Malonės supratimas 3(3) Įgalinanti malonė

John Fenn, Weekly Thoughs, Understanding Grace 3 of 3; Empowering Grace

Sveiki,

Aš rašiau, kaip malonė turi lūkesčius, tikslą ir turi ribas. Malonė yra visiškai malonės  davėjo širdyje ir yra šventa. Bet palaukite, yra dar daugiau!

Malonė taip pat įgalina. Dievas mus myli, o toje malonėje yra įgalinimas būti

viskuo, kuo galime būti kaip žmonės ir žmonės Kristuje.

Kai Paulius 2Tim 2: 1 pasakė Timotiejui :  „būk stiprus malonėje, kurią randi Kristuje Jėzuje“, jis jam nesakė, kad turi būti stiprus neužtarnautoje malonėje. Jis sakė, kad priimk  malonę suteiktą šiam gyvenimui ir būk stiprus toje malonėje.

Paulius rašė Rom12: 3; „Aš kalbu pagal man suteiktą malonę ... kiekvienam suteikiamas tikėjimo saikas (pagal malonę)“. Tikėjimas, kurį jūs turite, yra tiesiogiai susijęs ir proporcingas  malonei, kuri duota jūsų gyvenimui. Nemėginkite gyventi pagal kažkieno kito malonę  ir jų tikėjimo saiką. Toje malonėje ir tikėjimo saike, kuriuos jau turite, yra visi reikalingi įgalinimai.

Jei kada nors klausėte, kaip pastorius pamokslauja  kažkieno kito  pamokslą ir jam nesiseka,  jūs susimąstėte, kodėl tas pamokslas nebuvo toks pateptas, kaip tada, kai pamokslavo originalus mokytojas, štai kodėl: Kai tas mokytojas mokė, tai buvo  jo paties apreiškimas, jo paties malonė, jo paties tikėjimas.

Pastorius paėmė tą pačią žinią, bet niekada nepadarė jos savo žinia, nelaukė kol Tėvas  jam asmeniškai  tai apreikš, jis tiesiog kalbėjo iš sielos, kažkieno kito malonės tikėdamasis tokio pačio poveikio ir patepimo, kaip kito žmogaus atveju. Ne. Jūs galite kalbėti ir gyventi tik pagal jums suteiktą malonę, ir su ta malonė ateina tinkamas tikėjimo saikas.

Malonė visada įgalina malonės gavėją. Parsinešę į namus  gyvūną jūs suteikiate jam maisto ir pastogę. Jūsų vaikas taip pat įgalinamas jūsų malonėje įvairiais  būdais ir įvairiuose subrendimo lygiuose, nes malonė, kurią jam suteikiate, veda jį į pilnametystę ir sugebėjimą savarankiškai gyventi , būti produktyviu  jaunu suaugusiu. Jūsų kolekcionuojamas dalykas  įgalintas būti kolekcijoje tarp  specialių jums labai patinkamų daiktų. Malonė visada įgalina. Ji turi tikslą. Turi limitus, lūkesčius ir apribojimus. Šventume.

Malonė moko

Jei  jums dar reikia kažko, kad pasakytume, jog malonė įgalina mus gyventi šventą gyvenimą, Paulius šią tiesą taip įtvirtina:

„11 Nes gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms

12 ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio geidulių, santūriai, teisiai ir pamaldžiai gyventume šiame amžiuje, laukdami ...Jėzaus. „(Titas 2: 11–13.)

Malonė moko - bet ko? Atmesti  bedievystę ir pasaulietiškus geismus. Graikų kalbos žodis, išverstas čia kaip „mokyti“, iš tikrųjų yra žodis, reiškiantis „auklėti vaikus“ arba „mokyti vaikus“, kartu su drausmės idėja ir taisymu, jei to reikia vaikui. (paideuousa)

Malonė yra mūsų auklėtoja. Nuostabu. Ne įstatymas, ne legalizmas. Ne, jei mes darysime x, tada Dievas padarys y. Malonė moko. Kai mes susipainiojame ir Jis mums atleidžia, ta malonė mus įgalina ir moko kitą kartą daryti geriau. Štai kodėl Paulius rašė, kad jis vertino gyvenimo sunkumus, nes būtent tuose sunkumuose randasi malonės gelmės. Tarp sunkumų žmogus atranda įgalinimą Kristuje.

Aš girdėjau daugybę žmonių, kuriems teko ilgą laiką praleisti lovoje, arba jų gyvenimas buvo labai sulėtėjęs dėl sužeidimų ar ligų, liudijimų. Tie žmonės liudijo, kad  Viešpatyje jie turėjo tuo metu nuostabų laikotarpį -  kai kūnas silpnas, dvasia lengviau pastebima ir į ją greičiau reaguojama.  Tai yra pasninko privalumas, nes sustabdydami virškinimo procesą pamirštame kūno poreikius ir sutelkiame  dėmesį į dvasią.

Malonė moko: Mes turime išmokti malonės plaukti meilėje, džiaugsme, ramybėje, švelnume, kantrybėje, romume, gerume, o tai yra dvasios / Dvasios vaisius bet kurioje situacijoje.

Širdis sutvirtinta malonės dėka

Laiško Hebrajams užrašytojas sako  13: 9: „Nesiduokite suklaidinami įvairių ir svetimų (vert.angl.keistų) mokymų, nes gera, kai širdis sustiprinama malone, o ne valgiais, kurie nedavė naudos tiems, kurie jų laikėsi.“(vert.angl. ne aukomis, kurie nedavė naudos tiems, kurie jas aukojo)

Kadangi jis rašo apie malonę greta priešpastatydamas  „keistus mokymus“ ir „religinį legalizmą“, mes turime laikyti šias 2 klaidas kaip labiausiai kenkiančias  įtvirtinti širdį  malonėje. Širdis sutvirtinama malonės dėka.

Graikiškas žodis „įsitvirtinęs“ čia yra „bebaioo“ ir reiškia „vaikščioti ten, kur tvirta“, todėl tvirtas, patvirtintas, įsitvirtinęs. Malonė yra „vaikščioti ten, kur tvirta“. Gerai, kad širdis yra įtvirtinta, padaryta tvirta malone. Kitaip tariant, įsitraukimas į keistus mokymus ir legalistinius darbus nėra ėjimas ten, kur yra tvirta.

Keisti mokymai neįtvirtina širdies

Jokūbas rašė 3: 14-17, apibūdindamas žemiškąją išmintį (keistus mokymus) kaip keliančius sumišimą, sukeliančius priešiškas emocijas, pavydą, kartėlį ir sukeliančius susiskaldymą dėl savanaudiškų ambicijų tų, kurie moko tokios klaidos (Jie naudojasi tavimi). Jis sakė, kad išmintis yra žemiška, jusliška (kūniškos emocijos) ir demoniška.

Priešingai, jis sako, kad Dievo išmintis yra šventa dėl savo motyvo grynumo, sukuria taiką, yra pagrįsta ir švelni, kupina gailestingumo ir nešanti gerus Dvasios / dvasios vaisius, yra nedvejojanti ir neveidmainiška.

Yra kontrastas tarp demoniško mokymo, kuris išoriškai skamba taip, lyg atėjęs iš Dievo, ir mokymo iš Dievo, kuris sukuria taiką jūsų dvasioje. Vienas sukelia sumaištį (baimė yra susijusi su painiava) ir nesantaiką, kitas sukuria taiką. Hebrajams 13: 9 rašoma, kad nebūkite suklaidinti  netinkamo mokymo - širdis nėra sutvirtinama klaidoje, kuri sukelia tik baimę, sumišimą, nesantaiką ir kitus neramumus.

Legalizmas taip pat neįtvirtina širdies - tik malonė įtvirtina širdį

Kitas palyginimas, paminėtas Hebrajams 13: 9, yra aukos Dievui religinėje sistemoje. Jie taip pat neįtvirtina širdies. Tai yra kūniški darbai, į kuriuos žmogus įsitraukia galvodamas, ar  daro „x dalyką“. Dievui jis labiau patinka, ar to labiau nori Dievas, ar Dievas yra labiau linkęs atsakyti į „kai meldžiamasis „ypatinga malda“. Kartais žmonės grįžta prie įstatymų, nes jie yra saugūs ir yra sužeisti charizmatiškame pasaulyje, kur kartais atrodo, kad nėra taisyklių, etikos, sveiko proto ar moralės, kol kas nors nepasako „tai yra iš  Dievo“.

Paulius priekaištavo galatams 3: 1; O neprotingi galatai! Kas jus, kuriems akivaizdžiai buvo nupieštas Jėzus Kristus tarsi pas jus nukryžiuotas, apkerėjo, kad nepaklustumėte tiesai?  ...kad jūs palikote malonę ir paklusote (Mozės) įstatymui?  Graikiškas žodis  „apkerėtas“ yra „baskaino“ ir reiškia: „panaudoti valdžią kam nors su blogais ir netyrais motyvais, užkalbėti juos, apeliuoti į kažkieno tuštybę ar poreikį kad jais būtų galima manipuliuoti ir juos valdyti “. Tai asocijuojasi su pavydu.

Jis klausia jų, kaip atsitiko, kad pradėję Dvasioje su malone ir matydami Dievo stebuklus savo gyvenime, jie galėtų pereiti į legalizmą, nes pagal įstatymą jie nemato stebuklų ir nemato Dievo malonės - viskas tik jų darbai ir pastangos. Širdis nėra tuo sutvirtinama.

Širdis sutvirtinama malonės dėka. Malonė moko. Malonė įgalina. Malonė turi tikslą. Malonė yra 100% malonės davėjo širdyje. Malonė turi lūkesčius ir ribas malonės gavėjui.

Žmogus linkęs palikti malonę dėl legalizmo, nes malonė reiškia atsakomybės prisiėmimą už savo gyvenimą, tuo tarpu religinis legalizmas deda visas pastangas, kad gyvenimas būtų grindžiamas vykdymo principais, padiktuotais iš išorės, su pažadu, kad jei padarysi x, tada Dievas padarys y. Kitą savaitę pradėsiu naują seriją, kurioje klausiama, kodėl Dievas pirmiausia davė įstatymą?

Iki tol laiminu,

John Fenn

Malonės supratimas, tai nepriklauso nuo tavęs 2(3)

John Fenn, Understanding Grace 2 of 3; It’s not about you

Sveiki,

Praeitą savaitę dalinausi, kad meilė besąlyginę, bet malonė visada turi sąlygas ir lūkesčius.

Malonė visada turi apribojimus, taisykles, limitus. Netgi apie davimą našlėms Efeze, Paulius sako Timotiejui duoti tik toms našlėms, kurios neturi šeimos, kuri jomis rūpintųsi, ir toms moterims, kurios aktyviai savanoriavo ir tarnavo kitiems. Toms, kurie nori gauti kažką nieko nedarydami, Paulius liepia neduoti. Yra kvalifikacijos gauti malonei pirmoje vietoje, ir lūkesčiai, kai ją gauni. Tim5:9-13.

Malonė visada suteikiama su tikslu

Nebūna taip, kad malonė duodama be sąlygų ir lūkesčių. Net kai nusiperki mažą šuniuką ar kačiuką, ar pasiimi juos į namus, tu tikiesi gauti emocinės naudos iš jų. Kai tėvas leidžia vaikui turėti augintinį, vaikas paprastai pripažįsta malonės sąlygas ir pasižada:“ aš rūpinsiuosi juo, maitinsiu, girdysiu, valysiu, pažadu...:) Tikrai taip. Tėvai panaudos tai išmokyti vaiką atsakomybės. Malonė visada turi tikslą.

2Tim1:9 mes randame šį teiginį: „ Jis(Tėvas) išgelbėjo mus ir pašaukė šventu pašaukimu, ne pagal mūsų darbus, bet dėl savo tikslo ir iš malonės, suteiktos mums Jėzuje Kristuje prieš amžinuosius laikus.“( vert.iš angl.)

Malonė neduodama su tikslu, kad krikščionis gyventų nuolatinėje nuodėmėje. Nereikalaujama tobulumo, bet malonė tikisi augimo, progreso, ir kad vyks brendimo procesas. Šventas pašaukimas suteikiamas su tikslu.

Tai kad Jis suteikė man išgelbėjimą Kristuje prieš laikus amžinuosius pagal savo malonę, rodo mums, kad Dievas turi planą mūsų gyvenimui, dabarčiai ir dėl ateinančių amžių. Mes jau esame amžinybėje , nors dar gyvename žemėje, taigi Jo tikslas atsiskleis mūsų gyvenimuose palaipsniui ir visą amžinybę.

Nepavykusi malonė

Jei asmuo kuriam tu parodei malonę nepasiekia tikslo, dėl kurio ta malonė parodyta, tu nustoji jam tą malonę teikti. Kai Izraelis paliko Egiptą, jiems nepatyko pasiekti tikslo, dėl kurio buvo parodyta malonė. Kai jiems nepavyko 10-ą kartą, Viešpats Sk14:21-23 pasakė, kad riba peržengta į teismo pusę. (Praeitą mėnesį mokymo serijos buvo apie  pamokas, kurias jie turėjo išmokti: „Lobiai rasti dykumoje‘ ir kai kurios  didžios pamokos šiandienai.

Jėzus pasakė Mt5:39-41, jei tau suduos per vieną skruostą, atsuk jam ir antrąjį, bet ne daugiau. Jis pasakė, jei paims tavo apsiaustą, duok jam ir kitą, bet ne daugiau. Jis pasakė, jei  privers tave nueiti mylią, nueik dar ir antrą papildomai, bet ne daugiau.  Malonė turi ribas, o kai tos ribos peržengiamos,  mes nusprendžiame,  kad daugiau jokio s malonės tai situacijai.

Tu atlikai savo dalį parodydamas malonę. Dabar  jų eilė stovėti ar kristi jau pačių pastangomis. Kažkas, kas praeityje, leidžia jiems nuodėmiauti.  Kur nubrėžti tą liniją , kiekvienu atveju skiriasi, ir mes turime pasitikėti Viešpačiu, kai nustatome tą momentą.

Bet aš galiu sakyti remdamasis raštu , kad mes neturime aukoti savo pačių šeimos, finansų, emocijų, gerovės, stengdamiesi kitą padaryti geresniu. Paulius sako apie davimą kitiems 2Kor8:12-14:“ jei žmogus nori duoti, te duoda pagal tai , ką turi, o ne pagal tai, ko neturi, nes aš nenoriu, kad jūs būtumėte apsunkinti palengvindami jo poreikį...bet dabar šiuo metu iš savo apstybės, jūs galite duoti...“

Mes duodame tai, ką galime ir turime, ir neleidžiame, kad našta taptų nepakeliama, nes davimas  niekada neturėtų apsunkinti davėjo, tuo pačiu praturtindamas gavėją. Tai nėra malonė, tai reiškia, kad širdys elgiasi neišmintingai. Dievas turi būti jų šaltinis, jie turi stovėti ant savo dviejų kojų arba kristi. Jūs atlikote savo dalį prie to atsukdami papildomai skruostą, duodami dar vieną papildomą apsiaustą, nueidami dar vieną papildomą mylią.. Dabar jų eilė augti brandoje. Jei jie to nedaro, kalti ne jūs.

Malonė yra šventa

 Taip pat atkreipkite dėmesį, kad Paulius sakė, kad jis mus pašaukė „šventu pašaukimu ne pagal tai, ką padarėme, bet pagal savo paties tikslą ir malonę“.

Mūsų išganymo malonė yra šventa, - tai reiškia, kad tai yra kažkas ypatingo. Natūralu, kad kai tam tikram tikslui duodate ar skolinate pinigus savo šeimai ar draugui, tas santykis tarp jūsų ir jų yra ypatingas, šventas, žodyje. Malonė, kurią jūs jiems suteikėte, turi tikslą, ir jūs tikitės, kad jie pripažins ir įvertins jūsų padarytą darbą kaip ypatingą. Tai yra unikalus ryšys su jais ir jūs tikitės, kad jie tai įvertins. Tas pats pasakytina apie mus ir mūsų išsigelbėjimą, kuris atėjo tokia didele kaina. Tai šventa, ji yra šventa, malonė yra šventa, malonė turi šventą tikslą. Malonė nėra teikiama, kad galėtume sakyti „laisvė nusidėti“, o veikiau „laisvė daryti tai, kas teisinga, laisvė augti“.

Kai kas nors, kuriam suteikiate malonę, piktnaudžiauja malone, niekada nepasiekdami  tikslo, kuriam ji buvo suteikta, jie įrodo, kad nevertina to, ką padarėte, jiems nėra nieko ypatingo tame , tai parodo jų veiksmai. Jie nesupranta jūsų santykių kaip „šventų“, ypatingų, nepakartojamų. Tuomet jie kerta liniją teismui, ir  jūs juos nukertate nuo savęs. Nebegalima tęsti malonės dėl jų veiksmų. Jie tai patys sau padarė.

Malonė neturi nieko bendra su tavimi; tai ne apie tave

 Atkreipkite dėmesį, kad Tėvas davė mums Kristų prieš amžinuosius laikus. Jo malonė buvo suteikta anksčiau nei prasidėjo laikas. Tai reiškia, kad malonė 100% priklauso nuo malonės davėjo. Malonės gavėjas neturi nieko bendra. Malonės gavėjas negali vienaip ar kitaip paveikti davėjo, nes malonė yra davėjo širdyje. Malonė jums atleisti už kitų metų nuodėmę buvo suteikta dar prieš atsirandant pasauliui. Kryžius yra teisėtas būdas, kuriuo jis tai padarė prieš 2000 metų, tačiau Jo širdyje, buvo nuostata atleisti  buvo  dar prieš Pradžios knygos žodžius „pradžioje“.

Nesvarbu, ar tai meilė vaikui, augintiniui, ar kam nors, ką kolekcionuojate, jūs negalite paaiškinti, kodėl juos mylite, tiesiog darote. Širdies malonė jiems yra visiškai jūsų viduje - net jei tas vaikas ar augintinis daro blogiausią dalyką, kokį tik galite įsivaizduoti, jūs vis tiek juos mylite, nes mylėti juos įdėta tiesiog jūsų viduje. Tai malonė. Jie neturi nieko bendra su tavo malone ir meile jiems - tai tavo širdyje ir niekas to niekada negali pakeisti.

Dievas davė mums malonę su tikslu pagal Jį ir tik Jį. Tai visiškai priklauso nuo Jo ir nieko negali padaryti, kas atskirtų tave nuo tos meilės. Jūs taip pat negalite patobulinti tos malonės ir meilės.

Jūs negalite pakankamai greitai duoti, pakankamai šventai  gyventi , kad padarytumėte Jam įspūdį, nes malonė jums buvo suteikta dar prieš sukuriant pasaulį. Negalite priversti jo gailėtis net tada, kai Jis turi pakartotinai valyti jūsų  nešvarumus, nes malonė buvo jo širdyje dar prieš sukuriant kūriniją. Tai nėra religija, tai santykiai. Santykiai įgalina, religija riboja. Nuostabi malonė ... čia pratęsime kitą  savaitę, iki tol laiminu,

John Fenn

CWOWI 2020 gegužės mėn. Naujienlaiškis

Sveiki,

Pirmiausiai šiek tiek asmeninių naujienų – kelis kartus telefonu ir per Zoom‘ą kalbėjomės su Krisu, kuris vis dar uždarytas namų grupėje, bet atrodo, kad tvarkosi neblogai. Aš kalbėjau su Valstijos senatoriumi bei kitais pareigūnais, kad būtų pakeisti „vieno dydžio tinkantys visiems“ nuostatai, skirti slaugos namams ir namų grupėms. Krisas vis klausia mūsų ir darbuotojų, kada gi aš atvažiuosiu jo pasiimti. Protiškai jam maždaug ketveri, nors tikrasis amžius – 40, tad įsivaizduokite keturmetį, kuris laikomas atskirtas nuo mamos ir tėčio ilgiau nei du mėnesius, ir taps aišku.

Vis dėlto Tėvas kreipė mūsų žingsnius ir mes galėjome atlikti darbus virtuvėje bei skalbyklos kambaryje, kol Kriso nėra su mumis, juk namuose buvo tokia betvarkė. Darbininkai ateidavo ir išeidavo, visur buvo pilna dulkių, triukšmas ir panašūs dalykai, tai gi žvelgiant iš šio taško, gerai, kad jo nebuvo su mumis. Taip pat mes įgavome pasitikėjimą, kad jis gali pakelti ir ilgesnį išsiskyrimą. Pamokos mums ir jam.

Pirmadienį atėjo santechnikai ir prijungė vandenį virtuvėje, tai gi Barbara yra laiminga. Ji pradėjo dėlioti daiktus, kurie buvo sukrauti Kriso kambaryje ir mūsų svetainėje, į stalčius ir spinteles, valiooo! Pradedame jaustis normaliau. Aš turiu sukonstruoti rampą Kriso vežimėliui įvažiuoti į kambarį ir tai bus paskutinė šios dėlionės detalė. Koks procesas! Dėkojame  visiems, prisidėjusiems malda, finansinėmis dovanomis ir gerais linkėjimais – tai buvo dviguba nelaimė: tornadas, po to užliejimas vandeniu. O ant viršaus dar ir Covid 19, cha. Keliems mėnesiams mūsų lėkštėje buvo daugiau nei reikia – malonu, kad grįžtame į normos ribas.

Spalio mėn. konferencija

Spalio 8-11 Tulsoje bus mūsų Nacionalinė konferencija, kuri vyksta kas antrais metais, tai gi šiais metais! Ji numatyta Stony Creek viešbutyje ir konferencijų centre Broken Arrow viso regiono patogumui. Susisiekite su mumis, nes tai bus laikas, kuomet panirsime šlovinime, vyks mokymai, dalinsimės draugyste, sutiksime daug naujų draugų. Šis dvasinis susilietimas su kitais, esančiais tame pačiame dvasiniame puslapyje, yra vienas iš tų nejuntamų ypatingų dalykų, kurie vyksta.

Pranašiška

Man nepatinka dalintis dalykais, kuriuos Viešpats perteikia aplankymo metu, jeigu Jis pasakė: „Turi dėl melstis...“ Tačiau kartais pasaulis apvirsta aukštyn kojomis ir tada turiu pasitikėti žmonėmis, kad jie melsis taip, kaip turėtų. Tokiu būdu aš pasidalinsiu keliais dalykais, bet gana miglotai. Vienas iš tų dalykų yra JAV demokratų partija po rugpjūčio-lapkričio rinkimų, o kitas – patys rinkimai – viskas sklandu. Vieną dieną važiavau namo pro kiemą, kur ant tvoros kabojo Amerikos vėliava. Mano mintys pakrypo patriotizmo linkme, kai staiga įsikišo Tėvas: „Ateis dienos, kai patriotizmas bus naudojamas apibūdinti tiems, kurie paklūsta savo įgaliojimus peržengiančiai vyriausybės kontrolei – ir naudojamas prieš krikščionis ir konservatorius, kurie su tuo nesutiks. Jie bus apkaltinti, kad nėra patriotiški ir ateinančiomis dienomis vis labiau kaltinami už tai, kas vyks blogo tautoje.“

Jis man kalbėjo apie baimę. Taip pat kalbėjo, kad dvasia, veikianti žmones yra paplitusi visame pasaulyje, tai baimės dvasia, o ateinančiomis dienomis seks ir tautų pyktis. Dar yra ir daugiau, tačiau apie tai vėliau.

Kaip sakiau prieš tai, Jis dalinosi su manimi Izaijo 8: 12-14:

„Nevadinkite sąmokslu to, ką šita tauta vadina sąmokslu. Nebijokite to, ko ji bijo, ir neišsigąskite.

Kareivijų Viešpatį laikykite šventu, Jo bijokite ir prieš Jį drebėkite. Jis bus pašventinimas...“

Tai, ko jie bijo aš nebijau. Amen! Jis buvo ištikimas, kad išsaugotų mūsų gyvybę iki šiol, Jis ir toliau bus ištikimas!

Toliau Brainas pasidalins stipriu žodžiu.

Nuo Braino: Sveiki! Tiems, kurie manęs nepažįsta, esu Džono jauniausias sūnus Brainas. Aš prisijungiau prie CWOWI kažkokia prasme nuo pat pradžių, 2002. Amy, mano nuostabi žmona, tarnauja CWOWI nuo 2010. 2018 Viešpats nukreipė mane palikti karjerą teisėsaugoje ir prisidėti prie CWOWI komandos. Per pastaruosius du metus aš uoliai darbavausi antrame plane, palaikydamas savo tėtį ir Tinklą.

Praeitą savaitę, kuomet Tulsoje buvo pavasaris, pirmą kartą šiais metai gavome tornado įspėjamąjį ženklą (praeitą pavasarį mūsų regione jų buvo 5). Šio tornado įspėjimo metu ėmė kilti vėjas, žemai kabantys grūmojantys debesys greitai judėjo dangumi, ir lauke ėmė klykti įspėjimo sirenos. Man teko dalyvauti daugybėje tornado operacijų savo tarnybos metu Oklohomoje, nors esu kelias artimiausias ir praleidęs. Kas liečia mane, tas bauginantis chaosas buvo beveik malonus. Man atrodė, kad kaukiančios perspėjimo sirenos nori atkreipti dėmesį į  gamtos ir Kūrėjo didybę.

Mano trys dukterys: Elija (13), Hailey (11) ir Hannah (4) nebuvo tokios ramios. Audrai intensyvėjant, jos dalinosi savo baime viena su kita. Kaip prieštara baimei aš buvau tas balsas tamsoje ramiai joms sakantis apsiauti batus, pasiimti žibintuvėlius, pasiimti antklodes ir eiti į sandėliuką po laiptais. Kai tik jos imdavo pasiduoti baimės kontrolei, aš pertraukdavau jų paskutiniojo teismo nuojautos mintis, jas paguosdamas ir nuramindamas.

 Audra praėjo, o mergaitės išmoko, dar kartą, pasitikėti savo tėčio balsu. Panašiai, kaip mano trys mergaitės tornado įspėjimų metu, mes pasaulyje taip pat girdime daug balsų, kurie dalinasi savo baimėmis. Įsibaiminę visuomenės informavimo priemonių, kaimynų, draugų, šeimos, ar kažkurio vadovo balsai gali pakelti baimės lygį tiek, kad mums padarytų įtaką. Kaip aš, kad audros metu buvau nusiraminimo ir ramybės balsas savo mergaitėms, krikščionių kūnui tuo balsu yra Jėzus. Turime atpažinti baimės balsus mūsų gyvenime ir susitelkti į raminantį Jėzaus balsą. Savo tinklalapyje matome, kad visame pasaulyje, Dievas juda tarp tų, kurie šiuo audros metu įsiklauso į Jo balsą.

 „Pabudęs Jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!” Tuojau pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.

Jis tarė jiems: „Kodėl jūs tokie bailūs? Ar vis dar neturite tikėjimo?” Juos apėmė didelė baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi Jis toks? Net vėjas ir ežeras Jo klauso!” – Morkaus 4: 39-41

Brainas

Brainas ir Amy yra tikras palaiminimas mums ir mūsų tarnavimui  Viešpatyje.

Dėkojame už jūsų nenutrūkstamą dosnumą, meilę ir palaikymą – meldžiamės už jus ir jūsiškius, diena po dienos stebėdami Jo ištikimybę.

John  & Barbara

www.churchwithoutwallsinternational.org ir rašykite man cwowi@aol.com

CWOWI 2020 balandžio mėn. Naujienlaiškis

Sveiki,

Dėkojame, kad meldžiatės už Krisą: Atrodo, kad jis tvarkosi pats vienas, tik klausinėja, kodėl tėtis negali atvažiuoti ir jo pasiimti. Nors žino, kad žmonės serga, tačiau namų vadybininkė sakė, kad jis kelis kartus jai sakė: „Tėtis neserga, jis atvažiuos manęs pasiimti.“ Mums kalbantis šis klausimas užima daugiausiai vietos. Namų grupė stengiasi savo gyventojus užimti, tačiau jie vis tiek daug laiko praleidžia vieni.

Glumina tai, kad namų grupė gali savo gyventojus išsivežti pasivažinėti autobusu, tačiau jei aš jį pasiimčiau į tokią pačią kelionę, sugrįžęs jis turėtų 14 karantino dienų praleisti uždarytas savo kambaryje. Aš kalbėjausi su visais, pradedant  JAV senatoriumi, baigiant Oklohomos valstijos sveikatos vadovais, pradedant teisininkais, baigiant vietiniais lyderiais. Visi sutinka, kad federalinė valdžia turėtų pripažinti, jog emocinė sveikata yra tokia pat svarbi, kaip ir fizinė, o ypač tiems, kurie nesupranta, kas ta pandemija.

Tuo tarpu, darbai mūsų namuose tęsiasi – vandens nutekėjimas virtuvėje buvo reikšmingas, tad turėjome pakeisti grindis, spinteles, klojinį. Draudimas padengė apie pusę sumos, ir mes esame dėkingi, kad sulaukėme pagalbos dėl likusios sumos. Dėkojame Jums!

Bandome atlikti ir privažiavimo į kambarį, skirtą Krisui, darbus, bei tvarkyti virtuvę, ir tikimės visa tai baigti per kitas dvi savaites. Dar kartą dėkojame už jūsų maldas ir finansinę pagalbą visuose šiuose darbuose, nes mums tai buvo sunkus laikas įvairiais lygmenimis.

Aš nebijau to, ko jie bijo:

Izaijo 8:12-14a: 

 „Nevadinkite sąmokslu to, ką šita tauta vadina sąmokslu. Nebijokite to, ko ji bijo, ir neišsigąskite.

 Kareivijų Viešpatį laikykite šventu, Jo bijokite ir prieš Jį drebėkite.

 Jis bus pašventinimas...“

Tie balsai gali būti reikšmingi, tačiau tai, ko kiti bijo, manęs negąsdina, kadangi aš garbinu Viešpatį, ir Jis yra mano pašventinimas. Bent du kartus aplankymuose Viešpats man sakė: „O kas gi tau? (Kitą kartą Jis pasakė : „Ką tu su tuo turi bendro?“) Tu turi būti Tėvo reikaluose.“

Tai tinka kiekvienam iš mūsų – štai ką Tėvas pateikia mums prieš akis. Į tai turėtumėm būti susitelkę. Tai yra mūsų kryptis. O kiti balsai? Tai įdomu, kažkaip su mumis susiję, tačiau nebaisu, nes Jis tai numatė iš anksto ir ten turėtų būti išlaikyta ramybė .

Filipiečiams 4:6-7 Paulius sako, jeigu mes sekame jo nurodymais maldoje, maldos pabaigoje patirsime ramybę. Daug kas nežino, kaip  prašyti Tėvo, tai gi jaučiasi lyg būtų užsikrovę naštą ir susirūpinę, kai ištaria „Amen“, nors pradėjo nuo „Tėve...“

Paulius 6 eilutėje sako „Niekuo nesirūpinkite.“ Su šia baime turime susidoroti pirmiausiai.   Atsikratykite baimės, net jei tai užtruktų visą dieną, savaitę, savaites, tik paskui prašykite. Niekuo nebūkite susirūpinę, nebijokite. Tik tada, kai paklusite įsakymui nieko nebijoti, Paulius sako, galite pateikti savo prašymus ir padėką Dievui. Padėką. Nebandykite Jo išjudinti ar įtikinti, arba padaryti įspūdį.

Ir kai jau būsite susitvarkę su baime ir susirūpinimu, atverkite burną ir prašykite, tik tada galėsite tyra širdimi ir nesavanaudiškai jam dėkoti. Tik TADA, kaip sako 7 eilutė, Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, „saugos“ jūsų širdis ir mintis.

Graikiškai žodis „saugoti“ reiškia veikti, kaip sargybinis, gvardietis: „aktyviai parodyti visas gynybines ir puolimo priemones, kurias būtina saugoti.“ Kitaip tariant, ramybė gali būti ir gynybiška, bet taip pat gali būti IR puolanti, agresyviai nusiteikusi prieš liepsnojančias priešo strėles, šiame kontekste, prieš baimę ir susirūpinimą.

Tačiau jūs turite išlaikyti ramybė, turite už ją pakovoti. Hebrajams 4:11 sakoma „Tad stenkimės įeiti į Jo poilsį“. Turite kovoti su baime ir susirūpinimu, kad įeitumėt į Jo poilsį, ir tik tenai galėsite apginti savo ramybę, savo poilsį. Tik išmokite, kaip tai padaryti. Vaikščiokite su juo ir prisiimkite užduotį išlikti ramybėje.

Brangus tikėjimas

Kai kas prisimena, kuomet praeitą gruodžio mėnesį mane aplankė Viešpats, Jis sakė, jog greitai ateis laikas, kuomet kai kurių tikėjimas taps jiems „brangus“. Manau, kad dabar mes esame paskutinėje dalyje. Kuomet laisvė lankytis tarnavimuose pastate arba fiziškai susitikti su kitais bus patraukti, bus pašalinti ir  2  pagrindiniai šios tarnystės elementai: garbinimas ir Žodis.

Pakankamai išalkęs žmogus ims pats garbinti, kurti savo garbinimo giesmes, kylančias  iš širdies, taip pat nupūs nuo Biblijos dulkes ir ims ją skaityti. Dalyvauti garbinime nuotoliniu būdu arba gauti peno nuotoliniu būdu tai ne tas pat, kaip pačiam vienam garbinti ar skirti laiko Žodžio nagrinėjimui. Šis laikas gali būti skirtas atsiribojimui, ir garbinimui, savarankiškam Biblijos, padėtos ant lentynos, skaitymui – ne iš telefono programėlės – tačiau ant popieriaus ir rašalu parašytos Biblijos, kurioje praeitais metais kažką pasižymėjote ir pabraukėte ištraukas. Iš naujo atraskime senus ir seniai pažįstamus būdus.

Žodynas žodį „brangus“ apibūdina taip: „Didžiai vertingas objektas, medžiaga arba ištekliai, kažkas, ko negalima švaistyti nei elgtis neatsargiai.“

Gyvename laikais, kai daugelis suvokia, jog jų tikėjimas jiems yra brangus. Kaip parodysime  savo pagarbą, pagarbų požiūrį savo tikėjimui ir vaikščiosime su Viešpačiu? Laiko leidimas su Juo atspindi šias vertybes. Vaikščioti ir kalbėtis su Juo, kur tik beeitumėte, daro stebuklus... savo viduje galite išgirsti jo ramų, tylų balsą apie dalykuose, kuriuos pastebite savo kelyje, kuriuos Jis duoda, kad jus laimintų, ir pan. Vertinkite šį laiką. Tai ką turime Jame yra brangu.

Gyvename kultūroje, kur dauguma atėjo pas Viešpatį paprasčiausiai pridėdami Jėzų prie savo gyvenimo, prie savo dienotvarkės, bent iš dalies tam, kad jų gyvenimas taptų geresnis, o ne atiduodami savo gyvenimo Jam, kad elgtųsi su juo pagal Savo valią. Dabar laikas ištirti savo širdis – ar mes tik pridėjome Jėzų prie savo gyvenimo, ar Jam atidavėme savuosius? Tam, kad iškeltum tikėjimą savo širdyje tiek, kad jis taptų brangus, reiškia ieškoti žmonių, kurie taip pat laiko savo tikėjimą brangiu ir vertingu. Štai kur įžengia santykiais paremtas tikėjimas, ten kur to paties tikėjimo žmonės tampa mūsų patikimiausiais ir brangiausiais draugais. Žvelgdami į juos, matome Kristų ir nepastebime skirtumų, kadangi mūsų bendras tikėjimas toks brangus. Šiuo metu ieškokime to. Investuokite į šiuos santykius. Esame vieni kitų ištekliai.  

Taip pat noriu jums priminti apie mūsų spalio mėnesį vyksiančią konferenciją Tulsoje – ši izoliacija baigsis ir mes vėl planuosime ateitį – spalio  8-11, informacija yra mūsų tinklalapyje. Dar kartą dėkojame, kad esate mūsų gyvenimo dalis!

John & Barb

www.churchwithoutwallsinternational.org ir rašykite man cwowi@aol.com

Malonės ribų supratimas. Malonės ribos1(3)

John Fenn. Weekly Thoughts. Understanding the Limits of Grace #1 of 3; The Limits of Grace

Sveiki,

 Aš dažnai sakau tai, kad būtų aiškus skirtumas tarp teismo, gailestingumo ir malonės:

 

Teismas yra gauti tai, ko nusipelnei.

Gailestingumas -tai negauti to, ko nusipelnei.

Malonė gauti tai, ko nenusipelnei.

Daugelis moko, kad malonė yra gauti tai, ko nenusipelnei, bet tai tik ta „šilta ir pūkuota“ malonės dalis. Meilė yra besąlyginė, bet malonė visada turi sąlygas. Daugelis to nežino arba nemoko, todėl Kristaus kūne atsiranda labai išbalansuoti mokymai ir supratimai.

Žmonės mano, kad malonė reiškia laisvę, taip ir yra. Malonės laisvė nereiškia laisvę daryti, ką tik nori, kas mums patinka, bet laisvę tarnauti Viešpačiui. Dievas liepė Mozei pasakyti faraonui; „Leisk mano žmonėms eiti, kad jie galėtų man tarnauti“. Ne tik išvesti juos iš vergijos į laisvę vardan laisvės, bet padaryti laisvais, kad jie galėtų vaikščioti su Dievu. Išėjimo 7:16

Malonė visada turi sąlygas. Jūs galite mylėti savo šuniuką besąlygiškai, tačiau jūsų malonė jam turi sąlygas. Tam tikru metu jūs tikėsitės, kad jis nustos sisioti  namuose, nustos kramtyti pagalves,  kandžioti žmonėms, kurie užeina į jūsų namus, kulnis,  Malonė tikisi, kad jis užaugs. Galite mylėti savo vaiką besąlygiškai, tačiau tikitės iš jo tam tikrų dalykų. Meilė yra besąlygiška, bet malonė - ne. Malonė visada turi sąlygas.

Malonė turi ribas

Kiekviename malonės pavyzdyje, sutinkamame šventame rašte,  nurodomos tos malonės sąlygos ir apribojimai. Visko, kas susiję su išgelbėjimu, pagrindas yra ši tiesa:

Jono 3: 16: „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, kad visi, kurie Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“.

„Dievas taip myli pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų“, tai yra malonė, sąlyga yra tokia: „Kad visi, kurie Jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“. Pasekmės aiškios; Dievas tave myli, todėl Jis atsiuntė Jėzų; Jei nepriimate malonės tikėdami Jėzumi, neturėsite Dievo gyvenimo. Dievo meilė yra besąlygiška, išganymo malonė - ne. Yra pridedamos sąlygos. Išganymas ateina per Jėzų.

Pasvarstykite; turtingas jaunasis valdytojas buvo pakviestas tapti Jėzaus mokiniu - tai buvo malonė. Sąlyga buvo ta, kad jis turėjo viską parduoti ir atiduoti vargšams. Jis norėjo tik „šiltos ir pūkuotos“ malonės ir pasitraukė, kai jam buvo pasakytos tos malonės sąlygos.

Malonė turi lūkesčių

Malonė visada reikalauja iš malonės gavėjo elgtis atsakingai su jam siūloma malonė. Malonė turi ribas ir tai atskaitomybė.

  

Jei tėvas atiduoda automobilio raktus savo 16 metų amžiaus vaikui, tai yra malonė. Tačiau tėtis tikisi iš jo, kad jis bus namuose 9 val. (21 val.), kad automobilis bus švarus ir nesugadintas, ir tai  yra šios malonės tikslas ir apribojimai. Peržengęs liniją ten, kur baigiasi malonė,  16-metis sulauks teismo. Gal būt  savaitę negaus automobilio, gal visai negaus jo, o gal dar blogiau.

Išganymo malonėje yra lūkesčių augti Kristuje, norėti su juo vaikščioti, pažinti Tėvą, būti morališkai teisiems. Malonė turi lūkesčių.

Jei tas 16 metų vaikas sutinka malonę atsakingai elgdamasis, jis niekada nematys „piktosios savo tėvų  pusės“ .

Tikimasi, kad darbuotojas turi būti biure 8 valandą ryto, tačiau jis nuolatos pasirodo apie 8:30. Bosas ir bendradarbiai pastebi ir suteikia jam malonę tam laikui, tikėdamiesi, kad jis pakeis savo elgesį. Jei jis to nedaro, jis gauna žodinį įspėjimą, tada rašytinį įspėjimą, kuris vis dar yra malonė - taigi jis gali sužinoti, kad malonės laikas artėja prie pabaigos. Jei jis nepriima malonės…, jis patiria teismą ir praranda darbą.

Hebr 12:15 sakoma: „... kad niekas neprarastų Dievo malonės ...“ Tai rodo, kad malonė yra pratęsta, tačiau įmanoma, kad šios malonės darbas mūsų gyvenime bus nesėkmingas. Tas šešiolikmetis su šeimos automobiliu gali prarasti jam parodytą malonę. Darbuotojas gali prarasti malonę, jei jis atsisako ateiti į darbą 8.00 val., kaip tai daro visi kiti.

Malonę galima prarasti, jei nepaisome malonės siūlomų ribų ir nedarome tai, kas teisinga (ji visada reikalauja augti, kaip žmogui ir krikščioniui). Jei mes neatitiksime tos malonės sąlygų, galime prarasti malonę, prarasti galimybę augti ir dėl to patirti to pasekmes. Jėzus pasakė apie moterį, pavadintą Jezebele, Apreiškimo 2:21: „Aš daviau jai laiko atgailauti dėl jos amoralumo, bet ji to nenori“. Ir dėl to ji patyrė pasekmės.

Jud4 kalba apie tariamus krikščionis, kurie: „... Dievo malonę pavertė  licencija nuodėmei“.

Daugelis yra pavertę Dievo malonę licencija *nuodėmei  (* graikų kalba: neištikimybė, atviras nepadorumas). Kai kurie pasinaudoja Dievo malone skelbdami „ hyper “malonę“: jokios nuodėmės, jokios atskaitomybės, o tai neteisinga. Jie mato tik malonėje išplėstą laisvę, nepripažindami, kad malonė turi tikslą, ribas ir pasekmes.

Yra sena 1-ojo amžiaus klaida, kurią matome ir mūsų dienomis, nes žmonės nepasikeitė ir demonų taip pat. Ji vadinama „gnosticizmu“, kuris reiškia „žinoti“. Ankstyvieji krikščionys, kurie susidūrė su savo senu nuodėmingu elgesiu, bet nenorėjo drausminti savęs, kad nugalėtų tas nuodėmes, pradėjo taip galvoti: „Dievas padarė mane tokiu“, jie ėmė galvoti, kad gali gyventi, kaip nori, ir Dievas su tam pritars.

Esminis įsitikinimas (kilęs iš pagoniškų kultų) buvo tas, kad materija yra blogis, ir natūralus pasaulis yra blogis. O būti dvasingam yra gera. Kadangi Kristus sumokėjo už nuodėmes, jie buvo malonėje ir laisvi gyventi kaip nori, nes natūralus pasaulis ir jų žemiški kūnai -blogis, taigi praeis.  Jie laisvę atrado dėl „žinojimo“, kad jų kūnas yra blogis, o dvasia atgimusi iš naujo ir yra gera, todėl jie galėjo laisvai gyventi nuodėmingą gyvenimą, nes jie žinojo, kad „Kristus“ yra kiekvieno  viduje, o natūralus pasaulis vieną vis tiek dieną praeis. Skamba pažįstamai? Gnosticizmas panaikina atskaitomybės reikalavimą savo kolegoms ir Dievui, nes jie „žino geriau kaip reikia“.

Kai kurie tada ir dabar ignoruoja laiškus ir Jėzaus žodžius, kurie liepia mums išpažinti (pripažinti) savo nuodėmes ir „kaltes“ Dievui ir vienas kitam, kad pateisintų savo nuodėmingą elgesį. Atgaila yra vienas iš pagrindinių Kristaus mokymo principų * ir pirmasis  žodis apie išganymą. Jei sakote kitaip, Dievo malonė virsta  nuodėmės licencija. * Hebrajams 6: 1-2; Apd 2, 38, Mato 18: 15-16, Jokūbo 5: 16, I Jono 1: 7–9.

Malonės nesupratimas , kuri visada turi ribas ir apribojimus, taip pat leidžia pasinaudoti daugeliu  gero norinčių krikščionių. Jie ne kartą parodo malonę šeimai ar draugui, tačiau gavėjas niekada nenaudoja tos malonės norėdamas pakeisti savo gyvenimą, pakeisti savo situaciją – jis tiesiog įklimpsta  į nuodėmę dar daugiau. Krikščionys, nesuprantantys malonės, mano, kad Dievas nori, kad jie duotų ir duotų, kol jie bus palaužti ir išsekę. Jie jaučiasi atsidūrę tarp to, ko iš tiesų Dievas nori, kad jie darytų,  ir to priekabiaujančio draugo ar šeimos nario.

Čia pratęsiu kitą  savaitę su tuo, kad malonė skirta mus išmokyti ir įgalinti ... Iki tol laiminu.

John Fenn

Nustebsite, ką sutiksite danguje? Karališkieji ir ne karališkieji karalystėje 4d.

John Fenn .Weekly Thoughts. Surprised Who is in Heaven? Royals and Non-Royals in the Kingdom, 4(4)

  

Sveiki,

Mes esame karalystės, o ne parlamentinio valdymo, ar respublikos piliečiai

Karalystėje yra karalius ir karaliaus šeima, kurie yra karališkieji, taip pat ten yra ir kiti paprasti piliečiai.

Mes turime karalių, vardu Jėzus. Jis valdo karalystę, savo Tėvo karalystę, todėl jie turi šeimą, -tai mes. Pagal Efeziečiams 1: 1-8, mes  esame įsūnyti į šeimą per Jėzų ir taip pat esame gimę šeimoje. Kad suprastume, kad esame karaliaus vaikai, ir todėl karališkieji, pažvelkime į jo originalius ketinimus  Izraeliui.

Planas Izraeliui

Dievas kalbėjo Izraeliui Iš19: 5–6,  Jis norėjo, kad jie būtų brangiausia tauta, aukščiau visų žmonių, kunigų karalystė, šventa tauta. Jis norėjo, kad tautos pažintų Jį per karališkąją Izraelio tautą. Jie turėjo būti teokratai - Dievo valdoma tauta. Jokiai kitai tautai Jis nepasiūlė to kvietimo. Kitos tautos galėjo pažinti Jį per Izraelį, aukščiausią žemės tautą, nes Dievas buvo su jais Sandoroje, - ir jokių kitų.

Jie turėjo būti karaliai, tačiau jiems nepasisekė, jie atmetė savo tautinę kunigystę ... Bet Dievas turėjo savo planą, kaip turėti  ypatingą tautą virš visų kitų, kunigų karalystę, jis kreipėsi į (pirmiausia) į Izraelio žmones, po to į pagonis. ). Atkreipkite dėmesį pastaba Petro 2: 9:

„Bet jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatinga Dievo nuosavybė ...“ Būtent tai, ką Dievas pasakė Izraeliui,  Išėjimo 19: 5-6. Bet dabar mes, jūs ir aš, tapome ta karališkąja Dievo kunigyste, kuriai buvo duota užduotis paskleisti tautoms Dievo pažinimą taip, kaip Izraeliui prieš mus ...

Galų gale jo planas pavyko, kaip patvirtina Petro žodžiai Apreiškimo 1: 6 ir 5: 10: „Jis padarė iš mūsų Dievui kunigų karalystę“. Mes esame karališkieji. Štai kodėl Paulius I Korintiečiams 6: 2 rašė, kad mes teisime (valdysime, administruosime) ateinantį pasaulį ir angelus. Karališkieji valdo ne karališkuosius.

Karališkieji turi prieigą prie savo Suvereno, kiti ne. Mums liepiama drąsiai ateiti prie sosto. Mums sakoma, kad esame gimę ir įvaikinti Karalystėje. Jūs ir aš dabar esame karališkieji, ir  turime taip gyventi. Mes turime autoritetą išvyti piktąsias dvasias naudodami Jo vardą - kodėl? Kadangi esame Jo šeimos dalis, galime naudoti Jo vardą. Mes įsakome išgyti kūnams. Mes gyvename teisingai ir šventai, kaip turėtų Karaliaus karališkieji   - tai procesas, ir nė vienas iš mūsų nėra tobulas (bet mes neatsakingi  už tobulumą, tik už augimą).

Dievas nori išplėsti savo karališkąją šeimą

Mes gyvename laikais, kai galioja kvietimas tikėti, gimti iš naujo, būti įskiepytam į tikinčio Izraelio karališkąjį likutį. Kvietimas buvo pratęstas nuo Sekminių dienos,  tapti karališkaisiais: Tačiau kvietimo galiojimo laikas baigsis.

Avinėlio vestuvių vakarienė

Apreiškimo 19: 5-9 skyriuose matome Avinėlio vestuvių puotą. Šios šventės šventimas vyksta danguje, kol žemė patiria suspaudimus. Avinėlio vestuvių puota yra su Kristaus nuotaka (Kristaus kūnu), kuri, pasak Trimitų šventės ,buvo „ patraukta“ į dangų kartu su Mesiju, pučiant paskutinį trimitą pradžioje to, ką mes  vadiname „suspaudimais“.

„Džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime Jam šlovę! Nes atėjo Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasiruošė“.

8 Jai buvo duota apsirengti spindinčia, tyra drobe, o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai. Tada angelas man pasakė: “Parašyk taip: Palaiminti, kurie kviečiami į Avinėlio vestuvių pokylį! „

Kai siunčiama kvietimai į puotą, tai reiškia, kad kai kurie yra kviečiami, o kiti ne. Mes kviečiame. Kiti ne.

  

Tuo metu, kai  Kristaus kūnas yra danguje, suspaudimų laikotarpiu   milijonai žmonių patiria išgelbėjimą žemėje. Milijonai nužudomi dėl jų tikėjimo. Daugelis miršta iš bado ir ligų. Apreiškimo 20: 4  sako, kad tie, kurie negarbino žvėries ir nepriėmė į jo skaičiaus, valdys ir karaliaus kartu su Kristumi 1000 metų, taigi jie prisijungs prie mūsų , bet praleido Avinėlio vestuvių pokylį, nes kol mes buvo danguje, jie buvo žemėje, kančioje. Mes buvome pakviesti išvengti kančios, nes esame karališkieji, Jo vaikai, ir, kaip Paulius du kartus pasakė tesalonikiečiams, mes buvome išgelbėti nuo rūstybės ir „ateinančios rūstybės“ dienų.

Pagalvokite apie tuos žmones, kurie išgyvens per suspaudimus, jo sugrįžimo metu, kai Jis sukurs savo karalystę, jie pateks  tiesiai į Tūkstantmetį. Zacharijo 14: 16: "Ir kas bus taip, kurie liks gyvi iš tų tautų, kurios ėjo prieš  Jeruzalę, kiekvienais metais atvyks į Jeruzalę Palapinių šventę garbinti Karaliaus ..."

Milijonai naujų tikinčiųjų išgyvens suspaudimus, tačiau jie nėra nuotaka, kuri bus danguje per Avinėlio vestuvių vakarienę.

Ką pasakė mano angelas

Kai kurie prisimins, kad  aš kalbėjausi  su „savo angelu“ ir Viešpats, leido  užduoti keletą klausimų. Paklausiau jo, kaip jis jaučiasi, kad mes administruosime jį  kitame amžiuje, ir jo veide pastebėjau greitą reakciją, tai jam kėlė pasibaisėjimą, kad aš paklausiau tokio dalyko: "Tai teisinga! Tai tinkama!" Aš paklausiau kodėl, ir jis atsakė švelniau, supratęs, kad tikrai nesupratau: „Atmink, kad mes pažįstame Jį kaip Kūrėją, bet jūs pažįstate Jį kaip Gelbėtoją“.

 Mes esame ypatingame laike ir mums buvo paskirta karališkoji kunigystė, kunigų karalystė. Turime įvertinti, kuo mes ypatingi esame dangaus karalystėje. Tai turėtų mus įkvėpti gyventi pagal tai. Atminkite, kad mūsų karalius vertina vandens puodelį ištroškusiems, gerumą vaikams, maisto ir drabužių dovanojimą bei lankymą tų, kurie mums rūpi. Tai yra karalystės vertybės.

Viskas sudegs, bet žmonės amžini. Tai yra pagrindinis Karalystės vertybių pagrindas.

Mes nežinome Dievo malonės pilnatvės, bet žinome, kad Jis yra sąžiningas. Mes žinome, kad nežinojimas gali turėti įtakos įžengimui į karalystę, ir žinome, kad pats svarbiausias būdas jį pažinti yra pamatyti Jį kūrinijoje. Turime daug daugiau klausimų nei atsakymų, bet žinome, kad Jis teisingas. Širdis yra Dievo karalystėje ir aš manau, kad būsime nustebinti, kas yra danguje ...

Nauja tema kitą savaitę, iki tol laiminu,

John Fenn

www.cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com

Nustebsite, ką sutiksite danguje... O kaip ... apie nieko negirdėjusius gyventojus? 4 ( 4)

John Fenn,Weekly Thoughts. Surprised Who is in Heaven? What about...ignorant natives? #4 of 4   29/05/20

Sveiki,

Pradėjau 4dalį, kad būtų atsakyti  klausimai: O kas, jei žmogus niekada nėra girdėjęs apie Jėzų? Ar jie pasmerkti pragarui, kad  jie gimė netinkamu laiku ar netinkamoje vietoje?

Dievas turi būti teisingas visiems, taigi kaip Jis suteikia tam, kuris užaugo

kultūroje, kurioje niekada negirdėjo apie Jėzų, tokią pačią galimybę amžinam gyvenimui, kaip ir mums, kurie užaugome judėjų ir krikščionių kultūroje? O kas, jei jie gyveno seniai, net prieš Abraomą ar Mozę, ar prieš Izraelio egzistavimą, ar ne Izraelyje? O kaip šiandien žmonėms, kurie niekada negirdėjo apie Jėzų? Ką Dievas jiems suteikė, kad galėtų pasirinkti gyvenimą?

Mes gyvename iš anksto paruošto ir pateikto dvasingumo kultūroje.

Mes suprantame Dievą per tą iš anksto paruoštą dvasingumą, kurį mes patiriame. Daugelis ilgai tikinčių žmonių gali atpažinti  Dievo judėjimus, kuriuos jie matė, ar kurie buvo jų dvasinio gyvenimo dalimi : Charizmatinis judėjimas,  Tikėjimo žodžio judėjimas,  Pastoracinis judėjimas, Klestėjimo judėjimas, taip pat yra pasidomėję  tokiais „karštais taškais‘ kaip TACF, Brownsville, IHOP, Bethel, Jėzus grįžta 1988 m., Oi, Jėzus grįžta 1989 m., Apaštališkasis judėjimas, Gąsdinimas  kraujo mėnuliu, Mesijinis judėjimas.

Milijonai gyveno visą savo krikščionišką gyvenimą, pereidami nuo vieno „paruošto“ dvasingumo prie kito, daugiau apie Jį žinodami, nei Jį pažindami, ir niekada negalvodami apie tai, kas yra už jo ribų!

Geri mūsų draugai nuo devintojo dešimtmečio pradžios tarnavo (tuo metu labai nutolusiems) Choco indėnams iš Panamos Darien džiunglių. Kai jie pirmą kartą atvyko ir gyveno tarp žmonių, jiems papasakojo apie Jėzų, jiems puikiai sekėsi, ir jie nežinojo kodėl, kol kai kurie vyresnieji jiems nepaaiškino:

„Kai pirmą kartą tapome tauta (skaičiuojama apie 900AD), mūsų protėviams pasirodė balta būtybė ir liepė garbinti Kūrėją, davusį jiems džiungles ir visus jame esančius augalus bei gyvūnus, liepusį mylėti vienas kitą. Būtent  to Jis reikalavo. Taigi mes tai padarėme, mes tiesiog nežinojome Jo vardo, kol jūs mums nepasakėte, kad tai Jėzus.“

Tai nebuvo duota „bažnyčios amžiuje“( dabar  angelams neleidžiama skelbti Evangelijos, nes Jėzus nemirė už juos, bet kaip žmogus už žmogų). Štai Apaštalų darbų 10: 1-6 angelas pasakoja Kornelijui, kaip rasti Petrą ir sako: “ir jis jums pasakys, ką turite daryti“ . Štai kodėl „balta būtybė“ negalėjo skelbti Evangelijos Choco's. indėnams.)

900 metų AD reiškia 900 metų po Jėzaus buvimo Izraelyje, dar prieš tai, kai ispanai atnešė krikščionių religiją į Ameriką 1500-aisiais. Visa, ką jie žinojo, tai tik  garbinti Kūrėją ir mylėti vienas kitą. Ar mes tikime, kad visi tie Choco žmonės, kurie gyveno maždaug tuo metu, nuo tada kai angelas pasirodė maždaug 900, ir iki 1984 m. , kai mano draugai jiems pasakė Jo vardą, kurie garbino Kūrėją ir mylėjo vienas kitą, yra pragare?

Jėzus yra išganymo priemonė, bet kas tada, jei jie pažinojo Jį kaip Kūrėją, o ne pagal judėjų- krikščionių tariamą  Jėzaus vardą? Ar jie vis dar garbina Jėzų? Ar jie vis dar tiki Jį, pažindami Jį kaip Kūrėją?

Hebrajams 1: 1 pasakojama: „Dievas kalbėjo įvairiais būdais ir daugeliu atvejų praeityje tėvams ... bet šiomis paskutinėmis dienomis mums kalbėjo jo Sūnus ...“ O kas tada , jei kas nors istorijoje pažinotų tik Jį? Tik per vieną iš tų būdų ar dalių? Ar jie būtų laikomi tikinčiaisiais?

Aš NEsiūlau universalizmo, nes Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas, ir niekas neateina  pas Tėvą kitaip, tik per  jį. Aš tik manau, kad  senovės žmonės, kurie gyveno prieš Jėzų, ir tie, kurie gyvena dabar nieko apie jį nežinodami, jiems vis dar suteikiama galimybė kaip Adomui ir Ievai pasirinkti gyvenimą ar mirtį.

Kūrėjas, gyvenimas ar mirtis - pasirinkimas - Romiečiams 1: 20–

„ Jo neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami.

21 Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo.

22 Vadindami save išmintingais, tapo kvaili.

Atkreipkite dėmesį,  Paulius sako, kad pats svarbiausias būdas pažinti Dievą yra pažinti Jį, kaip Kūrėją. Kai jie pažino  Dievą, arba pažino Dievą kaip Kūrėją, kai kurie nusisuko nuo tų žinių, ir tik tada jų „neišmani širdis aptemo“. Bet kiti, aišku, pripažino ir  pripažįsta  jį Kūrėju. Daugelis iš mūsų gali prisiminti, kad pirmiausia pamilome gamtą ir manėme, kad turi būti kažkas, Dievas, kuris suprojektavo visa tai bendrąja prasme ir taip tikėjome Dievu tokiu lygiu - kurio tikslas  mums buvo nežinomas, bet tai klojo pamatą  pažinti šį Kūrėją - pažinti Jėzų.

Paulius aiškina romiečiams tai, kad jei jis pripažins Jį esant Kūrėju, tai gali paskatinti Jėzaus pažinimą. Tų, kurie atsisako pažinti Jį ir (arba) pripažinti jį Kūrėju, širdis aptemsta.

Senovės žmonės

Donas Richardsonas savo puikioje knygoje „Amžinybė jų širdyse“, išsamiai aprašo senovės kultūras visame pasaulyje, kurios garbino geranorišką Kūrėją. Inkų kalboje jis buvo žinomas kaip Viracocha, tačiau, kai buvo aptiktos kultūros nuo Aliaskos ir per visą Pietų Ameriką, pasirodo, kad jie iš pradžių garbino geranorišką Kūrėją skirtingais vardais pagal jų giminę ar klaną. Inkų karalius Paschacuti taip apibūdino Kūrėją, kurį jis vadino Viracocha:

"Jis yra amžinasis, tolimas, aukščiausias ir nesukurtas. Jam nereikia pasitenkinimo nei  konsorto. Jis pasireiškia kaip trejybė, kai nori, arba Jo vienatvę supa tik dangaus kariai ir arkangelai. Jis sukūrė visas tautas savo žodžiu, taip pat ir visas huacas (dvasias). Jis iš tikrųjų yra pats gyvenimo principas, nes Jis šildo žmones per savo sukurtą Sūnų Punchao (saulės diską). Jis yra taikos ir tvarkos nešėjas. Jis yra savo paties būtyje palaimintas ir gailisi dėl apgailėtinų žmonių. Jis vienintelis teisia juos ir atleidžia juos iš pareigų, bei leidžia jiems kovoti su savo blogais polinkiais ". (Amžinybė jų širdyse, p. 32–34)

1867 m. Norvegų misionieriai išvyko į šiaurės Indijos „Santal“ gyventojus skelbti Jėzaus. Santaliečiai stebėjosi, kad Dievas, kurį jie pažinojo kaip Thakur Jiu (Thakur - tikrasis; Jiu - Dievas), buvo žinomas kaip Jėzus. Šį „tikrąjį Dievą“ iš pradžių garbino jų protėviai, manydami, kad Jis sukūrė pirmąjį vyrą ir moterį Haram ir Ayo ir apgyvendino juos į vakarus nuo Indijos regione, vadinamame Hihiri Pipiri. Bet būtybė, vardu Lita, juos gundė. "... protėviai mus mokė, kad Thakuras yra tolimas. Jo negalima matyti kūniškomis akimis, bet jis mato viską. Jis sukūrė viską. Jis viską pastatė į savo vietas ir maitina visus, didelius ir mažus. "

Pastaruoju metu Geronimo (1829–1909), garsaus Apache indų medicinos gydytojo, kuris garbino Didžiąją Dvasią ir gydė žmones, pranašavo ir turėjo pranašiškų svajonių, tapo stipriu tikinčiu Jėzumi, sužinojęs to, kuris kalbėjo, jam visą jo gyvenimą, vardą.

  

Aš galėčiau tęsti apie senovės tautas ir jų garbinimą, kurį antropologai vadina „dangaus dievu“, tačiau visada, prieš pradėdami kiekviena kultūra į savo gyvenimus įvesti kitus dievus ir deives, senovės žmonės išsaugojo Kūrėjo, kuris yra geras ir gyvenimo davėjas, pažinimą.

Kiti, ne žydai tikintys Dievu Biblijoje

 Biblijoje pilna ne žydų pranašų, kunigų ir tikinčiųjų Dievu pavyzdžių, nors daugelis liko už Izraelio sandoros, bet vis tiek buvo tikintys:

Melchizedekas, Jobas ir 3 draugai, Elihu, kuris teisingai kalbėjo apie Dievą, Midiano kunigas Jethro, Mozės uošvis, Balaamas, Nebukadnecaras, Šebos karalienė, Zarapeto našlė, Sirijos Naamanas, atgailaujančių Ninevės žmonių. , ir taip toliau. Visi buvo už Izraelio Sandoros ribų, bet tikėjo ir buvo priimti Viešpaties.

Nebuvo daug žydų, kurie per tikėjimą buvo  „įskiepyti“ į Izraelį, įskaitant Kalebą (Skaičių 32:12. Kalebo tėvas buvo kenezitas, o ne žydas, Pradžios 15:19), Othnielį (1 Izraelio teisėjas ir Kalebas). jaunesnis brolis), Šamaras iš Anatho (3-asis Izraelio teisėjas), Rahabas iš Jeriko Moabe, Rūta iš Moabo, hetitas Urija ir kt.

Ar nemanytume, kad Nebukadnecaras, kuris atgailavo ir garbino Dievą, yra danguje, nors ir buvo už Mozės Sandoros ribų? Žinoma. Zarapeto našlė, padėjusi Elijui, tikrai tikėjo, tačiau buvo už sandoros ribų.

Aš tikrai neturiu visų atsakymų, bet Biblijoje yra daugybė pavyzdžių iš praeityje buvusių žmonių gyvenimų, kurie juo tikėjo, net jei nebuvo izraelitų. Negana to, šiuolaikinių istorijų gausu, kai žmonės miršta ir yra traukiami į pragarą, tačiau prisimenant, ką sakė besimeldžianti mama ar močiutė, ar sekmadieninės mokyklos mokytoja, nors ir nesąmoningai, šaukiasi Jėzaus ir jų nusileidimas nedelsiant sustabdomas, o judesys atšaukiamas.

Tie, kurie atsibunda, pasakoja apie savo atsivertimo patirtį, tačiau turime daryti išvadą, kad yra daugybė kitų, kurie neprabunda, bet eina į  dangų. Manau, būsime nustebinti, kas yra danguje, pradedant nuo kai kurių žmonių iš tolimo krašto, kurie tik žinojo, kad gali garbinti Kūrėją ir mylėti vienas kitą, iki tų, kurie  paskutinę sekundę pakeitė širdį mirties patale.  Beprasmiška ginčytis dėl to, ko mes negalime išsiaiškinti dėl tam tikrų dalykų, bet mes galime žinoti, kad Dievas yra sąžiningas ir visi galime rinktis gyvenimą ar mirtį.

Kitą savaitę pridėsiu keletą baigiamųjų minčių šia tema. Iki tada, laiminu,

John Fenn

www.cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com