Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2017 m. lapkričio 14 d., antradienis

Santykiai ir sutarimas. 6 dalis. Ed. Arba per triratuką šokanti žirgas. 1988-ųjų nutikimas

John Fenn, 2017 m. spalio mėn. 28 d.,

Sveiki visi,
Kai mes gyvenome Kolorade, turėjau žirgą, kurį pavadinau Jozijas (danguje turėsiu atsiprašyti karaliaus Jozijos, tačiau mano žirgas buvo geras ir uolus, panašiai kaip jis) :)


Man patikdavo ant jo jodinėti atvirose Kolorado prerijose, kur nėra jokių tvorų, tik mylių mylios prerijų, kaktusų, prerinių šuniukų miestai, ir ypatingi augalai, Ispanijos „Bayonet“, per kuriuos Jozijas mėgdavo peršokti. Ispanijos „Bayonet“ yra būtent toks: turi ilgus, plonus, kietus iki 3 pėdų ilgio (1 m) spyglius, išdėstytus kaip puokštė, ištrykštanti visomis kryptimis. Jis lėkdavo šuoliais, aš bandydavau jį pakreipti, kad aplenktų augalus, tačiau jis nekreipdavo į mane jokio dėmesio ir bėgdavo tiesiai į juos, norėdamas peršokti.


Jam patikdavo šokinėti per juos, nelaimei, ir per visus kitus tokio aukščio daiktus, nes mano sūnus ant savo triratuko buvo būtent tokio aukščio.

Nutikimas su triratuku
Braienui buvo treji, jis turėjo triratuką, ant kurio važinėdavosi po visą kiemą. Tą įsimintiną dieną jis save įstūmė į pavojų. Tik 3 metų berniukas taip ir galėjo padaryti. Kažkaip jis ir jo triratis sugebėjo atsidurti Jozijos aptvare, lenktyniaudamas su žirgu, jis važinėjosi visu greičiu nuo vieno aptvaro galo iki kito, lyg žaisdamas gaudynių. Pas mane atbėgo Barbara šaukdama, kad Jozijas yra panikoje, jog jis užmuš mūsų sūnų, ir kad reikia paskubėti.

Kai atbėgau prie aptvaro, pamačiau Joziją, visu greičiu bėgantį Braino link, ir tobulai tiksliai peršokantį per jį, kanopos buvo gana toli nuo jo galvos. Jis tai padarė 2 kartus, kol atbėgau ir peršokau per viršutinį aptvaro turėklą ir vienu judesiu pačiupęs Brainą, iškėliau jį iš aptvaro į laukiančias Barbaros rankas. A fuu! Per plauką. Brainas galvojo, kad jis su žirgu žaidžia gaudynių, galbūt ir žirgas taip galvojo, tačiau mes įžvelgėme pavojų.

Kaip iš pradžių suprantame situacijas, apsprendžia mūsų tikėjimą ar baimę, drąsą ar bailumą, tikėjimąsi geriausio ar tikėjimąsi blogiausio iš kažko. Ir mes, ir Viešpats mato tą pačią situaciją; ar mes norime žvelgti iš Jo ar iš savo perspektyvos? Ar mes skubame su išvadomis, ar laukiame, kol surinksime visus faktus? Ar žirgo intencija buvo užmušti mūsų sūnų, ar pažaisti gaudynių?

Barbara ir aš padarėme išvadą, kad dėl Jozijos geros prigimties, jis peršoko per Brainą, tačiau buvo susijaudinęs, dėl to, kad Braienas pateko į jo „erdvę“. Žaidimas ar ne, tai buvo pavojinga situacija, nors buvo akivaizdu, kad žirgas neturėjo jokių blogų kėslų. Iš tikrųjų tai, kad jis atsargiai peršoko per Brainą, buvo įrodymas, kad nenorėjo jo sužeisti.

Tos dalies – ar mūsų žirgas norėjo sužeisti ar ne – iš pradžių mes negalėjome sužinoti. Turėjome surinkti visus faktus ir prisiminti, kaip jis elgėsi su Brainu prieš padarant šią išvadą. Jeigu mes prieisime išvados, kad jis norėjo nužudyti mūsų sūnų, tai reikštų, kad turėčiau tą žirgą sunaikinti. Jeigu darysime išvadas dėl blogiausio, statydindami ant pirminio susidūrimo su situacija, galime sureaguoti iš nuoskaudos ar pykčio, nors nei vienaip, nei kitaip neketinote reaguoti.

Gal paklausite, kas tas Ed?
Jozuės 22 yra istorija apie Rubeno, Gado gentis, bei pusę Manaso genties, kurios statė aukurą, hebrajiškai mizbe’ach, prie savo sienų su kitomis 10 Izraelio genčių. Pirminio pašventinto aukuro, kurį naudojo Aaronas ir Mozė, kopija prieš tai niekada nebuvo padaryta, taigi kitos 10 genčių manė, kad Rubenas, Gadas ir Manasas ruošiasi užimti  kunigo autoritetą ir ėmė aukoti savo pačių aukas. 10 genčių susibūrė, kad kovotų prieš savo brolius.

Kai prieš mūšį buvo sušauktas pasitarimas, 2½ genčių paaiškino, jog nėra taip, kaip jie mano, nes tas aukuras statomas ne tam, kad būtų ant jo aukojamos atnašos, bet kaip liudijimas prie jų sienų, kad visi žinotų, jog jie seka vieninteliu Izraelio Viešpačiu Dievu. 10 genčių pamatė aukurą ir pamanė blogiausia, kai tuo tarpu 2½ genčių intencija buvo parodyti savo uolumą ir ištikimybę Dievui.

Todėl 12 genčių nusprendė pavadinti aukurą Ed. Hebrajiškai žodis Ed, išvertus reiškia liudijimas arba viešas pareiškimas. Ta žyma, tas paribio aukuras turėjęs tapti tų 2½ genčių tikėjimo išpažinimu, buvo klaidingai suprastas, ir kitoms 10 genčių tapo sukilimo pareiškimu.

Neskubėkite su išvadomis
Mes galėjome prieiti išvados, kad Jozijas bandė užmušti Brainą. Jis manė, jog žaidžia gaudynių. Mums reikėjo surinkti faktus prieš teisingai nusprendžiant apie Jozijo intenciją ir motyvus. 2½ genčių pastatė aukurą, kad pasakytų pasauliui, jog jos tarnauja Izraelio Dievui, 10 genčių pamanė, kad jos užima Dievo duotus potvarkius. Tai užtruko laiko ir reikėjo išsikalbėti, kol jos suprato 2½ genčių motyvus.

Kodėl iš pradžių jie nusprendė, kad jų broliai nusidėjo? Kodėl jiems taip norėjosi pradėti karą, paremtą šiomis klaidingomis išvadomis? Ar ir mes akimirksniu susiruošiame eiti kariauti su kuo nors, kadangi tai mus įskaudino? Ar mes nutraukiame santykius, nes mus įskaudino nepatikrinę mūsų veiksmų, kad pamatytų, ar mes dalyvavome mainuose?

Ar mes padarome išvadą, kad jie prieš mus nusistatę, kai tuo tarpu jie ieško kokio nors patvirtinimo, kad mes tame turėjome kažkokį vaidmenį? Ar neturėtumėm pirmiau pažvelgti į savo pačių veiksmus, kad išsiaiškintumėm, ar mes patys nesuklydome, prieš juos pasmerkdami? Jėzus sakė išritinti „rastą“ (graikiškai) iš savo akies, prieš bandydami iš brolio akies išimti rakštį (pažodžiui, sausą šapelį, dulkelę). Mato 7:3

Jėzus palyginimui panaudojo akį, reiškiančią, kaip mes matome dalykus, kaip suprantame kito žmogaus veiksmus. Tas, kuris greitas su išvadomis, yra tas, kuris turi didelį rastą savo akyje, kuris temdo jo regėjimą ir sugebėjimą pamatyti pilną vaizdą – rastas užstoja jų regėjimą ir iškreipia jų numanomą vaizdą.

Tiesa yra tai, kad esame linkę teisti kitus pagal jų veiksmus, kai tuo tarpu save teisiame pagal savo motyvus. Kas jeigu pirmiausia žvelgtumėm į tai, kaip mūsų veiksmai prisidėjo prie nesusipratimo? Kas jeigu mes palauktumėm prieš skubėdami įsižeisti? Nemanykite blogiausio, bet pirmiausia pasitikrinkite savo širdį.

Ištirk savo širdį. Tas aukuras, dėl kurio tu įsižeidei, gal tai kito žmogaus tikėjimo pareiškimas.

Surink daugiau informacijos, nemanyk blogiausio, kol kas... ir kiekvienoje situacijoje žvelk į Tėvo aprūpinimą. Taip mes mokomės kantrybės ir meilės ir teisingumo.

Nauja tema kitą savaitę, kol kas, būkite palaiminti.

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2017 m. lapkričio 10 d., penktadienis

Santykiai ir sutarimas. 5 dalis. Šakutės visada smaigaliais į viršų

John Fenn, 2017 m. spalio mėn. 21 d.,

Sveiki visi,
Barbara ir aš daugeliu atžvilgių esame labai skirtingi; ji yra „taupyklė“, o tai reiškia, kad ji laiko daiktus, jeigu jie turi bent menkiausią dalelę sentimentalios vertės arba su jais susijusių prisiminimų, kai tuo tarpu aš linkęs laikytis sandėliavimo filosofijos: „jeigu tuo nepasinaudojau bent kartą metuose, man to nereikia“. Jeigu aš prikraunu didelį plastikinį šiukšlių maišą pilną daiktų, kurių man nebereikės ir pastatau jį lauke, kad būtų išmestas, ji išeina ir peržiūri viską, ką aš išmečiau, kad būtų tikra, jog ten nėra ko nors „vertingo“, ką ji norėtų pasilaikyti.

Dažniausiai tai tinka ir mūsų santuokai, ji užbėga mano veiksmams už akių, sakydama: „Prieš išmesdamas šį maišą, leisk man jį patikrinti“. Man tai klaidingas, šiek tiek užgaulus ir erzinantis daiktų atsikratymo procesas. Jai tai, lyg kokybės patikrinimas, kas jeigu koks nors šiukšles renkantis žmogus atidarys šiukšlių maišą ir ras etiketę, sakančią: „Patikrino Barbara Fenn ir pamatė, jog tai nebevertinga.“

Kai Žodis...
... Efeziečiams 5:25-26 sako, kad vyras turi mylėti ir atiduoti už savo žmoną gyvybę, kaip Kristus už bažnyčią, praktiškai reiškia, kad aš atsisakau to, kas man tinka išmetimui ir kitose srityse, ir nesupykstu ant jos, kuomet ji išima pusę daiktų iš šiukšlių maišo, kad laikytų juos garaže (kas mane užgriozdina).

Ji yra pastabi detalėms ir labai natūraliai parenka sezonines dekoracijas, kurios dera viena prie kitos; o aš linkęs dėlioti dalykus simetriškai. Dabar JAV yra ruduo, tai gi ji namus papuošė atitinkamai. Visos mūsų namų dekoracijos ir tos, kurios priekinėje ir galinėje verandoje, suderintos oranžinėmis ir šviesiai rudomis, geltonomis ir šviesiai raudonomis spalvomis, tuo tarpu, aš žvelgdamas į moliūgus ir skirtingų dydžių, spalvų ir faktūros indus, turiu būti tikras, kad jie išlaiko pusiausvyrą ir simetriją. Jeigu vienoje pusėje yra 3 indai, o kitoje – 4, kažką turiu padaryti, kad tai būtų išlyginta – man tai teisingas, simetriškas, išlaikantis pusiausvyrą būdas eksponuoti.

Mes dirbame nuostabiai gerai kartu tol, kol aš prisimenu, kad ji yra smegenys, o aš raumenys. Ji puošia namus ir verandas pagal tai, kas jos manymu yra teisinga, tada pasikviečia mane, kad pasakyčiau savo nuomonę, kaip visa tai atrodo. Aš žvelgiu į simetriją ir pateikimą ir atitinkamai komentuoju. Tai veikia. Dažniausiai. Tačiau tai jos sritis, taigi ji visada turi 51% balsų, cha. Gerai jau, gal 95% balsų, na gerai – 100%, bet aš mielai jai nusileidžiu, nes ji yra nuostabi, o namai visuomet atrodo puikiai ir patogiai. Ji yra visiškai teisi, kad jeigu būčiau vienišas, nei vienas daiktelis namuose nepasikeistų ištisus metus, taip ji mane skatina gerai atrodyti, cha.

Mes ir vėl eisime per šį procesą, kai ateis Lapkričio pirmoji, nes šį mėnesį priartėsime prie Jungtinėse Valstijose švenčiamos Padėkos dienos, o tai reiškia, kad prie dekoracijų prisidės kalakutai ir piligrimai, pakeisiantys tas, kurios buvo skirtos vien tik rudens temai. Ir vėl dėžės keliaus ant aukšto ir atgal, taip pat iš garažo, mano jėgų ir kantrybės dėka, kadangi „mes“ dekoruojame namus... Aš laukiu nesulaukiu, kol išimsime Kalėdines dekoracijas!!! CHA

Aš esu toks, kad įėjęs į namus pirmas pastebiu paveikslą ant sienos, kuris nevisiškai tiesiai kabo, ir esu gundomas pataisyti stumtelėdamas jo kampelį, kad jis išsilygintų. Barbara nuskenuoja kambarį, pastebėdama visas dekoracijas, ir sako mus priimančiam šeimininkui ar šeimininkei, kuo jų namas toks gražus.

Indaplovė - ohh!
Kažkada seniai, kas atrodo įvyko prieš šviesmečius, labai, seniai, mes įsigijome kelias picos pristatymo parduotuves. Tuo metu aš buvau neapmokamas antrasis pastorius, kai picos parduotuvės apmokėdavo mūsų sąskaitas, tuo tarpu mano širdis buvo su žmonėmis, su bažnyčia. Būtent tuo metu, pagal Barbarą, aš perrėmiau virtuvės tvarkymo pareigas namuose. Kadangi picos parduotuvės turėjo būti išvalytos naktį, kažkaip atsinešiau šį įprotį į namus, šią nuobodžią namų ruošą, kurią Barbara mielai užleido man.

Taigi po daugiau nei 39 santuokos metų, kai tai rašau, nusistovėjo rutina. Aš prikraunu indaplovę vakare ir ją paleidžiu, kad ryte turėtumėm švarių indų. Kai Barbara gamina, ji naudoja puodus ir keptuves, lėkštes ir matavimo indus, kadangi jai jų reikia, po to padeda juos į šalį. Kai aš gaminu, aš viską išplaunu rankomis, kai tik baigiu su tuo daiktu dirbti. Man baigus darbą, virtuvė lieka švari. Jai baigus gaminti, atrodo lyg virtuvę nusiaubė vėtra, ir ji taip elgiasi, žinodama, kad jos mylintis vyras prieš eidamas miegoti užsuks ir viską išvalys. Ei... ir tai veikia. Tačiau kartais, kai aš keliauju arba išvykstu visai dienai, tada ji plauna indus indaplovėje.


Jai pildant indaplovę, šakutės ir peiliai sudedami smaigaliais į viršų, ir jie atstato savo aštrius galus, pasitikdami mano pirštus, man išiminėjant indus. Mano nuomone, tai tiesiog neteisinga, nes aš nenoriu, kad kažkieno pirštai čiupinėtų šakutę, kurią vėliau aš dėsiu į burną. Šakutes ir peilius į indaplovę aš dedu smailiais galais į apačią tam, kad kai kraustysiu indaplovę, galėčiau juos išimti nepaliesdamas aštrių galų, ir kad įrankiai liktų švarūs, kokie jie buvo išimti iš mašinos.

Skirtinga nėra būtinai klaidinga; tai tiesiog skirtinga
Supratimas, kad skirtinga nėra būtinai klaidinga man buvo natūralus dalykas, kadangi tai atitinka mano asmenybę. Iš prigimties aš galiu pamatyti kito žmogaus požiūrio tašką, savo požiūrio tašką, ir dažniausiai, Dievo požiūrio tašką, ir visada noriu JO požiūrio taško. Aš pakeisiu savo požiūrio tašką arba atsiprašysiu ir/arba atgailausiu iš kart, kai tik pamatysiu, jog klydau, o jeigu klysta kitas žmogus, aš tikiuosi, kad jis atsiprašys arba atgailaus. Aš juos mylėsiu tiek, kiek jie man leis, ir nesvarbu iš kokios perspektyvos jie žvelgia. Tačiau apskritai, skirtinga nėra būtinai klaidinga ir aš pakoreguosiu save ir būsiu lankstus. Meilė, ramybė ir teisumas jūsų gyvenime turėtų būti svarbesni už buvimą teisiu.

Barbaros asmenybė yra labai stipri teisume, ji nekenčia nuodėmės ir veidmainystės, panašiai kaip Jonas Krikštytojas ar Elijas – teisinga yra tai, kas teisinga, o klaidinga – klaidinga, ir negali būti jokių diskusijų. Man tai joje patinka, tas jos uolumas, gilumas, einantis kartu su lengvu juoku ir humoro jausmu.

Tačiau tokia asmenybė ir dovanos daugeliu atvejų reiškia, kad jos būdas YRA teisingas būdas, ir taškas. Skirtingumas jai gana dažnai DEJA reiškia, jog tai klaidinga. Bėgant metams aš tapau labiau panašus į ją, o ji tapo labiau panaši į mane. Ji mano, jog tai, kad ji sudeda įrankius aštriais galais į viršų juos padaro tik švaresniais, o tai reiškia, kad niekas valgydamas jos namuose niekada nesusirgs, ir jai nereikės jaudintis dėl nešvarios šakutės, padėtos prie svečio lėkštės, ir jeigu išimant šakutes, šaukštus ir peilius iš indaplovės tavo rankos tikrai švarios, prisilietimas prie valgomosios dalies prieš kokią savaitę - antraeilis dalykas, kuris nieko nenuskriaus. Žinoma, ji yra visiškai teisi, tačiau tuo pat metu jai nekyla jokių problemų dėl to, kaip aš dedu indus į indaplovę.

Aš taip pat esu teisus, manydamas, jog įrankiai bus tokie pat švarūs, plaunant juos mano būdu, BE TO man nereikės rizikuoti, liečiant rankomis valgomą įrankių dalį. Abu mes esame teisūs, abu mes klystame. Pradžios knygoje 5:2 apie Viešpatį pasakyta: „Jis pavadino juos Adomu tą dieną, kai jie buvo sutverti.“ Ieva savo vardą gavo tik po to, kai jie nusidėjo. Iki tol, visą laiką jie buvo vadinami Adomu, kadangi ji buvo padaryta iš jo, taigi jie abu iš tikrųjų buvo dvi vieno asmens dalys.

Paklusti nereiškia vykdyti reikalavimus
Mes darome, kaip sakoma Efeziečiams 5:21, paklusti vieni kitiems. Paklusti nereiškia vykdyti reikalavimus. Paklusnumas yra širdies būsena. Reikalavimų vykdymas yra veiksmas. Aš visada paklūstu savo žmonai, o ji visada paklūsta man, tačiau mes ne visada vykdome vienas kito reikalavimus, kaip ankstesniuose pavyzdžiuose. Kai aš išnešu nereikalingus daiktus, o ji „nevykdo mano norų“, ji vis dar man visiškai paklūsta. Mes vienas kitam tai leidžiame. Tai vadinama meile.

Viešpats užbaigė kurti 6 dienos pabaigoje, ir Jis nesiruošia vėl pradėti, taigi, kai Adomas nusprendė, kad jam reikalinga draugė, Viešpats panaudojo tai, ką turėjo po ranka – tai, ką prieš tai buvo sukūręs. Jos kūnas buvo „sukurtas“, o ne sutvertas. Jis padarė jos kūną iš medžiagos, paimtos iš Adomo kūno, iš jo Jis taip pat padarė ir jos sielą (emocijas, mąstymą, valią). Jos dvasia, kaip ir mūsų, buvo sutverta Tėvo*, tačiau visa kita, kas ji yra, buvo padaryta iš to, ką Jis jau buvo sukūręs. (*Žydams 12:9, Zacharijo 12:1)

Tai reiškia, kad jie buvo dvi pilno žmogaus dalys. Jie buvo vienas kito priešingybės. Šios priešingybių savybės turėjo papildyti viena kitą, abi dalis aprūpinti atsakymu visumai, kad kiekvienas iš jų išmoktų mylėti ir augti Kristuje, kadangi jie nusileisdavo vienas kitam, pripažindami, kad jų draugas turi savybių, kurių jiems trūksta.

Nesupraskite manęs klaidingai...
Tai yra universali tiesa, ir jeigu kas nors peržengia šią ribą, jis yra visiškai neteisus, ne tik kitoks, tačiau neteisus. Teisinga yra teisinga, o klaidinga YRA klaidinga. Tačiau tai, kaip jūs išnešate šiukšles, puošiate namą, ar dedate indus į indaplovę, tai tik skirtingumai, tačiau nėra klaidinga.

Šiek tiek skaidrumo mūsų gyvenime turėtų pasitarnauti pavyzdžiu kitiems, kaip išgyventi ir mylėti savo sutuoktinio, draugo ar giminaičio skirtumus – ir nors dėl to tarp mūsų gali kilti ir dažnai kyla įtampos, nes kiekvienas (kartais pakeltu balsu) parodome tai, kas mūsų manymu yra teisinga, abu juk darbuojamės dėl meilės, kad išsklaidytumėm įtampas ir vienas iš mūsų galų gale priimtų sprendimą dėl abipusio sutarimo, o kitas liktų 100% ramus. Žinoma, kiekvienas turime teisę pasakyti: „Juk tau sakiau,“ cha.

Mylėkite teisumą, kaip ir teisingumą savo gyvenime labiau nei buvimą teisiu. Nusižeminkite prieš savo sutuoktinį, draugą, giminaitį, kaimyną, kai teisumas sakys, jog tai, ką manote yra teisinga, jų akyse iš tiesų yra klaidinga, ir išlikite ramūs, aukite meilėje.

Tikiuosi, kad paskutinė šios serijos dalis kitą savaitę… iki tol. Būkite palaiminti

John (ir Barbara) Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2017 m. lapkričio 8 d., trečiadienis

Santykiai ir sutarimas. 4 dalis. Nutikimas su kibirkštimis puode

John Fenn, 2017 m. spalio mėn. 14 d.,

Sveiki visi,
Kai mūsų 3 berniukai buvo maži, jie visada atrodė tokie alkani, lyg meškos išlendančios iš savo migio ilgos žiemos pabaigoje. „Kada vakarienė?“ – toks buvo kasdieninis klausimas, o Barbara visada meistriškai atlikdavo savo darbą, ji žiūrėjo, kad iš kelių dolerių biudžeto nei vienas iš mūsų neliktų alkanas, dar daugiau, kad mes visada būtumėm prikimštais pilvais.

Vienas iš mėgstamiausių patiekalų buvo naminiai makaronai su sūriu, apibarstyti kumpio gabaliukais, iškepti 9‘ ant 13‘ (23 cm x 33 cm) stikliniame troškintuve. Garnyrui visada būdavo žalios daržovės, tokios kaip žalios pupelės arba brokoliai, visada patiekti su obuolių padažu. Tai buvo vienas iš tų patiekalų, kuriuos Barbara galėdavo paruošti iš anksto stikliniame kepimo inde, uždengti su permatoma plėvele, kuri labai gerai prilipdavo bei padėti į šaldytuvą, o kai reikia – tiesiog pašildyti.

Vieną tokį vakarą, kai mes sėdėjome aplink stalą, kaip būrys vilkų aplink makaronų su sūriu grobį, šviesa atsispindėjo nuo maisto paviršiaus taip, jog atrodė lyg kibirkščiuotų – pamaniau, kad esu iš tiesų alkanas, nes makaronai su sūriu atrodo su kibirkštimis! Tačiau, kai Barbara tai pamatė iš savo stalo galo, ji staigiai suriko „STOP“, ištiesė rankas, kad sustabdytų kažkurio berniuko pirmąją šakutę su maistu. „Ar aš nuėmiau plastikinę plėvelę nuo indo prieš įdėdama jį į orkaitę? O ne! Manau, kad ne.”

Kaip teismo ekspertai tiriantys įrodymus, mes pasilenkėme, kad ištirtume kibirkščiavimą. Kas atrodė, lyg stiklo gabalėliai, apibyrėję ant makaronų su sūriu, tačiau ten buvo minkšta ir tampru, ir tai prisidėjo prie Barbarbaros siaubo ir sumišimo. Ta, kuri matė pasaulį aiškiai kaip dieną iš karto griebėsi blogiausio varianto - manydama, jog ji galėjo nunuodyti savo šeimą, kad dar niekada ji nėra nieko panašaus padariusi, gausūs ir gilūs atsiprašymai, balsu galvodama, jog reikės viską išmesti, ir kuo gi mus visus pamaitinti...

Aš įsijungiau, kadangi buvau asmenybė matanti „platesnį vaizdą“ bei atitraukiau ją ir vakarienę nuo bedugnės krašto. Tai, kas kabojo prie puodo viršaus, dabar buvo ištirpę ir mes galėjome nuimti viršutinį patiekalo sluoksnį ir valgyti tai, kas liko. Taip mes ir padarėme, o Kibirkščių Puode nutikimas tapo medžiaga šeimos legendai.



Visada sklandus buriavimas?
Vakarienė be abejonės buvo skani, tačiau mums reikėjo prasiskverbti pro viršutinio sluoksnio „nuodus“, kad pasiektumėm maistą. Mūsų kelionė su Viešpačiu daugeliu atvejų yra panaši – mes tikimės, kad atsakytos maldos reiškia, jog viskas vyksta sklandžiai, ramiai, kaip skanių dvasinių makaronų su sūriu patiekalas. Kokią puotą Tėvas yra mums paruošęs? Tačiau paprastai drauge su atsakyta malda seka ir potencialiai pavojingi dalykai, kurių išvengti turime patys.

Evangelijos kultūra daugumą mūsų išauklėjo dovanose – tikėjimo, kaip sklandaus buriavimo, versijoje. Tačiau tai nesiderina su Raštu nei su mūsų patirtimis, ir tai mus dažnai sutrikdo, ar Dievas yra tame, ką mes darome. Galvojame, kad jeigu tame yra Dievas, kodėl reikalai nesiklosto geriau? Tai parodo, kad mes buvome klaidingai išmokyti.

Žinoma, Jėzus yra mūsų pavyzdys, ir nors mes žavimės Tuo, kuris pamaitina minią arba prikelia numirusius, mūsų išganymo kelias iš Jo pareikalavo, kad Jis eitų ant kryžiaus. Jono 21:15-19 iš kart po to, kai Jėzus paprašė Petro ‚Ganyk mano avis‘, Jis taip pat išdėstė Petrui priemones, dėl kurių jis mirs kankinio mirtimi. Kai Jėzus pasirodė Sauliui iš Tarso netoli Damasko ir pašaukė jį skelbti evangeliją pagonims, Viešpats taip pat pasakė, jog jam teks kentėti*, jeigu pasirinks savo gyvenimo pašaukimą. *Apaštalų darbai 9:16

Mažesniu mastu, kuris skirtas man ir jums, atsigręžkime į 2 Petro 1:3-4, kur sakoma: „...Drauge Jis davė mums be galo didžius bei brangius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais...“

Evangelija, kurios buvome išmokyti, buvo tik pirmoji šios eilutės dalis - davė mums be galo didžius bei brangius pažadus – ir jeigu susitelksime tik į tai, atsidursime klaidingoje tikėjimo rūšyje, kuri Dievą paverčia Tuo, kuris taiso mūsų klaidas, ir jeigu turime pakankamai tikėjimo viskas gyvenime vieną dieną taps sklandu.

Antra šios eilutės dalis vis dėlto teigia: „galite tapti dieviškosios prigimties dalininkais“. Kitaip tariant, mes žvelgiame į pažadus, kaip Dievas laikosi Savo Žodžio mums, tačiau Jis žvelgia į pažadus, kuriuos Jis mums duoda, kaip į priemones mums, kad taptume panašūs į Jį. Jėzus iš tų dalykų, kuriuos iškentėjo, išmoko paklusnumo. Petrui buvo pasakyta, kad kai jis pasens, kiti jį ves ten, kur jis nenori. Pauliui buvo pasakyta, kad jis turės kentėti, JEIGU pasirinks Jėzų. (Žydams 5:8; Jono 21:18, Apaštalų darbai 9:16)

Mes pažadą matome kaip atsakymą, Jis pažadą mato, kaip priemonę mus auginti. Skanieji makaronai su sūriu YRA čia pat, tačiau pirmiausia turite prasiskverbti pro paviršiuje esančius aštrius daiktus, kurie jeigu naudositės neteisingai, gali jus sužeisti.

Štai kodėl buvo padarytas pastebėjimas, kad per „tikėjimą ir kantrybę* mes paveldime pažadus“ – nėra jokios mikro bangų krosnelės veikimo, kad pagreitintumėm atsakymą; jeigu jums reikia atsakymo, turite augti Kristuje. Turite mąstyti, kaip tai daro Tėvas ir Viešpats, naudotis pažadais, kaip priemonėmis, kad taptumėte kaip Kristus. *Žydams 6:12

Angelai?
80-ųjų pradžioje mūsų draugai, kurių vardai Denis ir Džeinė ruošėsi išvykti iš JAV su savo 4 vaikais, norėdami tapti misionieriais Panamoje, būtent gyventi su Čoko Indėnais Darieno džiunglėse.

Kai susirinko draugai, kad uždėtų ant jų rankas ir išsiųstų juos į misijas, buvo pasakytos kelios pranašystės, tarp jų viena, kuri minėjo, kad jų tarnystėje veiks angelai. Kai dėl to žodžio apie veikiančius angelus visi lyg mokinukai džiūgavome, bičiulis pastebėjo, kad Denis visiškai nedžiūgauja, tik sėdi sau tylus. Jis paklausė, ar jam smagu, kad veiks angelai. Denis atsakė: „Ne. Kadangi tai reiškia, jog būsime situacijose, kuriose mums jų prireiks.“

Visi matėme pažadus ir mus ėmė ooo ir aaa nuo minties, jog su jais bus angelai. Tačiau Denis pamatė kitą žodžio dalį ir beje gavo gilesnį apreiškimą, kodėl tenai veiks angelai. Didingi ir brangūs pažadai, taip. Kad tik galėtumėm dalyvauti Jo dieviškoje prigimtyje. Taip – abu dalykai veikia drauge, jeigu mes leidžiame.

Ištirk savo širdį
Malonė visada sąlyginė. Jūs duodate 16-mečiui automobilio raktus – tai malonė. Norite, kad vaikas ir mažina sugrįžtų iki 23 valandos, - tai malonės sąlyga. Jūs priimate žmones savo namuose namų bažnyčios formate, – tai malonė. Neikite į kambarius, kurių durys uždarytos ir atsiminkite, kad jūs esate svečias kitų namuose, - tai reikalavimas. Jus priėmė iš kitų 10 pretendavusių į darbą, tai malonė. Jūs stengiatės, sunkiai dirbate ir atliekate tai, kas reikalaujama, tai yra sąlyga. Dovanotas išganymas – tai malonė. Jeigu to nori, turi ateiti per Jėzų Kristų. Ką tik Dievas mums pažada (malonė), Jis tikisi, kad mes naudosime tą pažadą, kaip priemonę dalyvauti Jo prigimtyje.

Daug žmonių vis sugrįžta ir sugrįžta prie tos pačios pamokos, kadangi jie atsisako įgyvendinti antrąją eilutės dalį. Ištirti save, savo gyvenimą, savo gyvenimo patirtį – ar pastebite pasikartojančius modelius? Ištirk (dabar) kaip gali augti Kristuje. Pažvelk į dvasios vaisius Galatams 5 skyriuje ir teisk save, jeigu gyveni jais, belaukdamas pažado išsipildymo. Tu pamatysi, ar esi pripildytas ir susitelkęs, kad būtum panašus į Kristų „tikėjime ir kantrybėje“, o ne išsigandęs ir abejojantis, tu atrasi ramybę ir užtikrintumą, apgaubiančius tavo sielą. Būti tikinčiuoju Jėzuje yra lengva. Būti Jėzaus mokiniu, kaip ir žinojai, kainuos tau tavo gyvybę.

Kitas nutikimas iš Džono ir Barbaros gyvenimo kitą savaitę, kol kas tiek... Būkite palaiminiti!

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2017 m. lapkričio 7 d., antradienis

Santykiai ir sutarimas. 3 dalis. Mamyčių išvyka

John Fenn, 2017 m. spalio mėn. 7 d.,

Sveiki visi,
Po to, kai tėtis paliko mūsų šeimą, man buvo 11 metų, prieš susipažįstant su dangiškuoju Tėvu, maždaug po 5 metų, kai buvau 16, Tėvas buvo labai geras, todėl mano gyvenime atsirado keli pamaldūs vyrai, kurie padarė labai didelę įtaką mano jaunai ir kenčiančiai širdžiai. Vienas iš šių vyrų buvo „Dėdė Del“, į kurį iki šiol remiuosi. Drauge su savo žmona „Teta Betsy“, jie savo namus ir gyvenimus atvėrė man ir mano šeimai, o vėliau ir Barbarai, kai būdami paaugliais ėmėme draugauti. Jų vyriausiam sūnui buvo tiek metų kaip ir man, ir mes iki šiol esame geri draugai.

Vienas iš būdų, kuriuo jie mane ir mano šeimą patraukė, buvo tai, kad kiekvieną vasarą mus pakviesdavo į savo vasarnamį prie ežero, tik už kokių 75 minučių kelio nuo mūsų namų. Kelios šio draugų rato šeimos irgi nusipirko namus prie šio ežero, taigi, kai visi tuo pat metu susirinkdavo, suskaičiavus visas šeimas su vaikais, mūsų būdavo netoli 40 žmonių.

Dėdė Del turėjo plačią „denio valtį“, tai buvo valtis su įprastu stiklo korpusu, o visas viršus – ištisinė valtis su turėklais, kurioje galėdavo įsitekti kokie 15 ar 20 žmonių. Po pilnos pasiplaukiojimo valtimis ir vandens sporto dienos, kai įvairaus amžiaus vaikai laksto aplink su savo poreikiais ir panašiai, vakarop suaugusiems tikrai reikėdavo laiko, kad pabūtų toliau nuo triukšmingos vaikų bandos.

Maždaug valandą prieš saulėlydį dėdė Del garsiai, kad visi girdėtų, sušukdavo „Mamyčių išvyka!“, ir tai būdavo ženklas suaugusiems pradėti rinktis, o mes paaugliai ir šiek tiek jaunesni netrukus likdavome prižiūrėti mažuosius, kai visi suaugę susitikdavo valtyje ir kokią valandą lėtai plaukiodavo aplink ežerą (su gaivinančiu gėrimu rankoje) – valanda ramybės ir tylos skirtos tik jiems – po to jų laukė jaunėlių prausimas ir migdymas. Žinoma, mes paaugliai išoriškai dejuodavome dėl kiekvieną vakarą visą valandą trunkančio ritualo prižiūrėti savo jaunesnius brolius ir seseris, tačiau širdyje galvojome „valanda be jokios suaugusiųjų priežiūros!!!!“ - valioo!

Mamyčių išvyka mums buvo paslaptis. Kam jiems reikalinga ta mamyčių išvyka? Ką jie išdarinėja? Apie ką būtent jie visą valandą kalba?

Skruzdės ir šventumas ilsintis
Mano paauglišku manymu, kaip ir Barbaros tuo metu, mamyčių išvykos neturėjo jokio tikslo. Tačiau kai mes susituokėme bei susilaukėme 3 berniukų, ir tapome kaimo bažnyčios Kolorade pastoriais, mūsų paauglystės mamyčių išvykų priežastys tapo aiškiau nei aiškios.

Arba Barbara pažvelgdavo į mane ir pasakydavo „Man būtina mamyčių išvyka“ arba aš pamatydavau tai jos veide ir gailestingai sušukdavau berniukams „Mamyčių išvyka!" – kas žemyninėje Kolorado reiškė sėsti į mašiną ir važiuoti per atviras stepes arba aukštyn į kalnus, arba bet kokiu keliu, kad tik mamytė išvyktų iš namų. Mūsų visuomet laukdavo koks nors nuotykis – sugauti driežą, stebėti prerijų šuniukų koloniją, šalia besiganančias antilopes, gal būt laukinių kalakutų bandą. Neapsieidavome ir be fizinio aktyvumo, tokio kaip pasivaikščiojimas, kopimas į kalvas ir vėl leidimasis į slėnius, stebėjimas pionierių vežimo ratų pievose prieš 100 metų paliktas vėžes, ir taip toliau. Kartais, kai Barbarai reikėdavo pabūti vienai, ji paskelbdavo „mamyčių išvyką“, pasiimdavo savo dviratį kelioms valandoms ir išvažiuodavo pasivažinėti stepių keliais.

Psichinis ir fizinis dėmesio sutelkimo pasikeitimas darydavo stebuklus mūsų požiūriui ir fizinei energijai. Mūsų vakariniai pasivažinėjimai mažina nežinomomis vietovėmis iš tiesų buvo raštuose aprašyto pavyzdžio, prasidėjusio sukūrimo metu dalis, kai Dievas nusprendė, kad Jis baigė darbus po 6 dienų, o 7 dieną ilsėjosi nuo Projekto Žemė. Ne dėl to, kad Jis buvo pavargęs, laiške Hebrajams nurodoma, kad Jis paprasčiausiai liovėsi dirbęs. Poilsis juk reiškia, kad liaujamės kažką daryti. Netgi tada Jis nurodė mums tai kaip pavyzdį, nes Jėzus vėliau pastebėjo:

„Šabatas padarytas žmogui, o ne žmogus šabatui.“ (Morkaus 2:27)

Ne mes turime tarnauti dienai, bet diena mums. Poilsio diena buvo padaryta mums, o kad suprasčiau laiko skirto poilsiui išmintį ir reikšmę, prireikė ne vienų metų. Mūsų natūrali tendencija yra kažką gaminti, o atostogos atrodo tam prieštarauja. Tačiau man patinka pavyzdys iš Zacharijo 4:1-6, kur matome 2 alyvmedžius, gaminančius aliejų, tekantį į didelį dubenį, o didelis dubuo lieja savo aliejų į Dievo liepsna degančią lempą. „Ne galybe ir ne jėga, bet mano Dvasia, – sako kareivijų Viešpats“.

Pamoka tokia, kad pirmiausiai liktumėm sujungti su alyvmedžio aliejaus šaltiniu – aliejus simbolizuoja Šventąją Dvasią, o antra – mūsų dvasia yra dubuo, kuris gali aprūpinti kuru lempą ir ryškiai degti Viešpačiui, JEIGU lempa (mūsų siela) yra perpildyta aliejumi. Kitaip tariant, mes žmonėms galime duoti tik iš pertekliaus, tačiau tai, kas dubenyje, priklauso mums. Jiems duokite tik iš pertekliaus, bet niekada neduokite to, kas yra dubenyje. Tai skirta jums. Mes visi buvome tokie – bėgdavome paknopstomis, tuščiu baku, turime pasikrauti. Štai iš kur šabato poilsis – kad pripildytumėm dubenį, kad lietųsi per kraštus.

Vieną dieną perskaičiau straipsnį apie skruzdėles, ir jis pakeitė mano gyvenimą. Dauguma krikščionių prisimena Saliamoną, kuris savo Patarlėse sakė „stebėkite skruzdėles“, jų sunkų darbą. (Patarlių 6:6) Tame straipsnyje buvo teigiama, kad skruzdėlės skirsto savo dieną į 3 dalis. Vieną trečiąją dienos jos sunkiai dirba, antrą trečiąją dienos jos atlieka lengvą darbą skruzdėlyne, o paskutinįjį trečdalį dienos jos ilsisi. Ohhh....Mamyčių išvyka. 1/3 dienos poilsiui, 1/3 – lengvam darbui, 1/3 – sunkiam darbui. Ohhh... pusiausvyra.


Mano nuomonė apie mamyčių išvykas paprasčiausiai yra tokia. Skirkite laiko savo pačių mamyčių išvykos versijai: šiek tiek laiko prisipildymui, poilsiui, prisipildymui, - taip, būkite kaip skruzdėlė. Kasdien suskirstykite savo dieną į tris dalis, kad būtų pusiausvyra. Pauliui būnant Efeze (Apaštalų darbų 19), skaitome, kad jis kasdien mokė vyro, vardu Tiranas, mokykloje, iš istorijos ir kultūros žinome, kad efeziečiai sunkiai dirbdavo nuo saulėtekio iki 11 valandos ryto. Tada jie darydavo pertrauką nuo 11:00 iki 16:00, tuo metu Paulius ir mokydavo. Po 16:00 jie grįždavo į darbą kelioms valandoms baigiamiesiems dienos darbams. Man tai panašu į dienos suskirstymą į tris dalis. Rytas skirtas sunkiam darbui, tada pertrauka, lengvas darbas. Baigta.

Atraskite sau tinkamą būdą ir neteiskite vienas kito – tačiau teiskite save pačius dėl to, kad savo kūnui nedarote nieko gero. Atraskite savo mamyčių išvyką, ir pasinaudokite ją.

Naujas įvykis iš mūsų gyvenimo kitą savaitę...iki tada, būkite palaiminti!

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2017 m. lapkričio 5 d., sekmadienis

CWOWI Naujienlaiškis. Spalis 2017

John Fenn, 2017 m. spalio mėn. 19 d.,

Sveikinimai visiems,

Ačiū už kantrybę
Aš turiu daug mėnesio senumo elektroninių laiškų, kurių neturėjau laiko peržiūrėti, bet matau skaitydamas jų temas, kad daug žmonių Jungtinėse Valstijose nori pagalbos pradedant namų surinkimus,– o tai mano darbas. Bet aš esu tik 1 žmogus, ir nešu visa tą krūvį JAV vienas, neminint aplinkinio pasaulio, kur šie poreikiai ženkliai išaugo. Mūsų sūnus Brainas seniai norėjo prisijunti prie komandos, ir mes planuojame tai padaryti kitą pavasarį.

Tai - vienas dalykas dėl kurio mes turime ramybę, bet mes nežinome tiksliai, kaip tai nutiks. Mes skaičiuojame savo biudžeto išlaidas šiais metais, kad galėtume teisingai nuspręsti, ir žiūrime kaip galėtume padengti savo kelionių išlaidas, kurios pačios neapsimoka, taigi, kitą pavasarį, mes būsime finansiškai geroje vietoje. Mes parašome jūsų maldų, kad turėtume išminties, ir dėkojame tiems, kurie aukoja CWOWI, jūs net negalite įsivaizduoti, kokie esate mums svarbūs. Ačiū jums.

Per kitas 2 savaites aš perskaitysiu visus elektroninius laiškus, aš blogai jaučiuosi dėl to, kad tiek daug jų jau guli mėnesį laiko mano el. pašto dėžutėje, bet per kitas 2 savaites jie bus peržiūrėti, ačiū už kantrybę.

Nepajudinamas
Vienas dalykų, ką Tėvas man parodė, yra tai, kad žmonės, kurie Jį pažįsta savo viduje yra nepajudinami jokių aplinkybių. Jie yra stabilūs, kaip ir Jis. Faktiškai, kai mes tampame labiau panašūs į Jį, mes tampame vis labiau tokiais – niekas mūsų „neišmuša iš vėžių”, mes skaitome žiniasklaidos straipsnių antraštes, girdime apie įvairius įvykius, bet savo viduje mes nesame pajudinami. Mes esame ryžtingi. Mes nesvyruojame, nors išorinis mūsų gyvenimas gali būti drebinams kaip medis uragano metu. Savo viduje mes turim ramybę.

Drugelių gaudymas
Daugelis jūsų atsimins tą regėjimą, kurį Viešpats davė man vieno aplankymo metu apie kvadratinį lauką pripildytą vaikų, kurie gaudė drugelius. Laukas buvo apšviestas saulės, kai viską aplink gaubė tamsa, o vaikai straksėjo ir bėgiojo bandydami pagauti drugelius, kurių didelė gausybė skraidė aplink. Jie buvo visiškai susitelkę į tuos drugelius ir visai nieko nenutuokė apie tai, kas vyko už lauko ribų. Jūs prisiminsite, aš mačiau, kaip vaikas staiga nustojo gaudyti ir pasisuko į lauko kraštą.


Žiūrėdama per lauko kraštą, ji nuėjo tolyn ir pamatė, kad prie pat lauko krašto sėdi žmonės, jie buvo apsirengę skarmalais, sėdėjo tamsybėse, liesi ir tuščiomis akimis. Bet jie norėjo žaisti šviesoje su kitais. Mergaitė ištiesė ranką į tamsybes, pačiupo pirmo žmogaus, kuris ten sėdėjo ranką ir įsitraukė jį į šviesą. Jis buvo transformuotas, tapo švariu sveikai atrodančiu berniuku.

Regėjime kiti vaikai liovėsi kreipę dėmesį į drugelius ir ėmė žiūrėti į lauko kraštą, tas laukas išsiplėtė už tų ribų, kurias jis anksčiau turėjo.

Ten stovėdamas Viešpats pradėjo aiškinti man regėjimo prasmę. Jis pasakė, kad daugelis Jo kūne buvo kaip tie vaikai gaudantys drugelius. Jei nepagauti pasaulio, pinigų, pozicijos visuomenėje ir panašių dalykų, tai jų ausis dūzgeno daugybė mokymų, bet tie mokymai neturėjo jokios realios įtakos jų dvasiniam gyvenimui. Daugelis buvo įtraukti į tą kvailumą, nors naudojo Jo terminalogiją, ir dar tai labai rimtai. Jie buvo apsigavę, nes jie nebuvo Žodžio vykdytojai, užuot pasirinkę augti ir nuolatos daryti sunkius sprendimus, kurių augimas Kristuje reikalauja, jie buvo dvasine prasme neutralūs, pramogaujantys besimėgaujantys dalykais, kurie nieko nereiškia ir neturi vertės amžinybėje.

Nors Viešpats taip nepaaiškino, bet mano terminologijoje, jie yra kaip tie, kurie priklausomi nuo televizijos, mąstantys apie epizodą po epizodo apie įvairias programas, visą dieną, arba apie viską, kol tai tampa nereikšminga, ir vis mąstantys apie patirtus malonumus, nors savo viduje klausiantys: „Kodėl aš tai padariau?“.

Taip vyksta su daugeliu žmonių, ir visur yra pasidalinimas Kristaus kūne, praraja tarp tų, kurie yra susitelkę į kitus užuot į tai, kaip jie jaučiasi arba į baimę dėl tos ar kitos doktrinos. Aš tai matau daugeliu atvejų, kai žmonės klausia kaip pradėti namų surinkimą. Jie nenori žaisti žaidimų, jie nori išreikšti savo rimtą tikėjimą pradėdami nuo savo namų ir šeimos, ir pakviesti kitus prisijungti prie jų šviesoje, kurią jie turi.

Rašte matome, kad krikščionio charakterio augimas visada susijęs su Dvasios vaisiumi asmens gyvenime, kaip matome 2 Petro 1:5-8. Niekur Rašte nerasime dvasinių drugelių paminėtų kaip vertų dėmesio dalykų. Pažiūėkime į sąrašą: pridėkite prie savo tikėjimo moralinį tobulumą, pažinimą, pastovumą, dievotumą, brolių meilę, besąlygišką meilę, ramybę, kantrybę, švelnumą, gerumą, romumą (gebėjimą nuolat mokytis)…2 Pt 1:5-8, Gal 5:22-24

Kurio iš mokymų ir „judėjimų” vykdomų Viešpaties vardu tikslas auginti žmones šiuose dalykuose? Į kur susitelkiama? Jei tavo dėmesys yra sutelktas į keistus populiarius mokymus ar judėjimus, tuomet tavo tikėjimas bus pajudintas kai tik populiarus mokymas praras populiarumą ir atsiras naujas. Jei tu susitelkęs vystyti anksčiau išvardytas dorybes, dėl kurių tavo charakteris panašėja į Kristaus kiekvieną dieną, tiesiog ten, kur tu gyveni, čia ir dabar, tu esi palaimintas. Todėl jokios aplinkybės nepajudins tavo tikėjimo ir tu būsi pripildytas ramybe.

Tu netapsi nepajudinamu, jeigu vaikaisi to, kas juda, kas nepastovu. Drugeliai tikslingai buvo regėjime tam, kad pailiustruotų tiesą.

Poreikiai tinkle
Mūsų brolis Danielius iš Kenijos, kuris keliauja ir į kitas tautas dėl CWOWI lankydamas ir koordinuodamas namų bažnyčias ten, šį pavasarį buvo atvykęs į mūsų konferenciją Nyderlanduose, jo kaime reikia vandens. Jie turi gerą ir gilų šulinį, bet valdžios ignoravimas ir politinė sumaištis neleidžia įsigyti negendančio vandeniui pumpuoti variklio ir vandens cisternos. NVO (Nevalstybinė organizacija) ketino parūpinti naują generatorių ir cisterną, bet ir vėl politinis nestabilumas privertė juos atidėti tą projektą. Taigi dabar kaimas turi imtis iniciatyvos pats.

Kaimas įves mokestį už vandenį, tai leis jiems nusipirkti kuro ir eksplotuoti įrenginį. Kaimas išrinko tarybą, kad ir vėl projektas nebūtų atmestas. Generatorius, cisterna, pumpavimo įranga kainuos 4500 $, ir tai palaimintų visa kaimą, kurio žmonės dabar turi eiti vandens į kitą kaimą. Jei jūs norėtumėte paaukoti, aš galu atsiųsti nuotraukas ir kainas, kurias pateikė Danielius savo prašyme. Mes kalbėjome apie tai prieš 5 mėnesius, kad surastume stabilų ir ilgai besitęsiantį problemos išsprendimą.

Namų surinkimas padrąsina asmenį kitaip nei auditorija
Įėjęs į didelį surinkimo pastatą, asmuo jaus ramybę dėl stiklinių sienų, suolų, ir ten tvyrančios tvarkos – tai stabilu, numatoma. Namų surinkimas neturi šitų dalykų. Asmuo – čia padrąsinimas, jei galim taip pasakyti, jo emocijos paliečiamos kitaip. Namų surinkime tu randi pilną kambarį žmonių, kurie valgo, meldžiasi, garbina ir bendrauja vienas su kitu eidami savo gyvenimo keliu... prie to reikia priprasti... bet tai labai normalu. Atrodytų kasdieniška paprasčiausiai susirinkti pas ką nors namuose... bet kai ateina Kristus, viskas keičiasi, Dievo Artumas viską keičia. Ir kadangi Jis romus ir nusižeminęs, Jis sugrįžęs ieškos žmonių, kurie maitino, rengė, girdė ir lankė Jį, kai Jis buvo alkanas, nuogas, ištroškęs ir ligonis, ar kalėjime, Jis čia jų tarpe kitaip nei auditorijoje.

Daugelis namų surinkimų prasideda nuo vienos poros ar asmens, kurie kviečia kitus prisijungti valgymui, maldai, garbinimui, pokalbiams apie tikėjimą. Apd 2:42 atskleidžia kokie buvo pirmųjų krikščionių susirinkimai: „....apaštalų mokymas ir bendravimas, duonos laužymas(valgymas kartu) ir malda.“ Labai paprasta.

Ačiū, kad prisimenate mus ir aukojate, ir ypač už maldas. Tiek daug įvykių ir man reikia išminties. Kaip Paulius sakė korintiečiams, kurie jį rėmė malda ir aukomis“ jie davė mums dovaną ir tarnavo šventiesiems...pirmiausia atidavė save Viešpačiui, ir tada mums pagal Dievo valią.“

Ačiū, kad esate mūsų gyvenime! Būkite palaiminti!

John ir Barbara

2017 m. lapkričio 4 d., šeštadienis

Santykiai ir sutarimas. 2 dalis, 1975-ųjų nutikimas su keksiukais

John Fenn, 2017 m. rugsėjo mėn. 30 d.,

Sveiki visi,
Kai mes susitikinėjome su Barbara (mums buvo 15 ir 16), ji greitai tapo nuolatiniu svečiu mūsų namuose. Nors mes gyvenome už 4 mylių (6,4 km) ir kitos mokyklos rajone, jai nieko nereiškė po mokyklos atminti dviračiu ar atvažiuoti mašina iki mano namų kaimynystėje, kur mes (mama, aš, 2 mano broliai irsesuo) gyvenome.

Tai buvo diena, kai mūsų koledžo klasė ruošėsi rytojaus kepinių mugei, kad kažkam surinktų lėšas, ir aš gaminau keksiukus, norėdamas prisidėti. Barbara atsimena, kad mano mama buvo namuose biure, įnikusi į knygas, ruošėsi savo darbui, broliai ir sesuo buvo užsiėmę kita veikla, jų nebuvo namuose, aš buvau vienas virtuvėje.

Aš turėjau maišymo indą ir paruoštą tešlą, kurią ketinau išpilstyti į popierinius puodelius keksiukams. Tuo metu atėjo Barbara – kaip jau sakiau tada ji jau buvo beveik mūsų šeimos narys, taigi ji laisvai įėjo ir nužingsniavo į virtuvę. Tai, ką ji išvydo įėjusi, ją sustabdė.

Aš buvau išėmęs kepimo skardą ir išdėliojęs visus popierinius puodelius tvarkingomis eilėmis ant kepimo skardos, ir ruošiausi kaip tik pilti tešlą į pirmąjį puodelį – Barbara pasakė: „Džonai, ką tu darai?“ Pasakiau: „Rytoj mano klasė pardavinės kepinius mugėje, tai gi gaminu keksiukus.“ Ji pasakė kažką panašaus į „Iš tikrųjų? Kas tavo manymu nutiks, kai tu įpilsi tešlą į šiuos puodelius?“

Tikrai maniau, kad tai kvailas klausimas, kadangi buvo akivaizdu, jog aš kepu keksiukus! Vietoj to, kad mane sustabdytų (tai turėjo būti raktas į būsimus mūsų tarpusavio santykius), ji pasakė: „Kodėl tau į vieną nepripylus tešlos.“ Man kilo įtarimas dėl jos šypsnio ir akivaizdaus džiūgavimo, kas aš maniau buvo nieko daugiau, tik stebėjimas savo didelio stipraus draugo, kaip jis kepa. Akkkk, kaip aš klydau. Buvau toks nepatyręs ir naivus, kad nesupratau, jog įklimpau.

Žinote, kas atsitiko po to – tikiuosi, kad bent jūs žinote – kai aš įpyliau tešlos į pirmą puodelį ant kepinių skardos, popierius susmuko, o tešla apgaubė dabar jau susmukusį puodelį ir pasklido po kepimo skardą, barą ir nulašėjo ant grindų, kaip iš ugnikalnio išsiveržusi lava. Aš visą savo gyvenimą negalėjau suprasti, kaip moterys padaro, kad tie popieriniai puodeliai išlieka stati, kai juos slegia tešla. Galbūt, maniau, tešla greitai sukietėja dėl orkaitės karščio.

Aš neprisimenu, kad būčiau matęs puodelius sutvirtinančių daiktų kur nors virtuvėje, kurių akivaizdžiai reikėjo, kad prilaikytų tešlą – gal mama naudojo kažkokias pusiau apvalias formas, apjuosiančias puodelius. Gal man reikia paimti folijos ir ja tvirtai apvynioti popierių – visos šios mintys atėjo į mano naivią galvą kelių sekundžių bėgyje. Ką aš dariau ne taip?

Barbara stovėjo už nugaros, stebėdama mokymosi procesą. Savo 16-metės išmintimi, ji smaginosi manimi, kaip katė, aplink save mušinėjanti pelę, prieš ją nužudydama. Galiausiai ji įsitraukė, kai aš rūpestingai sulanksčiau kitą popierinį puodelį, manydamas, jog mažos raukšlelės popieriuje galėtų jį sustiprinti, bet kai pradėjau pilti tešlą į puodelį Nr.2, ji gailestingai mane sustabdė ir išvadavo iš mano vargo. Kai paklausiau: „Ką aš darau ne taip?“ tik tada, ir tik tada ji pasakė: „Tu turėtum popierinius puodelius įstatyti į keksiukų indelius.“ Žinoma, aš paklausiau: „Kokius dar keksiukų indelius?“ Ir tada beveik iš visų plaučių sušukau: „Mama! Mes turime keksiukų indelių?“


Tada iš manęs jau juokėsi dvi moterys, kai įėjo mama, Barbara per juoko ašaras paaiškino, ką aš bandžiau daryti. TAI buvo paskutinis kartas, kai bandžiau kepti keksiukus, o dabar, kai tai rašau, man yra 59 metai! 

Ko mane tą dieną išmokė Tėvas...
...priimti pamokymus. Atsitraukti nuo ateities planų, dar net jų nepradėjus, kad pažvelgčiau į visą procesą nuo pradžios iki pabaigos. Susipažinti su kiekvienu žingsniu, kurio prireiks procese ir tiksliai žinoti, kokių išteklių prireiks, kaip atrodys kiekvienas žingsnis, ir būti atviram instrukcijoms ir pamokymams.

Tuomet aš to nežinojau, tačiau ši pamoka man pasitarnavo vėlesniais metais, sustatant pigius baldus, taisant tualetus, remontuojant santechniką po kriaukle, montuojant šiukšlių konteinerį, prijungiant lubų ventiliatorių, taisant žoliapjovę, ir kitus dalykus namų ūkyje, per daug gausius, kad būtų išvardinti. Tačiau tai buvo pati didžiausia išmokta pamoka.

Šeimininkauti namuose?
Kaip jau sakiau praeitą savaitę, žemiško tėčio beveik visai nebuvo mano paauglystės metais, taigi atsakymo, kaip būti (ateityje) vyru ir tėvu, aš ieškojau pas Dangišką Tėvą. Vieną dieną po 1975-ųjų nutikimo su keksiukais, galvodamas apie tai, kaip būti geru vyru, skaičiau 1 Timotiejui 5:14:

„Taigi norėčiau, kad jaunesnės ištekėtų, augintų vaikus, šeimininkautų ir neduotų priešininkui jokios progos...“

Pasakiau: „Tėve! Paulius sakė, kad žmonos šeimininkautų namuose, bet aš maniau, kad vyras yra namų galva!?!“ Netrukus jis paklausė: „Kas yra namas?“ Sekundę pagalvojau, tada atsakiau: „Namas yra fizinis statinys, elektra, santechnika, sienos, dekoracijos, stogas ir taip toliau.“ „Labai gerai. O kas yra namų židinys?“

Staiga mano mintys nuskriejo pas mūsų draugus gyvenančius Harvey. Kai ateidavau į jų namus, ten visada jausdavosi meilė – ramu, saugu ir patikima, taigi atsakiau: „Namų židinys – neapčiuopiamos namo ypatybės, tokios kaip meilė, ramybė, saugumas ir patikimumas.“ Jis pasakė: „Labai gerai. Žmona yra namų galva, o vyras – namų židinio galva. Ar tai supranti?

Pasakiau: „Niekada anksčiau nesu to girdėjęs. Tačiau jeigu žmona šeimininkauja namuose, kaip sako Paulius, tai jeigu užsikemša kriauklė, ji pati gali tai sutaisyti.“ (Iš tikrųjų tai aš bandžiau išsiaiškinti, tačiau turiu pripažinti, jog pamaniau, kad tokiu komentaru Jį sukirsiu). Jis atsakė: „Ji gali tai sutaisyti pati, arba gali įgalioti tai atlikti savo vyrą. Nes jeigu namas nėra gerai prižiūrimas, nukenčia neapčiuopiami namų židinio dalykai. Taigi, vyras turi užtikrinti, kad neapčiuopiamos ypatybės, apie kurias kalbėjai, būtų prižiūrimos, o tai reiškia, kad jam reikės sutaisyti kriauklę, jeigu ji nenorės to daryti. Tai viena iš gyvybės guldymo už ją dalių.“

Nuo to paauglystės momento aš aštriai suvokiau savo, kaip namų židinio, o Barbaros, kaip namų galvos, atsakomybę. Ši pamoka man gerai pasitarnavo per pirmą santuokos mėnesį mūsų mažyčiame bute 20 Beechtree Court, Šarlotėje, Šiaurės Karolinoje. Virtuvės šiukšlių kibiras buvo pilnas, o juk žinome, kad šiukšlių konteineris yra namų dalis. Barbara pareiškė, kaip akivaizdų dalyką: „Šiukšliadėžė pilna. Turi ją ištuštinti.“ Aš tariau: „Tu ją pripildei, tu ir ištuštink.“ Ji tarė: „Ne. Tai tavo darbas, aš nesiruošiu jos ištuštinti.“

Pirmoji taisyklė, jeigu nori išlipti iš duobės, turi liautis ją kasęs.
Tada aš to dar nežinojau, taigi pasakiau: „Mano namuose, kas pripildydavo šiukšliadėžę, tas ją turėdavo ir ištuštinti.“ Ji atsakė: „Mano namuose šiukšles visada išpildavo tėtis.“ Tada aš lioviausi kasęs, prisiminęs Tėvo anksčiau duotas pamokas. Aš iki šiol išpilu šiukšles... jeigu namai neveikia tinkamai ir tvarkingai, namų židinyje nebus šių neapčiuopiamų dalykų: meilės, ramybės, saugumo ir patikimumo.

Dauguma žmonių užmezga santykius dėl to, kad kiti žmonės gali jiems pasitarnauti. Kiek sužlugusių santuokų, sužlugusių draugysčių, sužlugusių karjerų, dėl to, kad žmonės užmezga santykius ne dėl to, ką jie galėtų duoti darbovietei ar draugystei ar santuokai, bet dėl to, ką sutuoktinis, draugas, darbas galėtų jiems pasiūlyti.

Aš norėjau iškepti tuos keksiukus geram reikalui, tačiau mane reikėjo pamokyti, kaip juos daryti – mano širdis buvo geroje pozicijoje, tačiau mano metodai buvo netinkami. Faktas, kad žmogaus prigimtis teisia kitus pagal jų poelgius, tačiau save mes teisiame pagal savo motyvus. Tada pamokymų nepriimantys žmonės reikalauja, kad jie būtų teisiami pagal jų motyvus – jie nenori, kad kas nors pataisytų jų metodą, jie tik visiems šaukia, kad pažiūrėtų į jų gerą širdį, jų gerą motyvą. Tačiau mes turime priimti pamokymus savo veiksmams.

Santykiai statydinasi ne tik ant motyvų, bet ir ant veiksmų. Dievas taip pamilo pasaulį... tačiau, kas būtų, jeigu Jis čia ir sustotų? Kas iš to, jeigu Jo motyvas buvo mūsų naudai, kas iš to, jeigu Jis mus mylėjo... bet tai būtų viskas, ką apie Jį žinotume? Paskutinė šios eilutės dalis į mūsų gyvenimus įneša skirtumą: „ ...jog atidavė savo viengimį Sūnų...“ Jono 3:16 Jis pamilo, tai ir atidavė. Paprasta.

Motyvas, veiksmai, pamokymų priėmimas. Palaikyti arba atitaisyti neapčiuopiamas mūsų santykių ypatybes. Žmogus gal turės sukurti kažin kiek sėkmės istorijų, kad atstatytų kažkada turėtą jo ar jos pasitikėjimą. Šis pasitikėjimas yra neapčiuopiamų dalykų dalis. Žmogus galbūt turės išmokti nemeluoti arba neįžeidinėti, ar viešai neapkalbinėti asmens, kuris, kaip jis sako, yra jo draugas, sutuoktinis, ar kaimynas, bendradarbis – tai gali užimti laiko, kol susiformuos teisinga kalbos ar veiksmų istorija.

TAČIAU... tegul mūsų veiksmai sukasi aplink neapčiuopiamas ypatybes, kurios namus paverčia namų židiniu, draugystę kažkuo daugiau nei atsitiktine pažintimi. Darbuokimės statydindami Dvasios vaisius santykiuose, tokius dalykus, kaip meilė, džiaugsmas, ramybė, malonumas, kantrybė, gerumas... Jeigu myli, tai parodyk tą meilę, pakeliui priimdamas pamokymus...

Kita praeities istorija kitą savaitę, kol kas tiek. Būkite palaiminti!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com