Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2011 m. sausio 31 d., pirmadienis

Namų bažnyčia. 4 dalis


John Fenn, 2010 m. gegužės 8 d.,

Labai praktiškos „Savaitės mintys”

Kaip pradėti namų bažnyčią?
Po klausimo: „Kaip surasti namų bažnyčią mano rajone?“, kitas dažniausiai užduodamas klausimas yra toks: „Kaip pradėti namų bažnyčią?“ Yra keletas dalykų, kuriuos reikia žinoti. Rašte atrasime vardus žmonių, kurie buvo jų namuose susirenkančių bažnyčių šeimininkai arba šeimininkės: Lidija Filipuose, Jasonas Tesalonikoje, Titas Justas ir Krispas Korinte, Prisklila ir Akvilas Efeze (o vėliau Romoje), Filemonas Kolosuose, ponia vardu Nymfas Laodikėjoje (Apd 16, 15-40; 17, 5; 18, 7-8; 1 Kor 16, 19; Rom 16, 3-5; Kol 4, 15; Fil 2). Iš šitų pavyzdžių galime matyti, kad paprastai visas krūvis nebūdavo ant vieno iš individų – jie turėjo pagalbininkų. Pavyzdžiui, Lidijos namuose buvo darbininkai, Filipų kalėjimo viršininkui padėjo šeima, Filemonas turėjo darbininkų, Korinte žydų sinagogos vyresnysis Krispas buvo vienoje komandoje su romėnu Titu Justu. Akivaizdu, kad Priskila ir Akvilas buvo vyro ir žmonos komanda, pasižymėjusi svetingumu, nes jie priimdavo bažnyčią savo namuose Romoje ir Efeze. Visur, kur tik jie tik nuvykdavo, ten priimdavo bažnyčią savo namuose.

Mes supratome, kad tas pat pavyzdys tinka ir mums. Tai reiškia, kad nors jūs tikrai turite svetingumo dovaną, savo komandoje jums reikia turėti galinčių pagelbėti žmonių. Galbūt, pradžioje jūs galėsite priimti žmones savo namuose ir vadovauti susirinkimams, tačiau po kurio laiko Viešpats atves jums panašų žmogų, turintį tų pačių dvasinių sugebėjimų, kuris padės nešti naštą. Mes supratome, kad kiekvieną savaitę keičiant namus ir vadovus krūvis pasiskirsto ant visų ir sužadina kiekvieną būti aktyviu dvasine prasme. Jei ilgą laiką kas savaitę nekeisite vadovų ir namų, susirinkimai taps miniatiūromis to, ką jūs palikote tradicinėje bažnyčioje, kai visi žiūri į vieną ar du žmones, kad gautų „žodį“.

Iš anksto apgalvotas (su intencija)
Dažnai namų bažnyčias pradeda bažnyčios nelankantys žmonės, kurie kviečia kitus tokius pat bažnyčios nelankančius draugus pasivaišinti, pasimelsti, pagarbinti, studijuoti Žodį ir pasikalbėti apie namų bažnyčią. Namų bažnyčios skiriasi nuo maldos susirinkimų ar Biblijos studijų. Čia žmonės renkasi reguliariai ir su konkrečiu rimtu tikslu.

Tulsoje mes vartojame žodį „su intencija“ keliomis reikšmėmis. Mes turime ketinimų vienas kito atžvilgiu, turime tikslą, iš anksto apgalvotą ketinimą, dėl ko ir kaip renkamės, turime ketinimų savo kaimynų atžvilgiu ir tų, su kuriais draugaujame, kuriems teikiame pirmenybę savo gyvenime, maldoje, draugystėje, bendravime tarp susirinkimų. Neturint šitų rimtų ketinimų neįmanoma pradėti namų bažnyčios. Tai nėra tik dar vienas savaitės įvykis, skirtas kartu praleisti laiką, tai krikščionybė su intencija ir tikslu, sąmoningas, tarpusavio santykiais paremtas tikėjimas ir bažnyčia.

Pradžia
Anksčiau šitoje straipsnių serijoje rašiau apie Jėzaus nurodymų vykdymą (Lk 10), t.y. ieškoti taikingų asmenų. Tai yra tie žmonės, kurie priima jus anksčiau nei jie priima Jėzų. Tai gali būti jūsų šeima, draugai arba kaimynai bendruomenėje, bendradarbiai. Tai žmonės, kurie yra jūsų įtakos sferoje, tarp kurių yra tikinčių ir netikinčių, kurie labiau norėtų ateiti į jūsų svetainę nei į bažnyčios pastatą. Taigi, svečių priėmimas prasideda nuo vieno ar dviejų. Pasivaišinkite, po to skirkite laiką maldai, garbinimui, diskusijai... Štai kaip tai prasideda. Pažįstu vieną porą, kuri nusprendė kviestis į svečius tokius pat kaip ir jie, bažnyčios nelankančius žmones. Jie iš karto pradėjo nuo 6-7 porų ir šeimų.

Tikslinga malda
Namų bažnyčios susirinkimo laikas kinta, tačiau esminis pasikeitimas įvyksta tada, kai žmonės suvokia svarbą to, ką jie daro, jog tai nėra vien tik draugų būrelis, kurie kartu vaišinasi ir leidžia laiką su Viešpačiu, tačiau yra dvasiniai namai ir dvasinė šeima. Kai tai įvyksta, žmonės ima rinktis sekmadienio ryte, kartais šeštadienį, kartais – savaitgalio vakarą, tačiau svarbiausia, jog jų mąstyme įvyksta pasikeitimas, kad tai yra bažnyčia, kad tai yra jų dvasinė šeima.

Štai kaip tai dažniausia vyksta, nors ir ne visada, tai tik pavyzdys: žmonės atvyksta ir apsilanko pirmą kartą pusvalandžiui ar panašiai. Namų šeimininkas paruošia kuklias, paprastas vaišes: užkandžiai, sūris, vaisiai, sausainiai.

Po pusvalandžio ar panašiai šeimininkas ar šeimininkė, kurie taip pat gali būti ir susirinkimo vadovai, paklausia, kas turi kokių nors maldos poreikių. Kai visi išsako savo poreikius, prasideda malda už poreikius. Tuo metu gali įvykti daug kas – žmonės gali norėti asmeninių maldų, ir žmonės gali dėti rankas ant jų ir tuomet klausyti, ką Viešpats jiems kalbės per Dvasios dovanas, ar tiesiog per maldą.

Priklauso nuo to, kokios dovanos veikia per lyderį, grupė gali pradėti šlovinti arba toliau melstis ir plaukti Dvasios dovanose, arba klausytis, kuo dalinasi iš savo širdies to susirinkimo vadovas.

Tikslingas šlovinimas
Šlovinimas plaukia iš širdies, gimsta iš intymumo ir kiekvieno asmens artumo su Tėvu ir Jėzumi. Tikras garbintojas patiria, kaip iš jo širdies liejasi garbinimo ir meilės žodžiai Tėvui ir Jėzui. Jiems nereikia nei CD, nei instrumentų, o jeigu jie ir yra, jie pritaria garbintojo širdies melodijai.

Dievas gyvena savo žmonių šlovinime ir garbinime, todėl jei žmonės namų bažnyčioje nenori garbinti iš savo širdies (nenori ieškoti savo žodžių arba melodijos), jie greičiausiai nepatirs Šventosios Dvasios pasireiškimų (ir dovanų) savo susirinkime.

Kai žmonės nori būti pakrikštyti Šventąja Dvasia, bet priešinasi kalbėjimui kitomis kalbomis, daugeliu atvejų jie nežino kaip garbinti ar kaip spontaniškai išreikšti iš savo širdies meilę Tėvui ir Jėzui. Pastebėjau, kad daugelis didelių išgydymų, kuriuos stebėjau asmeniškai ir su kitais, įvyko tada, kai žmogus buvo giliai pasinėręs į garbinimą, taip išreikšdamas savo meilę Tėvui ir Jėzui, arba tiesiog pasiliko Tėvo artume, kur nieko netrūksta, ir tai jį išgydė. Pagalvokite apie tai: graikų kalboje žodis „garbinimas“ yra proskuneo, pros reiškia „link“ ir kuneo reiškia „bučiuoti“. Garbinimas yra su tikslu, su intencija ir nukreiptas „link“ Tėvo. Tai reiškia Dievo Tėvo bučiavimas – pilnas meilės pasireiškimas. Dievas ieško tų, kurie garbins Jį Dvasioje ir tiesoje (su tyrais motyvais).

Dažnai, kai pasiūloma pagarbinti, daugumoje bažnyčių, kurios neturi muzikantų ar vedančiųjų, žmonės nežino, kaip išreikšti tokiu būdu meilę Tėvui. Todėl Paulius sako: „kalbėkite vienas kitam psalmėmis ir himnais bei dvasinėmis giesmėmis, šlovindami ir kurdami melodijas savo širdyje Viešpačiui. Ir visados dėkokite Dievui“ (Ef 5, 19-20). Todėl namų bažnyčioje reikėtų šiek tiek specialiai pastudijuoti apie garbinimą ir kurį laiką, kol žmonės išmoks išsakyti savo žodžiais, nenaudoti CD. Kad jie, užuot giedoję sukurtų giesmių žodžius, išmoktų pasakyti Dievui Tėvui patys, kodėl jie Jį myli ir kodėl jie myli Jėzų.

Tikslingas Žodis
Susirinkime turi būti ir Dvasia, ir Žodis. Jei turite Dvasią be Žodžio, žmonės praras pusiausvyrą. Jei turite Žodį be Dvasios – viskas yra sausa ir nuobodu. Jei žmonės namų bažnyčioje nenori veikti inspiruojami savo širdies, jei jie nenusiteikę būti aktyviais, dėti rankas, melstis ir tikėti, kad Dievas kalbės per juos, ar duos žodį tam asmeniui už kurį meldžiasi, tuomet namų bažnyčia paklius į stagnacijos būklę. Daugelyje susirinkimų garbinimas ir malda natūraliai išsilieja į Žodžio studijas ir diskusijas. Tačiau Žodis, malda, ir garbinimas gali vykti bet kokia tvarka, priklauso nuo to, kaip vedantysis nori vesti susirinkimą.

Štai čia kartais žmonės ima jaudintis, kai nori pradėti studijas, ar pasidalinti žinia. Namų bažnyčioje viskas nukreipta į diskusiją, o ne į pamokslavimą. Daugelį kartų stebėjome, kaip nuostabus laikas su Viešpačiu prasidėdavo nuo vienos Rašto eilutės ar minties apie kurią nors eilutę. Tu esi tarp draugų, kiti užpildys pauzes pokalbyje, nes tai vyksta diskusijos forma... atsipalaiduok, pasidalink kas tavo širdyje. Tu esi saugus. Paulius kalbėjo korintiečiams: „Kai jūs susirenkate, kiekvienas turi psalmę (garbinimą, maldą), ar mokymą (ką Dievas mane mokė šią savaitę, ar kitu metu), ar kalbas/aiškinimą (laisvė veikti Dvasios dovanose), ar apreiškimą (tai, ką man Dievas parodė šią savaitę, ar anksčiau)“ (1 Kor 14, 26).

Priklausomai nuo to, kaip Dievas sukūrė tą, kuris veda susirinkimą, toks bus ir susirinkimas. Vadovas, kuris turi daugiau malonės užtarti maldoje, tikriausia visus ves į garbinimą ir maldą, mokytojas pirmenybę teiks gilioms Žodžio studijoms, kažkas galbūt turės tik vieną pasikartojančią šią savaitę mintį ir norės ja pasidalinti (apreiškimas), – viskas judės būtent nuo to taško. Kad ir kas vadovautų susirinkimui, jis turi ieškoti Viešpaties, svarbiausia, kad viskas vyktų apgalvotai, su tikslu. Aš supratau iš savo ir kitų patyrimo, kad gali būti taip, jog aš dalinuosi savo apreiškimais su kitais, pavyzdžiui tuo, ką suvokiau nuo trečiadienio iki sekmadienio. Tėvas man pradeda duoti mintis, Rašto vietas, psalmę, apreiškimą ar temą susirinkimui – ir aš galvoju apie tai tas kelias dienas iki sekmadieninio susirinkimo. Tai natūraliai liejasi ir tai visiškai lengva, nes asmuo gali būti pats savimi, tokiu, kokį jį sukūrė Tėvas.

Tikslingi, apgalvoti tarpusavio santykiai
Namų bažnyčia – tai svečiai susirinkę kieno nors svetainėje, kurie siekia pažinti vienas kitą. Taip, kaip vienoje iš mūsų surastų eilučių: „pastebėję man suteiktą malonę, Jokūbas, Kefas ir Jonas, kurie laikomi šulais, padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan“ (Gal 2, 9). Kai pažįsti ir pamilsti įvairaus amžiaus, rasės, kilmės, turinčius skirtingą gyvenimo patyrimą žmones, svarbiausia yra pastebėti malonę. „Pastebėjo malonę“ toje eilutėje reiškia, jog nors Petras ir kiti buvo pašaukti pas žydus, o Paulius pas pagonis, jie bendravo ir draugavo. Kai Petras vėliau rašė, jog kai kas iš Pauliaus raštų sunkiai suprantama, jis turėjo galvoje, kad net jeigu jis ir nesuprato viso Pauliaus pašaukimo, mokymo ar gyvenimo patyrimo, jis atpažino malonę ir jį mylėjo (2 Pt 3, 16). Tai reiškia, kad mes ieškome Jėzaus kitame žmoguje, ir to, ką Jis padarė ir daro juose, visa kita – jų praeitis, rasė, socialinė kilmė ir t.t. yra nesvarbu. Štai taip mes pamilstame visiškai kitokius nei mes žmones, – savo dvasia atpažindami, kad Jėzus yra juose, ir mylėdami Jį juose.

Namų bažnyčios pereina per tam tikrus etapus. Mes pastebėjome, kad pirmosiomis 90 dienų žmonių elgesys būna pavyzdingas. Po 6 mėnesių (jeigu jie pasilieka kartu) iškyla asmenybių konfliktai ir žmonės turi išmokti pastebėti malonę kituose. Dar trijų mėnesių reikia įveikti tuos konfliktus mokantis, kaip elgtis susirinkimuose ir gyventi meilėje, o baigiantis 12 mėnesių susiformuoja branduolys, grupė draugų, kurie moka įveikti tarpusavio konfliktus ir tikrai džiaugiasi vienas kito draugija. Po 6-18 mėnesių namų bažnyčia ima gręžtis į išorę ir pradeda kviesti kitus, nors gali būti ir kitaip.

Susijungę su tikslu
Naujajame Testamente neatrasime bažnyčios, kuri būtų gyvavusi atskirai nuo kitų. Daugelis pradėjo kaip individualios namų bažnyčios, pavyzdžiui Antiochijoje (Apd 11) arba Filipuose (Apd 16), tačiau kiekviena namų bažnyčia siekė susijungti su apaštalais ir kitomis namų bažnyčiomis. Turėdami šituos ryšius žmonės susirašinėjo, keliavo pirmyn ir atgal, siuntė pinigus stokojantiems – jie žinojo vieni apie kitus. Korinte kilo ginčai (1 Kor 3), nes jie vėl pradėjo elgtis kaip neatgimę žmonės. Tarp jų kilo nesutarimai – vieni palaikė Apolą, kiti – Paulių. Paulius jiems rašė, kad tai neturėtų būti nesutarimo priežastimi, kad jie elgiasi kaip kūdikiai. Vėliau (Apd 9) Paulius sakė, kad jų gyvenime jis pasidarbavo daugiau už kitus, tačiau tegu jie patys sprendžia, su kuo nori būti. Kai Antiochijos tikintieji sužinojo, jog Jeruzalėje išpranašautas badas, jie pasiuntė ten paaukojimus. Paulius du kartus dėkojo bažnyčioms, kurios prasidėjo Lidijos namuose Filipuose, už tai, kad jos tuo metu, kai jis pradėjo bažnyčią Tesalonikuose, atsiuntė paramą. Jie norėjo padėti jam steigti ir kitas namų bažnyčias (Apd 11, 29; 16, 40; 17, 1-8; Fil 4, 15-16). Laiške Korintiečiams (2 Kor 8) skaitome, kaip Paulius priima paaukojimus vadovams bei tikintiesiems Jeruzalėje, čia jis dar kartą pamini namų bažnyčias Filipuose ir Makedonijoje, kurios taip pat aukojo. Taigi Filipai buvo susijungę su Tesalonika ir Korintu, jie visi kartu buvo susijungę su Pauliumi, o jis buvo susijungęs su Jeruzale... štai kaip viskas vyko ir plėtėsi.

Mes siekiame sekti Pauliaus pavyzdžiu – jis siekė sukurti ryšius, bet ne tinklą. Tinklas ir tarpusavio ryšiai natūraliai vystėsi laikui einant, tačiau svarbiausia buvo tarpusavio santykiai. Štai kodėl tokia svarbi yra laiške Korintiečiams išsakyta mintis: „mes juk neviešpataujame jūsų tikėjimui, bet esame jūsų džiaugsmo talkininkai, nes savo (vertimas iš anglų k.) tikėjimu jūs stovite“ (2 Kor 1, 24).

Nei Paulius, nei mes neturime viešpatauti kieno nors tikėjimui – kiekviena namų bažnyčia yra nepriklausoma, tikra bažnyčia. Mūsų, kaip vadovų ir partnerių vaidmuo tinkle yra būti džiaugsmo talkininkais. Tame yra didi ramybė. Sąmoningai siekite tikslo, jūs tai galite, jūs ne vieni!

Kitą savaitę nauja tema.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą