmeniškai nukreiptas į Ezavą, bet veikiau jis išskyrė, pabrėžė skirtumą tarp  Jokūbo (Izraelio) ir Ezavo.

 Kitaip tariant, Dievas nekalba apie iš anksto nulemtą palaiminimą vienam broliui ir pragarą iš anksto skirtą  kitam; Jis tik kalba Malachijo (paskutinė ST knyga) apie Izraelio istoriją, priešpastatydindamas žmonių, kurie atstovauja dviem  Izraelio gentims istorijas. Ezavas buvo vadinamas „Edomu“, o edomitai nekentė Izraelio ir atsisakė leisti Izraeliui praeiti per jų kraštą, kai jie išėjo iš Egipto, kaip ir kiti jo palikuonys - amalekitai, kurie kovojo prieš Izraelį Išėjimo 17, ir Dievas prisiekė, kad juos sunaikins, išnaikins nuo jų žemės.

 Nors nedaug  žmonių, bet   vis dar tiki išankstiniu numatymu, lemtimi, tai padeda maitinti jų baimę ir emocinę suirutę, pašalina viltį ir tikėjimą iš jų gyvenimo ir yra naudojama pateisinti jų netikėjimui. Kiekvienas, kuris  nori sekti Dievu, kai tik  pamato Žodžio pusiausvyrą ir leidžia jam pasiekti jo širdį, jis atsako į Jo meilę. Tačiau kai kurie metų metais kovoja dėl klaidos, manydami, kad Dievas juos atmetė, ir jiems nėra vilties.

 Laisva valia - tu esi suvereni būtybė

Kai Viešpats Dievas sukūrė pirmąjį vyrą ir moterį ir apgyvendino juos sode, jis nurodė, kad jie turi laisvą valią pasirinkti gyvenimą ar mirtį, palaiminimą ar prakeikimą, dvasinį atsiskyrimą nuo Dievo ar vaikščiojimą su juo.

 Jis primygtinai patarė jiems pasirinkti gyvenimą ir primygtinai ragino nevalgyti gėrio ir blogio pažinimo medžio, kaip Jis sakė Pradžios 2:17: „... nes mirtimi tu numirsi“. Reiškia, mirsite dvasiškai, ir mirsite fiziškai. Paulius tai pakartojo Romiečiams 5: 12: „kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis,  taip ir mirtis pasiekė visus žmones, nes visi nusidėjo ...“

 Turėčiau pasakyti, kad „dvasinė mirtis“ nėra egzistavimo nebuvimas, nei dvasinio aktyvumo nutraukimas, veikiau tai apie dvasinę būklę, prigimtį,  kai dvasioje nėra gyvybės. Žmogaus dvasia yra amžina, vienintelis klausimas, kokios  karalystės pilietis tas žmogus yra. Negimęs iš naujo žmogus vis tiek gali veikti dvasinėje srityje, kaip tai veikia okultinėje veikloje dalyvaujantys asmenys, ir, žinoma, dar negimę iš naujo, mes pajutome, kaip dvasia atsako į Dievo pakvietimą širdyje. Negimęs iš naujo žmogus turi gyvą dvasią amžinybės prasme, bet savo dvasioje neturi Dievo gyvybės.

Viešpats pastatė  Adomą ir Ievą  prieš abu medžius ir parodė neteisingo pasirinkimo pasekmes. Po kelių šimtmečių Jis darė tą patį su Izraeliu Pakartoto Įstatymo 30: 19: „.... Šiandien Aš  paskyriau jums gyvenimą ir mirtį, palaiminimą ir prakeikimą, todėl rinkitės gyvenimą, kad jūs ir jūsų vaikai gyventumėte ir mylėtumėte Viešpatį savo Dievą ... "( liet . 19 Šaukiu šiandien liudytojais dangų ir žemę, kad leidau tau pasirinkti gyvenimą ar mirtį, palaiminimą ar prakeikimą. Tad pasirink gyvenimą, kad būtum gyvas tu ir tavo palikuonys,

20 mylėtum Viešpatį, savo Dievą, klausytum Jo balso ir glaustumeis prie Jo, nes Jis yra tavo gyvenimas ir tavo dienų ilgumas...)

Tavo valia yra stipresnė už Dievo ar velnio.

 Mes esame suverenios būtybės, kurių nei Dievas, nei velnias negali priversti nieko daryti. Viešpats Dievas pasodino tuos medžius  sode ir davė nurodymus, tačiau negalėjo priversti jų nevalgyti   nuo vieno ar kito. Velnias turėjo gundyti Adomą ir Ievą, kad jie nusidėtų, tačiau jis negalėjo atimti jų laisvos valios. Laisva valia reiškia, kad esame suverenios būtybės.

 Net ir mūsų Naujojo Testamento laikais mums sakoma, kad turime išvyti demonus iš savo gyvenimo ir iš  tų, kuriuos susitinkame savo gyvenime, kurie turi demonų, bet  nori būti laisvi, bet negalime perimti valdžios žmogaus dvasiai. Mes esame suverenūs.

 Daugelio krikščionių bėda yra nedrąsumas neturint stuburo.

 Kai suprasite, kad jūsų valia yra absoliučiai suvereni, galite būti nesustabdomi dėl teisumo. Velnias egzistuoja, ir mes neignoruojame jo kėslų, bet mes jo nebijome,  jis negali mūsų priversti kažką daryti, o jei jis peržengia mūsų kelią, galime pakilti ir įsakyti jam. Tai taip paprasta.

 Mes stengiamės paveikti neišgelbėtus , kad jie vaikščiotų su Dievu, bet jei jie to nenori, yra karalystė, vadinama pragaru, į kurią jie gali patekti kartu su kitais, kurie nenori Dievo, ji paruošta dėl  Dievo malonės tiems, kurie Jį atstumia. Jis suteikia jiems tai, ko jie nori, - vietą be Dievo, nes Jis negali nei vieno  priversti vaikščioti su Juo. Tai visiškai mūsų pasirinkimas.

 Milijonai netikinčiųjų nugali nuodėmę savo gyvenime paprasčiausiai naudodamiesi laisva valia. Jie nusprendžia nutraukti priklausomybę, disciplinuoti savo mitybą, mankštintis, mesti žalingus įpročius, mintis ir emocijas iš savo gyvenimo, kad išsivaduotų iš visų šių dalykų vykdydami savo valią - be Dievo pagalbos. Jie išlaisvėja įgyvendindami savo valią. Jų asmeniniai demonai atsitraukia, nes jiems nerandama vietos įgyvendinti savo valią dėl to asmens, todėl jie klaidžioja ieškodami kitų aukų, kurioms jų valia galėtų daryti įtaką.

 Vis dėlto kiek krikščionių kankinasi manydami, kad yra bejėgiai prieš demonišką ataką sapnuose ar per asmenį, ar mintyse ir emocijose? Kiek krikščionių buvo neteisingai išmokyti, kad jie yra silpni be Kristaus ir yra pavaldūs velniui, žaidžiančiam su jais, kaip katė žaidžia su pele, prieš suryjant grobį?

 Užauk krikščioni! Vykdykite savo valią ir tvirtai stovėk ant savo kojų ! Jūsų laisvai valiai gali turėti įtakos tik Dievas ar velnias, bet nė vienas negali priversti jus ką nors daryti, galvoti ar jausti. Jūs esate suvereni būtybė. Papildomas faktas, kad mumyse yra Kristus, daro mus galingiausiais žmonėmis planetoje. Mes turime ne tik laisvą ir suverenią valią, bet ir nusprendėme įgyvendinti tą laisvą valią, kad galėtume vaikščioti su Dievu, todėl Jis yra įgalinti Jo, turime įrankius,  kurie padeda išlaikyti mus laisvus ir padėti kitiems būti laisviems Jame.

 Dar kartą ir vėl  – Užsiaugink stiprų stuburą ! Tavo laisva valia yra stipresnė už velnią!

 Aš pratęsiu čia kitą savaitę, iki tol, laiminu,

 John Fenn

2020 m. lapkričio 12 d., ketvirtadienis

Specialus e-laiškas,. Rinkimai. Naujausios žinios, pranašiškai 7/11/20

  John Fenn , Special Email: Election Update, Prophetic  7/11/20 

Sveiki,

Aš gavau daugybę klausimų apie rinkimus per visas įmanomas elektronines priemones, daug šių klausimų uždavinėjo žmonės , kurie gerai neprisimena, ką esu rašęs anksčiau šia tema,  todėl manau, jog būtų gerai, jei atgaivintumėm


savo atmintį Viešpaties man pasakytais žodžiais iš 2019 gruodžio mėnesio aplankymo.

Jūs prisimenate, jog tai, ką man pasakė Viešpats, galima suskirstyti į 2 dalis: Pirma dalis, „jei dalykai bus tokie kaip dabar“ eina kartu su liepimu melstis, kad tai neįvyktų, turint mintyje Baideno patirtą insultą prieš rinkimus. 2 dalis kalba apie tai, kad rinkimai gali būti užginčyti, ir vyks procesas, kurį galima palyginti su  „gimdymo skausmais“, truksiančiais visą sausio mėnesį, o tie gimdymo skausmai baigsis vasario –kovo mėnesiais, kai tauta taip sakant „atvers naują puslapį“.

Į maldą, kad jis nepatirtų didelio insulto per rinkimus, buvo atsakyta, tačiau remiantis daugybe atvejų, kuomet jis nerišliai kalbėdavo, sumišdavo, maišydavo žodžius ir darydavo ilgas pauzes, daug kas sakė, kad tikriausiai jis patyrė keletą mini insultų.

Iš mano rugsėjo mėnesio Naujienlaiškio:

„Tada Jis pasakė „jei dalykai bus tokie kaip dabar“ rinkimai bus užginčyti, patraukti į Aukščiausiąjį Teismą, ir pažymėti pilietiniais neramumais, tačiau tai susitvarkys ir tauta vėl stabilizuosis vasario-kovo mėnesiais. ..

Problema ta, kad mano dvasioje yra ramybė, tačiau jokių nuorodų, kad kažkas pasikeitė nuo to laiko, kai praeitą gruodį Jis man tai pasakė. Paulius sako, jog turime melstis už esančius valdžioje, kad galėtumėm gyventi netrukdomai ir ramiai, dievobaimingai ir dorai... Dėkojame, kad meldžiatės už JAV.“

Aš taip pat pasidalinau kitu atveju, kai Jis pasakė, jog rinkimai bus užginčyti iki tam tikro lygio, tačiau nuo kažkurio taško jie (tuo metu aš nežinojau, kas buvo tie „jie“) liausis dėję pastangas, supratę, jog skaičiai, kuriuos jie turi viršyti yra didesni nei tie, kuriuos galima būtų laimėti kreipiantis į teismą. Tai gi aš meldžiuosi, kad tai būtų išspręsta greitai, nors daugelis mano, jog tai gali užtrukti kelias savaites, priklausomai nuo to, kaip dirbs teismų sistema. Mes tiesiog nežinome detalių.

 Gimdymo skausmai

Kai 2019 gruodžio aplankymo metu Jis panaudojo terminą „gimdymo skausmai“, vaizduodamas, kas dabar vyksta JAV, Jis pasakė, kad tai baigsis vasario-kovo mėnesiais.

Iš karto atpažinau, kad tai žydų vartojamas terminas „Mesijo gimdymo skausmai“, terminas, kurį Jėzus naudojo Mato 24:8. Kai Mato 24:8 Jis sako, jog tai tiesiog gimdymo skausmai, po to seka 9 eilutė, kur sakoma „Paskui jie jus kankins ir nekęs bei persekios“...

Išsireiškimas „jus kankins“ reiškia kultūrinį, socialinį bei legalų persekiojimą. Aš nesakau, kad tai, kas dabar vyksta JAV yra randama Mato 24 skyriuje, prašau mane gerai suprasti. Sakau tik, kad Jėzus naudojo tuos pačius išsireiškimus, nurodydamas tą patį principą, kurį matome Mato 24 skyriuje. Man atrodo, kad mes žengiame į persekiojimo laikmetį, tad melskitės, kad tai būtų atidėta.

Jam panaudojus išsireiškimą „gimdymo skausmai“, Jis perėjo nuo kalbų apie rinkimus ir ėmė kalbėti apie tai, kaip Jis veikia šioje tautoje ir žemėje, ir kad surinkimas namuose taps pagrindiniu kurį rinksis šventieji, bei kaip Jis veikia stebuklais ir išgydymais namų surinkimuose ir pan.

Mes turime išlikti ramūs, nes kaip dalinausi prieš tai, esu ramus dėl rinkimų – aš neinterpretuoju, ką ši ramybė mano dvasioje reiškia – aš tik teigiau ir dabar teigiu, jog mano dvasioje ramu.

Žmonės išsigąsta ir susirūpina, kadangi jie susieja savo pačių politines pažiūras su pranašiškais pareiškimais, o tada ima manyti, jog Jis kalba apie jų politines pažiūras. Tačiau didžiulė ramybė yra tada, kai nepritaikai savo idėjų žodžiui, bet paprasčiausiai ilsiesi fakte, kad Jis žino viską iš anksto bei rūpinasi mūsų gyvenimais.

Pavyzdys, kaip politinės arba religinės pažiūros buvo pritaikytos pranašiškam žodžiui yra William Branham'o 1933 pranašystė, kuri dar turi įvykti: Jis pranašavo, kad graži, bet žiauri ir bloga moteris taps JAV prezidente. Kadangi tai neįvyko iš karto, ir sutapo su tuo, jog jis ėmė prarasti mokymo pagrindą, jis pareiškė, kad graži, bet žiauri ir bloga moteris yra Romos katalikų bažnyčia, taip pat susiejo tai su 1960 metų prezidento rinkimais, kuomet buvo išrinktas katalikas Džonas F. Kenedis. Savo politinę ir religinę nuomonę jis susiejo su pranašišku žodžiu. Tačiau pranašiškas žodis retai kada priskiriamas kokiems nors laiko rėmams, ir gali būti, jog mes esame laikmetyje, kai išsipildys Branham‘o pranašystė.

 Viešpats tik konstatuoja, sako mums melstis ir išlikti ramybėje. Netgi dabar Jis man nesako, kas laimės, tik tai, kad bus užginčyta, pateks į teismus, o tautoje kils suirutė, kol mes atversime kitą puslapį vasario-kovo mėnesiais.

„Kas liečia tave: Tu turi būti Tėvo reikaluose.“

 Tai citata iš ankstesnio aplankymo, kai aš Jį apipyliau klausimais apie tai, kokie įvykiai laukia Vidurio Rytų. Galiausiai Jis užbaigė mano klausimus šiuo teiginiu, kuris padėjo man susitelkti į tai, ką Tėvas daro, užuot žiūrėjus į tai, kas vyksta pasaulyje. Tai štai kur mums reikia susitelkti. Savo nesenose Savaitės Mintyse kalbėjau apie tai, kaip mūsų tautoje vystosi persekiojimai, bei daug dalinausi, kaip 2019 gruodžio mėnesį vykusiame aplankyme, taip pat ir šį pavasarį, Viešpats dalinosi su manimi, kaip Jis veikia santykiuose namų surinkimuose, kaip Jis tenai daro ir darys stebuklus bei gydys, kad turime būti susitelkę į Jį ir tai, ką Jis daro.

 Gimdymo skausmai veda į gimimą, į naują sezoną. Tikimės, jog tai bus geras sezonas. Stebime, meldžiamės, kadangi tai, kas vyksta JAV paliečia visą pasaulį. Tačiau didesnis klausimas yra tai, kad evangelija skinasi kelią ir ko Viešpats mūsų asmeniškai prašo kasdienybėje, diena po dienos. Visada turėsime augti Jame.

Palikę pasaulio šurmulį klauskime, ko Jis jūsų šiuo metu, šiandien prašo? Pasilik su tuo ir gyvensi ramybėje. Maldoje.... Daugiau pasidalinsiu savo įprastame kasmėnesiniame naujienlaiškyje vėliau, apie 20-ą dieną. Palaiminimai su ramybe.

John Fenn


2020 m. lapkričio 9 d., pirmadienis

Gilesnė priežastis 3(3)

 John Fenn.Weekly Thoughts, Reason behind the reason 3(3)

Sveiki,

 Praėjusią savaitę baigiau kalbėti apie tai, kaip Romos senatorius ir teisėjas Gallio atsisakė paskelbti buvimą  krikščioniu federaliniu nusikaltimu, tačiau įstatymai netrukus turėjo pasikeisti.

 Per keletą metų Cezaris pakeitė įstatymą, reikalaudamas, kad federalinis


įstatymas reikalautų garbinti Cezarį ir skelbtų privalomą lojalumą Romai. Krikščionys mirė tūkstančiais per ateinančius 2 1/2 šimtmečius, nes atsisakė garbinti Cezarį ir skelbti savo lojalumą imperijai. Jie buvo žudomi kaip išdavikai.

 Valstybės ar vadovo garbinimas

 Istoriškai, kai tautoje ir kultūroje prasideda žmogaus, kaip piliečio, lojalumo vertinimo procesas pagal žmogaus religiją, jis vyksta per gana trumpą laiką. Iš pradžių su Danieliu buvo elgiamasi gerai, jis buvo maitinamas geriausiu maistu, gavo geriausią išsilavinimą. Tačiau per trumpą laiką visuomenės priešai pavertė jo tikėjimą Dievu nepatriotišku karaliui. Atviras Viešpaties  garbinimas buvo iškreiptai suprantamas, kaip nelojalumo karaliui ir šalies įstatymams pareiškimas.

 Naujojo Testamento laikais tai, kas Jeruzalėje prasidėjo kaip žydų ginčas dėl sektos, kuri tikėjo, kad Jėzus yra Mesijas, per kelis dešimtmečius virto kaltinimu, krikščionys tapo nepatriotiški Romos atžvilgiu. Jų vertybės buvo kitokios, ištikimybė buvo labiau Jėzui, o ne vyriausybei; jie buvo priešinga kultūra.

 Nacistinėje Vokietijoje 1920 m. Buvo priimti įstatymai prieš žydus, o kiti - 1933 ir 1935 m.. Dachau, pirmoji nacių mirties stovykla, atidaryta 1933 m., Per 10 metų greitai išplėsta iki 1000 stovyklų iki 1944 m. Be žydų ir krikščionių, politiniai konservatoriai buvo apkaltinti nepatriotiškumu Hitleriui. Pažvelkite į Kiniją, šiandien siunčiančią krikščionių uigurus ir etninius hanų kinus į „perauklėjimo“ stovyklas, kurios yra visiems gerai žinomos, tačiau tautos vis dar plėtoja verslą su Kinija.

 Į ką reikia žiūrėti:

 Tikėjimas Jėzumi bus vertinamas kaip keistas, nepatriotiškas ir dar blogiau; priežastis, dėl kurios tauta turi problemų. Pirmiausia vadovai, o paskui ir visuomenė bei bendra kultūra pasikeis, nes jie norės numalšinti ar kaip nors panaikinti tikinčiųjų įtaką. Kaip ir Danielius, Jėzus, I amžiaus krikščionys, žydai ir krikščionys bei konservatoriai nacistinėje Vokietijoje; būsime apkaltinti visuomenės bėdomis. Į mus bus žiūrima kaip į kliūtį tautos pažangai pasiekti.

 Tai, kas prasideda kaip maža pradžia vietos lygmeniu, per kelerius metus tampa federaline problema. Baimina, kad „religingi“ žmonės primes savo vertybes tautai. Neapykanta principams, kurie kuria tautas ir šeimas, tampa norma. Valstybė siekia viską kontroliuoti. Žiniasklaida tampa vyriausybės įrankiu. Įvyksta atskirų asmenų žudymas ir teismo procesai, skirti tam tikroms situacijoms, asmenims, lyderiams ir visiems, kurie skiriasi nuo valstybės politikos.

 Kaimynai šnipinėja kaimynus, priimami įstatymai, palengvinantys tokius dalykus. Danielius buvo pavadintas išdaviku, kai bendradarbiai jį šnipinėjo. Jėzus buvo išduotas mokinio, o Petras, Paulius ir tūkstančiai krikščionių Romoje buvo padaryti Romos priešais. Valstybė bando kontroliuoti visus, o žiniasklaida ir kultūra padeda, ieškodama atitikties ir bausti tuos, kurie skiriasi.

 Nesvarbu, kokia tauta, minios mentalitetas nori, kad visi atitiktų, o tie, kurie to nedaro, yra paženklinti etiketėmis, atskirti, nekenčiami. Apreiškimo knygoje, jei norite pirkti ar parduoti, pirmiausia turite parodyti savo ištikimybę sistemai / žmogui ir tada gausite ženklą, leidžiantį jums pirkti ir parduoti. Atitikimas. Vienodumas. Ištikimybė.

 Mes matome, kad šie dalykai šiandien vystosi visame pasaulyje tuo pačiu metu visose tautose,  kai kurie krikščionys, kaip ir Pauliaus laikais, atitiks valdančiojo elito vertybes. Bet kiti to nedarys. Taigi pamatysime, kad kai kurie surinkimai , norėdami būti svarbūs, eis pasaulio keliu,  bet kiti krikščionys atsisakys prisitaikyti. Mes ne tik skirtingi, bet ir atsisakome būti vienodi, tokie kaip visi.

 Ką daro Jėzus

 Taigi, kuria kryptimi eina pasaulis, bet ką daro Jėzus? Jis juda priešinga kryptimi. Jis pradėjo namuose su Adomu ir Ieva ir niekada iš ten neišėjo. Jo vertybės niekada nepasikeitė: aš buvau alkanas, ištroškęs, nuogas, keleivis, ligotas, kalėjime, o tu maitinai, girdei, aprengei, draugavai ir lankei mane. Jis yra švelnus, nusižeminęs, ateikite ir mokykitės iš Jo. Jėzus kalba apie žmones suoluose, o ne apie lazerio šviesos pasirodymą „pamaldose“ ar fojė esančią kavinę. Jo idėja būti aktualiu, reiškia rūpintis žmonėmis ten, kur jie gyvena.

 Jis yra susijęs su kasdieniais dalykais, tokiais kaip pagrindinis aprūpinimas, ryšys, santykiai, draugystė. Kai per Sekmines gimė ankstyvasis, Apd 2, 42 sakoma, kad jų susirinkimuose buvo šie 4 elementai: mokymas, bendrystė, maistas, malda. Bendravimas yra šventas, o ne taip,  kaip antai: „Po mūsų tarnybos mes turėsime bendravimą virtuvės zonoje.“ Jie susitikdavo namuose ir vienas kito pažinimas buvo svarbus - ir čia Dievas persikėlė gydyti, atsakyti į maldą, sujungti žmones rūpestingais dievobaimingais santykiais.

 Be fanfarų Jėzus juda tikinčiųjų santykiuose.

  Savo tinkle matome daugiau išgydymų, daugiau stebuklų, daugiau atsakytų maldų nei bet kada anksčiau. Nesvarbu, ar tai vyksta interneto susitikime, ar kažkieno namuose, visame pasaulyje Viešpats veikia. Būdamas švelnus ir nuolankios  širdies, jis nesiekia žiniasklaidos dėmesio - jis tiesiog užsiima savo reikalais, kaip visada. Aplankymo metu 2019 m. Gruodžio mėn. ir aplankyme, kuris įvyko visai neseniai, Viešpats išplėtė savo komentarus apie tai, kaip namų surinkimai  bus žinomi kaip vieta, kur galima gauti atsakymą į maldą, aprūpinimą ir patirti stebuklus savo gyvenime.

 Krikščionybė turi būti dvasinga ir Dievo Dvasia turi judėti tarp mūsų

 Jei mes reguliariai nepatiriame  savyje Šventosios Dvasios ir Ji neveikia per mus kitų atžvilgiu, tai  turime tik dievobaimingumo išvaizdą, tačiau esame kaip tie, kurie atsisakę jėgos. Tai nėra jų kaltė: auditorijos surinkimo tarnavimo struktūra neleidžia kiekvienam judėti Dvasia ar priimti maldos mažose grupėse. Todėl turime krikščionių, kurie viską žino apie Jėzų, bet niekada nepatyrė, kad Šventoji Dvasia judėtų jų tarpe.

 Dar blogiau, kad mes turime ganytojų, kurie moka vadovauti tarnavimui, bet ne tarnauti  Dvasios dovanomis. Mes turime pamaldų vadovus, kurie žino, kaip vesti pamaldas, bet ne tai, kaip sukurti aplinką Šventosios Dvasios judėjimui. Daugelis krikščionių žino apie Jį, bet Jo nepažįsta. Jie nepažįsta Tėvo.

 Mes visi turime žinoti, kad Kristus iš tikrųjų gyvena mumyse, kalba su mumis, veda ir rodo mums būsimus dalykus. Be Jo tarp mūsų yra tik dievobaimingumo forma, bet be jėgos.

 Kaip ir ankstyvajame surinkime Apd 2, 4, kaip ir Romoje persekiojimo laikais, kaip ir tautose per pastaruosius 2000 metų, kurios persekiojo krikščionis, ateina laikas, kai daugelis tų krikščionių, kurie palaiko artimus santykius susitikimuose su kitais namuose , patirs ir aprūpinimą, o daugeliui kitų turės neatsakytų poreikių . Net JAV mes gal būt turėsime kaupti atsargas, taip gali būti. Prisimink, ką Viešpats man pasakė 2001-02-04: „Kaip buvo pradžioje, taip turi būti ir dabar; Aš veikiu santykiuose “.

 Blaiviai pamąstyk apie tai  - nauja tema kitą savaitę, laiminu,

 John Fenn

 

2020 m. lapkričio 2 d., pirmadienis

cwowi naujienlaiškis Rinkimai ir ramybė, Ką reiškia ramybė, Kur veikia Viešpats, Ką Jis sako. 10/20/20

 John Fenn, Newsletter. Election Peace, What Peace Means, Where the Lord is Moving, What He Said. 10/20/20

Sveiki,

 Mes surengėme nuostabią konferenciją Broken Arrow mieste, Tulsos priemiestyje, kurioje dalyvavo apie 100 žmonių iš 17 valstijų - mes norėtume apriboti savo konferencijas iki 100 ar mažiau, kad galėtume susipažinti, todėl tai buvo tobula. Buvo pranešta apie daugybę išgydymų ir įvyko daugybė Dvasios dalykų -


regėjimai , akių atvėrimas matyti Jo sričiai, pranašystės , kai mes išsiskirstėme į mažas grupes ir meldėmės vienas už kitą, o kiti girdėjo angelus ir užuodė dangiškus kvapus, jau nekalbant apie mokymą, dalijimąsi, maistą ir bendrystę. Toks gyvenimas. Tokia ramybė!

 Panaikinta našta melstis dėl rinkimų apie kuriuos Viešpats man pasakė „jei dalykai bus tokie kaip dabar“, ir apie tai, ką planavo šėtonas rinkimų metu, aš dėl viso to dabar turiu ramybę – net gi užtikrintumą savo dvasioje. Šlovinu Dievą už tą ramybę!

 Ką reiškia ramybė dvasioje?

 Ramybė  yra dangaus atsakymas, kad mūsų rūpesčiai dėl padėties yra padengti - Jis juos kontroliuoja. Daugelis žmonių meldžiasi už mylimą žmogų ar situaciją, į kurią reikia atsakyti, ir iškart pajunta ramybę savo dvasioje. Vis dėlto protas  dar nori konkrečių atsakymų, protas jaudinasi ir rūpinasi, ieškodamas tiesioginio „žodžio“ iš Viešpaties. Tačiau labai dažnai viskas, ką Jis duoda, yra ramybė

 I Korintiečiams 2: 9:

 „ Ko akis nematė, ausis negirdėjo ir žmogaus į širdį neatėjo, tai Dievas (Tėvas) paruošė Jį mylintiems.

 Mūsų akys, ausys ir mintys negali žinoti, ką Tėvas mums paruošė. Trumpam pagalvokite apie tai. Tai reiškia, kad mes nežiūrime į aplinkybes, norėdami nustatyti, ar Viešpats nori, kad mes eitume tam tikru keliu. „Vilnos“ metimas yra Senasis Testamentas, dabar mes turime Kristų, kaip mums sako Korintiečiams 2: 9-16. Mes turime savyje Kristaus protą, kad galėtume žinoti Jo valią.

 Laimei, Paulius nepabaigia eil.9 mokymo pasakydamas mums, kad mūsų akys, ausys ir mintys negali atrasti to, ką Tėvas turi mums, palikdamas mus be sprendimo rasti Tėvo nuostatą, nes jis tęsia 10-11:

 "Bet Dievas apreiškė tai (dalykus, kuriuos paruošė) mums savo Dvasia, nes Šventoji Dvasia ištiria  viską,  net ir gilius Dievo  Tėvo dalykus. Tavo dvasia pažįsta tavo giliausią dalį, taip pat ir Dvasia žino gilius Tėvo dalykus. Dabar gavome ne pasaulio dvasią, bet Šventąją Dvasią, kad galėtume žinoti dalykus, kuriuos mums paruošė Tėvas Dievas ".

 Mes turime žinoti, ką mums paruošė Tėvas, bet jūs turite pažinti Šventąją Dvasią, nes Ji yra ta, kuri ištiria mūsų  Tėvo širdį. Šventoji Dvasia tiria  Tėvo širdį, norėdama sužinoti, koks yra Jo pasirūpinimas mums, taigi, kai mes patiriame tą ramybę savo dvasioje dėl asmens, situacijos, ar mūsų nerimo objekto mūsų gyvenime, tai reiškia Šventoji Dvasia tyrinėjo Tėvą ir surado Jo nuostatą, kad Jis valdo, ir kad jūs pamatysite tą atsakymą. Likite toje ramybėje.

 Filipiečiams 4: 6–7  Paulius sako, kad , po to ka pateikėme Tėvui  mūsų prašymus, tegul  ramybė „saugo“ jūsų širdis ir protą. Graikiškas žodis „laikyti“ reiškia „apsupti tarsi siena“. Paulius liepia naudoti ramybę kaip apsauginę sieną aplink mūsų protus, kovoti, kad išliktume tokioje ramybėje, taip lengvai jos neatiduoti nerimui ir baimei - kovokite, kad išliktumėte tokioje ramybėje, o jei ją pametate, grįžkite į malda ir garbinkite, kol ją atgausite. Tada saugokite tą ramybę neleisdami sau galvoti apie „kas būtų, jei būtų“. Būkite dėkingi ir garbinkite.

 Ar tavo  tikėjimas gyvas?

 Vienas iš dalykų, apie kuriuos kalbėjau neseniai vykusioje konferencijoje ir vienas iš ketvirtadienio ir šeštadienio „Zoom“ susitikimų temų, yra tas, kad krikščionybė turėtų būti dvasinis tikėjimas, antgamtinis Viešpaties buvimas turi būti mūsų gyvenime. Žodis IR Dvasia sutaria - Žodis niekada nestovi vienas. Vien tik Žodis palieka mus sausus ir nepaliestus Dievo Dvasios. Pusiausvyra apima abu žodžio ir dvasios elementus. Be Šventosios Dvasios judėjimo mūsų gyvenime ir tarp mūsų, kai susitinkame su Viešpaties mokiniais, mūsų tikėjimas yra ne kas kita, kaip filosofija.

 Mes gyvename palapinių šventės, kurios metu  švenčiamas  Dievas gyvenantis su žmogumi, dvasinio išsipildymo metu. Mes turime „Kristų savyje, šlovės viltį“. Mes turime „Kristaus protą“. Tas , Kuris mumyse yra didesnis už tą, kuris pasaulyje. Dievas gyvena su mumis, mumyse.

 Prisiminkime, kad visą Naująjį Testamentą parašė apaštalai, surinkimui namuose

 Jie rašė žmonėms, besirenkantiems namuose, taigi viskas, nuo „5 tarnavimo“ iki Šv.Dvasios dovanų veikimo mūsų tarpe, buvo susiję su namuose vykstančiu susitikimu. Auditorija nėra tinkama tam, kad palengvintų Dvasios dovanų srautą tarp susirinkimo dalyvių, o tai reiškia, kad ji gali duoti tik Žodį. Galų gale žmogus nudžius savo tikėjime ir jausis nutolęs nuo Dievo, nepatirdamas  Šventosios Dvasios judėjimo savo gyvenime ir kai susitinka su kitais tikinčiaisiais .

 Namų surinkimas nėra tik Biblijos, po kurių  visi eina namo - namų surinkimas yra gyvas, kvėpuojantis, Dvasia vedamas Kristaus kūnas. Jei jūsų namų surinkimas yra ne kas kita kaip Biblijos studijos, tai nėra namų surinkimas. Tai taip pat neturėtų būti „palaimink mane klubas, mus  4 ir daugiau nieko. Namų surinkimo tikslas yra  mokinystė, augimas Kristuje, matant Jį veikiant mūsų tarpe. Mūsų tikėjimas turi būti susipynęs su Šventosios Dvasios judėjimu ir Jo buvimu mūsų gyvenime, kitaip mes turime tik filosofiją ir gerą moralę, pagal kurią  turime gyventi.

 Taigi mes turime krikščionių su šūsnimis užrašų iš puikių mokytojų seminarų, tačiau jie neturi supratimo, kaip būti Jo akivaizdoje, kaip būti tokioje padėtyje, kur Dievas galėtų paliesti jų dvasią ir sielą, kaip veikti Dvasioje - bet jie girdėjo tiek daug puikių mokytojų! Jų tikėjimas yra bejėgis, išdžiūvęs kaip negyva šaka, nes tik per Šventąją Dvasią  mes pažįstame Tėvą, pažįstame Viešpatį ir Dvasios bendrystę. Kaip sakė Jėzus: „Dvasia suteikia gyvybę“. (Jono 6: 63)

 Jie nežino, ką turėtų reikšti jose esantis Kristus - kaip Šventoji Dvasia turėtų veikti jų gyvenime, tame namų surinkime, kur jie lankosi. Skirkit laiko melstis vienas su kitu. Pasilikite Viešpaties akivaizdoje, leiskite Jam parodyti jums dalykus, perteikti Jo žinią, Jo ramybė lai pakyla jūsų dvasioje ir tarnauja tam už kurį  meldžiatės.

 Nepasitenkinkite tikėjimu, kuris yra visas Žodis, bet be Dvasios Gyvenimo. Tai yra dieviškas nepasitenkinimas, kurį turi daugelis - jie žino Žodį, bet nepažįsta Jo. Jei mūsų gyvenimas su Kristumi nėra antgamtiškas, tada mums lieka tuščias apvalkalas, filosofija ir koncepcijos, pagal kurias bandome  gyventi.

 Apaštalų darbų knyga Šventajame Rašte pateikiama kaip įprasta krikščionybė. Ar tai tiesa jūsų gyvenime?

 Vienas iš dalykų, kuriuos Viešpats man pasakė praėjusių metų gruodį, buvo tai, kad dabar ir artimiausioje ateityje Šventosios Dvasios išgydymai ir apraiškos bus ypač pastebimi būtent namų surinkimuose. Jis  judės ten galingai. Jis sakė, kad artimiausiomis dienomis namų surinkimai bus žinomi kaip vieta, kur galima patirti išgydymą ir  gauti iš Jo. Jis sakė, kad gyvas ir dinamiškas žmonių, esančių namų surinkimuose, gyvenimas ir nuolatinis Jo patyrimas, bus visiškai priešingas daugelio tikėjimui.

 Daugeliui iš mūsų namų surinkime yra tiek daug atsakymų į maldą, išgydymai yra tokie įprasti, Viešpaties regėjimai ir žodžiai yra kaip gyvenimo dalis, todėl jų beveik net neminime. Tai tiesiog normalus gyvenimas su Tėvu, normalus gyvenimas su Jėzumi. Normalus namų surinkimas.

 Daugelis dabar nori įkurti surinkimą namuose, kiti negali to padaryti, bet nori susijungti  internetu su kitais, o pastoriai nori savo bažnyčias paversti namų surinkimais. Gyvenimas užimtas! Dėkoju už nuolatinį palaikymą ir maldas. Matysite kai kuriuos iš jūsų ketvirtadienio ar šeštadienio „Zoom“ susitikime (užsiregistruokite aukščiau esančioje nuorodoje ir nepamirškite pažymėti tai kalendoriuje, nes nebus jokio priminimo el. laiško)

 Jūsų dovanos pirmiausia Viešpačiui, o paskui ir mums, leidžia mums visa tai padaryti - labai ačiū!

 Laiminame,

 Džonas ir Barbara, Brianas ir Amy

 

 

2020 m. spalio 30 d., penktadienis

Gilesnė priežastis; Atsisakymas būti tokiais pačiais 2 iš 3

 John Fenn, The Reason Behind the Reason; Refusing to be the Same #2 of 3

Sveiki ,

Praėjusią savaitę paminėjau, kad Kristaus surinkimas buvo persekiojamas per amžius, nes jis skyrėsi nuo jį supančios kultūros ir visuomenės. Bet mes ne tik esame skirtingi; mes atsisakome būti tokie patys.


 Tai dabar vyksta Kristaus kūne tautose, kurios dažniausiai laikomos turinčiomis  krikščioniškas šaknis: krikščionys nusprendžia arba tyliai integruotis ir perimti juos supančios kultūros vertybes, arba nusprendžia skirtis, tvirtai laikydamiesi tik savo tikėjimo, įsitikinimų ir  moralės.

Persekiojimo modelis - jis prasideda nuo kultūrų susipriešinimo

 Mes pastebime, kad iš pradžių įvyksta kultūrų susipriešinimas, nukreipiantis žmones vienas prieš kitą. Manome, kad Danielių įskundė karaliui  jo bendraamžiai ir bendradarbiai. Žmonės netgi ima pranešti apie savo kaimynus. Apd 5, 12–13 sakoma, kad daugybė išgydymų ir stebuklų įvyko tarp tikinčiųjų, kurie susitikdavo namų surinkimuose.

 Tačiau išorėje  tų susitikimų namuose ir tų „žmonių, esančių tame pačiame dvasiniame puslapyje“, sakoma, kad visoje visuomenėje netikintys žmonės jų bijojo ir niekas nedrįso prie jų prisijungti. Kodėl gi  jie jų bijojo? Persekiojimai? Iš dalies. Bet jie taip pat skyrėsi nuo jų kultūros ir atsisakė prisitaikyti. Vis dėlto, tarp tų kurie skyrėsi nuo visuomenės, Dievas gydė ir darė stebuklus. Taigi žmonių širdyse prasidėjo virvės traukimas: vidutinis pilietis gali pasakyti: „Čia yra valdžios nekenčiama grupė, kuri mane gąsdina, tačiau Dievas yra jų tarpe, ir to  aš labiausiai noriu“.

 Jau kitoje eilutėje sakoma, kad daugelis tapo tikinčiaisiais ir buvo įtraukti į tikėjimą.

 Tas akivaizdus prieštaravimas atskleidžia to meto visuomenės susiskaldymą - tarp netikinčiųjų tvyravo baimė ir vis dėlto žmonės tapdavo mokiniais. Jie skyrėsi nuo tos dienos kultūros, visi žinojo, kokios jų pažiūros, o tu esi arba už juos, arba prieš juos.

 Atrenkami lyderiai

 Netrukus Izraelio valdovai pradėjo organizuotą areštų politiką. Petras ir Jonas buvo pristatyti prieš  apygardos vadovus Apd4., dar padidino persekiojimus  Stepono areštas ir egzekucija Apd 7 . Po Stepono mirties Saulius iš Tarso tapo vyriausiuoju persekiotoju, o Apd 9 Saulius, būsimasis apaštalas Paulius, susitinka su Jėzumi kelyje į  Damaską. Tai sustabdė žydų lyderių pastangas perkelti bažnyčios persekiojimą už Izraelio ribų.

 Apd 12, mums sakoma (Jeruzalėje) Erodas kardu nužudė apaštalo Jono brolį Jokūbą ir suėmė  su tuo pačiu ketinimu Petrą.

 Atkreipkite dėmesį, kad valstybinis persekiojimas prasidėjo tada, kai lyderiams pavyksta įtikinti piliečius bijoti krikščionių. Jeruzalės žydai bijojo, kad šie krikščionys bandys primesti jiems savo įsitikinimus (religiją), keldami grėsmę žydų religijai ir įstatymams bei Izraelio kultūrai. Bet šiuo metu Romos federalinė vyriausybė dar nebuvo visiškai į tai įsitraukusi.

 Puolimas prieš lyderius

 Morkaus 14: 55-58  randame lyderius, kurie teisia Jėzų teismo posėdyje su melagingais liudytojais, kurie  ištraukė Jo žodžius iš konteksto ir iškreipė jų pirminę reikšmę, kad atitiktų jų siekiamą  tikslą.

 Mūsų dienomis matome tą patį puolimą, žodžius ištrauktus iš konteksto, iškreiptus žodžius, nukreiptus prieš tuos, kurie  neatitinka vyraujančios anti-konservatyvios anti -žydiškos / krikščioniškos kultūros. Taip sudaromos bylos  prieš atrinktus žmones, kurie trukdo didesnei darbotvarkei. Tačiau ateina laikas, kaip ir Romos laikais, kur visa kultūra atsigręš ir net kaltins krikščionis, žydus ir konservatorius dėl visko, kas negerai tautoje.

 Jie bando persekiojimą paversti valstybine byla

 Apaštalų darbų 18: 12-18, maždaug 20 metų po Sekminių, tai yra apie 52AD. Korinte, Graikijoje, tikėjimo persekiotojai išplečia savo persekiojimus  už Izraelio regiono ribų, siekdami įtraukti Romos federalinę vyriausybę prieš krikščionis.

 Korinte buvo Romos senatorius ir teisėjas Gallio. Istoriškai jis už Biblijos teksto ribų yra gerai žinomas dėl kelių priežasčių, tarp jų, kad jis buvo garsiojo romėnų rašytojo Senekos brolis. Liucijus Juniusas Gallio Annaeanusas buvo  jo visas vardas, o kai žydai federaliniame teisme pareiškė ieškinį Pauliui, jie tvirtino, kad Paulius vertė žmones nepaklusti žydų įstatymams, todėl jie laužė ir  Romos įstatymus.

 Gallio „nerūpėjo nė vienas iš šių dalykų“ ir jis bylą nutraukė. Jis išsiuntė bylą  atgal žydų religiniams veikėjams  ir jų teismams, nedalyvaujant Romos federalinei vyriausybei. Šis potvarkis teisine kalba reiškė, kad , kad jei šie krikščionys aiškiai nepažeis federalinių įstatymų, Roma nedalyvaus tokiose bylose.

 Krikščionims Gallio turėjo didelę įtaką, kaip Romos senatorius ir teisėjas, dėl jo sprendimo Kristaus surinkimas santykinai 10 metų gyveno taikoje su vyriausybe, kol 64-aisiais iškilo Neronas ir pradėjo savo persekiojimus. Nors per šį laiką netikintys žydai nuolat persekiojo Paulių bet, didžioji jo laiškų dalis, sudaranti mūsų Naująjį Testamentą, buvo parašyta šiame dešimtmetyje. (Rom, I ir II Kor, Gal, I ir II Tesi, Fil, galbūt Heb)

  Tačiau netrukus ne netikintys žydai sugebės parodyti Romai, kad krikščionys pažeidė Romos federalinius įstatymus; Krikščionys tai padarys už juos, ir Romos įstatymai  pasikeis.

 Štai kur mes pratęsime kitą savaitę. Tikiuosi, kad pamatysite pavyzdį, nes tai, kuo dalinuosi apie mūsų praeitį, dabar tampa mūsų dabartimi ir netrukus bus mūsų ateityje. Iki kitos savaitės laiminimu,

 

John Fenn

Gilesnė priežastis; Prisitaikymas Nr. 1 iš 3

 

John Fenn,Weekly Thoughts, The Reason Behind the Reason; Conformity #1 of 3

Sveiki,

Savo knygoje „Pirmosios bažnyčios( vert.surinkimo) sugrįžimas“ pastebėjau, kad ankstyvasis surinkimas buvo kontrkultūrinis judėjimas, o šiuolaikinė auditorijos bažnyčia dabar yra tik supančio pasaulio subkultūra.

 Subkultūra yra maža savarankiška izoliuota grupė didesnėje visuomenėje, ji turi savo įsitikinimus, terminologiją, pasaulėžiūrą ir dažnai savo apsirengimo būdą. Dar vidurinės mokyklos laikais jūsų mokyklos subkultūros galėjo įtraukti sportininkus ir palaikymo šokėjus į vieną kultūrą, gaujas į kitą, čiuožėjus, vėžlius


ir kt. Kiekviena tos mokyklos subkultūra buvo unikali, tačiau egzistavo didesnėje vidurinės mokyklos visuomenėje, visi judėjo ta pačia kryptimi - link baigimo. Subkultūros paprastai juda ta pačia kryptimi kaip ir visa visuomenė.

 Dėl subkultūros Kristaus surinkimas  ėmė klaidingai mąstyti;  jei tik savo patalpose turėtų pasaulio kokybę, jei jų „garbinimas“ būtų panašus į pasaulio roko koncertą, jei turėtų profesionalių koncerto elementų, tai  pritrauktų naujų žmonių į savo auditoriją. Jie atrodo kaip pasaulis, skamba kaip pasaulis, kalba taip kaip pasaulis,  stengdamiesi būti aktualūs. Jie juda ta pačia kryptimi kaip ir pasaulis. Jie yra subkultūra.

 Kontrkultūra yra gyvenimo būdas, turintis vertybių, priešingų vyraujančiai visuomenei. Kontrkultūra juda priešinga vietinės kultūros ir pasaulio kryptimi.

 Dauguma to, ką pasakė Jėzus, buvo kontrkultūra. Apsvarstykite Mato 5: 43-48: "Jūs girdėjote sakant, mylėsite savo artimus, bet nekęsite savo priešų. Bet aš jums sakau, mylėkite savo priešus, laiminkite tuos, kurie jus keikia, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia, melskitės už tuos kurie jus persekioja, kad būtumėte panašūs į savo Tėvą danguje “.

 Tai yra kontrkultūra. Jis įsako laikytis  gyvenimo būdo ir vertybių, priešingų aplink juos vyraujančiai visuomenei ir kultūrai. Tai galinga. Gyvenimą keičiantys dalykai. Priešingai visai kultūrai ir visuomenei. Mylėkite savo priešus. Melskitės už juos. Darykite jiems gera. Tai yra kontrkultūra.

 Štai kur slypi Kristaus kūno jėga, būtent toje  kontrkultūroje.

 Dėl to kaltinkite Dievą; Kontrkultūra

 Dievas yra tas, kuris pradėjo ankstyvąjį surinkimą per  Sekmines ir pagimdė jį kaip priešingą kultūrą, nes jis (mes) laikomės Jėzaus mokymo. Dievas persikėlė  iš šventyklos  pas žmones, ir tai buvo visiškai priešinga visai tos dienos religinei kultūrai. Sinagogos sistemą valdė aristokratiškas elitas, sakęs, kad  Dievas gyvena pastate, o Kristaus surinkimą - neišsilavinę žvejai, sakę, kad Dievas gyvena žmonėse.

 Žydų elitas buvo susitelkęs  į  šventyklos sistemą, kuri visus pinigus, valdžią ir dėmesį nukreipė į save. Kristaus surinkimas  buvo decentralizuotas, kai Dievas pasitraukė iš šventyklos  pas žmones, suteikdamas jiems laisvę susitikti su kitomis gyvomis šventyklomis, kai jie pasirinkdavo dalintis vienas su kitu, palaikyti vienas kitą ir savo vadovus laisvos  valios nutarimu. Visa tai ir dar daugiau buvo visiškai priešinga egzistuojančiai šventyklos sistemai, kuri diktavo tai, ką žmonės turi girdėti, kaip turi duoti, kaip įsitraukti į šventyklos gyvenimą ir kaip bendrauti tarpusavyje - Kristaus buvimas  žmonėse kaip gyvose  šventyklose buvo ir išlieka kontrkultūra.

 Priežastis, dėl kurios vyksta persekiojimai

 Akimirkai palikime nuošalyje tai, ką visi suprantame kaip dvasinę persekiojimo priežastį - velnias nekenčia Dievo ir Dievo tautos, todėl jis verčia žmones mus persekioti. Pažvelkime į tai iš kultūrinės perspektyvos ir  tuomet kažką pamatysime.

 Kas privertė Babilono valdovus persekioti Danielių?


 Kas privertė Babilono valdovus persekioti 3 hebrajų vyrus taip, kad net pasiųstų juos į krosnį?

 

Kas privertė Jeruzalės žydų lyderius persekioti ankstyvąjį Kristaus surinkimą ?

 

Kas privertė Romos cezarius persekioti krikščionis?

 

Kas privertė nacistinę Vokietiją persekioti žydus ir krikščionis? (Lageriuose mirė ne tik apie 6 milijonai žydų, bet dar apie 5 milijonai krikščionių ir politinių kalinių.)

 

Kas privertė SSRS persekioti žydus ir krikščionis?

 

Kodėl šiandien krikščionys yra persekiojami tautose, kuriose vyrauja kitos nei krikščionybė religijos?

 

Atsakymas paprastas: jie buvo skirtingi.

 

Gilesnis atsakymas glūdintis už to: jie ne tik skyrėsi, bet ir atsisakė būti tokie patys.

 Ir dar gilesnis atsakymas už šitų dalykų: jie laikėsi  savo tapatybės, o ne tos, kaip valstybė jiems nustatė. (Naudojantys emocinį ramentą, išdavikai, maištininkai, psichikos ligoniai, pavojingi visuomenei ir kt.)

 Kiekviename pavyzdyje jie buvo nekenčiami, nes jie buvo kontrkultūra. Kontrkultūra atsisako atitikti visuomenės lūkesčius. Kontrkultūra juda priešinga linkme kaip įprasta to laiko  kultūrai.

 Tautose, kurios laikomos kultūriškai krikščioniškomis, Tėvas ir mūsų Viešpats vėl ragina Kristaus kūną tapti kontrkultūra. Ir čia mes pratęsime kitą savaitę. Tiems, kurie turi ausis girdėti, jūs atpažinsite tai pranašiškai...iki kitos savaitės,

laiminu,

John Fenn