Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2020 m. liepos 24 d., penktadienis

Ar mes einame tiesiai į dangų? 1(3)

John Fenn .Weekly Thoughts. Do We Go Directly to Heaven? 1(3) 24/07/20

Sveiki,
 Ši tema sukelia didelę painiavą tarp kirkščionių, ir manęs dažnai klausia apie tai, kas nutinka  krikščioniui po mirties. Paulius korintiečiams sakė: „Būti ne kūne  reiškia būti su Viešpačiu“, tačiau daugelis klauso kitų balsų, kurie juos supainioja.

Pagrindinis supratimas: Dvasios yra amžinos
" 9 Jau mūsų kūno tėvai mus bausdavo( ang. taisydavo, disciplinavo koregavo), ir mes juos gerbėme. Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume? Hebrajams 12: 9 teigiama, kad Tėvas yra dvasinių būtybių Kūrėjas. Mūsų kūno tėvai koregavo mus  kūne, o dvasių Tėvas koreguoja  mus mūsų  dvasioje.

Dvasių tėvas reiškia, kad jis yra angeliškų ir žmogiškų dvasių kūrėjas. Kadangi mūsų Kūrėjas yra amžina Dvasia, tai  ir tos dvasios, kurias Jis kuria yra amžinos. Mums gali kilti klausimas, kodėl Liuciferis ir jo angelai sukilimo metu nebuvo tiesiog „sunaikinti“; Iš dalies taip yra todėl,  kiek mums pasakyta šventraštyje, dvasios yra amžinos.

Liuciferis nenorėjo būti danguje, todėl buvo paruošta vieta *. Jis nebuvo „sunaikintos“, dvasių tėvas maloningai paruošė jam kitą vietą, kuri davė jam tai, ko jis norėjo (ji skirta ir žmonėms, kurie nori to paties); jo paties karalystėje nėra Dievo . * Apreiškimas 12: 8, Mato 25: 41

Judaizmas visada suprato, kad žmonės yra amžini
Žiūrėjau interviu su Izraelio politiniu lyderiu, jis kalbėjo apie skirtumą tarp judaizmo ir kitų religijų. Jis paaiškino, kad judaizmas yra gyvenimo religija, nes žydai pripažįsta, kad esame sukurti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, todėl kiekvienas žmogus turi tai, ką jis vadino „dieviškąja šviesa“, „dieviškuoju gyvenimu“. Tą šviesą, tą gyvenimą reikia gerbti nuo apvaisinimo iki mirties, ir net mirus kūnui su juo elgiamasi garbingai.

"Rabinai nepradeda  idėja apie  tą dalį savęs, kuris dingsta mirties metu. Vietoje to jie  teigia, kad nepaisant kūno žūties, svarbiausias kūne esantis asmuo vis tiek mėgaujasi egzistavimu, esančiu už kapo ribos, todėl jam reikia nuolatinės pagarbos ir tinkamo palaidojimo.  Laidojimo ritualas iš pradžių yra suplanuotas kaip k“vod ha- sutikimas, ir mirusiųjų  pagerbimas .“ Iš laidojimo apeigų  žydų ir krikščionių religijoje.

Luko 16: 19-31: Ką Jėzus pasakė
Jėzus mane mokė apie tai per pirmąjį „mokymo“ aplankymą, 1986 m. Spalio 1 d. Tai yra dviejų vyrų, gyvenusių ir mirusių, istorija. Vienas buvo blogas turtingas žmogus, kuris ignoravo elgetą, kasdien gulintį prie jo durų. Kitas buvo elgeta, kurio vardas buvo Lozorius.

Abu vyrai mirė, o jų kūnai buvo palaidoti. Turtingo žmogaus dvasia ir siela tuoj pat nuvyko į laikymo vietą, vadinamą pragaru, o Lozorius nuvyko į laikymo vietą, vadinamą Rojumi, dar vadinamą Abraomo prieglobsčiu ir Nelaisve . Toje vietoje teisieji mirusieji kurį laiką buvo laikomi „nelaisvėje“ iki galutinės aukos už nuodėmę, ir tada  jie gali būti perkelti į Dievo artumą.

Jėzus sakė, kad šie 2 vyrai ir toliau gyveno po to, kai jų kūnai mirė ir buvo palaidoti. Jie nenustojo egzistavę ir „nemiegojo“. Visiškai atsibudę ir gerai suvokdami savo buvimo vietą jie prisiminė vienas kitą ir savo gyvenimą žemėje, kalbėjo vienas su kitu ir išsaugojo visus savo pojūčius. Jėzus pasakė man , kad mūsų fizinių jutimų šaknys yra mūsų dvasioje. Jų žemiški  kūnai buvo mirę ir palaidoti, tačiau jie gyveno dvasioje / dvasios sferoje.

Kolosiečiams 1:13 mums pasakyta dėkoti Tėvui, kuris mus išvedė iš tamsos karalystės ir „perkėlė mus į Savo brangaus Sūnaus karalystę“. Mes jau esame dangaus piliečiai, todėl mirdami automatiškai einame į savo „gimtąjį miestą“ arba „gimtąją šalį“.

Ką sakė Barbaros senelė
Barbaros menonitė  močiutė buvo sulaukusi 90 metų ir tuo metu gyveno slaugos namuose, kur ji maždaug prieš metus persikėlė iš šeimos ūkio. Vieną dieną mes kalbėjomes apie Viešpatį ir ji pastebėjo: „Aš vis dar jaučiuosi kaip 17 metų mergaitė, kuri galėtų bėgioti po sodą fermoje“. Tada ji  tyliai pasakė, žvilgtelėjus į savo invalido vežimėlį: „Bet aplink mane pasikeitė mano kūnas“.

Tai, kad jos dvasia nepasikeitė per 90 metų, reiškia, kad jos dvasia nepasikeis po 100, 150 ar 500 metų. Jei jos žemės kūnas būtų galėjęs toliau gyventi, Barbaros močiutei šiandien būtų daugiau nei 135 metai - bet tai, ką ji pasakė būdama 90-mete, pasakytų būdama 35, 50 ar 150 - viduje ji vis tiek jaustųsi, kaip ta 17 metų mergaitė bėgiojanti fermoje. Mes esame amžini, bet mūsų kūnas keičiasi aplink mus. Mums nereikia šio žemės kūno, kad galėtume gyventi. Mes jau amžinybėje.

Taigi mintis, kad mirsime, o TADA niekur  neisime, yra visiškai klaidinga.

Viešpats ir  mirtis
Pasvarstykime apie Viešpatį ir Jo patirtį su mirtimi. Ar tą dieną Viešpats, miręs ant kryžiaus, tiesiog užmigo ar nustojo egzistavęs? Ne. Vagis, kuris atgailavo šalia Jo, taip pat:

"Tikrai sakau tau, šią dieną tu būsi su manimi Rojuje". Abu mirė ir tiesiog tęsė egzistavimą  Dvasios srityje. Mums sakoma, kad Jėzus nusileido į žemutines žemės dalis, o po prisikėlimo  nuvedė belaisvius  į dangų, todėl Rojus dabar yra dangaus dalis.

Dabar teisieji eina tiesiai į rojų danguje, kaip Paulius pasakė II korintiečiams 12: 2, 4: „... buvo paimtas į  trečiąjį dangų ... pateko į rojų ...“ (judaizme oras yra pirmasis dangus, kosmosas yra antrasis dangus, o kur gyvena Dievas, yra trečias dangus.

Tik prašau neleisk niekam žingsnis po žingsnio vesti tave į  dangų , nes Kristus jau yra tavo dvasioje, tu negali prie jo daugiau priartėti, nei jau esi Jame. Religinės formulės tik bando pagerinti tavyje esantį Kristų, tai yra beprasmiška, ir beveik  šventvagystė, kai teigia, kad tai daryti krikščioniška. Kristus tavyje yra šlovės viltis. Ilsėkis tame.)

Dabar prisiminkime , kaip apaštalas Jonas buvo paimtas į dangų Apreiškimo 6: 9-10  matė ten  daugybę tikinčiųjų, mirusių už savo tikėjimą. Visi šie kankiniai  iškeliavo tiesiai į dangų mirę ne savalaike mirtimi ir prisimindami savo gyvenimus, klausė Tėvo, kiek laiko jiems dar laukti, kol  bus atkeršyta. Mes esame tokie  patys žmonės šiame gyvenime arba mirus šiam žemės kūnui, mes tiesiog einame į savo pilietybės karalystę.

Iš tiesų Paulius buvo teisus sakydamas II Korintiečiams 5: 8: „palikti kūną reiškia būti su Viešpačiu“.

Bet kodėl žodis  „miegas“ naudojamas apibūdinti mirtį? Mes apie tai pratęsime kitą savaitę, iki tol laiminu,

John  Fenn

2020 m. liepos 13 d., pirmadienis

Kodėl 10 Įsakymų? 2/3 Legalizmo padariniai

John Fenn,   Why the 10 Commandments? #2 of 3; Effects of Legalism
July 10, 2020 

Praėjusią savaitę išsiaiškinome, kodėl Dievas davė Mozės įstatymą - nes pasaulyje buvo nuodėmė, tačiau iki tol niekas tiksliai nežinojo, kas yra nuodėmė. Kol Dievas nedavė tų absoliutų Mozei, nebuvo absoliučių standartų ir žinių apie tai, kas teisinga, ir kas neteisinga.

Dievas įsakė nežiūrėti į kito vyro žmonos ar dukters nuogumą. Dievas pasakė, kad jei tu esi atsakingas už ką nors, tai yra nuodėmė kaltinti ką nors kitą už savo elgesį. Dievas pasakė, kad neteisinga geisti savo artimo blizgančiojo vežimo, o reikia džiaugtis dėl jo ir būti laimingu  su savo 10 metų senumo modeliu.

Taisyklių laikymasis nenutiesė ir nenutiesia kelio į dangų
Turtingas jaunasis valdytojas teigė, kad nuo pat jaunystės laikėsi visų įstatymų, tačiau pripažino, kad neturi amžinojo gyvenimo - jis buvo teisus prieš Dievą ir žmogų, bet neturėjo Dievo gyvenimo.

Laiško Hebrajams autorius tai pasakė 7:19: „Nes įstatymas nepadarė nieko tobulu. Kita vertus, suteikia daugiau vilties, kuria artėjame prie Dievo “. Jei užaugote religiniuose namuose ar religiniame surinkime (bažnyčioje), supratote, kad niekada negalite būti pakankamai tobulu savo tėvui ar pastoriui, arba (manėte) ir  Dievui. Įstatymas nieko nepadaro tobulu. Niekada negali padaryti to, ką reikia padaryti, kad mama būtų laiminga. Kad tėtis būtų laimingas. Kad Dievas būtų laimingas.

Abelis ir Kainas atnešė aukas Viešpačiui. Abelis pakluso teisumui ir pasiūlė nekalto gyvūno kraują kaip savo nuodėmės padengimą, tačiau Kainas Dievui pasiūlė savo darbo vaisius - daržoves. Dievas priėmė kraują, bet ne daržoves.

Kainas dėl šios priežasties yra melagingų religijų tėvas. Visos kitos religijos yra žmogaus pastangos ateiti pas Dievą savo paties sąlygomis, išskyrus krikščionybę, kurioje Dievas atėjo pas žmogų savo sąlygomis. Dievas sako: „Atsisakyk savo kelių ir minčių (ir priimk manąsias ), nes mano keliai ir mano mintys yra aukštesni už tavo ...“ (Izaijo 55)

Taigi, jei krikščionis nori paveikti Dievą, duoda pinigų bandydamas paveikti Dievą arba ilgas valandas dirba surinkime, manydamas, kad Dievas tampa  tuo labai patenkintas ir dėl to  gali išgydyti jo mylimą artimą žmogų  - visi tie dalykai yra tokie pat, kaip Kaino, kuris  siūlė Dievui daržoves. Įstatymas nieko nepadaro tobulu.

Aš pasninkauju, nes noriu nuraminti save prieš Dievą, kad tapčiau jautresniu. Aš duodu todėl, kad pirmiausia atiduodu Viešpačiui patį save su meile, o paskui duodu  žmogui iš tos meilės. Aš tarnauju žmonėms, nes myliu juos, nes Kristus taip pat mirė ir gyveno dėl jų, kaip ir aš. Aš darau viską skatinamas  iš vidaus, o ne iš išorės.

Ką sakė Paulius:
Praėjusią savaitę citavau Paulių, kai jis sakė, kad įstatymas, legalizmas, suteikia nuodėmės pažinimą. Jis taip pat pasakė:

„… Nuodėmės jėga yra įstatymas“. I Korintiečiams 15: 56

Legalizmas  iš tikrųjų atveria duris nuodėmei, sustiprindamas bet kokį polinkį į nuodėmę mūsų gyvenime. Pažvelk į Kainą. Jis piktinosi Abeliu, kai jo atnaša buvo nepriimta - jis supyko ant savo brolio, o ne ant Dievo. Bandymas ateiti pas Dievą pagal savo teisinę struktūrą sustiprino nuodėmę jame.

Jūs žinote, kaip laikomasi dietos. Kuo daugiau kartojote sau, kad šiandien nevalgysite deserto, tuo daugiau galvojate apie desertą visą tą dieną. Senų laikų tarnautojas savo dienomis pastebėjo, kad surinkimuose, kuriuose daug pamokslaujama  paaugliams, apie susilaikymą nuo ikivedybinio sekso, tose kongregacijose buvo daugiausiai nėščių paauglių. Kuo daugiau jie pamokslavo prieš alkoholį, tuo daugiau girtuoklių buvo tarp jų narių. Gyvenimas pagal išorės įstatymą iš tikrųjų sustiprina nuodėmę jūsų gyvenime, nes jūs visada stengiatės pasiekti  tuos neįmanomus standartus, bet žlungate ir tampate silpnais

Legalismas matuoja tik išorinius dalykus
I Timotiejui 1: 8-9 Paulius pasakė, kad įstatymas yra geras, jei tu teisingai jį naudoji, tačiau įstatymas nėra skirtas teisiam asmeniui. Akivaizdu, kad žinant absoliučius dalykus, žinant, kaip turėtume ir neturėtume elgtis, yra vertybė. Tai yra vertinga.

Mūsų tikėjimas iš tikrųjų patvirtina, kad Dievo standartų įstatymas dabar yra mumyse Kristuje. Romiečiams 3:31 Paulius teigė, kad mūsų tikėjimas iš tikrųjų įtvirtina arba patvirtina įstatymo vertę. Kai nemeluoju, o sakau tiesą, darau tai todėl, kad Kristus padarė mane sąžiningu žmogumi, o ne todėl, kad Dievas pasakė Mozei, kad meluoti yra nuodėmė. Tačiau nemeluodamas aš įtvirtinu ir patvirtinu įstatymą.

Bet jei jūs gyvenate griežtai laikydamiesi taisyklių ir išorinių reglamentų pastolių, ir manote, kad Dievas to nori, užuot vaikščioję   su Kristumi, jūs tik pakenksite sau, nuvilsite ir Dievą, ir žmogų.

Romiečiams 4:15 sakoma: „Įstatymas sukelia rūstybę“, ir tai tiesa. Tie, kurie yra labai legalistiški, yra pikčiausi ir nelaimingiausi žmonės aplink mus. Jie turi pavyzdį to kas teisinga , ir  to kas neteisinga  ir labai supyksta, jei mano, kad kažkas neatitinka tų standartų - rezultatas yra rūstybė, tai sprogmenys, virimas viduje, pyktis, kuris vieną dieną prasiveržia.

Raidė žudo
II Korintiečiams 3: 6, 7, 9 Paulius apžvelgia kelis dalykus, iš kurių pirmasis yra šis; „... raidė žudo, bet dvasia teikia gyvybę“.

Kiekvienas, kuris užaugo legalistiniuose namuose, laikydamasis griežtų taisyklių, kurių sulaužydamos sukeldavo jūsų mamos ar tėčio rūstybę, žino, kad įstatymo raidė žudo. Tai žudo vaiko ryšį su tėvu. Tai užmuša surinkimo nario ryšį su bendruomene ir (arba) pastoriumi. Jei jis priima tokį Dievo paveikslą, tai  gali nužudyti asmens vaikščiojimą su Dievu.

Eil.7 jis įstatymą vadina „tarnavimu mirčiai“, o eil.9 – pasmerkimo tarnavimas“. Religinis gyvenimas pagal įstatymą žudo, suteikia stiprybės nuodėmei, sukelia rūstybę, smerkia, sukelia mirtį, todėl nėra skirtas teisiam žmogui.

Tačiau kiek milijonų žmonių per šimtmečius manė, kad Dievas nori, kad jie darytų visokius neįmanomus dalykus, kad dėl to Jam patiktų?

Kaip Abraomas viską pakeitė
Abraomas užaugo Mesopotamijoje, žemėje su dievais ir deivėmis kiekvienam tikslui ir kiekvienai progai. Jei norite, kad būtų palaimintas jūsų Einkorno ar Emmerio kviečių pasėlis (senovines kviečių rūšys, kurias vis dar galite nusipirkti net ir šiandien, beveik nepakitę nuo Abraomo laikų), Mesopotamijos gyventojas paimtų sėklos pavyzdį į šventyklą, aukotų vaisingumo dievui ar deivei, užsiimtų seksu su šventyklos prostitute, kad sudarytų sandorį, ir tikėtų, kad tokiu būdu  nuramino tą dievą ar deivę, kad jis/ji palaimintų šių metų derlių. Tokia buvo religinė teisinė sistema.

Kai Abraomas pažino Dievą, ši religinė sistema tapo paseno. Dievas išėjo iš amžinybės, kad galėtų užmegzti ryšį su žmogumi. Dievas, kuris sudarė sandorą su Abraomu, negalėjo būti papirktas. Jis negalėjo būti verčiamas, manipuliuojamas ir kontroliuojamas. Abraomas užmezgė santykiais pagrįstą religiją su nematomu Dievu. Biblija tai vadina tikėjimu. Tikėjimas veikia kai vaikščioji su Dievu. Tikėjimas yra mūsų atsakas į malonę.

Abraomo atrastas tikėjimas nevedė į  Dievo įvaizdžio formavimą pagal savo paties paveikslą  ir tai, ko norėjai gyvenime, bet buvo apie tai, kad jis pats  buvo įspraustas į Dievo įvaizdį ir į tai, ko Dievas norėjo gyvenime. Apie malonės ir tikėjimo pusiausvyrą rašysiu  kitą savaitę, iki tol, laiminu,

John Fenn

Kodėl 10 Įsakymų? 1/3; Kodėl Dievas nustatė taisykles

Why the 10 Commandments? #1 of 3; Why God Made Rules

Sveiki,
Pabaigiau seriją apie malonę klausdamas, kodėl Dievas davė įstatymą? Jei malonė įgalina, jei ji turi tikslą ir yra šventa, moko ir įtvirtina mūsų širdį, kodėl mums kažkada  reikėjo 10 įsakymų?

Štai atsakymas: nežinantys, bet kalti
Nuodėmė užklupo visą žmoniją, bet žmonės nežinojo, kas tai yra, kai jie nusidėjo, todėl negalėjo būti atsakingi:
 Vieno žmogaus dėka į pasaulį atėjo nuodėmė, o mirtis atėjo per tą nuodėmę, taigi mirtis praėjo visai žmonijai. Kol nebuvo duotas (Mozės) įstatymas, nuodėmė buvo pasaulyje, tačiau nėra jokios nuodėmės apskaitos, kai nėra įstatymo. Vis dėlto mirtis tebevaldė nuo Adomo iki Mozės (kai Dievas davė įstatymą), net ir tų, kurie nenusidėjo taip, kaip Adomas, gyvenime.  Romiečiams 5: 12–14:

Tai buvo Dievo problema - žmogus nusidėjo, tačiau net neįtarė, kas yra nuodėmė, todėl Dievas negalėjo iš nei vieno  pareikalauti atsakomybės.

Anksčiau, 4:15 Paulius padarė tą patį pareiškimą: „... kur nėra įstatymo, nėra nusižengimo“.

Žmonija žemėje neturėjo jokio standarto, kuris jiems pasakytų apie tai, kas teisinga ir neteisinga, nuodėmę ir gyvenimą - jie nusidėdavo ir mirdavo ir nežinojo kodėl. Ką Dievas turėjo padaryti?
Pagalvok apie tai. Nuo Adomo iki Nojaus dar niekas nesakė, kad yra absoliučiai teisingi dalykai  ir kas neteisingi. Tas pats ir su Abraomu - jis vaikščiojo su Dievu, bet Dievas niekada nedavė jam absoliučių nurodymų, kas  teisinga, ir  neteisinga sąrašo. Tas pats ir Juozapo bei faraono laikais. Mes laikome savaime suprantamu dalyku, kad vogti yra neteisinga, bet apie tai dar nebuvo žinoma tą dieną. Kas sakė, kad pavogti  kaimyno karvę yra neteisinga? Tu ir kokia armija?

Kas sako, kad neteisinga nužudyti  artimą ir paimti jo turtą? Tu ir kokia aukštesnė valdžia? Nebuvo nė vieno.

Apie tuos laikus Paulius kalbėjo Apaštalų darbų 15: 16–17: „...Ir mes jums skelbiame Gerąją naujieną, kad nuo šių tuštybių atsiverstumėte į gyvąjį Dievą, kuris sutvėrė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose yra’.
16 Praėjusiais amžiais Jis leido eiti visoms tautoms savais keliais.
17 Tačiau Jis nepaliko savęs nepaliudyto, darydamas gera, duodamas mums lietaus iš dangaus ir vaisingų metų...“
Ir Apaštalų darbų 17: 29-30 jis pasakė: „... mes neturėtume manyti, kad Dievas yra pagamintas iš aukso, sidabro ar akmens, pagal žmogaus atvaizdą. Anksčiau Dievas nepaisė tokio nežinojimo ... (vert.angl.)
Taigi Jis turėjo problemų - žmogus nusidėjo, žmogus stabmeldystėje, žmogus nežinojo apie nuodėmę ir teisumą, bet Jis negalėjo  jo laikyti už tai atsakingu. Ką Jis turėjo daryti?

Pristatome Mozę ir įstatymą
Paulius pateikia sprendimą Romiečiams 3: 10–19: „… kaip parašyta, nėra nė vieno teisaus, nė vieno. Niekas nesupranta, niekas neieško Dievo ...“ ir kad ir kas būtų pasakyta įstatyme, jis yra (duotas) tiems, kurie jam yra pavaldūs, kad visi pasaulio pasiteisinimai būtų nutildyti ir  visas pasaulis būtų atskaitingas Dievo akivaizdoje.

Romiečiams 7: 7 Paulius teigė, kad įstatymas suteikė žinių apie nuodėmę. Įstatymas apibrėžė žmonijai nuodėmę. Kadangi neišmanančios žmonijos gyvenime nuo Adomo iki Mozės nuodėmė buvo  nevaržoma, Dievas davė įstatymą žmonijai apibrėžti, kas yra nuodėmė, ir kas yra teisumas. Jis turėjo jiems apibrėžti, kas yra gerai, o kas - blogai. Dėl to visas pasaulis buvo kaltas, nes staiga pamatė savo nuodėmingumą. *

Tai buvo tarsi nuimama uždanga, nes prieš įstatymą jie nežinojo, kad yra teisinga ir neteisinga norma. Niekas galutinai nesakė, kad yra absoliutai: neteisinga meluoti, vogti, žudyti, geisti  kito žmogaus sutuoktinio ar turto ir pan.

Dievas davė Mozei įstatymą iš trijų dalių: Garbinimo įstatymas, kuris paaiškino, kaip nuodėmingas žmogus turi kreiptis į Dievą, dietos / sanitarijos įstatymas, kuris jiems liepė valgyti ir protingai elgtis, kad jie liktų laisvi nuo ligos ir negalios, ir moralės įstatymas, kuris pasakė, kaip jie turi elgtis vieni su kitais.

Šioms 3 kategorijoms prireikė 613 taisyklių (dažniausiai visi sutaria dėl tokio skaičiaus), kurias apibendrina 10 įsakymų, kurie yra suskirstyti į 2 skyrius: Dievas ir žmogus. Juos apibendrina 2: „Mylėsite Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, siela ir jėga, ir mylėsite savo artimą kaip save patį“. (Morkaus 12: 30–31)

Vėliau Paulius Gal 3: 19 ir 21: 3  pasakys, kad įstatymas buvo duotas dėl nuodėmės, ir jei būtų buvę galima duoti įstatymą, kuris būtų suteikęs gyvybę, Dievas būtų jį davęs.

Laiške Romiečiams matėme jo teiginius, kad įstatymas buvo duotas dėl nuodėmės, taip pat jo teiginį, kad jei amžinąjį gyvenimą būtų galima duoti įstatymu, taisykle, formule, Dievas būtų tai davęs. Jo mintis buvo ta, kad įstatymas neduoda nieko kito, tik parodo asmeniui, kad jie kalti. Tai nereiškia gyvenimo. Štai kodėl Paulius parašė I Timotiejui 1: 9:

„Įstatymas nėra duotas teisiam žmogui ...“ , priežastis ta, kad įstatymas buvo duotas žmonijai šviesti, kas yra nuodėmė, ir kad jie yra kalti dėl nuodėmės. Viskas. Pauliaus mintis yra ta, kad dabar duota malonė, todėl mes žinome, kas yra nuodėmė, turime atsakymą ir Jame esame taikoje su Dievu.

Kitą savaitę; Kodėl, gyvenimas  įstatymu savo šaknyje yra  bandymas manipuliuoti Dievu formulėmis, pareiškimais ir atlikimu pagrįstu tikėjimu, iš tikrųjų nepažįstant nei Jo, nei  Jo širdies.

Iki tol, laiminu,

John Fenn