Pamąstymai po rinkimų, 2013 pranašiškai

John Fenn, 2012 m. lapkričio mėn. 9 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Aš įsiterpiu į seriją apie tai kaip patirti Tėvo Artumą, kad pasiūlyčiau keletą pamąstymų po rinkimų. Daugelis gali prisiminti tai iš mano ankstesnių Savaitės minčių ir mano naujienlaiškio šių metų rugsėjo mėnenį.

„Aš dalinausi prieš kelias savaites šioje erdvėje mažą dalelę to, ką Tėvas man pasakė, kad jei dalykai nepasikeis, Romney laimės rinkimus ir respublikonai įsigalės Senate“.

„Bet aš nepasidalinau likusia žinia to, ką Jis man kalbėjo, nes kai kas iš tų dalykų dar nevyko. Iš tikrųjų Jis toliau kalbėjo, ką ponui Romney reikėjo pasiimti padėjėju, kad laimėtų, nes ta valstija pasirodys svarbi šiuose rinkimuose, ir kas atsitiks, jeigu jis nepasirinks to asmens“.

„Aš papasakojau tuo metu tai, ką Jis sakė, tik dar dviems kitiems... bet aš sakau jums, kad ponas Romney pasirinko kažką kitą, ne tą, ką Tėvas numatė tai dienai, taigi aš toliau meldžiausi už mūsų kraštą, nes baigtis šioje situacijoje man nėra aiški. Tėvas nuo tada tylėjo dėl šitų dalykų, ir paprastai tai reiškia, kad Jis pasakė galutinį nuosprendį. Todėl reikia melstis.

Kai kurie žmonės parašė man elektroninius laiškus ir paklausė; taigi, Tėvas yra sakęs man, kad jeigu jis nori laimėti, jis turi pasirinkti Rubio, nes Latino balsavimas bus labai svarbus rinkimuose. Tai, ką Jis man pasakė rugpjūtį pasitvirtino, kaip matome prezidentūros ir Senato varžybose.

http://nbclatino.com/2012/11/06/record-latino-vote-key-to-obamas-re-election/

Kur dabar?

Kai kurie prisimins, ką aš rašiau šituose straipsniuose 2003 metais, kai Tėvas man pasakė: „Stebėk, kai Hillary užims postą“. Tuo metu ji jau buvo JAV senatorė, taigi vienintelis aukštesnis postas buvo Valstijos sekretoriaus, VP, ir prezidento.

Pranašystė išsipildė palaipsniui, panašiai kaip asmuo stovintis ant jūros kranto prie vandens ir panardinęs savo kojas į vandenį sako: „aš sušlapau“, bet vėliau nerdamas į gilius vandenis vėl sako: „aš sušlapau“. Abu pareiškimai yra teisingi, bet turima galvoje skirtingi laipsniai.

Tuo pat būdu Jonas Krikštytojas atliko Elijo vaidmenį paruošdamas Viešpačiui kelią, taip įvykdydamas pranašystę. Nors Apreiškimo Jonui 11 skyrius leidžia suprasti, kad vienas iš dviejų liudytojų yra Elijas, kuris tiesiogine žodžio reikšme ateina paruošti kelio Viešpačiui prieš pat Jo antrąjį atėjimą. Čia svarbu kokiu laipsniu (lygiu) išsipildo pranašystė.

Galima drąsiai pasakyti, kad kai Hillary tapo Valstijos Sekretore, mes įžengėme į pirmas dienas: „stebėk, kai Hillary užims postą“, bet netgi tada aš mąsčiau apie galutinį žodžio išsipildymą, ar ji taps prezidente 2016 rinkimuose. Stebėkime ir melskimės, nes jeigu tai įvyks, tada „stebėk“, kurį matėme anksčiau, atrodys kaip kojų pirštai panardinti į vandenyną mano ankstesniame pavyzdyje, o 2016-2020 bus galutinis išsipildymas.

Lūžio taškas – pranašiškai kalbant, žodis nuo Tėvo

Praėjusiuose Kerry/Bush rinkimuose, jūs pamenate, kad aš šitoje erdvėje dalinausi tuo, ką tuomet man Tėvas paaiškino, kai aš pasakiau Jam, kad šį kartą jaučiama kita dvasia, negu aš jaučiau anksčiau, ir aš paklausiau, kas tai: „Tai socializmo dvasia. Ji gali būti sulėtinta, bet nebus sustabdyta“. Aš paklausiau, iš kur ji atėjo, ir Jis atsakė: „Ji atėjo iš Europos, nes šioje valstybėje yra žmonių, kurie nori šią tautą padaryti tokią, kaip Europietiško Socializmo modelis, bet ne į tai Aš pašaukiau šitą valstybę“.

Žmonės, Jungtinių Valstijų Surašymo Biuro duomenimis 49% amerikiečių gyvena namuose, kurie gauna tiesiogines pinigines išmokas iš federalinės vyriausybės, mes pasiekėme lūžio tašką (būtent tą frazę man pasakė Tėvas) link socializmo.

Tyler‘s (Tytler‘s) citata tiksliai paaiškina, kur mes esame dvasine ir politine prasme:

Alexander Tyler (Tytler) 1747-1813

„Demokratija egzistuos tol, kol balsuotojai supras, kad jie patys sau gali nubalsuoti dosnias dovanas iš valstybės iždo. Nuo to momento, dauguma visada balsuos už kandidatus, kurie žada didžiausias išmokas iš valstybės iždo, rezultatas toks; kad kiekviena demokratija dėl stabilios politikos nebuvimo, galiausiai sužlunga, ir ją visada pakeičia diktatūra.

Vidutinis pasaulio didžiausių civilizacijų amžius nuo istorijos pradžios buvo apie 200 metų. Per šituos 200 metų, tautos visada progresavo tokia seka:

Nuo priespaudos iki dvasinio tikėjimo;

Nuo dvasinio tikėjimo iki didžios drąsos;

Nuo drąsos iki laisvės;

Nuo laisvės iki apstybės;

Nuo apstybės iki pasitenkinimo;

Nuo pasitenkinimo iki apatijos;

Nuo apatijos iki priklausomybės;

Nuo priklausomybės atgal į priespaudą“.

IR

„Demokratija negali egzistuoti kaip nekintama valstybės forma“. Ji gali egzistuoti tol, kol balsuotojai suvokia, kad jie gali balsavimu pasiekti sau pagausinimą iš valstybės iždo. Nuo šio momento, dauguma visada balsuoja už kandidatus, kurie žada didžiausias išmokas iš valstybės iždo, ir to rezultatas toks, kad demokratija visada sužlunga praradusi stabilią politiką, ir visada po to seka diktatūra. Vidutinis didžiausių pasaulio civilizacijų amžius - 200 metų” Alexis de Tocqueille (1805-1859)

Kas dabar?

Aš dalinausi, kaip man Tėvas sakė melstis dėl sekančių metų – pilietinių neramumų, stichinių nelaimių, sunkumų ekonomikoje – ir aš toliau meldžiuosi dėl to. Žmonės tiesiog nežino, kas ateina į šią tautą ir pasaulį, aš tikiuosi, to galim išvengti arba mažų mažiausiai galima sušvelninti. Vienas pavyzdys, ką man pasakė Tėvas: Rusija pateks į vakuumą, sukurtą dėl Amerikos ignoravimo, ir išplės savo įtaką ir dar daug daugiau (aš dalinausi šituo ankstesniuose straipsniuose, jūs galite tai prisiminti).

Bet nei vienas šitų dalykų manęs nejaudina, nes Tėvo Karalystė užtikrintai patrauks visas šio pasaulio karalystes Jam, ir galutinis rezultatas bus toks, kad žmogaus pastangos kurti karalystes be Dievo bus paverstos niekais. Nesiruoškime laimingam „paėmimui“, bet ruoškimės perėjimui, kuris įvyks ateityje. Mes pažįstame laikus ir sezonus ir nesame išsigandę.

Kai Viešpats pasirodė man 2001 ir pasakė pradėti CWOWI, aš paklausiau Jo, kodėl namų surinkimų (bažnyčių) tinklą, Jis atsakė: „Būk resursu jiems. Tai dėl laikų, kurie ateina, resursai reikalingi dėl laikų kurie ateina“.

Aš nesu kaip viščiukas iš vaikiškos pasakos, kuris bėgioja po kiemą sakydamas: „Dangus griūva, dangus griūva“, bet aš sakau, pažinkime sezonus ir laikus, kuriais mes gyvename.

Istoriškai kalbant, Kristaus kūnas auga greičiau, kai yra ekonominė įtampa ir persekiojimai, ir kūnas susirenka namuose mažose grupėse, o ne tradicinio surinkimo (bažnyčios) miniatiūroje, bet tikrame namuose įsitvirtinusiame kūne - vedamame santykiais sujungto surinkimo ir per santykius tinkle su kitais tikinčiaisiais.

Prisimenate tai? Aš dalinausi šitoje erdvėje porą kartų praeitais metais, ką 2005 metais man kalbėjo Tėvas. Aš vairavau ir mąsčiau apie praėjusius 10 metų, 1995-2005, ir kaip aš vos vos atpažinau kraštą 2005 metais. Tuo metu problema buvo tik su Monika Lesinsky, vėliau mes turėjome atakas rugsėjo 11 dieną, ir po to kilusį karą Viduriniuose Rytuose.

Tėvas man pasakė: „Tu sakai, kad neatpažįsti krašto dabar, kokiu jis tapo per pastaruosius 10 metų? Aš tau sakau tiesą, kad tu vėl jo neatpažinsi po sekančių 10 metų“ (Tai praves mus per 2015).

Kas vyksta JAV ekonomikoje ir kultūroje, taip pat vyksta ir daugumoje pasaulio tautų, o namų surinkimų resursai ir stiprūs ryšiai yra saugus tinklas, stiprybės šaltinis, ir asmeninio augimo katalizatorius. Tai yra Žodyje ir Dvasioje subalansuotas surinkimas, kurį apibūdina mūsų Naujasis Testamentas.

Jei jūs norite būti daugiau nepriklausomas nuo pasaulio ekonomikos, pradėkite įsijungti į Dievo ekonomiką – pereikite nuo finansų davimo iki savęs atidavimo kuriant surinkimą, kurį apibūdina Biblija – namų surinkimą, santykius, prioritetų sąrašo viršuje pastatydami tuos, kurie yra arčiausiai jūsų tikėjime taip, kad jie taptų artimiausiais jūsų gyvenime.

Tėvas (dangus) žiūri į mus per tai, ką atliko Jėšua ant kryžiaus

Bet pinigai yra čia - žemėje, todėl čia paisoma žemėje veikiančių įstatymų. Ir štai kodėl davimas yra toks svarbus Dievo ekonomikai. Luko 6:38 Jėšua pasakė: jei mes duosime, tai bus mums vėliau grąžintas supurtytas, prikimštas, per kraštus byrantis saikas. Jis davė suprasti, kad davimas Dievui niekada nepasilieka tik mūsų gyvenimuose, bet nusitęsia į ateitį, ir tampa aprūpinimu mums ateityje. Tai daro davimą Dievui investavimu, bet ne išlaidavimu.

Tai tiesa tinkanti visokių rūšių davimui Viešpačiui ir Jo žmonėms – laiko, resursų, pinigų, darbo, išminties – davimas kitiems įžengia į jūsų ateitį ir tampa aprūpinimu jums ateityje. Štai kodėl namų santykiai ir surinkimas yra resursai dabarčiai ir ateičiai – tai vyksta, kai atiduodi save ir iš savęs.

Leiskite man pasakyti

Krikščionys klausys žinių, net jeigu išreiškiamos nuomonės 180 laipsnių skiriasi nuo to, kuo jie tiki, dargi pasižiūrės tą pačią žinių laidą sekantį vakarą. Jie diskutuos ir netgi ginčysis su draugais prie kavos ar arbatos puodelio apie religijos ir politikos dalykus, bet nenutrauks savo draugystės.

Bet susirašinėjimas elektroniniais laiškais sudaro įspūdį, kad tai nėra asmeniška, todėl kai kurie reaguoja labai spontaniškai į tai, ką aš ar kiti rašo – jie perskaito virš 200 elektroninių laiškų daugiau kaip per 2 metus, bet 1 dalykas dėl kurio jie nesutinka su manimi, ir jie tučtuojau nutraukia prenumeratą. Aukime. Nesielkime taip. Tai, ką aš sakau yra iš Dvasios.

Nes, ne tai svarbu, ar jūs sutinkate su manimi ar ne, svarbu tai, kad aš jums sakau, kaip apaštalas ir pranašas, jog mūsų laukia sunkūs laikai, ir tai, ką aš jums čia sakau, yra teisinga ir teisu. Kai gydytojas nori tau įleisti vaistų, tu negalvoji taip: „jis man daro šitą injekciją, nes gauna pinigus iš vaistų gamintojų“. Ne, tu suvoki, kad jis nori, jog tu būtum sveikas!

Taigi nemanykite, kad aš verčiu jus įsijungti į namų surinkimus ir pradėti reguliariai bei disciplinuotai investuoti čia savo laiką, pinigus bei sugebėjimus į kitus žmones, bet tarnauti sau patiems. Aš neturiu savanaudiškų motyvų, tik noriu pasakyti, kad mums reikia vienas kito, ir jei tu esi davėjas dabar, tu būsi davėjas ir tada, o ne liksi stovėti eilėje ir laukti krikščionių draugų su kuriais galėtum pasidalinti resursais – aš dalinuosi tuo, ką man sako Tėvas Kristaus kūno naudai.

Yra dar tiek daug apie šituos jaudinančius laikus, kai mes matome tokį patepimą, tokius Viešpaties pasireiškimus mūsų susirinkimuose… tikrai nuostabu… Jis yra toks geras. Kai jūs susitelkiate į tai, ką Viešpats daro, tuomet jus užlieja ramybė ir susižavėjimas! Grįšiu prie šitos serijos kitą savaitę.

Palaiminimai,

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Regėtojo patepimas

John Fenn, 2008 m. gegužės mėn. 24 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki visi,

Daug žmonių, kurie rašo apie „regėtojo patepimą“, kalba apie tai, kas dabar vyksta, taigi ir aš nusprendžiau šiandien pasidalinti mintimis šia tema. Pagrindinis mokymas yra toks, kad žmonės skatinami melstis „regėtojo patepimo“, kuris jiems leistų matyti Dvasios (dvasios) sferoje. Daugybė konferencijų reklamuoja, kad jeigu tu ateisi į jų konferenciją, tu „įeisi į regėtojo patepimą, kuris leis tau matyti naują dimensiją“, ir kaip vienas iš jų išsireiškė, netgi pats gausi regėtojo patepimą. Taigi, kas gi yra tas regėtojas?

Šiek tiek Biblijos apibrėžimų

1 Samuelio 9:9 sako: „Nes tą, kurį šiandien vadina pranašu, anksčiau vadino regėtoju“.

Čia mes matome, kad pranašas ir regėtojas yra skirtingi pavadinimai tam pačiam dalykui. Todėl jau pradžioje turiu paklausti: Ar gali kitas žmogus suteikti tau pranašo pašaukimą? Ne. Dievas yra vienintelis, kuris gali pašaukti žmogų būti pranašu/ regėtoju; tu negali jo gauti susimokėdamas registracijos mokestį ir dalyvaudamas konferencijoje, nesvarbu kiek yra suderintų vartų ar kokie nauji vėjai praūžia virš žmonių ar kokia ugnis krenta iš dangaus. Dievas yra rezervavęs šią teisę Sau.

Bet kodėl pranašai buvo (ir yra) kartais vadinami regėtojais? Atsakymą galime rasti žiūrėdami į Samuelio tarnavimą. Iš tiesų, ta eilutė, paminėta aukščiau: „kad pranašą anksčiau vadino regėtoju“, yra apie Samuelį. Samuelis tarsi atstovavo jungtį tarp Izraelio praeities ir dabarties, kadangi jis buvo paskutinis teisėjas, kuris valdė Izraelį ir atsitraukė į šalį, kad prižiūrėtų pirmojo karaliaus Sauliaus atėjimą į valdžią. Taigi, savo metu Samuelis buvo sąsaja tarp Izraelio praeities ir ateities valdžių. Todėl jis yra pagrindinis pavyzdys visų pranašų, kurie sekė vėlesniais Senojo Testamento laikais.

Kodėl jis buvo vadinamas regėtoju? Todėl, kad regėtojas mato Dvasios sferoje ir žmonėms pasakoja savo regėjimus, kurie dažnai yra mokymas, numato ateitį (arba kas įvyks, jeigu dalykai nepasikeis) arba teigia, ką Dvasia sako ar daro dabar. Tačiau regėtojo esmė yra ta, kad tu matai Viešpatį ir Jo sferą, kaip tai vyko Samuelio pašaukimo metu, kai jis dar buvo mažas berniukas.

Jūs žinote tą istoriją. Samuelis, būdamas mažas užmiega ir vėliau nubunda, pamanęs, jog jį šaukia Elis. Tai pasikartoja 3 kartus ir Samuelis pabudęs vis eina pas Elį, kol Elis supranta, jog tai Viešpats kalba Samueliui. Atkreipkite dėmesį, kas rašoma 1 Samuelio 3 skyriuje: „Viešpaties žodis buvo brangus tuo laiku ir regėjimai buvo reti... Samuelis dar nepažino Viešpaties ir jam dar nebuvo apreikštas Viešpaties žodis“ (1 Sam 3:1,7).

Tačiau pažvelkime į 10 eilutę: „Viešpats atėjo, atsistojo ir pašaukė, kaip pirma: „Samueli, Samueli!“. Tai Viešpats (Kristus) ateina ir atsistoja Samuelio kambaryje, kviesdamas jį vardu. Biblijoje 1 ir 7 eilutėse „žodis“ rašomas iš mažosios raidės, nes hebrajai nenaudodavo didžiųjų raidžių, taigi vertėjai vertė į anglų kalbą atsižvelgdami į kontekstą. Leiskite man jums pagelbėti, jog galėtumėte iki galo suprasti, kas tuomet įvyko ir kas yra tas, kuris apsireiškė Samueliui: „Viešpaties Žodis buvo brangus tuo laiku ir regėjimai buvo reti... Samuelis dar nepažino Viešpaties ir jam dar nebuvo apreikštas Viešpaties Žodis...“

Ar matote tai? Tai Viešpaties Žodis atėjęs atsistojo ir prabilo Samuelio kambaryje. Štai 15 eilutėje rašoma: „Jis (Samuelis) bijojo papasakoti Eliui tą regėjimą, o 21 eilutėje: „Viešpats ir toliau pasirodydavo Šilojuje, kur apsireikšdavo Samueliui savo Žodžiu“.

Viešpaties Žodis

Kadangi Samuelio gyvenimas yra pagrindas regėtojams/ pranašams dalyvauti įkuriant Izraelio monarchiją, jo gyvenimas suformuoja pagrindą ateities pranašams vėlesniais Senojo Testamento laikais ir netgi šių dienų pranašams ir regėtojams. Tokiu būdu mums tampa aišku, kad tai Viešpats jam pasirodė, kaip parašyta: „Viešpaties Žodis atėjo“ arba „Viešpaties Žodis kalbėjo“, tai reiškia jog mūsų Viešpats pasirodė Senojo Testamento pranašams lygiai tokiu pačiu būdu – kuomet matome, kad parašyta „Viešpaties Žodis pasirodė“ - tai reiškia Jis pasirodė!

Jeigu tu šito nesupranti, tuomet klaidingai manai, kad tuomet kai skaitome „Viešpaties Žodis pasirodė“, tai galbūt reiškia, kad žmogus priėmė sakytinį žodį, arba Šventoji Dvasia vedžiojo jų rašiklį, arba dar kokiu kitu būdu buvo gautas „žodis“ Izraeliui. Iš tiesų tai reiškia, jog Žodis pasirodė pranašui asmeniškai ir ta didi malonė matyti Viešpatį ir Jo karalystę ir yra priežastis, kodėl regėtojas yra vadinamas regėtoju.

Pavyzdžiui...

Žvilgtelėkime akimirksniui į laiką po 40 metų, kuomet karaliavo Dovydas ir gyveno pranašas Natanas. 2 Samuelio 7 skyriuje skaitome apie Dovydo troškimą pastatyti Dievui namus, nes Jis tebegyvena palapinėje, kurią pastatė Mozė, kai tuo metu Dovydas gyveno rūmuose. 4 eilutėj rašoma: „...tą pačią naktį Viešpaties Žodis atėjo pas Nataną sakydamas...“

Vėl gi, tai nereiškia, jog Natanas meldėsi ir Viešpats jam tiesiog prabilo, kai jis jau jau beveik miegojo, kad Saliamonas, o ne Dovydas statys šventyklą. Pažvelkime į 17 eilutę: „Visus šiuos žodžius ir regėjimą Natanas persakė Dovydui“. Ten kur parašyta: „Viešpaties Žodis atėjo Natanui“, reiškia, kad Kristus atėjo ir pasirodė jam!

Laikas ribotas, tačiau turiu pasidalinti...

Laiko ir erdvės trūkumas neleidžia man smulkiai papasakoti apie kiekvieną pranašą ir jo regėjimą, gautą iš Viešpaties, tačiau jūs galite greitai perversti visas Senojo Testamento knygas, kur minimi pranašų vardai, beveik kiekvienu atveju ten rašoma: „Viešpaties Žodis pasirodė...“ arba „Regėjime, kurį matė______, Viešpaties Žodis kalbėjo...“

Senojo Testamento pranašai pažinojo Kristų kaip „Viešpaties Žodį“. (Jeigu apsilankysite mūsų internetinės svetainės pod cast skiltyje ir pradėsite nuo Naujojo Testamento apžvalgos, aš pradedu Naujojo Testamento kursą, kalbėdamas apie Viešpaties Žodį, pasirodžiusį jiems).

Leiskite jums duoti vieną pavyzdį apie Jeremiją. Jeremijo 1:2 rašoma: „Pas kurį Viešpaties Žodis atėjo... dienomis... Viešpaties Žodis atėjo pas mane sakydamas: Prieš sukurdamas tave įsčiose Aš pažinau tave. Ir prieš tau gimstant, Aš pašventinau tave ir paskyriau pranašu tautoms... Tada Viešpats ištiesė savo ranką, ir palietęs mano lūpas, tarė man: Štai Aš įdėjau savo žodžius į tavo lūpas...“ (2,4,9 eilutės). Dar kartą Viešpaties Žodis yra paties Kristaus aplankymas.

Negaliu atsispirti – Eik drauge su manimi...

Izaijo: „Izaijo regėjimas, kurį jis matė... Viešpaties Žodis, kurį matė Izaijas Amoso sūnus..“ (1:1, 10; 2:1)

Ezekielio: „Atsivėrė dangūs, ir aš mačiau Dievo regėjimus... Viešpaties Žodis kalbėjo kunigui Ezechieliui... Viešpaties ranka buvo ant manęs... Jis kalbėjo: „Žmogaus sūnau, stokis, Aš kalbėsiu su tavimi...“ (1:1, 3; 2:1)

Ozėjo: „Viešpaties Žodis atėjo pas Ozėją... Viešpaties Žodžio pradžia Ozėjui, Viešpats tarė Ozėjui...“ (1:1-2)

Joelio: „Viešpaties Žodis, kuris atėjo pas Joelį“ (1:1)

Amoso„Amoso, avių ganytojo iš Tekojos, žodžiai, kuriuos jis matė apie Izraelį... Taip sako Viešpats...“ (1:1-3)

Abdijo: „Abdijo regėjimas. Taip sako Viešpats Dievas...“ (1 eil.)

Jonos: „Viešpaties Žodis atėjo pas Joną... Viešpaties Žodis atėjo antrą kartą“ (1:1; 3:1)

Michėjo: „Viešpaties Žodis, atėjęs Michėjui iš Morešeto... kurį jis matė“ (1:1; 3:1)

Nahumo: „Sprendimas apie Ninevę. Nahumo iš Elkošo regėjimo knyga...“ (1:1)

Habakuko: „Regėjimas, kurį matė pranašas Habakukas“ (1:1). (Jis taip pat apibūdina Viešpatį 3 skyriaus 4 eilutėje, kad Jis spindi kaip saulė: „Iš Jo rankų tvieskė šviesos spinduliai – Jo galybė“. Iš esmės – tai pirmasis lazeris ir tai atskleidžia, kaip Viešpats užrašė 10 įsakymų akmeninėse plokštėse „Dievo pirštu“ (Išėjimo 31:18).

Sofonijo: „Viešpaties Žodis buvo atėjo pas Sofoniją...“ (1:1)

Agėjo: „Viešpaties Žodis atėjo pas pranašą Agėją kalbėdamas...“ (1:1)

Zacharijo: „Viešpaties Žodis atėjo pas Zachariją sakydamas... <...> Jis man parodė vyriausiąjį kunigą Jozuę, stovintį prie Viešpaties angelo. Šėtonas stovėjo...“ (1:1, 3:1)

Danielius taip pat matė Tėvą kaip „Amžinąjį“ ir Viešpatį kaip „Žmogaus Sūnų“; Jis matė Gabrielių, o taip pat kitus regėjimus.

Pagal ankstesnį Biblinį apibrėžimą

Regėtojas yra tas, kuris nuolatos, kaip turintis pašaukimą visam savo gyvenimui, patiria Viešpaties ar angelų aplankymus, mato Dvasios (dvasios) sferą bei priimą mokymą ir žodžius, skirtus žmonėms ir tautoms.

Viešpats Samueliui tapo žinomas, kaip Viešpaties Žodis, kuris jam buvo apreikštas ir tas Žodis po to pasirodydavo ir kitiems pranašams. Tą galime matyti versdami Senojo Testamento puslapius.

Prieš Samuelį, Jis apreiškė save Abraomui kaip El Shaddai (Visagalis Dievas) Pradžios 17:1, 22; Ir Jis bei 2 angelai vakarieniavo kartu su juo (Pradžios 18). Taip pat Jis apsireiškė ir Izaokui su Jokūbu, tačiau niekuomet kaip Viešpaties Žodis.

Senajame Testamente Jis ateidavo iš amžinybės ir Dvasios sferos per vizijas arba žmogaus pavidalu, kaip kad būdinga angelams (Pradžios 18 rašoma apie tokius aplankymus, kuriuos patyrė Abraomas), tačiau tais laikais Jis niekuomet neturėjo nuolatos pasiliekančio žmogaus kūno – iki tol, kol buvo užmegztas mergelės Marijos įsčiose.

Štai kodėl Jono Evangelija pradedama šiais nuostabiais žodžiais: „Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. <...> ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“ (1:1,14)

Būtent tai sujaudino Joną – tas pats Viešpats, kuris apsireiškė Abraomui kaip El Shaddai, Mozei kaip Aš Esu, Jozuei kaip Viešpaties pulkų vadas (Jozuės 5:13-15; 6:1-2) ir pranašams nuo Samuelio iki Malachijo kaip Viešpaties Žodis – tas Žodis iš tikrųjų tapo kūnu ir gyveno tarp jų.

Jis atėjo iš amžinybės, kad įvairiais amžiais pasirodytų pranašams per regėjimus ir aplankymus, tačiau vieną dieną Jis apiplėšė Save ir iš Viešpaties Žodžio, esybe tapo tarnu ir panašus į žmones gimdamas iš Marijos Betliejuje (Filipiečiams 2:5-8). Nenuostabu, jog pranašai kruopščiai tyrinėjo tą laiką, kuomet Žodis taps kūnu ir sumokės kainą už pasaulio nuodėmes! (1 Petro 1:9-12).

Jis ir dabar yra Viešpaties Žodis

Dabar, kai Jis gavo žmogaus kūną, Jis visada bus apibendrinimu ir visų kalbėtų žodžių minėtiems Senojo Testamento žmonėms, visuma – net kai Jis sugrįš, Jis vilkės kraujyje pamirkytą drabužį ir „... Jo vardas – Dievo Žodis“ (Apreiškimas Jonui 19:13).

Jis pasirodė Pauliui pakeliui į Damaską, Korinte, Jeruzalėje kai šis buvo pagautas transo būsenoje, taip pat Jeruzalės kalėjime ir po to (Apaštalų darbų 9; 18:9-10; 22:17; 23:11). Jis pasirodo ir šiandien visame pasaulyje. Daugelis yra turėję dvasios pagavų ir sapnų iš Viešpaties, juk dabar ne taip kaip Senojo Testamento laikais, Dvasia yra išlieta ant kiekvieno kūno. Tačiau tos realybės ar kartais paties Viešpaties pamatymas dar nepadaro mūsų regėtojais.

Pastaba: Kiekvienu Biblijoje aprašytu atveju, kai Viešpats apsireikšdavo žmonėms, būtent Jis tai inicijuodavo, o ne žmogus.

Taigi, mano draugai...

Todėl nė viena konferencija jums negali pasiūlyti „regėtojo patepimo“. Kiek pakvaišėlių būtų, jei žmogus galėtų perduoti galimybę regėti Viešpatį ir Jo sferą kaip pašaukimą visam gyvenimui? Kalbėti apie prekiavimą patepimu – oi!!

Mano manymu, kai kurie painioja „dvasių atpažinimo“ dovaną su regėtojo tarnavimu.

Bet kokia vizija ar dvasinis regėjimas ar kai kas nors savo dvasioje turi „žinojimą“ apie šėtono įsikišimą kokioje nors situacijoje yra dvasių atpažinimo dovana. Vieną dieną žmogus kalbėjo man mano biure, jog jis norėtų mane matyti savo tarnavimo valdyboje ir apie visus savo planus. Staiga savo viduje aš išgirdau Tėvą man sakant: „Tai meluojanti dvasia“. Aš atsisakiau pasiūlymo ir išprašiau tą žmogų. Tai, ką jis pasakė, atrodė pakankamai gerai, tačiau iš tiesų nebuvo teisinga, ir tuomet aš išgirdau tuos žodžius.

Dvasių skyrimas leidžia žmogui žinoti ar matyti dvasinę tikrovę ir situacijos perspektyvą, kaip ir tada, kai Jėzus suvokė, kad Petro pasiūlymas neiti ant kryžiaus iš tiesų buvo šėtono iniciatyva (Mato 16:21-23), tačiau šis pamatymas veikia kai jo reikia ir po to staiga palieka. Dauguma iš mūsų esame patyrę, kai tiesiog žinojome, kad koks nors žmogus mums meluoja, ar netgi (pavyzdžiui, tarnavimo metu), kad yra gydymo patepimas ar išlaisvinimo patepimas, arba kad angelai, o galbūt pats Viešpats yra šalia – tai dvasių skyrimas.

Tačiau yra skirtumas tarp dovanos, kuri pasireiškia žmogaus gyvenime kartkartėmis, kuomet yra poreikis ir visam gyvenimui skirtas regėtojo pašaukimas, kuomet jis reguliariai mato Jėzų, angelus, demonus ir dvasinę sferą.

Deja, dauguma tų, kurie save laiko pranašais, šiandien yra tiesiog žmonės, kurie turėjo daugiau patirties veikiant pranašystės dovanai (bet jie nėra regėtojai). Tačiau tai jau kitas mokymas. Jį galite rasti mūsų svetainėje.

Atsakomybė

Mane nervina, kai žmonės šiandien kalbėdami apie regėtojo patepimą nežino, apie ką iš tikrųjų kalba ir apie atsakomybę, kurios jie siekia. Saliamonas matė Viešpatį du kartus, kaip aprašyta 1 Karalių 3:5 ir 9:2, tačiau po to, kai jis susitepė stabmeldžiaudamas, 11 skyriaus 6 ir 9 eilutėse rašoma: „Saliamonas darė pikta Viešpaties akyse ir nesekė iki galo Viešpačiu, kaip jo tėvas Dovydas. Viešpats užsirūstino ant Saliamono, nes jis nusigręžė nuo savo Viešpaties, Izraelio Dievo, kuris jam buvo pasirodęs du kartus“.

Mano paties pašaukimas

Dauguma mane pažįstate jau ne vienerius metus ir žinote mano istoriją (galite užsukti į mūsų internetinę svetainę ir atsisiųsti mano elektroninę knygą „Pursuing the Seasons of God"(„Sekti Dievo laikus“), kur detaliau aprašomi aplankymai ir mokymai, kuriuos gavau). Tiems kurie manęs nepažįsta aš trumpai papasakosiu, kaip Viešpats mane pašaukė būti regėtoju. Ne dėl to, jog norėčiau apie save kalbėti, bet norėdamas palaikyti balansą ir palyginimui, nes šiame mokyme yra tiek daug klaidžiamokslio.

1980 metais, kai man buvo 22 m., Tėvas man prakalbėjo ir pašaukė mane būti regėtoju. Jis pasakė, jog mano pašaukimas yra „mokyti žmones išlaikant balansą tarp Dievo Žodžio ir Šventosios Dvasios“. Visgi, šešis metus nieko nevyko. Tačiau vienos dienos popietę, kuomet aš kaip pastoriaus padėjėjas mūsų surinkime vedžiau „Išgydymo mokyklą“, staiga pamačiau dideles liepsnas virš vieno žmogaus galvos. Jos buvo maždaug 6 coliai virš jų galvų, ir apie 18 colių aukščio, tokios formos, kaip apversti drebulės ar medvilnės medžio lapai, arba apversta Valentino dienos širdelė.

Aš mačiau fizinę tikrovę ir tą liepsną Dvasioje, mano akys buvo plačiai atmerktos ir aš kaip įprasta toliau tęsiau mokymą. Tai buvo didelė liepsna, kurios liežuviai buvo pasklidę visur aplink ir, kai aš tai pamačiau, aš staiga gavau pažinimo žodį apie žmogų, virš kurio buvo liepsna. Per kelias savaites šių liepsnų matymas tapo įprastu reiškiniu ir dažnai aš taip pat matydavau šviesos stulpus virš žmonių.

Tų metų balandžio mėnesį aš patyriau pirmąjį Viešpaties aplankymą ir nuo to laiko Jis man yra pasirodęs daugybę kartų, dažniausiai tam, kad kažko mane išmokytų ar kad praneštų apie tai, kas įvyks Kristaus kūne ar pasaulyje, o pastaruoju metu ir pakomentuotų dalykus, kurie vyksta šiuo metu Kristaus kūne ir pamokytų, ar tai subalansuoti dalykai, ar ne. Vieną pirmųjų aplankymų (1986 m.) Jis mane supažindino su „angelu sargu“, kuris iki šios dienos atneša man žinią nuo Dievo Tėvo. Tiesą sakant, kai aš tarnauju, dažniausiai pažinimo žodį apie žmones aš gaunu tuomet, kai matau savo arba jų angelą ir dažniausiai jie prabyla, sakydami: „Tėvas nori, jog jie žinotų...“

Vienas pavyzdys. Prieš keletą metų mūsų namuose apsilankė pastoriaus duktė ir kol mes kalbėjomės, aš staiga išvydau šalia jos stovinti jos angelą. Jis pradėjo kalbėti: „Tėvas nori, jog ji žinotų, kad ji nemirs jauna, kaip kad ji tiki...“ Jis ėmė toliau man pasakoti, jog tai buvo jos didelė baimė ir apie kitus dalykus. Aš perdaviau Tėvo žodžius būtent taip, kaip man buvo pasakyta, daugumą netgi tuo pačiu metu, kol angelas juos kalbėjo man ir ji patvirtino, jog tai tiesa. Kai ji buvo 5 metų, ėmė galvoti, jog mirs jauna ir dėl to joje atsirado apatija renkantis gyvenimo kelią, išsilavinimą, troškimą sutikti savo būsimą vyrą ir t.t. Tą dieną ji buvo išlaisvinta.

Aš esu mokytojas ir kito aplankymo metu Viešpats uždėjo ant manęs rankas ir įšventino apaštalu (Jis pasakė) tam, kad išauginčiau namų santykiais paremtų surinkimų (bažnyčių) tinklą, bet labiausiai aš bijojau patirti nesėkmę kaip pranašas/ regėtojas. Reguliarius Viešpaties ir angelų bei tos sferos matymas man yra tokia didelė atsakomybė, kad jeigu (krisčiau) pasitraukčiau nuo Viešpaties, būčiau teisiamas staiga ir patrauktas iš šio gyvenimo, nes esu per daug matęs – Jeigu Jis supyko ant Saliamono, nes buvo pasirodęs jam du kartus, o Saliamonas tai įvertino labai menkai... Aš nenoriu nupiginti tos malonės, kurioje gyvenu, todėl elgiuosi kaip, kad Paulius sakė - nesikliaunu savimi, jog nenupulčiau.

Rašau šiek tiek padrikai, tačiau dalinuosi tuo, kas yra mano širdyje. Žaisti su „regėtojo patepimu“ yra pavojinga ir mano širdis sielvartauja, kai matau suaugusiuosius, kurie elgiasi kaip vaikai, radę naują žaislą ir nesuprantantys, kaip nerūpestingai elgiasi su tuo, kas priklauso Tėvui. Ieškokite Tėvo iš meilės Jam ir leiskite Jam padaryti likusį darbą.

Na, metas baigti šią temą. Viliuosi, jog suteikiau aiškumo apie šį, taip daug nagrinėjamą klausimą.

Palaiminimai,

JohnFenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Kaip patirti Jo Artumą. 2 dalis

John Fenn, 2012 m. lapkričio mėn. 2 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki visi,

Mokymų seriją apie tai, kaip įeiti į Tėvo artumą, pradėjau jau praeitą savaitę. Jeigu praleidote praeitos savaitės straipsnį, visas ankstesnes Savaitės mintis rasite mūsų svetainėje www.cwowi.org spustelėję nuorodą „Articles“ (Straipsniai), tuomet „Weekly Thougths“ (Savaitės mintys).

(Vert. - lietuviški vertimai yra publikuojami www.namu-baznycia.lt ir www.cwowi.eu).

Aš dalinausi apie tai, ką Jėšua kalbėjo, kad Jo Tėvas yra Dvasia ir kad mes esame naujai gimę iš dvasios. Taigi, nuo šiol Tėvas kalba į mūsų dvasią; Jo (Šventoji) Dvasia į mūsų dvasią - visi dalykai plaukia viršun ir išorėn iš to, kuo Jis dalinasi, ką apreiškia ir ką kalba į mūsų dvasią (Jono 4:24, 15:26-27, 16:13).

Kaip pasakyti, jeigu tai tavo dvasioje?

Praeitą savaitę aš taip pat pasakojau istoriją, ką du mokiniai kalbėjo pakeliui į Emausą, kai Viešpats pranyko jiems iš akių: „Argi mūsų širdys nedegė mūsų viduje, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę...?“ (Luko 24:32)

Jie apibūdino savo dvasinį žmogų kaip „degantį". Atkreipkite dėmesį į tai, jog jų protai pastebėjo, kad kažkas vyko jų viduje. Tavo proto veiksmas, kaip ir jų, atpažįsta tavo dvasinį žmogų. Tai ką jie darė yra panašu į tai, ką tu kažkada anksčiau jau darei daugybę kartų.

Ar tau yra tekę pasakyti ką nors, ko nederėtų ir tą pačią akimirką pajusti sielvartą, tarsi būtum sužeistas savo gelmėje? Tai tavo dvasinis žmogus, kuris gimė iš Tiesos Dvasios, kalba tau tiesą – tu nusidėjai – ir tavo protas tai atpažįsta.

Dabar pamąstyk, kur būtent tu jauti tą sielvartą? Jeigu kalbėsime apie kūno sandarą, tai bus tavo krūtinės sritis arba vieta ties tavo skrandžiu. Tačiau tas pojūtis nėra fizinis, bet dvasinis.

Nesena nuodėmė?

Paulius rašė apie nusidėjėlius laiške Efeziečiams 4:17-19, ypatingai apie seksualinę nuodėmę, „jie yra sustabarėję, pasidavę gašlumui, nepasotinamai daro visus nešvarius darbus...“ Graikų kalboje „sustabarėję“ yra „apalgeo“, o tai reiškia „nustoti jausti skausmą“ (nuodėmės darbas).

Iš šio žodžio yra kilęs angliškas žodis „apology“ (atsiprašymas), ir naudojant jį, šią eilutę dar būtų galima perfrazuoti taip: „asmuo nustojo atsiprašinėti už daromas nuodėmes“. Jie yra surambėję, pilni nuosavo teisumo, nes turi pateisinimą savo nuodėmėms:

Jie yra sustabarėję ir nebejaučia susitepimo, nešvaros jausmo, sielvarto, gailesčio, todėl, kai nusideda, jie nebesigaili... tas nuodėmės pojūtis yra dvasiniame žmoguje. Protas paprasčiausiai įsijungia arba atpažįsta sielvartą, gėdą, susitepimą, kurį jaučia ir į kurį reaguoja dvasinis žmogus.

Įdegintas

Paulius vėliau pakartojo tą patį dalyką tik kitais žodžiais: „Dvasia aiškiai sako, kad paskutiniais laikais kai kurie atsitrauks nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokymams... turintiems sudegintą sąžinę...” (1 Tim 4:1-2)

Angliškas žodis „seared”, (reiškiantis „sudegintas”) nėra toks tikslus kaip „branded” („įdegintas“). Nenuostabu, jog iš graikiško žodžio „kausteriazo” į anglų kalbą atėjo tokie žodžiai kaip „caustic” (kaustinis; ėdus; kandus; dygus) ir „cauterize” (prideginti; daryti beširdį). Kaustinis yra kažkas labai rūgštus, „ėdantis” tave.

Tai toks veiksmas, lyg karštas lygintuvas degintų odos paviršių taip, jog visas kraujas ir skysčiai yra įdeginami vidun. Paulius tarsi nupiešia mums tokį paveikslą apie šį „sustabarėjimą/ neatsiprašymą“ verčiantį kartoti ir kartoti nuodėmę tol, kol jų sąmonėje tie dalykai yra įdeginami. Jie tampa nejautrūs dvasios sielvartui ir negali jausti jokios gėdos ar neteisumo dėl padarytos nuodėmės.

Dabar džiugioji dalis

Apaštalas Jonas sako: „Jei mūsų širdis mus smerkia, Dievas didesnis už mūsų širdį ir žino viską. Mylimieji, jei mūsų širdis mūsų nesmerkia, pasitikime Dievu” (1 Jono 3: 20-21).

Graikiškas žodis „smerkti” yra „kataginosko”, sudarytas iš „kata” - „prieš“ ir „ginosko” - „žinoti kažką“. Pažodžiui tariant, „jeigu mūsų širdis žino kažką prieš mus, Dievas yra didesnis už mūsų širdį ir žino viską”.

Kai mūsų širdis turi kažką prie mus, savo dvasioje mes jaučiame, kad nusidėjome. Dievas yra didesnis už tai, ir visa, ko reikia siekiant atleidimo ir, kad vėl užimtume teisingą poziciją – tai nusižeminti ir prisipažinti.

Aš pasidalinau apie šiuos „negatyvius” dvasinio žmogaus išgyvenimus tuo tikslu, kad mes visi žinome koks jausmas yra tuomet kai nusidedame ir tai, kaip mūsų protas reaguoja į dvasią, kuri sielvartauja susigėdusi ir suteršta nuodėmės. Todėl labai svarbu yra žinoti tas „atimančias“ jausmus pakopas.

Atkreipk dėmesį į savo dvasią

Lygiai toks pats proto veiksmas, kuris leidžia pastebėti, kaip mūsų dvasia reaguoja į nuodėmę, taip pat leidžia mums pajusti ir Dievo Artumą viduje. Mes ieškome Jo Artumo savo dvasioje, ir tai yra taip paprasta, tereikia nukreipti savo dėmesį į vidų, kaip tuomet, kai pasakai kažką neteisingo ir staiga dvasioje pajunti sielvartą. Pradėk atpažinti Jo Artumą, Jo ramybė yra tavyje.

Aš visada sakau žmonėms, kai dedu ant jų rankas, melsdamasis dėl išgydymo: ieškok išgydymo, nežiūrėk į tai, kas liko neišgydyta. Lygiai tokiu pačiu principu, ieškok Jo Artumo, nežiūrėk į sielvartą, kurį tebeturi, ieškok Jo ramybės, kuri yra tavo dvasioje.

Sutrukdyta vakarienė

Mano žmona Barbara, ką tik patiekė ant stalo nuostabią vakarienę. Ji darbavosi visą dieną ruošdama maistą: mūsų didelėje emaliuotoje keptuvėje ant lėtos ugnies gamino jautienos kepsnius su morkomis, bulvėmis, svogūnais, žolelėmis bei kitais prieskoniais. Namai kvepėjo šventiškai ir mes jau ruošiamės sėstis valgyti.

Visi trys mūsų berniukai sėdėjo prie stalo, aš viename stalo gale, žmona kitame. Palaiminę maistą ėmėme dalinti berniukams lėkštes ir staiga žmona pareiškė: „Atleiskite, aš tiesiog negaliu šiuo metu valgyti. Visą popietę aš jaučiu uždėtą naštą melstis ir kai gaminau maistą, aš meldžiausi, tačiau negaliu daugiau tverti. Turiu eiti į miegamąjį ir pabaigti šią maldą, nes jaučiu, jog kažkieno gyvybei gresia pavojus”.

Pasakiusi tai, ji išėjo, o tuo tarpu berniukai ir aš svarstėme apie mamos maldos naštą. Praėjus 45 minutėms ir gerokai po mūsų vakarienės meto ji išėjo iš miegamojo atsigavusi ir pasiruošusi valgyti. „Aš nežinau, už ką konkrečiai buvo ši malda, tačiau ji buvo už žmogų gyvenantį Tailande ir jo gyvybei buvo kilęs pavojus. Taigi aš turėjau melstis, kol buvo pasiekta pergalė. Kai gavau ramybę, supratau, kad jam viskas bus gerai” (tokie dalykai mūsų šeimoje per 34 santuokinio gyvenimo metus vyksta nuolat ir ji yra tokia užtarėja, kokių man nėra tekę matyti).

Dejavimas

Fizine prasme, Barbaros kūnas buvo virtuvėje, kol ji ruošė valgį. Jos protas (siela) buvo užimtas tais dalykais, kuriuos ji tuo metu darė – kokia temperatūra turi būti orkaitėje, ar mes turime švarių indų ir panašiai. Be visų tų dalykų, kurie sukosi jos prote, sieloje, ji taip pat juto ir naštą savo dvasioje. Sunkumas, primygtinas raginimas užtarti ne tik gimtąja anglų kalba, ne tik kalbomis, tačiau aš girdėjau gilias, tarytum gimdymo dejones, sklindančias iš mūsų kambario.

Jėšua stovėjo šalia keturias dienas mirusio savo draugo Lozoriaus kūno. Prieš tai Jono evangelijos 11 skyriuje Jėšua atskleidė, kad Šventoji Dvasia Jam pasakė, jog Lozorius yra miręs, tačiau kadangi žmonės toje vietoje stengėsi Jį suimti, Jis turėjo palaukti kol Tėvas išleis Jį keliauti pas savo mirusį draugą.

33 eilutėje matome: „Jėzus <...> sudejavo dvasioje...” ir dar kartą 38 eilutėje: „Ir vėl dejuodamas Jėzus atėjo prie kapo”.

Kai skaitai šią istoriją, matai, jog Jėzaus emocijos buvo sukrėstos dėl draugo mirties, tačiau emocijos neprikėlė Lozoriaus iš numirusiųjų. Tai įvykdė užtarimas, kuris buvo nežodinis, bet dejavimas Jo dvasioje.

Rom 8: 26-27 apibrėžia giliausią užtarimo dejonę kaip „neišsakomą žodžiais“. Būtent tai ir patyrė Barbara, besimelsdama už nepažįstamąjį Tailande ir Jėzus prie Lozoriaus kapo.

Upės iš upės

Jono 7:38 Jėšua pasakė: „kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo „vidaus“ (angl. „pilvo“) plūs gyvojo vandens upės”. Šioje eilutėje pavartotas žodis „pilvas” pagal kontekstą gali turėti tris reikšmes. Pirmoji reikšmė pažymi apetitą. Tas pats žodis naudojamas kalbant apie „įsčias”. Trečioji reikšmė, kuri čia ir vartojama: „slaptuma, giliausia būties esybė“.”Iš tos paslėptos ir gilumoje slypinčios mūsų esybės plūs gyvojo vandens upės. Tai plūs iš mūsų dvasios, veikiančios kartu su Šventąja Dvasia.

Pažvelkime, Apreiškimo 22:1 kalbama apie vieną upę, Gyvenimo Upę, kuri išteka nuo Dievo Tėvo sosto. Ši Šventosios Dvasios upė pasiekia mūsų dvasią ir tuomet per kalbėjimą kalbomis ir dvasios dejones teka iš mūsų pasidalydama į daugybę upių, pagal Tėvo valią per užtarimą pas daugelį žmonių.

Gebėjimas atpažinti, kas vyksta tavo dvasiniame žmoguje yra raktas – apie tai tęsiu kitą savaitę... Tavo namų darbas yra prisiminti tuos kartus, kai jautei viduje dejonę, atgailauti, jeigu tavo gyvenime yra sričių, kuriose esi surambėjęs ir mokykis nukreipti savo dėmesį nuo to, kas vyksta aplink tave pasaulyje į tai, kur gyvena Tėvas bei ką jaučia ir patiria tavo dvasia.

Palaiminimai,

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu 

Naujienlaiškis. 2012 spalis

John Fenn, 2012 m. spalio mėn. 23 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Barbara ir aš ką tik sugrįžome iš kelionės, kurios metu lankėme mūsų draugus Naujojoje Anglijoje, ir buvome sujaudinti, kad per tą savaitę tiek daug žmonių atskrido arba atvažiavo susitikti su mumis. Kiekvienas susirinkimas buvo kitoks, pradedant nuo Q&A (vert. įvairūs tikybos klausimai) iki labai patepto garbinimo ir Šventosios Dvasios tarnavimo.

Ačiū visiems, kurie mus priėmė, ir visiems, kurie investavo laiką ir pinigus, kad atvyktų!

Bet šiais metais mūsų kelionės baigėsi, ir aš laukiu, kada galėsiu pabaigti šį rudenį ir žiemą Biblijos mokyklos Senojo ir Naujojo Testamentų apžvalgos kursą ir dar vieną arba du kursus.

Šitas laikas taip pat skirtas apmąstyti ir dėkoti. Taigi mano mintys buvo apie tai, kokią įtaką šiais metais man padarė daugelis iš jūsų, mūsų kelionių metu, kai susitikdavau su žmonėmis, kuriuos pažinojau tik iš elektroninių laiškų, arba atnaujindamas pažintis ir draugystes su tais iš jūsų, kurie rašė padėkas, nes buvo paliesti Savaitės Minčių, arba jūs parašėte klausimą, maldos poreikį, ar atsiuntėte voką su paaukojimais, su jūsų finansine parama ir žinute „aš meldžiuosi už jus“. Jūs pozityviai įtakojote mūsų gyvenimą!

Kaip Paulius pasakė 2 Korintiečiams 3:1-4: „Jūs... esate įrašyti į mūsų širdis ...įrašyti ne su rašalu, bet Gyvojo Dievo Dvasia... įrašyti ne ant akmens plokščių (šiandien mes pasakytume puslapių), bet ant žmogiškos širdies (puslapių)“. Štai kaip aš jaučiuosi dėl visų jūsų.

2013

Ar jūs kada nors giliai širdyje turėjote ramybę dėl savęs ir savo gyvenimo, bet kai jūsų mintys nukrypdavo apie kitą žmogų, ar ką nors kita, jūs patirdavote sunkumą? Taip aš jaučiuosi, kai mąstau apie 2013 metus ir ateitį. Neramumas, permainingumas, susidūrimas - štai kokie trys žodžiai mano dvasioje sekantiems metams ekonomikos ir visuomenės srityje, bet kitais metais bus ir kitų sunkumų.

Bet kai tu pasilieki susitelkęs į Dievo ramybę savo dvasioje, pasijauti šiek tiek atskirtas nuo emocinio sąmyšio, ir tai aš drąsinu daryti kiekvieną iš jūsų. Filipiečiams 4:6-9 dėl Paulius sakė niekuo nesirūpinti, bet melstis ir mąstyti apie gerus ir tyrus dalykus, ir tada Dievo ramybė saugos mūsų širdis ir protus.

7 eilutėje graikiškas žodis „išlaikys“ arba „saugos“ yra „apgaubs, apsups“. Tai miesto apsaugoto ir apjuosto milžiniškomis sienomis paveikslas - tegul Dievo ramybė vyrauja jūsų mintyse, nesvarbu, kas vyksta; mes negalime savo mintyse išeiti už šitų ramybės sienų ribų, ir turime priimti sprendimus iš ramybės ir saugumo padėties, kurie jau mums yra laimėti. Aš viliuosi, kad tai jums prasminga, ir tai tiko man dešimtmečiais. Nebijokite, darykite tai, kas yra teisinga, išmintinga ir protinga, ir priimkite sprendimus ramybėje, bet ne baimėje.

Ačiū, kad rūpinatės mumis!

Jūs esate užrašyti ant mūsų širdžių puslapių,

John ir Barbara

Kaip patirti Jo Artumą. 1 dalis

John Fenn, 2012 m. spalio mėn. 26 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Mes daug išmokome žiūrėdami kino filmus ir TV, ar ne?

• Kiekvienas gali nutupdyti lėktuvą, kai gauna komandas iš Kontrolės bokšto.
• Kai herojus moka kovos menus ir yra apsuptas 10 vaikinų, jie visi vienas po kito kausis su herojumi, užuot puolę jį visi kartu.
• Moters plaukai, makiažas ir lūpų dažai visada išlieka, nesvarbu ar naktis, ar lietus, ar bombų sprogimas, ar vaiko gimdymas.
• Paklodės taip sukirptos, kad jos pusėje siekia iki pažastų, o jo pusėje tik iki juosmens.
• Jei naktį prieškambaryje pasigirsta keisti garsai, koridoriuje po ranka visada turi būti beisbolo lazda.
• Ant visų bombų yra dideli raudoni numeriai, kurie rodo slenkantį laiką iki sprogimo.
• Jei tave vejasi, skubėk į traukinių stotį ir bėk per bėgius tarp traukinių, taip tu visada paspruksi nuo persekiotojų.

Mes daug išmokome iš surinkimo (bažnyčios) ir krikščioniškų konferencijų, ar ne?

• Dievui reikia 3 „jaudinančių“ giesmių ir 4 „lėto garbinimo“ giesmių, tada Jis duoda pranašystę kongregacijai. Kuri reiškia...
• Dievas žino, kada ateina Jo eilė kalbėti: kai tik baigiasi paskutinė giesmė ir garbinimas tampa beveik be garso. Jis žino, kada kalbėti, nes po to - laikas skelbimams.
• Jūs patirsite prasiveržimą, jei padėsite pinigus prieš pamokslininką ant platformos.
• Jeigu jūs šauksite ir rėksite iš visų plaučių, Dievas išgirs jus daug geriau.
• Jei pamokslininkas mano, kad yra demonas, reikia melstis kalbomis kiek tik įmanoma garsiau (o jei ištiesite savo rankas taip darydami, tai TIKRAI jį išgąsdinsite).
• Tinkama nusižeminimo išraiška prieš atvykusį tarnautoją yra pulti atbulom, kai ji ar jis paliečia, ar pastumia jūsų kaktą. Jei jūs galite nukristi atbulomis, dramatiškas pergyvenimas suteiks daugiau „patepimo“.
• Tarnautojo švarką, Bibliją, ir atsarginį butelį vandens nešančių žmonių skaičius yra tiesiogiai proporcingas to tarnautojo „patepimui“, populiarumui, statusui, ir turtingumui.

Taip kaip televizija tiksliai neparodo tikro gyvenimo, taip ir surinkimas ne visada teisingai pademonstruoja, kaip įeiti į Jo Artumą ir priimti iš Jo. Šioje serijoje aktualios Rašto vietos ir mano gyvenimo patirtis parodys jums, kaip patirti Jo Artumą.

Tėvas yra Dvasia

Jono 4:24 Jėšua pasakė, kad Jo Tėvas yra Dvasia, ir Jono 3:5-8, kad mes esame „gimę iš Dvasios”. Tai mes vadiname „gimimu iš naujo”, turėdami galvoje, kad Dievas Tėvas iš naujo sukūrė mūsų žmogišką dvasią. Ir būtent mūsų dvasioje mes jaučiame Jį, mes turime išmokti kaip reikia nukreipti dėmesį į mūsų dvasinį žmogų.

Kai mes esame iš naujo sukuriami per tikėjimą Jėzumi Kristumi, tai panašu į ką tik gimusį kūdikį. Petras rašė: „lyg naujagimiai trokškite tyro žodžio pieno, kad nuo jo augtumėte išgelbėjimui“ (1 Petro 2:2).

Galatams 4:19 Paulius rašė: „Mano vaikeliai, dėl jūsų aš vėl gimdymo skausmuose, kol jumyse išryškės Kristus!“

Galbūt mes pragyvenome daug metų ir dešimtmečių, kol ryžomės tikėti Jėzumi, bet mūsų dvasiniame žmoguje mūsų atgimimo momentu mes esame kaip ką tik gimę kūdikiai. Kai mes augame Viešpatyje, tai kaip Paulius apibūdino anksčiau, panašu į vaiko gimimą, su pauzėmis ir veiksmu, su sąrėmiais ir atoslūgiais bei poilsio periodais, bet tas mokinystės procesas - tai Kristaus išryškėjimas mumyse.

Žodis „išryškėti“ (angl. vert. „susiformuoti“) yra „morphoo“, kuris reiškia „asmens forma arba bruožas“. Paulius vėl buvo gimdymo skausmuose – ne dėl jų naujo gimimo, bet dėl jų mokinystės, melsdamasis, kad Kristaus panašumo ir bruožų pilnatvė augtų juose. Nors mūsų dvasinis žmogus užima tą pačią erdvę kaip ir mūsų kūnas, mes atgimstame nekaltume ir nepažinime, kaip suaugusio dydžio kūdikis ir turime bręsti.

Turint omenyje, kad naujai gimęs kūdikis turi visas reikalingas kūno dalis, kad galėtų vairuoti automobilį, bet gali užtrukti dar daug metų, kol jo ar jos kūnas užaugs tiek, kad galėtų sėdėti vairuotojo kėdėje, ir taip pat turėtų protą pajėgų vairuoti automobilį. Bet jie yra gimę su visomis reikalingomis kūno dalimis, jie tik dar neužaugę iki pilno pajėgumo. Tai panašu į atgimimą mūsų dvasioje, kuomet turi visas reikiamas „dalis“, bet dar esi nesubrendęs Kristuje.

Kaip jaučiasi tavo siela

Luko 24:32 du žmonės kelyje į Emausą, kurie ėjo kartu su Jėšua maždaug apie 5 mylias arba 8 km, pasakė: „Argi mūsų širdys nedegė, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“

Šitie vyrai buvo naujai atgimę, įtikėję, kad Jėšua yra Viešpats ir kad Jis prisikėlė iš mirusių. Jie pirmą kartą patyrė, kaip jų atgimusi dvasia liudijo jiems apie dalykus, kurių mokė Jėšua.

Žodis „degti“ reiškia „uždegti, apšviesti“. Atkreipkite dėmesį, kad jų protai pastebėjo tą degimą, kai jie ėjo, tai galėjo būti apie valandą laiko ar panašiai, bet jie nesuvokė, kas vyksta ir kas su jais eina, iki to momento, kai Viešpats pasitraukė.

Pamąstykime...

Aš patyriau, kad žmonės, kurie yra labai racionalūs arba daug galvojantys garbinimo metu sunkiai susitelkia į tai, kas vyksta jų dvasioje. Sakydamas racionalūs, neturiu galvoje sumanūs, bet įpratę daug mąstyti ir suvokti dalykus protu, užuot suvokus juos pojūčiais savo viduje. Vidiniai pojūčiai jiems yra naujas dalykas. Kai kurie jau daug metų Viešpatyje, bet vis dar nesuvokia Dvasios judėjimo savo širdyje ar susirinkime, ir nesuvokia kaip patirti Jo Artumą.

Bet jei nori patirti Jo Artumą, turi būti „Dvasioje“, jausti ir suvokti, kas vyksta dvasinėje srityje, asmuo turi norėti nukreipti dėmesį į savo vidų, ir ieškoti to „degimo“ arba Buvimo (Artumo) savo dvasioje.

Sustok ir atkreipk dėmesį

Tai reiškia, kad kai mes pirmą kartą pajuntame tą degimą, kaip tie du anksčiau minėtieji, mes turime sustoti ir atkreipti dėmesį. Kai buvau paauglys, aš ilgai ieškodavau ir labai stengdavausi, kad patirčiau tą degimą arba Buvimą savo dvasioje mūsų maldos susirinkimuose, ir po to, kad vėl pagaučiau tą „bangos ilgį“. Tai buvo kaip su tuo senu radijo aparatu (nors tada jis dar nebuvo senas, kai aš buvau paauglys), kurio rankenėlę aš lėtai sukinėdavau pirmyn ir atgal ieškodamas, kaip pagauti tą ryškiausią pojūtį, signalą, gaudydamas tą stotį, kurios man reikėjo, ir kai ją surasdavau, užfiksuodavau tą signalą lengvu rankenėles judesiu į kairę ar dešinę.

Aš galvodavau, kokią giesmę mes giedojome, ką aš galvoju, kai aš klausau, kai jaučiu tą Buvimą savo viduje. Aš stengiuosi vėl pagauti tą „bangos ilgį“, prote sugrįždamas į tą patį kontekstą, kai aš Jį jaučiau. Ir tuomet aš pajusdavau Jo tekėjimą iš savo dvasios... taip vėl jaučiu, pajuntu, suvokiu Jo Buvimą viduje.

Prisimenate?

Aš vairuodavau ir galvodavau apie Viešpaties dalykus, kai gaudavau didelius apreiškimus. Ach, aš galvojau, kad tai yra taip gerai, kad niekada to neužmiršiu, taigi užrašysiu tai vėliau. Kai tas „vėliau“ ateidavo, aš negalėdavau prisiminti, koks buvo tas apreiškimas. Tai uždegė ugnį mano širdyje, aš pamačiau, kaip tas apreiškimas susietas su kitais dalykais Rašte ir gyvenime, tai buvo nuostabu... bet tą vakarą, aš nieko negalėjau prisiminti.

Tai vyksta todėl, kad apreiškimas iš Dievo yra dvasiniame žmoguje, kol jūs neužrašote jo, arba nepasakote. Taigi darykite kažką, kad dalyvautų jūsų protas ir kūnas, ir kad apreiškimas būtų užfiksuotas, nes kitu atveju jis bus prarastas, nes jis negimė jūsų prote. Jis pasiliks jūsų dvasioje.

Kad jį sugrąžintumėt, jūs turite sugrįžti į tą vietą prote ir dvasioje tame pačiame kontekste. Gerai, aš vairavau keliu į tą vietą ir galvojau apie... hmm... klausiausi krikščioniškos garbinimo giesmės... galvojau... ir grįžau ten savo prote, dvasioje, ieškodamas tos bangos... melsdamasis kalbomis ir kai aš tai dariau ... tuomet tas apreiškimas vėl ėmė plaukti, taip kaip anksčiau... taip buvo surastas tas „bangos ilgis“, kuris atrakino duris mano prote, ir leido Gyvybei mano dvasioje tekėti į mano protą.

Bet... nuo tų metų, aš visada turiu savo automobilyje rašiklį ir popieriaus, kai vairuoju, sunkvežimį, automobilį, ar automobilį su priekaba... visada. Nes aš nenoriu, kad apreiškimas pasiliktų mano dvasioje, aš noriu turėti jį savo atmintyje, ir kad tai padaryčiau, aš turiu panaudoti savo protą ir kūną, taigi imu rašiklį ir popierių.

Jis yra „realus“

Dievas yra Dvasia ir mes atgimdyti mūsų dvasioje, taigi jei tu nori patirti Jo Buvimą, turi pažinti savo dvasią ir Jo Dvasią. Jis labai nuolankus, „realus“, neapstulbsta dėl mūsų žmogiškų silpnumų ir netobulumo, ir yra mums ištikimas.

Jis gyvena mūsų viduje, todėl tau nereikia raudoti ir rėkti, kad patrauktum Jo dėmesį. Jis yra toks artimas kaip mintis... pradėk ieškoti savo viduje šito „degimo“, šito Buvimo, tos ramybės... ir vėl surask tą „bangos ilgį“ savo viduje, bet ne tarp savo ausų... nes tavo dvasia yra giliai viduje ir ten mes atrandame bendravimą su Juo... daugiau apie tai kitą savaitę.

Palaiminimai,

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Sujungtas, bet vienišas. 4 dalis

John Fenn, 2012 m. spalio mėn. 19 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Jaunuolis labai jaudinosi, kai aš pasiūliau jam atsisėsti ant sofos mano raštinėje. Aš buvau Biblijos mokyklos direktorius, o jis – studentas, taigi, aš maniau, kad jis dėl to jaudinasi atėjęs į mano kabinetą. Jam buvo maždaug 18 metų, ir aš prisimenu, kad jis atsisėdo arti manęs iš kairės pusės, nuolatos žvilgčiojo ir užsirašinėjo.

Abejonė

„Atsiprašau, kad trukdau, bet aš esu jūsų klasėje, ir atrodo, kad jūs paaiškinsite man, kaip iš tiesų yra. Aš nenoriu pasirodyti kvailas, bet iš tiesų noriu žinoti: Ar tai tikrai tiesa?“

Aš buvau sumišęs: „Ką turi galvoje, sakydamas, ar taip yra iš tiesų?“ Staiga jo klausimo rimtumas palietė mane, kai paaiškėjo jo jaudinimosi priežastis – jis abejojo Dievo realumu.

Jis tęsė: „Na, jūs suprantate. Ar Dievas realus, ar surinkimas (bažnyčia) yra tik vaidinimas, tik pasirodymas, kad būtų sužadintos mūsų emocijos ir žmonės pasijustų geriau? Aš tiesiog daugiau nieko nesuprantu. Turiu galvoje, kad priėmiau Viešpatį, kai buvau vidurinėje mokykloje mūsų jaunimo grupėje ir iš tiesų kažką pergyvenau, galvojau, kad Jis yra realus. Bet dabar aš nesu tuo tikras“.

Aš paklausiau kodėl jis abejoja ir kodėl jis pasakė, kad jis daugiau nebejaučia Dievo. Mokykloje jis būdavo labai užsiėmęs nuo 8 ryto iki vidurdienio, ir dirbo savanoriu vaikų surinkime sekmadieniais bei 1 šeštadienį per mėnesį gamino lėles surinkimo tarnavime vaikams vargingiausiuose kvartaluose. Jis taip pat turėjo darbą, studijavo, ir dirbo socialinį darbą. Bet jis daugiau nejautė Dievo buvimo savo viduje.

Užimtumas nėra lygus dievotumui (pamaldumui)

1986 metais aš lankiau misionierių Meksikoje ir vieną vakarą jis įteikė man popieriaus lapą ant kurio buvo užrašyta 20 vardų: „Tu esi pranašas, ar galėtum pasimelsti dėl šitų vardų, nes visi iš jų pasakė, kad norėtų dirbti su mumis, bet aš nepažįstu daugumos iš jų ir man reikia žinoti Viešpaties valią“. Aš atsakiau, kad jam reikia skirti laiko maldai ir apklausti šituos žmones, o ne prašyti, kad aš gaučiau žodį iš Viešpaties dėl jų. Jis atsakė: „Aš per daug užsiėmęs tarnavime, kad galėčiau melstis“.

Jis buvo kaip tas Biblijos studentas per daug užsiėmęs darydamas krikščioniškus darbus, kad iš tiesų pažintų Dievą. (Tėvas buvo maloningas. Aš sugrįžau į savo kambarį ir pasakiau Tėvui, kad esu čia svečio teisėmis, taigi po misionieriaus valdžia, ir nors su juo nesutinku, nelabai turiu daug pasirinkimo, ir jei Viešpats duos man žodžius apie kiekvieno asmens tinkamumą šitai misijai: taip/ne, aš būsiu labai dėkingas. Tai Jis ir padarė. Misionierius sakė, kad jis tai labai vertina ir, kad tai jam padėjo užpildyti spragas dėl kai kurių dalykų, ką jis jautė, kad buvo gavęs iš Viešpaties.

Daugelis iš mūsų yra taip užsiėmę kaip tas misionierius ar studentas, kuomet jūs naudojate visas savo priemones, kurios sujungia jus su pasauliu, nenuostabu, kad tampate daugiau apsuptas surinkimo produkcija, nei Viešpaties pažinimu, kurį surinkimas tariasi turįs.

PDKI

Amerikiečių interneto naudotojai 28% laiko internete praleidžia socialiniuose tinkluose, 62% suaugusiųjų pasauliniu mastu dabar naudoja socialinę žiniasklaidą, ir 56% socialinės žiniasklaidos vartotojų pripažino, kad jos pagalba šnipinėti savo partnerius.

Vidutinis JAV paauglys išsiunčia/ gauna 3.339 tekstus per mėnesį (111 per dieną). 2009 metais buvo išsiųsta/ gauta 1,5 trilijono tekstų, 2011 metais skaičius iššoko iki 7 trilijonų. (7.000.000.000.000) (mashable.com, dhtech.com, thesocialskinny.com)

Žinoma, yra pozityvi nauda būti susijungus. Tai suteikia galimybę atsipalaiduoti, pakeisti rutiną, mes sekame naujienas, tai atveria naujas galimybes. Blogoji pusė yra ta, kad tai gali tapti priklausomybe ir žmonės linkę dalintis Per Dideliu Kiekiu Informacijos (PDKI jei jūs žinote spausdinimo kalbą, lol).

Būti per daug susijungus gali būti narciziška - Narcisizmas apibūdinamas kaip perdėta savęs meilė, išpūstas savęs vertinimo jausmas, klaidingas teisumo pojūtis. Per daug „draugų“ gali reikšti, kad tu praleidi per daug laiko socialiniuose tinklapiuose ir tai leidžia jaustis saugiau internetiniame bendravime nei realiame. Taigi, turėti tūkstančius draugų iš tiesų reiškia neturėti nieko.

Na, ir žinoma socialiniuose tinkluose yra keistuolių ir tų, kurie skundžiasi, bet didžiausia priežastis, dėl kurios reikia subalansuotai jais naudotis yra ta, kad socialiniai tinklai trukdo žmonėms būti socialiais ir bendradarbiauti.

Dievas yra Dvasia

Jėšua pasakė: „Dievas yra Dvasia, ir tie, kurie garbina Jį, turi Jį garbinti dvasioje ir tiesoje“ (Jono 4:24)

Žodis „turi“ čia nėra reikalavimas, ar įsakymas, toks kaip: „Tu privalai atlikti namų darbus prieš eidamas pažaisti“ arba : „Tu prieš išeidamas šiandien turi pabaigti šitą ataskaitą“. Rašte tai gali reikšti visus šituos dalykus, bet šiame kontekste „turi“ yra daugiau kelio ženklo nurodymas kaip mums bendrauti su Tėvu.

Taip kaip: „Kai jūs atvyksite į miestą tuo keliu, jums reikės pravažiuoti didelę biblioteką, kuri yra prieš mūsų gatvę“. Arba „Kad maistas patektų į skrandį, pirmiausiai jis turi praeiti pro jūsų burną ir stemplę“.

Taigi, kai Jėšua pasakė, kad tikrieji garbintojai turi garbinti Tėvą dvasioje ir tiesoje, Jis davė mums žemėlapį: Kad galėtum garbinti Tėvą, turi tai daryti savo dvasioje ir tavo motyvai turi būti teisingi. Kitaip sakant „pro vartus“ turi įeiti dvasioje.

Žodis „garbinti“ yra „proskuneo“, tai vienas mano mėgstamiausių žodžių visoje visatoje, sudarytas iš „pros“, kas reiškia „link“ ir „kuneo“ – „bučiuoti“. Pažodine reikšme garbinti, reiškia siųsti bučinius Tėvui iš savo dvasios, savo vidinio žmogaus, ir tai daryti tiesoje – su tyrais meilės motyvais (nesistengiant Jam priminti, kad turi neatidėliotiną poreikį, ar bandant manipuliuoti Juo, manant, kad jei daigiau Jį garbinsi, tai Jis bus daugiau suinteresuotas tau atsakyti).

Ach, tai štai kodėl tas tuštumos jausmas!

Mūsų fiziniai kūnai gali paliesti tik fizinį pasaulį. Mūsų protai gali paliesti tik minčių pasaulį. Jūsų kūnas negali patekti į užverstos knygos puslapius lygiai taip, kaip jūsų protas negali be kūno valdyti automobilio. Bet sujunkite jūsų kūną ir protą ir tada galėsite atversti knygą ir lankyti vietas mintimis arba sėsti į automobilį ir vairuoti jį, kur tik norite.

Kai mes sėdime prieš kompiuterį tam, kad susijungti socialiai, mes naudojame mūsų protą ir kūną. Mūsų dvasia nedalyvauja... pasilikite su manimi, čia aš kalbu plačiąja prasme... BENDRAI kalbant, įsitraukusi yra mūsų siela ir kūnas, bet ne dvasia.

Bet Dievas yra Dvasia... mes negalime paliesti Jo fiziškai ir Jis nėra prote, kad galėtume ten su Juo susijungti, toje erdvėje tarp mūsų ausų. Žemėlapis bendravimui su Juo, kaip pasakė Jėšua: yra mūsų dvasia.

Jo dvasia yra tavo viduje. Būtent tavo dvasioje iškyla klausimas: „Kas aš esu?“, „Kodėl aš esu čia?“, „Koks mano tikslas?“ Dievas gyvena tavo dvasioje ir čia tu girdi Jo balsą. Tavo dvasia ir tavo siela (įskaitant ir protą) yra amžinai sujungtos, nes tavo siela iš tiesų kyla iš tavo dvasios ir ji padaro tave tuo, kas tu esi. Žmonės danguje dabar yra dvasia ir siela, neturi fizinio kūno, nors tavo dvasia ir siela atrodo taip, kaip tu, nes jos yra tikrasis tu.

Kai mes atnaujiname mūsų protus, kad mąstytume kaip Dievas, iš tavo dvasios į protą plaukia Gyvenimas, kad jas pakeistų. Tam reikia pastangų ir valios apsisprendimo. Dvasia ir siela yra apgyvendintos žemiškame pavidale – kūne.

Vieną dieną mes gausime naujus kūnus padarytus iš dangiškų medžiagų, tokį, kokį dabar turi Jėšua, bet šiam laikui mes esame apgyvendinti žemėje ir esame kūne, kurio galiojimas ribotas. Tik keletas žino laiką, kai šis galiojimas baigsis, kitiems iš mūsų, mes tik toliau kvėpuojame ir pėdiname pirmyn.

Žmonės mėgsta užpildyti tuštumą savo dvasioje protiniais ir fiziniais dalykais, bet fizikiniai dalykai gali paliesti tik fizinius dalykus ir protiniai gali paliesti tik protinius, jų dvasinis žmogus lieka nepaliestas. Štai kodėl nors apsupti „dalykų“ fiziniame pasaulyje, savo dvasioje jie lieka tušti. Štai kodėl joks kiekis išsilavinimo, gėrimo, narkotikų, ar pinigų negali užpildyti vidinės tuštumos. Štai kodėl seksas tik dėl sekso negali užpildyti vidinio vakuumo. Ir štai kodėl būti „susijungusiu“ socialiniuose tinkluose padaro krikščionišką gyvenimą lėkštu ir paviršutinišku. Visi šitie dalykai paliečia tik sielą ir kūną, bet ne dvasią.

Atsijungęs

Aš paprašiau jauno žmogaus savo raštinėje prisiminti, kada jis paskutinį kartą jautė Viešpaties buvimą. Jis prisiminė save namų surinkime, kai dar nebuvo toks užsiėmęs, kai jis tik sėdėjo (kūnas) garbinimo metu, o jo mintys (siela) nebuvo susitelkusios kalbėti Viešpačiui, bet buvo neutralios, ir tuomet lėtai jo dėmesys nukrypo vidun, nuo muzikos, kuri buvo išorėje, į tai, kas vyko jame... (į jo dvasią), ir ten jis jautė ramybę, visa apimančią meilę... ir jis prisiminė, kad sėdėjo užmiršęs laiką, niekuo daugiau nesirūpindamas tik jausdamas meilę ir Artumą savo dvasioje...

Bet tai kitos savaitės tema, nes aš nenoriu tik pristatyti problemą: per didelis dalyvavimas socialiniuose interneto tinkluose be sprendimo. Kitą savaitę: kaip patirti Jo buvimą... iki

Palaiminimai,

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu