John Fenn, 2011 m. sausio mėn. 15 d.,
Purtymasis, purtymasis...
Daugeliui dabar priimtina manyti, kad jeigu Dievas kažkaip pasireiškia - tai žmonės, jausdami Jo Artumą, turi pradėti juoktis arba purtytis. Bažnyčios nesutaria šiuo klausimu. Žmonės taip pat. Vieni - už, kiti - prieš, bet ką gi apie tai sako Žodis? Šį kartą dar noriu rašyti apie labai populiarų paraginimą: „Sukelkime Viešpačiui gausius aplodismentus“, ir panašius su tuo susijusius dalykus.
Pirmiausia bandykime atsakyti į klausimą: kas gi atsitinka Viešpaties Artume, kad žmonės kartais pradeda juoktis arba purtytis?
Žemiški kūnai/dangiški kūnai. Mūsų kūnai yra padaryti iš žemiškų medžiagų. Jėzus dabar turi pašlovintą žmogaus kūną iš dangiškos medžiagos. Apie tai galima paskaityt 1 Kor 15,40-52.
Kai mes gausime dangiškus kūnus, mes galėsime priimti žemiškus dalykus, panašiai kaip Jėzus po prisikėlimo valgė žemišką maistą. Bet jeigu žmogus žemiškame kūne valgo dangaus maistą, tai perkrauna jo kūną. 1 Kar 19,5-8 skaitome, kaip Elijas valgė angelo paruoštą maistą ir įgavo jėgų 40 dienų keliauti pėsčiomis.
Mūsų žemiški kūnai panašūs į elektros ritę arba elektrinę viryklę, kai ji įjungiama, ji įkasta, nes ritė priešinasi elektros srovei – kuo daugiau elektros srovės, tuo daugiau ji įkaista. Mūsų kūnai dar nebūdami iš dangiškos medžiagos, kuri gali pakelti neribotą Tėvo jėgą, priešinasi Dvasiai, nes jie yra žemiški.
Kai žmogus pirmą kartą pajaučia Viešpaties Artumą, jį gali išpilti karštis, parausti veidas, gali jausti šilumą arba jo oda gali pašiurpti. Tačiau jo dvasioje yra didelė ramybė. Šiame pradiniame etape jie gali imti virpėti arba pajusti džiaugsmą savo viduje. Štai kodėl kyla tas juokas arba purtymasis.
„Įjungiamas į srovę“ – kai srovė ima tekėti per kūną, žmogus gali trumpam prarasti jėgas ir nukristi. Jn 18,5-6 skaitome, kaip Jėzus pasakė savo suėmėjams: „AŠ ESU“ ir jie nugriuvo atbuli ant žemės (vertimas iš anglų k.). Po to jie atsikėlė, ir Jis leido jiems būti suimamas.
Jei žmogus praranda jėgas, gali būti, kad kuriam laikui nugrius, arba paklius į tranzą. Apd 10,10 aprašyta, kaip tai nutiko Petrui. Po to žmonės dažnai liudija, kad jie stipriai pergyveno Jo Artumą, kartais matė regėjimus arba girdėjo jiems sakomus žodžius. Kai kurie tuo metu netgi buvo paimti „Dvasioje“ į dangų. Man tai nutiko keletą kartų. Kai tai nutinka, jautiesi taip natūraliai ir užtikrintai, kad sunku suvokti ar esi kūne, ar Dvasioje. Štai kodėl Paulius rašė, kad jis nebuvo tikras, ar jis su kūnu, ar be buvo paimtas į dangų (2 Kor12,1-4).
Jei Tėvas toliau didintų jėgos kiekį žmogui, tai nužudytų jo kūną. Štai kas nutiko Uzui 2 Sam 6,7 (Dovydas vežė arką vežime užuot liepęs levitams ją nešti ant neštuvų. Tai buvo neteisinga ir dėl to žuvo Uza. Po to Dovydas vykdė Viešpaties nurodymus dėl skrynios (11-13 eilutės).
Paulius rašė, kad ši jėga stipresnė už mirtį. Taip kaip Jėzus pakilo iš kapo, ši jėga pakeis mūsų žemišką kūną, pakeis molekulių struktūrą. Tai bus vadinama „paėmimu“ arba, kaip rašė Paulius: „mes visi būsime pakeisti“ dangiška medžiaga. Štai taip Jėzus buvo prikeltas iš mirties – už mirtį galingesnė jėga transformavo Jo mirusio kūno ląsteles ir pavertė jas dangiška medžiaga!
Dabar vėl apie purtymąsi
Suprasdami kaip žemiškas kūnas reaguoja į Viešpaties Artumą, turėtume paklausti, ar šita reakcija gali būti kontroliuojama? Gerą patarimą esu girdėjęs, būdamas paaugliu, kai 1970 metais į miestą atvyko Francis ir Čarlzas Hanteriai. Išgydymo tarnavimo metu į priekį buvo pakviesta paauglė mergaitė, kurios dešinė ranka be perstojo purtėsi.
Čarlzas pakvietė ją į priekį maždaug prieš tūkstančio žmonių susirinkimą. Mergaitės ranka drebėjo labai dramatiškai. Čarlzas paklausė, ar ji jaučia Viešpaties Artumą? Mergaitė atsakė: „taip“, ir kad jos ranka visada taip purtosi tokiais atvejais. Čarlzas mokė iš 1 Kor14, 32: „pranašų dvasios yra paklusnios pranašams“.
Tai reiškia, kad viską, kas vyksta tavo dvasioje tu gali ir turi kontroliuoti. Paulius mokė namų bažnyčios kontekste. Apd 18,7 parašyta, kad jie pradžioje rinkosi Justo namuose, ir kad jie turėjo kalbėti paeiliui arba net susilaikyti, netgi jeigu kažką turėjo nuo Viešpaties, tačiau nebuvo galimybių pasisakyti, arba buvo netinkamas laikas, arba kažkas kitas taip pat turėjo ką pasakyti. Kas yra tavo dvasioje privalo tau paklusti – tu pats esi atsakingas kalbėti laiku, mandagiai ir tinkama proga. Jeigu tu neturi galimybės pasidalinti, tu nenusidedi (1 Kor 14,26).
Čarlzas pamokė mergaitę, kad ji gali kontroliuoti savo kūną. Jis liepė jai pamažu stengtis mažiau drebinti ranką, o po to paklausė: „Ar ji vis dar tebejaučia Viešpaties Artumą?“. Mergaitė atsakė: „Taip“. Tuomet jis liepė jai visai nustoti drebinti ranką ir vėl paklausė ar ji tebejaučia Viešpaties Artumą ir ji vėl atsakė teigiamai. Tuomet jis liepė jai grįžti į savo vietą ir paaiškino, kad Dievas yra džentelmenas ir pats savęs nepertraukia. Mergaitės purtymasis blaškė visų dėmesį, trukdė susikaupti ir klausytis Francis ir Čarlzo pamokslavimo. Taigi aišku, kad NE Dievas buvo purtimosi priežastis, bet mergaitės nemokėjimas reaguoti į Dievo Dvasios jėgą.
Tą patį galima pasakyti apie juoką, purtymąsi ir kartais net lingavimą pirmyn - atgal. Dievas nori, kad mes save kontroliuotume. Dievas nepertraukia Pats Savęs, bet pastoriai prisibijo žmonių, kurie mano, kad kai Dievas pasireiškia, negalima valdytis, kad nesustabdytum Jo veikimo. Jei tai būtų tiesa, bažnyčioje būtų chaosas. Apie tai būtent rašė Paulius 1 Kor14,26-32, kai mokė juos kalbėti paeiliui, nusileisti vienas kitam, patylėti, jei kitas nori kalbėti, leisti kad tik du - trys pranašautų, ar kalbėtų kalbomis, ar jas aiškintų. Tu gali kontroliuoti savo dvasią. Tu nenusidedi prieš Dievą tai darydamas. Tačiau kartais geravaliams žmonėms trūksta Dvasios kelių pažinimo.
Jei atrodo, įtartinai, išvyk tai
Tačiau yra kitokie atvejai. Evangelijose aprašyta, kad demonai prieš palikdami žmones, purtė jų kūnus. Kai žmones paliečia Šventoji Dvasia, gali prasidėti tokie demoniški purtimai. Tai reiškia, kad tą demoną reikia išvyti.
Mano patyrimas toks, kad dauguma purtymųsi, kuriuos tarnautojai vadina Dievo pasireiškimais, iš tiesų yra demoniškos kilmės. Konvulsijos, nekontroliuojamas purtymasis – visa tai yra demoniški reiškiniai, nors jeigu jūs galite valdytis - tai gali būti ir iš Dievo Dvasios. Jei tai vyksta prieš žmogaus valią - tai požymis, kad Šventosios Dvasios poveikyje žmoguje ėmė reikštis demonas, ir jis turi būti išvytas.
Mergina išėjo į priekį, ir žymūs prabudimo pamokslininkai klykė melsdamiesi už ją, nes jie manė, kad mergina buvo paliesta Dievo. Aš tuo metu buvau trisdešimt pėdų atstumu ant platformos, bet, kai tik pamačiau, supratau, kad mergina buvo purtoma demono. Ėmiau tyliai melstis. Tą vakarą aš vadovavau susirinkimui, todėl turėjau valdžią dvasioje/Dvasioje. Aš įsakiau dvasiai nedelsiant ją palikti. Ji pakluso. Mergina nugriuvo be žado. Žymūs pamokslininkai ir visas susirinkimas, atsidėkodami Dievui, sukėlė aplodismentų audrą. Jie absoliučiai nesuprato, kas iš tiesų atsitiko.
Vėliau mergina priėjo prie manęs ir paprašė, kad pasimelsčiau. Ji pasakė, kad jai kiti sakydavo, jog jai reikia išlaisvinimo. Jos viduje pasigirdo piktas neapykantos ir sumaišties pilnas balsas, paskui prasidėjo nevaldomas konvulsinis purtimasis, bet kai dvasia ją paliko, atėjo ramybė. Aš meldžiausi už ją ir Šventoji Dvasia labai juntamai nusileido ant jos. Aš gavau jai pranašišką žodį, ir ji liudijo, kad patyrė didelę ramybę. Purtymasis yra kūno pasireiškimas, kuris vyksta dėl nežinojimo, arba Šventoji Dvasia, kuri visada leis žmogui save kontroliuoti, arba –demonas.
Taigi, jeigu dvasia tau kelia abejones, išvyk ją.
Pasakyk žmogui, kuris purtosi, kad jis turi demoną ir tu jį nori išvyti bei stebėk, kokia jo reakcija. Tu suprasi iš jo reakcijos - asmuo arba nustebs, arba jei turi demoną, tas demonas išsigąs, kad tu supratai jo apgaulę. Tada gali įsakyti jam Jėzaus vardu palikti tą žmogų.
Aplodismentai Dievui
Tai nesunku suprasti. Biblijoje galima rasti 9 eilutes, kuriose paminėtas plojimas. Jose kalbama apie medžius, upelius, bet tik vienoje eilutėje paminėti žmonės: „Plokite visi žmonės su pergalės šūksniais Viešpačiui“. Tai plojimas, kai pasiekta pergalė. Kai žmogus toks laimingas, kad jis tai išreiškia plojimu - viskas gerai.
Bet Dievas nėra „šou menas“, kad jam reikėtų aplodismentų. Jis nėra Holivudo Jėzus. „Ech, padėkokime Dievui Tėvui už šitą nuostabų saulėlydį, paplokime Jam už tas nuostabias spalvas, už visą šitą grožį – priimk Viešpatie mūsų padėką“- NE!
Dievas yra Dievas, o mes – ne. Mes plojam, norėdami išreikšti pergalės džiaugsmą prieš Jį, bet ne Jam. Ar mes galime rasti nors vieną pavyzdį aprašytą NT, kai žmonės plojo Jėzui, norėdami Jį pagarbinti. Kai Jis prisikėlė ir buvo jų tarpe, argi vienuolika apaštalų sukėlė Jam aplodismentų audrą? O gal jie krito prie Jo kojų Dievo baimėje? Ar jūs galite matyti Apreiškimo knygoje minias, kurios stovi prieš sostą plodamos, ar minias, kurios lenkiasi ir susižavėjime lieja iš savo širdžių garbinimą?
Kai tu ploji Dievui, tai įžeidžia Jį. Ploti todėl, kad esi laimingas, yra gerai. Prisimenu sceną filme „Karalius ir aš“. Vaikai žaidžia savo tėvo sosto menėje: vieni juokiasi, kiti - šoka, bėgioja, ploja džiaugdamiesi, kiti tiesiog ramiai žaidžia. Nei vienas neatsistoja prieš tėvą ir nepradeda jam ploti. Toks elgesys skaudintų tiek juos, tiek tėvą ir būtų įžeidimas ir netinkamas elgesys tėvo ir vaikų bendravimui.
Tačiau ploti todėl, kad esate laimingi Jo Artume – nieko blogo. Taip pat – Jis yra Tėvas ir gyvena mūsų viduje – Jėzus mokė, kad Jis ieško tų, kurie garbina Jį, bet ne tų, kurie ploja, juokiasi ar purtosi.
Gausių palaiminimų!
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.