John Fenn, 2011 m. sausio mėn. 1 d.,
Šį kartą baigsiu temą apie asmeninės pranašystės klaidas.
Aš buvau apstulbintas, kad tiek daug skaitytojų parašė man ir dėkojo už šitą mokymą. Šiandien noriu rašyti apie kitą pusę – teigiamus dalykus apie asmeninę pranašystę, bet dar keletas minčių iš praeitos temos.
Kaip jūs prisimenate, Viešpats mokė Jeremiją apie asmeninės pranašystės klaidas (Jer 23). Tai aš nagrinėjau savo pirmame laiške šia tema. Jeremijas matė, kaip tai vyksta tikrovėje, ir vėliau aprašė, kaip pranašas Hananijas emocijų paveiktas pranašavo iš savo širdies.
Jeremijas taip apibūdina asmenį, kuris pranašauja iš savo širdies: „Viešpats tavęs nesiuntė; bet tu privertei juos patikėti melu“ (Jer 28:15). Sumaišydami tikrus dalykus su savo pačių žodžiais ir emocijomis, žmonės patiki melu ir kartais ta linkme pradeda kreipti savo gyvenimą. Galima prirašyti tomus tokių istorijų, kai žmonės tikėdami melu sugadino sau gyvenimą.Patvirtinimai
Išmokime, kad kiekviena byla patvirtinam dviejų ar trijų žmonių liudijimais (2 Kor 13:1). Net ir tuo atveju, kai asmeninė pranašystė yra tiksli, Viešpats duos 1 ar 2 patvirtinančius žodžius. Reikia tik Jo paprašyti.
Asmeninė pranašystė visada bus patvirtinimas to, ką Viešpats jau yra kalbėjęs tavo širdyje. Šventoji Dvasia, kuri gyvena tavo širdyje liudija tiesą tavo dvasiai (Rom 8:17). Tai pirmasis ir svarbiausias liudininkas. Po to kažkas gali ateiti ir kalbėti tau žodį, kuris patvirtins tą liudijimą, kurį tu jau turi savo širdyje.
Nesuprasdami šitų dviejų patvirtinimo principų, daugelis sugriovė savo gyvenimus.
Paveiktas savo emocijų
Grįžkime atgal į Jeremijo laikus. Hananijas buvo labai susijaudinęs dėl situacijos: jis norėjo, kad Babilonas būtų nugalėtas, kad jo tauta laimėtų karą, kad karalius išsaugotų sostą. Jeremijas taip pat norėjo viso šito, bet jis turėjo Viešpaties žodžius ir norėjo juos perduoti, nepridėdamas savo emocijų ir minčių.
Kiekvienas, kuris nori pranašauti, aiškinti kalbas arba tarnauti kitomis Dvasios dovanomis, turi atsiriboti nuo savo emocijų, netgi jeigu jis ir myli tą asmenį, turi savo paties ketinimų bei troškimų dėl jo ir tos situacijos.
Tačiau svarbu ne tik atriboti savo emocijas nuo tos situacijos. Tiek Jeremijo laikais, tiek mūsų dienomis yra trūkumas pagarbos Viešpačiui, atsakomybės ir supratimo, ką reiškia kalbėti Dievo žodžius. Tai gimdo lengvabūdišką požiūrį į Dvasios dovanas ir veda į klaidą
Visame pasaulyje mokoma apie asmeninę pranašystę, bet niekada negirdėjau, kad tolygiai būtų mokoma ir apie atsakomybę kalbėti tuos žodžius. Pranašaujantis žmogus kalba lyg pats Dievas kalbėtų tam asmeniui - Dievo vietoje, ir man tai kelia pagarbią baimę. Tai ne tokia baimė: „Aš – pražuvau“, bet pagarba ir atsakomybė dėl kiekvieno žodžio svorio ir kiekvieno niuanso, kai jis bus išsakomas ir ištiriamas. Kur gi dabar yra šitas supratimas asmeninės pranašystės kultūroje ir tų, kurie apie ją moko?
Kokia turi būti asmeninė pranašystė
Apd 11:27-30 yra pasakojama apie pranašą Agabą, kuris atėjo iš Jaruzalės į Antiochiją, kur jau daugiau metus laiko mokė Paulius ir Barnabas. Būdamas su jais, Agabas išpranašavo badą, kuris taip pat palies ir Jeruzalę.
Agabas buvo iš Jeruzalės, tai galėjo įtakoti jo emocijas, tačiau jis perdavė žodį objektyviai ir tiksliai. Žmonės pagal šią pranašystę surinko paaukojimus, kad būtų galima paruošti maisto atsargas ir pasiųsti su jomis Paulių ir Barnabą susitikti su Jeruzalės lyderiais.
Agabo susitikimas su Pauliumi po šių įvykių tikriausiai aprašytas Apd 9:27-28, kur Barnabas pristato jį Jeruzalės lyderiams, arba tiesiog sutinka jį (Apd 11). Būdamas iš Jeruzalės ir būdamas vienas iš lyderių, jis tikriausiai turėjo galimybę visada sutikti Paulių ir išgirsti naujienas apie jo tarnavimą, kai tik jis tenai apsilankydavo.
Praėjus mažiausiai 15 metų po Apaštalų darbų 11 skyriuje aprašytų įvykių, po pranašystės apie badą Jeruzalėje ir po daugiau kaip 15 metų pažinties, mes skaitome apie Agabą, kuris perduoda Pauliui asmeninę pranašystę: „Ir kai jis atėjo pas mus, jis paėmė Pauliaus diržą, ir susirišo juo savo rankas ir pėdas, ir pasakė: „Taip sako Šventoji Dvasia: Taip žydai Jeruzalėje suriš vyrą, kuriam priklauso šis diržas, ir perduos jį pagonims (romėnams)““ (Apd 21:11).
Dabar mes suprantame, kad tai buvo jausminga ir sena draugystė, nes sekanti eilutė sako: „Tai išgirdę ir mes, ir tenykščiai prašėme, kad jis neitų į Jeruzalę“. Nepaisant to, Agabas perdavė Viešpaties Žodį nepridėdamas savo nuomonės ar emocijų.
Pranašystės esmė
1 Kor 14:3 pasakyta, kad pranašystė yra skirta: „ugdymui, paraginimui, paguodai“. Čia nėra nieko apie ateities nusakymą. Ugdymas reiškia statydinimas, paraginimas – padrąsinimas, paguoda – proto nuraminimas.
Dvasios Dovanos gali veikti kartu. Jono 1:47-48 aprašyta, kaip Jėzus sutinka Natanaelį ir sako: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos!”. Tai pažinimo žodis apie jo sąžiningumą, ir kai kurie gali pasakyti, kad tai yra dvasių skyrimas - būdas, kaip Jėzui buvo atskleista to žmogaus širdis. Pažinimo žodis – tai antgamtinis žinojimas kažko apie žmogaus praeitį ar dabartį. Dvasių skyrimas kartais gali pasireikšti per regėjimus. Jėzus pasakė: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai buvai po figmedžiu, Aš mačiau tave!”. Šventoji Dvasia dažnai sujungia kelias dovanas.
Kai žmogus pranašauja, sako ugdymo, paraginimo, paguodos žodžius, ir Viešpats duoda jiems išminties žodį (trumpą žodį apie ateitį), toje pranašystėje bus ateities numatymo elementas. Tačiau tai nereiškia, kad jis yra pranašas. Pranašai beveik visada kalba tik apie ateitį. Pranašaujantys kartais gali gauti pažinimo arba išminties žodžius kartu su ugdymo, padrąsinimo ir paguodos žodžiais, bet tai jų nedaro pranašais.
1Kor 12:7 pasakyta: „Bet kiekvienam suteikiamas Dvasios pasireiškimas bendram labui“. Dievas mūsų labui juos suskirstė ir pavadino, bet visos „dovanos“ – tai Šventosios Dvasios pasireiškimai. Ji gali pasireikšti kada nori, kaip nori ir, per ką nori.
Mes negalime savintis šitų pasireiškimų, manydami, kad esame kažkas, kai iš tiesų nesame. Kai kurie Dvasios pasireiškimai vyksta geriau per mūsų asmenybes negu per kitų žmonių, arba mes esame tokiose situacijose, kuriose Jis nori būtent taip pasireikšti. Mes esame niekas. Mes turime šitą turtą žemiškuose induose, kad šlovė tektų ne mums, bet Jam.
Namų bažnyčių aplinkoje Šventosios Dvasios dovanos pasireiškia daug subtiliau negu tradicinėse bažnyčiose, kur sustabdomas visas tarnavimas, kad susirinkimas išgirstų žodį iš „sesers Zuzanos“. Tai paprastai vyksta po šlovinimo. Visi nutyla, kad pasiklausytų... na jūs žinote, kaip tai vyksta.
Namų bažnyčioje pranašystė, išgydymas ir kiti Dvasios pasireiškimai vyksta draugiškų asmenų tarpusavio bendravime. Tai vyksta namų svetainėje, prie priešpiečių stalo ar kasdieniniame gyvenime savaitės metu.
Tai daug natūraliau. Prisiminkime Jėzų, kuris pietavo ir tuo metu priėjo du akli žmonės. Kitą kartą Jėzus svečiavosi vestuvėse ir pavertė vandenį vynu. Dvasios Dovanos pasireikšdavo kasdieniniame gyvenime organiškai ir natūraliai. Atsiskaitomybė namų bažnyčiose sumažina klaidos galimybę, nes draugiškoje aplinkoje visi jaučiasi patogiai ir gali be įsižeidimo ištirti kiekvieną gautą žodį.
Savo kasdieniniame gyvenime mes tarnaujame Šventosios Dvasios dovanomis tarp tikinčių ir netikinčių. Tai vyksta labai natūraliu būdu. Dažnai tik vėliau mes suvokiame, kad tai buvo pažinimo žodis ar kitos dovanos pasireiškimas. Pavyzdžiui, staiga suvokiame, kad kažkas atsitiko mūsų bendradarbiui, ir paklausinėję įsitikiname, kad mūsų nuojauta buvo teisinga. Dažnai po to seka padrąsinimo žodis, nors mums visai nereikia pridurti: „Taip sako Viešpats“. Galėčiau prirašyti knygą pavyzdžių, kaip Šventoji Dvasia veikia panašiu būdu mūsų kasdieniniame gyvenime. Mano klausimas jums, skaitytojau: „Ar galite prisiminti panašių nutikimų savo gyvenime?“. Aš manau, kad taip jums yra nutikę ne vieną kartą!
Ef 4:8 Paulius cituoja pirmą Ps 68:18 dalį, visa eilutė tokia: „Tu užžengei aukštyn, nusivedei paimtus belaisvius, ėmei dovanų žmonėms, net maištaujantiems, kad Tu galėtum gyventi tarp jų“ (vertimas iš anglų k.). Štai ką Paulius norėjo pasakyti laiško Efezečiems 4 skyriuje - bažnyčia veikė namų aplinkoje, taip lygiai ir Jėzaus tarnavimas.
Dovanos turi būti matomos tarp žmonių, net tarp maištaujančių. Jos neturi būti uždarytos tarp keturių sienų, kai tik vienam kitam suteikiama teisė tarnauti dovanomis labai ribotą laiką (pvz.: nuo 11.15 iki 11.30). Kai mes gyvename su Kristumi, kuris yra mūsų viduje ir bendraujame su pasauliu, Dovanos yra natūrali mūsų gyvenimo dalis, ne dvasiniai žaislai, bet malonės pasireiškimas.
Kitą savaitę toliau tęsiu mokyti apie keistus populiarius mokymus...
Gausių palaiminimų!
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.