John Fenn, 2016 m. gruodžio mėn. 31
d.,
Sveiki visi,
Tai antra iš trijų serijos dalių, kurioje
dalinuosi dar keliais kvantinės fizikos klausimais, kuriuos uždaviau
Viešpačiui, o Jis man į juos atsakė.
Kaip
Tu ėjai vandeniu?
Tai įvyko aplankymo metu, kuomet baigęs mane mokyti, kaip įprasta, Jis tarė:
„Gal norėtum Manęs ko nors paklausti?“
Galbūt manote, kad turėdamas sūnų su negalia turėčiau paklausti „kodėl“
bei prašyti jį išgydyti, tačiau tarp Jo ir manęs jau buvo toks pokalbis, kuris
turi likti asmeniniu, - arba apie kitus mano gyvenimą liečiančius įvykius,
tačiau taip neatsitiko. Kai esate Dvasioje, atrodo, kad apie kylančius jūsų
dvasioje dalykus būtų smalsu sužinoti Jame, tačiau jie nėra pirmaeiliai, taigi
aš paklausiau: „Kaip Tu ėjai vandeniu? Ar Tu plūduriavai, ar vanduo po Tavo
kojomis sukietėjo, o gal paviršiuje buvo tvirtas kelias? Kokiu būdu ir kodėl Tu
perkėlei visus kartu su valtimi per ežerą?“
Nusakant kontekstą – visi šie dalykai sukosi mano galvoje
Trijose Evangelijose yra aprašoma vandeniu einančio Jėzaus istorija,
kuri įvyko iš kart po to, kai Jis pamaitino 5 tūkstančius vyrų, neskaičiuojant
moterų ir vaikų: Mato 14:22-33, Morkaus 6:45-52, Jono 6: 15-21.
Jono Evangelija pasakoja, kad pamačiusi duonos padauginimo stebuklą minia pavirto
į gaują ir ruošėsi pasigriebti Jėzų jėga bei padaryti Karaliumi, taigi Jis
išsiuntė mokinius valtyje, davęs nurodymus plaukti į kitą krantą, o pats
pasitraukė į kalnus, kad atsikratytų minios ir skirtų laiko maldai.
Jonas taip pat pasakoja, kad jie nusiyrė vos 25 ar 30 stadijų - stadija
yra 660 pėdų arba 201 metras Taigi 25 ar 30 stadijų sudaro nuo 3,1 iki 3,7
mylių arba 5-6 km, o tai tik pusė kelio per ežerą. 21 eilutėje sakoma: „Jie norėjo Jį paimti į valtį, bet valtis netrukus priartėjo
prie kranto, į kurį jie yrėsi.“ Jis antgamtiškai perkėlė visą valtį
kartu su mokiniais iki pat tikslo.
Morkaus Evangelija nagrinėja netikėjimą žmonių širdyse
ir pasakoja apie Jėzų, kuris „buvo bepraeinąs pro
šalį“, bei susitelkia į mokinių netikėjimą Jėzui einant vandeniu; jų
širdys buvo užkietintos netikėjimo, „nes jie nebuvo
supratę duonos stebuklo“.
Mato Evangelija pasakoja, kad mokiniai pamatė Jėzų
4-tos nakties sargybos metu, tai būtų tarp 3-6 val. ryto, ir tai vienintelė
Evangelija, kuri pasakoja apie tai, kaip Petras ėjo vandeniu. Matas dalinasi,
jog jiems pamačius Jėzų, einantį vandeniu, Jėzus pasakė: „Džiaukitės! Aš Esu. Dabar nustokite bijoti!“ (27
eil., tiesioginis vertimas iš anglų k.) Petras 28 eilutėje tarė:
"Viešpatie, jei čia Tu (Aš Esu), liepk man
ateiti pas Tave vandeniu!“ Petras neklausė, ar tai Viešpats ar
vaiduoklis, jis metė iššūkį Jėzui, reikalaudamas būti Aš Esu – tuo pačiu, kuris
kalbėjo su Moze iš degančio krūmo (Išėjimo 3:14).
Deja, daugumoje vertimų „Aš Esu“ praskiedžiamas iki frazės „tai Aš“, o
tai keičia viską – Išplėstinis Biblijos vertimas ir keli kiti verčia šią vietą
būtent taip, kaip užrašyta Mato Evangelijoje.
Taigi, kai paklausiau Viešpaties: „Kaip tu ėjai vandeniu?“...
Aš mąsčiau apie tai, kaip tai atsitiko fiziškai, kodėl
Jis norėjo pro juos praeiti, kodėl Jis perkėlė pilną žmonių valtį per pusę
ežero (Galilėjos Jūrą). Visa tai glūdėjo šiame klausime. Be to, norėjau žinoti,
jeigu Morkus 6:48 sako: „Matydamas juos“ - nors mokiniai buvo ežere tamsią
naktį, o Jėzus vienas ant kranto – Jis matė juos Dvasioje ar švietė mėnulis, o
gal apie 6 valandą ryto jau brėško ir Jis natūraliai galėjo juos matyti.
Kai tik paklausiau, iššoko regėjimas, lyg
plačiaekraniame televizoriuje: Viešpats, stovintis stačiakampio lango, atverto
į tą naktį, dešinėje. Jis pasakojo ir aiškino tai, ką aš mačiau. Iš pradžių į
viską žvelgiau nuo kranto per atstumą, lyg per trikampio dalį, kurioje sau iš
dešinės mačiau valtį ir žmones ežere, sunkiai irkluojančius prieš vėją, o
kairėje pusėje ant kalvos buvo Jėzus. Iš tokio taško aš lengvai galėjau stebėti
Jį ant kalvos, besižvalgantį į ežerą, tuo pat metu mačiau valtį bei vyrus,
sunkiai besigrumiančius prieš vėją ir bangas. Jam pasakojant, mano pozicija
pasikeitė taip, kad galėjau Jį sekti per ežerą kaip stebėtojas.
Staiga Jo pusėje pasirodė besisukantis cilindras,
panašus į tornadą, su Jėzumi savo žiotyse. Jis nusidriekė per visą ežerą, pro
valtį iki kito kranto. Tik tada aš paklausiau: „Viešpatie, ką aš matau?“ Jis
atsakė: „Galvok apie tai, kaip apie kirmgraužą (pavyzdžiui, vaisiuje kirmino išgriaužta
skylė) – tai priemonė, kurios dėka ėjau vandeniu ir perkėliau valtį į kitą
krantą.“ Su tais žodžiais Jis ėmė eiti į ją, o eidamas pasakojo.
„Aš atsisveikinau su vyrais sakydamas, kad susitiksime
kitame krante, tad tikėjausi, kad jie tai ir padarys, štai kodėl Aš būčiau
praėjęs pro šalį.“ Tada pamačiau sceną: Jėzus žiūrėjo ne į vyrus, bet į kitą
ežero krantą, labai įdėmiai – tokio intensyvumo kitais kartais, kai Jį
matydavau, nebuvau pastebėjęs. Jis buvo susikaupęs patekti į kitą krantą. Man
matėsi tunelis, tas sūkuriuojantis tunelis, gulintis ant vandens, per kurį
Viešpats ėjo neliesdamas valties. Jėzus tiesiog ėjo per jį į kitą ežero krantą,
o aš galėjau aiškiai matyti krante esantį atvirą tunelio galą.
Tada pamačiau šaukiančius iš baimės vyrus, Viešpaties
įdėmus žvilgsnis nutrūko ir Jis pažvelgė į juos. Kai Jis tai padarė, tunelis
pasikeitė taip, kad net Jis dabar nukrypo nuo Savo pradinio kelio, tunelis
pasikeitė su Juo, dabar jau apimdamas ir valtį, ir Viešpatį. Tada Jis pasakė jiems
būti drąsiems, nes Jis yra „Aš Esu“, taigi, dabar liaukitės bijoti! Ir tada
Petras perlipo per valties kraštą ir ėmė eiti, tik pradėjo skęsti – buvo žavu
stebėti, nes tai Petrui buvo tarytum pelkė. Viešpats pasilenkė virš jo, paėmė
jį už rankos ir sugrąžino į vietą, abu sugrįžo prie valties. Staiga valtis ir
vyrai atsidūrė visai prie pat kito kranto, tereikėjo tik šiek tiek pristumti
valtį.
Taip daug išmokau vien tik žiūrėdamas – stebėdamas
Petrą tarytum pelkėje: kuo jis labiau žiūrėjo į vėją ir bangas, tuo labiau
skendo. Yra prikalbėta labai daug apie tai, kaip tikėjimas nyksta. Jis retai kada
dingsta tiesiog akimirksniu, dažniau tai procesas, vykstantis jausmuose ir
mintyse, kai vėją ir bangas lyginame su faktu to, kad einame ten, kur niekada
nemanėme, jog galėtume nueiti... tiek daug šioje mano matytoje mažoje dalelėje.
Jis tęsė:
„Aš jiems sakiau plaukti į kitą krantą, kadangi anksčiau jau buvau
liepęs nurimti audrai, kai mes drauge buvome ant ežero (Mato 8:23-27), ir jie
jau naudojo mano vardą gydyti ligoniams, apvalyti raupsuotiesiems, išvarinėti
demonams (Mato 10:1), taigi tikėjausi, kad jie padarys tai, ką jau mokėjo daryti,
tačiau jie to nepadarė.“ Iš karto pagalvojau apie Jono 6:1-6, kai prieš
pamaitinant 5 tūkstančius, Jis paklausė mokinių, kaip jie žada pamaitinti
žmones, o 6 eilutė sako: „Jis klausė, mėgindamas jį
(Pilypą), nes pats žinojo, ką darysiąs."
Jis mūsų nemėgina blogiu, tačiau leidžia mums patekti į situacijas,
kuriose turime pasirinkti tarp tikėjimo ir baimės, išsilaikyti tame, ką
pažįstame savo dvasioje, arba pasitraukti. „Tegul būna tau pagal tavo tikėjimą“
atsitinka daug kartų keliaujant su Juo. Jis mums leidžia būti situacijose, kur
reikia pasirinkti, tarytum viskas būtų nuo pradžių.
Jis tęsė:
„Aš turėjau, kaip tu pavadintum, dievišką paskyrimą būti kitame krante
tuo metu.“ Tai man kažką parodė, apie tai būtų galima puikiai pamokslauti bet
kokioje žinioje: nesvarbu, kokie gyvenimo vėjai ir bangos kelionėje su Dievu
nusviedžia tave atgal, kai Jėzus įlipa į tavo valtį, tu staiga atsiduri ten,
kur iš pat pradžių turėjai būti, - tai reiškia, kad laikas ir pastangos nebuvo
iššvaistytos veltui ir tu nesi atsilikęs, nors taip manei. Esi būtent ten, kur
šiuo metu ir šioje vietoje ir turi būti. Nustatyk savo mąstymą atitinkamai, atsikratydamas
šio seno mąstymo būdo, kad esi labai atsilikęs ir nuvylęs Dievą. Gal tai ir
atsitiko, tačiau tai neperžengia Jo gebėjimo išsaugoti dieviškus apsilankymus
tavo gyvenime. Jis matė, kaip tu grūmeisi su vėju ir bangomis, tad dabar, kai
esi vėl su Juo, esi ten, kur ir turi būti!
Aš taip pat puikiai suvokiau Jo lūkesčius. Kadangi mokiniai naudojo Jo
vardą, kad gydytų ir išvarinėtų demonus, kadangi jie jau buvo matę, kaip Jis
nutildo audrą, Jis tikėjosi, kad jie ir toliau vaikščios tame. Mes labai
dažnai, atrodo, reikalaujame vis naujų priminimų, padrąsinimų, švelnių Dvasios
niuktelėjimų, kad žengtume žingsnį ir darytume, ką jau mokame daryti. Jis
tikrai tikisi, kad mes tai matytsime ir darysime ir kad tai taps mūsų gyvenimo
būdu. Aš apsisprendžiau ateityje naudoti tai, ką išmokau daryti.
Morkaus 51-52 sako taip: „Mokiniai buvo didžiai apstulbinti
ir be galo stebėjosi, nes nebuvo supratę duonos padauginimo stebuklo, kadangi jų
širdis tebebuvo užkietėjusi.“ Aš pasakiau Jam, kad jie buvo per daug užsiėmę
maisto likučių rinkimu, po to kovojo su vėju ir bangomis, tad nespėjo apmąstyti
duonos padauginimo stebuklo, tačiau dėl mano pastabos Jis nei teisinosi, nei
pasiaiškino, palikdamas viską taip, kaip pasakė.
Po šios įsidėmėtinos tylos Jis užbaigė: „Atsakant į
tavo klausimą: man žengiant vandeniu jis sutvirtėdavo.“
Kitą savaitę: „Kaip Tu praėjai pro minias Luko 4:29-30 ir Jono
8:58-59"?
Iki tada! Būkite
palaiminti!
Neužmirškite rašyti man asmeniniuse-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.