Kaip išvengti klaidų
Yra dvi pagrindinės Biblijos aiškinimo taisyklės, kurių jūs turite laikytis norėdami išvengti klaidų. Pirmoji yra ta, kad mes turime interpretuoti Senąjį Testamentą Naujojo Testamento šviesoje. Kitaip sakant – žvelgti į senus dalykus pro naujų dalykų akinius, nes seni dalykai užleidžia vietą naujiems. Kad teisingai suprastume senus dalykus, turime žiūrėti pro naujų dalykų akinius. Paulius laiške Korintiečiams rašo: „Visa tai jiems (gyvenantiems ST) atsitiko kaip pavyzdžiai, ir užrašyti pamokyti mums, gyvenantiems amžių pabaigoje“ (1 Kor 10, 11). Paulius taip pat laikėsi šitos taisyklės.
Du pavyzdžiai: Paschos Avinėlis, aprašytas Išėjimo knygoje (Iš 12), buvo tikrojo Paschos Avinėlio, Jėzaus Kristaus, pavyzdys arba įvaizdis. Laiške Korintiečiams (1 Kor 10, 2) Paulius teigia, jog Izraelio perėjimas per jūrą buvo vandens krikšto NT įvaizdis. Antroji taisyklė sako, jog Raštas visų pirma buvo skirtas to meto skaitytojams bei klausytojams, todėl jūs turite suprasti jį taip, kaip suprato jie, o po to pritaikyti tai dabartyje žvelgiant pro NT akinius.
Sandėliai – visai ne tai, ką jūs manote!
Pirmoje šios serijos dalyje mokiau iš Malachijo knygos (Malach 3, 10) apie tai, kad Viešpats sako: „Atversiu dangaus langus, ir išliesiu jums apsčiai palaiminimų, kad neturėsite kur sutalpinti“ (vertimas iš anglų k.). Pritaikydamas šias dvi taisykles pirmoje šios serijos dalyje rašiau, kad ST skaitytojams palaiminimai reiškė tikrą lietų, skirtą jų pasėliams. Jie laistydavo savo pasėlius taip, kaip ir dabar tai daroma Izraelyje. Jis sakė, kad atvers dangaus langus, o tai hebrajų kalboje reiškia – šliuzus, ir duos vandens jų laukams.
Aš aiškinau, kad NT vanduo yra Šventosios Dvasios įvaizdis, kurį vartoja Jėzus sakydamas: „iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės“ (Jn 7, 38). Tai reiškia, kad Malachijo 3 skyriuje pažadėtas išlieti lietus NT laikais reiškia Šventosios Dvasios apreiškimus ir išmintį, kuri laisto mūsų „pasėlius“ – t.y. mūsų darbus, nuosavybę, indėlius.
Taigi mes turime laikytis tų pačių taisyklių skaitydami ir apie sandėlius, paminėtus toje pačioje Malachijo knygoje: „Atneškite visas dešimtines į sandėlius, kad būtų maisto mano namuose, ir tuo išmėginkite mane, – sako kareivių Viešpats. – Ar aš neatversiu jums dangaus langų ir neišliesiu jums apsčiai palaiminimų?“ (Malach 3, 10; (anglų k. vert. – neturėsite kur jų sutalpinti)).
Kas gi buvo tie sandėliai Malachijo laikais? Tai buvo šventyklos viduje esanti saugykla. Hebrajų kalbos žodis „sandėlys“ ST pavartotas 61 kartą. 60 kartų jis verčiamas žodžiu „saugykla“ ir vieną kartą „sandėlys“. Tais laikais „sandėlys mano namuose“ reiškė vidinį kambarį šventykloje, kur buvo saugojamas paaukotas auksas, sidabras, brangakmeniai ir pan. Žmonės aukojo grūdus ir gyvulius, auksą, brangenybes, brangius stalo indus ir pan., kurie buvo laikomi saugykloje ir kunigai galėjo juos parduoti, kad sumokėtų algas kunigams, panaudotų šventyklos arba tautos reikalams, tokiems kaip armijos išlaikymas arba viešieji darbai.
Kad tai suprastume, turime prisiminti Ezekiją (Iz 39), kuris jis parodė Babilono ambasadoriui savo brangenybių saugyklą šventykloje. Jis pasakė Izaijui „jie matė viską mano namuose ir nėra nieko, ko nebūčiau jiems parodęs“. Tuomet Izaijas jam pranašavo, kad jis pasielgė neišmintingai parodydamas nacionalinį iždą, todėl vieną dieną Babilonas ateis ir pavogs viską, ir nieko neliks (Nabuchodonosaras tai ir padarė).
Jūs taip pat galite prisiminti istoriją, kai romėnai sudegino šventyklą 70 m. Jie išplėšė saugyklos brangenybes. Juozapas Flavijus rašo, kad aukso buvo tiek daug, jog jis ištirpo ugnyje ir tekėjo plyšiais tarp akmenų. Akmenims atvėsus jie išardė sienas, kad nuplėštų auksą, taip įvykdydami Jėzaus pranašystę (Mt 24), kad neliks akmens ant akmens – tai yra visiems gerai žinomi dalykai.
Taigi ST buvo reikalaujama atnešti dešimtines į šventyklą, kad jos būtų saugomos sandėlyje (iždinėje), ir dėl to Izraeliui buvo pažadėta, kad jis gaus daugiau lietaus nei reikia palaistyti savo pasėliams. Prisiminkime, kad lietaus stoka arba sausra buvo prakeikimas, ištikdavęs Izraelį, kai šis nusigręždavo nuo Dievo. Tai pasakoja Elijo istorija, tai rasime ir Pakartoto Įstatymo knygoje (Įst 28, 23-24), pranašas Malachijas taip pat gyveno tokiu metu.
Visuotinai paplitusi pastorių klaida
Tradicinės bažnyčios modelis veikia panašiai kaip ST laikų šventykla. Joje tarnauja kunigai, yra daug įvairių nurodymų bei taisyklių, kas ir kaip tarnaus, ir visa tai prižiūri „aukščiausiasis kunigas“, kuriam padeda įvairiausių rangų asistentai ir t.t. Tai ne išgalvota, tai faktas, jog šių dienų pastoriai mano, kad moderni bažnyčia yra NT laikų šventykla, todėl atitinkamai ir moko, kai kalba eina apie dešimtines bei paaukojimus. Jie remiasi pranašo Malachijo 3 skyriaus 10 eilute vadindami bažnyčios pastatą šventykla ir sandėliu bei ragindami žmones atnešti savo dešimtines į šventyklą, sakydami, jog dėl to Dievas žada palaiminti jų sąskaitą banke, Dievo žmogų ir Jo namus. Tačiau šis aiškinimas neatitinka Biblijos aiškinimo taisyklių, nes mes turime suprasti ST žiūrėdami NT akimis, o ne remdamiesi žmonių sukurtomis tradicijomis. Naujasis Testamentas sako, kad dabar mes esame Dievo šventyklos, bet ne pastatas: „Argi nežinote, kad jūsų kūnas yra jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios šventykla...“ (1 Kor 6, 19; vertimas iš anglų k.).
Steponas ir Paulius sako, kad Dievas gyvena ne žmogaus rankomis sukurtame pastate, bet žmogaus širdyje, nes mes esame gyvosios šventyklos: „Bet Aukščiausiasis negyvena rankų darbo šventyklose, kaip sako pranašas: dangus – mano sostas, o žemė – pakojis po mano kojomis. Kokius gi namus man statysite?,- klausia Viešpats,- ar kokia mano poilsio vieta?“ <...> „Dievas, pasaulio ir visko kas jame yra, Kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės Viešpats, negyvena žmonių rankomis statytose šventyklose“ (Apd 7, 48; 17, 24 – vertimas iš anglų k.).
Laiške Efeziečiams parašyta, kad kaip Kūnas mes esame Dievo namai per Dvasią „pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų, ant kurio darniai auga visas pastatas į šventyklą Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje“ (Ef 2, 20-22 – vertimas iš anglų k.). Tai reiškia, kad ne pastatas, bet žmonės yra Dievo šventyklos. Tai Kristus mumyse (bet ne pastate) yra šlovės viltis, nes Jis pastate daugiau nebegyvena. Todėl tradicinės bažnyčios mokymas, kad sandėlys yra šventyklos arba bažnyčios pastatas, kuriame žmonės šlovina, yra neteisingas Biblijos supratimas. Šis mokymas yra klaidingas! Biblija sako, kad mes esame Dievo šventyklos.
Taigi, kas yra tie sandėliai, saugyklos ir iždinės?
Pasiruoškite šiurpuliukams
Jeigu dabar mes esame Dievo šventyklos, tai mūsų iždinės, mūsų sandėliai yra mūsų pačių gyvenimas, tai vieta, kurioje mes gyvename, mūsų šeima... Kitaip tariant dešimtinės ir paaukojimai yra skirti sandėliams gyvosiose šventyklose – tiems žmonėms, nesvarbu, kur jie gyvena, patenkinti kasdieniniams jų poreikiams – svarbiausioms gyvenimo sritims – stogui virš galvos, drabužiams, kuriais rengiasi, maistui ir gėrimui, kurio jiems reikia kiekvieną dieną. Atneškite šitas dešimtines į NT saugyklas – pas žmones, ten, kur jie gyvena! Tai reiškia – tau, man, tiems, kurie aplink mus Kristuje, vadovams, kurie sėja į mūsų gyvenimą. Mes visi esame lygūs ir visi esame Dievo šventyklos, mes visi turime „saugyklas“ savo širdyse ir gyvenimuose.
Štai kodėl, kai sugrįš ir įkurs savo Karalystę, Jėzus pasakys: „Aš buvau išalkęs ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte, buvau nuogas, ir mane aprengėte, buvau ligonis, ir mane aplankėte, buvau kalinys, ir atėjote pas mane“ (Mt 25, 34-40). Štai šitų dalykų Jis ieškos. Jis ieško žmonių, kurie aukoja tikrosios šventyklos saugyklai, esančioje ten, kur žmonės gyvena, kur tenkinami pagrindiniai jų gyvenimo poreikiai. Be to, pasitelkus NT terminus galima pasakyti, kad „saugykla“ yra pagrindiniai žmogaus gyvenimo poreikiai: tenkinimas jų emocinių ir dvasinių reikmių, lavinimas, ėjimas kartu per skausmus bei susižeidimus ir siekimas kartu su jais išgydymo. Investavimas į žmogaus gyvenimą yra aukojimas NT saugyklai.
Kodėl dešimtinė...?
Apie tai nėra paminėta NT. Pirmuosius dešimt metų bažnyčia buvo sudaryta beveik iš vienų žydų. Todėl visi, buvusieji per Sekmines ir vėliau, tuos dešimt metų buvo dešimtinių aukotojai. Tai reikia žinoti, jei norime teisingai suprasti istoriją. Kai jie suprato, kad Dievas persikėlė iš šventyklos į juos, kad dabar jie jau yra šventykla ir kad dabar dešimtinės bei paaukojimai turi suplaukti ten, kur gyvena žmonės, jie toliau aukojo ir mokėjo dešimtines tik pagal NT supratimą: „Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę ir turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo <...> visa tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet visa jiems buvo bendra <...> tarp jų nebuvo stokojančių, nes visi, kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, už tai gautus pinigus atnešdavo ir sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo“ (Apd 2, 42-46; 4, 31-37).
Jie aukojo vienas kitam, jie aukojo vadovams, jie aukojo, kad būtų patenkinti poreikiai tų, kurie Kristuje, nesvarbu, kad ir kur jie gyventų, – maistą, rūbus, gėrimus, išlaikymą tam, kam reikėjo! „Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdieninio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Eikite ramybėje, sušilkite ir pasisotinkite“, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kokia iš to nauda? Taip ir tikėjimas: jei jis neturi darbų, jis savyje miręs“ (Jok 2, 15-17).
Čia „tikėjimas be darbų yra miręs“ kalba apie tikėjimą, atsakantį į poreikius tų, kurie yra Kristuje ir stokoja maisto bei drabužių, bet ne apie tikėjimą, kuris reikalauja didesnės banko sąskaitos ar daugiau daiktų.
Kodėl sumažinti iki 10%?
Supratę šias tiesas ir pradėję tai taikyti praktikoje, jūs tapsite didesniais davėjais nei kada nors anksčiau. Tik supratę, kad Kristus gyvena juose, ir suvokę, kad turi susiderinti su Juo, nustatyti ir disciplinuoti savo spontanišką aukojimą, savo gyvenimo būdą ir nugalėti baimę patirti nepriteklių, žmonės gal būt pirmą kartą savo gyvenime pradeda patirti Malachijo knygoje aprašytą palaiminimą.
Kiekvienas turime atsakomybę aukoti vienas kitam, taip pat tiems, kurie sėja dvasinį maistą į tavo gyvenimą, ir, kaip matysime kitą savaitę, tai priklauso nuo to, kiek jūs turite, ir ką jūs nusprendžiate savo širdyje. Palaikykime ryšį!
Gausių palaiminimų!
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.