Sveiki,
Jaunuolis
labai jaudinosi, kai aš pasiūliau
jam
atsisėsti ant sofos mano raštinėje. Aš buvau Biblijos mokyklos
direktorius, o jis – studentas, taigi, aš maniau, kad jis dėl to
jaudinasi atėjęs į mano kabinetą. Jam buvo maždaug 18 metų, ir
aš prisimenu, kad jis atsisėdo arti manęs iš kairės pusės,
nuolatos žvilgčiojo ir užsirašinėjo.
Abejonė
„Atsiprašau,
kad trukdau, bet aš esu jūsų klasėje, ir atrodo, kad jūs
paaiškinsite man, kaip iš tiesų yra. Aš nenoriu pasirodyti
kvailas, bet iš tiesų noriu žinoti: Ar tai tikrai tiesa?“
Aš
buvau sumišęs: „Ką turi galvoje, sakydamas, ar taip yra iš
tiesų?“ Staiga jo klausimo rimtumas palietė mane, kai paaiškėjo
jo jaudinimosi priežastis – jis abejojo Dievo realumu.
Jis
tęsė: „Na, jūs suprantate. Ar Dievas realus, ar surinkimas
(bažnyčia) yra tik vaidinimas, tik pasirodymas, kad būtų
sužadintos mūsų emocijos ir žmonės pasijustų geriau? Aš
tiesiog daugiau nieko nesuprantu. Turiu galvoje, kad priėmiau
Viešpatį, kai buvau vidurinėje mokykloje mūsų jaunimo grupėje
ir iš tiesų kažką pergyvenau, galvojau, kad Jis yra realus. Bet
dabar aš nesu tuo tikras“.
Aš paklausiau kodėl jis abejoja ir kodėl jis pasakė, kad jis daugiau nebejaučia Dievo. Mokykloje jis būdavo labai užsiėmęs nuo 8 ryto iki vidurdienio, ir dirbo savanoriu vaikų surinkime sekmadieniais bei 1 šeštadienį per mėnesį gamino lėles surinkimo tarnavime vaikams vargingiausiuose kvartaluose. Jis taip pat turėjo darbą, studijavo, ir dirbo socialinį darbą. Bet jis daugiau nejautė Dievo buvimo savo viduje.
1986
metais aš lankiau misionierių Meksikoje ir vieną vakarą jis
įteikė man popieriaus lapą ant kurio buvo užrašyta 20 vardų:
„Tu esi pranašas, ar galėtum pasimelsti dėl šitų vardų, nes
visi iš jų pasakė, kad norėtų dirbti su mumis, bet aš nepažįstu
daugumos iš jų ir man reikia žinoti Viešpaties valią“. Aš
atsakiau, kad jam reikia skirti laiko maldai ir apklausti šituos
žmones, o ne prašyti, kad aš gaučiau žodį iš Viešpaties dėl
jų. Jis atsakė: „Aš
per daug užsiėmęs tarnavime, kad galėčiau melstis“.
Jis
buvo kaip tas Biblijos studentas per daug užsiėmęs darydamas
krikščioniškus darbus, kad iš tiesų pažintų Dievą. (Tėvas
buvo maloningas. Aš sugrįžau į savo kambarį ir pasakiau Tėvui,
kad esu čia svečio teisėmis, taigi po misionieriaus valdžia, ir
nors su juo nesutinku, nelabai turiu daug pasirinkimo, ir jei
Viešpats duos man žodžius apie kiekvieno asmens tinkamumą šitai
misijai: taip/ne, aš būsiu labai dėkingas. Tai Jis ir padarė.
Misionierius sakė, kad jis tai labai vertina ir, kad tai jam padėjo
užpildyti spragas dėl kai kurių dalykų, ką jis jautė, kad buvo
gavęs iš Viešpaties.
Daugelis
iš mūsų yra taip užsiėmę kaip tas misionierius ar studentas,
kuomet jūs naudojate visas savo priemones, kurios sujungia jus su
pasauliu, nenuostabu, kad tampate daugiau apsuptas surinkimo
produkcija, nei Viešpaties pažinimu, kurį surinkimas tariasi
turįs.
PDKI
Amerikiečių
interneto naudotojai 28% laiko internete praleidžia socialiniuose
tinkluose, 62% suaugusiųjų pasauliniu mastu dabar naudoja socialinę
žiniasklaidą, ir 56% socialinės žiniasklaidos vartotojų
pripažino, kad jos pagalba šnipinėti savo partnerius.
Vidutinis
JAV paauglys išsiunčia/ gauna 3.339 tekstus per mėnesį (111 per
dieną). 2009 metais buvo išsiųsta/ gauta 1,5 trilijono tekstų,
2011 metais skaičius iššoko iki 7 trilijonų. (7.000.000.000.000)
(mashable.com,
dhtech.com,
thesocialskinny.com)
Žinoma,
yra pozityvi nauda būti susijungus. Tai suteikia galimybę
atsipalaiduoti, pakeisti rutiną, mes sekame naujienas, tai atveria
naujas galimybes. Blogoji pusė yra ta, kad tai gali tapti
priklausomybe ir žmonės linkę dalintis Per
Dideliu Kiekiu Informacijos
(PDKI
jei jūs žinote spausdinimo kalbą, lol).
Būti
per daug susijungus gali būti narciziška - Narcisizmas apibūdinamas
kaip perdėta savęs meilė, išpūstas savęs vertinimo jausmas,
klaidingas teisumo pojūtis. Per daug „draugų“ gali reikšti,
kad tu praleidi per daug laiko socialiniuose tinklapiuose ir tai
leidžia jaustis saugiau internetiniame bendravime nei realiame.
Taigi, turėti tūkstančius draugų iš tiesų reiškia neturėti
nieko.
Na,
ir žinoma socialiniuose tinkluose yra keistuolių ir tų, kurie
skundžiasi, bet didžiausia priežastis, dėl kurios reikia
subalansuotai jais naudotis yra ta, kad socialiniai
tinklai trukdo žmonėms būti socialiais ir bendradarbiauti.
Dievas
yra Dvasia
Jėšua
pasakė: „Dievas yra Dvasia, ir tie, kurie garbina Jį, turi
Jį garbinti dvasioje ir tiesoje“ (Jono 4:24)
Žodis
„turi“ čia nėra reikalavimas, ar įsakymas, toks kaip: „Tu
privalai atlikti namų darbus prieš eidamas pažaisti“ arba : „Tu
prieš išeidamas šiandien turi pabaigti šitą ataskaitą“. Rašte
tai gali reikšti visus šituos dalykus, bet šiame kontekste „turi“
yra daugiau kelio ženklo nurodymas kaip mums bendrauti su Tėvu.
Taip
kaip: „Kai jūs atvyksite į miestą tuo keliu, jums reikės
pravažiuoti didelę biblioteką, kuri yra prieš mūsų gatvę“.
Arba „Kad maistas patektų į skrandį, pirmiausiai jis turi
praeiti pro jūsų burną ir stemplę“.
Taigi,
kai Jėšua pasakė, kad tikrieji garbintojai turi garbinti Tėvą
dvasioje ir tiesoje, Jis davė mums žemėlapį: Kad galėtum
garbinti Tėvą, turi tai daryti savo dvasioje ir tavo motyvai turi
būti teisingi. Kitaip sakant „pro vartus“ turi įeiti dvasioje.
Žodis
„garbinti“ yra „proskuneo“, tai vienas mano mėgstamiausių
žodžių visoje visatoje, sudarytas iš „pros“, kas reiškia
„link“ ir „kuneo“ – „bučiuoti“. Pažodine reikšme
garbinti, reiškia siųsti bučinius Tėvui iš savo dvasios, savo
vidinio žmogaus, ir tai daryti tiesoje – su tyrais meilės
motyvais (nesistengiant Jam priminti, kad turi neatidėliotiną
poreikį, ar bandant manipuliuoti Juo, manant, kad jei daigiau Jį
garbinsi, tai Jis bus daugiau suinteresuotas tau atsakyti).
Ach,
tai štai kodėl tas tuštumos jausmas!
Mūsų
fiziniai kūnai gali paliesti tik fizinį pasaulį. Mūsų protai
gali paliesti tik minčių pasaulį. Jūsų kūnas negali patekti į
užverstos knygos puslapius lygiai taip, kaip jūsų protas negali be
kūno valdyti automobilio. Bet sujunkite jūsų kūną ir protą ir
tada galėsite atversti knygą ir lankyti vietas mintimis arba sėsti
į automobilį ir vairuoti jį, kur tik norite.
Kai
mes sėdime prieš kompiuterį tam, kad susijungti socialiai, mes
naudojame mūsų protą ir kūną. Mūsų dvasia nedalyvauja...
pasilikite su manimi, čia aš kalbu plačiąja prasme... BENDRAI
kalbant, įsitraukusi yra mūsų siela ir kūnas, bet ne dvasia.
Bet
Dievas yra Dvasia... mes negalime paliesti Jo fiziškai ir Jis nėra
prote, kad galėtume ten su Juo susijungti, toje erdvėje tarp mūsų
ausų. Žemėlapis bendravimui su Juo, kaip pasakė Jėšua: yra mūsų
dvasia.
Jo
dvasia yra tavo viduje. Būtent tavo dvasioje iškyla klausimas: „Kas
aš esu?“, „Kodėl aš esu čia?“, „Koks mano tikslas?“
Dievas gyvena tavo dvasioje ir čia tu girdi Jo balsą. Tavo dvasia
ir tavo siela (įskaitant ir protą) yra amžinai sujungtos, nes tavo
siela iš tiesų kyla iš tavo dvasios ir ji padaro tave tuo, kas tu
esi. Žmonės danguje dabar yra dvasia ir siela, neturi fizinio kūno,
nors tavo dvasia ir siela atrodo taip, kaip tu, nes jos yra tikrasis
tu.
Kai
mes atnaujiname mūsų protus, kad mąstytume kaip Dievas, iš tavo
dvasios į protą plaukia Gyvenimas, kad jas pakeistų. Tam reikia
pastangų ir valios apsisprendimo. Dvasia ir siela yra apgyvendintos
žemiškame pavidale – kūne.
Vieną
dieną mes gausime naujus kūnus padarytus iš dangiškų medžiagų,
tokį, kokį dabar turi Jėšua, bet šiam laikui mes esame
apgyvendinti žemėje ir esame kūne, kurio galiojimas ribotas. Tik
keletas žino laiką, kai šis galiojimas baigsis, kitiems iš mūsų,
mes tik toliau kvėpuojame ir pėdiname pirmyn.
Žmonės
mėgsta užpildyti tuštumą savo dvasioje protiniais ir fiziniais
dalykais, bet fizikiniai dalykai gali paliesti tik fizinius dalykus
ir protiniai gali paliesti tik protinius, jų dvasinis žmogus lieka
nepaliestas. Štai kodėl nors apsupti „dalykų“ fiziniame
pasaulyje, savo dvasioje jie lieka tušti. Štai kodėl joks kiekis
išsilavinimo, gėrimo, narkotikų, ar pinigų negali užpildyti
vidinės tuštumos. Štai kodėl seksas tik dėl sekso negali
užpildyti vidinio vakuumo. Ir štai kodėl būti „susijungusiu“
socialiniuose tinkluose padaro krikščionišką gyvenimą lėkštu
ir paviršutinišku. Visi šitie dalykai paliečia tik sielą ir
kūną, bet ne dvasią.
Atsijungęs
Aš
paprašiau jauno žmogaus savo raštinėje prisiminti, kada jis
paskutinį kartą jautė Viešpaties buvimą. Jis prisiminė save
namų surinkime, kai dar nebuvo toks užsiėmęs, kai jis tik sėdėjo
(kūnas) garbinimo metu, o jo mintys (siela) nebuvo susitelkusios
kalbėti Viešpačiui, bet buvo neutralios, ir tuomet lėtai jo
dėmesys nukrypo vidun, nuo muzikos, kuri buvo išorėje, į tai, kas
vyko jame... (į jo dvasią), ir ten jis jautė ramybę, visa
apimančią meilę... ir jis prisiminė, kad sėdėjo užmiršęs
laiką, niekuo daugiau nesirūpindamas tik jausdamas meilę ir Artumą
savo dvasioje...
Bet
tai kitos savaitės tema, nes aš nenoriu tik pristatyti problemą:
per didelis dalyvavimas socialiniuose interneto tinkluose be
sprendimo. Kitą savaitę: kaip patirti Jo buvimą... iki
Palaiminimai,
Neužmirškite
rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.