Piktnaudžiavimas malone. 2 dalis

John Fenn, 2013 m. liepos 6 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveikinu visus,

Praeitą savaitę aš dalinausi apie tai, kaip Jėšua atėjo su malone ir tiesa; malone, kuri yra Dievo širdies savybė – įsikūnijusi Jėzaus Kristaus asmenyje. Malonė ir tiesa plaukia per mus, nes mes esame Jame ir Jis yra mumyse.

Aš kalbėjau apie malonės savybes, ir tai, kad malonė moko; malonė turi tikslą, ir malonė sutvirtina širdį.

Atsakomybė ir malonė

Atskaitomybės stoka yra bendra idėja, kuri tinka daugeliui perdėtos malonės mokymo šalininkų. Pvz.: galutinis išteisinimas – visi žmonės galiausiai paklius į dangų, arba – tikinčiam neegzistuoja nuodėmė, todėl gali daryti, ką nori ir kada nori, arba ignoruoti kažkurias Biblijos dalis, kurias laisvai pasirenki, ir pasirinkti tas, kurios atitinka tavo tikėjimo sistemą, kaip 1 Jono laiškas arba Evangelijos - per visus tuos mokymus eina viena ir ta pati gija – trūkumas atskaitomybės.

O kai kurie eina kita krytimi, nieko kito nemato tik malonę kaip „įstatymą“ ir todėl nėra po niekieno valdžia, nes visi ir viskas, kas panašu į legalizmą, jiems yra taisytina, ir tai reikia nutildyti, arba bėgti nuo to kiek kojos neša.

Bet jūs negalite patirti malonės be atskaitomybės. Taip kaip tiesa, mokymas, tikslas ir sugebėjimas įtvirtinti širdį yra paslėpta malonėje ir yra jos dalis, taip pat ir atskaitomybė. Natūraliai tai lengvai suprantama, taigi leiskite man pateikti kelis pavyzdžius.

Draugauti stabiliai?

Buvo 1974 metų vasara, man tada sukako 16 ir tada mes pradėjome susitikinėti su Barbara. Prasidėjo mokslo metai. Ji mokėsi didelėje miesto mokykloje – virš 900 vaikų jos amžiaus klasėse, o mano kaimo mokykloje – maždaug 200 mano amžiaus mokinių, bet aš norėjau draugauti „stabiliai“, kad berniukai jos mokykloje suprastų, jog jems „nėra šansų“. Mažų mažiausiai tai buvo mano motyvuose, bet didžiausias motyvas buvo ginti santykius.

Aš buvau susinervinęs kaip vabalas kieme, kuriame pilna viščiukų, kai mes susėdome į mano automobilį ir aš bandžiau teisingai suregzti 6 trumpus žodelius: „Ar tu draugausi su manimi stabiliai?“ Kažkaip „ar“ ir „manimi“ ir „stabiliai“ patys iššokdavo iš burnos, o Barbara, kuri žinojo, ką aš bandau pasakyti, buvo susitelkusi į mano naują klasės žiedą, ir paimdama jį iš mano rankų, pasakė: „Tu nori stabiliai draugauti su manimi, Džonai, ar tai tu norėjai pasakyti?“ Kai ji baigė sakinį, mano klasės žiedas jau buvo ant jos rankos – aš pagalvojau, kad tai reiškė – taip! Ji visada buvo tiesiakalbė...

Stabiliai draugauti buvo malonė. Mes abu jautėme, kad sutikome kažką ypatingą, ir galbūt tai buvo „tai“. Mes pakankamai patikome vienas kitam, kad laikytume vienas kitą ypatingu. Ji apsivyniojo apie pirštą melsvą angorinį siūlą, kad žiedas jai tiktų ir tai buvo ženklas mokiniams jos vidurinėje mokykloje - „šalin rankas“, ji priklauso kažkam kitam. Kartais ji nešiojo jį kaip pakabuką, bet tai buvo malonės ženklas – ir atskaitomybė.

Tos malonės ribose mes abu buvome aktyvūs savo mokyklose. Mes bendravome su daygybe mokinių mergaičių ir berniukų. Malonėje yra daug laisvės. Bet ji turi apribojimus, nes nėra malonės pavyzdžių be atskaitomybės nei Biblijoje, nei gyvenime.

JEI ji arba aš būtume neištikimi malonei, kurią mes davėme vienas kitam savo širdyje, būtų iškilusi didžiulė „scena“ ir didžiulis mūšis, nes malonė turi atskaitomybę savyje. Jei vienas iš mūsų kada nors būtų neištikimas mūsų pasiryžimui draugauti stabiliai – tai būtų sužeidę! Malonė reikalauja gyventi atsakingai.

Senelio Vokswagen'as

Mano senelis turėjo 1967 Volkswagen Beetle, arba „vabalą“, ir nors tai skamba taip, lyg tai buvo senas automobilis, 1974/75 tam automobiliui buvo tik 7 metai. Mano taupusis senelis buvo gydytojas ir gyveno už 3 blokų nuo ligoninės bei pora mylių nuo savo raštinės. Taigi VW nebuvo daug pravažiavęs. Kai jis išėjo į pensiją ir tapo silpnesnės sveikatos, kai jau nebegalėjo vairuoti, tą VW paveldėjo mano mama, bet aš jį vairuodavau kiekvieną pasitaikiusią progą, kurią tik turėjau. Tai buvo malonumas. Mama davė man leidimą vairuoti senelio automobilį, tai buvo malonė, ir aš turėjau daug laisvės tame.

Bet malonėje yra tiesa, tiesa įgyvendina malonės atsakomybę. 74/75 ir 75/76 žiemą mums su Barbara atsirado galimybė paimti tą automobilį ir važinėtis po apsnigtą ir apledėjusią mano mokyklos automobilių stovėjimo aikštelę. Aš paleidau automobilį važiuoti maždaug 50 km/h, kai mes pasiekėme ledą, nuo tada jau reikėjo tik pirmo posūkio, spustelėti stabdžius, ar padidinti greitį, kad čiuožtum kaip Olimpinių žaidynių čiuožėjas.

Aš įgavau daug patyrimo ir važiavimo įgūdžių vairuojant ant ledo ir sniego, kai supratau kaip tas automobilis elgiasi, bet štai kaip viskas baigėsi: kai aš slidinėjau kelio pakraštyje maždaug 50 km/h greičiu, aš paslydau ant ledo. Padangos atsitrenkė į šaligatvį ir senelio automobilis pakilo bei atsistojo ant 2 ratų ir tai man atrodė kaip amžinybė.

Barbara sušuko, man prieš akis blykstelėjo mano praėjęs gyvenimas,- buvau jaunas, todėl filmas nebuvo ilgas, bet vis tiek aš prisimenu, kad tuo momentu mąsčiau, jog nepavyks pasiteisinti mamai ir seneliui, kodėl mano senelio VW subyrėjo kaip pjaustomas kietai virtas kiaušinis. Aš mąsčiau apie Barbarą ir kaip jos galva gali atsitrenkti į mašinos kraštą ir kad ji gali susižeisti, bet staiga mes kietai nusileidome ant visų keturių padangų ir sustojome.

Aš pasiekiau malonės ribas, nes užmiršau faktą, kad vairuoti senelio automobilį taip pat yra ir atsakomybė prieš mamą ir senelį. Buvau pakankamai jaunas, ir mąsčiau tik apie malonės laisvę.

Malonė natūraliai ateina iš Tėvo

Lygiai taip, kaip suprantame anksčiau pateiktus malonės pavyzdžius, mes taip pat galime suprasti ir atsekti dvasines malonės šaknis. Esame kaip tėvų mylimi vaikai, nes ta meilė labai seniai kilo iš Tėvo meilės savo Sūnui ir dvasiniams vaikams; taigi taip yra ir su malone – ji natūraliai kyla iš nematomos Tėvo srities.

Kai jums siūlo darbą, tai yra malonė. Bet malonė turi lūkesčius ir atskaitomybę – tau jau geriau padaryti darbą, nes malonė dirbti tau bus apribota. Tu perki namą ar automobilį išsimokėtinai, ir tai yra malonė. Bet jei tau nepasiseka sumokėti mokesčių, malonė apribojama ir tu atsakingas už visą sumą.

Ką Jėšua turėjo omeny sakydamas, kad Jis išpildo įstatymą

Kai Mato 5:17 Jėšua pasakė, kad Jis atėjo ne panaikinti įstatymo ir parnašų, bet įvykdyti jų, Jis tai išreiškė žmonėms suprantama kalba.

Pirkti automobilį ar namą išsimokėtinai tai būti po įstatymu. Įstatymo ribose yra didi malonė – jūs galite vairuoti automobilį arba gyventi tame name ir vadinti jį savo namu, kol jūs mokate įsipareigotas sumas. Kita įstatymo pusė pasirodo, kai asmeniui nepavyksta sumokėti mokesčių.

Mano palyginime mokesčiai už automobilį ar namą yra kaip Senojo Testamento paaukojimai ir kiti reikalavimai, kad santykiai su Dievu pasiliktų geri – ar su automobilių kompanija ar nuomos kompanija, kaip nuomojant namą, ar turint draudimo sutartį, pagal kurią bus gražinti įmokėti pinigai ir t.t.

Bet kai tu išsimoki už automobilį ir namą, kas gi nutinka kontraktui? Kas nutinka nuomos sutarčiai ir sutarties dokumentams, kuriuos saugojai visus tuos metus? Tu tampi savininku. Jie dabar tavo. Tu nenumetei tų sutarčių apsimesdamas, kad jos neegzistuoja. Tu jas išpildei – tu tapai nuosavybės dokumentų savininku.

O kas dabar?

Į šį klausimą kai kurie perdėtos malonės šalininkai atsakytų taip, kad aš tapau teisus įsigydamas nuosavybės dokumentus, nuomos sutartį, aš esu daugiau nevaržomas šitų sutarčių ir tai yra teisinga. Ir tai yra naudojama išteisinti dėl (įrašyk savo teiginius), nėra pragaro, nėra 1 Jono 1:9, niekam nėra atskaitomybės, nėra poreikio išpažinti/ pripažinti nuodėmę, ir t.t.

Bet realybė yra tokia, kad dabar, kai esi automobilio ir namo savininkas, tu gali daryti ką nori su jais – sudaužyti automobilį, sudeginti namą iki pamatų, ką tik nori. Tu GALI tai daryti. Bet didesnė tiesa, kad dabar, kaip nuosavybės dokumentų savininkas tu turi atsakomybę būti geras automobilio ir namo prižiūrėtojas, nes už juos buvo sumokėta didelė kaina su daugybe sertifikatų.

Tikrai tu GALI sudeginti namą iki pamatų, ir tu gali tyčia sudaužyti automobilį, bet tai nevertinimas sumokėtos kainos, faktiškai tu dabar turi kažką vertingo, dėl ko verta gyventi ir rūpintis, ir atsakingas žmogus dar labiau ims rūpintis savo namu ir automobiliu, kai jie tapo jo nuosavybe.

Romiečiams 6

Romiečiams 6:1-2 Paulius tai pasako kitais žodžiais: „Ką gi sakysime? Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė? Jokiu būdu! Mirę nuodėmei, kaipgi gyvensime joje?“

Klausimas toks – ar gali malonė būti paversta leidimu nuodėmiauti, kaip sakoma Judo laiško 4 eilutėje, kad kai kurie tai daro, ar malonė gali būti panaudota įžengti į tikėjimą ir atsiskirti nuo nuodėmės ir kaip matėme praeitą savaitę, tai ji ir daro mokydama mus vengti nedorumo ir moko mus to, ką mes turime Kristuje, įtvirtindama mus, ji atskleidžia Tėvo tikslą.

Modernus gnosticizmas

Tomis dienimis, kai buvo parašytas Naujasis Testamentas, kaip ir mūsų dienomis, klestėjo perdėtos malonės mokymas. Faktiškai 1 Jono ir Jokūbo laiškai ir daug iš to, ką parašė Paulius buvo parašyta konfrontuojant perdėtą malonę, ir dabar daugelis norėtų ištrinti tuos skyrius iš Naujojo Testamento puslapių.

Perdėtos malonės mokymas yra tai, ką mes vadiname gnosticizmu. Tas žodis atėjo iš graikų kalbos - „gnosis“ kas reiškia „žinoti“. Bet „žinoti“ nesako, kad tai tiksliai pakanka. Angliškai mes galime sakyti, kad mes žinome kažką be asmeninio patyrimo taip, kaip aš „žinau, kad Nigerija yra Afrikoje“ net nepabuvojęs tenai.

Gnosis yra paremtas asmeninėmis žiniomis - „Aš žinau, kad Nigerija yra Afrikoje ir aš ten buvau“. Tai reiškia gnosticizmas remiasi asmeninėmis mistinėmis žiniomis teigiančiomis, kad jie žino geriau nei tu, turi aukštesnės žinias. Pirmo amžiaus gnostikai tikėjo, kad kūnas iš esmės yra blogas ir grįš į žemę, ir kol Kristus gyvena jūsų dvasioje, jūs galite daryti, ką norite su savo kūnu, nes jis grįš į dulkes.

Tai yra šakninė dvasia, kuri stovi už modernaus perdėtos malonės mokymo – Kristus gyvena jumyse, taigi niekas daugiau neturi reikšmės, tai gyvenk kaip patinka ir bus gerai.

Taigi ačiū!

Aš myliu istoriją, ir aš džiaugiuos gyvais istorijos muziejais. Taigi, kai aš išgirstu, kad kažkas šiandien pagautas perdėtos malonės mokymo, tai panašu į žiūrėjimą laike atgal, kai matai tą pačią klaidą, prieš kurią mokė ir rašė Paulius, Jokūbas ir Jonas – taip, lyg asmuo būtų gyvas muziejus, noriai pavedęs save senovinėms dvasioms užsimaskavusioms ir apsimetančioms Šventaja Dvasia. Ir aš stebiuosiu, sielvartauju ir mokausi.

Man labai gaila tų, kurie naudoja malonę kaip priemonę pasiteisinti, kodėl jie neauga Kristuje. Jie netenka tiek daug gyvenimo Kristuje. Bet aš galvoju, kad viena iš priežasčių kodėl žmonės ieško pateisininmų savo nuodėmei, yra ta, kad tradicinė bažnyčia davė jiems „bažnyčios“ patyrimą, bet ne Dievo patyrimą, nes pažinti Jį tai reiškia palikti viską ir būti tokiu kaip Jis.

Jei mes galime suprasti...

Taigi, jei mes galime suprasti, kad malonė natūraliai savyje turi atskaitomybę, tuomet malonė yra santykiai, malonė yra turėti darbą, malonė – vairuoti automobilį, ar turėti namus – ir egzistuoja kita pusė santykiuose, darbo vietoje, ir kai turi namą, ar automobilį – tai atskaitomybė. Taigi, kodėl žmonės praranda sveiką nuovoką, kai priima tą dvasinį mokymą?

Malonė įgalina... Tiesos Dvasia gyvena mumyse. Kai tu nusidedi ir jauti sielvartą, atsiprašyk už tai, neapsimesk, kad nuodėmė neįvyko ar neegzistuoja iš viso. Ir tai veda mane į kitos savaitės temą... kai krikščionys miršta su neatgailauta nuodėme. Iki tada! Laiminu visus,

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Piktnaudžiavimas malone. 1 dalis

John Fenn, 2013 m. birželio mėn. 29 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveikinu visus,

Šiomis dienomis daugiausia elektroninių laiškų, ypatingai iš mūsų namų surinkimų tinklo, gaunu apie ekstremalius mokymus „malonės“ tema, kuriuose randami tokie perdėtos malonės suvokimo teiginiai:

1. Evangelijos paseno, jos yra Senasis Testamentas, taigi jos yra nebepritaikomos (jos yra „įstatymas“);
2. 1 Jono laiškas nėra skirtas mums šiandien, būtent 1 Jono 1:9 – man nereikia išpažinti nuodėmių.
3. Susiję su #2; Dėl Jėzaus/kryžiaus nuodėmė daugiau neegzistuoja, egzistuoja tik malonė;
4. Todėl man nereikia niekam atsiskaityti už savo elgesį, nereikia atsiprašyti ir išpažinti/pripažinti nuodėmės/ klaidingo elgesio; nes daugiau nebėra tokio dalyko kaip nuodėmė; Jėšua (Jėzus) ją pašalino iš mūsų gyvenimo;
5. Pragaro arba nėra, arba jis blogai suprantamas, visi žmonės, kurie tik kada gyveno žemėje vieną dieną dėl malonės pateks į dangų.

„Visi skundžiasi dėl blogo oro, tik niekas nieko dėl to nedaro“ Charles Dudley Warner

Aš girdėjau, kad įprastinė situacija yra tokia: žmonės diskutuoja ir diskutuoja apie šituos dalykus ir be rezultato, tik lieka sužeisti jausmai, susierzinimas ir dažnai nutraukti santykiai.

Bet Jėšua nesiginčydavo su fariziejais ir sadukiejais „be galo ir be krašto“, o mokydavo tai, ką sako Žodis ir palikdavo juos apsispręsti. Taigi, štai kas pasakyta apie malonę ir jūs nuspręskite ar tai jums tinka.

Malonė ir tiesa

Keliaudami per Naująjį Testamentą, Pauliaus raštuose pastebime, kad jis cituoja Evangelijas; Pvz.: Jn 1:14 „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, pilnas malonės ir tiesos“. Taip pat 17 eil. „Įstatymas buvo duotas per Mozę, o malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų“.

Malonė yra Dievo palankumas, kurį mes gavome. Joje yra ir tai, kas buvo padaryta dėl mūsų ant kryžiaus. Tiesa yra „gyvybiškai svarbi“, arba gyvas malonės pademonstravimas mūsų gyvenime. Todėl Jėšua buvo pilnas malonės ir tiesos.

Pamąstykime taip: jūs galite turėti malonę skirtą kažkam, bet kol jūs neparodysite jos veiksmu, jie tik turės idėją apie tą malonę, nes jūs tai jiems pasakėte. Bet jie nežinos, ar jūs sakote tiesą ar ne.

Bet kai jūs pasielgsite pagal tą malonę, jūs atskleisite tiesą apie ją. Tada žmogus galės gyventi toje malonėje ir tiesoje bendraudamas su jumis, nes pažįsta jūsų širdį. Taigi malonė ir tiesa yra Mesijo Jėšua įsikūnijimas ir būdas, kaip mes galime pažinti Jį ir Tėvą. Jis atnešė malonę, kurią Tėvas turėjo mums savo širdyje ir įgyvendino jos tiesą; pademonstravo žmonėms, nueidamas visą kelią net iki kryžiaus mirties, kad ją įrodytų.

Mes matome tą patį malonės pavyzdį (nematomos Dievo širdyje), susietos su tiesa (malonės apreiškimu ir pritaikymu mūsų gyvenime) visame Naujajame Testamente. Arba kitais žodžiais, tiesa yra įterpta ir neatskiriama malonės dalis, nes turėti Dievo palankumą taip pat reiškia turėti sugebėjimą gyventi tame palankume.

Jei žmogus nemato nieko kito, o tik tai, kad malonė yra nepamatuojamas palankumas, jis praranda balansą galvodamas, kad reikia pasinaudoti tiesa, ir gyvenimas tampa labai sutelktas į save bei savanaudiškas. Malonė yra įstatymo darbas įvykdytas ant kryžiaus, ir tai leidžia prisikėlimo jėgai pasireikšti kasdieniniame gyvenime.

Malonė moko

„Nes gelbstinti Dievo malonė, kuri gali gali išgelbėti kiekvieną žmogų, tapo žinoma ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio geidulių, atsakingai, garbingai ir dievobaimingai gyventume šiame amžiuje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės pasirodymo“ (Titui 2:11)

Malonė ir tiesa eina kartu: Malonė, kuri gali išgelbėti kiekvieną žmogų yra palankumas, mokymas – tai tiesa ir tai gyvibiškai svarbi malonės dalis mūsų gyvenime. Malonė ir tiesa dar kartą susitiko, šį kartą mokydama mus gyventi dievobaimingą gyvenimą. Malonė moko, tai reiškia, kad žmogus malonėje sugeba mokytis.

Tie, kurie prarado subalansuotą požiūrį į malonę atsisako būti mokomi, negali priimti kieno nors kito minčių nejausdami grėsmės sau. Malonė moko mus gyventi dievobaimingą gyvenimą. Taigi, jeigu jūs manote, kad malonė - tai leidimas elgtis amoraliai, tai visai nėra malonė ir jūs esate apgauti.

Malonė visada sujungta su tikslu

„Jis išgelbėjo mus bei pašaukė mus šventam gyvenimui, ne pagal mūsų darbus, bet savo paties tikslu bei malone, kuri buvo suteikta mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus“ (2 Timotiejui 1:9)

Atkreipkite dėmesį į malonę: „Jis išgelbėjo mus...“

Atkreipkite dėmesį į tiesą: “...ir pašaukė mus šventam gyvenimui“.

Štai eilutės pabaiga: „Ne pagal mūsų darbus, bet savo paties tikslu bei malone, kuri buvo suteikta mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus“. Tikslas yra gyventi tiesoje, o malonė yra Jo širdyje.

Dievo tikslas visada yra Dievo malonės dalis. Kai Nojus gavo malonę, laivo statyba buvo tikslas ir tiesa – įgyvendinanti tą malonę. Mozė gavo malonę, tiesa ir tikslas buvo vesti Izraelį.

Širdis sustiprinama malone

„Nesiduokite suklaidinami įvairių ir svetimų mokslų, nes gera, kai širdis sustiprinama malone, o ne valgiais, kurie nedavė naudos tiems, kurie jų laikėsi“ (Hebrajams 13:9)

Iš naujo atgimusi žmogaus širdis, jo dvasia, yra sustiprinama malone. Šita eilutė reiškia, kad širdis nėra sustiprinama darbais, ceremonija, ritualu. Malonė sustiprina širdį, tiesa tokia, kad malonė nėra atrandama rituale ir ceremonijoje.

Sudėjus šituos elementus kartu: Malonė ir tiesa, mokymas, tikslas, sustiprina širdis

Malonė yra leisti jūsų vaikui siekti vairuotojo teisių. Malonėje yra įterpta tiesa – jiems reikia mokytis kaip elgtis su automobiliu, jiems reikia suvokti mašinos vairavimo tikslą, jiems reikia įsitvirtinti gyvenimo patyrime sėdint už automobilio vairo. Visus šituos malonės elementus jūs turite, kai jūs gaunate leidimą siekti teisių.

Užkulisiuose, dangaus srityse „amžinaisiais laikais“, Dievas Tėvas ir Kristus turėjo malonę savo širdyje kuriamai žmonijai. Bet malonė turi būti daugiau nei vien tik tai mums skirtas apreiškimas, ji yra įgalinimas gyventi naudojantis išgelbėjimo privalumais, kuriuos teikia ta malonė. Malonė ir tiesa.

Išimk vieną elementą ir tu turėsi…

Meilė negali būti padalinta į daug elementų, nes jei išimsime nors vieną meilės elementą, tai sugriaus pačią žodžio reikšmę. Išimti kantrybę, užmiršimą to, kas bloga, ištikimybę, palankumą, pasišventimą, patikimumą, garbingumą, pagarbą, atvirumą, ar bet kurį meilės elementą, reiškia prarasti reikšmę ir pilną meilės jėgą.

Jei mes išimame vieną elementą ir susitelkiame į jį atskirai nuo kitų, mes atsiduriame pavojuje prarasti balansą ir suniokoti meilės visumą. Pavyzdžiui, jei „atvirumas” yra išimamas iš meilės, būtent atvirumas, kuris turi būti tarp vyro ir žmonos ir tik vienas sutuoktinis telieka atviras kito atžvilgiu. Kuomet jie su draugais, bendradarbiais ar kitos lyties atstovais atvirai dalinasi dalykais skirtais jų sutuoktiniui, jie pažeidžia meilę savo santuokoje. Daugelis romanų ir širdies sužeidimų įvyko dėl to, kad vienas iš sutuoktinių išėmė vieną meilės elementą, paneigė kitus ir pasidalino tuo elementu dar su kažkuo kitu.

Jeigu jie išskiria iš meilės pasišventimą ir susitelkia į tai, jie rizikuoja tapti savo pasišventimo vergais, nesugebančiais nieko kito daryti kaip tik atiduoti save 100% tam savo pasišventimo objektui. Toks sprendimas baigsis geriausiu atveju išsekimu, jei ne suniokojimu ir sužlugdymu savo gerbūvio, netgi jei tai pasišventimas savo sutuoktiniui, ir taip pat darbui, vaikams, ar hobiui ar asmeninei nuodėmei.

Tai tinka ir kalbant apie malonę

Panašiai malonė negali būti padalinta į daugybę elementų nesunaikinant pačios žodžio reikšmės. Susitelkti į neribotą palankumą ir neigiant tiesą būti mokomam gyventi dievotą gyvenimą, gyventi su tikslu ir pasilikti laisvu nuo religinių ritualų it ceremonijų, tai reiškia atverti save idėjai, kad yra tiek daug gailestingumo, jog nuodėmė nebegzistuoja, ir nereikia pripažinti nuodėmės ar klaidos, ir kitų paklydimų.

Ši serija yra apie daugialypį malonės supratimą, kad mes būtume subalansuoti savo supratime, šventi savo gyvenime, ir keliautume keliu panašėdami į Jį.

Aš pabaigiu citatuodamas mintį, kuri buvo parašyta maždaug prieš 150 metų, kad jūs suprastumėte, jog šis „malonės“ judėjimas visai nėra naujas – jis netgi egzistavo Pauliaus laikais, bet apie tai kitą savaitę.

„Žmonės kalba apie neužpelnytą malonę neturėdami nei menkiausio suvokimo apie tai iš asmeninio patyrimo; užuot gyvenus su malonės elementais, jie neturi nieko kito tik protinį pažinimą, arba netikrą jos suvokimą savo širdyje; visiškas atsiskyrimas nuo pasaulio, kūno ir velnio dar neįvyko; sąžinė miega mirties miegu, ir Kristus siūlomas kaip pakaitalas, kuris nusidėjėlio manymu kompensuoja jo paties nuopelnų deficitą (trūkumą).

Taigi, piktnaudžiauti šita doktrina labai lengva. Kai galva ir širdis yra pripildyta klaidingų prielaidų, nenuostabu, kad jos veda į didelį suklydimą, ir netgi blogas išvadas. Nenuostabu, kad toks žmogus, kuris kalba apie malonę nesusipažinęs su ja širdies patyrimu, su atgailos ašaromis, turėtų pritaikyti Atpirkėjo gerumą sau, tokiu būdu, kad paliktų savo gyvenimą ir širdį nepakeistus“.

F.W. Krummacher (1796 – 1868)

Daugiau, kitą savaitę, būkite palaiminti!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Didelis paveikslas. 5 dalis

John Fenn, 2013 m. birželio mėn. 22 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveikinu visus,

1965 metais britų grupė „Herman's Hermits“ turėjo topinę dainą „Ponia Braun, jūs turite gražią dukrą“, ji buvo albume, kurį aš nusipirkau 7-to dešimtmečio pabaigoje, kai man buvo maždaug 10 ar 12 metų. (Aš suprantu, kad datos manęs neįtakoja, ar ne? Praeitą mėnesį man sukako kaip tik 55 metai)

Netgi dabar, aš turiu „Herman's Hermits“ geriausias dainas savo iPhone „lengvai klausomos muzikos“ sąraše.

Mes įdėjome šitą elektroninį laišką auditorijai, ach

Aš sakiau tai jau anksčiau, ir žinau, kad tai neskamba dvasiškai, bet dažnai lengviau melstis Dvasioje ir kalbėti Tėvui klausant kai kurių melodingų 1960-ųjų ir 70-ųjų dainų, su kuriomis aš užaugau žaisdamas kieme, nei modernių krikščioniško roko stiliaus dainų, kurios arba rėkia kažką man, arba jų žodžiai tokie: „esu žemiau už gyvatės pilvą“. (Bet yra taip pat ir daugybė labai geros krikščioniškos garbinimo muzikos ir aš ją klausau!)

Bet kai kurios krikščioniškos dainos (netgi kai kurios „garbinimo“ giesmės) yra panašios country stiliaus dainas, jeigu jas prisimenate: „tu susigrąžinai savo sunkvežimį, tu susigrąžinai savo šunį, tu susigrąžinai savo merginą, savo darbą...“

Grįžkime prie didelio paveikslo, ach

Supraskite, aš moku mintinai tą dainą „Ponia Brown, jūs turite gražią dukterį“ maždaug nuo 1970, ir visą tą laiką, aš galvojau, kad pagrindinė eilutė būtent šita: (dainuodavau imituodamas Peter Noone‘s sunkų Mančesterio akcentą): „Ponia Brown, jūs turite gražią dukterį, merginos kurios renkasi pirkinius taip kaip ji yra labai retos...“

Daina trunka 2 minutes 24 sekundes ir daugiau kaip 43 metus aš laimingas dainavau: „Ponia Brown, jūs turite mielą dukterį, merginos, kurios renkasi pirkinius taip kaip ji, labai retos…” ir niekada nesupratau, kodėl tas paauglys anglų berniukas taip žavėjosi merginų pirkimo įgūdžiais – supratau tai tik praeitą mėnesį.

Taigi kai aš klausiausi fone grojančios Herman’s Hermits, aš kalbėjausi su Tėvu apie didelį paveikslą ir meldžiausi Dvasioje, kai tai atsitiko.

Staiga aš supratau

Aš pradėjau gauti apreiškimus apie pavyzdžius Evangelijose, kur Jėšua nukeipdavo dėmesį nuo asmens ar momento į didelį paveikslą, tada vėl grįždavo į tą problemą. Jis be abejo darė tai todėl, kad kokia tai bebūtų krizė ar problema, žmogus matytų ją didelio paveikslo fone ir todėl neprarastų drąsos.

Ir kol aš mąsčiau apie tai, pasigirdo ta daina, ir Tėvas staiga pasakė: „Tai kaip čia“. Jis nukreipė mano dėmesį nuo savęs į muzikos foną, kuris tuo metu atrodė daug garsesnis ir staiga labai aiškus: „Ponia Brown, jūs turite mielą dukrą, tokios šaunios merginos kaip ji, labai retos...“

Ach... merginos tokios ŠAUNIOS KAIP JI, labai retos, o ne merginos, kurios perka kaip ji, yra labai retos. (Čia anglų kalboje yra žodžių žaismas „shop“ ir „sharp“).

Efekto perkėlimas

Nuo tada, kai man buvo 10 ar 12 metų aš galvojau, apie tuos merginų iš Mančesterio pirkimo įgūdžius, kai buvo dainuojama apie tai, kad ji buvo šauni – tai reiškia intelektą, gyvybingumą, patrauklumą, o NE tai, kad ji buvo gera pirkėja.

Tėvas panaudojo tai, kaip mokymą ir paaiškino savo požiūrį: 2 minutes 24 sekundes trunkanti daina yra kaip mūsų gyvenimas, ir dažnai ankstyvaisiais mūsų gyvenimo metais mes išmokstame kažką neteisingai. Todėl, kad išmokome tai anksti, mes nešiojamės tai visą savo gyvenimą. Tai sąlygoja mus daryti sprendimus ir susidaryti nuomones paremtas tuo neteisingu tikėjimu, ir dėl to, viskas, kas statoma ant to tikėjimo kiekvienoje srityje yra šiek tiek netikslu.

Šitas pasikartojančios eilutės reikšmės nesuvokimas +/- 45 metams iškreipė visą dainos supratimą. Kaip dažnai mes mąstome kažką apie mus pačius ar Dievą ir tai padarome lyg pamatu, ant kurio statome visą savęs ar Dievo suvokimą, tik praėjus metams, mes suvokiame tuos „dainos žodžius“ teisingai.

Tos įžymiosios šveicarų karvės

Kai Barbara ir jos geriausia draugė Kathy buvo maždaug apie 6 metų amžiaus, jos tikriausiai žiūrėjo filmą „Heidi“ apie mažą šveicarų mergaitę. Kathy pasakė Barbarai, kad ji stebisi, kaip karvės Šveicarijoje gali stovėti ant tų stačių kalnų šlaitų. Vienu atsikvėpimu Barbara paaiškino, kad šveicarų karvės turi trumpesnes kojas vienoje savo kūno pusėje, ir tai padeda joms išlaikyti pusiausvyrą stovint ant stačių kalnų šlaitų.

Po 12 metų, dabar jau būdamos aštuoniolikmetės, Barbara ir Kathy gyveno viename Indianos studentų bendrabučio kambaryje, ir kalbėjosi apie evoliucijos teoriją. Kathy pasakė: „Na tu juk žinai, kaip ir tos šveicarų karvės, kurių kojos sutrumpėjo vienoje kūno pusėje dėl aplinkos“.

Barbara buvo apstulbusi, ėmė juoktis ir pasakė jai, kad šveicarų karvės neturi trumpesnių kojų vienoje savo kūno pusėje – tai buvo tik pajuokavimas. Bet Kathy tai buvo neįtikėtina, ir tai sukėlė šoką, nes ji tikėjo, kadangi jei Barbara taip pasakė – tai yra tiesa, ir jos visą valandą ieškojo informacijos apie šveicarų karves ir jų kojas, kad tik įrodytų, jog prieš 12 metų Barbara pajuokavo.

Didelis, mažas, didelis, mažas, didelis

Luko 22:14-23 yra apie paskutinę vakarienę ir didelio paveikslo darbą ant kryžiaus. Bet sekančioje eilutėje matome, kad mokiniai elgėsi taip, kaip diktavo jų žmogiška prigimtis, jie sumažino tą didelį paveikslą iki mažo, apie juos pačius ir svarstė, kas bus didžiausias tarp jų?

Jėšua padėjo jiems nukreipti akis nuo „savęs“, nuo mažo paveikslo ir žiūrėti į didelį paveikslą 29-30 eilutėse. Jis sakė, kad duos jiems dalį karalystės, kurią Tėvas yra Jam atidavęs, ir jie būsimoje karalystėje teis/ administruos 12 Izraelio genčių, taigi, liaukitės siekti pozicijų čia ir dabar.

Jėšua niekada nesikeičia – Jis vis dar skatina mus pakelti akis nuo mūsų į didelį paveikslą. Bet...

Tada Jėšua pasisuko į Petrą, kad papildytų tą apreiškimą apie didžią ir galingą ateitį, kai jie teis 12 Izraelio giminių būsimoje karalystėje, apreiškimu, kad Petras pirmas bus išsijotas kaip kviečiai. „Šėtonas panoro išsijoti jus kaip kviečius, bet aš meldžiausi už tave, kad kai tu atsiversi stiprintum savo brolius ir seseris“ (Eil. 31-32).

Maždaug pusė žingsnio į šoną

Petras, palaiminta jo širdis ir visiškai neteisingas laiko supratimas, kai bandė nupiešti didelį paveikslą apie Jėšua: „Aš eisiu su tavimi į kalėjimą ir net mirti“. Bet Jėšua vėl nukreipia žvilgsnius, šį kartą į mažą paveikslą: „Aš tau sakau, Petrai, tu 3 kartus manęs išsiginsi gaidžiui dar nepragydus“.

Žiūrėti į didelį paveikslą nereiškia faktų paneigimą ar atmetimą darbo, kurį reikia tučtuojau atlikti, ar problemų, kurias reikia čia pat neatidėliojus spręsti, bet tai reiškia neužmiršti didelio paveikslo, kai sprendžiame „mažo paveikslo“ intensyvias krizes, turime išlaikyt dalykus teisingoje perspektyvoje ir tai teikia stiprybės bei vilties tęsti kelionę.

Štai kodėl Jėšua kalbėjo apie mažą paveikslą, kuriame Petras išsižadės Viešpaties, tame kontekste, kad jis vieną dieną sėdės soste teisdamas Izraelį ateisiančioje karalystėje. Jis visada mūsų problemas parodo didelio paveikslo kontekste, skatindamas kokia bebūtų mūsų problema sąžiningai ir teisingai išspręsti ją.

Ir tada Jėšua atsisako Petro mažo paveikslo ir eina prie didelio paveikslo bei vėl sako jiems, kad juos palieka, taigi nuo to laiko ir toliau jie turi būti pilnai aprūpinti. Tada Jis eina prie didelio paveikslo įvykių – apie Getsemanės sodą.

Sugrįžkime vėl prie dainos žodžių ir karvių

Pirmame amžiuje buvo toks mokymas, kad Mesijas ateis nugalėti romėnų ir atstatyti Izrelio į lyderiaujančią poziciją pasaulyje dar kartą, kaip tai buvo Dovydo ir Saliamono laikais. Tai buvo esminis nesupratimas, kuriuo tikėjo daugelis Jėzaus mokinių. Vienas iš jų buvo „Simonas Zealotas“, vienas iš 12 mokinių, kuriuos buvo išsirinkęs Jėšua.

Zealotų partija buvo politinis judėjimas, kuris norėjo sukurstyti žmones ir nuversti romėnų valdžią. Daugelis tikėjo, kad tai buvo esminė priežastis, dėl kurios Judas išdavė Jėzų, bandydamas Jį išprovokuoti įrodyti, kad Jis yra Mesijas ir pastatyti Jį į poziciją konfrontuojančią romėnus bei daryti stebuklus, kad juos nugalėtų.

Netgi Apaštalų darbų 1:6, kai jie visi kartu prieš Jėzaus paėimimą į dangų, kaip grupė atėjo, jie paklausė: „Viešpatie, ar dabar tu atstatysi Izraelio karalystę?“ Jie VIS DAR tikėjosi tuo metu, kad Jis išvis romėnus!

Visa, ką jie matė, girdėjo ir darė per pastaruosius 3 metus, kuriuos buvo kartu su Jėzumi, dabar prisikėlusiu iš mirties, neatitiko jų esminės tos „neteisingai suprasto savo gyvenimo dainos“, kurią jie galvojo, kad supranta taip gerai. Jie vis dar tikėjo, kad šveicarų karvės turi viename kūno šone trumpesnes kojas, nors jie 3½ metų praleido kartu su Jėšua.

Ar mes ne tokie patys?

Nesvarbu kaip ilgai mes vaikščiojame su Viešpačiu šiame gyvenime, mums vis dar reikia iš naujo mokytis dainos žodžių, iš naujo mokytis apie daugelį dalykų, nes kai kurie nėra jokie faktai iš viso, bet klaida ir žmonių tradicija. Paulius sakė 1 Korintiečiams 14:10, kad yra daug balsų pasaulyje ir visi jie turi reikšmę. Blogai, kad mes ateiname pas Viešpatį ir Jo balsas, kurį mes sekame, vis dar sumaišomas su kitais balsais ir atsitrenkia į mūsų proto, emocijų ir gyvenimo patyrimo sienas.

Būti mokiniu reiškia pertvarkyti tuos daugelį balsų, tą „mažo paveikslo“ pamatą, ant kurio mes statome gyvenimą, ir padėti jį teisingame kontekste ir žiūrėti į jį iš teisingos mūsų ateities perspektyvos ir mūsų dangiškos pilietybės, kurią jau turime (Filipiečiams 3:20)

Staiga, daina įgauna prasmę. Staiga jūs suvokiate, kad tos karvės yra tokios pat kaip kitos. Ir staiga jūs matote Tėvo ir Viešpaties Jėšua gerumą, ir meilės istorija prasideda...

Kitą savaitę – nauja tema – susitvarkyk su mažu paveikslu iš didelio paveikslo perspektyvos.

Laiminu jus visus,

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Didelis paveikslas. 4 dalis

John Fenn, 2013 m. birželio mėn. 15 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveikinu visus,

Aš kalbėjau apie tai, kad Viešptas žiūri į mūsų gyvenimą iš „didelio paveikslo“ perspektyvos, nes Jis investavo į mus amžinybei. Deja, mes linkę savo gyvenimo problemas padaryti didesnėmis nei jos turėtų būti amžinybės akivaizdoje.

Tik momentas

Jums nereikės Žemės planetoje laukti labai ilgai kol jus kas nors išduos ar įskaudins. Pradedant išdavystėmis žaidimų aikštelėje, po to į romanus panašiomis mokyklos muilo operomis ir iki pat brandos, sužeidimai ir išdavystės lydi visus be išimties.

Tarnavimas ir surinkimo gyvenimas gali būti skausmingas. Vieną dieną moteris tradicianiame surinkime, kuriame mes tarnavome pastoriais giliai sužeidė Babarą. Ji viešai paskleidė dalykus, kuriuos Barbara kalbėjo jai asmeniškai. Ir tai nebuvo vien tik išdavystė, kas taip sužeidė Barbarą, bet kad toji moteris taip nedaug vertino jų draugystę, lyg tai būtų kažkas, ko neverta per daug saugoti, todėl galima paviešinti.

Jos žodžiai buvo išimti iš konteksto ir jos širdis atverta prieš nesubrendusius žmones, kurie reagavo taip, kaip ir įprasta nesubrendusiems. Ir tai labai įskaudino Barbarą. Nors ta moteris niekada neatsiprašė, Barbara atleido, bet emocijos liko sužeistos.

Po kelių savaičių,kai ji vis dar buvo giliai sužeista, Tėvas įsiterpė į jos apmąstymus ir pasakė: „Nepaversk šito momento gyvenimu, tai tik momentas“.

(Aš turiu CD/mp3 serijas apie atleidimą, kurios gali jums padėti. Jėšua pasakė, kad atleidimas yra apsisprendimas, o ne emocija. Asmuo gali atleisti kitam asmeniui, nors darbas su emocijomis gali trukti ne vienerius metus – tas procesas yra nagrinėjamas serijose).

Tėvo žodžiai išlaisvino Barbaros emocijas, nes ji buvo susitelkusi į „mažą paveikslą“, į tą sužeidimą ir išdavystę taip, kad užmiršo „didelį paveikslą“. Moters veiksmai įrodė, kad ji tikrai nebuvo verta būti Barbaros drauge, ir tai paragino Barbarą atidėti tuos santykius iki to laiko, kai mes visi nueisime į dangų ir bus saugu vėl pradėti bendrauti.

Mes su Barbara diskutavome apie Tėvo žodžius: „Nepaversk vieno momento visu gyvenimu“. Šis teiginys reiškė, kad Tėvas rodė, jog ji turi pasirinkimą – tai buvo jos pasirinkimas – paversti šitą momentą gyvenimo skausmu, mažu paveikslu, arba ji galėjo atsitraukti atgal, palyginti šitą momentą su amžinybe, ir leisti jam praeiti. Barbara pasirinko išmintingai: žiūrėti į tą susižeidimą didelio paveikslo rėmuose, ir dėl to jis pasitraukė.

Palikti viską?

Jono 1:41-42 Andriejus savo broliui Petrui pristato Jėzų sakydamas: „Mes radome Mesiją“. Tame susitikime nieko neįvyko, bet Petras buvo paliktas apmąstyti teiginį, kad Jėšua yra Mesijas. Kitą kartą mes matome Petrą ir Jėšua kartu Luko 5:1-11. Petras ir jo verslo partneriai, broliai Jokūbas ir Jonas, išnuomavo vieną savo valčių Jėzui, taigi Jis, pasinaudodamas geresne akustika prie vandens, galėjo kalbėti miniai ant ežero kranto.

Atsidėkodamas jiems už valtį, Jėšua liepė jiems užmesti tinklus dar kartą, nors jie visą naktį nebuvo nieko pagavę, ir davė jiems didelį žuvų laimikį, tokį, kad abi valtys beveik skendo ir tinklai plyšo traukiant juos į valtį su žuvimi.

Matydamas šitą stebuklą, Petras krito ant kelių ir pasakė: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš esu nuodėmingas žmogus!” o Jėšua į tai atsakė: „Nebijok, nuo dabar būsi žmonių žveju“. Ir jie visi iš karto paliko savo verslą ir nusekė paskui Jėzų.

Petras, Jokūbas ir Jonas paliko žuvų verslą ir paliko Zebediejų, Jokūbo ir Jono tėvą. Taigi dabar netekęs savo sūnų ir jų draugo Petro, vyriausias partneris turėjo visiškai reorganizuoti savo verslą.

Aš einu žvejoti

Tačiau prėjus trim su puse metų po prisikėlimo mes vėl sutinkame Petrą, Jokūbą ir Joną kartu su kitais, sugrįžusius prie savo žvejybos verslo. Ir lygiai taip kaip tada, kai Petras pamatė savo pirmą stebuklą Luko 5 skyriuje, jie visą naktį nieko nebuvo sužvejoję.

Ir vėl Jėšua liepė užmesti tinklą, ir kai jie tai padarė, jų tinklas negalėjo išlaikyti tos gausybės žuvų, nors šį kartą tinklas nesuplyšo. Petras dabar nesutriko, nes jau buvo turėjęs šį akis į akį susitikimą ir sušuko: „Tai Viešpats, ir šoko į vandenį plaukti į krantą (Jono 21)

Įdomu ar Petras suprato palyginimą, kai pirmą kartą tinklas suplyšo Luko 5 skyriuje, o antrą kartą – ne, tai buvo Petro paveikslas prieš ateinant į jo gyvenimą Viešpačiui. Tinklas, kuris plyšta nuo įtampos simbolizuoja jo sudužusį, nestiprų charakterį, kuris leidžia žuvims pasprukti (nuodėmės, klaidos, kaltės bręstant Dievuje).

Taigi štai antras kartas, šį kartą tinklas nesuplyšo, taigi palyginime Petro brendimo laikas tęsėsi 3½ metų su perspektyva visam likusiam gyvenimui, ir Jėšua uždavė Petro klausimą apie didelį paveikslą: „Ar tu mane myli labiau nei jie?“

Ne Jokūbas, Jonas, Pilypas ar Natanaelis

Kai kurie gali pamanyti, kad Jėšua klausė Petro, ar jis myli Jį labiau nei Jokūbas, Jonas, ir kiti Jį myli. O gal būt klausė Petro, ar jis myli Jį labaiu nei savo draugus.

Bet tai neatitiktų kitų Dievo ir žmogaus pokalbių nuo Pradžios iki Apreiškimo knygos. Niekur Žodyje Dievas neklausia prašydamas palyginti save su kitais žmonėmis: ar tu myli Mane labiau nei tavo geriausi draugai Mane myli? Ar tu myli Mane daugiau negu myli savo draugą? Ar tu myli Mane labiau nei tavo sutuoktinis myli Mane?

Senajame Testamente yra keli stabams tarnaujančių žmonių palyginimai, su tais žmonėmis, kurie tarnauja Izraelio Dievui, bet niekada nelyginama vieno žmogaus meilė su kito žmogaus meile.

Ne, iš konteksto aišku, kad Jėšua klausia Petro, ar jis myli Jį daugiau negu žuvis ir žvejybą. „Tie, tos“ yra žuvys. Ar tu myli mane labiau už žvejybos verslą? Anksčiau Petras paliko žvejybos verslą, kad sektų Jėzų – jis padarė sprendimą pagal didelį paveikslą.

Emocijos ir didelis paveikslas

Jėšua dar kartą paprašė jo padaryti sprendimą vertą didelio paveikslo, ir Jis prašė, kad tas sprendimas kiltų iš gilios meilės Jam, klausdamas 3 kartus: „Ar myli Mane? Maitink mano aveles“.

Kai Viešpats prašo mūsų padaryti sprendimą vertą didelio paveikslo taip, kaip prašė Petro, atkreipkite dėmesį, kad Jis nesiunčia mūsų į konferenciją ar pas psichologą, kad padėtų mums susitvarkyti su emocijomis, darant tokį didelį sprendimą.

Pavyzdžiui, Jono 8:11, kai moteris buvo pagauta svetimaujant, ir Jėšua išgelbėjo ją nuo siaubingos mirties užmušant akmenimis, Jis pasakė jai tik kelis žodžius: „Eik ir daugiau nebenusidėk“, arba „Eik ir palik savo nuodėmę“. Jis nesakė eiti pas konsultantą, kad padėtų išsilaisvinti iš „sielos ryšių“, kuriuos ji turėjo. Jis neliepė jai melstis dėl giminės nuodėmės, kuri atvėrė duris geismui, kuris paskatino ją tiems santykiams. Jis nenuramino jos emocijų – Jis tik liepė daugiau nebenusidėti – nusimesti tai ir toliau gyventi savo gyvenimą!

Jis prašo jos padaryti sprendimą vertą didelio paveikslo – padaryti sprendimą vertą jūsų likimo, o ne trumpo periodo.

Taigi Jėšua prašė Petro padaryti sprendimą vertą didelio paveikslo, sprendimą, kuris kyla iš meilės Jam. Jis nesigilino į detales ramindamas Petro emocijas ir atsakinėdamas klausimus apie tai, kaip visam laikui perduoti verslą Zebediejui, arba kaip parduoti verslą ir valtis. Jis nepasakė Petrui, kaip jam paaiškinti žmonai ir vaikams, kad jie tikriausiai praras savo namus ir gyvens visą likusį gyvenimą su lagaminais, ir greičiausiai, kad išvyks iš Izraelio.

Jis nepasakė Petrui kažko apie pasekmes, kai jis padarys šitą didelio paveikslo vertą sprendimą: „Kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, ir kitas tave perjuos ir ves, kur tu nenori“, tai parašyta Jono 21:18-19 ir nusako Petro mirtį, kad jis bus nukryžiuotas.

Jis visada mums rodo užbaigtą regėjimą

Jis nesako mums kaip susitvarkyti su emocijomis darant didelio paveikslo sprendimą, ar tai būtų Barbaros grįžimas iš momento laike į viso gyvenimo laiką, ar Petro sprendimas žinant, kad kai jis bus senas, jis bus nukryžiuotas. Jis tik paklausia mūsų: „Ar mes tai darysime?“

Saulius iš Tarso persekiojo Kristaus kūną Jeruzalėje, bet Apaštalų darbų 8:1 sako, kad visi tikintieji, išskyrus apaštalus, paliko Jeruzalę. Taigi, Saulius turėjo išplėsti žmonių medžioklę į kitas sritis, ir tai nuvedė jį vieną dieną į Damaską.

Viešpats nebuvo pasiruošęs leisti persekiojimams plisti, todėl įsiterpė į Sauliaus kelionę ir pasirodė jam dar nepasiekus miesto vartų. Aišku, kad Viešpats jau kurį laiką stengėsi sustabdyti Saulių, nes pasakė jam: „Sunku tau eiti prieš akstiną“.

Jaučių akstinas buvo baksnojimo lazda, su kuria žmogus eidavo paskui jautį ir baksnodavo, kad gyvulys laikytųsi norimos krypties. Žodis buvo ta baksnojimo lazda, kurią Viešpats naudojo pakreipti Saulių iš Tarso teisinga kryptimi, bet kaip užsispyręs gyvulys, jis „spardėsi“ prieš Viešpaties paraginimus. Iš esmės Viešpats pasirodė Sauliui ir paskė „Liaukis!”

Viešpats liepė Sauliui atsikelti ir eiti į miestą, kur jam bus pasakyta, ką daryti. Tuo momentu, kai Viešpats pasirodė kitam mokiniui ir liepė jam, kad pasakytų Sauliui keletą dalykų, paminėjo štai ką: „Jis yra išrinktas indas skelbti mano vardą pagonims ir jų karaliams bei Izraelio žmonėms, ir aš parodysiu jam, kiek daug jam teks iškentėti dėl mano vardo“.

Sauliaus iš Tarso liudijimą galima rasti Apaštalų darbų 9, 22 ir 26 skyriuose, čia Paulus prideda įvairias detales atsižvelgiant į tai, su kuo jis kalba. Bet aišku, kad Viešpats parodė jam didelį paveikslą, brandų tanavimą, ir pasekmes, kai jis apsispręs dėl jo.

Jis nepadeda mums susitvarkyti su emocijomis tiesiogiai, Jis pabrėžia sprendimą, parodo, kiek mums kainuos tas sprendimas atlktas pagal didelį paveikslą, ir tada leidžia apsispręsti.

Ateinantys amžiai

Kai tik atvykdavo svečiai kalbėtojai į mūsų surinkimą, viena pora būdavo pakviečiama salės į priekį ir jiems pranašaujama apie jų pašaukimą skelbti Žodį tautoms. Tačiau vienas jų pasidavė svetimavimui ir santuoka iširo.

Aplankymo metu, kai Viešpats mokė mane apie pranašystę, aš paklausiau apie tą porą: „Izaijo 55 sako, kad Tavo Žodis negrįžta neatlikęs to, kam Jis buvo skirtas, kaip tada suprasti tuos visus žodžius skirtus tai porai? Kaip jie išsipildys?“

Jis pasakė: „Kai kurie žodžiai, kurie buvo išsakyti šiame amžiuje išsipildys tik ateinančiame“. Aš atsakiau: „Man niekada anksčiau neteko to girdėti, todėl reikia skyriaus ir eilutės!” Jis maloningai atsakė: „Senajame Testamente yra daug pranašysčių, kurios peržengia šio amžiaus ribas ir kalba apie tūkstantmetį, kuris ateis, ir tu jomis tiki, taigi, kodėl taip sunku tau patikėti, kad kai kurios pranašystės pasakytos šiame amžiuje išsipildys sekančiame?“

Supraskite, Dievo Žodis mūsų gyvenime TIKRAI išsipildys. Jis rodo mums galutinį regėjimą, pabaigtą darbą, bet nuodėmė, gyvenimo vingiai, sprendimai atlikti turint tik siaurą regėjimą, ir štai vieną dieną mes atsigręžiame atgal ir suvokiame, kaip daug mes su Juo prasilenkėme, ir net abejojame, ar būsime verti įeiti pro dangaus vartus. Arba jei ir įeisime, tai išgirsime, kaip skaudžiai mes Jį nuvylėme, ir kaip Jis tikriausiai visą mūsų gyvenimą pyko ant mūsų.

Bet niekas mūsų gyvenime Jo nestebina, ir kai Jis kalba Žodį, duoda regėjimą, tai yra pakvietimas daryti sprendimus sutinkamai su dideliu paveikslu. Viešpats jį sukūrė matydamas visus trukdymus ir nesėkmes mūsų gyvenime.

Jo didelio paveikslo Žodis TIKRAI išsipildys mūsų gyvenime. Jei ne šiame gyvenime, tada galbūt po 100 metų, o galbūt po 400 ar 900 metų, bet nepaisant, ar tai įvyks dabar, o gal sekančiame gyvenime, tas didelis paveikslas jau yra amžinybėje. Mes nemirsime ir tik po to pateksime į amžinybę. Mes jau pradėjome gyventi amžinai.

Šis gyvenimas yra tik momentas, nepaversk jo amžinybe.

Daugiau – kitą savaitę, laiminu jus visus!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu