John Fenn. Apie demonus, 1/3. Kaip jie veikia

 Hi all, John Fenn. About demons, 1/3. How they function. Weekly Thoughts

Sveikinu visus

 Buvau tarnystės kelionėje Meksikoje ir kalbėjau mažame surinkime kalnuose. Jų širdys buvo tyros meilėje ir Viešpaties baimėje, nors jie buvo prastai išmokyti.

 Po tarnavimo  beveik visos moterys priėjo pasimelsti, ir didžioji dauguma sakė, kad nori maldos, kad atsikratytų demonų, kuriuos kaltino dėl savo negalavimų. Daugeliui skaudėjo skrandį, kitoms – sąnarius ir visos kaltino demonus. Kai uždėdavau ant jų rankas ir įsakydavau išgyti, didžioji dauguma iš tikrųjų neturėjo demonų – joms tiesiog reikėjo išgydymo. Stebėjausi, kodėl jos manė, kad kiekvienas negalavimas yra nuo demono.

 Demonų įtaka

 

Evangelijose yra tik 19 ar 20 atvejų, kai Jėzus  išgydė staiga  (priklausomai nuo to, kaip juos skaičiuosite). Jie svyruoja nuo Petro uošvės Jėzaus tarnystės pradžioje, aprašytos Morkaus 1:29-30, iki Malkaus ausies išgydymo, kurią Petras nukirto Getsemanės sode. (Luko 22:49-51 ir Jono 18:10-11.)

 

Dar labiau stebina tai, kad evangelijose yra tik 7 atvejai, kai asmenys buvo išlaisvinti nuo demonų ar jų įtakos. (Yra ištraukų, kuriose teigiama, kad buvo išgydytos ir (arba) išlaisvintos didelės žmonių grupės, pavyzdžiui, Morkaus 1:34, bet aš kalbu apie individualius atvejus.)

 

Būtent šiuose individualiuose pasakojimuose galime gana išsamiai pamatyti Jėzaus susidūrimus su demonais ir kaip Jis su jais elgėsi. Daugiausiai informacijos pateikia  bene 3 kartus pakartotas pasakojimas Mato 8:28-34, Morkaus 5:1-20, Luko 8:26-39 apie vyrą su Legionu. Tai buvo vyras, kuris turėjo tiek daug demonų, kad Jėzus kalbėjo vadui, vardu Legionas. Romėnų legioną sudarė 2000 kareivių, taigi tiek daug žmogus turėjo  demonų. (Mato 8:28 sakoma, kad buvo du vyrai, o Morkus ir Lukas sutelkia dėmesį tik į vieną vyrą, kuris turėjo Legioną.)

 

Išlaisvintas vyras gyveno graikų geradariečių teritorijoje. Tai buvo graikų ir romėnų regionas, sudarytas iš 10 miestų, vadinamas Dekapoliu, rytinėje Galilėjos ežero pusėje, į kurį atėjo Jėzus ir mokė. Pirmas dalykas, kurį pastebime, tai kad  „žmogus turėjo netyrąją dvasią“. Netyroji dvasia gali būti vartojama apibūdinti asmenį, turintį demoną, bet tai taip pat gali reikšti konkrečiau – seksualiai netyrąją dvasią. Tai, kad jis žalojosi save ir nusirengė nuogai, rodo šį supratimą. Luko 8:35 sakoma, kad po jo išlaisvinimo,  žmonės buvo sukrėsti, matydami jį „apsirengusį ir sveiko proto“.

 

Demonas, valdęs vyrą, buvo vadinamas Legionu. Čia matome vieną demonų aspektą; jie atpažįstami pagal savo funkciją. Legionas valdė daugelį demonų. Kurčia dvasia sukeldavo kurtumą. Mato 12:22 aprašytas aklasis vyras, negalintis kalbėti, buvo išvaduotas iš aklos ir nebylės dvasios. Luko 13:11 aprašyta moteris, 18 metų buvusi sulinkusi, turėjo negalios dvasią. Angelai turi vardus, iš demonų atimta viskas  ir jie yra žinomi pagal savo funkciją. Šėtonas reiškia „priešininkas“, hebrajų ir graikų kalbose (atitinkamai hassatan ir satana).

 

Demonai yra teritoriniai

 

Morkaus 5:10 demonas, vardu Legionas, maldauja Jėzaus neišsiųsti jų iš šalies. Dauguma iš mūsų žinome, kad bet kuriame mieste ar miestelyje yra dalių, kuriose vyksta blogi dalykai. Taip pat žinome turtingas ir išdidžias miesto dalis. Yra dvasių, kurios gyvena tam tikrose vietovėse, ir kai jos susitelkia tam tikroje vietovėje, net netikintys gali pajusti tos vietovės dvasinę atmosferą. Demonai mėgsta likti pažįstamose vietovėse, nes pažįsta ten gyvenančius žmones. Jie nori įtakoti natūralią sritį.

 

Legionas maldavo Jėzaus neišsiųsti jo iš to regiono, ir Jėzus sutiko. Nepaisant to, Jėzus taip pat apgavo Legioną, leisdamas jiems patekti į kiaules, kurios tuoj pat nusižudė, o tai demonus grąžino į dvasių pasaulį, kur jie negalės trukdyti  žmogaus gyvenimui. Labai įmanoma, kad tos pačios dvasios iki šiol yra rytinėje Galilėjos ežero pusėje ir stengiasi paveikti žmones, turinčius seksualinių nuodėmių, arba patekti į juos.

 

 

Mudu su Barbara važiavome namo po susitikimo Tulsoje ir, norėdami patekti į greitkelį, turėjome važiuoti per miesto rajoną su striptizo klubais, barais ir panašiais dalykais. Laukdamas prie šviesoforo, pradėjau pastebėti mūsų aplinką ir žvilgtelėjau į vieno aukšto raudonų plytų pastatą su mažu ženklu, rodančiu, kad tai vieta, kurioje renkasi „svingeriai“. Tą akimirką Viešpats atvėrė man akis, kad pamatyčiau ir dvasinį pasaulį. Mačiau demonus, stovinčius ir sėdinčius aplink to pastato priekines duris. Kai kurie net sėdėjo ant plokščio stogo krašto, nuleidę kojas nuo krašto. Jie visi tiesiog stovėjo arba sėdėjo. Paklausiau Tėvo: „Ką jie ten veikia?“ Jis tuoj pat atsakė: „Jie laukia, kol atsidarys užeiga, kad pamatytų, prie ko galėtų prisitvirtinti.“

 

Taip, demonai yra teritoriniai. Tai matome tame, ką Senasis Testamentas vadina „familiariomis dvasiomis“. Tai dvasios, „pažįstančios“ šeimą, todėl dažnai siejamos su bendravimu su mirusiaisiais seanso metu. (Žinoma dvasia mėgdžioja mirusįjį ir, kadangi yra susipažinusi su šeima, dažnai žino dalykų apie tą mirusįjį ar gyvą asmenį).

 

Kai žmogus, turintis taip vadinamą pažįstančią (familiarią dvasią), persikelia į kitą regioną ar šalį, tas demonas keliauja kartu su juo, atnešdamas demonišką įtaką naujai tautai ar regionui. Taip ištisos tautos pakliūva į  demonų ir „demonų doktrinų“ priespaudą.

 

Familiari dvasia galėjo patekti į šeimą prieš kelias kartas, ir naudoti vieną kūną po kito per  kartas, pavyzdžiui, alkoholizmas ar vėžys, jos pasilieka šeimoje, kaip ir tam tikrose miesto vietose. Tos dvasios . tėra individai, netekę savo teisumo, siekiantys panaikinti Dievo darbą mūsų gyvenime. Jos negali skaityti minčių, o jų atsikratymas po to, kai jos kurį laiką praleidžia tam tikroje vietoje, dažnai yra valios išbandymas tarp jų ir žmogaus, kurį jos taip ilgai engė ir persekiojo.

 

Jėzus taip pat mokė apie demonus Mato 12:26, ​​43-45.

Mato 12:26. Jis kalbėjo: „Jeigu šėtonas išvaro šėtoną, jis susiskaldęs pats su savimi. Kaip gali išsilaikyti jo karalystė?“

 

Turime misionierių draugų, kurie matė, kaip burtininkai  varo demonus iš žmogaus, bet iš tikrųjų jie atveria duris galingesniam demonui, prisidengdami silpnesnio demono išvarymu. Mūsų draugai paaiškino, kad burtininkai, raganiai „išgydydavo“ karštligę „išvarydami“ demoną, bet maždaug po 3 mėnesių tas žmogus susirgdavo dar sunkesne liga. Jie suprato, kad žmogui, pasikliaujančiam demonu, viskas, kas nutiko, buvo tai, kad į jo vidų įsiveržė galingesnis demonas.

 

Šį principą matome Jėzaus žodžiuose 12:43-45: „Išvarytas demonas klaidžioja sausose vietose, ieškodamas poilsio, bet neranda.“ Tai rodo, kad išvaryti demonai yra išmetami atgal į dvasių pasaulį, kuris jiems yra „sausas“. Jie ten neturi  jokių galimybių patekti į mūsų gamtinį pasaulį – ko jie ir nori, nes nori išplėsti savo įtaką ir rasti poilsį nuo tamsos karalystės kančių.

 

Jėzus tęsė:

 

„Tada (demonas) sako: „Grįšiu į savo buvusius namus (asmenį) ir sugrįžęs randa juos tuščius ir švarius (asmuo laisvas nuo demono/būsenos/nuodėmės). Tada (nenorėdamas vėl būti išvarytas) jis eina ir paima dar 7 galingesnius demonus, kad šie apsigyventų žmoguje, ir tam žmogui sekasi blogiau nei anksčiau...“

 

Tai rodo, kad Šėtono karalystėje yra hierarchija, kaip ir Dievo karalystėje, nes Šėtonas negali kurti, jis gali tik iškreipti Tiesą. Tėvas galėjo būti nusidėjėlis, bet jo sūnus gali būti blogesnis – su daugiau demonų. Lygiai taip pat yra angelų, atsakingų už tautas, kaip ir Mykolas, apie kurį mums sakoma Danieliaus 12:1, yra atsakingas už Izraelį, taip ir demonai yra sukurti pagal Dievo atspindį, valdo teritorijas , miestus ir miestų rajonus.

 

Aš tarnavau pamaldose, kuriose dalyvavo apie 1500 žmonių, ir Tėvas pradėjo man kalbėti apie vieną ten dalyvaujančią moterį. Jis man papasakojo, kad mama jai,  būnant dar jauname amžiuje, pasakė, kad ji nėra graži ir protinga, todėl gyvenime turės sunkiai dirbti. Jis tęsė, kad tai, kaip ji, būdama maža mergaitė, suprato mamos žodžius, atėmė viltį. Tai vedė į savęs neapykantą, o tai - į pyktį, depresiją ir galiausiai į mintis apie savižudybę. Jis man pasakė, kad tą vakarą ji atėjo išlaisvinimo, nes  po pamaldų nesėkmės atveju ketino eiti  namo ir nusižudyti. Jis norėjo ją išlaisvinti. Kai dalijausi visu tuo ir kitais Jo žodžiais su susirinkusiaisiais, neprašiau, kad ji pakeltų ranką ar ateitų į priekį pasimelsti. Aš tiesiog išvariau demonus Jėzaus vardu nuo pakylos ir paprašiau Tėvo pripildyti ją nauju savo Dvasios prisipildymu ir išgydyti jos emocijas – kurios  iš pradžių atvėrė duris demonams.

 

Po trijų savaičių salėje prieš vakarines pamaldas mane sustabdė moteris, sakydama, kad ji yra ta moteris. Ji parodė man randus ant rankų nuo ankstesnių bandymų ir nuo paauglystės laikų, kai ji žalojosi save. Ji pasakė, kad yra visiškai laisva, būtent taip, kaip aš ir sakiau, ir labai man padėkojo. Maždaug po 3 mėnesių vėl ją mačiau, ir ji pasakė, kad vis dar laisva ir jai viskas gerai.

 Daugiau kitą savaitę, bet yra apie  daug ką pagalvoti! Iki tol.

  Laiminu,

 John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com arba John@cwowi.org

 2025 m. gegužės mėn. naujienlaiškis

May 2025 Newsletter

 Sveikinu visus,

 KWOWI – Ugandos vaikai grąžinami tėvų globai, o našlaičiai per ateinančias 60–90 dienų turėtų būti apgyvendinti šeimose ir kitose organizacijose. Tai procesas,

kurio metu pareigūnas apklausia potencialias šeimas ir pan. Dėkojame už jūsų nuolatinę paramą šiuo metu. Kenijoje viskas klostosi gerai, žr. aukščiau pateiktą ataskaitą. Daugiau informacijos rasite apsilankę kwowi.org.

 

CWOWI programėlė – pasiekiama „App Store“. Joje yra visa mūsų svetainė tiesiai jūsų telefone ar kitame įrenginyje! Pasiekiama daugumoje šalių.

 

Konferencija Lietuvoje –

 

Konferencija vyks birželio 5–8 d., o kelionės laikas – birželio 3–11 d., todėl prašome už mus melstis. Džiaugiamės galėdami pamatyti senus draugus ir susipažinti su naujais. Tai bus mano ketvirtas kartas Lietuvoje – šalyje, kurios žmonėmis aš  labai žaviuosi. Būtent jų nepriklausomybės  nuo SSRS deklaracija, kurią 1991 m. rugsėjo 6 d. pripažino Maskva, kartu su kitų Baltijos šalių (Latvijos, Estijos) nepriklausomybės paskelbimu paspartino SSRS žlugimą.

 

Galbūt būtent drąsi lietuvių nepriklausomybė ir verslumo mąstysena prisidėjo prie biblinės praktikos rinktis namuose, nes ten stiprus Viešpaties žodis. Prašau melstis už Barbarą, kuri šios kelionės metu lieka namuose, ir, žinoma, už Chrisą. Tai, kad Barbara galės jį aplankyti, bus didžiulis palaiminimas.

 

Nedorėlių turtas, skirtas teisiajam?

 

Socialiniuose tinkluose tiek daug balsų kalba apie paskutiniųjų laikų įvykius, bet dar negirdėjau nė vieno, kuris būtų ištikimas tam, ką Biblija iš tikrųjų sako apie paskutiniuosius laikus, kaip tai susiję su mūsų tikėjimu.

 

 Gegužės 14 d. „YouTube“ paskelbiau trumpą vaizdo įrašą  apie klaidingą mokymą, kad paskutiniais laikais Kristaus kūnas praturtės perkeliant turtą iš nedorėlių teisiesiems. Taip pat gavau ir (arba) mačiau daug žinučių ir įrašų apie šiais metais įvyksiantį paėmimą (jis turėjo įvykti gegužę arba įvyks rugsėjį). Taip pat yra tokių, kurie teigia, kad naujasis popiežius yra antikristas arba „žvėris“.

 

Ypač populiarūs yra žmonių sapnai, kuriuose kalbama apie tikslų visų įvykių  – nuo ​​JAV (pasirinkite vieną) karo, įsiveržimo, užpuolimo, perėmimo iki Jėzaus sugrįžimo.

 

Informacija apie paskutiniuosius laikus ir įspėjimai krikščionims Biblijoje

 

Informacijos kategorijoje: Turbūt didžiausias ženklas, rodantis, kad esame paskutinėmis dienomis, yra tai, ką Jėzus pasakė Mato 24:14: „Ir ši karalystės evangelija bus paskelbta visame pasaulyje, ir tada ateis galas.“ Nustatyti, kada visas pasaulis išgirdo evangeliją, gali būti geresnis būdas įvertinti, kiek arti esame paskutiniųjų laikų pabaigos.

 

Petras sutinka su Jėzumi, teigdamas, kad Sekminių diena pradėjo erą, vadinamą „paskutinėmis dienomis“. Apaštalų darbų 2:16-21 jis sako: „Apie tai kalbėjo pranašas Joelis, kai sakė: ‘Taip sako Dievas: ‘Paskutinėmis dienomis išliesiu savo Dvasios ant kiekvieno kūno. Jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai turės regėjimus, o jūsų senoliai sapnuos sapnus. Ant jaunuolių ir mergaičių išliesiu savo Dvasios, ir jie (taip pat) pranašaus.’“

 

Tai pirmoji paskutiniųjų dienų dalis, štai antroji dalis, kai jis tęsia: „Tada parodysiu stebuklus danguje viršuje ir žemėje apačioje. Saulė užtems, o mėnulis taps raudonas kaip kraujas, prieš ateinant didžiajai ir baisiai Viešpaties dienai (Jėzaus sugrįžimui), ir visi, kurie šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėti.“

 

Saulė užtems, o mėnulis pavirs krauju – tai, ką Jėzus pasakė, kai Jis sugrįš, Mato 24:29-31: „Tuojau pat po tų dienų suspaudimo saulė užtems, o mėnulis taps tarsi kraujas... ir danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, ir Jis surinks savo išrinktuosius nuo vieno dangaus krašto iki kito, ir visi, kurie šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėti.“

 

Taigi, iš šios ir kitų ištraukų žinome, kad po Sekminių prasidėjo paskutinės dienos ir kad Sekminės tęsiasi iki Viešpaties sugrįžimo. Vėlgi, galbūt charizmatinės (Sekminių) evangelijos masto žemėje matavimas yra geresnis būdas įvertinti, kaip arti esame amžiaus pabaigos.

 

Jėzus taip pat Luko 21:24 pasakė: „(Nuo jos sunaikinimo, kuris įvyko 70-aisiais metais)... Jeruzalę valdys pagonys, kol išsipildys pagonių laikai.“ Paulius sutinka ir Romiečiams 11:25 pateikia papildomos informacijos: „...iš dalies apakimas ištiko Izraelį (žydus), kol įeis pagonių visuma.“

 

 Pagonys kontroliavo Jeruzalę iki 1967 m., ir nuo tada matome, kad apakimas ėmė mažėti žydų supratime apie tai, kas yra Jėzus; kad tai yra dalinis apakimas, nes vis daugiau žydų ateina pas Jėzų. Taigi žinome, kad pagonių laikas eina į pabaigą. Galbūt geresnis būdas stebėti, kiek arti esame pasaulio pabaigos, būtų matuoti didėjantį žydų, kurie pažįsta Jėzų kaip Mesiją, skaičių.

 Tai tik informacijos fragmentai

apie paskutiniųjų laikus ir laikotarpius. Tačiau yra ir įspėjimų:

 

2 Timotiejui 3:1-7 iš dalies: „Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis pavojingi laikai. Žmonės bus savimylos ir pinigų mylėtojai, išdidūs, savimi besigiriantys... nesirūpinantys savo namiškiais... neatlaidūs, šmeižikai, niekinantys tuos kurie geri... nesusivaldantys... išdavikai... labiau mylintys malonumus nei mylintys Dievą... turintys dievotumo pavidalą, bet neigiantys jo galią, einantys į kvailų žmonių namus ir klaidinantys juos įvairiais geiduliais (internetas skverbiasi į namus; su nuodėme ir laiko užpildymu klaidingais mokymais ir t. t.)“

 

1 Timotiejui 4:1 Paulius kalba apie krikščionis, „nukrypstančius nuo tikėjimo“, tai yra, sveiko ir subalansuoto tikėjimo, nes jie klausosi „gundančių dvasių ir demonų mokymų“. Šiame kontekste jis nekalba apie krikščionis, kurie atkrenta nuo tikėjimo Jėzumi, o apie tai, kad jie atkrenta nuo „subalansuoto“ tikėjimo, kad pasiduotų „gundančiosioms dvasioms ir demonų mokymams“. Paulius pateikia 2 „demonų mokymų“ pavyzdžius, reikalaujančius, kad visi taptų vegetarais, ir reikalaujančius celibato.

 

Plačiau kalbant, demoniškas mokymas, kad vyras ar moteris privalo laikytis celibato, yra demoniškų mokymų, susijusių su seksualumu, kategorija. Tas pats pasakytina ir apie vegetarizmą kaip demonų mokymų kategoriją, kuri apima manymą, kad gyvūnai yra lygūs žmonėms pagal teises, neigimą , kad juos galima naudoti  šioje žemėje ir kitus susijusius mokymus.

 

Tačiau tai tik pavyzdžiai, kuriuos jis pateikia.

 

Jei apžvelgsime šiandieninį pasaulį, pamatysime daug daugiau demonų mokymų. Vienas iš matavimo būdų yra tai, ką rašė apaštalas Jonas: Ištirkite dvasias. Jei dvasia nepripažįsta Jėzaus Viešpačiu, tai yra antikristo dvasia. (1 Jono 4:1-3) Jei krikščionis nori būti vegetaru arba jei krikščionis laikosi celibato, tai gerai, nes jie patys pasirenka tą kelią pas Viešpatį. Demonai įeina, kai žmogus nori, kad visi būtų panašūs į jį. Matome daug grupių, kai kurios smurtaujančios, kurios elgiasi su medžiais ir gyvūnais kaip su lygiais žmonėms arba reikalauja, kad žmonės priimtų jų alternatyvų seksualumą. Galbūt žinojimas apie demonų doktrinų plitimą galėtų būti geras būdas įvertinti, kiek arti esame pasaulio pabaigos.

  

1 Timotiejui 1:19 Paulius rašė apie krikščionis, kurių tikėjimo laivas sudužo, kai jie išmetė už borto tikėjimą  su švaria sąžine. Jis vartoja metaforą apie krovinio išmetimą už borto, kai laivas yra audroje, ir savo tikėjimo laivo užplaukimą ant seklumos, atsitrenkiant į paslėptą rifą. Paulius patyrė būtent tokią laivo avariją Apaštalų darbų 27 skyriuje (18 eil.). Galbūt pastebėjimas, kad krikščionys, patekę į audras / tikėjimo krizę, išmeta už borto savo aiškų ir subalansuotą tikėjimą bei švarią sąžinę (pastangas gyventi dievobaimingą gyvenimą), būtų geras būdas įvertinti, kiek arti esame pasaulio pabaigos.

 

Ko nerandame Rašte

 

Rašte nerandame laiškų, skirtų žvaigždžių ir žydų kalendoriaus studijoms, siekiant nustatyti, kada įvyks paėmimas. Rašte nematome spėlionių, pagrįstų kažkieno sapnu apie Jėzaus sugrįžimą tą ar aną mėnesį ar dieną. Šventajame Rašte nematome kalbos apie Cezarį ar kokį nors kitą vyriausybės ar surinkimo(bažnyčios) pareigūną kaip antikristą ar netikrą pranašą. Šventajame Rašte nematome žmonių, bandančių išsiaiškinti tai, ko negali žinoti šiapus dangaus.

 

Kiekvienas iš mūsų esame per vieną širdies dūžį nuo dangaus. Galbūt turėtume labiau susirūpinti Jėzaus atėjimu mūsų dienomis, pas mus ir gyvenimu taip, kaip Jis gyveno kiekvienu momentu. Niekur nematome Jėzaus ar Pauliaus, Petro, Jono ir kitų rašančių, kad turime skirti savo brangų trumpą laiką blaškymuisi ir spėlionėms apie tai, kas nežinoma.

 

Štai mums parašyti nurodymai: Nenagrinėkite klausimų, kurie tik kursto nesantaiką ir spėliones. 2 Korintiečiams 12:20, 1 Timotiejui 1:4, 6:4, 2 Timotiejui 2:23, Titui 3:9 ir kt.

 

 Mano širdies palinkėjimas  Kristaus kūnui yra toks, kad mes sutelktume dėmesį į tai, į ką Jis nori, kad sutelktume dėmesį. Tai nuobodus, kasdieniškas ėjimas su Juo, krikščioniško charakterio augimas, minčių ir emocijų saugojimas, nuolatinis dėkingumas ir malda – į tai turėtume sutelkti dėmesį, o ne į mokymą, kuris kutena ausis ir veda mus į blaškymąsi, priversdamas mus palikti savo pirmąją meilę. Tiesiog daryti tai, ką Jis sako: mylėkite teisingumą ir gailestingumą ir nuolankiai vaikščiokite su mūsų Dievu. Nieko nėra tobuliau už tai.

 

Dėkojame už jūsų palaikymą ir maldas!

 

Laiminu!

 

Johnas ir Barbara, Brianas ir Amy.

Ko nori Tėvas? #3 iš 3

What does the Father Want? #3 of 3

Sveikinu visus,

Pirmosiose dviejose šios serijos dalyse rašiau apie  Tėvą, ieškantį tikrų garbintojų ir žmonių pagal savo širdį. Galima būtų pridurti ir tai, kad – Viešpats atėjo ieškoti

ir išgelbėti pražuvusiųjų, Viešpats žvalgosi po žemę, kad parodytų savo stiprybę tiems, kurie Jį seka.

 

Šios serijos tikslas – išmokti atskirti tai, ką kiti mums sako, kad Dievas nori, nuo to, ko Jis iš tikrųjų nori.

 

Surinkimo (bažnyčios) kultūra nori, kad lankytume surinkimą, pasiliktume „Žodyje“, aukotumėte jų reikalams, savanoriautumėte programoje ar dalyvautumėte surinkimo  dvasinėje vizijoje. Lengva (netyčia) manyti, kad Dievas nori to, ką pastorius sako, kad Jis nori.

 

Į mano kabinetą atėjo labai nusiminęs Biblijos mokyklos mokinys. Jo surinkimas pradėjo rytines maldas, todėl per pastarąsias 3 savaites jis keldavosi 5 val. ryto, kad 15 minučių melstųsi kartu su visais. Jis manė, kad to nori Dievas; pastorius kiekvienose pamaldose skatino bendruomenę dalyvauti. Šis jaunuolis taip darė pirmąsias 3 savaites, bet paskutinę savaitę pramiegojo maldos laiką.

 

Jis atėjo pas mane, nes buvo tikras, kad Dievas ant jo pyksta dėl to, kad nesilaiko programos, ir norėjo sužinoti, ką jam reikia daryti, kad vėl būtų geri santykiai su Tėvu. Paklausiau, iš kur jis žino, kad Tėvas ant jo pyksta. Ar jis jam pasakė, kad pyksta? (Ne) Jis mąstė taip- kadangi bažnyčia rytinėmis valandomis meldžiasi  Viešpaties malda, tai tikrai tai, ko Dievas nori. Kai jis nepateisino surinkimo lūkesčių, jis manė, kad nuvylė Dievą. Aš galėjau padėti jam atgauti Tėvo ramybę. Pasakiau jaunuoliui, kad kai jis  jaučia ramybę, tai reiškia, kad Tėvas leidžia jam suprasti, kad Jis ant jo nepyksta.

 

O kas, jei galėtume pradėti kelionę su Tėvu ir mūsų Viešpačiu, kuri nebūtų vien tik apie  mus?

 

Ar svarstėte apie kelionę su Tėvu, kuri būtų orientuota į Tėvą, o ne į mus pačius?

 

 Michėjas buvo pranašas iš mažo miestelio (morastiečių), bet pranašavo apie Samariją (Izraelio sostinę) ir Jeruzalę (Judėjos sostinę).

 

  

PASTABA: Po Saliamono mirties Izraelis suskilo į 2 karalystes: Šiaurinę karalystę, vadinamą Izraeliu, kurios sostinė buvo Samarija, kurią sudarė 10 genčių. Jie atmetė Dievo garbinimą Jeruzalėje ir ten gyvenančius levitus, sukurdami savo kunigystę. Pietinė karalystė buvo žinoma kaip Judėja, bet joje buvo Benjaminas, levitai ir kiti iš 10 genčių, kurie liko ištikimi Dievui. Jų sostinė buvo Jeruzalė, o garbinimas buvo vykdomas Saliamono šventykloje. Skaitant pranašus svarbu atkreipti dėmesį, ar jie tarnauja Izraeliui (Samarijai), ar Judėjai. (Daugiau informacijos rasite mano garso įrašų serijoje „Pasižvalgykime po   ST: Izraelio pilietinis karas“, kurioje pateikiama išsami informacija.)

 

Ir štai pasirodo Michėjas: jis buvo iš mažo kaimo tipo  miestelio.

 

Tačiau jis pranašavo abiejų sostinių ir jų atitinkamų garbinimo centrų žmonėms ir vadovams. Michėjas buvo pirmasis pranašas, konkrečiai atkreipęs dėmesį į abiejų karalysčių nesugebėjimą padėti vargšams. Jie turėjo Mozės įstatymą, kuris buvo kupinas malonės vargšams, tačiau kiekvienas iš jų ugdė savo dvasingumą už Mozės įstatymo nuostatų ribų.

 

Pavyzdžiui, pažiūrėkite į dešimtinės įstatymą ir kaip jis rūpinosi žmonėmis, tačiau jis buvo ignoruojamas. Buvo 4 dešimtinės:

 

Pirmoji yra „terumah“ arba „pirmųjų vaisių auka“, kuri atitekdavo kunigams jų išlaikymui. Antroji yra „ma'aser rishon“ arba pirmoji dešimtinė. Ji atiteko levitams. Ne kiekvienas Levio genties narys tapdavo kunigu, nes šventyklos tarnyboje užimamų pareigų skaičius buvo ribotas. Taigi levitų buvo daug daugiau nei kunigų. Trečioji dešimtinė yra „ma'aser min hama'aser“ – dešimtinė nuo dešimtinės. Levio genties nariai atiduodavo dešimtinę nuo to, ką gaudavo, tiems levitams, kurie buvo kunigai. Šios 3 dešimtinės buvo skirtos kunigams paremti ir šventyklos priežiūrai bei išlaikymui.

 

Ketvirtoji yra „ma'aser sheen“ arba antroji dešimtinė. Ši dešimtinė grįždavo tiesiai pas jas aukojančius žmones.

 

Šios 4 dešimtinės buvo aukojamos skirtingu metu per 7 metų laikotarpį, o septintaisiais metais, šabo metais, dešimtinė nebuvo skiriama.

 

1, 2, 4 ir 5 metais „antroji dešimtinė“ buvo nunešta į Jeruzalę ir paaukota Viešpačiui, o kunigams paėmus savo dalį, likusi dalis buvo grąžinta ją aukojantiems žmonėms. Jie surengdavo didelę šventę Dievo gerumui paminėti.

  

  

3 ir 6 metais „antroji dešimtinė“ net nebuvo paliekama pas kunigus šventykloje: remiantis pagarbos sistema, žmonės, duodantys antrąją dešimtinę 3 ir 6 metais, paskirstydavo savo dešimtinę vietoje, kad rūpintųsi vargšais, našlaičiais, našlėmis ir visais, kuriems jos reikėjo. Tai apėmė ir levitas/kunigus, nes kunigai neturėjo paveldėtos žemės, todėl buvo laikomi tokiais pačiais kaip ir vargšai, todėl turėjo teisę į didesnės bendruomenės paramą.

 

Ar supratote? Kiekvienais metais, kai žmonės aukodavo dešimtinę, viena dešimtinės dalis grįždavo davėjui arba iš viso niekada nenueidavo kunigams. Ir jie ištisus metus neaukodavo nė vienos dešimtinės. Jie pasiliko sau, kad galėtų duoti tiems, kuriems jos reikia. Pateikiau visą šią informaciją, kad suprasčiau, jog Michėjo dienomis Izraelio ir Jeruzalės vadovai nepaisė Mozės įstatymo nuostatų dėl vargšų, įskaitant dešimtinės įstatymo nuostatas. Jie buvo religingi, bet religingi, kaip jie patys tai apibrėžė. Jie buvo dvasingi, bet vykdė savo troškimus, o ne tai, ką Dievas parašė savo Žodyje per Mozę.

 

Kalbėjimas  šiems religiniais vadovais ir visa  Michėjo tarnystė Izraelyje ir Jude apibendrinama 6:8:

 

„Jis tau, žmogau, paskelbė, kas gera, ir ko Dievas iš tavęs reikalauja: vykdyti teisingumą, mylėti gailestingumą ir nuolankiai vaikščioti su savo Dievu.“

 

Tėvas ieško garbintojų, Jis ieško žmonių pagal savo širdį, kad galėtų vaikščioti su mumis, o mes – su Juo. Tai taip paprasta. Pamirškite sudėtingą tikėjimą. Pamirškite formules ir viską, ką, jūsų manymu, reikia daryti, kad Jam patiktumėte. Tiesiog... vaikščiokite... kalbėkitės su Juo taip, kaip kalbėtumėte su bet kuo kitu... o tada stabtelėkite, nukreipkite savo dėmesį į savo dvasią ir pajuskite Jo buvimą. Taip paprasta.

 

Paulius labiausiai nerimavo dėl korintiečių, kad Šėtonas savo gudrumu nenukreiptų jų nuo paprastumo Kristuje* prie sudėtingo tikėjimo, kuris galiausiai pristatys kitą evangeliją, kitą Jėzų, kitą dvasią. Tiesiog laikykitės paprastumo. Nustokite vytis dalykus, kurie kutena ausis, kad užpildytumėte tą laiką savo Tėvo pažinimui. Garbinkite Jį. Ieškokite Jo. Darykite tai, kas teisinga, mylėkite gailestingumą, nuolankiai vaikščiokite su Juo. Amen. *2 Korintiečiams 11:3-4.

 

Nauja tema kitą savaitę, o iki tol – laiminu,

 

John Fenn

.

John Fenn, Ko Tėvas nori? Jis mato jumyse gėrį. 2/3

John Fenn, What does the Father want? He sees the good in you

 

Sveikinu visus,

Kai reikėjo pakeisti karalių Saulių, Viešpats pasiuntė pranašą Samuelį į Jesės ir jo sūnų namus. Samuelis sako: „Viešpats susirado sau vyrą pagal savo širdį...“ 1

Samuelio 13:14

 Šiandien panagrinėsime Viešpaties gebėjimą matyti mumyse gėrį.

Dievas yra meilė. Meilė yra maloni, tiki geriausiu, viliasi geriausio. Tėvas kasdien tiki mumis ir pasirenka toliau dirbti mumyse ir su mumis, kad mus brandintų Jame. 1 Jono 4:7-8, 1 Korintiečiams 13:4-8

 Pažinojau pastorių, kurio ūmus  būdas buvo gerai paslėptas užkulisiuose, bet apie  kurį žinojo dauguma darbuotojų. Paklausiau Viešpaties: „Kodėl tu jo neteisi?“ Jo atsakymas buvo greitas ir gavau pamoką, kuri išliko man atmintyje: „Bet pažiūrėkite, kiek daug gero jis daro!“ Viešpats mato mus platesniame kontekste, suvokdamas, kad mūsų kūnas eis žemišku keliu, o tikrasis aš esame mūsų dvasia ir siela.

 

Apaštalų darbų 13:22 Paulius cituoja žydų istoriją, sakydamas apie šį įvykį: „Radau Dovydą, Jesės sūnų, vyrą pagal savo širdį, kuris vykdys mano valią.“ Psalmių 89:20 Viešpats sako: „Radau Dovydą, savo tarną, ir patepiau jį savo šventu aliejumi.“ Tiek hebrajų, tiek graikų kalbomis žodis „radau“ reiškia „atrasti po paieškos“. Dievas aktyviai ieškojo žmogaus, kuris būtų „pagal mano širdį“.

 

Yra bent du būdai suprasti „vyrą pagal savo širdį“.

 

Močiutė gali įžvelgti anūkėje dalelę savęs ir pasakyti: „Mergaitė pagal mano širdį“. Kai ji sako, kad mato anūkėje save; tuos pačius pomėgius, bruožus, asmenybę, galbūt įgūdžius ar talentą.

 

Taip galime pasakyti, kad Viešpats matė dalelę savęs Dovydo širdyje. Argi ne taip yra ir su mumis dabar? Viešpats mato dalelę savęs mumyse, nes Jis mus sukūrė, todėl taip ir turi būti. Keturių dukterų mama kartą man pasakė, kad, kai jos dukros ginčijosi, jai buvo sunku nuspręsti, kuri iš jų teisi, nes visose keturiose mergaitėse buvo dalelė jos pačios, todėl ji matė visus keturis požiūrius. Taip yra ir su Tėvu – Jis yra mumyse, sukūrė mus, todėl Jis mato save mūsų širdyse. Tai vienas iš supratimų apie tai, ką Jis matė Dovyde. Jis matė jame dalelę savęs. (Paulius apie tai užsimena 2 Korintiečiams 3:18 ir Jokūbo 1:22–25)

 

Kito supratimo „mergina pagal mano širdį“ interpretacija būtų tokia: anūkė siekia to, kas artima jos močiutės širdžiai – jos pomėgių, įgūdžių, talentų ir panašiai. Ji seka jos širdimi, ieško jos širdies, trokšta savo širdyje daryti ir būti viskuo, kas yra jos močiutės širdyje. Tai pirmasis 1 Samuelio 13:14 supratimas. Dovydas buvo jaunas vyras, bėgęs paskui Dievą, ieškodamas Jo, kad vykdytų Jo valią savo gyvenime.

 

Dovydui buvo tik 10–15 metų, kai jis buvo pateptas karaliumi. (1 Samuelio 16:13, 2 Samuelio 5:4)

Tegul tai įsisąmonina. Jam buvo vos 10 metų, kai jis buvo pateptas karaliumi, nors daugelis teigia, kad jam buvo 15 metų. Nors jis buvo pateptas karaliumi, praėjo dar 15 ar daugiau metų, kol jis užėmė sostą. Prisiminkite mano ankstesnį mokymą, kad Viešpats yra AŠ ESU ir kai Jis kalba, atrodo, kad tai yra DABAR, nes Jam viskas yra „dabar“. Tačiau mums tai, kas Jam yra dabar, gali įvykti po dešimtmečių arba užtrukti beveik visą gyvenimą. Dovydas buvo jaunas paauglys, kai Viešpats sakė, kad jis buvo „žmogus pagal jo širdį“. Tačiau praėjo daugiau nei 15 metų, kol jis tapo karaliumi.

 

Taip pat suprantame, kad Dovydui buvo 16–19 metų, kai jis nužudė Galijotą. Mes tai žinome, nes mūšis vyko Sauliaus valdymo pradžioje, o kariuomenės tarnyba prasidėjo nuo 20 metų. Dovydas nebuvo armijoje, nors 3 jo vyresni broliai buvo. Kai Dovydas norėjo kovoti su Galijotu, Saulius jam pasakė 1 Samuelio 17:33, kad jis tebėra berniukas ir kad jis turėtų grįžti namo. Hebrajų kalbos žodis „berniukas“ yra „na'ar“, reiškiantis „jaunystę“ arba „vaiką“.

 

Atminkite – būdamas 16–19 metų, kovodamas su Galijotu, Dovydas sakė, kad jau nužudė liūtą ir lokį! Ar paauglystėje turėjote laiko su Viešpačiu „dykumoje“ ir nužudėte savo metaforinius liūtus ir lokius, kad gyventumėte pergalingi Kristuje? Ar turėjote laiko su Viešpačiu, kai jums buvo 10–19 metų, kaip ir Dovydui? Jis dainavo ir rašė dainų tekstus bei dainas paauglystėje. Daugelis iš mūsų turėjome tokį laiką su Viešpačiu prieš paauglystę ir (arba) paauglystėje. Bet daugeliui vėliau sekė ilgi gyvenimo metai įvairios veiklos...

 

Panašiai  nutiko ir Dovydui. Dovydas buvo labai ydingas žmogus, bet širdyje jis buvo visiškai atsidavęs Dievui ir Jo valios vykdymui.

Tik pagalvokite, kad Dovydas geidė Urijo žmonos Batšebos. Jis ją pasiėmė, kai Urijas buvo dislokuotas armijoje. Tada jis įsakė Uriją pastatyti į rikiuotės priekį, kad šis būtų nužudytas.

 

Dievas matė jo širdį ir pašaukė jį būti karaliumi, puikiai žinodamas visas būsimas Dovydo nuodėmes.

 

1 Samuelio 24:1-6 Dovydas ir jo vyrai slepiasi nuo Sauliaus oloje. Atsitiko taip, kad Saulius įėjo į olą atlikti savo reikalų, o Dovydas nukirpo jo apsiausto kraštą. Jo sąžinė jį kaltina ir...

Kai šis nutolsta saugiu atstumu, jis atsiprašo Sauliaus. Drabužio apvado nukirpimas yra laidotuvių praktika iki šiol kai kuriose žydų laidotuvėse. Tai kutų, kurie simbolizuoja Dievo žodį, nukirpimas. Tai praktika, kai mirusiajam sakoma, kad jis yra laisvas ir nebesaistomas Mozės įstatymo. Dovydas tai atliko su karaliaus Sauliaus drabužiu; ne tokia subtili žinia: „tu esi miręs žmogus“.

 

Be Batšebos, Dovydas turėjo silpnybę moterims. Jis turėjo 6 žmonas ir daugiau sugulovių,  11 sūnų buvo paminėti arba įvardyti. Jis apsiprato su savo karaliavimu, o dėl susidariusios mišrios šeimos situacijos jo sūnūs Abšalomas ir Adonijas sukilo prieš jį. Dovydas taip pat nusidėjo surašydamas Izraelį, rinkdamas duomenis apie tai, kokio dydžio armiją jis galėtų surinkti, užuot pasikliovęs Viešpačiu.

 

Dievas jį pašaukė žinodamas apie jo būsimas nuodėmes. Tas pats pasakytina ir apie mus.

 

Vienas iš Dovydo širdies savybių, kuria žaviuosi, yra tai, kaip jis reagavo, kai buvo konfrontuojamas dėl savo paleistuvystės  su Batšeba. 2 Samuelio 12 skyriuje pranašas Natanas siunčiamas pas Dovydą dėl jo nuodėmės su Batšeba. 13 eilutėje Dovydas atsako: „Nusidėjau Viešpačiui.“ Jis galėjo pasakyti, kad nusidėjo Batšebai arba kad nusidėjo Ūrijai. Tačiau Dovydo širdis norėjo pasiekti esmę: „Nusidėjau Viešpačiui.“

 

Jis nekaltino geismo, neieškojo pasiteisinimų, jis išreiškė tiesiai problemos esmę  – jis nusidėjo Dievui. Po šio susidūrimo ir savo nuodėmės pripažinimo jis nedelsdamas parašė 51 psalmę. Tarp dalykų, dėl kurių jis šaukiasi Dievo, yra 10 eilutėje: „Sukurk manyje švarią širdį ir atnaujink manyje teisingą dvasią.“

 

Mes taip pat pasiduodame nuodėmei ir šaukiamės švarios širdies, teisingos dvasios. Šios eilutės hebrajiška kalba apima: „Sukurk tvirtą (švarią) širdį.“ Tvirtą, pasiryžusią vaikščioti su Dievu vientisume. Būtent tos nuolankios širdies, kuri trokšta Jo kelių, Jis ieško ir rado mumyse, Savo tautoje.

 

Nuostabi malonė!

 

Baigsime kitą savaitę, o iki tol – palaiminimai,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com arba john@cwowi.org

Džonas Fenas, Ko nori Tėvas? 1/3

  John Fenn, What does the Father want? 1/3, Weekly Thoughts,

 Sveikinu visus,

Šiuolaikinė surinkimo  kultūra yra labai orientuota į save, jei pagalvosite. Matėme mokymus „paskelbk ir turėsi ką sakai“, „teigiamus išpažinimus“, „pareiškimus ir

nutarimus“, asmenines pranašystes, vidinį išgydymą ir dar daugiau, visa tai sutelkta į tai, kad gautume viską, ką galime, iš Dievo arba atsikratytume demonų, ligų, trūkumų ir gyvenimo problemų.

 Perkelkime savo dėmesį į tai, ko nori Tėvas. Įmanoma gyventi sutelkus dėmesį į tai, ko nori Tėvas, ir galiu jums pasakyti, kad tai pats prasmingiausias gyvenimas!

 

#1: Jėzus sakė, kad Tėvas ieško garbintojų: „Kurie garbins Jį dvasioje ir tiesoje“. Jono 4:23-24

„Ateina valanda, – ir dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas ieško tokių garbintojų.“

 

Atkreipkite dėmesį, kad garbinimas, apie kurį kalba Jėzus, yra skirtas Tėvui. Supraskite, kad visose evangelijose Jėzus niekada neliepė mums garbinti Jį. Jis sakė garbinti Tėvą. Jis sakė melstis Tėvui (Viešpaties malda yra geriausiai žinoma iš šių nurodymų). Taigi, pirmas klausimas: ar garbinate Tėvą? (Ar garbinate tik Jėzų? Jėzus yra Dievas, todėl, žinoma, mes Jį garbiname, bet ar garbinate Jėzų, apleisdami Tėvą?)

 

TIKRIEJI garbintojai. Graikiškas žodis „alethinos“ čia reiškia „tikri, teisingi“. Sakydamas „tikrieji garbintojai“, Jėzus atskleidžia, kad yra netikrų garbintojų, tokių, kurie tik taria žodžius arba turi  slaptus motyvus.

 

„Dvasioje“ reiškia garbinimą pačiu kvėpavimu, iš savo vidutinės būtybės. „Tiesoje“ reiškia jokių slaptų motyvų, jokių darbotvarkių, jokių priminimų Jam, kai giedame. Tai reiškia tyrą, be jokių įsipareigojimų, be slaptų motyvų, sutelktą į Tėvą, garbinimą.

 

Jėzus sakė, kad Tėvas ieško tokių žmonių, kurie Jį garbintų. Graikiškas žodis „ieško“ yra „zeteo“, o kultūroje reiškia „teirautis“. Ieškojimas kaip tyrimas. (leidimas) Kai einame su Tėvu, Jis mūsų klausinės: Ar norite, ar tikrai norite garbinti iš savo dvasios tiesoje? Todėl ar atsakysime į Jo klausimą? Kai kas nors klausia, reikia atsakymo. Kaip mes galime atsakyti į tai, ko Jis ieško? Aš galiu pasakyti savo pirmąsias mintis pirmąją savo pabudimo akimirką bent 90 % laiko: Ačiū, Tėve. Kiekvieną dieną pradedu nuo šio paprasto garbinimo akto ir kalbuosi su Juo visą dieną.

 

Tėvo garbinimas matomas Apreiškimo 4 skyriuje.

 

Apaštalas Jonas 2 eilutėje sako: „Aš buvau Dvasioje“, tai reiškia, kad šis gamtinis pasaulis išnyko, kai jo akys atsivėrė Dvasios sričiai. Jis pamatė duris danguje ir išgirdo balsą, kviečiantį jį: „Užlipk čia“, ir jis buvo perkeltas į dangų. Dauguma tai laiko paėmimo įvaizdžiu, nes tai įvyksta prieš Jėzui atplėšiant 7 antspaudus, kurie yra Suspaudimo pradžia.

 

Kai žmogus yra Dvasioje, jis gali matyti Tėvą. Danielius Danieliaus 7 skyriuje matė Tėvą kaip Amžinąjį, pas kurį Žmogaus Sūnus atėjo gauti karalystės be pabaigos. Mozė kalbėjosi su Dievu veidas į veidą šlovės debesyje, kai jis nusileido ant palapinės dykumoje, bet kai jis buvo gamtiniame pasaulyje ant kalno, Dievas turėjo uždengti jo akis. (Išėjimo 33:11, 34:10; 33:20). Ezechielio knygos 1 skyriuje Ezechielis matė  Tėvą ir Jį supančius cherubus. Jis aprašė vaivorykštę virš sosto ir skaidrias grindis priešais ją.

 

Kai Jonas buvo danguje Apreiškimo 4 skyriuje, 8, 11 eilutėse jis matė vaivorykštę, skaidrias grindis, cherubus ir vyresniuosius, garbinančius Tėvą: „Šventas, šventas, šventas Viešpats, visagalis Dievas, kuris buvo ir yra, ir kuris ateis.“ „Viešpatie, Tu esi vertas priimti šlovę, garbę ir galią. Nes tu sukūrei visa, ir Tavo valiai visa buvo sukurta ir yra.“

 

Atkreipkite dėmesį, kad Tėvo garbinimas yra susijęs su Juo – ne tuo, ką Jis padarė dėl mūsų, bet su Juo, Juo kaip Kūrėju, Juo kaip Dievu, Kuris yra šventas, Jį, kuris yra visada. Tikrasis garbinimas yra griežtai vertikalus, nuo mūsų Jam, apie Jį ir Jam. Nėra nieko apie mus, ką Jis padarė dėl mūsų, kaip mes buvome pražuvę, o dabar esame išgelbėti. Ne, garbinimas yra iš mūsų giliausios dvasios į Jo Dvasią – dvasios į Dvasią. Mūsų širdies į Jo širdį. Bet yra daugiau.

 

Žodis „garbinimas“ graikiškai yra „proskuneo“. „Pros“ reiškia „link“. „Kuneo“ reiškia „bučiuoti“. Garbinimas, kurio, pasak Jėzaus, Tėvas ieško, tikrieji garbintojai garbina siųsdami bučinį Tėvui – tai reiškia tikrą meilę, tikrą sandorą. Tą dieną, kaip ir mūsų dienomis, bučinys yra sandoros tarp dviejų žmonių ženklas. Aš bučiuoju savo žmoną kaip visos savo meilės ir atsidavimo jai ženklą. Du draugai net ir mūsų laikais gali pabučiuoti vienas kitą į skruostą kaip savo ryšio ženklą. Jėzus tiesiogine prasme pasakė Jono 4:23: „Ateina valanda, ir dabar ji yra, kai tikri bučiuotojai bučiuos Tėvą dvasia ir tiesa, nes Tėvas ieško tokių, kurie jį bučiuotų.“

 

Todėl žodis „garbinimas“ yra sandoros bučinys Tėvui. Kai garbiname Jį už tai, kad Jis yra, mes esame...

sakydami, kad esame su Juo sandoroje. Kad mylime Jį, esame Jam atsidavę ir visiškai atiduodame save. Jis ieško tokių nuoširdžių garbintojų. Fizinis bučinys tarp žmonių yra labai grubus tikrojo dvasinio „bučinio“ arba garbinimo pavyzdys. Todėl giliausias garbinimas yra tada, kai išliejame savo dvasią savo meilę Tėvui, kartu sutelkdami dėmesį į tai, ką sakome, mūsų protas tyrinėja širdį, kad rastų žodžius, kuriais išreikštume, kaip stipriai Jį mylime. Tai reiškia, kad turime ugdyti protinę drausmę netarti žodžių savo lūpomis, kol mūsų mintys klaidžioja galvodamos apie tai, ką valgysime rytoj pietums, ar apie kitus panašius dalykus, apie kuriuos galvojame giedodami Tėvui garbinimo giesmes.

 

Tėvas ieško tikrų garbintojų. Ar jus domina išpildyti šį Jo troškimą?

 

Kiek jūsų maldų, kiek jūsų garbinimo skirta Jėzui – tuo tarpu Jėzus tiesiai šviesiai pasakė, kad Tėvas ieško tų, kurie garbins (bučiuos) Jį iš savo dvasios be jokių paslėptų motyvų. Ar galime nukreipti savo dėmesį į Tėvą, nukreipti akis nuo savęs, išmokti kalbėti Tėvui iš savo giliausios širdies? Pažinkite savo Tėvą tiesiog kalbėdamiesi visą dieną, šnekučiuodamiesi, bet visada su dėkingumu.

 

Mano patirtis rodo, kad dauguma krikščionių nežino, kas yra tikrasis garbinimas, nes kasdieniame gyvenime jie negarbina Tėvo. Tai mačiau kaip pastorius auditorijoje ir namų surinkime. Kai muzika sustoja ir vadovas sako: „Tiesiog toliau Jį garbinkime“, garsas gerokai sumažėja. Daugelis tiesiog stovi arba sėdi užmerktomis akimis ir nuleidę galvas. Tai rodo, kad jie niekada nebuvo išvystę savo  garbinimo gyvenimo.

 

Prieš daugelį metų namų surinkimo vadovė važiavo automobiliu ir skundėsi Viešpačiui: „Viešpatie, man trūksta auditorijos surinkimo garbinimo.“ Jis pertraukė: „Tu nepasiilgsti garbinimo; tu pasiilgsti muzikos, nes garbinimas kyla iš širdies.“

 

Garbinimas dvasia yra tai, kad mes susitinkame su pagrindinėmis priežastimis, kodėl mylime Dievą. Pagrindiniais dalykais, už kuriuos esame dėkingi. Pagrindinėmis priežastimis, kodėl einame su Juo. Grįžkite prie pagrindų, grįžkite prie esmės ir pradėkite kalbėtis tiesiog pasakodami Tėvui, kodėl Jį mylite ir esate tokie dėkingi Jėzui, už tai, kas Jis yra kaip Dievas ir todėl vertas būti garbinamas (bučiuojamas).

 

Beje; tai yra maldos ir garbinimo kalbomis grožis – tai mūsų dvasios, mūsų esmės dalis. Tiems, kurie dar nemoka „kalbėti kalbomis“, galite pastebėti, kad jei darysite tai, ką čia siūlau, susisieksite su savo giliausia širdies dalimi ir išreikšite savo meilę Tėvui, galite pastebėti, kad kalbate kalba, kurios niekada neišmokote – jūsų meilės ir dėkingumo išsiliejimas bus toks gilus, kad jį išreikšti bus lengviau nei jūsų žinoma kalba – ir Jis jus perjungs į kalbas, kad jūsų dvasia galėtų pilniau ir pilniau išreikšti jūsų bučinį Tėvui.

 

Dar vienas dalykas, kurio Tėvas laukia- kitą savaitę. Iki tol, palaiminimų,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com arba John@cwowi.org

Tarptautinė namų surinkimų konferencija Lietuvoje

 

Kviečiame dalyvauti tarptautinėje namų surinkimų konferencijoje Lietuvoje

 

Sveikinu visus,

Dažnai girdžiu žmones sakant, kad , kad mūsų konferencijos labai skiriasi nuo bet kurios kitos konferencijos, kurioje jie kada nors dalyvavo. Visi jie sako tą patį: dažniausiai konferencijos būna ilgos ir beasmenės, nuobodžios, dažnai tik emocijos ar tik informacija – bet mūsų konferencijos visada būna skirtingos. Kviečiu ateiti ir patirti patiems!

 Tai vyksta todėl,  kad mes priimame nedidelį dalyvių skaičių, kartu valgome  ir visi būname toje pačioje vietoje, taip pat dalinamės giliomis  dvasingomis ir praktiškomis įžvalgomis, kaip mes  suprantame Viešpatį ir Jo kelius. Pakankamai mažos konferencijos, kad leistų Viešpačiui judėti tarp mūsų, ir atlikti gilią asmeninę tarnystę, bet pakankamai didelės, kad žmonės susirastų daug naujų draugų, kurie sujungs jus su didesniu Viešpaties atliekamu darbu. Subalansuotos, sveikos, gyvenimą keičiančios – tikiuosi, kad prisijungsite prie mūsų!

Iki pasimatymo!

 

Džiaugiamės galėdami pranešti apie artėjančią Tarptautinę namų bažnyčių konferenciją su Džonu Fenu, kuri vyks Lietuvoje 2025 m. birželio 5 d. – birželio 8 d. Tai bus unikali galimybė užmegzti ryšį su namų bažnyčiomis Europoje, pasidalinti bendru tikėjimu ir gyvenimo patirtimi, taip pat pagilinti savo įžvalgas ir supratimą įvairiomis temomis kartu su Džonu Fenu, kuris žinomas kaip mokytojas ir kurio troškimas - atskleisti Dievo Tėvo kelius.

 

Konferencijos akcentai

📅 Data: 2025 m. birželio 5 – 8 d
📍 Vieta: Lietuva, Šilo g. 8, Stasiūnų k., Kaišiadorių r. (www.rokosodyba.lt)
💶 Kaina: 275 EUR asmeniui (kūdikiams iki 2 metų nemokamai), vaikams iki 12 metų – 100 EUR asmeniui. Yra galimybė dalyvauti 1dieną, kaina su pietumis ir vakariene  suaugusiam žmogui 50eu ,  Iškilus klausimams drąsiai rašykite mums elektroniniu paštu:   conferencelt2025@gmail.com

 

 

 

 

 Šis keturių dienų renginys skirtas suteikti galimybę turtingai ir artimai pabendrauti. Dalyviai turės daug laiko mokymuisi, apmąstymams ir bendravimui vienas su kitu. Nesvarbu, ar atvykstate iš Lietuvos, ar keliaujate iš užsienio, ši konferencija žada būti nepamirštamu įkvėpimo, augimo, dangiškojo Tėvo ir vienas kito pažinimo laiku.

Registracijos informacija:

Norint užsirezervuoti vietą, prašome registruotis el. paštu conferencelt2025@gmail.com. Mūsų organizacinė komanda – Deividas, Gerimantas, Kęstutis ir Wil & Ank – mielai padės iškilusiais klausimais ir pasirūpins, kad turėtumėte visą reikalingą informaciją.

Laukiame jūsų ir norime pasidalinti savo gyvenimo patyrimu su jumis!

p.s mokymai bus verčiami į lietuvių kalbą 

Rašykite mums.

2025 m. balandžio mėn. naujienlaiškis

 April 2025 Newsletter

 

Sveikinu visus,

 Ačiū už jūsų maldas už mus ir mūsų šeimą. Brianas ir toliau gerai atsigauna po nugaros operacijos, už ką esame labai dėkingi. Mums su Barbara viskas gerai,

kaip ir Chrisui.

  Artimiausiomis savaitėmis ir mėnesiais mūsų laukia tarnystės kelionės, o Chrisas visada mums rūpi. Būdamas psichiškai maždaug 4 metų, nors fiziškai jam 44 metai, jis klausia grupės namų darbuotojų, kada ateis tėtis. Penktadieniais jis sėdi ant savo lovos krašto apie 8 val. ryto ir šaukia darbuotojus,  žiūrėdamas pro langą, žinodamas, kad atvyksiu, ir klausia: „Ar čia jau yra tėtis! kai jis mato, kaip įvažiuoja mano automobilis. Keliaujant jis visada yra mūsų mintyse. Ačiū už jūsų maldas už jo ramybę.

  

Orlando konferencija, rugsėjo 20 d., žr. aukščiau.

 

Mes kviečiame nedidelį kiekį žmonių, kad išlaikytume intymumą, skiriame laiko  klausimams ir atsakymams, asmeninei maldai ir siekiame lankstumo tekėti su Viešpačiu.

 

Namų surinkimai

CWOWI kas mėnesį auga, kai pradeda kurtis namų surinkimai arba dalijasi senesni, atsiranda norinčių  būti kitų dalimi tame pačiame dvasiniame puslapyje. Didžiausias pokytis, kurį mačiau per pastaruosius 23 CWOWI metus, yra tas, kad žmonės nori turėti namų surinkimą, nes nori tikrų dalykų. Namų surinkimo bendrystės jie siekia ne dėl to, kad buvo įskaudinti auditorinio tipo surinkime, o todėl, kad nori apčiuopiamos tikrovės, randamos santykiuose Kristuje. Tai nuostabu.

  

KWOWI

 

Per pastaruosius porą metų visi matėme, kad pragyvenimo išlaidos išaugo, o tai ypač skaudžiai atsiliepia antrojo ir trečiojo pasaulio šalims. Tai reiškia, kad mūsų rėmėjų parama nesiekia tiek, kiek anksčiau, todėl ateinančiais mėnesiais pakeisime jų paramos išmokėjimo būdą.

 

 

Vaikų parama bus tęsiama, lėšos bus skiriamos vaikų surinkimo veiklai, o ne kiekvienai šeimai atskirai. Tokiu būdu galime sutelkti paramos lėšas, kad veiksmingiau pasiektume visus vaikus, turinčius maisto ir fizinių poreikių, Biblijos ugdymo ir panašių dalykų. Be to, kadangi mūsų remiami vaikai baigia pradinio lygio  paramą, , gauname daugiau prašymų dėl pagalbos vidurinėje, prekybos mokykloje ir kolegijoje. Galimybė sutelkti išteklius leis KWOWI ateityje būti lankstesniems šiems poreikiams.

 

 

Taip pat turiu pranešti visiems, kad mes turėjome nutraukti savo bendravimą su Edvardu Ugandoje, kuris nuo pat pradžių buvo mūsų pagrindinis lyderis. Deja, po kelių moralinių nesėkmių be pokyčių ar atgailos buvome priversti imtis šio veiksmo. Nežiūrėjome į tai lengvabūdiškai ir be įrodymų. Mes informavome Ugandos komandą apie įvairias vyriausybines ir agentūrų programas šioje vietovėje, kad vaikai toliau gautų priežiūrą, tačiau tai nebus teikiama su CWOWI ar KWOWI. Jei jis susisieks su jumis, atminkite, kad jis nebėra susijęs su CWOWI ar KWOWI. Aktyviems rėmėjams siunčiamas el.laiškus. Ačiū už jūsų maldas už Edvardą, jo žmoną ir šeimą, ypač šiuo sunkiu metu.

 

 Skirtumas tarp tikėjimo ir pasitikėjimo

 

Tikėjimas kyla iš Viešpaties apreiškimo. Iš malonės esame išgelbėti – malonė yra Dievo arba Jo plano apreiškimas. Petras gavo malonę, apreiškimą iš Tėvo, kad Jėzus yra Kristus. Kai jis tai ištarė, tai buvo tikėjimas. Nojus gavo apreiškimą apie potvynį ir nurodymus statyti arką. Tikėjimas buvo jo atsakas. Tikėjimas visada remiasi apreiškimu, pirmiausia malone. Tikėjimas yra mūsų atsakas į malonę.

 

 Viltis yra sielos, proto ir emocijų sritis. Malonė yra apreiškimas, ir tas apreiškimas verčia mūsų protą įsivaizduoti, kaip bus, kai... tai viltis.

 

 

Pavyzdžiui, Morkaus 5:26-28 moteris, serganti kraujavimu; „Kai ji išgirdo apie Jėzų... ji pasakė: „Jei tik paliesiu Jo drabužius, aš pasveiksiu.“ Išgirdusi apie Jėzų ir visus tuos išgijimus, ji turėjo apreiškimą, kad bus išgydyta, ir tai suteikė jai vilties. Tikėjimas buvo jos prisilietimas prie Jo drabužių kraštų – jos veiksmas, pagrįstas apreiškimu, suteikusiu jai viltį. Tikėjimas buvo atsakas.

 

 

 

Morkaus 10:46-52 aklas Bartmiejus stovėjo prie kelio ir „Išgirdęs, kad tai Jėzus iš Nazareto, jis sušuko: „Dovydo Sūnau (Mesijau), pasigailėk manęs“.“ Bartimiejus turėjo apreiškimą, kad Jėzus yra Mesijas, kaip ir Petras Mato 16-17: Tai suteikė viltį ir tikėjimą garsiai minioje vadinti Jėzų Mesiju. Jėzus jam pasakė: „Eik savo keliu, tavo tikėjimas išgydė tave“.

 

 

Hebrajams 10:16-20 mums sakoma, kad Dievas negali meluoti, todėl pažadėjęs Abraomui, kad jis taps galinga tauta, Jis prisiekė savimi. "Šiais dviem dalykais mes laikomės vilties, kuri yra  prieš mus ir  tarnauja kaip mūsų sielos inkaras, tvirtas ir saugus. Ji patenka į dangų už šydo, kur Jėzus jau nuėjo..."

 

 

 Viltis patenka į dangų, o tai reiškia mūsų sielą, vaizduotę, mintis, emocijas. Pirmiausia atėjo pažadas, kuris yra Dievo ketinimo apreiškimas. Apreiškimas (malonė) sukuria viltį mūsų sieloje, ir tada mes atsakome veiksmu, o tai yra tikėjimas. Štai kodėl „Tikėjimas yra dalykų, kurių tikimasi, esmė“. Pirmiausia atsiranda apreiškimas, tada atsiranda viltis, tada tikėjimas yra mūsų atsakas. Tą pavyzdį matome visoje Biblijoje, ir po šių eilučių Hebrajams 10 skyriuje jis patenka tiesiai į „tikėjimo salę“, 11 skyriuje – ir visi jie laikėsi to paties modelio. Apreiškimas, viltis, tikėjimo atsakymas.

 

 Visa tai reiškia, kad pasitikėjimas yra kitoks.

 

Pasitikėjimas yra pasyvus. Tikėjimas yra aktyvus. Tikėjimas yra mūsų atsakas į Dievo valios ar plano apreiškimą. Pasitikėjimas yra pasyvus, pagrįstas Jo ir Jo charakterio pažinimu iš praeities ištikimybės. Tikėjimas remiasi kažko, kas atsitiks, apreiškimu. Pasitikėjimas remiasi tuo, ką Jis jau padarė. Todėl pasitikėjimas yra ramus, tiksliai nežinodamas, kas nutiks, nes praeityje Jis įrodė, kad yra ištikimas.

 

 

Patarlės 3:5: „Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo protu“. Pasitikėjimas grindžiamas tuo, kad mes nežinome ateities, bet žinome, kad ir kas nutiktų, Jis bus ten, Jis tai kontroliuos, Jo aprūpinimas bus atskleistas, kai to prireiks. Mes pasirenkame NEsiremti savo supratimu.

 

 

Pasitikėjimas viską ir visiškai atiduoda Dievui. Pasitikėjimas yra pasyvus, tikėjimas yra veiksmas, pagrįstas konkrečiu apreiškimu. Patarlių 30:5 sakoma, kad Jis bus skydas tiems, kurie Juo pasitiki. Tai dažnai būna sunku, taip sakant, neutralioje būsenoje. Kuo daugiau ir geriau pažįsti Jį, darosi lengviau. Naujajame Testamente kalbama apie Viešpaties „įtikinimą“.

 

 

Romiečiams 4:21 apie Abraomą sakoma: „Būdamas visiškai įsitikinęs, kad tai, ką pažadėjo, Jis gali įvykdyti“. Paulius rašė II Timotiejui 1:12: „Aš pažįstu Tą, kuriuo pasitikėjau... ir esu visiškai įsitikinęs, kad Jis gali išlaikyti tai, ką jam patikėjau, iki tos dienos“.

 

 

Pasitikėjimas  veikia net tada kai savo jėgomis prieini liepto galą.  Tikėjimas yra: eik, eik, eik remdamasi apreiškimu – Nojus ir toliau stato tą valtį, nepaisant tų, kurie aplink tave netiki. Abraomas toliau eina į Pažadėtąją žemę, Jozuė žygiuoja po miestą. Tačiau pasitikėjimas yra pasyvus, pagrįstas tyliu patikinimu, nes esame visiškai įsitikinę, kad Jis padarys tai, ką Jis sako, ir kad Jis išsaugos tuos ir tai, ką Jam patikėjome. Ir tas pasitikėjimas ateina per Jo pažinimą.

 

 Mano pasiūlymas yra skirti laiko ir peržiūrėti Jo ištikimybę jums iki šiol. Jei dabar nebūtum su Jėzumi, ar būtum gyvas? Peržiūrėkite Jo ištikimybę. Hebrajams 11:11 sakoma; „Sara gavo jėgų pastoti ir pagimdė vaiką, kai buvo vyresnio amžiaus, nes pripažino ištikimu Tą, kuris davė pažadą. Spręskite apie Dievo ištikimybę savo gyvenime. Skirkite laiko  peržiūrėti savo patyrimą. Tada jūs taip pat augsite tikėjime ir pasitikėjimu, kuris atneš ramybę ir poilsį.

 

 

Pasitikėjimas atsiranda žinant kažkieno charakterį. Kaip Viešpats buvo šalia jūsų praeityje ir kaip Jis yra čia su jumis dabar, taip Jis bus ir ateityje. Ilsėkis tame. Remdamiesi Jo praeities ištikimybės įrašais, būkite visiškai įsitikinę, kad tai, ką Jis pažadėjo, Jis ištikimai vykdo.

 

  Ačiū, kad esate mūsų gyvenime!

 

  Laiminu!

 

Johnas ir Barbas, Brianas ir Amy.