Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2015 m. rugsėjo 29 d., antradienis

CWOWI Naujienlaiškis. Rugsėjis 2015

John Fenn, 2015 m. rugsėjo mėn. 15 d.,

Sveiki,
Pirmiausia noriu paminėti maldos poreikį ir pasidalinti naujienomis apie namų bažnyčių tinkle esnačius surinkimus Irane. Šis naujienlaiškis siunčiamas į daugelį šalių, tūkstančiams žmonių ir naujienlaiškyje, skirtame JAV aš paminėjau kai kurias detales. Jei norite sužinoti naujienas ir esate CWOWI tinkle (tiems, kurie ne JAV), dėl išsamesnių detalių jūs turite parašyti man. Jei jūs esate iš JAV, jums reikia paskaityti JAV skirtą naujienlaiškį, nes tie du naujienlaiškiai yra skirtingi.

Aš tik pasakysiu: prašau visą mėnesį melskitės už Irano namų surinkimų tikinčiuosius ir jų lyderį. Ačiū jums.

Kvailystė apie paėmimą
Daugelis tikinčiųjų buvo susijaudinę dėl paėmimo, kuris, galbūt turėjo įvykti praeitą ar šią savaitę. „Nes viskas atlikta, kad šis laukimas išsipildytų“. Tai nėra teisinga, tačiau, jei jūs paklausysite bent vienos tikėjimo srovės, išgirsite apie idėją, jog viskas yra paruošta. Tačiau taip nėra, nesvarbu ką žmonės skelbia Facebook‘e ar kitose interneto platybėse.


Niekas nežino, kada Viešpats sugrįš paimti Savo Kūno. Paulius sako, kad Jis ateis mūsų kaip vagis naktį. Palyginimas – kaip vagis naktį įsibrauna į kieno nors namus pasiimti to, kas jam nepriklauso – taip pasaulis žiūrės į surinkimo žmonių paėmimą, kurie bus iš jų pavogti.

Mes galime tyrinėti laikus ar periodus, tačiau žinome, jog sekantis svarbus įvykis pagal Ezekielio 38 ir 39 bus koalicinis Rusijos ir Irano bei jų sąjungininkų karas prieš Izraelį bei jo sąjungininkus.

Pranašiška įžvalga: Prisiminkime, ką aš rašiau anksčiau
Aš esu rašęs ir netgi turiu CD/mp3 įrašų serijas, kad Ezekielio 38:1-7 kalbama apie sąjungą tarp tų, kurie yra tapę moderniąja Rusija, Turkija, Iranu (Persija, t. p. galėtų būti ir Irakas), Sudanu ir Libija tame skaičiuje. Pasakyta, kad „jiems vadovaus“ modernioji Rusija.

Aš komentavau, kad 12 eilutė sako, jog jie puls Izraelį, kad jį apiplėštų. Pagal 13 eilutę, kitos tautos klaus: „Ką jūs galvojate tai darydami, ar atėjote grobti?“

Šios eilutės perteikia pasaulio atsaką, mažų mažiausiai pradžioje, kai jie stebės Rusiją ir jos sąjungininkus, kurie susirinks, kad įsiveržtų. Atsakas bus žodinis, diplomatinis. Aš pabrėžiau, kad pastarosios sąjungos nusiteikimas, esą jie saugiai įsiverš į Izraelį ir sulauks vien tik diplomatinių padarinių, reikš, kad jie bus atlikę seriją smulkių įsiveržimų į kitas šalis ir tai teiks jiems pasitikėjimą susivienyti prieš Izraelį. Dalis tokių invazijų gali reikšti mažesnių sąjungų sudarymą, tokių kaip virtualus Šiaurės Kaukazo prijungimas ir, pavyzdžiui, santykių su Baltarusija sutvirtinimas.

Ši pranašystės dalis pildosi tiesiog dabar, kai pasaulis matydamas iki šiol mažesnio mąsto Rusijos įsiveržimams į Čečėniją, Gruziją, Ukrainą, o šiuo metu ir į Siriją, davė tik diplomatinį atsaką. Supraskite svarbiausią šių dalykų dalį – 1994 metais prezidentas Klintonas su Ukraina pasirašė sutartį, kurioje pažadėjo, kad invazijos atveju JAV karinės pajėgos gins juos nuo bet kokio įsiveržimo.

Kai šis susitarimas buvo išbandomas, dabartinis JAV prezidentas nedarė nieko, tik taikė ekonomines bei diplomatines sankcijas. Tai pavyzdys kaip dabar gali susiklostyti įvykiai Sirijoje ir, pavyzdžiui, aktyvesni veiksmai Ukrainoje. Tai galiausiai kreips surinkti aljansą prieš Izraelį ir manyti, kad dalykai vyks taip kaip anksčiau. Jie manys, kad sutartys žadančios jiems padėti neveiks, o pasekmės bus tik ekonominės ir diplomatinės ir jie praturtės nušluodami Izraelį nuo žemėlapio. Šie neteisingi paskaičiavimai bus jų žlugimo priežastimi.

Pastarieji dalykai dar turi įvykti ir dar daugiau, kad aljansas (kurio formavimosi procesas jau vyksta) įgytų pasitikėjimo, jiems reikės galvoti, kad jie gali įsiveržti į Izraelį ir sulaukti tik diplomatinių pasekmių.

Dar viena Rašto eilutė į kurią reikia atkreipti dėmesį
Turi išsipildyti dar viena rašto eilutė, būtent Izaijo 17:1, kuri sako, kad Damaskas taps krūva griuvėsių arba, kaip sako Išplėstinis vertimas: „nustos būti miestu“. Taip dar niekada nėra buvę, nes jis (Damaskas) yra laikomas seniausiu nuolatos apgyvendintu miestu pasaulyje. Aš tikiu, kad Izaijo 17:1 pranašystė išsipildys Ezekielio 38-39 skyriuose aprašyto karo metu, nes įsiveržianti armija ateis iš šiaurės (15 eilutė), mažų mažiausiai – dalinai per Siriją.

Tai, ką mes matysime ateinančiomis dienomis ir metais, tai Rusijos drąsa ir stiprėjantis aljansas prieš Ezekielio paminėtas valstybes.

Atkreipkite dėmesį, kad Ezekielis sako, jog invazija įvyks, kai Izraelis ilsėsis, nes gyvens saugiai (11 eilutė). Tai gali reikšti, kad bus sudaryta regioninė taikos sutartis tarp Izraelio ir Palestinos Vakarų Krante. Ar bus tokia sutartis, mes nežinome, tik Ezekielis pranašauja, kad regioniniame lygmenyje jie gyvens taikoje ir saugiai. Taigi, visiškai įmanoma, jog regioniniame lygyje Izraelis gyvens taikoje, o tuo metu horizonte, aplinkinėse tautose, siautės karas.

Karas pakryps ne taip, kaip jie galvojo
Ezekielio 38:21-22 eilutėse Viešpats sako, kad Jis pašauks kalaviją prieš besiveržiančias armijas iš visų Jo „kalnų“. Kalnai pranašystėse reiškia tautas – Danieliaus 2:34-35 Nebukadnecaras pamatė savo regėjime didelį akmenį, kuris sutriuškino statulos pėdas. Akmuo išaugo tapdamas dideliu kalnu ir pripildė visą žemę. 44 eilutėje Danielius aiškina, kad kalnas yra Dievo karalystė, kuri niekada nebus sugriauta. Taigi, kai Viešpats šaukia savo kalnus jungtis prie Izraelio kovai su Rusijos aljansu, žinok, kad tai įvyks. 39 skyriuje sakoma, kad Izraelis nugalės. Jam prireiks septynių mėnesių palaidoti negyviems priešams, o surinkti nugalėtųjų armijų resursai ir prekės prilygs septynių metų ištekliams.

Taigi, užuot kvailai tikėjęsi paėmimo suvokite, kad dar yra daug dalykų, kurie turi susidėlioti į vietas. Tada, kai būsime arti tų dalykų, susikaupkime, jog gyventume savo gyvenimą DABAR, būdami išmintingi natūraliojoje srityje. Aš prisimenu, kai Viešpats aplankė mane per Arabų pavasarį. Aš dalinausi apie tai šiuose naujienlaiškiuose, kai klausinėjau Jį dėl detalių. Po to, kai man Jis pasakė kelis dalykus, tarė: „Bet kas tau dėl to? Tau reikia būti Tėvo reikaluose“. Nuo tada esu susitelkęs į tai. Pažiūrėkime naujienas apie Turkiją. Pažiūrėkime naujienas apie Rusijos plėtrą. Pažiūrėkime naujienas apie Izraelį ir regioninę taiką su palestiniečiais. (Gali būti, jog regionas yra taip susikoncentravęs į ISIS, kad kuriam laikui Izraelį paliko ramybėje).

Nukreipia mūsų žingsnius
Šiandien (tuo metu kai aš tai rašiau) vyko gero draugo laidotuvės, Barbara ir aš stebėjome tai per Internetą. Jos buvo transliuojamos daugeliui tautų, nes būdamas gyvas jis veikė plačiai. Jo vardas Dave Duell, mes jį pažinojome daugiau nei trisdešimt penkerius metus. 1980 metais jis mane įšventino, tą kart Viešpats davė jam pranašiškus žodžius, kurie išsipildė mano gyvenime. Kai buvome pastoriais auditorinėje aplinkoje, metų metais mes kviesdavome jį pamokslauti surinkimuose. Persikėlę į Oklahomą toliau palaikėme su juo ryšius.

Jis paskambino man prieš 3 mėnesius ir pasakė, kad bus Tulsoje, norėjo sužinoti, ar galėsiu su juo papietauti ar pavakarieniauti. Deja, jo buvimo mieste metu aš turėjau būti tarnavimo kelionėje, taigi mes valandėlę pasikalbėjome, prisimindami ir dalindamiesi apie einamus įvykius, apie tai, ką darome tarnavime. Aš priminiau jam jo juokingas ir nuostabias dešimtmečių istorijas, o jis su manimi pasidalino apie tų įvykių užkulisines detales.

Mirtis jį ištiko staiga, po trumpos ligos. Aš labai dėkingas Tėvui, kad Jis, man surengė šį pokalbį su Deivu ir mes, prieš jam išeinant namo, galėjome pakalbėti telefonu. Kuo vyresnis tampu, tuo labiau dėkingas Tėvui, kad Jis nukreipia mano žingsnius. Tai mažos malonės ir palankumas, kuriuos Jis teikia savo vaikams. Tačiau jūs turite įžvelgti ir pripažinti, kad suvokiate Jo ranką esančią tuose „sutapimuose“.

Anot Hebrajams 10:32, atėjus neramiems laikams: „Prisiminkite ankstesnes dienas, kada jūs buvote apšviesti...“ kitais žodžiais tariant, atsigręžkite atgal į Jo ištikimybę, Jo sutapimus, kurie yra įrodymas, jog Jis kontroliuoja mūsų gyvenimą. Remdamiesi šiais pastebėjimais mes galime išlaikyti tikėjimą Jo dabartine ir ateities ištikimybe bei kontrole mūsų gyvenimuose. Ilsėkis Jo charakterio jėgoje, Jis patvirtino pats Save!

Kelionės: rugsėjo 23-29 d. – Florida; spalio 12-19 d. – Naujoji Anglija (Mančesteris, Naujasis Hampšyras. Kontaktai informacijai: syto99@gmail.com). Jeigu mano e-laiškų antraštėse nebus nurodyta šeimininkų kontaktinės informacijos, e-laiškus siųskite man.

Krisas jaučiasi gerai, jis supranta, kad aš turiu vykti į kelionę ir „papasakoti žmonėms apie Jėzų“. Bet prašau prisiminkite jį maldose. Kai kelionėse užsibūnu ilgiau nei paprastai, susijaukia jo suvokimas apie tai, kada tėvelis sugrįš namo. Tada globos namai (Barbara ir aš) turime kęsti jo pyktį ir kitas problemas, kai jis nenori eiti į dirbtuves, kuriose užsiima amatu bei visokiais rankų darbais. Ačiū!

Mes su Barbara vertiname jūsų maldas bei finansinę paramą, matome labai stiprų Viešpaties ir Tėvo buvimą susirinkimuose, dažną gilių problemų išgydymą, dažnus, labai asmeninius Viešpaties prisilietimus.

Aš žinau, kad dažnai tai sakau, tačiau iš širdies: ačiū, kad esate mūsų gyvenimo dalimi! Būkite palaiminti!

John ir Barbara (ir Krisas)

2015 m. rugsėjo 24 d., ketvirtadienis

Šventumo pažinimas / Dievo baimė. 1 dalis. Saliamonas

John Fenn, 2015 m. rugsėjo 12 d.,

Sveiki,
Aš metų metais ne kartą girdėjau ir skaičiau, kad man reikia turėti Dievo baimę, bet joks pamokslas nei jokia knyga nepasakė man, kaip tai padaryti. Dievo baimė – išminties ir pažinimo pradžia*, bet kas tai yra? Tačiau, aš tikrai žinau, kas tai nėra. Stebėdamas kitų žmonių veiksmus aš kartais spėliodavau: „Negi jie neturi Dievo baimės?“ *Patarlių 1:7, 9:10.

Ši serija yra apie „pagarbius santykius“ arba „Viešpaties baimę“ bei, apie tai, kodėl Kristaus kūnas ir visuomenė neturi nei šventumo suvokimo, nei Dievo baimės; nepaisoma pagarbos pradedant negimusia gyvybe ir, baigiant gyvybėmis tų, su kuriais nesutinkama politiškai ar doktrinos požiūriu. Ir kaip galima įgyti „Dievo baimę“?

Saliamonas
Kaip nurodoma 1 Karalių 3:5-15 ir 9:2-9 Viešpats Saliamonui pasirodė du kartus. Pirmojo aplankymo metu Viešpats klausė ko jis norėtų, o pastarasis atsakė: „...išmintingos širdies teisti Tavo tautą ir skirti gerą nuo blogo...“ Viešpats išpildė Saliamono išminties prašymą, priklausomai nuo jo vaikščiojimo su Dievu.

Antrą kartą Jis pasirodė Saliamonui po šventyklos pašventinimo, kad patvirtintų sandorą, jog kažkas iš Dovydo giminės visada bus Izraelio soste, kol jis vaikščios su Viešpačiu.

Tačiau Saliamonas nesekė Viešpačiu, 11 skyriaus 6 eilutėje teigiama: „Saliamonas darė pikta Viešpaties akyse ir nesekė iki galo Viešpačiu, kaip jo tėvas Dovydas“. 9-oje eilutėje tęsiama: „Ir Viešpats supyko ant Saliamono, nes jo širdis nusisuko nuo Viešpaties, Izraelio Dievo, kuris jam buvo pasirodęs du kartus“.

Atskaitomybė – apreiškimo pasekmė
Atkreipkite dėmesį – iš Saliamono buvo tikimasi atskaitomybės. Viešpats pyko, nes Jis pastarajam pasirodė du kartus, tačiau tai nepakeitė Saliamono elgesio. Jis ir toliau aukojo netikriems dievams bei darė kitas nuodėmes.

Du kartus matyti Viešpatį reiškė apreiškimą, turėjusį pažadinti atskaitomybės ir atsakomybės suvokimą bei pagarbią Dievo baimę – galų gale jis buvo tas, kuris Patarlių 1:7 ir 9:10 parašė apie Viešpaties baimę. Tačiau Saliamonas atsuko nugarą apreiškimams, nelaikė jų šventais ir ypatingais, dėl kurių reikėtų jausti atsakomybę.

Aukodamas kitiems dievams Saliamonas nejautė Dievo baimės. Tai, kad savo širdyje nepriėmė apreiškimo asmeniškai, apreiškimas neturėjo įtakos jo gyvenimui, kietėjo jo širdis ir darėsi abejinga Dievo dalykams.

Kai mes leidžiame – Dievo apreiškimas keičia gyvenimą
Širdyje nušvitęs apreiškimas pakeitė Petro gyvenimą. Mato 16:16-17, jam paskelbus: „Tu esi Kristus! Gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus pasakė, kad tai Tėvas jam apreiškė. Iš tiesų, Tėvo kiekvienam iš mūsų apreiškė, kad Jėzus yra Kristus, ir mes į tai atsiliepėme.

Kokiu būdu Petras gavo tą apreiškimą? Raštas teigia, kad žmonės kalbėjosi apie tai, kas gi yra tas Jėzus – galbūt Elijas, Jeremijas, ar kitas pranašas prisikėlęs iš numirusių? Petras girdėjo visus šituos samprotavimus. Savo mintyse svarstė apie tai ir giliai širdyje Tėvas Šventąja Dvasia jam parodė, kad Jėzus yra Jo Sūnus. Tas pats atsitiko tau ir man – Tėvas parodė mums Jėzų ir mes, prieš tai apsvarstę visus kitus „balsus“ bei pašalines nuomones, atsiliepėme.

Tik prieš 2 skyrius*
Jėzus atėjo pas juos ežero paviršiumi tardamas (graikiškai): „Nebijokite. AŠ ESU. Tučtuojau liaukitės bijoję!”. Į tai Petras atsakė: „Viešpatie, jei tu esi (AŠ ESU), įsakyk man ateiti pas tave vandeniu!“ Mato 14:27, Išėjimo 3:14 (Išplėstinis vertimas).

14-ojo skyriaus patyrimas tikriausiai turėjo įtakos Petro apreiškimui 16-me skyriuje: „Tu esi Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus!”

Taigi, mes matome, jog apreiškimas atėjo per asmeninį Dievo patyrimą apmąsčius tai asmeniškai.

Užkietėjusios širdys
Morkaus 6:51-52 kai Jėzus vėl įlipa į valtį, po to, kai Jis ir Petras ėjo vandeniu, vėjas ir bangos nurimsta, čia pasakyta: „Ir jie buvo be galo nustebę. Nes jie nesuprato ir nesuvokė pamokymo ir duonos padauginimo stebuklo reikšmės: faktiškai jų širdys sukietėjo ir tapo nejautrios, prarado sugebėjimą suprasti“ (Išplėstinis vertimas).

Kiekvienas mokinys dalyvavo maisto padauginimo stebukle, Jis netgi panaudojo kiekvieną iš jų, to maisto padalinimui. Taigi, kiekvienas turėjo asmeninį Jėzaus apreiškimą, tačiau nei vienas nesustojo ir neapsvarstė to, ką patyrė, todėl jie buvo be galo nustebę, kai Jėzus atėjo vandeniu.

Pagalvok – buvo tikimasi, kad per tą trumpą laiką nuo saulės nusileidimo iki sulipimo į valtį ar nuo trečios iki šeštos ryto, irkluojant kiaurą naktį, jie apsvarstys maisto padauginimo stebuklą ir Jėzui atėjus pas juos vandeniu – jei jie būtų apsvarstę, anot pastarosios rašto eilutės – jie nebūtų nustebę, nei jų širdys būtų užkietėjusios.

Mes gyvename intensyviame pasaulyje, tačiau Dievas tikisi, kad mes neatidėliotinai sustosime ir apsvarstysime apreiškimą, kurį gavome, stebuklus, kuriuos patyrėme ir taip visada.

Skirk laiko mąstymui apie Jį. Puoselėk vienatvę. Nurimk ir žinok, kad Jis yra Dievas.


Apreiškimas iš Dievo visų pirma yra asmeninis, o ne bendruomeninis
Kiekvieną kartą apreiškimas iš Dievo mumyse skatina Dievo baimę/pagarbą. Rašte tai asmeninio, o ne bendruomeninio pobūdžio apreiškimas. Turėti širdyje Dievo baimę, tai yra asmeniška. Tai pagarbi baimė, nes Dievas yra Dievas, o mes vieną dieną duosime apyskaitą už save.

Bet kuris auditorinio tipo surinkimo tarnavimas, namų susirinkimas ir netgi susitikimas su draugais pasimelsti ar pašlovinti, turi plaukti iš gilesnio ir asmeniško kiekvieno asmens vaikščiojimo su Dievu. „Bažnyčia“ neturi būti ta vieta, į kurią mes ateiname, kad gautume apreiškimą. Apreiškimas ateina, kai mes diena po dienos vaikščiojame su Juo. „Bažnyčia“ paprasčiausiai yra tik mūsų gyvenimo dalis, kurioje laiminama, ji yra greta mūsų asmeninio apreiškimo ir vaikščiojimo su Juo.

Dėl to, kad krikščionims trūksta tikro apreiškimo, kuris ateina tik būnant su Juo, mąstydami, esą jie eina į „gerą šlovinimo tarnavimą“ ar į „gerą mokymą“, manydami, kad tai ir reiškia patirti Dievą, jie klaidina patys save. Dauguma neturi jokio supratimo, koks iš tiesų yra Dievo patyrimas. Lyg per rūką įžvelgdami kažkokias detales, jie žino, kad Jis tenai yra, tačiau dauguma jų atsisako skirti laiko veržimuisi ir mokymuisi namuose iš pačių savęs. Nesiekia įeiti į Jo artumą tiesiog būnant vienas su vienu – tik jie ir Jis.

Bendruomenėje gali patirti bendrą Jo buvimo jauseną, tačiau gyvenimą keičiantis apreiškimas turi plaukti ne iš bendruomeninio, o iš asmeninio lygio. „Geras mokymas“ gali paliesti ir sukelti susižavėjimą klausančiojo asmens dvasioje, tūkstančiai gali užsirašinėti naujus dalykus iš Žodžio, tačiau kol pats asmuo netaikys to individualiai, jis liks nepakeistas.

Tačiau: tik DIEVE gautas apreiškimas, o ne apreiškimas Dievo, keičia gyvenimus.

Jeigu tu visų pirma negarbini Dievo savo širdyje be akompanimento, tai labai gerų garbinimo giesmių sąrašas nieko nereiškia. Jeigu tu visų pirma netaikai to, ką Jis širdyje tau kalba apie tave asmeniškai, tai pilni mokymų užrašų sąsiuviniai nieko nereiškia.

Viešpaties baimė – tai nuolanki pagarba Dievui, prasidedanti asmeniniu apreiškimu. Tačiau vien apreiškimo neužtenka, reikia pastangų leisti tam apreiškimui nugrimzti į mūsų širdis ir pritaikyti jį gyvenime.

Kitą savaitę, Krisas ir „ mergaitė“. Iki tada, būkite palaiminti,


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

2015 m. rugsėjo 17 d., ketvirtadienis

Į save susitelkimas / Teisingumas? 4 dalis (Duodantis Tzedakah)

John Fenn, 2015 m. rugsėjo 5 d.,

Sveiki,
Aš kalbėjau apie tzedakah, kuris mūsų Biblijoje dažnai verčiamas kaip „teisumas“, o hebrajų kultūroje ir Biblijoje suvokiamas kaip horizontaliai IR vertikaliai pasireiškiantis tzedakah. Tzedakah teigia, kad „vertikalusis“ asmens teisumas prieš Dievą taip pat turi būti išreiškiamas ir „horizontaliai“ – savo artimui.

Davimas ir tzedakah
Žodis tzedakah reiškia teisumas, bet labiau akcentuotinas horizontalusis jo elementas, pastarasis dažnai verčiamas kaip išmalda, davimas ar labdara. Tai tokia teisumo reikšmė. Dar jis gali būti suvokiamas kaip „davimas kitiems“.

Trumpai pasvarstyk apie kontrastą; tradiciniame surinkime mus mokė, kad teisumas reiškia – „teisingas stovėjimas prieš Dievą“, tačiau pats žodis tzedakah reiškia „davimas kitiems“, kuris labai natūraliai kyla iš asmens, stovinčio teisingoje pozicijoje prieš Dievą.

Kontrastingi motyvai, kodėl žmonės duoda pinigus, įgūdžius, talentus, išteklius
Modernioje surinkimo (bažnyčios) kultūroje žmonės kartais duoda, kad gautų šimteriopą atlygį, bandydami papirkti ar sumanipuliuoti Dievu kaip priemone, kad būtų patenkinti jų poreikiai. Kartais duoda mėgindami priminti Jam apie savąjį poreikį ir tai, kad jis neatidėliotinas. Mums buvo teigiama: „sėk sėklą, duok, kad gautum, ir Dievas tau padės, net neabejok“

Palyginus retai sutiksi asmenį, kuris duoda iš meilės Dievui ar, kad tiesiog vertina kažkieno atliekamą tarnavimo darbą nesitikėdamas atlygio. Toks yra tikrasis palaiminimas. Savo laiku pastebėję tą pačią žmogiškąją prigimtį rabinai teigė, kad pati tyriausia davimo forma yra padėti palaidoti mirusį. Tai vienintelė davimo forma asmeniui, kai tikrai negali tikėtis iš jo atlygio, juokinga. Aš dažnai sakau: „Pats davimas yra atlygis“.

Tzedakah tai davimas natūraliai kylantis iš teisingos mūsų pozicijos prieš Dievą. Tai gyvenimo būdas, o ne pavienis atvejis. Jėzaus dienomis buvo mokoma, kad išmaldą gaunantys žmonės – raupsuotieji, luoši, akli, našlės, levitai ir kunigai – matomai irgi duos dalį kažkam stokojančiam, taigi davimo ir gavimo ciklas Izraelyje niekada nesustojo, bet sukosi plačiu ratu.

Senojo Testamento dešimtinės iš tiesų buvo sudarytos iš keturių dalių, septynių metų eigoje jos būdavo duodamos šešis kartus: Pirmieji vaisiai, Pirmosios dešimtinės, Dešimtinių dešimtinė ir Antroji dešimtinė. Septintaisiais metais nebuvo duodamos dešimtinės.

Pirmaisiais, antraisiais, ketvirtaisiais ir penktaisiais metais Antroji dešimtinė buvo paimama į Jeruzalę, paaukojama Viešpačiui šventykloje ir paimama atgal, kad būtų suvalgyta tų žmonių, kurie ją atnešė. Būdavo organizuojamos didelės vaišės, į kurias būdavo kviečiami visi vargšai, imigrantai, levitai, valgyti ateidavo ir kunigai.* Trečiaisiais ir šeštaisiais metais tos Antrosios dešimtinės nebūdavo paimamos iš šventyklos, bet likdavo bendruomenėje, iš dalies tik vietiniams žmonėms. Pakartoto Įstatymo 14:22-29, 15:1-11.*

Pirmieji vaisiai kartą paaukoti Viešpačiui šventykloje buvo skirti kunigų reikmėms ir, pirmos dešimtinės buvo skirtos jiems bei kitiems levitams. Tada levitai iš to, ką gaudavo, duodavo savo dešimtines kunigams ir antrosios dešimtinės buvo duodamos žmonėms. Kunigai ir levitai buvo traktuojami vienodame lygyje kaip ir vargšai, nes jiems nebuvo leista turėti savo verslo, jie galėjo tikėtis paramos iš tų žmonių, kuriems jie tarnavo. Tačiau levitai taip pat aukojo dešimtines iš jiems skirtų dešimtinių, aukodavo atgal žmonėms – taigi matote, kaip dideliu ratu tai sugrįždavo žmonėms.

Tai reiškia dešimtinės ir davimas niekada nebuvo skirti didelės struktūros ar biurokratijos paramai, bet visada buvo tiesioginė parama Dievo žmonėms, įskaitant tarnautojus.

Apaštalų darbuose nuo 2 iki 6 skyriaus matome tarpusavyje besidalinančius žmones ir aukščiau minėtam vadovavimui jų viduje nebuvo poreikio – žmonės patenkindavo vieni kitų poreikius. Tačiau 300 metais po Kristaus surinkimas iš namų persikėlė į auditorijas ir žmonių tarpusavio bendravimas pavirto į santykius, orientuotus į pastatus ir programas.

Taigi, atskaitomybė auditorijoje yra matuojama lankymu, davimu ir savanoriavimu, o sveikuose, šeima pagrįstuose namų surinkimuose, kaip teigė Jėzus – jei tarp tavęs ir brolio iškilo problema, eik pas jį ir sutvarkyk tai. Tai paprasta, tačiau tam reikalinga branda ir visokeriopa meilė.

Dešimtinės ir tzedakah samprata
Deja, kai kuriose tikėjimo srovėse dešimtinių davimas prilyginamas arba net viršija vandens krikštą, Šventosios Dvasios krikštą ir Viešpaties vakarienę. Dievas su mumis bendrauja per Jėzaus kraują, o ne per banko sąskaitą. Tu nebūsi prakeiktas duodamas 9,99% ir staiga palaimintas duodamas 10.01%


Naujojo Testamento laiškuose netgi nemokoma apie dešimtines, nes Naujojo Testamento laiškus parašė apaštalai, veikiantys namų surinkimuose ir rašė ten esantiems žmonėms, taigi jie gyveno taip, jog iškilus poreikiui, iš meilės ir pagarbos atiduodavo viską, ką turi. Kristus tavyje, taigi tu ir Jis kartu turite nutarti kaip ir kam duoti pinigus, resursus, talentus, įgūdžius ir laiką. Tu ir Jis turite susitarti. Visas Naujasis Testamentas yra apie Kristų tavyje, Jis yra šlovės viltis. Taigi kalbėk Jam apie tai.

Akivaizdu, kad davėjai, kuriems davimas yra gyvenimo būdas, natūraliai išplaukiantis iš jų tzedakah – teisumo, yra palaiminti dėl to ir taip gyvena dešimtmečiais, iš sezono į sezoną, padengti apsauga kurios nepatiria tie, kurie nėra davėjais. Kai jūsų gyvenimo būdas yra tzedekah, jūs suprantate, kad atiduodate daugiau nei 10% ir netgi neskaičiuojate, nes tai yra jūsų gyvenimo būdas.

Jėzus sakė, jog tiems, kurie duoda, bus duota atgal* ir Paulius sakė, kad davėjai turi apsčiai – visą malonę savo gyvenime, o jų davimas pasidaugina. Be viso to, Paulius pasakė, jog yra teisinga kai tarnautojams, besidalinantiems dvasiniais dalykais, laikytinais pačiomis aukščiausiomis vertybėmis, atlyginama (žemesnėmis vertybėmis) medžiaginiais dalykais. *Luko 6:38; 1Korintiečiams 9:7-14; 2Korintiečiams 9:8-11.

Aš savoje „Žydų akimis“ (angl. "Through Jewish Eyes") audio serijoje netgi paminėjau Izaijo 40:1-3 Viešpaties panaudotą terminą, kuris, kai kalbama apie davimą kitiems, tiesiogiai susietas su tzedekah: „Guoskite, guoskite mano tautą, – sako jūsų Dievas. Kalbėkite paguodą Jeruzalei, praneškite jai, kad jos kovos pasibaigė, nusikaltimas atleistas. Ji gavo iš Viešpaties dvigubai už savo nuodėmes‘. Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‚Paruoškite kelią Viešpačiui‘...‘“

Žiūrint mūsų akimis ir nesuprantant tzedakah apie davimą, žodžiai „paguodos Jeruzalei, nes ji gavo dvigubai už savo nuodėmes, nes jos nusižengimai atleisti“ nėra suprantami.

Teisiųjų davimo paprotys atskleidžiamas žodžiuose „gauti dvigubai“. Jei asmuo subankrutuodavo prieš atleidimo metus, ant papiruso jie surašydavo visas jo skolas ir galutinę sumą, tą popierių prilipindavo ant pagrindinių durų ar vartų vildamiesi, kad kas nors iš dešimtinių aukotojų paims ir apmokės kai kurias ar visas skolas. Jei pastarieji tai padarydavo, tai jie sulenkdavo popierių ir uždėdavo savo anspaudą pažymėdami, kad skola yra visiškai apmokėta. Tai buvo vadinama „gauti dvigubai“ už savo skolas.

Izaijo 40:2 Viešpats sako kalbėti paguodos žodžius Jeruzalei, nes jos nedorybės atleistos, nes ji gavo dvigubai iš Viešpaties rankos už savo nuodėmes. Jis – tas Asmuo, kuris davė iš savo paties resursų, kad būtų apmokėta skola, tiesiogiai sujungdamas davimą su teisumu.

Jei galima taip pasakyti – Jis sumokėjo iš Savo paties „kišenės“. Ne todėl, kad kažko norėjo, ne todėl, kad Jam reikia, bet todėl, kad Jis YRA teisus, todėl Jis davė. Vertikalu ir horizontalu.

Šioje serijoje aš paaiškinau, kodėl neįmanoma tikram mokiniui, ne tik tikinčiajam, bet mokiniui, nuolatos būti susitelkusiam į save – egocentriškam. Būti teisiu prieš Dievą reiškia būti teisiu santykiuose su kitais. Mus pažins iš mūsų meilės. Tai nėra tyli, slapta meilė širdyje, bet kitiems demonstruojama meilė. Tai yra tzedakah – teisumas.

Kitą savaitę nauja serija...iki tada...būkite palaiminti!


2015 m. rugsėjo 9 d., trečiadienis

Gilėsnės detalės apie Hebrajų Skyrybų Įstatymą ir Jėzaus teiginius

John Fenn, 2015 m. rugpjūčio 31 d.,

Sveiki,
Daug kas dėkojo už praeito penktadienio „Mintis“ dėl tzedakah ir Jėzaus komentarų dėl skyrybų, tačiau buvo žmonių kuriems reikėjo specifinės informacijos, tinkančios tik jų situacijai arba unikalios dėl to, ko jie buvo mokomi.

Taigi pagalvojau, kad bus gerai atverti gilesnį kontekstą ir tie, kurie turėjo daug klausimų gaus atsakymus ir visi įgis gilesnį supratimą. Taigi, čia ir vėl hebrajų skyrybų įstatymas:

„Kai kas nors ims žmoną ir ją ves, ir įvyks, kad ji neras palankumo jo akyse dėl to, jog jis rado joje kažką nešvaraus; tada jis teparašo jai skyrybų raštą ir tepaduoda tai jai į rankas ir ją teišleidžia iš savo namų. Ir išėjusi iš jo namų, ji gali eiti ir būti kito vyro žmona. O jei antras jos vyras bus prieš ją ir parašys jai skyrybų raštą, ir paduos jai tai į rankas, ir išleis ją iš savo namų; arba jei antras vyras, ėmęs ją, kad būtų jo žmona, numirs (ji gali tapti trečio vyro žmona); tai jos pirmasis vyras, kuris ją paleido, nebegali jos vėl imti, kad ji vėl būtų jo žmona....“ Pakartoto Įstatymo 24:1-4.

Niekas nežino ką iš tiesų reiškia frazė „kažką nešvaraus joje“. Malachijo laikais kunigai nevaikščiojo su Viešpačiu ir darė daug pasibjaurėtinų dalykų, aukojo silpnus, ligotus, senus ir neproduktyvius gyvulius, blogiausius javus ir panašiai, galiausiai jie atsisakydavo duoti dešimtines ir aukoti.

Be to, jie labai „liberaliai“ traktavo „nešvarą“ – tuokdavosi ir išsiskirdavo kada panorėję. Malachijo 2:14-16 Viešpats sudraudžia kunigus dėl to, kad jie neištikimi savo jaunystės žmonoms ir pareiškia, jog Jis nekenčia skyrybų.

Deja, kažkas paėmęs šitą vieną teiginį, jog Jis nekenčia skyrybų, sukūrė mokymą prieš visas skyrybas, kuris be visa ko dargi nelogiškas dėl to, kad pradžioje Jis davė Mozei skyrybų Įstatymą.O pridėjus faktą, kad Dievas yra išsiskyręs, nes Jeremijo 3:8 ir kitose vietose, Jis davė Izraeliui skyrybų raštą, IR kad Jėzus vėliau teigs, jog Dievas, dėl žmogaus širdies kietumo davė skyrybas kaip būdą nekaltam sutuoktiniui išsigelbėti, visa tai įgauna prasmę.

Jis tikrai nekenčia skyrybų – tokių kaip tų kunigų iš Malachijo knygos, kai vesdavo ir išsiskirdavo kada tik panorėję.

Grįžtant į Jėzaus dienas, ten buvo du vyrai, gerbiami rabinai apie kuriuos Jis tikriausiai žinojo; vieno vardas – Shammai, kito - Hillel. Nuo Malachijo, kai Viešpats jį panaudojo, kad sudraustų nedorus to laikmečio kunigus iki Jėzaus dienų, keturis šimtus metų vykę debatai dėl skyrybų tik suintensyvėjo.

Shammai mokė, kad žodžiai, skyrybų teisėje „nešvara joje“ iš Pakartoto Įstatymo 24, buvo nuoroda į 2 skyrių – ankstesnį kodeksą apie mergaitės vedimą. Pakartoto Įstatymo 22:13-18 teigiama, kad kai vyras vesdamas žmoną „įeina pas ją“ ir supranta, kad nebeapkenčia jos, nes vestuvių naktį jis aptiko, jog ji nėra mergaitė, kaip ji teigė prieš tai, jis gali išsiskirti ir jeigu pareikalaus bausmės, netgi mirtinai užmėtyti ją akmenimis.

Tarp kitko, kai Marija išpažino Juozapui, kad laukiasi vaiko, jis peržvelgė tą patį įstatymą, bet Raštas sako, kad „jis buvo geras žmogus“ ir tik siekė tyliai išsiskirti. Jeigu jis būtų panorėjęs, jis galėjo pareikalauti ir Marija būtų užmėtyta akmenimis.
Bet pagal Pakartoto Įstatymo 22 skyrių, jeigu moteris tikrai buvo mergaitė, ji kaip įrodymą, kad tikrai buvo mergaitė ir, kad jos mergautinė plėvelė buvo suardyta tą naktį, gali atnešti krauju ir kūno išskyromis suteptą vestuvių nakties lovos paklodę. Buvo toks paprotys, kad tą paklodę, vadinamą „mergystės įrodymu“, ji turi laikyti visą savo gyvenimą, nes jeigu net ir po trisdešimties metų santuokos jos vyras ją apšmeižtų arba apkaltintų, kad pradėjusi gyventi su juo iki vestuvių jinai jau buvo praradusi nekaltybę, tuomet ji turėtų priemonę apginti savąją garbę.

Shammai mokė, kad Pakartoto Įstatymo „nešvara“ skyrybų kodekse buvo nuoroda į du ankstenius skyrius, o juose, jei vyras išsiskirtų su savo žmona, išskyrus svetimavimą (seksas su kitu vyru) prieš vestuves, būtų traktuojama kaip neteisingos skyrybos, skatinančios ją paleistuvauti sudarant kitą santuoką, o vyras, kuris neteisingai išsiskyrė su ja ir vedė kitą, bus paleistuvingoje santuokoje – sukurtoje neteisingu ir moraliai nelegaliu pagrindu.

Tačiau 30 aisiais mūsų Viešpaties metais, mirusio rabino Hillel mokymas vyravo ir teigė, kad, jei žmona prastai ruošia valgį, tai prilygsta Pakartoto Įstatymo 24 skyriuje paminėtajai „nešvarai“ ir dėl to, jei vyras nori, gali išsiskirti su ja ir vesti kitą. Rabinas Akviva netgi teigė, jog jei vyras sutinka gražesnę moterį nei jo žmona, tai pastarosios nykstatntis grožis taip pat pakeliamas iki „nešvaros“ ir tik dėl to, kad nori gražesnės žmonos, jis gali skirtis su savąja žmona.

Į TAI Jėzus ir nukreipė savuosius argumentus. Todėl, kai Mato 5:31-32, Jėzus pasakė tai ką pasakė, Jis kalbėjo apie Hillel ir Akivos įstatymą, kuris buvo to laikmečio įstatymas:

Taip pat buvo pasakyta: ‘Kas atleidžia savo žmoną, teišduoda jai skyrybų raštą’. O Aš jums sakau (vėl nuoroda į Shammai ir Pakartoto Įstatymo 24 skyriaus originalų sumanymą): kiekvienas, kuris atleidžia savo žmoną, – jei ne ištvirkavimo atveju, – skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda – svetimauja“.

Jis kalba apie originaliąją intenciją, kurią numatė Dievas Pakartoto Įstatymo 24 skyriuje, patvirtindamas rabino Shammai mokymą kaip jis išdėstytas 22 skyriuje, tik keliomis eilutėmis anksčiau, pasakojant apie moterį, kuri teigė buvusi mergaite, tačiau buvo rasta turėjusi lytinius santykius su kažkuo kitu iki vestuvių. Tokiu atveju anot Jėzaus, skyrybos būtų legalios, tačiau dėl kitos priežasties, santykiai būtų paleistuvingi ir tai būtų neteisėta santuoka.

Kadangi Hillel įstatymas tuo metu buvo laikomas šalies ĮSTATYMU, kunigai ir vadovai nemėgo to požiūrio, jog aplinkybių verčiamas Dievas davė skyrybų įstatymą, tačiau pirmasis Jo ketinimas buvęs tai, kad vyras ir žmona liktų drauge visą savo gyvenimą. Jėzus sakė, kad to neįvyko dėl žmogaus širdies kietumo.

Ir netgi Jėzaus dienomis kietumą reiškė paleistuvystė, smurtas, ignoravimas, ir atstūmimas – šie dalykai buvo preito penktadienio „Savaitės minčių“ tema.

Dabar laikas mano nuomonei: krikščionys ir tikrai daugybė pastorių nežino Jėzaus teiginių konteksto. Nors jie Biblijos mokyklose buvo mokomi, kad pirmoji Biblijos interpretavimo taisyklė – atsižvelgti į tai kam tai buvo parašyta/ pasakyta ir, kaip jie tai suprato, o tolimesnė mūsų dienų samprata turi būti priderinta ir vystoma pagal pastarųjų sąvokas – jie kalti, kad pastūmėjo Dievo žmones į pasmerkimą – kai Pats Dievas suteikė skyrybas, kaip kelią išsigelbėti iš sudužusios sandoros – ardomos kietų širdžių per (seksą už santuokos ribų), smurtą, ignoravimą, atstūmimą arba apleidimą.

Dabar yra daug blogų mokymų. Viena pora prašė manęs susitarti maldoje su viena kažkieno buvusia žmona, kurios širdis sudaužyta, o ji nori, kad jis pas ją sugrįžtų, nors jis jau vedęs kitą. Kelios skyrybų situacijos buvo įvykę prieš dešimtį metų. Vyras vedė antrą kartą ir jau susilaukė dviejų vaikų, tačiau buvusi žmona prašė manęs susitarti maldoje, kad Viešpats suardytų tą santuoką ir gražintų jai buvusį vyrą.

Kiekvieną kartą jie buvo mokomi, kad Dievas nekenčia skyrybų ir, kad vieno asmens suardyta sandora vis dar tebegalioja, ir galima melstis, jog ji būtų atstatyta. Aš turiu liūdną pareigą pranešti toms moterims, kad vaikai tėra vienintelė išlikusi bendra buvusios sandoros tarp jos ir buvusio jos vyro dalis, ir tik jie tebegali bendrauti nes yra gimę toje sandoroje, nors dabar jau suardytoje.

Tačiau Dievas neardys antros santuokos, kad vėl sugražintų vyrą pirmajai žmonai. Geros naujienos iš Pakartoto Įstatymo 24 skyriaus, kurių neturėtume praleisi pro akis, kad Jis leidžia jai/jam vėl susituokti antrą kartą, net ir trečią. Skyrybos duotos tam, kad nekaltoji pusė galėtų išsigelbėti ir atstatyti savąjį gyvenimą.

Aš tikiuosi, kad šis papildymas padės atsakyti į klausimus – būkite palaiminti!


2015 m. rugsėjo 4 d., penktadienis

Į save susitelkimas / Teisingumas? 3 dalis (Santuoka/skyrybos)

John Fenn, 2015 m. rugpjūčio 29 d.,

Sveiki,
Ši serija – apie tzedakah, hebrajiškai teisumą ir mano teiginį, jog tikras Jėzaus mokinys (ne tikintysis, bet mokinys) negali gyventi į save sutelkto gyvenimo. Brendimo procese Viešpats išves jį iš egocentriškumo ir nukreips jo žvilgsnį į kitus.

Surinkimo (bažnyčios) kultūra moko, kad teisumas yra tik vertikalus, reiškiantis „teisingą poziciją prieš Dievą“, tačiau judaizme asmuo negali turėti teisingos pozicijos prieš Dievą, kol neturi teisingos pozicijos prieš žmogų.

Jėzaus nuostatos apie svetimavimą, ištvirkavimą, skyrybas ir kitą santuoką, suprastinos tik tzedakah ir to meto Žydų įstatymo kontekste.

Štai koks yra Izraelio skyrybų įstatymas, iš Pakartoto Įstatymo 24:1-4:
„Kai kas nors ims žmoną ir ją ves, ir įvyks, kad ji neras palankumo jo akyse dėl to, jog jis rado joje kažką nešvaraus; tada jis teparašo jai skyrybų raštą ir tepaduoda tai jai į rankas ir ją teišleidžia iš savo namų. Ir išėjusi iš jo namų, ji gali eiti ir būti kito vyro žmona. O jei antras jos vyras bus prieš ją ir parašys jai skyrybų raštą, ir paduos jai tai į rankas, ir išleis ją iš savo namų; arba jei antras vyras, ėmęs ją, kad būtų jo žmona, numirs; tai jos pirmasis vyras, kuris ją paleido, nebegali jos vėl imti, kad ji vėl būtų jo žmona... (jai yra leidžiama tapti trečio vyro žmona).“

Štai toks buvo visas Izraelio skyrybų įstatymas. Per amžius buvo diskutuojama dėl kokių priežasčių vyras gali skirtis su žmona.

Jėzaus žodžiai nukreipti į Pakartoto Įstatymo 24 skyrių ir to meto įstatymą
Jėzaus dienų įstatymo aiškinimas buvo paremtas Rabino vardu Hillel mokymu: Tuomet, jei žmona padarė kažką nereikšmingo, pavyzdžiui sugadino ruošiamą valgį ir pateikė tokį į stalą, tai buvo priežastis skyryboms. Kiti sakė, jog vyras gali skirtis su savo žmona vien dėl to, kad sutiko kitą – gražesnę.

Hillel įstatymas buvo taikomas Jėzaus dienomis – kiekvienas vyras ar moteris* galėjo skirtis ir „be kaltės“, vien dėl to, kad jie norėjo kito, gražiau atrodančio, arba dėl to, kad žmona prastai pagamino valgį, arba dėl kokios kitos priežasties. Jėzaus komentarai buvo nukreipti tiesiogiai prieš pastarąjį įstatymą, o Jis pats mokė teisingų Dievo nuostatų. * Morkaus 10:12

Bandyti Jėzaus mokymą pritaikyti šiandienos santuokai ar skyryboms, bet atskirti jį nuo Hillel įstatymo, reiškia visiškai iškreipti Jėzus žodžių prasmę. Daugelį šie dalykai įvedė į nelaisvę.

Kodėl Dievas nustatė skyrybas?
Jėzus, paklaustas kodėl Dievas išleido skyrybų įstatymą jei Jis norėjo, kad vyras ir žmona kartu būtų visą gyvenimą atsakė, jog tai – dėl žmogaus širdies kietumo*. Dėl savojo teisingumo, Tėvas nekaltam sutuoktiniui turėjo parūpinti atsitraukimo kelią – būdą išsigelbėti, nuo jo(-s) sutuoktinio užkietintos širdies jo(-s) atžvilgiu. * Mato 19:8.

Kieta širdis santuokoje reiškė nesantuokinius lytinius santykius, ignoravimą, atstūmimą, fizinę ir psichinę prievartą. Dėl bet kurios iš tų priežasčių Dievas leidžia skyrybas. Kiekvienoje sandoroje turi būti galimybė pasitraukti. Pažeidinėjant sandorą santuokoje, skyrybos tampa būdu išsigelbėti nekaltam sutuoktiniui, tačiau žymiai geresnė įvykių eiga – visą savo gyvenimą drauge nugyvenanti pora.

Modernūs kontraktai ir sandoros
Pavyzdžiui: kad apsaugotų kiekvieną asmenį ir kompaniją verslo kontrakte visada yra „pasitraukimo galimybė“. Jei jums nesiseka išsimokėti paskolą, yra būdas pasitraukti – bankas susigrąžins namą, o jums nereikės mokėti civilinės baudos. Jei namą perkate, o jis yra su trūkumais ir pardavėjas apie tai žinojo, jums yra paruošta galimybė pasitraukti arba pareikalauti nuostolių atlyginimo. Ir ši dalis vykdoma – jei viena pusė nesilaiko susitarimo reikalavimų, kiekvienoje sandoroje arba kontrakte yra būdas išsigelbėti – pasitraukti. Skyrybos – tai Dievo numatytas „išsigelbėjimo būdas“, kai sutuoktinis užkietindamas savo širdį kito sutuoktinio atžvilgiu nesilaiko sandoros.

Turime nustatyti „svetimavimo“ ir „ištvirkavimo“ sampratas pagal Jėzų
„Jūs girdėjote, jog protėviams buvo pasakyta: ‘Nesvetimauk!’ O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žiūri į moterį, jau svetimauja savo širdyje... Taip pat buvo pasakyta: *Kas atleidžia savo žmoną, teišduoda jai skyrybų raštą’. O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia savo žmoną, – jei ne ištvirkavimo atveju, – skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda – svetimauja“. Mato 5:27-32.

Be abejonės, Jis turi omeny tos dienos įstatymus. Jėzus svetimavimą apibūdino kaip širdies reikalą – lytinių santykių įsivaizdavimą. Kad tiksliai suprastume Jėzaus žodžius juos turime vertinti tzedakah kontekste. Tzedakah teigia, jog žmogus nėra teisus prieš Dievą, jei jis nėra teisus prieš savo artimą. Horizontalusis teisumas prasideda santuokoje. Paleistuvystė prasideda tada, kai vienas iš sutuoktinių pradeda įsivaizduoti seksą ar romaną su pašaliniu žmogumi, tokiu būdu jis tampa neteisiu pastarojoje srityje. Šiandien tai apimtų viską kas sužadina seksualinę vaizduotę – pornografiją, kai kuriuos TV filmus, netgi straipsnius, paveikslus, plakatus ir taip toliau. Santuokoje vaizduotė turi būti nukreipta į savo sutuoktinį.

Esminė skyrybų priežastis
Jėzus sakė, kad pagrindas skyryboms – paleistuvystė, o tai yra nesantuokinis lytinis aktas. Ne įsivaizduojamas svetimavimas, bet tų įsivaizdavimų atbaigimas. Santuoka tai fizinis, širdyje padarytų sandoros įžadų vykdymas, todėl paleistuvavimas yra skyrybų pagrindas. Lytinis bendravimas už santuokos ribų, susituokusiam asmeniui prilygsta kitos sandoros sudarymui su kitu asmeniu, anuliuojant pirmąją. Kai tai nutinka, spręsti prisieina abiems, ar abu nori pasistengti ir atstatyti santuokos sandorą, ar palikti ją sulaužytą ir išsiskirti bei eiti savaisiais keliais.

Ir kaip minėjau anksčiau, paleistuvavimas pripažintinas širdies užkietinimu savo sutuoktinio atžvilgiu, lygiai taip pat kaip atmetimas, ignoravimas ar smurtas. Šitie dalykai reiškia sandoros sulaužymą. Kai asmuo prisiekia, kad mylės, gerbs, globos kitą per visas gyvenimo dienas, o po to piktnaudžiaudamas, ignoruodamas ar atmesdamas pastarąjį sulaužo priesaiką, tai taip pat reiškia sandoros sulaužymą, taigi skyrybos yra Dievo numatytas išsigelbėjimo būdas.

Svetimavimas, kaip kad jį apibrėžtė Jėzus, buvo įsivaizdavimas ir santykių prigimties klasifikavimas.

Todėl Jėzaus teigimu, vyrui išsiskyrus su savo žmona (sakykime dėl prisvilusių kiaušinių) ir vedus kitą, pastaroji santuoka yra paleistuvystė, ir tai ne tik prieš Dievą – juk kiaušinių prisvilinimas negali būti prilygintas širdies užsikietinimui savojo vyro atžvilgiu. Taigi, skyrybos dėl prisvilusių kaušinių prilygintos paleistuvystei yra tiesiog neteisingos žmonos atžvilgiu.



Idėja, kad Jėzus neteisėtą santuoką priskyrė paleistuvystei Dievo akyse, neturi būti staigmena, nes mes tai darome nuolatos. Aš sutikau daug krikščionių, kurie sakė, jog jų santuoka buvo sudaryta dėl geismo, bet po to jiems atgimus Dievas pakeitė jų širdis, kad jie galėtų susituokti iš meilės. Aš mačiau žmonių, kurie po skyrybų arba sutuoktinio mirties įeidavo į „atstatytą“ santuoką, vėliau jie išpažindavo, kad pirmą kartą santuoka buvo sudaryta dėl vienatvės.

Kartą, vyras ir moteris man papasakojo, kad jie susituokė dėl pinigų ir tik po to, kai Viešpats juos pakeitė, pasikeitė ir jų širdžių pozicijos, tada jie įsimylėjo savąjį sutuoktinį. Ir dar vienas pastebėjimas – nėra teisinga skirtis dėl ką tik paminėtų priežasčių, nes Kristuje visi dalykai gali būti atnaujinti – tik tam, kad įsimylėti „teisingu“ būdu, reikės įdėti pastangų.

Taigi supraskime, Jėzus paprasčiausiai padarė tai, ką mes darome šiandien – pareiškė, kad jei vyras/moteris išsiskiria dėl savo širdies geismo kitam ar dėl kažko mažiau reikšmingo nei prisvilinti kiaušiniai, tai nauja santuoka/santykiai priskirtini paleistuvystei.

Apibendrinant, Jėzus kalbėjo tzedakah ribose, nes neklystantis to meto įstatymas leido vyrui ir moteriai išsiskirti kada panorėjus. Vertikalusis žmogaus teisumas prieš Dievą privalo pasireikšti ir horizontaliai, pirmiausiai – savajam sutuoktiniui. Jeigu jie savo prote užmezgę su kažkuo pašaliniu įsivaizduojamą lytinį romaną, jie svetimauja ir tzedakah šioje srityje nėra.

Jei jie svetimavimą atbaigia fiziniu lytiniu aktu su pašaliniu asmeniu, jie su pastaruoju asmeniu sudaro naują sandorą ir, kadangi šis aktas nelegalus, tai iš jo kilusi antroji santuoka savo prigimtimi prilygsta svetimavimui ir nėra tzedakah. Lytiniais santykiais už santuokos ribų atbaigta naujoji sandora su pašaliniu asmeniu yra užkietėjusios širdies požymis sutuoktinio atžvilgiu ir taip pat kaip ir smurtas, ignoravimas ar atmetimas yra pagrindas skyryboms. Tokios skyrybos leidžia nekaltam sutuoktiniui įgyti naujos, švarios gyvenimo pradžios galimybes prieš Dievą.

Tikiuosi, kad tai pašalins religinę klaidą, dėl kurios nukentėjo labai daug žmonių ir, atsižvelgiant į tų dienų kultūrą, padės suprasti Jėzaus žodžių kontekstą. Kitą savaitę – tzedakah ir davimo samprata kokios jūs niekada anksčiau neturėjote.

Būkite palaiminti,


2015 m. rugsėjo 1 d., antradienis

CWOWI Naujienlaiškis. Rugpjūtis 2015

John Fenn, 2015 m. rugpjūčio mėn. 18 d.,

Sveiki,
Savo Savaitės Mintyse „sapno“ serijoje aš pasidalinau kaip Viešpats apibūdino du metus ekonomikoje truksiantį sąmyšio procesą, kuris paveiks visą pasaulį. Nuo tada, kai Kinija nuvertino savo valiutą, mūsų akcijų biržos patyrė didžiulį svyravimą. Tačiau pasaulis negali daryti įtakos Tėvo ekonomikai, Jis aprūpina – ir pats praeityje tai įrodė. Taigi, kiekvienam iš mūsų tą patį Jis darys ir ateityje.

Vakar Krisas ir aš tvarkėme reikalus, įskaitant ir keleto daiktų nuvežimą į vietinę šiukšlių perdirbimo stotį. Kai įvažiavome į jos teritoriją, ten stovėjo trys ugniagesių sunkvežimiai, skirti gesinti ugnį, dideliame (didelio sunkvežimio) puspriekabės dydžio šiukšlių konteineryje.

Ir taip „sutapo“, kad tą rytą, kaip niekada anksčiau, Krisas buvo primygtinai išprašęs, kad pasiimtume žaislinę gaisrinės mašinėlę, kurią dabar laikė savo rankose. Ji turėjo vieną tų mygtukų, kurį paspaudus pasigirsdavo sirenos signalas ir radijo garsai kai ugniagesiai skambina vienas kitam. Taigi jis turėjo ir sireną, ir šviesas, kurios švietė kaip skiriamieji mašinos ženklai... Aš sėdėjau sužavėtas to, kaip Viešpats juo rūpinasi.


Mes abu buvome dėkingi, kad „ir Viešpačiui patinka gaisriniai automobiliai“ ir aš buvau palaimintas tuo, kaip Jis nukreipia mūsų žingsnius. Kaip tik tada, kai Krisas ir aš ten įvažiavome, netikėtai šiukšlių konteineryje užsidegė nepavojinga ugnis ir tądien Krisui buvo parūpinta puiki pramoga.

Nesąmoningai vedamas. Vienas didžiausių tos dienos akcentų buvo tas, kad Krisas nesąmoningai buvo paskatintas pasiimti iš namų TĄ gaisrinę mašinėlę. Iš tikrųjų, Krisas turi šimtus modeliukų – sunkvežimių, lėktuvėlių ir autobusiukų, pradedant nuo mažų metalinių „Matchbox“ automobiliukų iki didelių metalinių automobilių, o jie visi yra laikomi mėlyname plastikiniame kibire.

Šiaip jis visada pasiima Matchbox (mažą metalinį) automobilį „Žaibas Makvinas“ iš filmo „Cars“ ir visada – didesnį savo metalinį automobiliuką – 12 NASCAR numerį, tačiau tą rytą, dėl kažkokios priežasties jis pasičiupo būtent tą plastmasinę gaisrinę mašinėlę.

Paieškok būdų, ar esi nesąmoningai vedamas Viešpaties ką nors padaryti, eiti tam tikra kryptimi, susitikti tą ar kitą asmenį – prisimenant, kad didžioji dauguma Jėzaus stebuklų trikdančiai įsiterpdavo į Jo darbą. Šiandien mes taip pasineriame į tai, ką darome, kad užmirštame atkreipti dėmesį į dieviškus sutapimus ar dieviškus įsiterpimus mūsų tvarkaraštyje. Galbūt mes nebūsime pašaukti paversti vandens vynu per vestuves, nei stebuklingai pamaitinti penkių tūkstančių žmonių po itin ilgos dienos, bet mes galime sutikti tą, kam tuo metu paprasčiausiai reikia gero žodžio, maldos, fizinio ar emocinio išgydymo.

Aš mačiau tuos nedidelius sutapimus, rodančius, kad Dievas mums „mirkteli“, jog mes žinotume, kad Jis čia galiausiai atsakingas, rūpestingas ir nukreipiantis mūsų žingsnius.

Dėkingumas
Vienas „būtiniausių“ elementų žmogaus širdyje yra dėkingumas. Romiečiams 1:21 apibūdina žmones, kurie įžvelgia Dievą gamtoje, bet atsisako garbinti Jį kaip Kūrėją ir „Jam nedėkoja“. Psalmių 100:4 parašyta: „Įeikite pro (Jo) vartus su dėkojimu, į Jo kiemus su gyriumi“. Dėkojimas yra būtinas „prie vartų“, prieš tai kai mes įeiname į Jo buvimą.

1 Tesalonikiečiams 5:18 sakoma dėkoti UŽ viską (visame kame), o ne DĖL visko (tik gautus dalykus); aš niekada nedėkoju už tai, ką daro velnias, bet Dievui aš dėkingas viską. Daugelyje Pauliaus laiškų jis reiškia padėką už tuos, kuriems jis rašo ir ragina juos pačius būti dėkingais.

Širdis, ieškanti dalykų už kuriuos gali būti dėkinga, atidaro duris bendrystei ir draugystei su Tėvu ir Viešpačiu. Metų metais, vienas pirmų dalykų, kuriuos aš darau kiekvieną rytą – randu už ką išreikšti padėką Tėvui: dažnai tai – saulėtekis, kartais dėkoju, kad Krisas miega šiek tiek ilgiau nei paprastai, dažnai už kažką iš praeitos dienos ar už tai, kas manęs laukia tą dieną – visada randu už ką padėkoti. Kai tu tai darysi, pastebėsi, kaip dienos bėgyje Jis nukreipia tavuosius žingsnius ir taip tave aprūpina, kad tik Jo vaizduotė gali tai sukurti, arba laikas.

Prisimink, Jis gyvena mūsų viduje, taigi Jo buvimo ieškok giliai viduje, savo dvasioje. Tu jausi ramybę ir šilumą ir, atpažinęs, kad tai yra bendravimas su Juo – laikykis to. Kai kalbėsiesi su Juo dienos bėgyje, tegul dėkojimas ir garbinimas plaukia iš tavęs.

Mintys namų surinkimui ir lyderiams
Pirmajame amžiuje tokių žodžių, kurie šiandien suprantami kaip daiktavardžiai ir rašomi ant vizitinių kortelių, ant bažnytčios ar tarnavimo skelbimų, pirmapradė samprata buvo veiksmažodinė – veiksmo žodžiai apibūdinantys funkcijas Kristaus kūne.

Apaštalas yra tas, „kuris pasiųstas“, techniškai kalbant – tas, kuris matė Viešpatį ir pasižymi stebuklų darymu, kuriuos darė Viešpats. Pranašas buvo „tas, kuris skelbia dieviškas nuostatas“ – tautoje ir tarptautiniu mastu bei apie gamtos stichines nelaimes, ne tik paprastas pranašystes iš 1 Korintiečiams 14:3, apibūdintas kaip įkvėptus žodžius skirtus kažkieno „ugdymui, raginimui ir paguodai“. Mokytojas „moko dieviškų tiesų“, o pastorius „gano kaimenę“, kai tuo tarpu evangelistas – „skelbia Gerąją naujieną“.

Šiandien šie veiksmo žodžiai tapo daiktavardžiais, titulais ir rašomi ant vizitinių kortelių, vardų priekyje Facebook-e, tarsi „Apaštalas“ ar „Pranašas“ būtų jų pirmas vardas. Bjauru, bėk prie artimiausio išėjimo! Todėl CWOWI mes nenaudojame „titulų“, nes tai veiksmo žodžiai apibūdinantys funkcijas Kristaus kūne, o ne daiktavardžiai skelbiantys kas yra asmuo.

Mes visi esame lygūs Kristuje, išgelbėti tuo pačiu krauju, tik turime skirtingas funkcijas. Todėl nusižeminimas, pasiekiamumas ir buvimas „tikru“ yra požymiai tų žmonių, kurie veikia kaip tikri apaštalai, pranašai, pastoriai, mokytojai, evangelistai, pagalbos tarnautojai, tarnaujantys skirtingomis kalbomis, išgydymu, stebuklais, ir t.t.

Reikia pakalbėti apie žodį „vyresnysis”
Graikiškai žodis „presbuteros“ reiškia „senas žmogus“. Šioje kultūroje taip apibūdinamas žmogus, pasižymintis gyvenimo patirtimi, stipriu moraliu charakteriu ir širdimi linkstančia rūpintis Dievo žmonėmis. Šie trys elementai yra veiksmo žodžiai, nusakantys funkciją, o ne daiktavardžiai apibūdinantys asmenį. Šie dalykai taip pat aiškiai atskiriami Pauliaus laiškų tekstuose – kai daugelis moterų yra pripažįstamos kaip vyresniosios.

Aš mačiau aštuonmečius, kurie buvo kaip vyresnieji tarp kitų vaikų; tie vaikai savo amžiuje pasižymėjo brandesniu moraliniu charakteriu ir turėjo širdį, linkusią rūpintis savo bendraamžiais Dievo žmonėmis. Aš mačiau septyniolikmečių, kurie buvo kaip vyresnieji tarp kitų paauglių. Kai Paulius Timotiejui apibūdino vyresniuosius ir diakonus (tuos kurie tarnauja), tai buvo apibūdinami charakterio bruožai ir namų gyvenimo kokybė. Jis nieko nepasakė apie jų judėjimą Šventosios Dvasios dovanose arba kitas jų funkcijas Kristaus kūne. Jis rašė apie jų charakterį ir santykius.

Apaštalų darbuose 20:17; 20:28-30 Paulius kalbėjo Efezo vyresniesiems – apibūdino jų širdis ir funkcijas, o tada juos perspėjo, kad jam išvykus, susiformuos dvi, žalą žmonėms darančiųjų kategorijos: iš išorės įeisiantys vilkai, vedini savanaudiškų motyvų, kurie įeis „suėsti“ avių bei tie, kurie pakils iš vidaus, su savanaudiškais motyvais nusivesti žmones paskui save.

Taigi, šie du perspėjimai atskleidžia visišką priešingybę – kuo nėra vyresnieji: jie nėra vilkai ir jie nepatrauks žmonių prie savęs, bet visada ves žmones prie Jėzaus.

Vilkas yra tas, kuris medžioja avis, turi savo tikslų ir pradėdamas bendravimą su kažkuo, turi savanaudiškų motyvų. Tai nuoširdumo ir vyresniajam būdingo charakterio vientisumo priešingybė. Vyresnysis lengvai atpažįstamas iš stipraus moralinio charakterio, siekio vesti žmones prie Jėzaus ir gebėjimo pasipriešinti kai kurių pastangoms užkelti jį ant „pjedestalo“. Vyresnieji VISADA suinteresuoti pagalba žmonėms jų mokinytės proceso metu ir pagalba jiems gyvenant praktiškai. Jie žino, kad yra po Jėzaus valdžia ir turi sveiką Dievo baimę, pastaroji santykius daro tokiais, kokie jie turi būti Kristuje. Ieškok funkcionalumo, o ne titulų.

Aš nespėju atsakinėti į telefono skambučius
Tie, kurie ant paaukojimų vokų su maldos poreikiais užrašėte man savo telefono numerį žinokite, aš nusifotografuoju jūsų maldos poreikius į telefoną ir dienos metu, laisvais momentais peržiūriu tuos poreikius – net kai sustoju prie šviesoforo, kad pasimelsčiau už jus. Laikau juos apie metus arba, kol iš jūsų sužinau kažką naujo. Pavyzdžiui, nuo praeito gruodžio aš vis dar tebesimeldžiu už B dėl melanomos. Nenoriu tuo pasakyti esą – „pažiūrėkite į mane“, bet tik tai, kad mes ne tokie kaip tie didieji tarnavimai, kuriuose atsiuntusieji paaukojimą ar maldos poreikį tampa tik numeriu kompiuteryje. Jūs mums svarbūs, jūsų indėlis ir maldos parama mums labai svarbi. Mes visada dėkojame už jus!

Būkite palaiminti,
John ir Barbara