John Fenn, Ką tikėti apie Izraelį? 3/3, Savaitės mintys, 2026-08-29

 John Fenn, What to believe about Israel? 3/3, Weekly Thoughts, 8/29/26

 

Sveikinu visus,

 Praėjusią savaitę matėme, kaip viešpats apsuko visą ratą. Norėdamas kunigų karalystės, per kurią Dievo pažinimas būtų paskleistas tautoms, Jis ją gavo. Dabar
Jis turi tą tautą per visus, kurie tiki Jėzumi, įpareigotą skleisti Dievo pažinimą tautoms. Tai buvo padaryta per Izraelį, nors Izraelis atmetė Jėzų. Ar galime mylėti Izraelį remdamiesi tuo, kad būtent ši tauta mums davė Jėzų, kuris padarė mus kunigų karalyste Tėvui? Argi tai ne privilegija ir malonė, dėl kurios verta mylėti?

 

Kai buvau jaunas...

 

Turėjome namelį šiauriniame Mičigane prie ežero, vadinamo Burt ežeru. Aš mylėjau tą namelį. Jis buvo naudojamas tik vasarą, nes nebuvo paruoštas žiemai. Pasibaigus mokslo metams, porą mėnesių važiuodavome 12 valandų iš savo namų šiaurinėje centrinėje Indianoje iki Burt Lake. Plaukdavome laivu per ežerą į Indian River miestelį, prisišvartuodavome prie tilto ir eidavome į restoraną pusryčiauti. Būtent ten, kai man buvo apie 8 metai, tėtis išmokė mane buriuoti ir leisdavo man valandų valandas plaukioti tuo mažu laiveliu vienam.

 

Bet kai man buvo 10 metų, tėtis pardavė namelį. Buvau įskaudintas, net supykęs, kad nebuvo jokio šeimos pokalbio, nebuvo klausiama, ką mes, vaikai, manome, tai buvo padaryta staiga. Vasarojimas prie ežero, kurio laukiau, taip ir neatėjo. Bet aš vis tiek mylėjau savo tėtį. Buvau įskaudintas ir supykęs, kad jis tiesiog pardavė namelį be jokio įspėjimo, bet aš vis tiek mylėjau savo tėtį.

 

Panašiai, ar krikščionis gali mylėti Izraelį, net jei jis daro tai, ko mes nekenčiame arba bent jau su kuo nesutinkame? Ar šilti jausmai tautai automatiškai reiškia aklą Izraelio politikos ir jos įgyvendinimo nepaisymą? Ne, bet žmonės, kurie nekenčia Izraelio, yra liūdnai pagarsėję dėl to, kad kaltina tuos, kurie myli Izraelį, užmerkiant akis į jų politiką.

 

Svarstydami, ką manome apie šiuolaikinį Izraelį, turime atsižvelgti į tai, kad istorinis Izraelis turėjo ir turi dievišką tikslą, susijusį su tikinčiaisiais Jėzumi. Iš pradžių norėjau pasakyti, kad mes nesutinkame su visais dėl visko, tačiau išliekame su jais bendrystėje – arba dirbame pas juos, arba draugaujame, arba lankome tą surinkimą, arba palaikome tą santuoką, arba palaikome tą šeimą. Tai rodo, kaip mylėti dvasinį Izraelį, tuo pačiu metu galint nesutikti su šiuolaikinės politikos sprendimais.

 

Įskiepyti – Pauliaus atsakymas į „neapykantos Izraeliui“ problemą jo laikais: Efeziečiams 2:11-18

„Todėl atminkite, kad kadaise buvote kūnu pagonys  ir vadinami neapipjaustytais tų, kurie vadinasi „apipjaustytieji“ (apipjaustyti kūne žmonių rankomis). Anuomet buvote atskirti nuo Kristaus, atskirti nuo Izraelio pilietybės ir svetimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje. Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kurie kadaise buvote tolimi, per Kristaus kraują tapote artimi.“

 

„Jis yra mūsų sutaikymas, kuris iš dviejų padarė vieną ir sugriovė pertvarą – priešiškumo sieną, savo kūne panaikindamas įstatymą su jo įsakymais ir nuostatais. Jis norėjo iš dviejų sukurti savyje naują žmogų, darydamas taiką ir viename kūne sutaikinti abejus su Dievu per kryžių, kuriuo numarino jų priešiškumą. Jis atėjo ir skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir taiką tiems, kurie buvo arti. Per jį abu galime prieiti prie Tėvo viena Dvasia.“

 

Taigi matome, kad nekęsti Izraelio reiškia nekęsti savęs, nes Jėzus savo krauju padarė ir žydą, ir pagonį vienu. Pagalvokite, kad Pauliaus laikais netikintys žydai sekė paskui jį, kurstydami maištą ir neramumus. Vis dėlto jis rašė, kad dabar su jais yra taika per Kristų – nors jie nepripažino šio fakto, nes atmetė Jėzų.

 

Mylėk Izraelį dėl likučio

 

Romiečiams 11:1-4 Paulius išsamiai aprašo konfliktą, kurį aptariame šioje serijoje. Jie žudė Dievo pranašus ir persekiojo surinkimą, tad kaip juos galima mylėti? Paulius atsako 5 eilutėje: „Taip ir šiuo metu yra likutis per malonės išrinkimą.“

 

Jis sako mylėti tuos izraelitus (žydus), kurie atėjo pas Viešpatį, nes jie yra tikinčiųjų likutis judaizme, kuris egzistuoja iki šios dienos. Jis tai pakartoja kitaip 17–20 eilutėse, kur kalba apie mus, nežydus, kaip apie laukinio alyvmedžio šakelę, įskiepytą į judaizmo medį:

 

„Jei kai kurios šakos buvo nulaužtos, o tu, būdamas laukinio alyvmedžio atžala, buvai įskiepytas tarp kitų ir dabar daliniesi maitinančiomis alyvmedžio šaknies sultimis, nelaikyk savęs pranašesniu už kitas šakas. Jei taip darai, apsvarstyk štai ką: tu nelaikai šaknies, bet šaknis laiko tave. Tad sakysi: „Šakos buvo nulaužtos, kad aš būčiau įskiepytas.“ Taip. Bet jos buvo nulaužtos dėl netikėjimo, o tu stovi tikėjimu. Nebūk išdidus, bet drebėk.“

 

Paulius vėl rašo

Romos surinkimas, sudaryta iš žydų ir pagonių, ir juos reikėjo mokyti, kaip susivienyti Kristaus meilėje, ir kaip viena grupė turėtų jausti pagarbą kitai. Ir jis suteikia viltį bei pažadą dėl Izraelio kaip tautos 25–26 eilutėse:

 

„Nenoriu, broliai, palikti jus nežinioje šios paslapties, kad nepasipuiktumėte: dalis Izraelio yra užkietėjęs, kol įeis visas pagonių skaičius, ir tada visas Izraelis bus išgelbėtas. Kaip parašyta: „Iš Siono ateis išlaisvintojas; „Jis nukreips bedievystę nuo Izraelio.“

 

Izraelis ateityje visas įtikės, kad  Jėzus yra jų Mesijas. Mes galime mylėti tą ateitį, sutikdami ne  su visa dabartinės tautos politika, kaip Paulius mokė savo laikais.

 

Be to, jis rašo Galatams 4:21-31, kurie kovojo su tuo, koks žydiškas turėtų būti pagonis, tikintis žydų Jėzumi, kad dangiškoji Jeruzalė yra mūsų visų motina. Jis sakė, kad dabartinė Izraelio tauta yra kūniškas Izraelis, kuris persekiojo pažado sūnų, o tie, kurie kovoja su šiuolaikiniu Izraeliu, gali pagrįstai sakyti, kad jis yra kūniškas, nes jie nepriima Jėzaus kaip Mesijo. Tačiau dangiškoji Jeruzalė yra pilietybės vieta visiems, kurie tiki Jėzumi, žydams ar pagonims, nes Jis padarė abi grupes viena per savo kraują.

 

Mylėkime žydų tikinčiųjų likutį, mylėkime amžinąjį tikslą, mylėkime dieviškąjį planą tautai, net jei kyla nesutarimų dėl politikos. Jei kovojate su neapykanta Izraeliui, apsvarstykite galimybę auginti meilę, nukreipdami dėmesį nuo internetinių svetainių, kurios kursto neapykantą, į svetaines, kurios kalba apie Dievo amžinąjį planą tai labai ydingai tautai ir žmonėms. Ir mylėkite Dievo planą, mylėkite savo žydų Mesiją ir Jo planą sugrįžti į Izraelį, į Jeruzalę, kad valdytų pasaulį iš tos tautos ir sostinės.

 

Nauja tema kitą savaitę, o iki tol – laiminu,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com

John Fenn, Kuo tikėti apie Izraelį? 2/3, Savaitės mintys, 2026-08-22

 John Fenn, What to believe about Israel? 2/3, Weekly Thoughts, 8/22/26

  

Sveikinu visus,

Praėjusią savaitę nagrinėjome kodėl reikia mylėti  Izraelį dėl jo dieviškojo tikslo, bet kartu  galint nesutikti su kai kuriais ar visais šiuolaikinio Izraelio politikos

sprendimais. Kai kurie negali atskirti šių dviejų dalykų, manydami, kad jei esi už Izraelį, esi idiotas, ignoruojantis ydingą politiką, neišgelbėtas ar dar blogiau (juokinga). Kiti stebisi, kaip krikščionis galėtų nekęsti Izraelio.

 

Su manimi susisiekė gerai žinomas žydų kilmės Jėzaus tikintysis, turintis savo televizijos laidą, prašydamas duoti du interviu. Prieš oficialų kvietimą jis manęs paklausė: „Ar tikite pakeitimo teologija?“

 

Pakeitimo teologija

 

Pakeitimo teologija – tai įsitikinimas, kad surinkimas ( bažnyčia )visiškai pakeitė Izraelį kaip Dievo išrinktąją tautą, paveldėdamas Izraeliui duotą sandorą ir pažadus. Tai daro šiuolaikinį Izraelį nereikšmingu, tokiu kaip ir bet kuri kita tauta. Tai leidžia krikščionims turėti priežastį nekęsti Izraelio, sutikti su tais, kurie nenori jo egzistavimo, arba bent jau būti prieš jį.

 

Netikiu pakeitimo teorija, nors intelektualiai suprantu, kodėl  tie, kurie mano, kad surinkimas visiškai pakeitė Izraelio tautą, gali ja tikėti. Esu iš tų, kurie gali atskirti idėją nuo žmogaus, išnagrinėti jo idėją ir sutikti arba nesutikti, ir vis tiek jį mylėti, todėl nesu įžeistas dėl nuomonių skirtumų dėl šios ar bet kurios kitos doktrinos.

 

Jei mane pažįstate, žinote, kad kontekstas yra svarbus  tinkamai suprasti Biblijos teksto pastraipas. Taigi pradėsime nuo Izraelio, kaip tautos, pradžios.

 

Levio gentis nebuvo pirmasis Dievo pasirinkimas kaip kunigų šeima – ja turėjo būti visi pirmagimiai vaikai.

 

Išėjimo 13:1-2 Dievas kiekvieno šeimos nario pirmagimį paskyrė būti Jam kunigu. „Pašventink man (atskirk man) visus pirmagimius... jie yra mano.“

 

Tai buvo Jo pirmasis pasirinkimas ir svarbu suprasti Naująjį Testamentą. Jis juos „atpirko“ paaukodamas Paschos avinėlį – kraujo auką, kuri išgelbėjo visus Izraelio pirmagimius nuo mirties nuo pirmagimių maro. Taigi jie dabar buvo Jo. Būtent avinėlio kraujas paskatino juos atgimti iš  mirusiųjų. „Pašventink man visus pirmagimius... tarp Izraelio vaikų... jie yra mano.“

 

Jis priduria apie pirmagimius: Išėjimo 19:5-6 Dievas pasakė:

„Jei dabar visiškai paklusite man ir laikysitės mano sandoros, jūs būsite mano brangenybė tarp visų tautų. Nors visa žemė yra mano, jūs būsite man kunigų karalystė ir šventa tauta.“

 

Negalima to ignoruoti, nepabrėžti, kad  Tėvo planas buvo visai Izraelio tautai būtų kunigų karalystė, kuri atstovauja Mozės įstatymams kitoms žemės tautoms. Taigi visi pirmagimiai iš visų genčių būtų buvę kunigais, ir antra – likusi tauta, atliekanti įvairias funkcijas. Jie turėjo būti Dievo kunigų tauta, skelbianti Jo kelius žemės tautoms. Jo planas buvo toks, kad per Izraelį visos ne žydų tautos – pagonys – artės prie Dievo.

 

 

Izraelis atmeta savo kunigystę

 

 

Tai buvo Išėjimo 19.  Išėjimo 20:18-21 žmonės atmetė savo pašaukimą būti kunigų tauta, sakydami, kad Mozė ir jo šeima turėtų kalbėtis su Dievu ir pasakyti jiems, ką Jis sako:

 

 

„Jie laikėsi atokiai ir tarė Mozei: „Kalbėk su mumis pats, ir mes klausysime. Bet tegul Dievas nekalba su mumis, nes mes mirsime.“

 

 

Ką turėjo daryti Tėvas? Visa tauta atmetė jų kunigystę, nors Jis vis dar turėjo pirmagimį. Tačiau Tėvas pakeitė planus, kad patenkintų jų netikėjimą, kaip matyti Išėjimo 32:25-29 istorijoje apie  Auksinį veršį. Iš visų genčių vieninteliai levitai pakilo uoliai kautis dėl Viešpaties ir nužudė 3000 stabmeldžių. Iš dalies:

 

„Mozė...atsistojęs prie stovyklos įėjimo, tarė: „Kas yra už Viešpatį, ateis pas mane.“ Ir visi levitai susibūrė aplink jį. Tada jis jiems tarė: „Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Kiekvienas prisisekite kardą prie šono. Eikite per stovyklą pirmyn ir atgal nuo vieno galo iki kito, kiekvienas nužudykite savo brolį, draugą ir artimą.’“ Levitai padarė, kaip Mozė įsakė, ir tą dieną žuvo apie trys tūkstančiai žmonių. Tada Mozė tarė: „Šiandien jūs pašventinote save Viešpačiui, nes kiekvienas pašventino savo sūnų ir savo brolį, kad Jis šiandien suteiktų jums palaiminimą.“

 

Toks buvo Levio giminės, kaip kunigų giminės, įkūrimas. Viešpats tai oficialiai patvirtino Skaičių knygos 3:12:

„Štai aš paėmiau levitus iš Izraelio vaikų vietoj visų pirmagimių, kurie atveria įsčias... todėl levitai bus mano.“

 

Pažvelkite į Viešpaties progresą: Pirmiausia Jis nupirko pirmagimius Paschos Avinėlio krauju, kol jie buvo Egipte. Taigi visų giminių pirmagimiai turėjo būti Jam kunigais. Tada Jis išplėtė tai Išėjimo knygos 19:6 visai tautai. Kai jie atmetė savo tautinę kunigystę, Jis vis tiek turėjo bent pirmagimius, kuriuos Jis buvo nupirkęs avinėlio krauju.

 

Bet kai levitai (Mozės ir Aarono šeima)

auksinio veršio incidento metu išsiskyrė uolumu dėl šventumo ir Dievo dalykų, Jis nusprendė atleisti pirmagimius nuo kunigystės pareigų ir taip pat atleisti kitas 11 genčių, pasirinkdamas Levio gentį kunigais. „Aš paėmiau levitus iš Izraelio sūnų vietoj visų pirmagimių... todėl levitai yra mano.“

 

BET palaukite, tai dar ne viskas!

Viešpaties pirmagimių ir kitų 11 genčių atleidimas nuo jų kunigystės pareigų nereiškė, kad Jis neturėjo didesnio plano. Susitardamas su Izraeliu dėl jų netikėjimo, Jis galėjo bendradarbiauti su levitais, kad nustatytų Mozės įstatymą. Tačiau vis dar buvo faktas, kad Jis nupirko pirmagimius Paschos avinėlio krauju. Jie buvo atleisti nuo kunigystės pareigų, bet pirmagimiai vis tiek buvo nupirkti ir priklausė Jam per avinėlio kraujo auką. Todėl, JEI tėvas norėjo pašvęsti savo pirmagimį šventyklos darbui, jis  galėjo atpirkti savo pirmagimį iš Viešpaties.

 

Skaičių 18:15-16 sakoma, kad Viešpats leido tėvams atpirkti iš Jo savo pirmagimius, jei nenorėjo, kad šie taptų kunigais šventykloje. Štai kodėl, pavyzdžiui, po šimtmečių matome Oną, kuri pasirinko atiduoti savo pirmagimį sūnų Samuelį tarnauti šventykloje, užuot jį atpirkusi (1 Samuelio 1). Štai kodėl Juozapas ir Marija yra šventykloje Luko 2:22-24, atpirkdami savo pirmagimį sūnų Jėzų iš tarnystės šventykloje.

 

Peršokime prie prisikėlusio ir įžengusio į dangų Viešpaties Jėzaus. Jis užbaigė planą kaip galutinis ir tikrasis Paschos Avinėlis, išgelbėjęs tiek, kiek tikinčiųjų Juo, iš savojo „Egipto“, kad taptų kunigų karalyste, kaip Jis norėjo Išėjimo 19:6. Štai kodėl Jonas ir Petras rašė:

 

„Ir Jis padarė mus mūsų Dievui kunigų karalyste, ir mes karaliausime žemėje.“ „Ir padarė mus karaliais ir kunigais Dievui, savo Tėvui...“ „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, brangioji tauta, kad skelbtumėte Dievo, pašaukusio jus iš tamsybių į šviesą, šlovę. Anksčiau nebuvę tauta, o dabar esate Dievo tauta.“ Apreiškimo 5:10; 1:6 ir 1 Petro 2:9-10

 

Tėvas pasiekė savo valią – dabar Jis turi kunigų karalystę, daugiau nei karalystę, kaip rašė Petras, karališkąją kunigų karalystę, kuri vieną dieną viešpataus žemėje. Tačiau tai, kad mes, pagonys tikintieji, per tikėjimą Jėzumi buvome įtraukti į kunigų šeimą kartu su tikinčiu Izraeliu, nepanaikina Dievo tikslo šiuolaikinei Izraelio tautai.

 

Kitą savaitę – kas nutiko pirmagimiams, kas galiausiai nutiks Izraeliui ir dar daugiau. Iki tol – laiminu,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com

Kuo tikėti apie Izraelį? #1 iš 3

 What to Believe about Israel? #1 of 3

Sveikinu visus,

 

Kuo krikščionys turėtų tikėti apie šiuolaikinę Izraelio tautą?

 Turime atskirti teisėtą Izraelio kritiką nuo neapykantos tautai dėl to, kad ji yra žydiška.

 Yra tokių, kurie save vadina krikščionimis, bet nekenčia šiuolaikinės Izraelio

tautos. Tačiau meilė Izraeliui dėl jo dvasinės vertės nereiškia, kad negalima nesutikti su šiuolaikinės tautos politika.

Tas pats mąstymas galioja ir politinėje srityje: jei kas nors nesutinka su mažumos rasės pareigūno politika , jis kaltinamas rasizmu. Kai kuriems sunku suprasti, kad galima būti prieš asmens politiką, nebūnant prieš asmenį, kuris ją palaiko. Jų veidmainystė ir nebrandumas atsiskleidžia tuo, kad jie nesutinka su savo viršininku, bendradarbiais ar įmonės politika visais klausimais, tačiau toliau ten dirba. Jie nesutinka su savo sutuoktiniu visais klausimais, tačiau lieka susituokę. Jie nesutinka su visais savo išplėstinės šeimos nariais, tačiau vis tiek palaiko santykius su jais visais. Jie nesutinka su vyriausybės politika tautoje kurioje gyvena ir (arba) yra jos piliečiai, tačiau jie ten lieka.

 

Bet  kalbant apie Izraelį, jie nekenčia Izraelio, ir jei nesutinki su jais, jie tave nutraukia, pašalina iš draugų sąrašo ir pan. Taigi, panagrinėkime Šventąjį Raštą. Nes Pauliaus laikais Izraelis persekiojo surinkimą, ir jam teko atsakyti į tuos pačius klausimus, kuriuos turime šiandien, apie tai, kaip suderinti ydingą Izraelio „aš“ su tuo, kad Jėzus yra žydas, grįžta į Jeruzalę ir valdys pasaulį iš Jeruzalės miesto.

 

Ir aš pridursiu štai ką iš patirties: prie žmogaus, kuris nelogiškai ir aršiai nekenčia Izraelio, dažnai prisiriša dvasios – ne tik nesutinka su šiuolaikine Izraelio politika, bet ir neapykanta. Kai neapykanta peržengia logiką ir negali mylėti dvasinio ir aukštesnio tautos tikslo, prie to žmogaus paprastai prisirišęs demonas, kuris vilioja jį neapykantai.

 

Už meilės ar neapykantos, sutikimo ar nesutikimo ribų, atsitraukite ir gerbkite tai, kas Dievo, nes Tėvas nusprendė, kad Izraelis ir toliau egzistuos kaip tauta, Jeremijo 31:31-36:

 

31 Štai ateina dienos, – tai Viešpaties žodis, – kai sudarysiu naują sandorą su Jokūbo namais ir Judo namais:

32 ne tokią sandorą, kokią sudariau su jų tėvais tą dieną, kai paėmiau juos už rankos, kad išvesčiau iš Egipto žemės, nes jie sulaužė mano sandorą, nors buvau jų vyras, – tai Viešpaties žodis.

 

33 Bet štai sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais po tų dienų, – tai Viešpaties žodis: – duosiu savo įstatymą jų sielose, įrašysiu jį jų širdyse ir būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta.

34 Ir nebemokys daugiau vienas savo artimo ir kiekvienas savo brolio, sakydamas: „Pažink Viešpatį!“ Nes jie visi pažins mane, nuo mažiausio iki didžiausio, – sako Viešpats, – nes aš atleisiu jų kaltę ir daugiau nebeprisiminsiu jų nuodėmių.

 

35 Taip sako Viešpats, kuris davė saulę šviesti dieną ir mėnuliui bei žvaigždėms įsakė šviesti naktį, kuris perskiria jūrą ir jos bangos riaumoja. Galybių Viešpats yra Jo vardas:

 

36 Jei šie įstatymai pasitrauks iš mano akivaizdos, – sako Viešpats, – tai ir Izraelio palikuonys amžiams nustos būti tauta mano akivaizdoje.

 

Taip pat prisiminkime, kad pagal Danieliaus 12:1 arkangelas Mykolas yra atsakingas už Izraelio tautą. Taigi, jei kam nepatinka šiuolaikinės tautos politika, jis turėtų bent jau gerbti Tėvo amžinąjį tikslą tautai ir tai, kad galingiausias angelas yra atsakingas už tautos apsaugą. Nepaisymą garbės ir pagarbos Dievo dalykams galima prilyginti neteisingam teisėjui iš Luko 18:1-8, kuris nebijojo nei Dievo, nei žmogaus.

 

Jei myli Tėvą ir mūsų Viešpatį, nes mūsų Gyvenimas teka iš Tėvo, mumyse taip pat turi būti meilė Tėvo amžinajam tikslui Izraeliui, net jei nesutinkame su šiuolaikinės tautos politika. Jo amžinasis planas vis dar galioja ir veikia per žmogaus trūkumus ir silpnumą, ir mes galime tai mylėti.

 

Krikščionys, diskutuodami apie Izraelį ir judaizmą, turi atsižvelgti į kelis dalykus:

 

Etninis Izraelis – Dievo sandora su Abraomu užtikrino jų, kaip unikalios tautos, vietą, ypač nuo Pradžios knygos 32 skyriaus, kai Jokūbo vardas buvo pakeistas į Izraelį arba „tas, kuris grumiasi su Dievu“. Jei kas nors nepriima Abraomo sandoros su Dievu, tai Pradžios knygos 32:24-29 yra jiems įrodymas  , nes nuo to momento jie tapo tauta, Izraelio vaikai.

 

Izraelis tapo tauta ką tik išėjęs iš Egipto – Išėjimo 19:6 Dievas nurodė, kad jie turėjo būti Jam kunigų tauta, rodanti žemės tautoms Jo kelius.

 

Izraelis Pažadėtojoje žemėje – Pradžios 12:1-7, kur Viešpats (vėl) pasirodė Abraomui, kai šis pasiekė žemę, sakydamas, kad ją Dievas davė jam ir jo palikuonims. Pradžios 15:7 Dievas vėl konkrečiai pasakė, kad žemė, kurioje apsigyveno Abraomas, buvo skirta

jiems. Pakartota Pakartoto Įstatymo 29:13. (Apaštalų darbų 7:2 / Pr 12:1,7)

 

Izraelis buvo sukurtas su dievišku tikslu – Pradžios knygos 12:1-3 ir 15 skyriuje Dievas sako Abraomui, žydų tautos tėvui, kad jame bus palaimintos visos tautos. Izraelis buvo sukurtas būti palaiminimu visiems žmonėms, ir šis tikslas nepriklauso nuo to, ar kiekvienas žydas vaikščios su Dievu.

 

Per amžius daugelis žydų nebuvo ištikimi ir nevaikščiojo su Dievu, tačiau Jo aukštesnis tikslas tautai ir tiems žmonėms veikė.

 

Svarbu suprasti – Dievo ištikimybė ir  pažadas Izraeliui nepriklauso nuo jų ištikimybės Jam. Laikas, kurį vadiname „Suspaudimu“, yra susijęs su neištikimo Izraelio įtikėjimu Jėzumi kaip savo Mesiju. Nuo dviejų liudytojų, galinčių sustabdyti lietų ir paversti vandenį krauju – Elijo pranašams ir Mozės Įstatymui – iki 144 000 žydų evangelistų, keliaujančių po kraštą, iki Jėzaus sugrįžimo į Alyvų kalną – paskutiniai šio amžiaus metai yra skirti Izraelio Jėzaus, kaip Mesijo, pripažinimui. Jam sugrįžus, Zacharijo 13:6 sakoma, kad kai kurie Jo paklaus: „Kokios tos žaizdos tavo rankose?“ O Jis atsakys: „Tos, kuriomis buvau sužeistas savo draugų namuose.“

 

Argi ne tokią pačią ištikimybę Jis rodo ir mums? Argi Jis nebuvo mums ištikimas, kai mes buvome Jam neištikimi? Argi Jis nebuvo jums geresnis nei jūs patys sau? Tas pats pasakytina ir apie sandorą, sudarytą su Abraomu ir jo palikuonimis, matuojant pagal kūną – Jis buvo jiems ištikimas per amžius. Jų pašaukimas ir tikslas kaip tautos nėra pakeisti ir paneigti jų neištikimybės.

 

Taigi, viena iš priežasčių, kodėl krikščionis turėtų mylėti Izraelį, yra ta, kad jį pasirinko Dievas, įkūrė Dievas, jam buvo duota žemė, kurios dalį jis užima, ir jis turi didesnį dievišką tikslą. Taip pat tai, kad Jėzus yra žydas ir grįžta į Izraelį, yra priežastis mylėti Izraelį.

 

 

Kitą savaitę: Likutis Izraelyje, 2 tapo vienu ir dar daugiau.

 

 

Iki tol, laiminu,

 

 

John Fenn

 

Emocijų ir minčių valdymas VS Logika #3 iš 3

 Controlling Emotions & Thoughts

 

Sveikinu visus,

 Man buvo 15 metų ir turėjau mokinio vairuotojo pažymėjimą. Mama sėdėjo keleivio sėdynėje ir mane mokė, o aš vairavau. Privažiavęs sankryžą sustojau, ir ji

pasakė: „Pažvelk į abi puses, tada dar kartą, tada išvažiuodamas vėl pažiūrėk į abi puses.“ Ji paaiškino, kad kartais atvažiuojantį automobilį užstoja dalis automobilio rėmo, todėl pažiūri vieną kartą, tada dar kartą, o išvažiuodamas dar kartą pažiūri.

 

Emocinis samprotavimas nežiūri į abi puses. Jis žiūri tik į vieną pusę. Jis siekia, kad kiti palaikytų tą vieną požiūrį, paversdami jį tiesa, nors kiti mato, kad jie nežiūri į abi puses.

 

Pažiūrėkime, kaip suprasti Šventojo Rašto ištrauką,  subalansuojant emocijas ir logiką, o tai suteikia pagrindą, kaip priimti gyvenimo sprendimą.

 

Svarbu suprasti, ar emocijos seka tiesą, ar emocijos pakeičia kruopštų tiesos tyrinėjimą.

 

Sveikas krikščioniškas mokymas įtraukia ir širdį, ir protą. Kaip sakė Jėzus, didžiausias įsakymas liepia mylėti Dievą visa savo širdimi, siela, jėgomis ir protu (Morkaus 12:30). Biblinis įžvalgumas neslopina emocijų; jis siekia užtikrinti, kad emocijas formuotų Dievo tiesa, o ne įtikinančios asmenybės ar internetinis turinys. Emocijos nėra priešas. Svarbiausia yra išmokti subalansuoti mintis ir emocijas.

 

Tačiau pirmiausia žinokite, kad niekas negali to padaryti už jus. Nėra kito būdo. Niekas negali melstis už jus, kad suteiktų jums tą proveržį, kai nebereikės kovoti. Joks Jėzaus ar dangaus regėjimas to nepakeis. Biblijoje labai aiškiai parašyta, kad kiekvienas turime atnaujinti savo protą, palikti savo senus kelius ir mintis ir pakilti iki Jo aukštesnių kelių ir minčių. Nėra vieno didžio ir mistinio dvasinio rakto, kurį sužinojus jums atsivers visi dangiški dalykai. Mes esame mokiniai, studentai, besimokantieji visą savo gyvenimą. Tai darbas, kad emocijos būtų įkaitai to, ką žinome Kristuje. Bet tai įmanoma. Tai krikščionybės pradžiamokslis, tačiau daugelis žmonių tik dabar pradeda mokytis, kaip pavergti vaizduotę ir mintis paklusdami Kristui. Paklusnumas reiškia, kad turite suderinti savo mintis su Jėzumi. Paklusnumas reiškia, kad sakote sau, ką jausitės ir ką galvosite. Tai darote pagrįsdami savo samprotavimus sveiku protu, skyriumi ir eilute, remdamiesi tuo, kad Jį pažįstate. Ne tik tikite, bet ir Jį pažįstate.

 

Nustatykime keletą emocinių veiksnių:

 

Skubumas: „Privalote tuo tikėti dabar, kitaip nepastebėsite, ką daro Dievas.“

Baimė: „Jei abejojate šiuo mokymu, priešinatės Dievui.“

Pyktis: Nuolatinis kitų krikščionių, surinkimų(bažnyčių) ar jų vadovų vaizdavimas kaip priešų.

Puikybė / ego: „Tik tikrai dvasingi supranta šią paslaptį.“

Dvasinė sala: Skatinimas pasekėjų nepasitikėti visais kitais pastoriais, surinkimais  ar mokslininkais.

Jie teisūs; visi kiti klysta: Drąsūs teiginiai, retai aiškinant save ar Šventąjį Raštą kontekste. orientuotas į asmenybes: Mokytojo patirtis ar apreiškimai tampa svarbesni nei biblinis tekstas.

 

Aukščiau išvardytos yra jausmais grįstos teologijos, kuri yra klaidingas tikėjimas, simptomai. Kai kurios tarnystės naudoja baimę ir manipuliacijas, kad žmonės sugrįžtų. Jos sako žmonėms, kad jei jie paliks savo surinkimą, jie atvers save velniui. Jei jie praleis kitas pamaldas, jie atvers duris velniui. Jei jie neaukos tam ar kitam projektui ar dešimtinės kiekvieną savaitę, Šėtonas gaus jų finansus. Didelė dalis krikščioniškos kultūros naudoja baimę, kad bendruomenės ar žiūrovai liktų eilėje ir negrįžtų, o tai sukelia savęs vertinimo problemas, nesaugumo jausmą dėl savo ryšio su Dievu ir net nuodėmes, kaip minėjau aukščiau.

 

Emocijų ir samprotavimo pusiausvyra: berėjiečiai

 

Apaštalų darbų 17:1-12 turime emociškai jaudinančią situaciją. 1-5 eilutėse pasakojama, kad Paulius atvyko į Tesalonikus ir 3 šeštadienius iš eilės sinagogoje kalbėjo apie Jėzų. Paulius visada rėmėsi Raštu, mokydamas, kaip Jėzus įvykdė Senojo Testamento pavyzdžius, šešėlius ir pranašystes ir iš tikrųjų buvo Mesijas. Mums sakoma, kad daugelis graikų įtikėjo, bet tada netikintys žydai, „ pavydo apimti“, nuėjo į turgavietę, rado aplink besišlaistančių piktų vyrų ir sukurstė  per juos įpykusią minią.

 

Graikiškas žodis, kituose vertimuose verčiamas „ pavydo apimti“ arba „sužadinti pavydo“, yra graikiškas žodis „zeloo“. I amžiaus graikų kalboje tai yra žodžio tipas, vartojamas karštam, burbuliuojančiam, verdančiam vandeniui apibūdinti. Šie netikintys žydai buvo  burbuliuojančio, verdančio vandens emociniškas puodas.

 

Jie buvo labiau nei pavydūs, labiau nei įniršią, jų pyktis liejosi per kraštus , jie  sukurstė vyrus, kurie pasidavę jų įtakai,  užpuolė Jasono namus, kur buvo įsikūręs (namų) tikinčiųjų surinkimas. Draugai išsivedė Paulių ir Silą iš miesto, į Berėją, esančią maždaug už 71 km. Ten Paulius vėl nuėjo į sinagogą ir mokė tų pačių dalykų apie Jėzų. O berėjiečiai, kaip rašoma, „...kasdien tyrinėjo Raštus, ar tai tiesa; todėl daugelis jų įtikėjo...“

 

Jie galėjo pasiduoti emocijom apie Tesalonikiečių maištą, po kurio Paulius ką tik atvyko, bet jie to nepadarė. Jie pasirinko studijuoti tai, ką Paulius sakė, ir todėl daugelis jų įtikėjo. Jie lygino skyrius ir eilutes su Pauliaus teiginiais ir todėl įtikėjo tiesa. Jų tikėjimas Jėzumi nebuvo pagrįstas emocijomis, o logika, samprotavimais ir Pauliaus mokymo patvirtinimu skyriumi ir eilute. Todėl jie įtikėjo.

 

Biblijos principai įžvalgai – Biblija nuolat skatina tikinčiuosius atidžiai mąstyti, o ne tik reaguoti emociškai.

 

Apaštalų darbų 17:11: Berėjai atidžiai klausėsi ir kasdien tyrinėjo Raštus, kad patikrintų tai, ką girdėjo.

 

1 Tesalonikiečiams 5:21: „Visa ištirkite; tvirtai laikykitės to, kas gera.“

 

1 Jono 4:1: „Ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias.“

 

Jokūbo 1:19: Būkite greiti klausytis, lėti kalbėti, lėti pykti.

 

Efeziečiams 4:14–15: Budėkite, kad nebūtumėte „blaškomi“ kiekvieno naujo mokymo.

 

Praktiniai klausimai, kuriuos reikia užduoti

 

Prieš priimdami arba dalindamiesi internetiniu mokymu, paklauskite:

 

Kuria ištrauka tai paremta? Ar mokytojas aiškina ištrauką atsižvelgdamas į kontekstą, ar tik cituoja atskiras eilutes?

 

Ar galėčiau tai paaiškinti vien remdamasis Biblija? Ar daugiausia remiuosi kalbėtojo charizma ar asmeninėmis istorijomis?

 

Kokią emociją tai bando sukelti? Baimę? Pyktį? Jaudulį? Išdidumą? Kaltę?

 

Ar ši emocija veda mane link Kristaus, ar link impulsyvių reakcijų? Ar ji skatina baimę, ar ji mane glumina, ar ji reklamuojama kaip „aukštesnės žinios“?

 

Ar subrendę krikščionys iš skirtingų sluoksnių pripažintų tai kaip ištikimą Biblijos mokymą?

 

Sveiki įpročiai internete

 

Perskaitykite visą skyrių, o ne tik cituojamą eilutę. Palyginkite kelis patikimus mokytojus, o ne pasikliaukite vienu įtakingu asmeniu. Palaikykite ryšį su vietiniu surinkimu, kuriame Šventąjį Raštą galima aptarti bendruomenėje. Prieš darydami išvadas, melskitės išminties. Palaukite, prieš dalindamiesi emociškai įkrautais įrašais. Svarbiausia – pusiausvyra. Žinokite, kas yra, bet nepasiduokite niekam, ko nežinote esant tiesa.

 

Išmokite pažvelgti į mokymą abiem kryptimis, į savo paties įvaizdį, į bet kokias abejones ar baimes dėl savo pozicijos Kristuje. Perskaitykite Rašto ištrauką, kurioje daugiausia dėmesio skiriama naujo kūrinio realybei – jūs tikite, todėl turite Kristų jumyse, šlovės viltį. Ilsėkitės tame, ieškokite eilučių, kurios patvirtina šį faktą, kad Kristus yra jumyse. Ilsėkitės toje ramybėje. Ramybė jūsų dvasioje yra Tėvo pranešimas jūsų dvasiai, kad tarp jūsų ir Jo viskas gerai. Pasirinkite tikėti Naujojo Testamento tiesa. Lavinkite savo emocijas paklusti Žodžiui ir pačiam Gyvajam Žodžiui.

 

 

Nauja tema kitą savaitę.

 

 

Laiminu,

 

 

John Fenn

Džonas Fenas, Emocijų ir minčių valdymas logika: melas prieš nuodėmę 2/3, Savaitės mintys

 

 John Fenn, Controlling emotions and thoughts with logic: A lie before a sin 2/3, Weekly Thoughts

 

Sveikinu visus,

 

Prieš nusidėdamas Adomas ir Ieva, patikėjo melu: „Jūs nemirsite.“ (Pradžios 3:4, Šėtonas atmetė Ievos teiginį, Dievo perspėjimą, kad jie mirs, jei valgys nuo to medžio.)

 

Kiekviena nuodėmė kyla iš melo, kuriuo žmogus patikėjo, nesvarbu, kad tai įvyko  tolimoje praeityje. Vaikas gali būti tvirkinamas ir tikėti melu,  – tai jo kaltė, jis to

nusipelnė arba jis pats tai sukėlė – visa tai melas – bet tai dažnai formuoja žmogaus santykius visam gyvenimui. Dar niekada neradau nuodėmės, kuri neturėtų savo šaknyje melo. Manau, taip yra todėl, kad pirmoji nuodėmė žemėje buvo įsišaknijusi tikėjime melu, todėl visas vėlesnes nuodėmes galima atsekti iš to šakninio melo.

 Mano kartoje, gerokai prieš Internetą, buvo „žurnalų mergaitėms“. Jie ir to meto popkultūra mokė daugybę berniukų ir mergaičių apie seksą, kaip vyrai ir moterys bendrauja vienas su kitu, bet buvo  melas, o ne tai, kaip Dievas sukūrė vyrus ir moteris bendrauti gyvenime, meilėje, sekse ir santuokoje. Jie patikėjo melu. Merginos išauga į moteris, kurios nekenčia savo kūnų, nes patikėjo melu, kad joms būtina  turėtų turėti tam tikrą kūno tipą ar išvaizdą.

 

Pažinojau kelias moteris, kurios po daugelio santuokos ir vaikų gimdymo metų nusprendė, kad yra lesbietės, ir paliko savo vyrus dėl kitos moters. Asmeniškai pažįstu šeimas, kuriose vyrai neužmezgė emocinio ryšio su žmonomis, būdami labai logiški, todėl žmonos patikėjo melu, kad jos galėtų užmegzti emocinį ryšį su kitomis moterimis tik  lesbietišku būdu.

 

Vaikinas galėjo būti išnaudotas arba iš prigimties būti švelnesnis nei kai kurie vyrai, ir galbūt dėl ​​to buvo  užgauliojamas ir patikėjo melu, kad saugią meilę galima rasti su kitais vyrais, ieškančiais emocinio ryšio ir meilės. Yra labai moteriškų moterų, o kai kurios turi daugiau vyriškų bruožų, kai kurie vyrai yra moteriškesni, o kai kurie yra visiškai vyriški – Šėtonas kalba melą ir įvilioja žmones į nuodėmę.

 

Taip pat yra melo apie Dievą Tėvą, ir kai žmonės juo tiki, jie dažnai save sieja su Jėzumi, bet ne su Tėvu, bijodami Jo kaip Didžiojo Nežinomojo. Jėzaus teiginys Jono 14:9: „Jei matėte mane, matėte Tėvą“, jiems atrodo nelogiškas. Kai mokoma melo apie Dievą, krikščionys gali abejoti savo išgelbėjimu, abejoti, ar jie yra „pakankamai geri“, arba manyti, kad padarė neatleistiną nuodėmę, nors tiki ir myli Jėzų.

 

Žmogus gali turėti antsvorio, nes kažkada praeityje tikėjo, kad maistas teikia jam paguodą – jis patikėjo melu. Žmogus gali manyti, kad dar vienas  išpardavimas, dar viena  akcija ar daugiau pinigų atneš jam laimę – jis patikėjo melu. Tėvo ir Jo meilės – Kristaus meilės – pažinimas yra vaistas nuo visų melų.

 

Morkaus 4:17 pateiktame palyginime apie sėjėją Jėzus mokė, kad žmogus, kuris „neturi savyje šaknų“, negali ištverti sielvarto (aplinkybių spaudimo) ar persekiojimo (žmogaus nuomonės apie jį) ir suklumpa. Efeziečiams 4:17 atskleidžiama, kad įsišaknijimas ir pamatas randamas Kristaus meilėje (agapėje), kuri pažįstama mūsų dvasioje, nes ji yra aukščiau proto žinojimo. JEI žmogus  pažins Tėvo meilę – Kristaus meilę – besąlyginę meilę galbūt pirmą kartą gyvenime, jis galės lengviau atsikratyti tikėjimo pagrindiniu melu.

 

 

Šėtonas yra išorėje, žvelgiantis į vidų. Jono 8:44 Jėzus pasakė: kai Šėtonas kalba melą, jis tai daro pats vienas. Kitaip tariant, jis neturi su kuo gali sutikti, kalba iš savęs. Galima sakyti, jis yra išorėje, žvelgiantis į vidų. Jis yra tamsos karalystėje, toje jam paruoštoje karalystėje, kurioje visiškai nieko nėra  iš Dievo, nes to jis ir norėjo – bet jis nori išplėsti savo karalystę ir jos įtaką. Jis kalba melą, ieškodamas, kas juo patikės.

 

 

Amoso ​​3:3  Dievas ginčijasi su stabmeldžiu Izraeliu, klausdamas: „Ar du gali vaikščioti kartu, jei nėra susitarę?“

 

Kai žmogus patiki vienu iš Šėtono melų, jis sutinka su tuo melu, ir jam tai tampa tiesa. Įsivaizduokite Ievą, stovinčią ten su tuo vaisiumi. Mes nemirsime? Gerai, pabandysiu... ji sutiko su melu, ir jai tai tapo tiesa, „jos tiesa“, ir ji veikė pagal tai. Šiandien, kai žmogus patiki melu, tai yra „jo tiesa“, ir jis gali pykti ant bet ko, kas netiki „jo tiesa“. Bet jie sako tiesą – jiems tas melas tapo tiesa.

 

Taigi, jei žmogus nesijaučia išgelbėtas, jam tai yra tiesa. Jų draugai žino, kad jis myli Dievą, yra girdėję, kaip Jis bendrauja su juo, ir Jis pasirodė jam ištikimas, bet jei jis nesijaučia išgelbėtas, tai jam  yra tiesa. Jie patikėjo melu. Aukščiau pateiktuose pavyzdžiuose jie patikėjo melu ir jiems tai tapo tiesa, atsispindinčia jų santykiuose, galbūt gyvenimo sąlygose ir visame gyvenimo būde.

 

Melas visada siekia patvirtinimo, kad jis iš tikrųjų yra tiesa. Štai kodėl žmogus, patikėjęs melu, nors ir myli Dievą, Jo bijo, kad gali būti atmestas teismo dieną, ieško Rašto eilučių, patvirtinančių melą, kad jis bus atmestas. Jis ignoruoja visas eilutes, patvirtinančias, kad tikintieji yra dangaus piliečiai, ir pirmenybę teikia eilučių, patvirtinančių melą, kuriuo jie patikėjo, paieškai.

 

Procesas, kuriuo žmogus priverčiamas priimti emocinį sprendimą / įsitikinimą, yra gundymo aktas.

 

Patikėjimas melu yra emocinis sprendimas. Pradžios 3:6 atskleidžia Ievos emocinį mąstymą: „Kai ji pamatė, kad medis geras maistui, malonus akims ir gali duoti išminties, ji paėmė medžio vaisių, valgė ir davė savo vyrui...“

 

3 pabraukti žodžiai hebrajų kalboje yra aiškesni. Žodis „geras“ pažodžiui reiškia „gražus“ ir yra tas pats žodis, vartojamas kiekvieną kūrimo dieną, kai Dievas pasakė: „Tai gera (gražu).“ Kitas žodis, „malonus“, yra „geidžiamas“ arba „troškimas“, kaip Psalmės 38:9: „Viešpatie, mano troškimas atviras prieš Tave, mano atodūsis nėra paslėptas nuo Tavęs.“ Tai giliai kalba apie emocinį ilgesį, nes tai matome Ievos sakinyje: „...ir gražus (geismas/ilgesys) akims...“

 

Paskutinis žodis „padaryti išmintingą“ papildo emocinį Ievos samprotavimą, kai ji patikėjo melu. Tai labiau gundymo procesas, nes ši frazė hebrajų kalba yra žodis „sakal“, reiškiantis „būti apdairiam, sėkmingam, patyrusiam ir būti apsvarsčiusiam“. Ji sujungė emocinius elementus – skambėjo gerai, atrodė gerai ir mintyse apskaičiavo poveikį, svarstydama pateiktą melą. Paulius sutinka su tuo, kad Ieva buvo suviliota ir tokiu būdu apgauta, kaip teigiama 1 Timotiejui 2:14: „Adomas nebuvo apgautas nusižengti, bet moteris buvo apgauta...“ Graikiškas žodis, kurį Paulius vartojo ir išvertė „apgauta“, yra „exapateo“ arba „suvilioti apgaule“. Ieva buvo suviliota priimti emocinį sprendimą.

 

Toks yra procesas, kurį žmogus išgyvena samprotaudamas emocijomis, priimdamas emocijomis pagrįstą sprendimą. Pirmiausia melas yra rimtai apgalvojamas ir gerai apgalvojamas. Jis skamba teisingai, atrodo gražiai, galbūt tai yra Dievo mokymas, ir jis yra apgalvojamas bei patvirtinamas ieškant kitų, kurie sako tą patį.

 

Kitą savaitę užbaigsime labai praktiškais žingsniais, kurių galite imtis, kad pamatytumėte, ar esate emociškai manipuliuojamas, ir kaip subalansuoti samprotavimus su emocijomis.

 

Iki tol, laiminu,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com

John Fenn, Emocijų ir minčių valdymas, palyginti su logika. 1/3, Savaitės mintys

 John Fenn, Controlling emotions and thoughts vs logic. 1/3,

 

Sveikinu visus,

Maždaug prieš 6 metus šia tema parašiau Savaitės minčių seriją, bet nuo 2019 m. viskas radikaliai pasikeitė, todėl verta ją atnaujinti. Pirmoje šios serijos dalyje

apžvelgsime, kaip socialinė žiniasklaida pakeitė visuomenę ir krikščioniškąją kultūrą, dėl ko milijonai žmonių gyvena priimdami emocijomis pagrįstus sprendimus. Jie prarado arba niekada neturėjo įgūdžių subalansuoti emocijas ir logiką. Antroje ir trečioje dalyse nagrinėsime, kaip pasiekti pusiausvyrą savo gyvenime, subalansuojant emocijas ir logiką Kristuje.

 

Kai dirbau mega surinkime(bažnyčioje) (1994–2000 m.), pastorius paklausė, ką manau apie „ieškantiems jautrių“ arba „ieškotiems draugiškų“ surinkimų atsiradimą. Mano pastorius kiekvienose pamaldose kviesdavo altoriaus maldai, bet ėmė populiarėti surinkimai, kurie savo pamaldas kūrė pagal rokų koncertų pavyzdį ir gerą nuotaiką keliančią teologiją, Pradėjo dominuoti jausmai, pozityvus mąstymas ir santykių su Dievu vertinimas pagal tai, kaip žmogus jaučiasi ir kaip sklandžiai teka gyvenimas. Kvietimas altoriaus maldai ir nuodėmės bei atgailos paminėjimas tų surinkimų  pamaldose tapo reti.

 

Žmonių nuomonė apie save ir Viešpatį pakeitė mokymąsi, logiką ir kruopščią Dievo Žodžio analizę. Daugelis įvairaus amžiaus tikinčiųjų prarado gebėjimą Dievo Žodį laikyti savo galutiniu autoritetu, pasirinkdami tai, ką jaučia. Nors mūsų kontekstas yra krikščionys, žmonės, gyvenantys pagal emocijas, o ne logiką, matomi kiekviename visuomenės segmente.

 

Gyvenimas pagal jausmus reiškia, kad gyvenimas niekada negali būti ramus, nes emocijos kyla ir leidžiasi kaip amerikietiški kalneliai, priklausomai nuo to, kokią informaciją žmogus gauna, ar nuo minčių ir baimių kurias jaučia. Tai veda prie gyvenimo nestabilumo, nes jų mąstymas yra lyg tekantis vanduo, o tai gali sukelti tik chaosą, pyktį, sumaištį ir emocines bei psichines ligas. Jokūbas 3:15 rašė: „Žemiška išmintis remiasi jausmais (pojūčiais).“ Išmintis iš aukštybių yra tyra, taiki, švelni, lengvai prieinama.

 

 

2 Korintiečiams 10:5

 

„...nugalėdami mintis ir įsivaizdavimus, sukylančius prieš Dievo pažinimą, ir paimdami nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui;“

 

 

RAND korporacija 2019 m. atliko tyrimą pavadintą „Naujienos skaitmeniniam amžiui“, kuriame tyrinėjo, kaip per pastaruosius 30 metų buvo perduodamos naujienos. Jie ir kiti tyrimai parodė, kad maždaug iki 2007 m. naujienos teikė faktus, analizę, nagrinėjančią abi problemos puses, ir įvykių aprašymus be emocinio patrauklumo.

 

 

Po 2007 m., pasižymėjusių su labai sparčiu socialinės žiniasklaidos, įskaitant „Facebook“, „Twitter“/X ir „YouTube“, iškilimu, naujienos perėjo prie emocinio turinio. Tiksliau, naujienų pranešimai tapo subjektyvūs, o ne objektyvūs. Jie sutelkė dėmesį į argumentacinį stilių, ginantį tam tikrą požiūrį, o ne tik į faktų pateikimą. Baimė, negatyvumas, pasibjaurėjimas, liūdesys ir pyktis tapo susiję su antraštėmis ir socialine žiniasklaida. Proporcingai sumažėjo emocijų neturinčių antraščių, analizės ir turinio pranešimų.

 

Krikščionys, kurie yra Kristuje bent nuo 2000 metų arba kurie atėjo pas Kristų nuo tada iki dabar, žino tik emocijomis perduodamą informaciją. Pagalvokite apie tai. Kiek milijonų tikinčiųjų nežino, kaip samprotauti ir pavergti mintis bei emocijas Kristaus nelaisvėn? Ieškantiems draugiškumo surinkimuose retai išgirsi žodį drausmė. Mokymas, kaip kontroliuoti savo mintis ir jausmus, o tai yra gana sunku, ir  jei tai naujas įgūdis, reikalauja daugiau nei vieno sekmadienio pamokslo. Tai reikalauja žmogaus pastangų ir labai naudinga, kai šalia yra kažkas, kas padeda kovoti su mintimis ir jausmais, kad pavergtų juos Kristaus mąstymui.

 

Taigi natūralu, kad jie į savo kelią su Viešpačiu žiūri tokiu būdu: jei jie jaučiasi išgelbėti, jei jaučia Jo artumą, jei jaučia kažką, tai turi būti tiesa. Jie niekada neišmoko tinkamai mąstyti, analizuodami ir logiškai, derindami jausmus su faktais. Jie niekada neišmoko laikyti skyriaus ir eilutės galutiniu autoritetu, iš dalies todėl, kad jų jausmai paskatins juos ieškoti kiekvienos eilutės, kuri patvirtintų jų baimę prarasti savo išganymą arba baimę būti nepakankamai geriems. (Užpildykite tuščius laukelius kitomis baimėmis, rūpesčiais, neatleidimu sau, abejonėmis)

 

Jie mano, kad tai faktas. Jie akimirksniu reaguoja  emocijomis, niekada neišmoko išklausyti abiejų pusių neįsižeisdami prieš susidarydami nuomonę. Jie buvo mokomi reaguoti, o ne atsakyti. Reakcija yra momentinė, atsakas yra pamatuotas, apgalvotas, logikos ir emocijų derinys, dažnai pateikiantis ilgalaikį sprendimą ar mintį – „bendrą vaizdą“. Reakcija mato tik čia ir dabar.

 

Karta nuo 2000 m.

2018 m. MIT tyrimas parodė, kad emocijų kupinas turinys plinta greičiau ir pasiekia daugiau žmonių nei tikros naujienos, pagrįstos analize ir faktais. Niujorko universiteto straipsnyje nustatyta, kad kai socialinėje žiniasklaidoje atsirado mygtukas „Patinka“, algoritmai atlygina...

įvertino tas emocijas kaip geras ar blogas, siųsdami daugiau turinio, kuris jiems „patiko“.

 

Algoritmai sustiprina temos poveikį stebėdami, ką žmogus peržiūrėjo socialinės žiniasklaidos platformoje, o tada nukreipia jiems panašias temas iš panašių socialinės žiniasklaidos įtakingų asmenų. Visi šie balsai stengiasi patvirtinti tą dominančią temą, atmesdami bet kokį kitą požiūrį. Tai reiškia, kad jie mato tik tą vieną pusę, nes algoritmai jiems tai nuolat siunčia. Kai taip nutinka, žmogus praranda gebėjimą naudoti sveiką protą, logiką ir samprotavimus.

 

Tai matome perdėtame susidomėjime temomis – nuo ​​Žemės formos iki ateivių, gyvenančių tarp mūsų žmonių kūnuose, iki NSO ir ateivių, iki mirties patirčių ar manija dėl ekstremalaus davimo ar pasninko – užpildykite tuščią eilutę. Visa tai yra šalutiniai dalykai, kurie turėtų likti „ten“, paraštėse, kol kasdieniame gyvenime ieškome Viešpaties ir Jo karalystės. Ko Jėzus šiandien iš manęs prašo? Kaip šiandien galiu augti Kristaus charakteriu? Kaip galiu atnaujinti savo protą, kad mąstyčiau taip, kaip Jis galvoja apie šią ar kitą temą?

 

Kai Paulius ir Petras vardijo Dvasios vaisius ir krikščionišką charakterį, jie taip pat perspėjo negaišti laiko ginčytiniems ar nesutarimus kurstantiems dalykams, žinant, kad jie sukelia painiavą ir nesutarimus. Ne visada smagu augti Kristuje, bet smagu matyti naujausią jausmus sukuriantį šurmulį  vienoje ar kitoje svetainėje.

 

Šėtonas siekia nestabilumo, o Dievas siūlo ramybę ir stabilumą. Sutvarkyti dalykus pagal Dievo tvarką yra procesas, pradedant nuo mokymosi kontroliuoti emocijas ir mintis bei mokymosi mąstyti pagal Jo kelius. Tai kitai savaitei, iki tol, laiminu.

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com