Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2017 m. birželio 19 d., pirmadienis

Pripažįstant Dievo sezonus gyvenime. 1 dalis

John Fenn, 2017 m. gegužės mėn. 20 d.,

Sveiki visi,
Pradžios knygoje 1:14 Dievas padarė šviesas (žvaigždes ir planetas), kad šviestų per vandenį žemės atmosferoje, sakydamas: „tebūna jos ženklai pažymėti laikus (sezonus), dienas ir metus... ir apšviečia žemę (15 eil.)...taip ir įvyko.“


Tai ne šviesos sukūrimas, aprašytas 1:3 garsiais žodžiais: „Teatsiranda šviesa!“, arba pažodžiui: „Šviesa. Būk.“

Pradžios knygos 1:14 šviesa yra pripažinimas, jog fizinė šviesa – Dievo sukurta, kad pasitarnautų Jam ir Jo tikslams, o dabar jai įsakyta tą patį daryti planetai ir jos gyventojams. Žmogaus gyvenimas ir vyksta šiose ribose, Jis mūsų prašo vaikščioti, gerbiant šias ribas, kartu su Juo.

Tačiau aš gyvenu minučių ir sekundžių tikslumu!
Dievo veikla pasireiškia per ženklus, sezonus, dienas, metus. Bėda ta, kad mes gyvename minučių ir sekundžių tikslumu. Mes nusimename, jeigu 2 valandų aukštos raiškos filmas kraunasi keliomis sekundėmis ilgiau į mūsų elektroninį prietaisą. Mes maistą pasigaminame per kelias minutes mikrobanginėse krosnelėse. Jeigu stovime eilėje prie greito maisto restorano ilgiau nei 3-4 minutes, susinerviname ir spėliojame, ką taip ilgai daro prieš mus esanti mašina. Sustoję, užsidegus raudonai šviesai, kai aplink nėra jokių mašinų, svarstome, gal mums pravažiuoti, užuot laukus, kol užsidegs žalia. Tikimės, kad gyvenimas įvyks sekundžių tikslumu, ir taip pat tikimės, kad ir Dievas taip elgsis, bandydami Jį privesti elgtis pagal save, vietoj to, kad mes elgtumėmės pagal Jį.

Tačiau Jis taip nesielgia. Jo veikla pasireiškia per ženklus, sezonus, dienas ir metus. Laikotarpius. Pripraskite prie to. Sulėtinkite tempą, kartu su Juo. Nuuu-siii-leiskite. Išmokite susitikti su Juo Dievo paruoštuose sezonuose jūsų gyvenimui. Ieškokite Dievo sezonų savo gyvenime. (Mano knyga, kurioje smulkiau aprašau kelis ankstesnius Viešpaties ir mano angelo aplankymus, vadinasi „Dievo sezonų beieškant", Pursuing the Seasons of God). Jeigu nori keliauti su Juo, išmok mėgautis ramesniu tempu, vystyk savo vienatvės kultūrą, kaip darė Abraomas, naktį stovėdamas po žvaigždėmis, kontempliuodamas Dievo dalykus, bendraudamas su Juo. Tėvas pasireiškia ne veikla paremtame tikėjime, Jis pasireiškia besimezgančių santykių procese.

Pavasario pradžia šiauriniame pusrutulyje panaši į žiemą. Tačiau greitai viskas atgyja, sužaliuoja augalai, pražysta gėlės, o pavasario pabaiga jau labai panaši į vasarą – į vasaros pradžią. Pavasario pabaiga labai skiriasi nuo pradžios. Tokie ir mūsų gyvenimo Kristuje sezonai. Daugiau apie tai vėliau...

Tai kaip mums elgtis, gyvenantiems pasaulyje, kuris lekia greičiau už Dievą, kaip vaikščioti su Juo? Kaip mums gyventi fiziniame pasaulyje minučių ir sekundžių tikslumu, kai Jo veikla pasireiškia ženklais, sezonais, dienomis ir metais? Išoriškai mes gyvename minučių ir sekundžių tikslumu. Kristaus veikla mumyse pasireiškia ženklais, sezonais, dienomis ir metais.

Ką reiškia Pradžios knygos 1:14 hebrajų kalbos žodžiai
Žodis „ženklas“ hebrajiškai yra „ot“, jis naudojamas, Dievui „paženklinant“ Kainą 4:15, taip pat kalbant apie vaivorykštę, kaip „token“ (ženklą) 9:12. Kita reikšmė galėtų būti – žvaigždynai, zodiakas – pirminė 12 ženklų reikšmė, atitinkanti Mesijo istoriją ir atpirkimą žemėje. (jei įdomu turiu išleidęs CD/MP3 serijas šia tema), tačiau jei sugrįžtume prie pirminių žvaigždžių vardų ir žvaigždynų, pamatytumėte, kad zodiakas prasideda nuo Mergelės, sūnų pagimdžiusios mergelės, po to seka Dvyniai, bet iš tikrųjų – nuotaka ir jaunikis, o ne dvyniai (graikai juos pakeitė), po to Dvasios vandens išliejimas Vandenyje, galiausiai Kristaus sugrįžimas bei Drako Drakono sunaikinimas. Pagal rabinų mokymą, Adomas, Setas ir Enochas tobulai pažinojo pasaulį ir suprato, kaip viskas jame sutvarkyta.

Kitas „ženklo“ naudojimas – paprasčiausias; jis žymi ilgesnes laiko fazes: era, epocha, amžius. Tai ilgiau besitęsiantis laikas, daugybės metų suma, kuri mums leidžia suprasti, jog Dievo mintyje yra didesni Jo elgesio su žmogumi skyriai. Patvirtinimas yra Laiške Efeziečiams 2:7, kur sakoma, kad Dievas Tėvas „ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje.“ Ateinančiais amžiais. Ženklai.

Dvasiškai šiuos didesnius mūsų trumpo gyvenimo amžius galima palyginti su kokiais 20 metų, kuriuos tėvai praleidžia su savo vaiku. Gal tai 50 metų vedybinio gyvenimo sukaktis ar ištikimo kompanijos darbuotojo po 20, 30 ar 40 metų išleidimas į pensiją.

Mažesnis laiko vienetas yra „sezonai‘, o daug sezonų gali sudaryti „ženklą“ arba amžių. Čia laikai ir yra – metų laikai, ir taip pat mūsų gyvenimo laikai – laiko trukmė, kai vaikas nešioja sauskelnes, laikas, kai mus nuveda į tam tikrą bažnyčią, ir Dievas toliau mus veda, laikas, kai Dievas dirba su mumis vienu klausimu, vėliau Jis tęsia savo darbą su mumis kitoje srityje. Įdomiausia, kaip visi patyrėme, Šėtonas (tas liūdnai pagarsėjęs autentiškumo klastotojas) taip pat mus bando laikais, prieš atsitraukdamas iki tinkamesnio laiko. Kaip matome Luko 4:13 Jėzaus gundyme: „Baigęs visus gundymus, velnias pasitraukė nuo Jo iki laiko.“

Įdomu pastebėti tai, kad po to Dievas pamini „dienas ir metus“. Ne metus ir dienas, tęsdamas perėjimą nuo didesnės laiko trukmės prie trumpesnės, bet lyg sugrupuodamas „dienas ir metus“ kartu, išryškinant ‚dienas‘. Žinoma, kad iš daug dienų susideda metai, tačiau pirmiausia paminint dienas, parodo mums, kad Dievas išryškina kiekvieną mūsų gyvenimo dieną, kaip svarbiausią.

Raštuose daug nuorodų, kad ši diena, šis rytas Viešpačiui pats svarbiausias. Tai su Juo praleistas laikas, tai laikas, supratus, jog kiekviena diena – taurė, kurioje telpa tik tam tikras kiekis sunkumų ir rūpesčių, rytoj – prieš mus bus nauja taurė. Jėzus pasakė: „kiekvienai dienai užtenka savo vargo“ Mato 6:34, - Savo raginime gyventi šia diena, kol dar diena – rytojus ateis gana greitai.

Savo laidotuvių giesmės ir gedulo viduryje dėl sugriauto Jeruzalės miesto, dėl daugybės belaisvių, išvestų į Babiloną, Jemijas per ašaras vis dėlto sako: „Nors aš viso to neužmirštu, visgi dar turiu vilties. Viešpaties malonė nepranyko, Jo gailestingumas dar nepasibaigė. Tai atsinaujina kas rytą, ir didelė yra Jo ištikimybė. Viešpats yra mano dalis, todėl vilsiuosi Juo.“ Raudų 3:21-24

Mes turime pripažinti kiekvieną amžių, kiekvieną sezoną, kiekvieną dieną ir metus savo gyvenime dvasiškai, ir atrasti juose Dievą. Kiekvienas laiko pažymėjimas turi tikslą...tačiau, kad išmoktumėm atrasti tą tikslą, turime suprasti: Prieš mums atgimstant, patys nusistatydavome savo sezonus, tačiau dabar pavedame savo sezonus Jam. Kaip sakė Šekspyras „čia glūdi kliūtis“ (Hamletas). Mes norime patys valdyti savo sezonus, tačiau tai daro Dievas...

Mes sugrįšime prie to kitą savaitę, iki kito karto, būkite palaiminti!

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2017 m. birželio 14 d., trečiadienis

CWOWI Naujienlaiškis. Gegužė 2017. Atnaujinimas. Santykiais pagrįstas tikėjimas

John Fenn, 2017 m. gegužės mėn. 15 d.,

Sveiki visi,
Dėkojame už maldas, ypač už Krisą, šio mums užimto kelionių sezono metu. Mes turėjome tik du nutikimus su juo per šias 2 paskutines kelionių savaites balandžio mėnesį, kas yra nuostabu. Netgi jeigu 2 savaičių kelionė jam ir užtruko 3 savaites, nes buvo pasiruošimas prieš kelionę ir poilsis / nuskridus keletą laiko juostų po to, bet bendrai, jis laikėsi gerai. Ačiū jums! Barbara ir aš išvykstame į konferenciją Olandijoje, tad mes džiaugsimės maldomis už Krisą bei mus pačius.

Priedo, mes išsinuomosime mikroautobusiuką vežioti žmonėms pirmyn atgal oro uostas - konferencijos centras, bei kokių 2 dienų kelionei po Europą, taigi pasibaigus konferencijai lankysime vertas dėmesio, pažįstamas arba nepažįstamas vietas, pasitikėdami apsauga, vadovavimu ir vedimu. Mes užsisakėme ekskursiją anglų kalba į Corrie ten Boom namą, taip pat aplankysime Amsterdamą bei gražias Olandijos apylinkes – esu tikras, jog bus nuostabu, tokia gili ramybė.

Turkija, Rusija, Iranas
Paskutinis pranešimas, jog Rusija nustatė „Neskraidymo zoną“ virš Sirijos, sakydama JAV nesikišti, kas pasak analitikų reiškia, jog Rusija turi visišką padangės virš Sirijos kontrolę. Žinau, kad nuolat tai miniu, tačiau prisiminkite Ezekielio 38 skyriuje aprašomą sąjungą, kuri vieną dieną užpuls Izraelį, ji sudaryta pagrinde iš Rusijos, Turkijos ir Irano. Kokia nuostabi diena stebėti pasaulio įvykius, kurie derinasi su tuo, ką prieš daug metų matė Ezekielis. Izraelis ir sąjungininkai laimi, ir tai atpalaiduoja svarbiausius įvykius.

Trumpa apžvalga apie santykiais paremtą tikėjimą
Iš mano požiūrio taško kiti ne visada yra tuo, ką aš galiu matyti, kaip skirtingi žmonės visame pasaulyje išgyvena santykiais paremtą tikėjimą. Suomijos namų bažnyčioje jie visi susirenka kaip namų bažnyčia kiekvieną trečiąjį mėnesio ketvirtadienį, įvairiomis progomis susitikdami kiekvieną savaitę. Vienas iš tokių yra kassavaitinis vyrų susitikimas ketvirtadieniais. Tai vyrų susitikimas saunoje, kur jie kalbasi apie Viešpatį ir Jo veikimą kiekvieno vyro gyvenime. Susitikimas saunoje ir po to maudynės lediniame ežere – tikrai suomiams būdingas dalykas, tačiau jeigu 2 ar daugiau susirenka Jo vardu, tai ir Jis yra jų tarpe, cha!

Kai kuriose tropinėse srityse namai mažesni ir yra per karšta daryti susitikimus viduje, tai gi kaip „namų bažnyčia“ jie renkasi lauke, kas dažnai įtraukia ir kitus žmones, kurie prisijungia, matydami susirinkimą. Vietovėse, kur būti krikščionimis draudžiama, susitikimai paprastai vyksta namuose drauge valgant ir bendraujant, šlovinant ir meldžiantis vieniems už kitus. Kai kurios namų bažnyčios prasideda nuo 1 šeimos susitikimo virtuvėje sekmadienį ryte prie gausių pusryčių stalo, dalinantis Viešpačiu ir mokymu vaikams. Kinijoje kai kurie susitikimai vyksta taip, kad kaimynai negalėtų jų įskųsti, pavyzdžiui skersgatvyje arba už restorano, arba ramioje namų aplinkoje.

Esmė nėra vieta, tačiau žmonės. 4 santykių sritys, kurias stebime nuolat pasikartojančias raštuose, tai draugai, šeima, kaimynai ir bendradarbiai. Kiekvienas dažnas „ramybės žmogus“, norintis daugiau sužinoti apie Viešpatį, yra 5-a sritis, tačiau tas ramybės žmogus jau pažįsta ką nors iš grupės.

Branduolys natūraliai turi pasirūpinti branduoliu
Prieš kelis mėnesius lyderių susitikime vienas iš mūsų lyderių pareiškė, kad „branduolys natūraliai turi pasirūpinti branduoliu“. Buvo kalbama apie tai, kad lyderiai namų bažnyčioje gali būti tokie dideli, jog gali norėti visą laiką patarnauti kitiems žmonėms, tačiau taip elgiantis yra nepaisoma branduolyje esančių ištikimų žmonių grupės. Branduolys – tai žmonės, kuriems reikia daugiau nei maldos grupės, kur nieko daugiau iš besilankančių nereikalaujama, vien tik laikas nuo laiko pasirodyti.

Jėzus paaiškino kelią, kuriuo evangelija turėtų plisti geografijos ir prioritetų požiūriu Apaštalų darbų knygoje 1:8, sakydamas, jog pirmiausiai tai įvyks Jeruzalėje (Apaštalų darbai 2-8), po to Judėjoje ir Samarijoje (Apaštalų darbai 8-10), po to – „lig pat žemės pakraščių“ (Apaštalų darbų 11 skyriuje - su pirmųjų pagoniškų namų bažnyčių įsteigimu).

Prioritetų požiūriu tai reiškia, kad branduolys – mūsų Jeruzalė – pirmiausiai turi pasirūpinti savimi. Asmeniniame lygyje tai reiškia, jog pirmiausia turime pasirūpinti savimi ir savo šeima. Mes negalime atiduoti savo nuompinigių kažkam tolimam, priversdami savo šeimą kentėti. Šie prioritetai pasireiškia, kai valgant šeimoje visi telefonai išjungiami – tai šeimos laikas ir jūs negalite palikti savo branduolio ir rūpintis esančiais „tolimuose pakraščiuose“ – kaip pasaulis, kad nepaiso šeimos branduolio.

Namų bažnyčioje tai reiškia branduolinę ištikimų žmonių grupę, kurie įrodo savo ištikimybę vienas kitam bei namų bažnyčiai, kuri yra ta namų bažnyčios „Jeruzalė“. Branduolys turėtų natūraliai rūpintis vienas kitu. „Pasaulio pakraščia“ namų bažnyčioje yra tie, kurie ateina ir išeina niekada neapsistodami, kad investuotų į santykius. Gal jie labai užsiėmę, gal jie nenori labai priartėti, gal jiems nepatinka žodis „įsipareigojimas“. „Judėjos ir Samarijos“ žmonės lankosi reguliariai, jie auga, tačiau gal jie šiuo metu gali tik priimti, tai gi jie nepriims pas save ar nevadovaus susirinkimui.

Branduolys, Jeruzalė, yra davėjai, tie, kurie priima pas save, vadovauja, yra pakankamai stabilūs asmeniškai ir gyvenime, kad domėtųsi investavimu į santykius. Jie natūraliai susisiekia su esančiais „Judėjoje ir Samarijoje“, juos užkalbindami, įtraukdami, globodami, keliaudami su jais. Tačiau šios branduolio grupės lyderių poreikiai turi būti patenkinti arba jie negalės nieko duoti kitiems. Taigi branduolys natūraliai turi pasirūpinti branduoliu.

Kaip paminėjau savo knygoje Pirmosios Bažnyčios Sugrįžimas, namų bažnyčia yra įsipareigojusių žmonių grupė, kuri susitinka reguliariai ir tai daro su tikslu. Jeigu save vadinate namų bažnyčia, tačiau visi, gal tik išskyrus šeimininkus, gali kada panorėję ateiti ir išeiti, nesidomėdami santykių vystymu su tais, kurie juos sutinka, reiškia, kad jūs iš tikrųjų esate tik Biblijos studijų grupė arba maldos grupelė. Ir jeigu susitikimai yra tik mažesnė auditorijos versija, kur tas pats žmogus kiekvieną kartą praveda susitikimą, tai nėra namų bažnyčia – tai auditorija perkelta į namus, bandanti persirengti Bibline namų bažnyčia.

Man patinka, kas Apaštalų darbuose 4:23 sakoma, po to kai Petras ir Jonas buvo paleisti. Ten sakoma „jie atėjo pas saviškius“ ir išpasakojo, ką jiems sakė aukštieji kunigai ir vyresnieji. „Jie atėjo pas saviškius“. Ar žinote, kas yra „jūsų saviškiai“? Kai Petrą paleido iš kalėjimo Apaštalų darbų 12:12 sako, jog grupė žmonių buvo susirinkusi namuose ir meldėsi už jį – kai Petras buvo paleistas, jis nuėjo tiesiai į tuos namus. Akivaizdu, kad jis žinojo, kas yra „jo saviškiai“ ir kad ši grupė meldžiasi už jį.

Kaip jau klausiau prieš tai: Jeigu jus paleistų iš kalėjimo antgamtiniu būdu vėlai naktį, ar žinotumėte į kuriuos namus eiti, kur žmonės melstųsi už jus?

Tai veikia, iš tiesų gerai veikia
Kas pastebėjome, jog veikia, stebina, bet tai tik sekimas Apaštalų darbų modeliu, kiekvienam susitikimui keisti susitikimo namus ir lyderius. Kartais mūsų šiuolaikiniame gyvenime, asmuo neturi vietos pastatyti 15 ar 20 žmonių mašinoms, ir jeigu tas žmogus negali priimti visų, jis gali vadovauti susitikimui, kai tuo tarpu kitas priima savo namuose. Būkite kūrybingi, tačiau keiskite vadovavimą, kiek įmanoma, keiskite susitikimų namus. Eikite iš namų į namus, kaip sakoma Apaštalų darbuose 2:46. Ir likite paprasti, kaip sakoma 2:42: mokymas, bendravimas, malda, maistas. Investuokite į santykius.

Trumpai apie šio mėnesio mokymų serijas. Dauguma žino Psalmę 103:1, tiesa? „Laimink, mano siela, Viešpatį, ir visa, kas yra manyje, Jo šventą vardą.“ Tačiau ar žinojote, kad žodis, kurį Dovydas naudojo ir kuris išverstas, kaip ‚laimink‘, reiškia „atsiklaupti pagarbiai ir su nuolankumu“. Mes skaitome „Laimink, mano siela, Viešpatį“ ir galvojame, jog tai reiškia dėkoti ir šlovinti, tačiau iš tikrųjų Dovydas sako atsiklaupti pagarbiai ir su nuolankumu bei garbinti Jį. DABAR perskaityk šią eilutę. Tai suteikia atspalvį visai psalmei.

Štai kodėl šios serijos tokios svarbios - tai jums suteiks naują požiūrį, ką kai kurios psalmės ir eilutės reiškia.

Melskitės už mano sveikatą – turėjau kelis iššūkius šią savaitę, kurie turi būti pašalinti prieš išvykstant į konferenciją Olandijoje kitą savaitę. Aplankyti 4 šalis per 8 savaites, keliauti pirmyn ir atgal, turi savo kainą... vėliau papasakosiu. Ačiū už jūsų dosnumą ir palaikymą, kadangi jūs iš tikrųjų prisijungiate prie mūsų, kaip Paulius sakė savo rėmėjams, bendravime šventųjų tarnystėje. Einu jūsų vietoje.

Dėkoju jums! Būkite palaiminti,

John ir Barbara

2017 m. birželio 6 d., antradienis

Meilės istorija su posūkiu. 7 dalis. Ne jo

John Fenn, 2017 m. gegužės mėn. 13 d.,

Sveiki visi,
Negarbingai prasidėję Dovydo ir Batšebos santykiai gerai žinomi, mes prisiminėme juos anksčiau šiose serijose, tad posūkis buvo, kai Dovydo artimiausias patarėjas Ahitofelis - Batšebos senelis, tapo Abšalomo sąmokslo prieš Dovydą bendrininku. Tačiau iš šios disfunkcinės šeimos yra kilęs Saliamonas. Jo karaliavimas kartu su jo tėvo valdymu, laikomas Izraelio „Aukso Amžiumi“, kuris tęsėsi nuo 1010 iki 931 prieš Kristų. Tai buvo labai seniai. Šiandien su šia šeima susijusi kita meilės istorija su posūkiu.

Kodėl Dovydas ir Saliamonas buvo išskirtiniai
Dovydas buvo išskirtinis, nes jis suvokė kai kurias Naujojo Testamento tiesas, nors vis dar buvo giliai įsišaknijęs Senajame Testamente. Jis darė dalykus, kurie stipriai pranoko tuo metinį supratimą, dalykus, apie kuriuos kiti net nepagalvodavo. Todėl jis buvo Dievo gerbiamas.

Pavyzdžiui, I Samuelio 21:1-6 Dovydas buvo labai alkanas ir paprašė jam duoti valgyti „Padėtinės duonos“, padėtos šventoje vietoje ir skirtos valgyti tik kunigams, kuri simbolizuoja žmogų, gyvenantį kiekvienu Žodžiu, kurį Dievas jam kalba. Už uždangos buvo taip pat ir Menora, kuri simbolizavo Šventąją Dvasią ir Jos pasireiškimus/dovanas, bei smilkalų aukuras, simbolizuojantis maldas kylančias prieš Dievą. Tačiau Dovydas valgė šventos duonos – jūs ir aš galite valgyti jos, nes Kristus yra mumyse, tačiau anksčiau taip nebuvo.

Didžiausia Naujojo Testamento tiesa, į kurią jis įžengė, yra užrašyta II Samuelio 6:12-19. Dovydas atsigabeno Sandoros Skrynią į miestą ir visai paprastai „pasistatė palapinę“ ir padėjo ją ten. Tikra tiesa, kad jis nesilaikė Mozei duotų nurodymų iš Tėvo – nei aukų už nuodėmes aukuro, simbolizuojančio kryžių, nei praustuvo kunigams, simbolizuojančio apsiplovimą Žodžiu. Nei pirmosios uždangos, už kurios turėjo būti padėtinė duona, menora ir smilkalai. Nei vidinės uždangos, slepiančios Sandoros Skrynią. Nieko panašaus. Dovydas paprasčiausiai padėjo Sandoros Skrynią atvirai visiems matomoje vietoje, pridengtą palapine, ir šoko bei šlovino Viešpaties akivaizdoje.

Jūs ir aš galime prisiartinti ir netgi nešti Sandoros Skrynią, nes Kristus gyvena mumyse – tačiau anksčiau taip nebuvo – vis dėlto Dovydas įžengė į Naujojo Testamento tiesą, paprasčiausiai pastatydamas palapinę ir prieidamas prie Sandoros Skrynios bei šokdamas Viešpaties akivaizdoje. Tai bent. Viena iš priežasčių, dėl ko Dovydas vaikščiojo Naujojo Testamento tiesoje yra ta, kad jis pažinojo Viešpatį – Kristų. Dovydas sako psalmėje: „Viešpats (Tėvas) tarė mano Viešpačiui (Kristui): ‚Sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojomis‘...“ (Ps 110:1). Dovydas prisipažįsta: „Viešpaties Dvasia kalbėjo per mane, Jo žodžius aš tariau. Izraelio Dievas pasakė, Izraelio uola man kalbėjo...“ (II Samuelio 23:2-3)

Taip pat Apaštalų Darbuose 2:24-31 Petras sako apie Dovydą: „...Aš visuomet matau Viešpatį priešais save. Jis mano dešinėje, kad Aš nesusvyruočiau“, o 16 Psalmėje kalbama apie Kristų: „...Tu nepaliksi mano sielos pragare ir neduosi savo Šventajam matyti supuvimo“, taigi Petras sakė: „Jis tai numatė ir kalbėjo apie Kristaus prisikėlimą, žinodamas, kad Tėvas nepaliks Jo sielos pragare ir neleis Jo kūnui matyti supuvimo. Dovydas matė Dvasioje savo Viešpaties prisikėlimą daugiau nei 1000 metų prieš tai įvykstant!

Saliamonas irgi regėjo Viešpatį
I Karalių 3:1-15/II Kronikų 1:7-12 Viešpats (Kristus) pasirodo Saliamonui sapne ir paklausia Saliamono, ko jis norėtų. Saliamonas paprašo išminties ir supratimo, o Viešpats jam tai suteikia. Saliamonas regėjo Viešpatį ir antrą kartą I Karalių 9:2-9/II Kronikų 7:12-22. Antrajame aplankyme Viešpats įspėja Saliamoną, kad jis vaikščiotų su Viešpačiu, ten yra ir tokios eilutės: „jei mano tauta, kuri vadinasi mano vardu, nusižemins, melsis...“

Liūdna, bet I Karalių 11:6-9 sakoma: „Saliamonas darė pikta Viešpaties akyse ir nesekė iki galo Viešpačiu, kaip jo tėvas Dovydas... Viešpats užsirūstino ant Saliamono, nes jis nusigręžė nuo savo Viešpaties, Izraelio Dievo, kuris jam buvo pasirodęs du kartus.Kadangi Viešpats buvo pasirodęs Saliamonui 2 kartus, iš jo buvo daugiau ir tikimasi.

Posūkis
Skaitant Saliamono Patarlių 1-9 skyrius, pastebime daug patarimų, kurie prasideda: „Sūnau, klausykis mano žodžių“. Skaitydami šiuos patarimus manome, kad Saliamonas kalba savo skaitytojams, o gal savo sūnui, ir nors tai galėtų būti tiesa, gilesnė prasmė atsiskleidžia 4 skyriuje, kai Saliamonas pereina prie pirmo asmens, kalbėdamas apie save, pradedant nuo 3 eilutės: „...klausykite tėvo pamokymo....Aš buvau tėvo (Dovydo) sūnus, mylimas ir vienintelis savo motinos (Batšebos) akyse. Jis (Dovydas) mokė mane ir sakė: „Išlaikyk širdyje mano žodžius, laikykis mano įsakymų ir būsi gyvas. Įsigyk išminties, įsigyk supratimo... Svarbiausia yra išmintis; įsigyk išmintį ir už visą savo turtą įsigyk supratimą.“

Ar reikėtų stebėtis, kad kai Viešpats pirmą kartą pasirodė Saliamonui, jis paprašė išminties? Jo tėvas karalius Dovydas įskiepijo tai Saliamonui, o kai Viešpats apsireiškė jam, jis žinojo, ko prašyti. Skaitant toliau, Patarlių 4-9 skyrius, galime matyti, kad Saliamonas vis cituoja savo tėvą, pradedant 4:4. Taip pat, 4:10, 20, 5:1, 6:1, 20, 7:1 – visur sakoma „mano sūnau“ iki pat 9 skyriaus. Galime teigti, kad jis vis cituoja Dovydą, o mes skaitome paties Dovydo (ir Batšebos) pasakytus žodžius savo sūnui... tai bent! Saliamonas cituoja savo tėvą iki pat 9 skyriaus, o 8 skyriuje cituoja patį Išminties Asmenį.

Ir vėl, Patarlių 4:3-4 prasideda Saliamonui pasakytais tėvo žodžiais: „Jis mokė mane ir sakė...“ Visa Patarlių knyga iki 9 skyriaus cituoja Dovydą. Tačiau 10:1 Saliamonas liaujasi citavęs savo tėvą ir kalba savo paties žodžiais: „Saliamono patarlės. Išmintingas sūnus – džiaugsmas tėvui...“ Posūkis būtų tėvo meilė savo sūnui, kuris, kaip ir motina, skiria laiko ir energijos, investuoja širdį į savo sūnų, Saliamoną.



Aš skatinu jus perskaityti Patarlių knygą nuo 1 iki 9 skyrių, lyg skaitytumėte vertimą, suvokiant, kad skaitote Dovydo ir Batšebos žodžius pasakytus asmeniškai savo sūnui, dabar tapusius Saliamono Patarlių dalimi. Net jeigu jis laikinai ir atsitraukė nuo Viešpaties, tai nesumenkina jo tėvų indėlio, ir tai stiprus liudijimas visiems tėvams bei seneliams, mokantiems savo vaikus Žodžio, nors ir skaudu matyti savo mylimuosius atsitraukusius nuo Viešpaties artumo, kurį kažkada patyrė.

Mes džiaugiamės, kai jie pagaliau sugrįžta pas Viešpatį, kadangi Saliamono raštai, vadinami Ekleziasto knyga, atrodo pilni nevilties, nes viskas yra „tuštybė“, vis dėlto tampa aišku, kad jis sugrįžo pas Viešpatį, prieš tai pagyvenęs pasaulyje, nes Ekleziasto knygos pabaigoje sako: „Paklausykime, kokią galima padaryti išvadą: bijok Dievo ir vykdyk Jo įsakymus, nes tai yra viskas kiekvienam žmogui. Nes Dievas teis visus darbus ir visus paslėptus dalykus – gerus ir blogus.“ (Ekleziasto 12:13-14)

Gali būti, kad Saliamonas niekada nesugrįžo į tą vietą, kurioje kažkada buvo su Viešpačiu, tačiau jis sugrįžo... pasisemkite drąsos iš to savo pačių labui. Kitą savaitę – nauja tema. Iki tada būkite palaiminti.

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2017 m. birželio 4 d., sekmadienis

Meilės istorija su posūkiu. 6 dalis. Ji išgelbėjo jam gyvybę

John Fenn, 2017 m. gegužės mėn. 6 d.,

Sveiki visi,
Šios meilės istorijos pabaigoje yra toks posūkis, kad dauguma žmonių pirmą kartą skaitydami šią istoriją Biblijoje pagalvoja, jog neteisingai perskaitė - pašaukęs Mozę prie degančio krūmo, Dievas bando jį užmušti - tai taip prieštaringa ir keista, kad mes pakišame šią pastraipą į nepaaiškinamų dalykų failą ir skaitome toliau.

Scenos aprašymas
Apaštalų darbuose 7:21-25 sakoma: „Kai jam sukako keturiasdešimt metų, jo širdyje kilo troškimas aplankyti savo brolius, Izraelio vaikus. Pamatęs vieną iš jų skriaudžiamą, stojo ginti jo ir keršydamas užmušė egiptietį. Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas jo ranka suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato."

Žydų istorikas Jozefas pasakoja, kad Mozė buvo didis armijos generolas, taigi suprantame, kad Mozė manė išvaduosiąs Izraelį pilietiniu karu. 40 metų prieš degančio krūmo patirtiį, jis žinojo, kad yra gelbėtojas, nužudo egiptietį ir mano, jog žydai paseks juo sukeldami maištą ir taip įvyks išsilaisvinimas. Jis turėjo dievišką apreiškimą apie savo pašaukimą, tačiau ne apie tai, kaip tai įvyks. Jis bandė padėti Dievui viską planuodamas remiantis savo išsilavinimu ir karine patirtimi – užmušus egiptietį, žmonės susitelks aplink jį ir prasidės pilietinis karas - teisinga? Klaidinga.

Apreiškimas ateina po truputi. Dažnai Dievas suteikia mažą dalį, tada leidžia mums surasti išeitį iš kai kurių dalykų, o vėliau suteikia ir likusį apreiškimą. Pavyzdžiui, Pradžios 15 skyriuje Jis pasakė Abraomui, jog iš jo kūno gims sūnus. Tik tiek. Pradžios knygos 16 skyriuje Abraomas ir Sara apie tai pasikalba ir nusprendžia: kadangi Sara nevaisinga, tai turėtų įvykti su kažkieno kito pagalba, taigi desperatiškai trokšdama įvykdyti Dievo valią savo gyvenime bei trokšdama sūnaus, Sara pasako Abraomui, kad šis sueitų su Hagara, o jis tai ir padaro.

Ar ne kitame skyriuje Viešpats vėl apsireiškia Abraomui ir pasako, kad Sara taps sūnaus motina... AI... Viešpatie, kur ta informacija buvo paslėpta iki šiol? Juk būtų buvę šaunu, jei tai žinočiau 15 skyriuje, nes tai būtų mane apsaugoję nuo suėjimo su Hagara!.. Taigi Jis duoda apreiškimą dalimis. Mūsų reikalas yra negalvoti, kad viena dėlionės detalė - tai jau visa dėlionė, ir tada patiems patekti į bėdą, kaip atsitiko tiek Abraomui, tiek ir Mozei. Na, bent jau esame geroje kompanijoje! :)

Skirtingai nei kine ar daugelyje sekmadieninių mokyklų
Kita pamoka yra suvokti, jog vien dėl to, kad tu turi apreiškimą iš Dievo, tai dar nereiškia, kad Jis ir kitiems suteikė tą patį apreiškimą. Tai duota pirmiausia ir svarbiausia tau, akis į akį, tik tu ir Viešpats. Daug žmonių, kaip ir Mozė, nusideda darydami prielaidas maną, kad jei jau jie gavo apreiškimą iš Dievo, tai aišku, kad visi kiti privalo arba turėti tokį pat apreiškimą, arba tikėti tavimi, kai pasakai, kad tai Jis pasakė arba parodė. Klaidinga. Tai yra tavo apreiškimas, ne jų.

Mozei buvo 40 metų, kai jis gavo apreiškimą, jog jis taps išvaduotoju, tačiau ta prielaidų darymo nuodėmė jam kainavo 40 metų, trečdalį jo gyvenimo dykvietėje. Ar ne po 40 metų, kai jam buvo 80, Viešpats pasirodė ir pasakė, kaip jo pašaukimas bus įgyvendintas? Visą tą laiką jis žinojo, kad taps išvaduotoju, tik nežinojo, kaip.

Mozė ir Cipora bei jų sūnus Geršomas
Išėjimo knygos 2:16-22 sakoma, kad palikęs Egiptą, galima manyti, jog dar protiškai ir emociškai pasimetęs bei svarstydamas, ką blogai padarė, Mozė atėjo prie šulinio, kur Midjaniečių kunigo Jetro dukterys girdė savo avis. Kažkokie piemenys bandė nuvyti jas ir pagirdyti savo avis, tačiau Mozė apgynė dukteris, ir tai buvo pranešta Jetrui. Mozė netrukus vedė Ciporą, vieną iš Jetro dukterų, jie susilaukė sūnaus Geršomo, kurio vardas reiškia 'keliautojas ten'.



Kas jam buvo pasakyta prie degančio krūmo  
Tai, kad Mozė turėjo sūnų Midjane, šioje istorijoje yra svarbus faktas - Geršomas nebuvo izraelitas, bet midjanietis. Tai reiškia, neapipjaustytas. Prie degančio krūmo Mozei buvo pasakyta apie visas būsimas negandas, (Išėjimo 3:14-22, 4:1-23), net iki tokių smulkmenų, kad izraelitai gaus iš egiptiečių aukso ir sidabro, kad tik greičiau iš jų išeitų, ir visų svarbiausia – apie pirmagimių mirtį. Jis sužinojo apie pirmagimių mirtį prie degančio krūmo dar prieš grįžtant į Egiptą.

„Sakyk faraonui: 'Taip kalba Viešpats: 'Izraelis yra mano pirmagimis sūnus. Aš tau sakau: išleisk mano sūnų, kad jis man tarnautų; jei neišleisi jo, nužudysiu tavo pirmagimį sūnų'."

Posūkis - bandymas pasikėsinti
Kaip tik po šių 22-23 eilučių apie egiptiečių pirmagimių nužudymą sakoma: „Pakeliui, nakvynės namuose, sutiko jį Viešpats ir norėjo nužudyti. Tada Cipora, paėmusi aštrų akmenį, apipjaustė sūnų, numetė odelę prie Mozės kojų ir tarė: 'Tu esi mano kruvinas jaunikis!' Ir Viešpats leido jam eiti. Tada ji pasakė: 'Kruvinas jaunikis dėl apipjaustymo'." Kruvinas jaunikis reiškia, jog jis yra visiškai naujas sandoroje.

Dėka savo išminties ir meilės sūnui, vyrui bei tam, kas teisinga ir neteisinga, Cipora pasirodė esanti labiau dvasiškai prisiderinusi prie Viešpaties pašaukimo jų gyvenime nei Mozė. Jam ką tik buvo pasakyta, jog Egipto pirmagimiai mirs, ir jis suprato, kad apipjaustymas yra sandoros su Viešpačiu ženklas, vis dėlto Mozė šiuo atveju pasielgė kaip nerūpestingas tėvas. JEIGU jis būtų nuvykęs į Egiptą, tekstas daro išvadą, Geršomas būtų turėjęs mirti su Egipto pirmagimiais.

Mozė buvo toks užsiėmęs 'darbu' ir susitelkęs į savo gyvenimą, kad net nepagalvojo, ką tai reiškia jo paties sūnui. Mes taip išryškiname Perėjimo kraują, kad pamirštame, jog kiekvienas Izraelio vyriškos giminės atstovas Egipte buvo apipjaustytas ir tai buvo pagrindinė tiesa, kodėl jie nežuvo drauge su Egipto pirmagimiais - Perėjimo kraujas yra antraeilis dalykas.

Iš Viešpaties perspektyvos, kai tik Mozė sužinojo planą, jis iš karto tapo atsakingu. Kai tik Viešpats pasako, tai ir įvyksta. Tai tampa 'realybe’. Tai atitinka Morkaus 6:51-52 komentarą apie tai, jog mokinių širdys buvo tokios apstulbintos Jėzui einant vandeniu, nes 'jie nebuvo supratę duonos padauginimo stebuklo'. Jeigu prisimenate tą istoriją, kur Jėzus pamaitino 5 tūkstančius, tada saulei leidžiantis išsiuntė mokinius irtis per ežerą, ir tai jiems sunkiai sekėsi, o tada Jis priėjo prie jų vandeniu tarp 3 ir 6 valandos ryto.

Kada tiksliai jie 'nesuprato duonos stebuklo'? Jie sunkiai dirbo visą naktį, kad perplauktų per ežerą - ir dar Dievas tikisi, kad jie turėjo būti supratę, ką jie ką tik buvo pamatę. Tas pat įvyko su Moze. Kai Dievas kažką pasako arba mūsų gyvenime padaro stebuklą, visų pirma turime tai įvertinti ir apsvarstyti tai savyje, įsiminti tai ir pasimokyti iš to. Kaip dažnai nutinka, kad Jis padaro kažką dėl mūsų, tada mes pasakome 'ačiū', jei išvis dar pasakome, ir einame sau toliau.

Turime būti išmintingi, kaip Cipora, kuri atpažino, kad kai Dievas kažką daro arba sako, tai jau būna ir atlikta, dėl to turime iškelti tai į pirmą vietą. Turime vadovautis logika ir daryti dalykus tinkamai, tačiau kai Jis ką sako, tai turi būti mums visų svarbiausia.

Paskutinė serijos dalis - kitą savaitę. Iki tada, palaiminimai.

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2017 m. birželio 3 d., šeštadienis

Meilės istorija su posūkiu. 5 dalis. Įžeistas giminaitis

John Fenn, 2017 m. balandžio mėn. 29 d.,
www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,
Vienas iš dalykų, kurį pastebėjau savo paties gyvenime, yra tai, kad kartais mes žengiame klaidingą žingsnį, nors ir einame teisinga kryptimi, ir tai įsiskaito, todėl Viešpats padeda mums ir toliau eiti tuo keliu. Žinoma, padėdamas mums keliauti tuo keliu Jis žino, kad mes ir vėl žengsime klaidingą žingsnį...o taip...Jis mus myli!

Tai tinka ir šeimai, apie kurią yra kalbama šioje 'Meilės istorijos su posūkiu' dalyje. Dovydo ir Batšebos meilės sklidina santuoka prasidėjo kaip geismo paskatintas romanas – tokio mastelio geismas, jog Dovydas net užmušė jos vyrą, kad paslėptų jų pasimatymą. Tai tęsėsi ir jie susilaukė 4 sūnų, vienas iš jų - būsimasis Karalius Saliamonas, paveldėjo savo tėvo sostą. Kaip šeima, jie paprastai ėjo teisinga kryptimi, tačiau dauguma jų padarytų klaidingų žingsnių, galima sakyti, kaip dažnai atsitinka ir mums, buvo sau padarytos žaizdos.

Žinoma, viena iš tų sau padarytų žaizdų - tai būdas, kaip Dovydo ir Batšebos santykiai prasidėjo. Po to sekė jos vyro nužudymas. Kita žaizda – Dovydo mylimo sūnaus Abšalomo sukilimas. Ir tai tam tikru atžvilgiu atveda mus prie šios meilės istorijos su posūkiu. Leiskite man nupasakoti sceną su veikėjais:

Dovydas – Karalius, Batšeba jo žmona, Abšalomas – gražus jaunas princas ir Betšebos įsūnis, Hušajas – Dovydo draugas ir slaptasis agentas, Ahitofelis – pagrindinis Dovydo patarėjas, ir Joabas – Dovydo kariuomenė generolas. * 2 Samuelio 3:3 (?)

Maišto sėklos
Gimdamas Saliamonas įžengė į susimaišiusią šeimą (2 Samuelio 12:24-25). Dovydas turėjo vyresnįjį sūnų, vardu Abšalomas, kuris norėjo tapti karaliumi. Jo vardas reiškė 'taikos tėvas', nors taip toli gražu nebuvo. Jis stovėdavo miesto vartuose, darydamas nuosprendžius, kuriais sąmoningai kenkė savo tėvui, o Dovydas tai leido (2 Samuelio 15:1-6), kas puikiai iliustruoja prastą tėvystę. Mes taip pat žinome, kokį kartėlį Abšalomas jautė tėvui, kadangi žinome, jog jis gyveno 2 metus Jeruzalėje, tačiau per tą laiką nepamatė savo tėvo veido (2 Samuelio 14:28).

Ilgainiui daug žmonių ėmė remti Abšalomą, kuris atvirai maištavo ir varė savo tėvą iš Jeruzalės, o Dovydui tai reiškė, kad jis atsidūrė labai pažįstamoje situacijoje gelbėdamas savo gyvybę nuo (netikro) karaliaus, bandančio jį užmušti (pirmas toks buvo karalius Saulius). Maištas pasibaigė, kai gražiojo Abšalomo plaukai įstrigo medžio šakose, o jo mulas nubėgo, palikdamas jį kabėti, ir generolas Joabas pabaigė maištą savo kardu.

Tačiau ši meilės istorija nėra apie Dovydo meilę savo sūnui Abšalomui, nei apie Saliamoną bei Dovydo ir Batšebos meilę jam.

Ar tave kada buvo išdavęs draugas?
Pagrindinis Dovydo patarėjas buvo Ahitofelis, ir buvo sakoma, kad tomis dienomis jo patarimas buvo laikomas toku svarbiu, lyg jį duotų pats Dievas (2 Samuelio 16:23). Jis buvo patikimas, mylimas ir labai išmintingas. Tačiau įvyko išdavystė - jis prisijungė prie Abšalomo maišto.

Mes žinome, kad Dovydas buvo išvarytas iš Jeruzalės ir kopė į Alyvų kalną, kopė verkdamas, basas, pridengta galva, ir visi jo draugai sekė paskui jį verkdami. Ar galite įsivaizduoti tą skausmą ir išdavystę, kai sūnus atsigręžia prieš jį, trokšdamas nužydi savo tėvą? (2 Samuelio 15:30-31)

Kai Dovydas sužinojo, kad Ahitofelis prisijungė prie maištininkų, jis meldėsi Dievui, kad šis paverstų Ahitofelio patarimą niekais (2 Samuelio 15:31), Dievas taip ir padarė. Dovydo draugas Hušajas apsimetė esąs Abšalomo pusėje ir leido Ahitofeliui pirmam išsakyti savo pasiūlymą. Tada Hušajas davė Abšalomui patarimą, kuris buvo priimtas, ir, kaip tikėtasi, Abšalomui labiau patiko jo planas nei Ahitofelio, ir taip Ahitofelio patarimas buvo atmestas. (2Samuelio 17:14, 15:34)

Galia už maišto
Ahitofelis buvo pagrindinis žaidėjas maište, išmintingai pateikęs Abšalomui patarimą, kaip jį įvykdyti, o mes galime tik paklausti, kodėl. Ką Dovydas jam padarė, kad jis nusisuko nuo savo karaliaus?

Posūkis
Atsakymą į klausimą, kodėl Ahitofelis nusigręžė su tokia išdavyste nuo karaliaus Dovydo, skaitytojas suranda istorijos pabaigoje, kurį, kaip įsivaizduoju, to laikmečio žmonės jau žinojo, taigi jis buvo pažymėtas tik kaip pastaba vėlesniems atidiems skaitytojams. Šios istorijos tyrinėtojai prisimena, jog anksčiau - 2 Samuelio 11:3 - pasakojama, kad Batšebos tėvo vardas buvo Eliamas (kai kuriuose vertimuose Amielis).

Tik 2 Samuelio 23:34 'Dovydo Karžygių' saraše, kuriame buvo ir Batšebos vyras Urija, taip pat pasakyta, kad Eliamas, Batšebos tėvas, buvo taip pat ir Ahitofelio sūnus. Teisingai – Ahitofelis buvo Batšebos senelis, o jo sūnus Eliamas kovėsi greta jos vyro Urijos, kurį užmušė Dovydas.

Mums skirtos pamokos
Tai pasakojimas apie senelio meilę savo anūkei, jo meilę jos vyrui, jo meilę garbei bei meilę tam, kas yra gera ir bloga. Mėgstu sakyti, kad pokalbis, kurio tu vengi, turi įvykti. Tai turėjo įvykti tarp Dovydo ir Ahitofelio, tačiau nėra užrašyta jokio pokalbio apie tai, kokiu būdu Dovydas tapo karaliumi, ką jis padarė Batšebos šeimai bei apie 'Karžygių' gretas.

Metų metus jie dirbo petys į petį, o po Ahitofelio išorine ramybe ir išmintingais patarimais kunkuliavo verdantis pyktis, kuris tapo neapykanta Dovydui. Jis turėjo jaustis taip, kad Dovydas nusipelno būti nuverstas iš sosto, matydamas egoistišką Abšalomą, kaip priemonę organizuotam kerštui įvykdyti.

Vis dėlto turiu sugrįžti ten, nuo kur pradėjau mūsų pasakojimą, kaip mes žengiame klaidingą žingsnį, kadangi einame ta kryptimi, kuria ir turėtume eiti, bet Dievas ateina mums į pagalbą, kad ir toliau eitume tuo keliu. Taip atsitiko ir Dovydui, kuris būdamas toks netobulas sugebėjo parašyti 75 iš 150 Psalmių Biblijoje, užaugino Saliamoną, o Mesijas yra vadinamas Dovydo Sūnumi, nes jo, kaip ir Saliamono, karaliavimo laikai Izraelyje buvo laikomi 'auksiniu amžiumi'.

Tai pakankamas liudijimas, bet tik ne žmogui, o mūsų Viešpačiui ir Jo sugebėjimui įausti Savo valią į mūsų gyvenimus. Jis neatsižvelgia į mūsų klaidas, bet daro tai dėl mūsų. Tikiuosi, tai buvo palaiminimas jums. Kitą savaitę – kita meilės istorija. Iki tada, palaiminimai.

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2017 m. gegužės 5 d., penktadienis

Meilės istorija su posūkiu. 4 dalis. Paslėptas pažadas

John Fenn, 2017 m. balandžio mėn. 22 d.,

Sveiki visi,
Jeigu pasakyčiau jums, kad ši meilės istorija yra apie įvykius, aprašytus Esteros knygoje, pamanytumėt, kad žinote, apie ką bus kalbama, tačiau jūs klystumėte. Tai bus istorija ne apie karaliaus meilę savo karalienei, ne apie dėdės/pusbrolio meilę savo dukterėčiai, nei apie jos meilę savo tautai. Čia bus kalbama apie „posūkį“.

Karalius Nabukadnecaras užkariavo Judą vienas po kito sekusiais išpuoliais, persekiojo Danielių ir tris jo draugus, Ezekielį, ir, kaip sužinome iš Esteros knygos 2:5-7, Mordechają bei jo pusseserę, kurią jis užaugino, - Hadasą, kurią žinome kaip Estera. Hebraiškas vardas „Hadassah“ reiškia „atjauta“ ir tinka šiai meilės istorijai.

Esteros knyga jums pažįstama
Istorija įvyko maždaug 486 – 465 m. prieš Kristų. Karalienę Vaštę pakeitė Estera, kuri neišsidavė, kad yra žydė (Esteros 2:10).

Iš Esteros 2:19-23 sužinome, kad Mordechajas nugirsta apie sąmokslą nužudyti Karalių Artakserksą, kurį Mordechajas apie tai pareigingai informuoja, tačiau jo gerumo gestas dėl daugelio po to sekusių įvykių ir rūpesčių pamirštamas.

Visas 3 skyrius yra apie Hamano sąmokslą prieš žydus, nes jis manipuliuoja Artakserksu išleisti įsakymą per vieną dieną išžudyti visus žydus. 4 skyriuje Mordechajas eina pas Esterą prašyti pagalbos savo tautai, ragindamas ją savo garsiais žodžiais 14 eilutėje: „Kas žino, gal dėl šio laiko tu ir tapai (Artakserkso) karaliene?“


Pasirengimas
5 skyrius susitelkęs ties Esteros puotomis, į paskutinę iš jų pakviečiamas ir Hamanas, kuris jau buvo pastatęs kartuves Mardechajui. 6-e skyriuje karalius negalėdamas užmigti atsiverčia istorinius raštus iki vietos, kur Mordechajas išgelbėja jam gyvybę. Jis paklausia, kas buvo padaryta Mordechajui pagerbti ir pasibaisi sužinojęs, kad nebuvo padaryta nieko. Karalius ištaiso šį neapsižiūrėjimą, nurodydamas Hamanui pravesti Mordechają miesto gatvėmis visiems jį pagerbiant.

Hamano mirtis
Ir, žinoma, 7 skyrius pasakoja apie paskutinę puotą, kuomet Estera atskleidžia, jog yra žydė, atkleidžiamas taip pat ir Hamano sąmokslas išžudyti žydus. Artakserksas nebuvo absoliutus monarchas, kaip Nabukadnecaras, nes pagal persų įstatymus karalius negalėjo pakeisti įstatymo, kurį pats išleido. Taigi Artakserksas negalėjo panaikinti įstatymo išžudyti žydus, tačiau išleido įsakymą, jog žydai gali gintis, nesusilaukdami jokios bausmės, lyg tai būtų savigyna.

Purimas yra švenčiamas iki šiol Adaro mėnesio 14 dieną, tai pagal vakarietišką kalendorių atitinka vėlyvą žiemą arba ankstyvą pavasarį, kai žydai švenčia pergalę prieš savo priešus.

Tai kur ta meilės istorija?
Apie 1400 prieš Kristų, Išėjimo knygoje 17:8-16 Amalekas išėjo kovoti prieš Izraelį, kai jie buvo ką tik išėję iš Egipto. Ameleko žmonės buvo tolimi Izraelio pusbroliai ir galėjo padėti Izraeliui, tačiau vietoj to kovojo prieš juos ir užsitraukė Dievo pyktį. Amaleko protėvis buvo Ezavas (Pradžios 36:12).

Dauguma krikščionių prisimena šią kovą, nes ten Dievas pavadinamas Jehovah-Nissi, Viešpats yra mano Vėliava, - kuomet Mozės rankos būdavo iškeltos, laimėdavo Izraelis, o kai jis pavargdavo ir jas nuleisdavo, persvarą įgydavo Amalekas. Aaronas ir Huras padėjo laikyti iškeltas Mozės rankas per visą mūšį jam sėdint ant akmens.

Negalite praleisti simbolinės prasmės
Mozė, kurio vardo reikšmė yra „ištrauktas“, atsisėdo ant uolos (Kristaus), kai Aaronas, kurio vardo reikšmė „išaukštintas“, pakėlė vieną ranką. Huras pakėlė kitą ranką. „Huras“ gali reikšti „baltumas, teisumas“ bei „ugnis/karštis“ ir „laisvė“.

Reikšmė aiški: Kai mes sėdime/ilsimės ant Uolos (Kristaus), esame ištraukti iš pasaulio (Mozė), išaukštinti (Aaronas) pergalėje prieš priešus teisume ir uoliame užsidegime (Huras). Jeigu prarandame savo užsidegimą ir teisumą, nebūsime išaukštinti Viešpatyje, ir priešas galės mus nugalėti... Sugrįžkime prie istorijos.

Amalekiečių išnaikinimas
Išėjimo knygoje 17:14 Dievas pasako Mozei užrašyti tai į knygą atminimui, nes Jis išnaikins Amaleko žmones nuo žemės paviršiaus. (Jie liovėsi sekę Dievu ir tapo stabmeldžiais bei Dievo priešais, ką ir pademonstravo aršiai kovodami prieš Izraelį).

Praėjus maždaug 400 metų, maždaug 1000 metų prieš Kristų, matome Karalių Saulių, kuriam I Samuelio knygoje 15:2-3 Dievas pasakė, jog prisimena, ką Amalekas padarė Izraeliui, kai jie pirmą kartą įžengė į dykumą, kad Jis norėjo jį sunaikinti, kadangi prieš kokius 400 metų davė pažadą Mozei – Tėvas turi gerą atmintį. Karalius Saulius išėjo į karą ir išžudė visus, kaip jam buvo liepta, tačiau nepaklausė ir paliko Karalių Agagą, Agagitų šeimos galvą, bei Amalekitų šeimą gyvą, kaip ir didžiąją dalį jų galvijų.

Dievas bando ištesėti savo pažadą Mozei, tačiau Saulius nepaklūsta, ir dėl to turi perleisti savo karalystę Dovydui. Nors jis ir atgailauja, tačiau per vėlai, o Samuelis pasako šią garsią eilutę 15:22-23: „Paklusti yra geriau negu aukoti... Nepaklusnumas yra kaip žyniavimo nuodėmė ir užsispyrimas yra kaip stabmeldystė...“ Nepaklusnumas yra lyg žyniavimo nuodėmė, kadangi ja manipuliuojama žmonėmis ir įvykiais asmeninei naudai.

Štai ką daro nepaklusnumas – jis manipuliuoja žmonėmis ir įvykiais kažkieno asmeninei naudai. Pradedant nuo vaiko, meluojančio tėvams apie tai, kur jis leido penktadienio vakarą, baigiant vyru, slepiančiu savo priklausomybę nuo lošimo, ir sakančiu žmonai, jog jam neišmokėjo premijos, o jis galvojo, kad išmokės, - šis melas iš esmės yra raganavimas (žyniavimo nuodėmė).

Karalius Agagas tą dieną netenka savo gyvybės, nors kai kurie jo šeimos nariai išlieka gyvi. Kaip mes tai sužinome? Apsukus visą ratą, po 500 metų, Esteros knygoje pasirodo paskutinis amalekietis, ir tas žmogus yra ne kas kitas, kaip Hamanas – agagitas iš Esteros 3:1, tiesioginis Karaliaus Agago palikuonis, kurį Saulius paliko gyvą, paskutinė amalekiečių šeima.

Taip, Hamanas buvo agagitas, paskutinis iš amalekiečių, demonstruojantis tą pačią neapykantą žydams, kaip ir jo prosenelis prieš kokius 900 metų Išėjimo knygoje 17 skyriuje.

Posūkis
Hadasa, kaip prisimenate, reiškia „atjauta“, o Esteros knyga pasakoja ne tik apie Purimo įvykius, tai pasakojimas apie Dievo atjautą Izraeliui ir Jo pažadus jiems, netgi jeigu tai truktų 900 metų, kol jie išsipildys. Šios meilės istorijos posūkis yra apie Dievą Tėvą ir Jo meilę mums, Jo meilę, kuri laikosi duoto Žodžio, Jo meilę, saugančią mus, kad atliktų visa, ką Jis pažadėjo – netgi jeigu mes pirmiau nueisime į dangų ir tik tada matysime tai įvykstant žemėje.

Prisimenu vieną porą bažnyčioje, kurioje buvau pastoriumi prieš daug metų, ta pora turėjo nuostabiausias pranašystes, kad keliaus mokyti tautų apie Viešpatį. Tačiau skersai kelio stojo neištikimybė ir jie išsiskyrė. Aplankymo metu aš paklausiau Viešpaties apie juos, nes Jo Žodis nesugrįš pas Jį tuščias. Kaip jie vyks pas tautas, jeigu yra išsiskyrę. Jis pasakė: „Kai kurios pranašystės išsipildys kitame amžiuje.“ Pasakiau Jam, kad man reikia skyriaus ir eilutės apie tai, ir Jis pasakė: „Yra daugybė pranašysčių Senajame Testamente apie ateinančius amžius, kurie visiškai peršoka per šį laiką, kurį tu vadini bažnyčios amžiumi, tai kodėl tau taip sunku patikėti, jog šiame amžiuje paskelbtos pranašystės išsipildys kitame?“

Jo meilės istorija mums reiškia, kad jeigu Jis pažadėjo kažką, tai nesvarbu - nors prireiktų laukti ir 900 metų, kad tai įvyktų, kaip buvo su Moze, ar reikės laukti Jo tūkstantmečio karalystės žemėje, kad tai įvyktų – ką Jis pažadėjo, tai BŪTINAI įvyks, mes galime ilsėtis tame.

Kita meilės istorija su posūkiu kitą savaitę, iki tada – palaiminimai,

2017 m. gegužės 4 d., ketvirtadienis

Meilės istorija su posūkiu. 3 dalis. Išsiskyrusi pora

John Fenn, 2017 m. balandžio mėn. 15 d.,

Sveiki visi,
Kai sutuoktinis svetimauja, nekaltojo sutuoktinio emocinis skausmas yra labai intensyvus. Meilės istorija šioje dalyje yra būtent tokia, ir ji pabaigoje stipriai pasisuka. Šioje istorijoje vienas iš sutuoktinių yra neištikimas, o kitas vaikšto pirmyn ir atgal vieną akimirką sakydamas, kad jis mylės ją ir atkurs santykius, o kitą akimirką, kad jie išsiskirs.

Skyrybos
Gaila, bet ši santuoka baigėsi skyrybomis, nors vyras ir dėjo didžiules pastangas jai išsaugoti. Tiesa ta, kad vyras netgi ramiai apmokėjo savo žmonos išlaidas jos neištikimybės metu, tokia didelė buvo jo meilė jai! O jai net užteko įžūlumo padengti savo meilužio išlaidas, aprūpinant jį viskuo, nors jis nieko dėl jos nepadarė!

Norint suprasti šias skyrybas, reikia pažvelgti į Izraelio skyrybų įstatymą, Dievo duotą Mozei Pakartoto Įstatymo knygoje 24:1-4: „Jei vyras vestų žmoną, su ja gyventų ir būtų dėl ko nors nepatenkintas ja, jis parašys skyrybų raštą, paduos jai ir atleis ją. Išėjusi iš jo namų, ji galės ištekėti už kito vyro. Jei ir tas pradėtų jos nemėgti ir duotų skyrybų raštą arba mirtų, pirmasis vyras negalės jos vėl vesti po to, kai ji yra suteršta. Tai bjauru Viešpaties akyse. Venk tokios nuodėmės žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda kaip paveldėjimą.“

Kaip pastebėjote, Dievas naudoja hipotetišką situaciją, kad aprašytų Savo ketinimus šiame įstatyme, aprašydamas 3 galimas skyrybas be jokių kaltę nešančių paskemių. Įstatymas turėjo tik vieną taisyklę - jeigu jos/jo trečia santuoka suirtų arba ji/jis taptų našle/-iu, ji/jis negalėtų sugrįžti pas pirmąjį sutuoktinį. Toks Izraelio skyrybų įstatymas. Tai sukliudydavo moteriai, šiuo atveju, kuri buvo ištekėjusi, tarkime, už Tomo, po to - už Diko, o tada - už Hario, pasakyti sau: ištekėti už Hario buvo blogas sprendimas, manau, sugrįšiu pas Tomą, - tai apsaugodavo santuoką nuo užslėptų motyvų ir sulaikydavo nuo įžengimo į santuoką su 'Planu B' savo galvoje. Suprasdami šį įstatymą, galėsime suprasti ir šią meilės istoriją.

Pora...
Pora, kurios santuoka baigėsi skyrybomis, yra Dievas ir Izraelis, kuri aprašoma su širdį veriančiomis detalėmis pirmuose trijuose Ozėjo knygos skyriuose. Iš tikrųjų, Ozėjo 2:2 pateikiamas vienintelis biblinis Izraelio skyrybų sutarties užrašas: „Ji ne mano žmona ir Aš ne jos vyras!“, kuris įtvirtina skyrybas. Viešpats pirmiau yra tai pasakęs Ozėjo 1:9: „Viešpats tarė: „Vadink jį Lo Amiu, nes jūs ne mano tauta ir Aš nebūsiu jūsų Dievas.

Viešpats buvo vyras, kuris neištikimajai, tai yra Izraeliui suteikė pragyvenimą, nors ji tai priskirdavo Baalui, kaip Jis teigia Ozėjo 2:8: „Ji nesuprato, kad Aš jai daviau javų, vyno, aliejaus ir parūpinau daug sidabro bei aukso, kurį ji panaudojo (kad dėkotų ir teiktų šlovę) Baalui.“

Prisiminimas apie savo santuokos pradžią
Tačiau jo jausmai sūkuriuoja ir prieštarauja, kaip jūros bangos, nes Jis sako 2:14-16: „Aš ją viliosiu, išvesiu į dykumą ir paguosiu ją... Ji atsakys kaip jaunystėje, kaip išėjusi iš Egipto krašto. Tą dieną, – sako Viešpats, – tu vadinsi mane savo vyru, ir nebevadinsi savo šeimininku.“

Jis išsiskyrė su ja, taigi pagal įstatymą ji gali eiti ir tapti kito (dievo) žmona, - būtent taip Izraelis ir padarė, - daug amžių tarnaudamas kitam dievui.

Jis kenčia – per skirtingus pranašus Jis vis sugrįžta prie Savo skyrybų, šį kartą per Jeremiją (Jis tą patį sako ir per Izaiją, ir per Ezekielį)
„Ar matei, ką darė neištikima Izraelio tauta? Ji paleistuvavo ant kiekvieno aukšto kalno ir po kiekvienu žaliuojančiu medžiu (aukojimai dievams). Aš sakiau po viso to: ‘Sugrįžk pas mane’, bet ji nesugrįžo. Neištikimoji jos sesuo, Judo tauta, matė, kad Aš ją atstūmiau ir daviau jai skyrybų raštą, nes Izraelio tauta nuklydusi svetimavo. Tačiau neištikimoji jos sesuo, Judo tauta, nepabūgo, bet taip pat nuėjusi paleistuvavo.“ Jeremijo 3:6-8


Posūkis: Viešpats sulaužo Savo paties įstatymą? Gailestingumas švenčia pergalę prieš bausmę
„Jei vyras paleidžia žmoną ir ji, atsiskyrusi nuo jo, išteka už kito vyro, ar ji gali sugrįžti pas jį? Argi tai nesuteptų krašto?’ O tu paleistuvavai su daugeliu meilužių, tačiau sugrįžti pas mane, – sako Viešpats. Prisipažink, kad buvai neištikima Viešpačiui, savo Dievui, ir nusikaltai svetimaudama po žaliuojančiais medžiais ir mano balso neklausydama, – sako Viešpats. Sugrįžkite, neištikimi vaikai, nes Aš esu jus vedęs. Aš paimsiu jus ... ir atvesiu į Sioną." Jeremijo 3:1, 13-14

Pauliaus žodžiai, pasakyti Romiečiams 11:26-27 dabar turi gilesnę prasmę: „O tada bus išgelbėtas visas Izraelis, kaip parašyta: Iš Siono ateis Gelbėtojas ir nukreips bedievystes nuo Jokūbo. Tokia bus jiems mano sandora, kai nuimsiu jų nuodėmes.“

Taip, Viešpats kviečia Izraelį iš naujo susituokti su Juo, pažeisdamas Savo Paties įstatymą. Kaip tai paaiškinsime? Leiskite man pasiūlyti sprendimą. Atgimimas. Niekas Senajame Testamente nebuvo atgimęs iš naujo, kai žmogaus dvasia yra atkuriama Dievo Dvasios. Kaip sakoma 2 Korintiečiams 5:17: „Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena – praėjo, štai visa tapo nauja.“ Izraelis bus naujas kūrinys Kristuje, senas praėjo ir buvo užmirštas, visi dalykai yra nauji. Jis jokiu būdu nepažeidžia Savo įstatymo!

Tačiau palaukite, bus dar šis tas
Ozėjas Dievo skyrybų su Izraelio tauta metu, Jam tvirtinant, kaip Jis trokšta jai vėl pasipiršti, pasako pranašystę, jog vieną dieną Izraelis tars sau: „Eikime, sugrįžkime pas Viešpatį: Jis mus sudraskė – Jis ir pagydys; Jis sumušė (jie tai pasidarė patys ) – Jis ir aptvarstys. Jis atgaivins mus po dviejų dienų, trečią dieną pakels, kad gyventume Jo akivaizdoje...  Ozėjo 6:1-2

Išsireiškimas „Jis atgaivins mus po dviejų dienų, trečią dieną pakels, kad gyventume Jo akivaizdoje“ ilgai buvo suprantama kaip pranašystė, jog Mesijas ateis ir bus Izraelio atmestas. Dabar, praėjus 2 tūkstančiams metų, arba 2 dienoms, Jis atgaivins juos šio 2 tūkstančio metų laikotarpio pabaigoje. Tai paaiškina Mesijinių žydų judėjimą visame pasaulyje mūsų dienomis - jų atgaivinimas vyksta PO 2 dienų. Trečią (tūkstantis metų) dieną Mesijas ateis ir atstatys Izraelį, kuris amžinai gyvens Jo akivaizdoje. Galima būtų pasakyti daug daugiau, tačiau palieku tai... kokiai kitai savaitei.

Iki tada, būkite palaiminti,