Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2012 m. lapkričio 13 d., antradienis

Kaip patirti Jo Artumą. 2 dalis


John Fenn, 2012 m. lapkričio mėn. 2 d.,

Sveiki visi,
Mokymų seriją apie tai, kaip įeiti į Tėvo artumą, pradėjau jau praeitą savaitę. Jeigu praleidote praeitos savaitės straipsnį, visas ankstesnes Savaitės mintis rasite mūsų svetainėje www.cwowi.org spustelėję nuorodą „Articles“ (Straipsniai), tuomet „Weekly Thougths“ (Savaitės mintys).

(Vert. - lietuviški vertimai yra publikuojami www.namu-baznycia.lt ir www.cwowi.eu).

Aš dalinausi apie tai, ką Jėšua kalbėjo, kad Jo Tėvas yra Dvasia ir kad mes esame naujai gimę iš dvasios. Taigi, nuo šiol Tėvas kalba į mūsų dvasią; Jo (Šventoji) Dvasia į mūsų dvasią - visi dalykai plaukia viršun ir išorėn iš to, kuo Jis dalinasi, ką apreiškia ir ką kalba į mūsų dvasią (Jono 4:24, 15:26-27, 16:13).

Kaip pasakyti, jeigu tai tavo dvasioje?
Praeitą savaitę aš taip pat pasakojau istoriją, ką du mokiniai kalbėjo pakeliui į Emausą, kai Viešpats pranyko jiems iš akių: „Argi mūsų širdys nedegė mūsų viduje, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę...?“ (Luko 24:32)

Jie apibūdino savo dvasinį žmogų kaip „degantį". Atkreipkite dėmesį į tai, jog jų protai pastebėjo, kad kažkas vyko jų viduje. Tavo proto veiksmas, kaip ir jų, atpažįsta tavo dvasinį žmogų. Tai ką jie darė yra panašu į tai, ką tu kažkada anksčiau jau darei daugybę kartų.

Ar tau yra tekę pasakyti ką nors, ko nederėtų ir tą pačią akimirką pajusti sielvartą, tarsi būtum sužeistas savo gelmėje? Tai tavo dvasinis žmogus, kuris gimė iš Tiesos Dvasios, kalba tau tiesą – tu nusidėjai – ir tavo protas tai atpažįsta.

Dabar pamąstyk, kur būtent tu jauti tą sielvartą? Jeigu kalbėsime apie kūno sandarą, tai bus tavo krūtinės sritis arba vieta ties tavo skrandžiu. Tačiau tas pojūtis nėra fizinis, bet dvasinis.

Nesena nuodėmė?
Paulius rašė apie nusidėjėlius laiške Efeziečiams 4:17-19, ypatingai apie seksualinę nuodėmę, „jie yra sustabarėję, pasidavę gašlumui, nepasotinamai daro visus nešvarius darbus...“ Graikų kalboje „sustabarėję“ yra „apalgeo“, o tai reiškia „nustoti jausti skausmą“ (nuodėmės darbas).

Iš šio žodžio yra kilęs angliškas žodis „apology“ (atsiprašymas), ir naudojant jį, šią eilutę dar būtų galima perfrazuoti taip: „asmuo nustojo atsiprašinėti už daromas nuodėmes“. Jie yra surambėję, pilni nuosavo teisumo, nes turi pateisinimą savo nuodėmėms:

Jie yra sustabarėję ir nebejaučia susitepimo, nešvaros jausmo, sielvarto, gailesčio, todėl, kai nusideda, jie nebesigaili... tas nuodėmės pojūtis yra dvasiniame žmoguje. Protas paprasčiausiai įsijungia arba atpažįsta sielvartą, gėdą, susitepimą, kurį jaučia ir į kurį reaguoja dvasinis žmogus.

Įdegintas
Paulius vėliau pakartojo tą patį dalyką tik kitais žodžiais: Dvasia aiškiai sako, kad paskutiniais laikais kai kurie atsitrauks nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokymams... turintiems sudegintą sąžinę...” (1 Tim 4:1-2)

Angliškas žodis seared”, (reiškiantis „sudegintas”) nėra toks tikslus kaip branded” („įdegintas“). Nenuostabu, jog iš graikiško žodžio kausteriazo” į anglų kalbą atėjo tokie žodžiai kaip caustic” (kaustinis; ėdus; kandus; dygus) ir cauterize” (prideginti; daryti beširdį). Kaustinis yra kažkas labai rūgštus, ėdantis” tave.

Tai toks veiksmas, lyg karštas lygintuvas degintų odos paviršių taip, jog visas kraujas ir skysčiai yra įdeginami vidun. Paulius tarsi nupiešia mums tokį paveikslą apie šį „sustabarėjimą/ neatsiprašymą“ verčiantį kartoti ir kartoti nuodėmę tol, kol jų sąmonėje tie dalykai yra įdeginami. Jie tampa nejautrūs dvasios sielvartui ir negali jausti jokios gėdos ar neteisumo dėl padarytos nuodėmės.

Dabar džiugioji dalis
Apaštalas Jonas sako: Jei mūsų širdis mus smerkia, Dievas didesnis už mūsų širdį ir žino viską. Mylimieji, jei mūsų širdis mūsų nesmerkia, pasitikime Dievu” (1 Jono 3: 20-21).

Graikiškas žodis smerkti” yra kataginosko”, sudarytas iš kata” - „prieš“ ir ginosko” - „žinoti kažką“. Pažodžiui tariant, jeigu mūsų širdis žino kažką prieš mus, Dievas yra didesnis už mūsų širdį ir žino viską”.

Kai mūsų širdis turi kažką prie mus, savo dvasioje mes jaučiame, kad nusidėjome. Dievas yra didesnis už tai, ir visa, ko reikia siekiant atleidimo ir, kad vėl užimtume teisingą poziciją – tai nusižeminti ir prisipažinti.

Aš pasidalinau apie šiuos negatyvius” dvasinio žmogaus išgyvenimus tuo tikslu, kad mes visi žinome koks jausmas yra tuomet kai nusidedame ir tai, kaip mūsų protas reaguoja į dvasią, kuri sielvartauja susigėdusi ir suteršta nuodėmės. Todėl labai svarbu yra žinoti tas „atimančias“ jausmus pakopas.

Atkreipk dėmesį į savo dvasią
Lygiai toks pats proto veiksmas, kuris leidžia pastebėti, kaip mūsų dvasia reaguoja į nuodėmę, taip pat leidžia mums pajusti ir Dievo Artumą viduje. Mes ieškome Jo Artumo savo dvasioje, ir tai yra taip paprasta, tereikia nukreipti savo dėmesį į vidų, kaip tuomet, kai pasakai kažką neteisingo ir staiga dvasioje pajunti sielvartą. Pradėk atpažinti Jo Artumą, Jo ramybė yra tavyje.

Aš visada sakau žmonėms, kai dedu ant jų rankas, melsdamasis dėl išgydymo: ieškok išgydymo, nežiūrėk į tai, kas liko neišgydyta. Lygiai tokiu pačiu principu, ieškok Jo Artumo, nežiūrėk į sielvartą, kurį tebeturi, ieškok Jo ramybės, kuri yra tavo dvasioje.

Sutrukdyta vakarienė
Mano žmona Barbara, ką tik patiekė ant stalo nuostabią vakarienę. Ji darbavosi visą dieną ruošdama maistą: mūsų didelėje emaliuotoje keptuvėje ant lėtos ugnies gamino jautienos kepsnius su morkomis, bulvėmis, svogūnais, žolelėmis bei kitais prieskoniais. Namai kvepėjo šventiškai ir mes jau ruošiamės sėstis valgyti.

Visi trys mūsų berniukai sėdėjo prie stalo, aš viename stalo gale, žmona kitame. Palaiminę maistą ėmėme dalinti berniukams lėkštes ir staiga žmona pareiškė: Atleiskite, aš tiesiog negaliu šiuo metu valgyti. Visą popietę aš jaučiu uždėtą naštą melstis ir kai gaminau maistą, aš meldžiausi, tačiau negaliu daugiau tverti. Turiu eiti į miegamąjį ir pabaigti šią maldą, nes jaučiu, jog kažkieno gyvybei gresia pavojus”.

Pasakiusi tai, ji išėjo, o tuo tarpu berniukai ir aš svarstėme apie mamos maldos naštą. Praėjus 45 minutėms ir gerokai po mūsų vakarienės meto ji išėjo iš miegamojo atsigavusi ir pasiruošusi valgyti. Aš nežinau, už ką konkrečiai buvo ši malda, tačiau ji buvo už žmogų gyvenantį Tailande ir jo gyvybei buvo kilęs pavojus. Taigi aš turėjau melstis, kol buvo pasiekta pergalė. Kai gavau ramybę, supratau, kad jam viskas bus gerai (tokie dalykai mūsų šeimoje per 34 santuokinio gyvenimo metus vyksta nuolat ir ji yra tokia užtarėja, kokių man nėra tekę matyti).

Dejavimas
Fizine prasme, Barbaros kūnas buvo virtuvėje, kol ji ruošė valgį. Jos protas (siela) buvo užimtas tais dalykais, kuriuos ji tuo metu darė – kokia temperatūra turi būti orkaitėje, ar mes turime švarių indų ir panašiai. Be visų tų dalykų, kurie sukosi jos prote, sieloje, ji taip pat juto ir naštą savo dvasioje. Sunkumas, primygtinas raginimas užtarti ne tik gimtąja anglų kalba, ne tik kalbomis, tačiau aš girdėjau gilias, tarytum gimdymo dejones, sklindančias iš mūsų kambario.

Jėšua stovėjo šalia keturias dienas mirusio savo draugo Lozoriaus kūno. Prieš tai Jono evangelijos 11 skyriuje Jėšua atskleidė, kad Šventoji Dvasia Jam pasakė, jog Lozorius yra miręs, tačiau kadangi žmonės toje vietoje stengėsi Jį suimti, Jis turėjo palaukti kol Tėvas išleis Jį keliauti pas savo mirusį draugą.

33 eilutėje matome: Jėzus <...> sudejavo dvasioje... ir dar kartą 38 eilutėje: Ir vėl dejuodamas Jėzus atėjo prie kapo”.

Kai skaitai šią istoriją, matai, jog Jėzaus emocijos buvo sukrėstos dėl draugo mirties, tačiau emocijos neprikėlė Lozoriaus iš numirusiųjų. Tai įvykdė užtarimas, kuris buvo nežodinis, bet dejavimas Jo dvasioje.

Rom 8: 26-27 apibrėžia giliausią užtarimo dejonę kaip neišsakomą žodžiais“. Būtent tai ir patyrė Barbara, besimelsdama už nepažįstamąjį Tailande ir Jėzus prie Lozoriaus kapo.

Upės iš upės
Jono 7:38 Jėšua pasakė: kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo „vidaus“ (angl. „pilvo“) plūs gyvojo vandens upės. Šioje eilutėje pavartotas žodis pilvas pagal kontekstą gali turėti tris reikšmes. Pirmoji reikšmė pažymi apetitą. Tas pats žodis naudojamas kalbant apie įsčias. Trečioji reikšmė, kuri čia ir vartojama: „slaptuma, giliausia būties esybė“.Iš tos paslėptos ir gilumoje slypinčios mūsų esybės plūs gyvojo vandens upės. Tai plūs iš mūsų dvasios, veikiančios kartu su Šventąja Dvasia.

Pažvelkime, Apreiškimo 22:1 kalbama apie vieną upę, Gyvenimo Upę, kuri išteka nuo Dievo Tėvo sosto. Ši Šventosios Dvasios upė pasiekia mūsų dvasią ir tuomet per kalbėjimą kalbomis ir dvasios dejones teka iš mūsų pasidalydama į daugybę upių, pagal Tėvo valią per užtarimą pas daugelį žmonių.

Gebėjimas atpažinti, kas vyksta tavo dvasiniame žmoguje yra raktas – apie tai tęsiu kitą savaitę... Tavo namų darbas yra prisiminti tuos kartus, kai jautei viduje dejonę, atgailauti, jeigu tavo gyvenime yra sričių, kuriose esi surambėjęs ir mokykis nukreipti savo dėmesį nuo to, kas vyksta aplink tave pasaulyje į tai, kur gyvena Tėvas bei ką jaučia ir patiria tavo dvasia.

Palaiminimai,

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą