John Fenn, 2016 m. gruodžio mėn. 10
d.,
Sveiki visi,
Praeitą savaitę aš dalinausi, kaip
pirmiausiai Sūnus buvo duotas ir kaip Jis tapo kūdikiu. Tačiau vis tik kaip
įvyko šis perėjimas? Kaip šis mums duotas Sūnus tapo kūdikiu?
Ką Jis galvojo?
Prieš man pasineriant į techninius
klausimus, kaip Sūnus perėjo iš dangaus į pradėjimą Marijos įsčiose, pažvelkime
geriau į Jo nuolankią širdį, nes jokio kūdikio nebūtų pradėta Marijoje, jeigu
Jis nebūtų toks nuolankus.
Filipiečiams 2:6-8 sako, kad Sūnus „... esybe
būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs Savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė
Save (ištuštino save – vert. pastaba) ir esybe tapo tarnu ir panašus
į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki
mirties, iki kryžiaus mirties.“
Sūnus nelaikė Savęs lygiu Tėvui, ir tai
nebuvo kažkas, ko Jis buvo „nusitvėręs“. Tai net nepriartėja prie graikų kalbos
žodžio, kurį tai rašydamas panaudojo Paulius. Graikiškas žodis yra „harpagmos“,
kurio šaknis „harpazo“ reiškia „užgrobti ir nusinešti panaudojant jėgą“. Šis
žodis buvo naudojamas ir veikiamąja, ir neveikiamąja rūšimi, o tai galėjo
reikšti kažką aktyvaus – asmenį, kuris kažką užgrobia ir nusineša, arba
pasyvaus, kaip šiuo atveju, kažką sugriebusį laimikį (arba nesugriebusį,
neįsikibusį į tai).
Galėtumėm pasakyti taip:
„Kristus... nelaikė apdovanojimu būti toks
koks Jis buvo – lygus su Dievu.“
Tai – stulbinantis apreiškimas apie
Jėzaus nuolankią prigimtį. Kai Jis vėliau ištarė: „...mokykitės iš Manęs,
nes Aš esu romus ir nuolankios
širdies“, Jis sakė tiesą. Jis YRA romus ir nuolankios širdies. Romus
reiškia „švelnus, švelnaus būdo“, o nuolankus reiškia „nusižeminęs, kuklios
širdies“. Romus Mesijas Karalius piešiamas štai kaip: „Štai tavo Karalius
ateina pas tave, romus ir sėdintis ant asilo ir ant asiliuko, asilo
jauniklio". Mato 11:28-30, Mato 21:5
Kita pagrindinė frazė yra „ištuštino pats
Save“ - Jis savęs neištuštino iš savo Dieviškumo, arba nesiliovė būti tuo, kuo
Jis buvo per amžius – paprasčiausiai Jis atsisakė visų teisių ir privilegijų
kaip vienatinis Dievo Sūnus, kad galėtų gyventi kaip paprastas žmogus. Šiuo
būdu, tiesa, kas Jis buvo ir kas Jis yra, turi būti ištirta dvasioje ir pažinta
širdimi.
Štai kodėl...
Jis nėra holivudinis Jėzus. Jam nedaro
įspūdžio prašmatnūs atributai ar hierarchija, per kurią Jis yra pristatomas.
Galime pamatuoti kiek žmogus pažįsta Jėzaus asmenį pagal tai, kiek jam daro
įspūdį „daiktai“ ir „daiktų“ regimybė. Mums duotas Sūnus TURĖJO būti nuolankios
širdies, kad taptų vienu iš Savo kūrinių, ir gimtų kaip kūdikis.
Dėl to, kad Jis nusižemino, Jo nevaržo
jokia aplinka, nuo ištaigingiausių rūmų iki kukliausių namų, nes Jam tai nedaro
įspūdžio ir tai Jo nežeidžia – toks yra mūsų Viešpats. Ištrauka laiške Filipiečiams
2:5 prasideda taip: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus...“
Ar mes esame taip pat nusižeminę? Ar mums
lygiai taip pat nedaro įspūdžio „dideli dalykai“? Ar mes neįsižeidžiame, kai
mus supa kuklūs ir nuolankūs žmonės? Ar mes užriečiame nosį prieš kažką prastai
apsirengusį parduotuvėje, ar žvelgiame į jį nusižeminę, Dievo akimis? Ar mes
elgiamės su gerai apsirengusiais ir gražiais žmonėmis skirtingai nei su
vidutiniškai atrodančiais ir kukliai apsirengusiais?
Ar mes iškeliame save virš kitų pokalbio
metu, o gal konstatuojame faktus? Jeigu mes iš tiesų pažįstame Jį ir jeigu
skiriame Jam laiko savo širdyje, mes palaipsniui būsime perkeisti pagal Jo
nuolankumo paveikslą... taigi, jeigu matai priešingus dalykus tuose, kurie
vadinami „krikščionimis“, žinok jie vis dar auga. „Būkite tokio nusistatymo
kaip Kristus Jėzus...“
Aš dažnai prašydavau žmonių, kad pakeltų
rankas, jeigu jie kada nors tarnavime ar susirinkime jautė, lyg Jėzus
vaikščiotų jų tarpe. Paprastai kelios rankos pakildavo. Tada aš paklausdavau,
ar Jis kada perėmė vadovavimą susirinkimui, ar kada nors pasirodė, ar įsiterpė
į tą veiklą? Niekada. Jis visa ko Viešpats, tačiau Jis pasitenkina
vaikščiodamas Savo draugų tarpe.
Vedžiau tarnavimą Biblijos mokyklos
koplyčioje ir staiga šlovinimo metu pamačiau Viešpatį lipantį laiptais ant
pakylos ir sustojantį tiesiai prieš mane. Staiga atsiklaupiau priešais Jį ir
buvau priblokštas, išgirdęs Jį sakant: „Norėčiau pasitarnauti Savo
žmonėms", į ką aš atsakiau: „Tu esi Viešpats, žinoma, daryk ką tik nori.“
Aš atsistojau ir judesiu parodžiau
moteriai, vedančiai šlovinimą, tęsti, tada atsigręžiau ir mačiau, kaip Viešpats
vaikšto tarp apytiksliai 200 šlovinančių studentų, sustodamas tai vienur tai
kitur, kad kažką pasakytų. Po kelių minučių Jis užlipo ant pakylos ir vėl
atsistojo priešais mane, sakydamas: „Ačiū tau, kad leidai man pasitarnauti Savo
žmonėms. Tik nedaugelis tai daro. Didžioji dauguma taip prilipę prie savo
tvarkaraščio ir dienotvarkės, vietoj to, kad leistų man iš tiesų paliesti savo
žmones.“ Tada Jis pasisuko, nuėjo Savo įprastus 2 su puse žingsnio ir trečio
žingsnio viduryje dingo.
Aš mąsčiau, koks nuolankus, koks
nuostabus ir koks nusižeminęs aš buvau tą dieną! Su kiekvienu aplankymu,
kiekvieną kartą pabuvęs greta Jo aš tiek daug išmokstu.
Taigi dabar, kai suprantame Viešpaties
kuklumą, pakalbėkime apie tai, kaip Jis perėjo
Laiško Hebrajams autorius parodo Senojo
Testamento aukų nesugebėjimą nuolat panaikinti nuodėmę, sakydamas, kad jos turi
būti aukojamos iš naujo ir iš naujo, ir kad vieną kartą reikėjo nuolatinės
aukos. Tam, kad didžioji auka vieną kartą panaikintų nuodėmę, ir nuvestų žmogų į
naują sandorą su Dievu.
„Nes yra neįmanoma, kad jaučių bei ožių
kraujas pašalintų nuodėmes. Todėl ateidamas į pasaulį Jis sako: 'Tu
nenorėjai aukos ir aukojimo, bet man paruošei kūną...'" Hebrajams
10:4-7
Juk „Ateidamas į pasaulį“ nereiškia, kad
Jis gimė, bet kad buvo pradėtas. „...man paruošei kūną“ - sako Jis. Tėvas per
Marijos kiaušinėlį ruošiantis danguje žmogaus kūną Tam, kuris ištuštino save
nuo visų teisių ir privilegijų, kaip Dievo Sūnus.
Filipiečiams 2:8 paprasčiausiai sakoma:
'ir pavidalu rastas kaip žmogus' arba 'tapdamas panašus į žmones' arba 'tapęs
žmogumi'.
Kai Marija naiviai paklausė, kaip tai
atsitiks, angelas Gabrielius pasakė jai 'Ant tavęs užeis Šventoji Dvasia ir
Aukščiausiojo jėga apgaubs tave, todėl ir Tas, Kuris gims iš tavęs, bus šventas
ir vadinsis Dievo Sūnumi.' (Luko 1:35)
Dievo Sūnus ištuštino Save nuo visų
teisių ir privilegijų kaip Dievo vienintelis Sūnus, pasilaikęs Savo sūnystę,
kad būtų pradėtas Marijoje, ir prieš palikdamas Dangų, paskelbė 'man paruošei
kūną'. Šventosios Dvasios veikimu, kuri apgaubė paauglę mergaitę, panaudodama
jos kiaušinėlį, kad suformuotų kūną, ir Jis buvo pradėtas jos įsčiose.
Tai yra kuklu, romu, nuolanku. Mes tai
pasiimsim iš čia kitą savaitę. Iki to laiko, būkite palaiminti,
Neužmirškite rašyti man asmeniniuse-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.