Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2011 m. sausio 31 d., pirmadienis

Namų bažnyčia. 1 dalis

John Fenn, 2010 m. balandžio mėn. 10 d.,

Ateinančias kelias savaites dalinsiuosi savo mintimis apie tai, kuo namų bažnyčia skiriasi nuo tradicinės, ir, kaip pradėti namų bažnyčios susirinkimus. Taip pat noriu atsakyti į svarbius klausimus, pavyzdžiui, kaip išlaikyti pusiausvyrą (t.y. „nenuvažiuoti į pievas“ arba kitais žodžiais sakant, neišklysti iš kelio) ir t.t.

Tai, ką aš supratau
Pagrindinius dalykus apie bažnyčią, kuri renkasi namuose, aš mačiau Žodyje, tačiau supratimas apie tai, kaip tai reikėtų daryti, atėjo praktikuojant Dievo Žodį, koreguojant klaidas ir padedant daugybei tokių apreiškimų kaip kad: „Ach, tai štai kodėl Paulius pasakė tai ir tai...“.

Pagrindinis dalykas, kurį supratau, yra tai, kad visas Naujasis Testamentas buvo parašytas įvairiose Romos Imperijos vietose išblaškytiems žmonėms, kurie rinkosi namuose. Tai reiškia, kad kiekvienas skyrius ir kiekviena eilutė, pradedant nuo Evangelijos pagal Matą ir baigiant Apreiškimo Jonui knyga, turėtų būti suprantami atsižvelgiant į tai, kad jie yra skirti žmonėms, susirinkusiems gyvenamojo namo svetainėje. Jei jūs išimsite tai iš konteksto ir pritaikysite auditorijai su apmokamu pastoriumi priešakyje, jums bus sunku suprasti Žodį kontekste. Žingsnis po žingsnio reikėtų atnaujinti protą šia tiesa.

Skaitydamas Apaštalų darbus supratau, kad jie bendravo su apaštalais ir laikėsi jų mokymo, rinkosi tai vienuose, tai kituose namuose, kur laužė duoną ir meldėsi. Atrodo, kad jie viena koja stovėjo šventykloje, o kita – namuose (Apd 2, 42-46).

Tai truko tik porą metų. Apaštalų darbuose pasakyta (Apd 8, 1), kad per tuos dvejus metus visi tikintieji, išskyrus apaštalus, paliko Jeruzalę dėl Sauliaus iš Tarso persekiojimų, ir po to, kai Saulius išsigelbėjo ir kai kurie grįžo į miestą, mes jau niekada daugiau nematome jų renkantis šventykloje.

Aš supratu, kad Tėvas maloningai suteikė tuos 18-24 mėnesius, kai jie viena koja buvo šventykloje, o kita – namų susirinkimuose, tam, kad jų mąstymas („Dievas yra pastate“) būtų pakeistas Naujojo Testamento mąstymu („Dievas yra manyje“). Šiandien žmonėms taip pat reikia tokio 18-24 mėn. laikotarpio, kad jie pradėtų mąstyti kitaip.

Žmonėms TIKRAI dažnai reikia 1-2 metų pereiti nuo senos šventyklos mąstymo būdo prie Naujo Testamento mąstymo. Dalis sunkumų kyla dėl to, kad mes vartojame tuos pačius Biblijos terminus, tačiau jie turėtų būti suprantami kitaip, būtent, Naujojo Testamento kontekste. Taigi, reikia viską iš naujo apmąstyti.

Aš supratau, kad kiekvienas NT laiškas buvo parašytas ne vadovams, bet bažnyčiai, ir tai, kad laiško autorius tikėjosi, jog būtent visa bažnyčia spręs iškilusias problemas, o ne vien tik jų vadovai. Pavyzdžiu gali būti laiške Korintiečiams aprašytas atvejis (1 Kor 5, 6), kur Paulius liepia visam kūnui pasirūpinti žmogumi, kuris turėjo kraujomaišos santykius su savo pamote ir taip pat dviem broliais, kurie bylinėjosi viešame teisme. Jis nesakė, kad tuo pasirūpintų vadovai, jis liepė jiems visiems drauge spręsti šias problemas ir prisiimti atsakomybę už savo dvasinį gyvenimą (būtent tai čia norima pasakyti).

radau įvairius namų šeimininkų vardus: Lidija Filipuose, Krispas ir Justas Korinte, Jasonas Tesalonikoje, Akvilas su Priskile Romoje ir Efeze, Filemonas Kolosuose ir Nymfas Laodikėjoje. Vadinasi, kai aš skaitau tuos laiškus, turiu matyti, jog jie buvo pasiųsti būtent šitiems žmonėms, ir skirti tiems, kurie rinkosi jų namuose. Kai rinkdavosi daugiau nei 4-6 namų žmonės, jie pasidalindavo ir eidavo į kitus namus. Mes tai darome ir šiandien.

Bendri klausimai ir kontekstas
Praėjus 25 tarnavimo ir gyvenimo su Viešpačiu metams man teko pakeisti savo mąstymą ir net studijų gidų, kuriuos parašė šventyklos mentalitetą turintys žmonės, supratimą. Aš apmąsčiau iš naujo kiekvieną klausimą ir mintį leisdamas Naujajam Testamentui pačiam aiškinti save. Klausimai, į kuriuos gavau atsakymą studijuodamas Žodį NT šviesoje, būtent, kad jis buvo parašytas žmonėms namų bažnyčiose, yra tie patys, kuriuos dabar gaunu iš žmonių, kurie man skambina ir rašo elektroninius laiškus. Čia aš atsakysiu į keletą iš jų.

1)     K: Kaip tada veikė 5 tarnavimo dovanos? A: Naujasis Testamentas buvo parašytas, kai namų bažnyčiose veikė visi 5 tarnavimai (vert. Ef 4, 11). Jiems tai buvo tinkama ir natūrali aplinka, ir, galiu pridurti, kad veikė nuostabiai, sklandžiai, stebėtinai organizuotai. Problema yra ta, kad 1.700 metų šie tarnavimai veikė tradicinėje bažnyčioje, tai yra visai ne tokioje aplinkoje, kokia buvo iš pradžių, todėl žmonės dabar neturi regimo pavyzdžio ir negali su niekuo palyginti. Tai būtų tas pats, kas mėginti apibūdinti gyvūną hippopelebeždžionozaurą.

Jeigu tu niekada nematei to gyvūno, nesvarbu, ką tau apiesakytų, tu neturi su kuo to palyginti. Tai tolygu bandyti paaiškinti, kaip veikė Naujojo Testamento namų bažnyčia tiems, kurie pažįsta tik 1.700 metų ne bibliniu būdu veikusią bažnyčią. Jiems reikia palaipsniui iš naujo mokytis visų dalykų NT namų bažnyčių kontekste.

2)     K: Kaip tada su atsiskaitomybe ir saugumu? A: Skaitykite Naująjį Testamentą. jis sako apie atsiskaitomybę? Jis kalba apie jungimąsi su Jėzumi ir su vienas kitu. Tradicinė bažnyčia matuoja atsiskaitomybę lankomumu, davimu ir savanoriška veikla. Naujasis Testamentas matuoja atsiskaitomybę augimu Viešpatyje, t.y. mokinyste ir tarpusavio santykiais. Atsiskaitomybė natūraliai kyla iš tarpusavio santykių kokybės.

Pačioje pradžioje, kai aš aiškinau, kad taip, kaip draugas jaučiasi atsakingassavo draugą, taip ir žmogus yra atsakingas grupei žmonių, kuri renkasi jo namų svetainėje, o tas susirinkimas yra atsakingas ir susietas su kitu tokiu pat namų susirinkimu, ar keletu tokių susirinkimų, sudarytų iš draugų tame mieste, žmonėms gali susisukti galva. Tačiau visa tai yra labai natūralu, organiška, tai – ne programa, tai – tarpusavio santykiai (ryšiai). Jei kas nors įsižeidžia, pas jį ateina vienas draugas, ir jei tasai išgirsta, kas jam sakoma, santykiai atstatomi. Jei ne, susirenka du ar trys ir kartu eina pas tą asmenį. Juk taip mokė Jėzus! Įsivaizduokite, kad tarpusavio santykių grąžinimas į bažnyčią iš tiesų veikia, tai ne formulė, tai yra realu.

3)     K: Kaip išlaikyti pusiausvyrą? A: Kaip tai buvo daroma pirmojoje bažnyčioje? Jie buvo susijungę vienas su kitu (šiuo atveju Pauliaus) tinkle; jie bendravo vienas su kitu, keliavo, jungėsi su platesniu Kristaus Kūnu, buvo aktyvūs ir veikė kartu su vietine savo bendruomene. Jeigu jūs laikysitės apaštališko mokymo, bendrausite su vietine bendruomene ir platesniu mastu su Kristaus Kūnu, tuomet viskas bus gerai jūs išlaikysite pusiausvyrą. Bet kuri bažnyčia, nesvarbu, kokia būtų jos struktūra, gali prarasti sveiką pusiausvyrą, jei nutars likti atskira sala.

Prie paaiškinimo apie atsiskaitomybę leiskite man dar paaiškinti apie liudijimą Naujajame Testamente. Liudijimas taip pat yra pagrįstas tarpusavio santykiais. Evangelijoje pagal Joną (Jn 1, 40-42) Andriejus pristato savo brolį Petrą Jėzui – tai šeima. (Jn 1, 44-50) Pilypas, kilęs iš to paties mažo miestelio, kaip ir Petras bei Andriejus, pristato savo draugą Natanaelį Jėzui – tai šeima ir bendruomenė. (Lk 5, 5-10) Petras pristato savo žvejybos verslo partnerius Jokūbą ir Joną Jėzui – tai bendradarbiai. Tai koncentriniai ir iš dalies vienas kitą dengiantys ratai: šeima, draugai, bendruomenė, bendradarbiai.

Jūs ieškote „ramybės sūnaus“ (Lk 10, 5-9). Jie yra „ramybės sūnūs“ jums, bet dar ne Jėzui – jie pirmiausia priėmė jus, bet dar ne Jėzų. Luko Evangelijos 10 skyriuje Jėzus moko surasti „ramybės sūnų“, pasilikti jo namuose, valgyti ir gerti su jais, gydyti jame esančius ligonius (9eil.). Toks yra tarpusavio santykiais pagrįstas liudijimas, kai mes nebandome tik trumpai pristatyti „reikalą“, tarsi „kaukštelėti“ Biblija per galvą ir dingti – iš tiesų reikia pasirūpinti žmonėmis ir juos pažinti. Būkite draugu ir leiskite jiems būti „ramybės sūnumi“ jums, ir po to, kai jūs tikrai pažinsite vienas kitą, tada pristatykite Jėzų. Ir, kaip Jėzus moko, jei jie nenori jūsų, eikite kur nors kitur.

Kodėl, jūs manote, kad Paulius pirmiausiai ėjo į sinagogą? (tradicinis mąstymas sako: „na žinoma, Jis juk buvo žydas ir žydai turėjo pirmumo teisę į Evangeliją“). Žinoma, tai yra tiesa, tačiau pažvelkime į tai kontekste ir, galbūt, pamatysime, kad Paulius vykdė Jėzaus paliepimą: ieškojo „ramybės sūnų“. Jis eidavo į sinagogą ir kai kurie „ramybės sūnūs“ jį priimdavo, kai kurie – atmesdavo. Taip pat pasakyta, kad jis vėl ir vėl „atskirdavo mokinius“ ir eidavo į namus.

Štai tokie pagrindiniai klausimai, į kuriuos aš turėjau rasti atsakymus, tačiau dar daug daugiau dalykų paaiškėjo, kai mes pradėjome juos taikyti praktikoje.

Kaip atrodo namų bažnyčia?
Apaštalų darbuose parašyta (Apd 2, 46), kad jie vaikščiojo iš namų į namus, nors keliose vietose Paulius kreipiasi į atskirus žmones ir į bažnyčią, kuri renkasi jų namuose, kaip kad esu minėjęs anksčiau. Kai mes pirmą kartą pradėjome namų bažnyčią, aš nežinojau, kaip suderinti tai, kad jie „vaikščiojo iš namų į namus“ su tuo, kad „bažnyčia rinkosi namuose“, tačiau netrukus tai paaiškėjo. Mes pradėjome mūsų svetainėje su nedidele grupe žmonių, kurie, kaip ir mes, nelankė bažnyčios. Pakako paprasto pakvietimo. Šešias savaites Barbara ir aš priimdavome žmones mūsų namų svetainėje, o aš vadovavau. Mes kalbėjomės apie namų bažnyčią, kartu nagrinėjome Žodį namų bažnyčių kontekste, taikėme tai praktikoje ir žiūrėjome, kaip tai veikia. Po penkių savaičių Tėvas man pasakė: „Tu jau pakankamai kalbėjai, dabar pavesk tai kitiems“.

Taigi aš pasakiau, kad kitą savaitę susirinkimą ves kas nors kitas. Kitas šešias savaites mes vis dar rinkomės mūsų namuose ir tačiau kiekvieną savaitę vadovaudavo vis kitas žmogus. Kiekvienas susirinkimas buvo skirtingas, nes mūsų dovanos yra skirtingos. Vienas brolis buvo daugiau linkęs mokyti, nepergyveno dėl šlovinimo su CD, atsinešdavo Bibliją bei pagalbinės medžiagos studijoms. Kitas brolis buvo daugiau linkęs melstis, garbinti, todėl mes praleidome laiką melsdamiesi vienas už kitą ir garbindami. Per tą laiką žmonės, kurie niekada nepraktikavo Dvasios dovanų, pradėjo tai daryti, o mes su Barbara tylėjome ir leidome jiems imtis iniciatyvos.

Pamoka: leiskite vadovauti tam, kuris veda susirinkimą. Te Dievas veikia per kitus, kai jie daro dalykus kitaip, negu mes tai darome. Supraskite, tai nėra blogai, tai tiesiog yra kitaip, ir dėl to nesijaudinkite.

Taip praėjo dvylika savaičių. Barbara buvo atsakinga už svečių priėmimą, tačiau vieną kartą ji pasakė: „Jonai, kas nors kitas turėtų tai daryti taip pat, nereikia manyti, kad susirinkimas visados turi vykti mūsų namuose. Žodis sako, kad jie eidavo iš namų į namus, taigi ir mes taip darykime“.

Mes taip ir padarėme. Sudarėme tvarkaraštį ir toliau jau kiekvieną savaitę rinkdavomės vis kituose namuose. Paprastai šeimininkai/ės yra ir susirinkimo vadovai, bet nebūtinai. Kartais jie sako: „Aš atidariau savo namų duris žmonėms, tačiau šią savaitę buvau per daug užsiėmęs/usi ieškoti Viešpaties, todėl tegul kas nors kitas praveda susirinkimą“. Tada kuris nors kitas pasisiūlo pravesti susirinkimą ir tai yra gerai.

Pamoka: šiek tiek užkandžių ir gėrimų padeda žmonėms jaustis kaip namie.

Pamoka: Jei jūs keisite namus ir vadovus kiekvieną savaitę, visi įpras dalintis tuo, kas yra jų širdyje, ir jūs būsite nustebinti po to įsižiebusių diskusijų.

Mes supratome, kad namų bažnyčios, kurios renkasi kiekvieną savaitę to paties žmogaus namuose, neišsilaiko ilgai (ne ilgiau negu 3 metus), po to jos gyvenimas apmiršta, ji praranda pusiausvyrą mokyme bei tiksluose, arba dėl pačių įvairiausių priežasčių žmonės tiesiog nustoja lankyti.

Žodis moko, kad kiekvieną kartą, kai Jėzus, Paulius, Petras ar kiti, kur nors nuvykdavo, jie turėdavo, ką pasakyti. Paulius sakė, kad nebūtų jiems naudos, jeigu jie būtų atėję be apreiškimo, mokymo, nesidalin gyvenimo patyrimu, Šventosios Dvasios dovanomis (1 Kor 14, 6) ir t.t. Jis mokė, kad kai jie susirenka; kiekvienas turi giesmę (maldą/garbinimą), ar apreiškimą (kažką, ką Dievas atskleidė, parodė, mokymą (kažką, ką Dievas mane mokė), ar kalbas, ar aiškinimą (veikiančias Dvasios dovanas) (1 Kor 14, 26).

Kaip kontrastas šitiems susirinkimams, buvo tik keli, kuriuose niekas nebuvo atsakingas, kuriuose niekas neturėjo ką pasakyti. Mes matome 120 žmonių susirinkimą per Sekmines, kai nebuvo aiškaus lyderio tol, kol nenužengė Šventoji Dvasia ir Petras pradėjo pamokslauti, kai jie išėjo į gatves. Mes matome susirinkimą (Apd 13, 1-3), kai 5 vyrai ieškojo Viešpaties be vieno aiškaus lyderio. Bet visais šiais atvejais Viešpats pats vadovavo susirinkimams.

Pamoka: Dievas veikia per savo žmones, bet jei lyderis kartais neturi, ką pasakyti nuo Viešpaties, gerai yra visiems kartu ieškoti Dievo ir laukti, ką Jis darys. Tačiau paprastai Jis turės ką pasakyti per tuos, kurie vadovauja, ir tuos, kurie dalyvauja.

Kitą savaitę toliau dalinsiuosi savo mintimis ta pačia tema, nes norėčiau naujiems prenumeratoriams duoti daugiau supratimo, kaip pradėti...


Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą