Trumpai
Praėjusią savaitę aš pasakojau, jog „sandėlys“ Malachijo dienomis buvo šventyklos viduje esanti saugykla, kurioje laikė nacionalines vertybes, surinktas ne iš žemės ūkio bei kitus žmonių paaukojimus ir dešimtines. Pritaikius tai mūsų laikams, galėtume pasakyti, jog dabar gyvosios Dievo šventyklos esame mes, todėl saugykla yra ten, kur mes gyvename, ir tos vertybės yra skirtos atsakyti į visus mūsų poreikius. Štai kodėl NT akcentuoja pagalbą vienas kitam, atsakant į pagrindinius gyvenimo poreikius.
Mūsų dalis
Labai dažnai krikščioniška klestėjimo doktrina akcentuoja aukojimą nekreipdama dėmesio į kitas Biblijos tiesas. Aukoti yra labai svarbu, tačiau tai dar ne visa tiesa. Kai mokoma tik apie šią vieną tiesą, atskyrus ją nuo kitų, prarandama pusiausvyra. Tokie mokymai veda žmones į perdėto pasitikėjimo savimi nuodėmę. Perdėtas pasitikėjimas yra tai, jog mes pradedame galvoti apie ką nors, kad tai yra Dievo atsakomybė, kai iš tiesų mes patys esame už tai atsakingi. Pasalūniška perdėto pasitikėjimo savimi esmė yra ta, kad žmogus jaučiasi esąs teisus prieš Dievą ir labai dvasingas, tačiau iš tiesų jis labai klysta. To pasekmė – jokių rezultatų ir sumaištis.
Perdėto pasitikėjimo savimi pavyzdžiai: kai žmogus išrašo čekį neturėdamas pinigų jį apmokėti, tačiau tiki, kad čekiui pasiekus banką Dievas duos pinigų. Taip pat, kai žmogus baigiantis nuomos apmokėjimo terminui atiduoda pamokslininkui savo pinigus, skirtus sumokėti už nuomą, manydamas, kad Dievas atiduos tuos pinigus ir dar pridės reikiamu metu, nes jis davė „Jam“. Ne ką geriau yra ir pradėti verslą neatlikus namų darbų – tai yra, iš anksto neapskaičiavus visų išlaidų ir pajamų, galvojant, kad jeigu tai darau dėl Dievo ir teisia širdimi, Jis padengs visa kita. Perdėtas pasitikėjimas savimi yra ir kai savininkas pratęsia restorano darbo valandas versdamas padavėjus ir virėjus dirbti viršvalandžius, nes daugelis jų nori užsidirbti daugiau, o po to stebėtis, kodėl Dievas nelaimina verslo, ir melstis dėl pelno, užuot atlikus sunkų darbą ir sumokėjus atlyginimus teisingai, neužkraunat žmonėms viršvalandžių po piko valandų. Čia galima prisiminti ir mano jau anksčiau minėtą pavyzdį apie karate verslą, kuris buvo skirtas tik vaikams. Pamenate, ta moteris meldėsi, kad verslas išaugtų, ir stebėjosi, kodėl Dievas jos nelaimina. Tačiau priežastis buvo ta, kad to rajono gyventojų daugumą sudarė paaugliai, suaugę ir vyresnio amžiaus žmonės. Ši moteris norėjo, kad Dievas kažkokiu antgamtiniu būdu palaimintų tai, ką ji daro, pati neaugdama kaip verslininkė ir asmenybė, nes tam reikėjo daug pastangų ir sunkaus darbo.
Perdėtas pasitikėjimas yra ir tai, kai tu esi nesąžiningas pats su savimi ir nesugebi atskirti poreikių nuo troškimų, kai reikalauti troškimų išsipildymo meluodamas sau, kad tai yra poreikiai. Nieko nuostabaus, kad tada Dievas tavęs nepalaimina pinigais ir tu negali tos savo idėjos įgyvendinti. Kai yra poreikis, tai reiškia, kad be to tu negali apsieiti. Tačiau jeigu tai yra troškimas, tu puikiausiai apsieisi ir be jo.
Perdėtas pasitikėjimas savimi gali būti net daryti ką nors Dievo vardu arba dėl Jo, arba dalyvauti kokiame nors tarnavime galvojant, jog dėl to Jis palaimins ir papildomai aprūpins tavo verslą. Populiari tikėjimo klestėjimu kultūra sumažina Visatos Dievą iki verslo partnerio, padengiančio tavo kvailas klaidas bei nemokšišką verslo praktiką – tai tikrai perdėtas pasitikėjimas savimi ir arogancija.
Trys dalykai, kuriuos galima daryti su pinigais
Evangelijoje pagal Matą užrašytas Jėzaus mokymas apie turtą ir pinigus, kuriame Jis palygina Dangaus Karalystę su pinigais, sakydamas: „Dangaus Karalystė yra kaip...“ (Mt 25, 14-30), norėdamas atskleisti, kaip į tai žiūri Dangus.
Nors šis palyginimas atskleidžia ir kitas dvasines tiesas, pastudijuokime tik pamoką apie pinigus. Šeimininkas patikėjo trims žmonėms skirtingą kiekį turto, paskirstydamas jį kiekvienam pagal jų individualius sugebėjimus ir tikėdamasis, kad jie leis tai į apyvartą ir gaus pelną. Vienam žmogui jis davė penkis talentus, kitam – du, o trečiąjam – vieną. Šiuo palyginimu Jėzus sakė, jog Dangaus Karalystė yra tokia – tai yra, kad Jis yra tas žmogus, kuris padalino talentus savo darbininkams. Jis davė jiems pinigų pagal jų sugebėjimus tikėdamasis, kad jie, atitinkamai pagal tai, ką gavo, pelnys daugiau. Jis nepadarė jų pajėgiais tai padaryti, tai turėjo atlikti pats žmogus. Būtent jų, o ne šeimininko, atsakomybė buvo paleisti tuos pinigus į apyvartą ir gauti pelną.
Dvi pamokos, kurias reikia išmokti
1) Būtent nuo tų žmonių priklausė įgyti sugebėjimus, kad jie galėtų darbuotis verslo pasaulyje. Jei tavęs netenkina tavo sugebėjimai ar įgūdžiai, tuomet mokykis, studijuok, auk, įgyk patyrimą, kad galėtum padaryti daugiau. Viešpats nėra neišmanantis, jei tu dabar negali panaudoti gautų pinigų, tai yra savo asmeninio gyvenimo ir darbo galimybių, Jis neleis tau laimėti loterijoje, kuri kompensuotų tavo nesugebėjimą. Jis duoda ne daugiau negu tu gali sutvarkyti ir prižiūrėti. Šis principas taip pat tinka ir kalbant apie tau skirtą kiekį palaiminimų. Taigi, jeigu nori prižiūrėti daugiau, lavink savo sugebėjimus, auk, daryk pažangą, disciplinuodamas save ir aukodamas... Tai yra tavo, o ne Jo atsakomybė.
2) Jie buvo atsakingi už tai, kaip tvarkys savo verslą. Galima perfrazuoti NT žodžiais Jozuės knygos mintis: „Jei tu gyveni su Viešpačiu, Jis suteiks tau klestėjimą – Jis yra su tavimi, tu žinai, ką daryti, taigi dabar imkis verslo – tai priklauso nuo tavęs, bet ne nuo Jo“ (Joz 1, 8).
Mes gyvename Naujojo Testamento laikais. Tai reiškia, kad Kristus gyvena mumyse. Jis nėra toli danguje, kad mums reikėtų siekti atverti dangų (tai klaidingas mokymas), arba mums nereikia keliauti į trečią dangų, kad gautume mums reikiamus atsakymus, – Kristus gyvena mumyse ir mūsų sėkmė priklauso nuo mūsų, ir nuo Jo, gyvenančio mūsų širdyje.
Tame palyginime pirmieji du žmonės gautus pinigus leido į apyvartą, kitaip tariant prekiavo. Tai vienas dalykas, kurį jūs galite daryti su pinigais. Sugrįžęs šeimininkas, sužinojęs, kad trečiasis žmogus užkasė gautus pinigus į žemę, pasakė, kad jis turėjo tuos pinigus bent jau padėti į banką, kad jie neštų pelną. Štai dar pora dalykų, kuriuos jūs galite padaryti su pinigais: juos užkasti arba gauti pelną. Trečiasis žmogus atsakė, kad jis bijojo. Būtent baimė yra didžiulė problema, trukdanti krikščionims elgtis išmintingai. Tas žmogus teisinosi, jog bijojo šeimininkui neįtikti, tačiau šeimininkas paaiškino, kad jis galėjo padėti pinigus į banką, tai yra – imtis iniciatyvos ir padaryti nors truputį.
Mūsų dienomis užkasti pinigus reikštų daryti dalykus, kurie neneša pelno, arba neša tik nuostolį. Tai – užuot įsigijus nuosavybę, mokėti nuomą, arba daryti ką nors, dėl ko prarasi savo pinigus. Slėpti pinigus po čiužiniu, arba investuoti į tai, kas neneša pelno, yra kitas pinigų praradimo pavyzdys. Prekyba neša pelną tada, kai perkama už mažesnę kainą ir parduodama už didesnę. Pirmasis žmogus darė su savo pinigais būtent tai ir buvo gerai įvertintas.
Nuo tavęs priklauso, ar tu prekiauji, gauni pelną, ar užkasi pinigus. Aš neneigiu Dievo vadovavimo visuose šituose dalykuose, bet noriu atstatyti pusiausvyrą, kurią žmonės praranda, kai jie neteisingai mokomi, kad viskas priklauso tik nuo Dievo. Akivaizdu, jog Biblija moko kitaip. Taip, Dievas teikia „vandenį“, tai yra, išmintį ir apreiškimus „mūsų pasėliams“, tačiau juos prižiūrėti turime mes patys.
Kai melsdamas atsakymo arba krypties savo gyvenimo situacijose aš nieko neišgirstu iš Dievo, žinau, kad tai mano atsakomybė ir atsakymas yra mano rankose. Kai dangus tyli, tik nuo manęs priklauso, kaip aš elgsiuosi, ir Jis ves, atvers ar uždarys duris, ir suteiks man klestėjimą.
Metų metus žmonės laukia norėdami išgirsti iš Dievo, ar jie turi mokytis toliau, turi lavinti savo sugebėjimus, ir jei taip, tai, ką studijuoti. Jie laukia metų metus norėdami sužinoti, pirkti namą ar jį nuomoti. Jie meldžia darbo savo rajone ir negauna, užuot persikėlę ten, kur yra darbų, o po to stebisi, kodėl Dievas jų neaprūpina. Nesuprasdami, kad tai yra jų atsakomybė, jie žiūri į aplinkybes ir sako: „nėra jokių galimybių“, ir pasitraukia. Jie nesuvokia, kad dangus elgiasi pagal jų tikėjimą: „tebūnie tau pagal tavo tikėjimą“. Todėl jie nieko ir negauna. Aš pasakojau, kaip prieš porą metų mes norėjome pirkti namą kur nors mūsų rajone arčiau savo neįgalaus sūnaus grupės namų. Tuomet rinka buvo nepalanki ir mes neturėjome pinigų to namo pirkimui.
Tai buvo mūsų poreikis. Mes su Barbara buvome nusprendę, kad dėl mūsų amžiaus būtų išmintingiau namą pirkti, o ne nuomoti. Mums reikėjo namo pusvalandžio atstumu nuo mūsų sūnaus namų. Kai tai nusprendėme, mes meldėmės. Aš jaučiau paraginimą vykti būtent į vieną vietą ir ten atradau namą, kuris mums labai tiko, ten buvo net takelis invalido kėdei užvažiuoti į namą. Jo savininkas buvo į pensiją išėjęs baptistų pastorius, kuris norėjo parduoti savo namą kokiam nors tarnautojui. Banke, kuris tvarkė pardavimo reikalus, dirbo jo diakonas. Situacija buvo tokia, kad pastorius pasakė savo ketinimus bankininkui, o tasai sutvarkė visą šitą reikalą.
Natūraliai nebuvo jokios išeities. Tačiau mes turėjome poreikį, ir nuo mūsų, o ne nuo Dievo, priklausė ar mes judėsime šia kryptimi. Pinigai yra čia, žemėje, ir mes esame atsakingi, ką su jais darysime. Mes turėjome išanalizuoti galimybes ir būti jautrūs Jo vedimui, pradėję tai daryti.
Dievas negali vairuoti stovėjimo aikštelėje stovinčio automobilio, tačiau tu gali. Jei tu esi kaip tas trečiasis žmogus, pakeisk savo mąstymą, lavink sugebėjimus ir tapk panašiu du pirmuosius.
Dar kartą apie davimą ir gavimą: keturių straipsnių apžvalga
Taigi dabar mes jau turime daug aiškesnį paveikslą apie pinigus. Dievo dalis yra laistyti mūsų „pasėlius“ apreiškimų vandeniu, o mes turime duoti dalį savo dešimtinių ir paaukojimų vienas kitam, kad būtų patenkinti pagrindiniai mūsų gyvenimo poreikiai, tai yra – aukojimas į NT šventyklų saugyklas. Mes išsiaiškinome, jog Dievo būdas praturtinti mus yra įvairūs pajamų šaltiniai mūsų gyvenime, kurie gali duoti daugiau negu reikia mūsų pagrindiniams gyvenimo poreikiams patenkinti. Taip pat pamatėme, jog mes esame atsakingi investuoti savo pinigus ir įgyti sugebėjimus teisingai juos leisti į apyvartą. Visa tai patvirtina Rašto eilutės, tačiau kiek daug žmonių to neišmoko? Kiek daug krikščionių gyvena nuo stebuklo iki stebuklo, stengdamiesi išsikapstyti iš situacijų, į kurias pakliuvo dėl savo neteisingų sprendimų, užuot vykdę disciplinuotą ir Dievo įkvėptą planą!
Mes esame atsakingi aukoti. Nuo mūsų priklauso, ar mes pakeisime savo sugebėjimus verslo ir pinigų investavimo srityje. Nuo mūsų priklauso, ar įgysime išminties ir disciplinuotai naudosime pinigus, nuo mūsų priklauso, kiek ir kam mes aukosime, ir ar paversime aukojimą savo gyvenimo dalimi.
Kitą savaitę: ką iš tiesų Naujasis Testamentas sako apie aukojimą.
Gausių palaiminimų!
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.