Jėzus ir keli kvantinės fizikos dalykai. 3 dalis

John Fenn, 2017 m. sausio mėn. 7 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Šiandien noriu pratęsti apie kai kuriuos dalykus, kurie pateko į „kvantinės fizikos“ kategoriją. Viešpaties aplankymo metu aš Jo paklausiau: „Kaip Tu praėjai pro minią Luko 4:29-30 ir Jono 8:58-59?"

Nustatant mano supratimo kontekstą

Luko 4 skyrius aprašo Jėzų, Savo gimtojo miesto sinagogoje skaitantį iš Izaijo 61:1-2, ir sustojantį viduryje eilutės: „Viešpaties Dievo Dvasia ant manęs, nes Viešpats patepė mane skelbti gerą žinią vargšams, Jis siuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išlaisvinimą ir kaliniams atidaryti kalėjimą; skelbti Viešpaties malonės metus...“ Tada Jis sustojo ir atsisėdo, sakydamas „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai.“

Leiskite man čia įsiterpti: kodėl Jis sustojo viduryje sakinio? Kadangi pilna eilutė yra tokia: „Skelbti Viešpaties malonės metus ir mūsų Dievo keršto dieną.“

Jėzus sustojo ties „Viešpaties malonės metais“ ir atsisėdo. Žydai (iki pat šios dienos) nesupranta, jog bus du Mesijo pasirodymai – vienas, kuomet bus atsiskaitoma už nuodėmes, ir kitas, kai bus įsteigta Jo, kaip nugalėjusio Karaliaus karalystė žemėje. Ši eilutė apima ir Viešpaties malonės metus, IR mūsų Dievo keršto dieną.

Ko Tėvas niekad niekam nepasakė, tai dviejų pasirodymų paslaptis, suplanuota nuo pradžios, bet mums išliekanti paslaptimi; tai Dievas pagonims – ne žydams - suteikė galimybę tapti sandoros dalininkais. Efeziečiams 3:3-6: „Apreiškimu man buvo atskleista paslaptis, kaip aš ką tik trumpai aprašiau. Skaitydami galite įsitikinti, kad suvokiu Kristaus paslaptį, kuri ankstesnėms žmonių kartoms nebuvo paskelbta taip, kaip ji dabar Dvasios atskleista Jo šventiesiems apaštalams ir pranašams: pagonys yra bendrapaveldėtojai..."

„Tą paslaptį, kuri buvo paslėpta amžiams ir kartoms, o dabar apreikšta Jo šventiesiems. Jiems Dievas panorėjo atskleisti, kokie šios paslapties šlovės turtai skirti pagonims, būtent Kristus jumyse – šlovės viltis.“ Kolosiečiams 1:26-27

„Tam, kuris gali jus sustiprinti pagal mano Evangeliją ir Jėzaus Kristaus skelbimą, pagal apreiškimo paslaptį, nutylėtą nuo pasaulio pradžios, bet dabar atskleistą ir pranašų raštais amžinojo Dievo įsakymu paskelbtą visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui...“ Romiečiams 16:25-26

Štai kodėl Senojo Testamento pranašystėse atrodo visiškai nepaminėta bažnyčia – Dievas nei vienam Senojo Testamento pranašui neapreiškė, jog kokius 2000 metų bus laikas, kai Jis suteiks pagonims galimybę įeiti į sandorą su Juo. Tai tapo žinoma tik per Sekmines ir po Sekminių, kai visi žmonės - vaikai ir suaugę, vyrai ir moterys, vergai ir laisvieji, neatsižvelgiant į tautybę, priklausymą socialinei ar etninei grupei – gavo Šventąją Dvasią. Kristuje visi yra lygūs.

Tačiau Luko 4 skyriuje jie nieko apie tai nežinojo, kaip ir daugelį dalykų, kuriais vėliau Jėzus pasidalino su mokiniais apie surinkimą (bažnyčią), bet galima daryti išvadą, kad jie tuo metu tiesiog to nesuprato. Šie paskutinieji 2000 metų skirti daugiausia pagonims, tačiau ateis laikas, kada (mes) būsime nušalinti  - paskutinius 7 amžiaus metus - ir tada Dievas iš naujo susitelks į Izraelį. Jėzus sakė: „Jeruzalę mindžios pagonys, kol baigsis pagonių laikai*“, o Paulius sakė: „Dalis Izraelio užkietėjo, kol įeis pagonių visuma.“ Luko 21:24, Romiečiams 11:25

Sugrįžtant prie Jėzaus, kai Jo vos nenustūmė nuo skardžio (Luko 4:28-30)

Jėzus sustojo viduryje sakinio, suglumindamas klausytojus, ir netgi dar daugiau, kai pasakė, jog šią dieną išsipildė Izaijo 61:1-2a! Po to Jis padarė ir kitus pareiškimus:

„Visi, kurie buvo sinagogoje, tai išgirdę, labai užsirūstino; pakilę išvarė Jį iš miesto, iki šlaito to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti Jį žemyn. Bet Jėzus, praėjęs tarp jų, pasišalino.“

Kaip Jis praėjo „tarp jų“ ir pasišalino? Būtent tai aš ir norėjau sužinoti.

Jėzus praeina pro kitą minią: Jono 8: 58-59

„Jėzus jiems tarė: 'Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu buvo Abraomas, Aš Esu!' Tada jie griebėsi akmenų, norėdami mesti į Jį, bet Jėzus pasislėpė ir, praeidamas pro juos, išėjo iš šventyklos ir nuėjo tolyn.“

Išsireiškime „pro juos“ naudojamas žodis „meso“, kuris reiškia „per vidurį“, šia prasme, tai prieveiksmis, aprašantis veiksmą – abiem atvejais Jis praėjo tiesiai per minios vidurį. Žodis „pasislėpė“ ir reiškia: paslėpti ar užslėpti. Taigi aš norėjau sužinoti, kaip Jis padarė kiekvieną iš šių pradingimų. Gal kai kas sakys, kad Jis apsivyniojo veidą ir prasibrovė pro minią, tačiau taip negalėjo būti, kadangi Jis buvo vienas prieš įpykusią gaują, ketinančią Jį nužudyti. Kai kurie tikina, kad Jis juos laikinai apakino arba siūlo dar kokių nors antgamtinių paaiškinimų. Aš norėjau sužinoti kaip tai įvyko, taigi uždaviau Jam šį klausimą.

Vienintelis kartas, kai Jis pasirėmė šiuolaikine kultūra, kad paaiškintų Save

„Prisimink Matricą ir kaip jie buvo perkelti, jog atrodė, kad į juos skriejančios kulkos judėjo sulėtintai? Buvo panašiai. Prisimink epizodą iš „Star Trek“. Ar pameni, kuomet „Enterprise“ komanda išgirdo zvimbimą, o keli iš jų įėjo į tą dimensiją ir pastebėjo, kad juda daug greičiau nei normalus laikas, todėl „Enterprise“ komandai ir girdėjosi tas zvimbimas. Jie judėjo taip greitai, kad jiems atrodė, jog komanda beveik nejuda.“

„Atsimink, AŠ ESU. Taigi, man beliko pagreitėti, išvystant beveik šviesos greitį, ir man atrodė, jog jie juda labai lėtai, tačiau jie staiga pametė mane iš akių ir Aš praėjau tarp jų.“

Jėzus kelis kartus pareiškė, kad Jis yra AŠ ESU. Kaip jau dalinausi praėjusią savaitę iš Mato 14:27, eidamas vandeniu link išsigandusių vyrų: „Drąsos! AŠ ESU. Nebijokite!“ Taip pat Jono 8:58: „Pirmiau, negu buvo Abraomas, AŠ ESU!“ Dar Jono 18:5-6, kai jie ateina ieškodami Jėzaus ir Jis klausia, ko ieškote. Jie atsako: „Jėzaus iš Nazareto!“ Jėzus tarė jiems: „AŠ ESU“... Kai Jėzus ištarė: „AŠ ESU“, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės."

Paskutiniu atveju Jis panaudojo pakankamai Savo galios, kad visi ten esantys suprastų, jog Jis eina mirti savo noru, o ne per prievartą. Jis yra AŠ ESU, Tas pats, kuris kalbėjo Mozei iš degančio krūmo, Tas, Kuris Yra.

Negaliu to paaiškinti skyriumi ir eilute, tačiau tuo tikiu...

Kadangi mes visi lankėme mokyklą, tai turėtume būti matę pavaizduotus atomus, arba bent jau atpažintumėte pavaizduotą branduolį su savo orbita skriejančiomis mažesnėmis dalelėmis elektronais, neutronais ir protonais. Kažkokiu būdu molekulės – tarkime, kad yra dvasinės karalystės molekulės (trūkstant geresnių išraiškos priemonių), – Viešpaties karalystėje, atrodo, juda didesniu greičiu, nei žemės molekulės.

Man lankantis danguje, vienas iš nuostabiausių dalykų buvo tas, kad mano akys gebėjo tyrinėti viską, ko norėdavau, ir iš taip arti, kaip norėdavau. Aš prisimenu, pirmas dalykas, kurį pamačiau, buvo medis už ½ mylios (0,8 km), ir vien tik panorėjęs galėjau apžiūrinėti to medžio lapus iš vis arčiau ir arčiau, kol plika akimi ėmiau apžiūrinėti molekulinę struktūrą - galėjau matyti netgi judančius atomus ir girdėti gaudimą. Aš buvau toks apstulbęs, kad iš karto ėmiau tai daryti su viskuo, ką mačiau – kiekvienas skirtingos rūšies medžis gaudė šiek tiek kitaip. Dar kažkaip aš žinojau, kad jie visi priklausė tai pačiai gaudimo kategorijai – nežinau, kaip geriau tai paaiškinti.

Pažvelgiau į žolę, gėles, akmenis, gyvąjį vandenį – visa tai atrodė, jog juda aukštesniame, nei žemiškosios molekulės lygyje – tarytum aukštesniame egzistencijos ir būties lygyje.

Manau, kad tai ir veikia būtent taip, apie ką Viešpats ir užsiminė sakydamas, kad Jis pagreitėjo, išvystydamas beveik šviesos greitį - aš manau, kad tas pat įvyko ir perkeliant valtį per pusę ežero, ir vėliau, kai Pilypas staiga buvo perkeltas 20 mylių ar panašiai (32 km), susitikęs su Etiopijos dvariškiu. Paulius labai elegantiškai sako 1 Korintiečiams 15:39-54 : „Ne visi kūnai yra vienodi...yra dangaus kūnai ir žemės kūnai... Sėjamas gendantis kūnas, prikeliamas negendantis... Sėjamas sielinis kūnas, prikeliamas dvasinis kūnas... Ir kaip nešiojame žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo atvaizdą...Nes šis gendantis turi apsivilkti negendamybe, ir šis marus apsivilkti nemarybe..."

Tikiuosi, tai buvo palaiminimas - galbūt vėliau pasidalinsiu kažkuo daugiau, tačiau šiuo metu daug kas, ką mačiau ir girdėjau, lieka asmeniška – Jėzus nuostabus! Kitą savaitę nauja tema. Iki greito. Būkite palaiminti.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeniniuse-laiškus šiuo adresu

Jėzus ir keli kvantinės fizikos dalykai. 2 dalis

John Fenn, 2016 m. gruodžio mėn. 31 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Tai antra iš trijų serijos dalių, kurioje dalinuosi dar keliais kvantinės fizikos klausimais, kuriuos uždaviau Viešpačiui, o Jis man į juos atsakė.

Kaip Tu ėjai vandeniu?

Tai įvyko aplankymo metu, kuomet baigęs mane mokyti, kaip įprasta, Jis tarė: „Gal norėtum Manęs ko nors paklausti?“

Galbūt manote, kad turėdamas sūnų su negalia turėčiau paklausti „kodėl“ bei prašyti jį išgydyti, tačiau tarp Jo ir manęs jau buvo toks pokalbis, kuris turi likti asmeniniu, - arba apie kitus mano gyvenimą liečiančius įvykius, tačiau taip neatsitiko. Kai esate Dvasioje, atrodo, kad apie kylančius jūsų dvasioje dalykus būtų smalsu sužinoti Jame, tačiau jie nėra pirmaeiliai, taigi aš paklausiau: „Kaip Tu ėjai vandeniu? Ar Tu plūduriavai, ar vanduo po Tavo kojomis sukietėjo, o gal paviršiuje buvo tvirtas kelias? Kokiu būdu ir kodėl Tu perkėlei visus kartu su valtimi per ežerą?“

Nusakant kontekstą – visi šie dalykai sukosi mano galvoje

Trijose Evangelijose yra aprašoma vandeniu einančio Jėzaus istorija, kuri įvyko iš kart po to, kai Jis pamaitino 5 tūkstančius vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų: Mato 14:22-33, Morkaus 6:45-52, Jono 6: 15-21.

Jono Evangelija pasakoja, kad pamačiusi duonos padauginimo stebuklą minia pavirto į gaują ir ruošėsi pasigriebti Jėzų jėga bei padaryti Karaliumi, taigi Jis išsiuntė mokinius valtyje, davęs nurodymus plaukti į kitą krantą, o pats pasitraukė į kalnus, kad atsikratytų minios ir skirtų laiko maldai.

Jonas taip pat pasakoja, kad jie nusiyrė vos 25 ar 30 stadijų - stadija yra 660 pėdų arba 201 metras Taigi 25 ar 30 stadijų sudaro nuo 3,1 iki 3,7 mylių arba 5-6 km, o tai tik pusė kelio per ežerą. 21 eilutėje sakoma: „Jie norėjo Jį paimti į valtį, bet valtis netrukus priartėjo prie kranto, į kurį jie yrėsi.“ Jis antgamtiškai perkėlė visą valtį kartu su mokiniais iki pat tikslo.

Morkaus Evangelija nagrinėja netikėjimą žmonių širdyse ir pasakoja apie Jėzų, kuris „buvo bepraeinąs pro šalį“, bei susitelkia į mokinių netikėjimą Jėzui einant vandeniu; jų širdys buvo užkietintos netikėjimo, „nes jie nebuvo supratę duonos stebuklo“.

Mato Evangelija pasakoja, kad mokiniai pamatė Jėzų 4-tos nakties sargybos metu, tai būtų tarp 3-6 val. ryto, ir tai vienintelė Evangelija, kuri pasakoja apie tai, kaip Petras ėjo vandeniu. Matas dalinasi, jog jiems pamačius Jėzų, einantį vandeniu, Jėzus pasakė: „Džiaukitės! Aš Esu. Dabar nustokite bijoti!“ (27 eil., tiesioginis vertimas iš anglų k.) Petras 28 eilutėje tarė: "Viešpatie, jei čia Tu (Aš Esu), liepk man ateiti pas Tave vandeniu!“ Petras neklausė, ar tai Viešpats ar vaiduoklis, jis metė iššūkį Jėzui, reikalaudamas būti Aš Esu – tuo pačiu, kuris kalbėjo su Moze iš degančio krūmo (Išėjimo 3:14).

Deja, daugumoje vertimų „Aš Esu“ praskiedžiamas iki frazės „tai Aš“, o tai keičia viską – Išplėstinis Biblijos vertimas ir keli kiti verčia šią vietą būtent taip, kaip užrašyta Mato Evangelijoje.

Taigi, kai paklausiau Viešpaties: „Kaip tu ėjai vandeniu?“...

Aš mąsčiau apie tai, kaip tai atsitiko fiziškai, kodėl Jis norėjo pro juos praeiti, kodėl Jis perkėlė pilną žmonių valtį per pusę ežero (Galilėjos Jūrą). Visa tai glūdėjo šiame klausime. Be to, norėjau žinoti, jeigu Morkus 6:48 sako: „Matydamas juos“ - nors mokiniai buvo ežere tamsią naktį, o Jėzus vienas ant kranto – Jis matė juos Dvasioje ar švietė mėnulis, o gal apie 6 valandą ryto jau brėško ir Jis natūraliai galėjo juos matyti.

Kai tik paklausiau, iššoko regėjimas, lyg plačiaekraniame televizoriuje: Viešpats, stovintis stačiakampio lango, atverto į tą naktį, dešinėje. Jis pasakojo ir aiškino tai, ką aš mačiau. Iš pradžių į viską žvelgiau nuo kranto per atstumą, lyg per trikampio dalį, kurioje sau iš dešinės mačiau valtį ir žmones ežere, sunkiai irkluojančius prieš vėją, o kairėje pusėje ant kalvos buvo Jėzus. Iš tokio taško aš lengvai galėjau stebėti Jį ant kalvos, besižvalgantį į ežerą, tuo pat metu mačiau valtį bei vyrus, sunkiai besigrumiančius prieš vėją ir bangas. Jam pasakojant, mano pozicija pasikeitė taip, kad galėjau Jį sekti per ežerą kaip stebėtojas.

Staiga Jo pusėje pasirodė besisukantis cilindras, panašus į tornadą, su Jėzumi savo žiotyse. Jis nusidriekė per visą ežerą, pro valtį iki kito kranto. Tik tada aš paklausiau: „Viešpatie, ką aš matau?“ Jis atsakė: „Galvok apie tai, kaip apie kirmgraužą (pavyzdžiui, vaisiuje kirmino išgriaužta skylė) – tai priemonė, kurios dėka ėjau vandeniu ir perkėliau valtį į kitą krantą.“ Su tais žodžiais Jis ėmė eiti į ją, o eidamas pasakojo.

„Aš atsisveikinau su vyrais sakydamas, kad susitiksime kitame krante, tad tikėjausi, kad jie tai ir padarys, štai kodėl Aš būčiau praėjęs pro šalį.“ Tada pamačiau sceną: Jėzus žiūrėjo ne į vyrus, bet į kitą ežero krantą, labai įdėmiai – tokio intensyvumo kitais kartais, kai Jį matydavau, nebuvau pastebėjęs. Jis buvo susikaupęs patekti į kitą krantą. Man matėsi tunelis, tas sūkuriuojantis tunelis, gulintis ant vandens, per kurį Viešpats ėjo neliesdamas valties. Jėzus tiesiog ėjo per jį į kitą ežero krantą, o aš galėjau aiškiai matyti krante esantį atvirą tunelio galą.

Tada pamačiau šaukiančius iš baimės vyrus, Viešpaties įdėmus žvilgsnis nutrūko ir Jis pažvelgė į juos. Kai Jis tai padarė, tunelis pasikeitė taip, kad net Jis dabar nukrypo nuo Savo pradinio kelio, tunelis pasikeitė su Juo, dabar jau apimdamas ir valtį, ir Viešpatį. Tada Jis pasakė jiems būti drąsiems, nes Jis yra „Aš Esu“, taigi, dabar liaukitės bijoti! Ir tada Petras perlipo per valties kraštą ir ėmė eiti, tik pradėjo skęsti – buvo žavu stebėti, nes tai Petrui buvo tarytum pelkė. Viešpats pasilenkė virš jo, paėmė jį už rankos ir sugrąžino į vietą, abu sugrįžo prie valties. Staiga valtis ir vyrai atsidūrė visai prie pat kito kranto, tereikėjo tik šiek tiek pristumti valtį.

Taip daug išmokau vien tik žiūrėdamas – stebėdamas Petrą tarytum pelkėje: kuo jis labiau žiūrėjo į vėją ir bangas, tuo labiau skendo. Yra prikalbėta labai daug apie tai, kaip tikėjimas nyksta. Jis retai kada dingsta tiesiog akimirksniu, dažniau tai procesas, vykstantis jausmuose ir mintyse, kai vėją ir bangas lyginame su faktu to, kad einame ten, kur niekada nemanėme, jog galėtume nueiti... tiek daug šioje mano matytoje mažoje dalelėje.

Jis tęsė:

„Aš jiems sakiau plaukti į kitą krantą, kadangi anksčiau jau buvau liepęs nurimti audrai, kai mes drauge buvome ant ežero (Mato 8:23-27), ir jie jau naudojo mano vardą gydyti ligoniams, apvalyti raupsuotiesiems, išvarinėti demonams (Mato 10:1), taigi tikėjausi, kad jie padarys tai, ką jau mokėjo daryti, tačiau jie to nepadarė.“ Iš karto pagalvojau apie Jono 6:1-6, kai prieš pamaitinant 5 tūkstančius, Jis paklausė mokinių, kaip jie žada pamaitinti žmones, o 6 eilutė sako: „Jis klausė, mėgindamas jį (Pilypą), nes pats žinojo, ką darysiąs."

Jis mūsų nemėgina blogiu, tačiau leidžia mums patekti į situacijas, kuriose turime pasirinkti tarp tikėjimo ir baimės, išsilaikyti tame, ką pažįstame savo dvasioje, arba pasitraukti. „Tegul būna tau pagal tavo tikėjimą“ atsitinka daug kartų keliaujant su Juo. Jis mums leidžia būti situacijose, kur reikia pasirinkti, tarytum viskas būtų nuo pradžių.

Jis tęsė:

„Aš turėjau, kaip tu pavadintum, dievišką paskyrimą būti kitame krante tuo metu.“ Tai man kažką parodė, apie tai būtų galima puikiai pamokslauti bet kokioje žinioje: nesvarbu, kokie gyvenimo vėjai ir bangos kelionėje su Dievu nusviedžia tave atgal, kai Jėzus įlipa į tavo valtį, tu staiga atsiduri ten, kur iš pat pradžių turėjai būti, - tai reiškia, kad laikas ir pastangos nebuvo iššvaistytos veltui ir tu nesi atsilikęs, nors taip manei. Esi būtent ten, kur šiuo metu ir šioje vietoje ir turi būti. Nustatyk savo mąstymą atitinkamai, atsikratydamas šio seno mąstymo būdo, kad esi labai atsilikęs ir nuvylęs Dievą. Gal tai ir atsitiko, tačiau tai neperžengia Jo gebėjimo išsaugoti dieviškus apsilankymus tavo gyvenime. Jis matė, kaip tu grūmeisi su vėju ir bangomis, tad dabar, kai esi vėl su Juo, esi ten, kur ir turi būti!

Aš taip pat puikiai suvokiau Jo lūkesčius. Kadangi mokiniai naudojo Jo vardą, kad gydytų ir išvarinėtų demonus, kadangi jie jau buvo matę, kaip Jis nutildo audrą, Jis tikėjosi, kad jie ir toliau vaikščios tame. Mes labai dažnai, atrodo, reikalaujame vis naujų priminimų, padrąsinimų, švelnių Dvasios niuktelėjimų, kad žengtume žingsnį ir darytume, ką jau mokame daryti. Jis tikrai tikisi, kad mes tai matytsime ir darysime ir kad tai taps mūsų gyvenimo būdu. Aš apsisprendžiau ateityje naudoti tai, ką išmokau daryti.

Morkaus 51-52 sako taip: „Mokiniai buvo didžiai apstulbinti ir be galo stebėjosi, nes nebuvo supratę duonos padauginimo stebuklo, kadangi jų širdis tebebuvo užkietėjusi.“ Aš pasakiau Jam, kad jie buvo per daug užsiėmę maisto likučių rinkimu, po to kovojo su vėju ir bangomis, tad nespėjo apmąstyti duonos padauginimo stebuklo, tačiau dėl mano pastabos Jis nei teisinosi, nei pasiaiškino, palikdamas viską taip, kaip pasakė.

Po šios įsidėmėtinos tylos Jis užbaigė: „Atsakant į tavo klausimą: man žengiant vandeniu jis sutvirtėdavo.“

Kitą savaitę: „Kaip Tu praėjai pro minias Luko 4:29-30 ir Jono 8:58-59"?

Iki tada! Būkite palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeniniuse-laiškus šiuo adresu

Jėzus ir keli kvantinės fizikos dalykai. 1 dalis

John Fenn, 2016 m. gruodžio mėn. 24 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Turėjau gerą draugą, kuris paruošė trijų klausimų sąrašą Viešpačiui, prašydamas manęs paklausti Viešpaties šių dalykų, kai kitą kartą Jis man pasirodys. Aš bandžiau jam paaiškinti, kad niekada nežinai, kaip tai atsitinka, nes Viešpats nustato tvarkaraštį ir joks žmogus negali Jo priversti pasirodyti, savo pastangomis mes negalime Jo pamatyti. (Mano draugas dabar yra danguje ir aš esu tikras, kad jis pats paklausė Viešpaties)

Ir net kai jūs esate Dvasioje, klausimai, kuriuos manėte, kad norėsite Jam užduoti, net neateina į galvą. Tuomet iškyla tik dalykai iš jūsų dvasios, ir kartais to net nesuvokiate, kol vėliau tie dalykai neima vartaliotis jumyse.

Taigi šioje 3 dalių serijoje aš ruošiuosi pasidalinti keliais dalykais, kurių paklausiau ir man buvo pasakyta, kad aš negaliu durti pirštu į skyrių ir eilutę, sakant „štai čia“, bet greičiau stebėti dėsnius, aptinkamus Rašte. Kuo Tėvas ar Viešpats pasidalino su manini, tiks ir jums, ir aš tikiu, kad ta tiesa rezuonuos jūsų dvasioje. Kaip sako Paulius laiške Romiečiams 12:3, aš kalbu per man suteiktą malonę – negaliu kalbėti iš kažkam kitam suteiktos malonės.

Leiskite man pirmiausia pasidalinti, kas atsitiko, kai aš paklausiau Tėvo: „Ar mes visatoje esame visiškai vieni, ar yra gyvybė kitose planetose?“ Ši pirmoji dalis kai kuriems iš jūsų gali priminti kažkada mano pasidalintas mintis, tačiau tai veda prie kai ko, kuo aš niekada nesidalinau šioje erdvėje, taigi, prašau, perskaitykite.

Pirmiausia, ką aš supratau šiuo klausimu iš mokslo ir Biblijos perspektyvos

Mokslininkai nustatė, jog planeta turi atitikti daugiau nei 250 specialių reikalavimų, kad gyvybei būtų įmanoma išlikti (šis skaičius, atrodo, kiekvienais metais šiek tiek išauga, kadangi mokslininkai randa vis daugiau gyvybės išlikimo sąlygų). Pavyzdžiui, jeigu Žemė būtų 3% arčiau arba toliau nuo Saulės, mes iškeptume arba sušaltume. Jeigu mūsų žvaigždžių sistema būtų binarinė vietoj vienos žvaigždės sistemos, gyvybės negalėtų egzistuoti, o 75% žvaigždžių yra binarinės, taigi jau vien dėl to atkrinta 75% visų žvaigždžių.

Jeigu mes vis nepasisuktume kas 24 valandas, viena planetos dalis iškeptų, o kita sušaltų. Jeigu mes neturėtume mėnulio, o jis nesumažintų ekstinkcijos (sugerties) laipsnio, asteroidams ir kometoms krintant į žemę – gyvybė negalėtų egzistuoti. Jei Saulės sistemoje nebūtų 2 didelių planetų toliau nuo mūsų, o jos, pasinaudodamos gravitaciniais magnetais, nesurinktų į Žemę nusitaikiusių „didesniųjų“ kometų ir asteroidų, mes negalėtume išlikti...ir taip toliau su visomis daugiau nei 250 sąlygų.

Kalbant apie skaičius, galimybė, kad egzistuotų 1 planeta visoje visatoje, kurios visi elementai atitiktų reikalavimus, yra lygi vienetui su 42 nuliais: 1 galimybė iš 1,000,000,000,000,000,000,000,000,000,000,000,000,000,000. Toks mažas, mažas, mažas šansas...

Tačiau visos visatos žvaigždės sudarytų tik 1 su 27 nuliais, o tai daug mažiau nei 1 su 42 nuliais. Tai reiškia, kad visoje visatoje yra žymiai mažiau žvaigždžių, nei reikėtų bent 1 planetai, kurioje galėtų išsilaikyti gyvybė. Visata per maža, kad atsirastų bent 1 planeta, kurioje išsilaikytų gyvybė.

Kitaip sakant, žvelgiant iš matematinės pusės mes negalėtume egzistuoti. Žemės planeta yra stebuklas, gamtos anomalija, įrodanti, kad mes esame sukurti, – Dievas neturėjo pakankamai masės visatoje, kad turėtų Žemės planetą. Mes esame sumanytas stebuklas ir matematika tai įrodo.

Tai sukosi mano galvoje

Tuo pat metu aš grūmiausi su tais, kurie tiki, kad žemė buvo sukurta paraidžiui per 6 dienas, ir su tais krikščionimis, kurie tiki, kad žemė daug senesnė. Knygoje „Žvaigždžių šviesa ir laikas“ Dr.Russell Humphreys paaiškina, jog buvo padaryti 2 identiški atominiai laikrodžiai, vienas – beveik jūros lygyje Grinviče, Anglijoje, o jo dvynys – Boulder, Kolorade, apie 1 mylia (1,6 km) virš jūros lygio.

Jis aiškina, kad pagal Einšteino teoriją, kuri nuo tada buvo patvirtinta kaip teisinga, laikas, tolstant nuo gravitacinės jėgos, greitėja. Kitais žodžiais tariant, laikas juda tuo greičiau, kuo toliau jis yra nuo gravitacijos. Tai įrodyta, nes laikrodis Kolorade eina 5 mikrosekundėmis per metus greičiau nei esantis jūros lygyje, kadangi jis yra patrauktas toliau nuo žemės gravitacijos šaltinio per vieną mylią, palyginus su laikrodžiu jūros lygyje.

Jis aiškina, kad Biblija buvo parašyta iš žemės perspektyvos, todėl 6 tūkstančiai metų, ar panašiai, žemėje galėjo atitikti 14 mlrd. metų kosmose – labai toli nuo žemės gravitacijos šaltinio – laikui esant priklausomam nuo gravitacijos ir perspektyvos. Ar viščiukas perėjo kelią ar kelias pajudėjo po jo kojomis? Abi perspektyvos yra teisingos.

Man užteko

Visa tai sukosi mano galvoje ir aš tikrai norėjau sužinoti, ar mes esame vieni visoje visatoje. Žinojau tik tiek, kad Tėvas gali atsakyti į bet kokį klausimą vienu sakiniu – ir tai gerbiau.

Beje, kai nuėjau į dangų, pamačiau daug žmonių: vaikų ir suaugusių, visokio amžiaus žmonių, - jie sėdėjo didelėse kėdėse stebėdami kažkokią veiklą ar kalbėdamiesi su žmonėmis, ar šiaip sau ramiai sėdėdami - bet jie sėdėjo. Už ir virš kiekvieno iš jų buvo kažkas panašaus į galaktikos nuotrauką, kabančią ant sienos, tačiau už jų nebuvo sienos, o tai buvo galaktikos, kurios atrodė kažkaip padidintos, gražios, su matomu žemės spalvų spektru, lyg iš Hubble kosminio teleskopo. Ten buvo ir kitos spalvos, natūraliai žmogaus akimi nematomos – nuostabiai didingos, aiškiai matomos virš kiekvieno žmogaus (beveik visos galaktikos buvo spiralinės).

Įsivaizduok spiralinės galaktikos nuotrauką apie 1,5 m aukščio viršuje už kiekvieno žmogaus. Mums praeinant, aš paklausiau, kas gi tai, ir man buvo abejingai atsakyta: „O, už visas šias galaktikas ateinančiais amžiais jie bus atsakingi.“ Aš prisiminiau, kad mokslininkai mano, jog vidutiniškoje galaktikoje yra apie 100 mlrd. žvaigždžių.

Vienas iš mano mėgstamiausių momentų su Viešpačiu buvo, kai Jis man pasakė, kad Tėvas ir Jis (iš dalies) mus išgelbėjo tam, kaip sakoma laiške Efeziečiams 2:7, „kad ateinančiais amžiais savo gerumu mums per Jėzų Kristų Jis (Tėvas) parodytų beribius savo malonės turtus.“ Ateinančiais amžiais...oho...mes net negalime to įsivaizduoti.

Mąstant apie tai ir dar daugiau mano galvoje sukosi klausimas: Ar mes visiškai vieni visatoje? Taigi aš sumaniau kiekvieną vakarą išeiti į lauką ir sėdėti ant kėdės po žvaigždėmis, kol gausiu atsakymą – iš mano pusės nebuvo jokių terminų. Paprastai pradėdavau apie 21 valandą, paprasčiausiai žvalgydavausi, mąstydavau, melsdavausi, šlovindavau ir kalbėdavausi su Tėvu kokią valandą ar dvi kiekvieną vasaros vakarą – daviau Jam suprasti, kad vis čia sugrįšiu, kol Jis neatsakys į mano klausimą: Ar mes visiškai vieni visatoje? Ateidavo mintis: „kas bus, jeigu ateis ruduo ir žiema, o Jis bus dar neatsakęs?“ Taigi planavau susikaupti ir laikytis savo – jokios minties apie atsitraukimą.

Lygiai po dviejų savaičių vieną vakarą Jis prakalbo:“Tai, ką matai žiūrėdamas į žvaigždes, yra pirmosios dienos pasaulis. Aš sukūriau visatą, tada nukreipiau savo kūrybišką dėmesį į žemę, kad ją užbaigčiau. Ateis laikas, kai aš vėl nukreipsiu savo kūrybišką dėmesį į likusią visatos dalį, kad ją užbaigčiau. Taigi, kai tu, sūnau, žvelgi į žvaigždes, tai ir yra pirmosios dienos visata.“

Tai mane pribloškė, mintyse aš atsiverčiau Pradžios knygą 1:1: „Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. Ir žemė buvo beformė ir tuščia...“ Aš niekada nemąsčiau apie tai chronologine tvarka, būtent, kad pirmiausia Jis sukūrė visatą (dangų) ir tada iškilo žemė – mokslininkai sako, kad žemė taip ir atsirado – ir šis kūrimas neapribotas laike. Nieko pirmoje eilutėje nesakoma apie tai, kiek dangui ir žemei sukurti prireikė laiko. Staiga mane pagavo džiaugsmas, jaudulys ir nuostaba, nes kai žvelgiu į žvaigždes, matau ką tik sukurtą, Pirmosios dienos visatą.

„Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę“. Šią akimirką dar neprasidėjo pirmoji kūrinijos diena. Visata ir žemė galėjo būti milijardų metų senumo, kai prasidėjo gyvybės kūrimo planetoje dienos...

Taigi, kai žvelgiate į naktinį dangų, regite Pirmosios dienos visatą, ir kažkada ateis laikas, kai Jis ir vėl nukreips savo kūrybišką dėmesį į visatą, kad ją užbaigtų. Taip Jis man pasakė. O tai reiškia, kad savo vaikams Jis turi parengęs nuostabų planą, o visos mūsų dienos čia – tai pasiruošimas ateinantiems amžiams...

Kitą savaitę – kai aplankymo metu aš paklausiau Viešpaties: „Kaip Tu ėjai vandeniu?“

Iki tada! Būkite palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeniniuse-laiškus šiuo adresu

Kristus prieš pradėjimą Marijos įsčiose. 3 dalis

John Fenn, 2016 m. gruodžio mėn. 17 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Staiga atsidūręs Dvasioje, stovėjau danguje, stebėdamas kažką, apie ką neturėjau nė menkiausio supratimo. Aš stovėjau tarp daugybės angelų, bet nė vienas manęs nepastebėjo, kadangi savo dėmesį buvo nukreipę į tolį, mūsų dešinėje, kur matėsi Tėvo sostas. Pastebėjau, jog tarp angelų nuo sosto ėjo tokio pločio takelis, kad juo galėtų eiti vienas žmogus. Abiejuose takelio pusėse sausakimšai buvo angelų, žvelgiančių su nekantrumu, o esantys arčiausiai takelio buvo atsiklaupę ant abiejų arba bent ant vieno kelio.

Savo svetainėje stovėjau drauge su Viešpačiu. Ten taip pat buvo ir mano angelas. Mes buvome Dvasioje. Tačiau Jėzus baigė mane mokyti ir prieš palikdamas pasakė, kad galiu ko nors paklausti savo angelo. Taigi staiga likome tik angelas iš aš, o mano širdyje kirbėjo: „Ką tu manai apie mane, kadangi ateinančiais amžiais būsiu atsakingas už tave?"

Jis atsakė su beveik pasibaisėjusia veido išraiška: „O! Tai yra teisinga! Taip pridera!“ Kai aš paklausiau, kodėl, jis atsakė: „Prisimink – mes pažįstame Jį kaip Kūrėją, o jūs pažįstate Jį kaip Išganytoją!“ Tuo metu, kai be jokio perspėjimo buvau danguje... kažkokiu būdu žinojau, kad veiksmas vyko prieš daugybę metų, tačiau visur buvo tylu, tvyrojo iškilminga ir šventa atmosfera, todėl aš nedrįsau kalbėti.

Staiga iš tyros Tėvo šviesos išniro Sūnus, Jis žingsniavo nesidairydamas takeliu tarp angelų, kurie nulenkdavo galvas, o kartais palenkdavo ir pečius pagarbos ženklan, Jam tyliai einant kairėje nuo manęs ir dingstant iš regėjimo lauko. Tai buvo ta akimirka, kai Jis ištuštino Save, kad būtų pradėtas Marijoje.

Iki šios dienos mano atmintyje išliko iškilminga Jo išvykimo akimirkos atmosfera danguje, ir kaip supratau, angelai iki galo nesuprato, kas tada vyko prieš jų akis – juk jie neturėjo su kuo to palyginti. Staiga aš sugrįžau į svetainę su savo angelo žodžiais vis dar skambančiais galvoje: „Atsimink, mes pažįstame Jį kaip Kūrėją, o jūs pažįstate Jį kaip Išganytoją!“

Pirmą kartą nuo pradžios...

Jokūbo laiške 1:13 sakoma, kad Dievas Tėvas nieko negundo, netiria ir nebando blogiu. Priežastis yra labai paprasta – Dievas Tėvas neturi fizinio kūno, kuris galėtų būti gundomas. Jis niekada nežinojo, ką reiškia būti pavargusiu, alkanu, kai maudžia raumenis, būti spaudžiamam dienotvarkės – to Tėvas negali suprasti!

Tačiau Jėzus Kristus tapo žmogumi Jėzumi ir pirmą kartą Kūrėjas galėjo iš patirties suprasti Savo kūrinį. Kaip sakoma laiške Filipiečiams 2:8-11, Jis buvo „pavidalu rastas kaip žmogus“.

Pirmą kartą Kristus – per amžius vyrams ir moterims apsireikšdavęs kaip Viešpaties Žodis, iki valios rodydamasis ir vėl išeidamas iš mūsų pasaulio, tačiau niekada neįgydamas pastovaus kūno – dabar buvo įkalintas vienoje vietoje ir laike, su visais iš to išeinančiais apribojimais.

Įsčiose Jis vis dar buvo Dievo Sūnus, nes Luko 1:41 pasakojama mums, kad kai Elžbieta buvo šeštame nėštumo mėnesyje, o ką tik pastojusi Marija ją aplankė, būsimasis Jonas Krikštytojas šoktelėjo Elžbietos įsčiose dėl Viešpaties artumo Marijoje ir jos balso. Tapęs kūdikiu Jis vis dar buvo Dievo Sūnus, nes Luko Evangelijos 2 skyriuje mums leidžiama paraugauti angelų, piemenų, Dievą šlovinančio seno vyro bei moters istorijomis.

Būdamas 12 metų amžiaus, Jis klausė savo tėvų: „Ar jūs nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?" Luko 2:49

Mes turime suprasti: jūs ir aš turime atnaujinti savo protus Dievo dalykais. Jaunuolis Jėzus turėjo pripildyti tik Savo (žmogaus) protą. Pirmą kartą Jis asmeniškai patyrė apribojimus būti vienoje vietoje tuo pat metu, sužinojo, ką reiškia nuvargti, išalkti, kontroliuoti savo šlapimo pūslę, gyventi tarp žmonių, o ne kaip seniau: antgamtiškai atsirasti ir išnykti iš jų gyvenimo.

Laiške Hebrajams 5:7 rašoma apie Jo kentėjimus prieš kryžių: „...Jis buvo išklausytas dėl savo baimės/dievobaimingumo“, o 8 eilutė mums sako : „Jis išmoko klusnumo per tai, ką iškentėjo.“ Jis turėjo išmokti klusnumo, kadangi prieš tai Jis buvo visų Karaliumi! Jam viskas buvo nauja.

Kokia nužeminanti patirtis

Mes galime tik įsivaizduoti gyvenimą prieš 2000 metų – artimiausias turbūt daugumai iš mūsų būtų stovyklavimas. Praustis ir savo reikalus atlikinėti lauke arba naudotis lauko tualetu, valgį gaminti ant laužo, malti grūdus akmeninėmis girnomis, užmušus gyvūną, nudirti jam odą, atskirti jo organus ir atmatas nuo mėsos. Tačiau toks buvo Jėzaus gyvenimas – nuo Dievo Sūnaus, kurį Tėvas naudojo visatos kūrime, prie ŠTAI ŠITO!

Kaip sakiau, Jis turėjo pirmiausia būti nuolankiu danguje, būti nuolankios širdies ir romus, kad norėtų ateiti į žemę ir su tuo prasidėti. Tada, kaip laiške Filipiečiams 2:8 sakoma: „...Jis nusižemino ir tapo paklusnus iki mirties – iki kryžiaus mirties..." Netgi iki labiausiai kankinančios mirties, kokią Romos Imperija galėjo sugalvoti – ne tik mirties, bet kankinančios mirties, ir ne dėl Savęs, bet dėl žmonijos. Tai bent.

Atgal į Betliejų – angelų žinia

„Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir gera valia žmonėms" - tokia angelų žinia. Tai praskiedė ir neteisingai suprato reklamos agentai ir pastoriai, Kalėdinės programos vaikams, mamos ir tėčiai visame pasaulyje.

Mes pradėsime suprasti ketinimus, jei pažvelgsime į tuos, kas tai pasakė. „Ir staiga su angelu buvo dangiškosios kariuomenės minia, girianti Dievą ir sakanti: „Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir gera valia žmonėms“.

Dangiška kariuomenė reiškia „dangaus armiją“

Mums iškyla šis nekenksmingas, angeliškas, kaip iš „sveikinimo atvirutės“ vaizdas, kur angeliški padėjėjai susirinkę aplink Betliejų, palaiko angelą, kuriam pavesta pranešti piemenims, kad gimė Piemenų Karalius. „Kariuomenė“ reiškia armiją – tai reiškia, kad šis pareiškimas ateina nuo Tėvo armijos danguje su žinia žmonijai. Taika žemėje ir gera valia žmonėms.

Pasijuskite jų kailyje. Perkelkime tai į mūsų laikus, mes stovyklaujame laukuose. Jūs sėdite prie laužo ir kalbatės apie praėjusią dieną, kai staiga armijos pasiuntinys prieina prie jūsų, jis yra apšviestas tokios stiprios ir ryškios prožektorių šviesos, kad visas laukas ir apylinkės nušvinta. Jis sako jums, kad nebijotumėte, nes jis atneša gerą naujieną, tačiau jūs žinoma labai stipriai išsigąstate.

Prieš jums suvokiant jo žodžių prasmę, jūsų akys prisitaiko prieš šviesos ir jūs išvystate nesuskaičiuojamą armiją, stovinčią prieš jus. Šie kariai yra puikiai ginkluoti ir jūs suprantate, jog vieno užtektų, kad jus visus ištrintų nuo žemės paviršiaus. Jūs esate jų malonėje.

Tada jie taria: „Dievas sako – ir mes esame Jo armija – ramybė Žemėje ir gera valia žmonėms“. Koks palengvėjimas! Jie neturi nieko prieš, tik gerą valią tau, gerą valią mums! Jie galėtų mus sunaikinti, tačiau vietoj to, Dievas Tėvas siunčia savo armiją su taikos sutartimi! Įrodymas – įmoka prie sutarties, gyvulių ėdžiose gulinčio kūdikio pavidalu, kuris yra suvyniotas į švelnią medžiagą, naudojamą apatiniams siūti...

Vėliau Paulius rašys: „Dievas Tėvas buvo Kristuje, taikydamas su savimi pasaulį, nepriskaitydamas jiems jų nusižengimų; ...ir davė mums sutaikymo tarnystę." 2 Korintiečiams 5:18-19

Viešpats Jėzus yra toks nuolankus, toks draugiškas, Jis yra toks, nes kaip Jis ir sakė: „Kas matė mane, matė Tėvą“. Jis toks, koks ir Jo Tėtis. Tai viso mūsų gyvenimo kelionė, vadinama mokinyste, kad prisiderintumėm prie Jo brangaus Sūnaus paveikslo. Tai procesas, išmok mėgautis procesu ir vaikščiok su Tėvu, įjunk Jį į savo gyvenimą, žavėkis ir dėkok už mažus dalykus – gražų debesį, laiku įvykusį 'sutapimą', dienos bėgyje gautą malonę – įtrauk Tėvą ir Viešpatį į savo gyvenimą neoficialiai, apstulbintas Visagalio Dievo nuolankumo.

Nuostabi Malonė! Kitą savaitę nauja tema, palaiminimai,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeniniuse-laiškus šiuo adresu

Kristus prieš pradėjimą Marijos įsčiose. 2 dalis

John Fenn, 2016 m. gruodžio mėn. 10 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Praeitą savaitę aš dalinausi, kaip pirmiausiai Sūnus buvo duotas ir kaip Jis tapo kūdikiu. Tačiau vis tik kaip įvyko šis perėjimas? Kaip šis mums duotas Sūnus tapo kūdikiu?

Ką Jis galvojo?

Prieš man pasineriant į techninius klausimus, kaip Sūnus perėjo iš dangaus į pradėjimą Marijos įsčiose, pažvelkime geriau į Jo nuolankią širdį, nes jokio kūdikio nebūtų pradėta Marijoje, jeigu Jis nebūtų toks nuolankus.

Filipiečiams 2:6-8 sako, kad Sūnus „... esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs Savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė Save (ištuštino save – vert. pastaba) ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“

Sūnus nelaikė Savęs lygiu Tėvui, ir tai nebuvo kažkas, ko Jis buvo „nusitvėręs“. Tai net nepriartėja prie graikų kalbos žodžio, kurį tai rašydamas panaudojo Paulius. Graikiškas žodis yra „harpagmos“, kurio šaknis „harpazo“ reiškia „užgrobti ir nusinešti panaudojant jėgą“. Šis žodis buvo naudojamas ir veikiamąja, ir neveikiamąja rūšimi, o tai galėjo reikšti kažką aktyvaus – asmenį, kuris kažką užgrobia ir nusineša, arba pasyvaus, kaip šiuo atveju, kažką sugriebusį laimikį (arba nesugriebusį, neįsikibusį į tai).

Galėtumėm pasakyti taip:

„Kristus... nelaikė apdovanojimu būti toks koks Jis buvo – lygus su Dievu.“

Tai – stulbinantis apreiškimas apie Jėzaus nuolankią prigimtį. Kai Jis vėliau ištarė: „...mokykitės iš Manęs, nes  Aš esu romus ir nuolankios širdies“, Jis sakė tiesą. Jis YRA romus ir nuolankios širdies. Romus reiškia „švelnus, švelnaus būdo“, o nuolankus reiškia „nusižeminęs, kuklios širdies“. Romus Mesijas Karalius piešiamas štai kaip: „Štai tavo Karalius ateina pas tave, romus ir sėdintis ant asilo ir ant asiliuko, asilo jauniklio". Mato 11:28-30, Mato 21:5

Kita pagrindinė frazė yra „ištuštino pats Save“ - Jis savęs neištuštino iš savo Dieviškumo, arba nesiliovė būti tuo, kuo Jis buvo per amžius – paprasčiausiai Jis atsisakė visų teisių ir privilegijų kaip vienatinis Dievo Sūnus, kad galėtų gyventi kaip paprastas žmogus. Šiuo būdu, tiesa, kas Jis buvo ir kas Jis yra, turi būti ištirta dvasioje ir pažinta širdimi.

Štai kodėl...

Jis nėra holivudinis Jėzus. Jam nedaro įspūdžio prašmatnūs atributai ar hierarchija, per kurią Jis yra pristatomas. Galime pamatuoti kiek žmogus pažįsta Jėzaus asmenį pagal tai, kiek jam daro įspūdį „daiktai“ ir „daiktų“ regimybė. Mums duotas Sūnus TURĖJO būti nuolankios širdies, kad taptų vienu iš Savo kūrinių, ir gimtų kaip kūdikis.

Dėl to, kad Jis nusižemino, Jo nevaržo jokia aplinka, nuo ištaigingiausių rūmų iki kukliausių namų, nes Jam tai nedaro įspūdžio ir tai Jo nežeidžia – toks yra mūsų Viešpats. Ištrauka laiške Filipiečiams 2:5 prasideda taip: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus...“

Ar mes esame taip pat nusižeminę? Ar mums lygiai taip pat nedaro įspūdžio „dideli dalykai“? Ar mes neįsižeidžiame, kai mus supa kuklūs ir nuolankūs žmonės? Ar mes užriečiame nosį prieš kažką prastai apsirengusį parduotuvėje, ar žvelgiame į jį nusižeminę, Dievo akimis? Ar mes elgiamės su gerai apsirengusiais ir gražiais žmonėmis skirtingai nei su vidutiniškai atrodančiais ir kukliai apsirengusiais?

Ar mes iškeliame save virš kitų pokalbio metu, o gal konstatuojame faktus? Jeigu mes iš tiesų pažįstame Jį ir jeigu skiriame Jam laiko savo širdyje, mes palaipsniui būsime perkeisti pagal Jo nuolankumo paveikslą... taigi, jeigu matai priešingus dalykus tuose, kurie vadinami „krikščionimis“, žinok jie vis dar auga. „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus...“

Aš dažnai prašydavau žmonių, kad pakeltų rankas, jeigu jie kada nors tarnavime ar susirinkime jautė, lyg Jėzus vaikščiotų jų tarpe. Paprastai kelios rankos pakildavo. Tada aš paklausdavau, ar Jis kada perėmė vadovavimą susirinkimui, ar kada nors pasirodė, ar įsiterpė į tą veiklą? Niekada. Jis visa ko Viešpats, tačiau Jis pasitenkina vaikščiodamas Savo draugų tarpe.

Vedžiau tarnavimą Biblijos mokyklos koplyčioje ir staiga šlovinimo metu pamačiau Viešpatį lipantį laiptais ant pakylos ir sustojantį tiesiai prieš mane. Staiga atsiklaupiau priešais Jį ir buvau priblokštas, išgirdęs Jį sakant: „Norėčiau pasitarnauti Savo žmonėms", į ką aš atsakiau: „Tu esi Viešpats, žinoma, daryk ką tik nori.“

Aš atsistojau ir judesiu parodžiau moteriai, vedančiai šlovinimą, tęsti, tada atsigręžiau ir mačiau, kaip Viešpats vaikšto tarp apytiksliai 200 šlovinančių studentų, sustodamas tai vienur tai kitur, kad kažką pasakytų. Po kelių minučių Jis užlipo ant pakylos ir vėl atsistojo priešais mane, sakydamas: „Ačiū tau, kad leidai man pasitarnauti Savo žmonėms. Tik nedaugelis tai daro. Didžioji dauguma taip prilipę prie savo tvarkaraščio ir dienotvarkės, vietoj to, kad leistų man iš tiesų paliesti savo žmones.“ Tada Jis pasisuko, nuėjo Savo įprastus 2 su puse žingsnio ir trečio žingsnio viduryje dingo.

Aš mąsčiau, koks nuolankus, koks nuostabus ir koks nusižeminęs aš buvau tą dieną! Su kiekvienu aplankymu, kiekvieną kartą pabuvęs greta Jo aš tiek daug išmokstu.

Taigi dabar, kai suprantame Viešpaties kuklumą, pakalbėkime apie tai, kaip Jis perėjo

Laiško Hebrajams autorius parodo Senojo Testamento aukų nesugebėjimą nuolat panaikinti nuodėmę, sakydamas, kad jos turi būti aukojamos iš naujo ir iš naujo, ir kad vieną kartą reikėjo nuolatinės aukos. Tam, kad didžioji auka vieną kartą panaikintų nuodėmę, ir nuvestų žmogų į naują sandorą su Dievu.

„Nes yra neįmanoma, kad jaučių bei ožių kraujas pašalintų nuodėmes. Todėl ateidamas į pasaulį Jis sako: 'Tu nenorėjai aukos ir aukojimo, bet man paruošei kūną...'" Hebrajams 10:4-7

Juk „Ateidamas į pasaulį“ nereiškia, kad Jis gimė, bet kad buvo pradėtas. „...man paruošei kūną“ - sako Jis. Tėvas per Marijos kiaušinėlį ruošiantis danguje žmogaus kūną Tam, kuris ištuštino save nuo visų teisių ir privilegijų, kaip Dievo Sūnus.

Filipiečiams 2:8 paprasčiausiai sakoma: 'ir pavidalu rastas kaip žmogus' arba 'tapdamas panašus į žmones' arba 'tapęs žmogumi'.

Kai Marija naiviai paklausė, kaip tai atsitiks, angelas Gabrielius pasakė jai 'Ant tavęs užeis Šventoji Dvasia ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave, todėl ir Tas, Kuris gims iš tavęs, bus šventas ir vadinsis Dievo Sūnumi.' (Luko 1:35)

Dievo Sūnus ištuštino Save nuo visų teisių ir privilegijų kaip Dievo vienintelis Sūnus, pasilaikęs Savo sūnystę, kad būtų pradėtas Marijoje, ir prieš palikdamas Dangų, paskelbė 'man paruošei kūną'. Šventosios Dvasios veikimu, kuri apgaubė paauglę mergaitę, panaudodama jos kiaušinėlį, kad suformuotų kūną, ir Jis buvo pradėtas jos įsčiose.

Tai yra kuklu, romu, nuolanku. Mes tai pasiimsim iš čia kitą savaitę. Iki to laiko, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeniniuse-laiškus šiuo adresu

CWOWI Naujienlaiškis. Sausis 2017. Asmeninės sveikatos apžvalga, pranašiškai ir daugiau

John Fenn, 2016 m. sausio mėn. 18 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki visi,

Barbara ir aš turėjome šiek tiek sveikatos patikrinimų bei susitikimų su gydytojais, bet viskas iki šiol atrodo daugmaž gerai. Mano didelei nuostabai, kardiologas labiau susirūpinęs mano kraujo spaudimu nei aritmija (nereguliarūs širdies dūžiai, kurie gali iššaukti infarktą arba kraujo krešulių susidarymą – vert.past.). Neaptikus jokių regimų aritmijos simptomų ir nejaučiant energijos nebuvimo, jis patarė numesti daugiau svorio, kad sumažėtų kraujo spaudimas ir sutarėme pasimatyti po trijų mėnesių. Jeigu man nepasisektų pasiekti reikiamo svorio iki balandžio pradžios, mes aptarsime, kokius vaistus teks pradėti vartoti, kad sumažintume kraujo spaudimą. Todėl likusią dalį sausio bei vasario mėnesį užsiimsiu svorio metimu ir atidėsiu keliones iki kovo, kad galėtume susikoncentruoti į mudviejų sveikatos reikalus.

Galite pasižiūrėti mano kas savaitę pasirodančius 10-12 minučių mokymus per Facebook‘ą arba YouTube. Laidos gyvai transliuojamos trečiadieniais 8 valandą ryte JAV laiku per Facebook live, bet jas ir vėliau bet kuriuo metu galima peržiūėti. Tiesiog užsidėkite paiešką „John C Fenn videos“ ir jos pasirodys.

Jeigu mąstote atvykti į konferenciją Olandijoje, kuis vyks Paminėjimo dienos savaitgalį – gegužės 25-28 dienomis, tuomet parašykite man el.laišką. Jeigu esate iš JAV, rašykite į cwowi@aol.com, jei iš Europos, Afrikos arba Azijos, kreipkitės į Wil ir Ank adresu cwowi@solcon.nl.

Dauguma skrydžių iš JAV į Amsterdamą būna naktį, tai reiškia, kad iš JAV turite išskristi gegužės 24 dieną, atvykti 25 dieną ryte ir mes jus palydėsime į ramybe dvelkiantį konferencijų centrą, kuriame ir būsime iki pat sekmadienio, gegužės 28d. Pirmadienį ir antradienį truputį pasižvalgysime po Olandiją – Amsterdamą, tikėtina, kad pamatysime Korės ten Boom namelį, galbūt Anne Frank namą, plauksime garlaiviu Amsterdamo kanalais ir pasigrožėsime apylinkėmis, bet apskritai vaikštinėsime ir praleisime laiką drauge. O tada trečiadienį, gegužės 31 dieną išvyksime, ir tą pačią dieną grįšime į JAV. Iš viso susidaro viena savaitė.

Yra konferencijos mokestis ir viešnagės metu bus renkami paaukojimai. Jeigu norite, galite prisidėti savo finansais prie Wil ir Ank išlaidų priimant žmones. Be viso to, reikės pinigų ir savoms išlaidoms.

Nauji filialai ir prašau maldų už mane

Prašau melstis išminties, nes tempas naujų namų bažnyčių, norinčių būti CWOWI dalimi, dramatiškai išaugo visame pasaulyje. Reikia laiko, kad galėčiau susipažinti su kiekviena grupe.

Kai rašau jums, kaip tik šiuo metu, sueina 13 metų, kai mes savo neįgalų sūnų Krisą atvežėme į namų grupelę. Tarnaudami Dievui, mes taip pat nuolat juo rūpinamės. Krisas protiškai yra 4 metų, nors jis atrodo aukštesniam lygyje. Vakar jo vadovas sušaukė savo grupę, kad paaiškintų kai kuriuos administracinius pokyčius, bet pakomentavo, jog Chris liko prie stalo skaityti kitam gyventojui Rėjui. Krisui skaitant keletą pasakojimų, Rėjus pritariamai linkčiojo galvą. Bet Krisas nemoka skaityti! Jis greičiausiai vartydamas lapus, pasakojo istoriją Rėjui, kuris nemoka pasakyti daugiau nei dviejų žodžių, bet aišku tai, kad abiems istorija labai patiko!

Kai Krisui suėjo 22 metai, Viešpats kalbėjo jam ir jis susijaudinęs man pasakė: „Jėzus pasakė, kad Jis vaikščios po kalnus su manimi! Valio! Jis vaiščios su manimi po kalnus!“ Nuo to laiko Chris sakydavo: „Kai nueisiu į dangų, nereikės jokio vežimėlio!“ bei „Kai pateksiu į dangų, aš bėgiosiu va taip (kaip bėgiojantys vaikai).“ Mūsų sūnus padeda mums plačiau žvelgti į gyvenimą, kad jo amžius laikinas ir ateis kitas laikas.

Kvitai, norintiems paaukoti JAV, bus elekroniniu paštu išsiųsti atskirai po savaitės. Ačiū!

Ką pasakė Tėvas...

Aš mąsčiau apie Iraną ir ką naujoji JAV administracija galėtų padaryti su dabartine sutartimi. Taip pat apie tai, kaip šalys išdrąsėjo pasakyti Izraeliui, ką jiems reikia ir ko nereikia daryti. Man bemąstant, Tėvas pasakė man labai trumpai: „Iranas ir kiti bus priversti trauktis į kampą, panašiai, kaip Japonija Antrojo Pasaulinio karo metu.“

Jeigu nežinote 1930 metų pasaulio istorijos, lesikite man paaiškinti, kodėl tai, ką Tėvas pasakė, yra taip svarbu. 1911 metais JAV pasirašė sutartį su Japonija, leidžiančią eksportą iš JAV į Japoniją. Viską pradedant nafta ir aliejumi bei baigiant plieno produktais. Kaip atsaką į beaugančią Japonijos gamybos pramonę ir karinį pasiruošimą, 1939 metais prezidentas Ruzveltas nutraukė šį susitarimą ir kitą vasarą pasirašė įstatymą, draudžiantį JAV įvežti į Japoniją aviacijos naftos produktus, tepalus bei plieno produktus. Per sekančius metus prezidentas Ruzveltas įvedė griežtus apribojimus ir uždraudė eksportuoti minėtuosius produktus į Japoniją. 1941 metų rugpjūčio mėnesį britai ir olandai pasielgė taip pat ir tai atskyrė Japoniją nuo likusio pasaulio.

Tokie veiksmai uždusino Japonijos galimybę išlaikyti ir padidinti savo karinį ir gamybinį kompleksą. Tai vedė į „neišprovokuotą“ ataką Pearl uoste 1941 metų gruodžio 7 dieną.

Kai aš mąsčiau apie tai, kaip Izraelis, o ypač Jeruzalė, tampa dėmesio centru mažiausiai 70-iai Jungtinių Tautų, išsirikiavusių prieš ją, ir svarsčiau, ką naujasis JAV prezidentas darys su Iranu, Tėvas pasakė, kad Iranas ir kiti bus priversti trauktis į kampą. Oho, tai bent.

Zacharijo 12:1 sakoma, kad Viešpats ruošia didelį paveikslą, kuris privers Jeruzalę, ne tik Izraelį, bet ir Jeruzalės miestą, tapti pagrindiniu pasaulio centru: „Aš padarysiu Jeruzalę svaiginančia taure visoms aplinkinėms tautoms ir taip pat Judui per Jeruzalės apgulimą. Tą dieną Jeruzalę padarysiu sunkiu akmeniu visoms tautoms.“

Stebėkite šiais metais, kaip Jeruzalė bus minima per žinias. Skaitykite tarp eilučių, kai tautos lieps Izraeliui grąžinti žemes, laimėtas 1967 metais. Įskaitant ir miestą. Melskite išminties vadovams, kaip elgtis su Rusija, Iranu ir Turkija, už sąjungą, apie kurią kalbama Ezekielio 38 skyriuje. Atrodo, kad beveik kasdien į tai telkiamasi. Pamatykite sankcijas, kurios atskirs Iraną ir „kitus“ (nesu tikras, ką reiškia „kiti“, bet tai galėtų būti Irano remiamos teroristų grupės arba tautos, susivienijusios su Iranu, laikas parodys) ir pažinkite laikus.

Iš tikrųjų visa tai yra santykiai. Šis pasaulis praeis, bet Tėvas ir Viešpats jau galvoja apie ateinančius amžius, kaip parašyta Efeziečiams 2:7. Mes jau esame amžinybėje, jau esame kitos Karalystės piliečiai, viena šeima danguje ir žemėje, tiesiog laukiame, kada ateis laikas ten patekti. Matykite plačiau ir neleiskite, kad baimė valdytų jūsų protą. Mes visi mąstome apie vienus arba kitus dalykus, tačiau sutelkiant mintis ir širdį, galime turėti užtikrintą laukimą, žinojimą, kad esame Tėvo ir kad niekas mūsų negali iš Jo atimti.

Ačiū, kad esate mūsų gyvenimo dalimi. Nors mano savaitinės mintys, kompaktiniai diskai, MP3 mokymai, elektroniniai naujienlaiškiai, konferencijos bei knygos pasiekia tūkstančius visame pasaulyje, atlikę metų ataskaitą išsiaiškinome, kad per visus 2016 metus bent vieną kartą mums paaukojo mažiau negu 300 žmonių.

Štai kodėl tas keletas, kurie aukoja CWOWI, mums yra tokie ypatingi. Mes nesistengiame praturtėti tarnaudami (ir mums tai sekasiJ). Buvau danguje ir mačiau Viešpatį: turtai nepalyginami, taigi negalvokite, kad mes siekiame šlovės. Tačiau pinigai reikalingi, kad išgyventume šioje žemėje, todėl mes siunčiame padėką už tą paramą, kuri įgalina mus tęsti šį tarnavimą. Taip pat ačiū už jūsų maldas, kurios mus palaiko.

Su palaiminimais,

John ir Barbara

www.supernaturalhousechurch.org

Kristus prieš pradėjimą Marijos įsčiose. 1 dalis

John Fenn, 2016 m. gruodžio mėn. 3 d., 

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Visi žinome, kad Jėzus negimė gruodžio 25 dieną, tačiau, žinoma, nepatiriame jokios žalos švęsdami gimimą didžiausios dovanos, kurią kada nors yra gavęs žmogus. Galiausiai, mes nuolat perkeliame savo pačių arba savo mylimųjų gimtadienių šventimą patogumo dėlei, taigi galime tą patį padaryti ir su Viešpaties gimtadieniu.

Saturnalijos festivalio, švenčiamo gruodžio 25-ąją, pagoniškos šaknys mūsų netrigdo, net jei ir žinome apie Kalėdų pagoniškas šaknis, tai nereiškia, kad praktikuojame ar pritariame tam daugiau nei dovanodami gėles Valentino dienos proga savo mylimajam.

Ar prisimenate vasario 14-ąją švenčiamą Valentino dieną? Ar žinote, kad tai buvo Luperkalijos vaisingumo festivalis, ir tą dieną jaunų moterų vardai buvo užrašomi ant popierėlio ir įdedami į puodynę, kad jauni vyrai jas išsirinktų bei turėtų lytinius santykius, prieš tai jas nuplakdami rimbais, kadangi buvo tikima, jog tokiu būdu prieš lytinius santykius bus sužadinamas jų vaisingumas. Buvo tikima, kad vasario 14-oji ir Luperkalija pradeda prigimtinį „poravimosi sezoną“.

Tačiau man nerūpi nei tos pagoniškos Valentino dienos šaknys, nei pagoniškos Kalėdų šaknys, kadangi Jėzaus gimimo šventimas ir mano žmonos bei mūsų meilės vienas kitam paminėjimas yra skirti Viešpačiui. Kaip mūsų šventimas yra skirtas Viešpačiui, taip ir tų, kurie pasirenka tos dienos nešvęsti, pasirinkimas irgi yra skirtas Viešpačiui, ir Jis abudu priima. Todėl mes esame taikoje vienas su kitu, kaip parodyta laiške Romiečiams 14:1-12.

Dabar prie temos: Sūnus mums duotas, kūdikis gimė

Izaijas 9: 5-6 sako: „Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas, viešpatavimas ilsisi ant jo pečių..."

Pirmiausia Sūnus turėjo būti duotas iš Dangaus, o tada galėjo tapti kūdikiu, gimusiu Betliejuje.

„Tėve! Pašlovink Mane pas Save ta šlove, kurią esu pas Tave turėjęs dar prieš pasaulio sukūrimą.“ Jono 17:5

„Tėve! Tu juos atidavei Man, ir Aš noriu, kad jie būtų ten, kur Aš esu, kad jie pamatytų mano šlovę, šlovę, kurią Man davei, nes pamilai Mane prieš pasaulio sukūrimą!“ Jono 17:24 (pažodinis vertimas, - vert. past.)

„Kaip Tėvas turi gyvybę pats Savyje, taip ir Sūnui davė gyvybę turėti Savyje, Jis taip pat suteikė Jam autoritetą teisti, nes Jis taip pat (tapo) Žmogaus Sūnumi.“ Jono 5:26-27

Kristaus asmuo, Žodis, Senajame Testamente

„Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo su Dievu ir Žodis buvo Dievas... tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“ Jono 1:1-2, 14

Taigi, ką Jonas nori pasakyti, kai kalba „(Tėvo) Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“?

Berniukas Samuelis

Pirmos Samuelio knygos 3 skyriuje randame Samuelį tarnaujantį Eliui - aukščiausiajam kunigui šventykloje. Pirmojoje eilutėje ruošiama dirva, ji sako: „Tomis dienomis Dievo žodis buvo retas, nebuvo regėjimų.“ Tai amžinai susieja Viešpaties Žodį su regėjimu.

Pirmą kartą Viešpats pašaukia Samuelį vardu 4 eilutėje. 7 eilutė mums atskledžia, jog berniukas galvoja, kad čia Elis jį šaukia, „Kadangi Samuelis dar nepažino Viešpaties ir jam dar nebuvo apreikštas Viešpaties žodis."

Tai yra žinoma istorija – Viešpats šaukia Samuelį tris kartus, kiekvieną kartą šaukia vardu: „Samueli, Samueli“, - kiekvieną kartą jis eina pas Elį, manydamas, kad tai jis. Iš trečio karto Elis supranta, kas čia vyksta ir pasako Samueliui, jog tai Viešpats, ir kad reikia atsakyti, kai išgirs Jo balsą.

Iki šiol galima buvo manyti, kad Viešpaties balsas buvo kažkas panašaus į balsą Samuelio galvoje arba kažkoks nematomas, bet girdimas balsas. Abi šios prielaidos pasirodys klaidingomis, nes 10 eilutė sako: „Viešpats atėjo ir, ten stovėdamas, pašaukė kaip pirma: „Samueli, Samueli.“

Mes žinome, kad tai buvo ištikrųjų Viešpaties regėjimas, nes 15 eilutė sako: „Samuelis bijojo pasakyti Eliui apie regėjimą.“ Samuelis pamatė Viešpaties Žodžio Asmenį. Jis atėjo į Samuelio kambarį ir kalbėjo su juo... nuostabu.

Tačiau dar ne viskas – bus daugiau! Viešpaties Žodis

21 eilutė apibendrina ir nustato eigą visiems pranašams, kurie ateis po Samuelio: „Viešpats ir toliau pasirodydavo (jam) Šilojuje, Viešpats apsireiškė Samueliui kaip Viešpaties Žodis."

Samuelis buvo pavadintas regėtoju, tai kitas pranašo vardas, kadangi regėtojas galėjo matyti Dvasines sritis, ir kadangi jis buvo pirmasis pranašas Izraelyje ir patepė pirmąjį Izraelio karlių, jis yra paragonas – tobulas pavyzdys – visų vėliau atėjusių pranašų.

Kai skaitome Senojo Testamento pranašus ir jie sako: „Dievo Žodis atėjo...“, - tai reiškia, kad jie nekalba apie balsą savo galvoje, arba nesako, kad nematoma ranka vedžioja jų plunksną, kuri rašo 'žodžius' Izraeliui ar Judui ar kam nors asmeniškai.

Kai jie sako: „Dievo Žodis atėjo...“, jie sako, kaip atsitiko ir su Samueliu, jog jie matė Viešpaties Žodžio Asmens regėjimą, ir Jis jiems kažką pasakė, kas vėliau buvo užrašyta, ir tapo raštų dalimi.

Jeremijo 1:1-9 puikus pavyzdys

„Viešpaties Žodis atėjo pas mane, sakydamas, 'Dar prieš sukurdamas įsčiose, Aš tave pažinau, ir pašaukiau tave būti pranašu tautoms.' Aš pasakiau: 'Ak, Viešpatie, juk aš esu tiktai vaikas', (hebraiškas žodis, naudojamas pasakyti 'vaikas' - na'ar, rodo, kad jis dar net ne paauglys)… tačiau Viešpats ištiesė Savo ranką ir palietė mano burną, sakydamas: 'Aš įdėjau Savo žodžius tau į burną'…"

Pastebėkite, kad Viešpaties Žodis atėjo pas Jeremiją ir ištiesė Savo ranką. Kaip Samuelio, gyvenusio prieš 600 metų, atveju Viešpaties Žodis vis dar pasirodo kaip Viešpaties Žodžio Asmuo pranašams. Kai pranašai sako 'Viešpaties Žodis sako', jie tik pakartoja, ką jie išgirdo savo regėjime sakant Viešpaties Žodžio Asmenį.

Laikas ir vieta neleidžia man gilintis į detales: Pradžios 15:1, kur Viešpaties Žodis pasirodo tėvui Abramui ir liepia jam suskaičiuoti žvaigždes, tokie gausūs bus jo palikuonys, Ezekielio 1:3, kur Ezekielis sako, kad Viešpaties Žodis ateina regėjime, jam stovint ant upės kranto, Jona, pas kurį atėjo Viešpaties Žodis ir liepė jam vykti į Ninevę, Izaijas ir visi 'mažieji' pranašai (trumpesnės pranašų knygos), visi iki vieno sako 'Viešpaties Žodis atėjo...' ir 'Viešpaties Žodis sako...'

(Aš labiau įsigilinu į detales audio mokymo 'AŠ ESU; Kas yra Jėzus ir iš kur Jis kilęs' serijose, jeigu jums įdomu galite tęsti šią mokymų temą.)

Žodis tapo kūnu

Dabar pagalvokime, ką apaštalas Jonas pasakė, tardamas „(Viešpaties) Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1:14). Koks stulbinantis teiginys! Viešpaties Žodžio Asmuo, pasirodęs Abraomui ir pranašams, pradedant nuo Samuelio per visus amžius, dabar tapo kūnu ir gyveno jų tarpe – oho!

Kokios mintys turėjo sklandyti Jono, Petro ir kitų galvose – Žodis, kalbėjęs su Abraomu, Samueliu, Eliju, Izaiju, Jeremiju, Ezekieliu ir visais kitais – yra čia ir valgo vakarienę su jais, vaikšto kartu su jais, moko juos... oho!

Kaip galėjo įvykti šis perėjimas nuo Viešpaties Žodžio, kuris apsireikšdavo žmonėms per amžius, iki kūdikio, pradėto paauglės iščiose?

Apie tai kitą savaitę! Iki to laiko, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeniniuse-laiškus šiuo adresu