Ko dar tu nori? 1 dalis, Sudaužymas

John Fenn, 2016 m. sausio mėn. 9 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

„Supranti, jūroje yra daug žuvies. Koledže tu sutiksi iš visur atvykusias merginas ir iš kur tu žinai, gal viena iš jų ir yra ta, kurią tau siuntė Dievas.“ Taip kalbėjo man mama ir tai mane paskatino nutraukti ryšius su Barbara, mums mokantis vidurinėje mokykloje.

Barbara buvo mano pirmoji „tikra“ mergina, o mano mama buvo susirūpinusi, kad aš galėčiau pamatyti visą įvairovę taip vadinamų „jūros žuvų“. Mes su Barbara pradėjome susitikinėti, kai jai buvo 15, o man buvo ką tik suėję 16. Mes buvome jauni, liekni ir vienas kitame matėme kažką, kas padės mums įveikti gyvenimo sunkumus. Vienas tų 3 dalykų dar ir dabar yra aktualus.

Vis tik, aš supratau ką man sakė mama. Sekančiais metais aš išvykau į Indianos Universitetą (IU), Barbara tuo metu buvo už 2 valandų kelio nuo manęs – namuose, baigiamojoje mokyklos klasėje. IU tuo metu studijavo apie 35.000 studentų, o tai reiškia, jog toje didelėje jūroje, buvo mažiausiai 17.500 moteriškos lyties „jūros žuvų“.

Aš sudaužiau Barbaros širdį

Mamos verčiamas, aš nutraukiau ryšius su Barbara, dar net nespėjęs to apsvarstyti. Atsiradus laikui sustoti ir pagalvoti, padariau tokią išvadą:

Per tuos du metus, kai susitikinėjome su Barbara, aptarėme viską. Jos gyvenimas namuose buvo siaubingas, o mano tėtis buvo palikęs šeimą, taip priversdamas mane užaugti greičiau nei natūraliai. Taigi, mes buvome du sudužę žmonės, kurie kartu suradome Viešpatį ir išgydymą.

Aš žinojau, kad ji bus šauni mama, kad visada bus ištikima, kad ji visada yra nuoširdi, turi stiprų, gerą nuo blogo skiriantį jausmą – ji buvo ir vis dar yra gili bei rimta asmenybė. Aš buvau kaip tas vyras iš Patarlių 31:10-11, kuris ją vertino labiau už rubinus, kurio širdis saugiai pasitikėjo ja. Taip pat žinojau apie jos nuostabų humoro jausmą, jos širdies švelnumą, jos meilę gamtai ir drugeliams, taip pat apie akis, kurios pastebi net smulkias detales.

Padariau išvadą, kad nesvarbu ką aš besutikčiau koledže, nebus geresnės nei Barbara.

Kai kartą pažįsti asmens sąžiningumą, žinai, kad jis negali tapti sąžiningesnis. Jis jau yra visiškai sąžiningas. Kai žinai, kad asmuo myli Viešpatį 100% kaip tu, jis negali mylėti 100% labiau. Kai jau žinai, kad ji atidavė tau visą savo širdį, negali gauti daugiau nei 100%.

Suvokiau, kad visa kita, tai tik asmeninių skirtumų derinimas ir jų taikymas gyvenime. Kiekvienai pusei tai reiškia, visus gyvenimo metus besitęsiantį charakterio ugdymą Kristuje. Tol, kol kiekvienas auga ir bręsta kaip asmuo Kristuje, jis gali įveikti bet ką.

Taigi, kodėl aš turėčiau palikti kažką, ką taip gerai pažįstu, ir kuris taip gerai pažįsta mane, dėl kažkokios „žuvies“, kurios dargi net nesutikau. Ir tol, kol ji ir aš, atiduodame vienas kitam 100% savo širdies, kad ir ką besutikčiau, niekas negalės man duoti daugiau nei 100% savosios širdies.

Tądien aš amžiams lioviausi dairęsis, grįžau pas ją, o ji mielaširdingai mane priėmė ir mes nenutrūkstamai likome kartu.

Kristus tavyje

Pagal tą pačią tiesą, Paulius mus moko apie Kristų mumyse – kaip nieko mes negalime pridėti prie Jo.

„Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?“ (Romiečiams 8:32)

Visuose Pauliaus laiškuose sukasi tema apie faktą, kad mes turime Kristų savyje, nes Tėvas mums davė Savo Sūnų, ir tai yra užbaigtas darbas. Jis turėjo vieną Sūnų ir Jį atidavė už mus: Jis nepadarytų kažko daugiau, Jis nepadarytų geriau.

Ar Jis nebūtų galėjęs duoti kiekvienam tikinčiajam valdyti galaktikos? Galaktika yra tik dalis kūrinijos, kuri net negali lygintis su Jo Sūnumi. Ar Tėvas nebūtų galėjęs kiekvienam tikinčiajam duoti nuostabias super galimybes skraidyti ar matyti kiaurai sienas? Kokį gebėjimą ar talentą Jis galėtų mums suteikti, kuris galėtų netgi šiek tiek prilygti Kristui mumyse? Ar negalėtų Tėvas kiekvienam iš mūsų duoti vadovauti milijonui angelų? Mūsų vadovaujamo milijono angelų net negalima palyginti su Kristumi mumyse.

Dabar iš kitos perspektyvos

Ir vėlgi, kadangi per Tėvo Dvasią mes turime vienatinį Jo Sūnų mumyse, ar yra kažkas, ką tu ar aš galėtume pridėti prie to? Ar gali bet kuris iš mūsų padaryti nors vieną dalyką, kad pridėtų prie to, ką Jėzus padarė ant kryžiaus? Tame, kas įvyko ant kryžiaus, mes turime 100% Jo širdies. Nėra nieko, ką tu ar aš galėtume pridėti prie tos meilės.

Kaip visa tai mes galėtume pagerinti ar kažką pridėti prie to per formules ir ritualus? Nustokit bandę.

Ar mes manome, kad 40 dienų pasninkas padarys Jam įspūdį? Ar manome, kad dalyvavimas visuose tarnavimuose, kokie tik bevyktų surinkime (bažnyčioje), Jam padarys įspūdį? Mes jau turime 100% Jo širdies ir nieko negalime padaryti, kad Jis mus pamiltų labiau!

Kaip ir aš Barbaros atžvilgiu, suvokęs, kad niekada nerasiu nieko geresnio už ją ir, kad joje turiu viską, ko man reikia, aš lioviausi dairęsis. Paulius sako, kad Kristus yra mumyse, tai ko gi daugiau jūs galite norėti?! Ką jūs galite prie to pridėti? Jei Dievas, visų gerų dalykų Kūrėjas ir Šaltinis, davė Savo Sūnų, kuris per Tėvo Dvasią gyvena mumyse, ar yra kas nors, ką mes galime pridėti prie to, kas jau yra Jo duota?

Kas gali ilsėtis šiame žinojime?

Tai gali nuskambėti kaip kvailas klausimas, nes mes visi galime ilsėtis Kristuje ir gyventi savo gyvenimą, nesistengdami padaryti įspūdžio Tėvui.

Mes galime bandyti manipuliuoti Juo, kad Jis padarytų tai ko mes norime, ar tai, ko mums reikia arba galime atmesti visas pastangas artintis prie Jo savuoju būdu. Iš tiesų mūsų gyvenimas gali būti sukoncentruotas į paprastą vaikščiojimą bendrystėje su Juo, realybėje be paliovos meldžiantis, išlaikant dialogą kuris tęsiasi visą dieną.

Bet tai reikalauja tam tikros širdies būklės. Visi kiti gyvens veiklos rezultatais gridžiamu tikėjimu.

Ar suvokiate, kad 10 Dievo įsakymų neturėjo amžino atlygio ir šlovės pažadų? Jei tu jų laikeisi, nebuvo pažado atlyginti žemiškais palaiminimais, atsakymu į maldas – jie tiesiog buvo įsakymai.

Netgi 613 Mozės įsakymų – tarp kurių buvo moralės, sveikatos/sanitarijos, garbinimo įsakymai, kuriuose Jis labiausiai ragino pasirinkti gyvenimą, pasirinkti palaiminimą*, nieko nebuvo pasakyta apie amžiną atlygį arba ateitį danguje. Ten tik buvo pasakyta: „Daryk tai“. (*Pakartoto Įstatymo 30:19, 11:21)

Kodėl Jis tai darė tokiu būdu?

Tėvas taip sutvarkė, kad asmuo vaikščiotų su Juo paprastai, tik dėl to, kad myli Jį, Jo gailestingumą, malonę ir teisingumą, be pažado, kad bus paaukštintas į pirmąją klasę dangiškoje ateityje. Sakydamas „Aš įsakau tai“, Jis suteikė žmonėms galimybę pasitikrinti savo širdis ir motyvus. Jis ieškojo žmonių, kurie mylėjo teisumą ir Jį, laikėsi Jo nuostatų visa širdimi, tik dėl to, kad mylėjo teisumą ir Jį.

Žmonės tarnaudami Jam iš savanaudiškų motyvų tokių kaip asmeninė nauda, pažado, kad bus atlygis danguje, pažado, kad bus turtingi žemėje, negalėjo to pritaikyti. Jis davė įsakymus, neatskleisdamas apie dangiškąjį atlygį, kurį gali turėti žmonės, vaikščiojantys su Juo ir Jo keliais, vedami tik tyros meilės Jam.

Jis nepasikeitė

Jėzus pasakė, kad Tėvas ieško tų, kurie garbins Jį dvasioje ir tiesoje*. Žodis garbinti – gr. ‚proskuneo‘, sudarytas iš ‚pros‘, reiškiančio – link ir ‚kuneo‘ – bučiuoti. Pažodžiui, Tėvas ieško žmonių kurie tyra dvasia ir tyrais motyvais bučiuos Jį. Jis nori, kad mes mylėtume Jį tik dėl pačios meilės. Toks turi būti garbinimas. Ne „bučiniai“, kad gautume kažką iš Jo. Ne „bučiniai“, kad padarytume Jam įspūdį – tik garbinimas meilėje, dėl pačios meilės. (*Jono 4:23-24)

Kai asmuo suvokia, kad jis turi Kristų savyje, jis turi palikti visus savanaudiškus motyvus, visus parodomuosius darbus ir formules bei ritualais pagrįstą tarnavimą Jam. Tėvo ir Viešpaties įsimylėjimas prasideda kai mes atgimstame iš naujo ir žinome iš ko mes buvome išgelbėti, tai visą laiką auga. Tyri širdyje, net jeigu kuriam laikui pasitraukia nuo šios meilės, visada sugrįžta pas Tėvą tik dėl to, kad myli Jį.

Mes turime 100% to, ką Tėvas gali mums duoti – Jo Sūnų per Šventąją Tėvo Dvasią, kuri gyvena mumyse. Jei neleidžiame tam įsišaknyti, galbūt mes vaikščiosime bandydami kitas „žuvis“ jūroje iki tol, kol suvoksime, kad turime viską, ką galime iš viso turėti ar norėti Jame, jau dabar.

Aš pabaigiau straipsnio limitą, daugiau kitą savaitę. Būkite palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Pranašystės Dvasia. 3 dalis, Naudoti sveiką protą

John Fenn, 2016 m. sausio mėn. 2 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Kai aš įeinu į parduotuvę, paprastai turiu sąrašą ir einu nuo pirmo punkto iki antro, nuo jo iki trečio punkto ir viską galiu apeiti per dvi – tris minutes. Barbara taip pat turi sąrašą, bet dėl kai kurių priežasčių jos sąrašas ją veda tokiu keliu, kuris primena girto jūreivio kelionę, prasidedančią 2 valandą nakties, kuomet jis išeina iš baro ir bando prisiminti kur paliko savo lėktuvnešį.

Tai nėra nei geras, nei blogas apsipirkimo būdas, taigi kiekvienas mūsų išeina su tuo ko ir atėjo. Bet... aš prieš pakliūdamas į bėdą geriau stabtelsiu ir apsvarstysiu savo požiūrį.

Kai Viešpats duoda mums pažadą – tai įvyks, bet kaip mes jaučiamės emociškai nuo pažado iki to laiko kuomet ateina atsakymas? Ar mes esame ištvermingi? O gal blaškomės tarp visų savo emocijų ir minčių kankindamiesi iki to laiko kuomet Tėvas suteiks atsakymą?

Šiandien rašau apie tai, kaip stovėti dėl pažado Žodžio šviesoje ir pasilikti stabiliam.

Kiek tu tiki tuo, ką tau pasakė Dievas?

Ar jūs kada nors svarstėte, kaip Petras, kai tik prieš kelias valandas buvo pasmerktas egzekucijai, galėjo taip giliai miegoti kalėjime*, jog angelas tikrai turėjo smogti jam į šoną, kad jį pažadintų?

Ar jūs kada nors svarstėte, kodėl Paulius tik ką nupurtęs gyvatę nuo savo rankos*, nepatyręs jokios žalos ir be jokio susirūpinimo toliau tęsė savo veiklą? *Apd 12:7, 28:3-6

Tikėjimas gautu Žodžiu ir Žodis

Jono 21:18-19 Jėzus pasako Petrui, kad kuomet jis pasens bus nukryžiuotas ir mirs. Kai Apaštalų darbų 12:7, Petras buvo kalėjime ir kietai miegojo laukdamas egzekucijos, tebuvo praėję ne daugiau kaip 12 metų po to, kai Jėzus Petrui pasakė kaip ir kada jis mirs. Apaštalų darbų 12 skyriuje, jį planuota nukirsdinti kardu, bet dar jis nebuvo senas - taigi galėjo ramiai miegoti žinodamas, kad jis kažkaip išeis iš tos situacijos.

Apaštalų darbų 27:24, kol Paulius buvo audros blaškomame laive, jam pasirodė angelas ir pasakė: „Nebijok Pauliau, tu turi būti pristatytas Cezariui.“ Taigi, kai po laivo sudužimo Maltoje nuodinga gyvatė įkando Pauliui į ranką, jis nusviedė ją į ugnį ir tęsė veiklą toliau, nes žinojo, kad turės būti pristatytas Cezariui.

Petras, užuot klausinėjęs kodėl jis kalėjime ir arti mirties, kai Jėzus jam buvo sakęs kažką visai kito, Paulius, užuot pasidavęs baimei, kai nuodinga gyvatė įkando į ranką, ir priešingai angelo žodžiams, jis galėjo numirti, šie vyrai pasirinko tikėti tuo, kas jiems buvo pažadėta ir toliau darė tai, ką turėjo daryti.

Jie naudojo sveiką nuovoką

Jie turėjo kryptį iš Viešpaties – tiesiai jiems pasakytus žodžius, ir jie naudojo savo protą mąstydami ir svarstydami.

Tikėjimo žmonės, kai tik jie gauna pranašystę, eilutę ar kitą pažadą iš Viešpaties, dažnai atsisako sveikai bei logiškai mąstyti, ir dėl to net būna sužeidžiami ar miršta. Jie turi žodį, bet kai dalykai pradeda vykti atvirkščiai, jie ima bėgioti ratais, kaip Barbaros apsipirkimo atveju, tik užuot pirkę, jie patiria baimę ir ieškodami užtikrintumo klajoja šen bei ten, visur dairydamiesi ar Dievas vis dar kontroliuoja padėtį.

Bet Petras ir Paulius buvo stabilūs, jie apsvarstė pažadus ir pagal tai drausmino savo mintis bei emocijas. Jie mąstė apie tai kas jiems buvo pasakyta ir tai jiems teikė ramią vidinę stiprybę.

Vienas žmogus gavo asmeninę pranašystę, kad praturtės nekilnojamu turtu. Jis nedvejodamas ir nestudijuodamas, ir nenaudodamas sveikos nuovokos bei smegenų, kuriuos jam davė Dievas, pradėjo pirkti bei nuomoti namus. Jis blogai tvarkėsi, nes tuo klausimu nesiekė jokių profesionalių žinių ir subankrutavo. Jo žmona jį paliko ir kurį laiką jis buvo benamis. Jis kaltino Dievą pasakiusį jam vystyti nekilnojamo turto verslą.

Dievas nesakė jam vystyti nekilnojamo turto verslo, o ir pranašystės tikrumas buvo labai abejotinas, nes iki to momento, to vyro širdyje nebuvo nei vieno žodžio ir nebuvo jokių kitų patvirtinimų. Naudodamas pranašystę, jis atmetė sveiką nuovoką, manydamas, kad Dievas būsiąs jo verslo partneris.

Tikrai ne. Jis yra Dievas. Jis nėra verslo partneris. Kristus gyvena tavyje ir todėl Jis yra su tavimi tavo darbe. Bet tai Jis pasamdė tave, ne tu Jį – tai tavo darbas, tavo verslas. Mes padarome savo kelią klestinčiu, Jis ves mus keliu, kuriame mes naudosime blaivų mąstymą ir sveiką nuovoką.

Išgydymas

Vienam kylančiam evangelistui buvo diagnozuotas vėžys. Tačiau po maldos jis pareiškė gavęs iš Viešpaties, kad jis išgydytas arba bus išgydytas. Taigi jis atsisakė bet kokio gydymo, nes „Dievas gi pasakė“.

Kai kurie skatino jį eiti gydytis sakydami, jog tas išgydymo pažadas nereiškia, kad jam nereikia daryti to, ką reikia daryti natūraliai. Bet jaunasis evangelistas atsisakė medicininės pagalbos ar dietos, ir vis tik po to daug kas liko sugluminti, kodėl gi jis mirė, jei Dievas sakė, kad jis išgydytas. Jis turėjo pradėti gydytis.

Kai tu pamatei skelbimą laikraštyje, galbūt Dievas tau apreiškė, kad tu turėsi x darbą, bet tu vis tiek ėjai į prisistatymo pokalbį – darei tai kas yra natūraliai teisinga ir leidai tam įvykti. Nebandei priversti tai įvykti ir nemąstei, kad jeigu Dievas pasakė, tai reiškia, kad tai magiškai atsiras.

Vedamas asmeninės paranašystės?

1 Timotiejui 1:18-19 Paulius jam sako: „Šį įsakymą perduodu tau, sūnau Timotiejau, pagal ankstesnes pranašystes apie tave, kad, jomis remdamasis, kovotum gerą kovą, turėdamas tikėjimą ir gerą sąžinę. Jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo...“

Atkreipkite dėmesį, kad Pauliaus instrukcijos apie tai kaip reikia elgtis su pranašyste sujungia dvasinius dalykus su sveika nuovoka. Kai Paulius pasakė: „kovok gerą kovą“, jis sakė tai daryti laikantis tikėjimo ir geros sąžinės.

Tikėjimas yra dvasinis, gera sąžinė yra natūrali. Duodamas mums pažadą Dievas reikalauja abiejų. Tai reiškia, kad norint išlaikyti švarią sąžinę reikia elgtis teisingai ir sąžiningai. Asmeniškai gautas Dievo žodis niekada nevers tavęs meluoti, pataikauti, vogti ar padėti į šalį tai, kas yra moralu.

2 Petro 1:4 sakoma: „Drauge Jis davė mums be galo didžius bei brangius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais, ištrūkę iš sugedimo, kuris sklinda pasaulyje geiduliais.“

Pažadus mes vertiname atsakytų maldų požiūriu. Ši eilutė sako, kad pažadus Dievas duoda su tikslu ugdyti mumyse dieviškąją prigimtį. Ir kai laikotės to pažado, kuo greičiau imsite bendradarbiauti su Juo, kad augtumėte kaip asmuo ir žmogus Kristuje, tuo geriau jūsų emocijoms ir dvasiai. Supraskite, kad pažadas duotas tam, kad jūs augtumėte Jame - charakterio statymui ir, kad augtų Dvasios vaisius.

Tikėjimas išlaikant švarią sąžine yra tiesioginis kelias, kad sulauktume Dievo žodžio išsipildymo. Priešingu atveju asmuo gali gyventi baimėje ir labai nutolti nuo galimybės augti, nes augimas ateina disciplinuojant mintis bei emocijas, net jeigu būtų sunku darant teisingus dalykus.

Daugelis pasitraukia nuo sunkumų galvodami, kad tai velnias, arba jie tiesiog nenori per tai eiti. Aš patyriau, kad sunkus sprendimas ir tai kas sunkiausia kūnui yra dalis „dieviškos prigimties“, kurią Jis nori mumyse užauginti. Kai augimą Jame vertinate labiau už visą kitą, Jį pažįstate geriau ir tampate nepajudinami, kaip Petras ir Paulius.

Apmąstykite Jo pažadus, ne tam, kad suprastumėte kaip tai gali įvykti ir tada mėgindami pritaikyti savo gyvenimą, kad padėtumėte Jam tai įvykdyti, bet mąstydami apie tuos dalykus širdyje ir darydami tai, kas teisinga, pasirinkdami augti dieviška prigimtimi ir leisdami Jam tai įvykdyti.

Kitą savaitę nauja tema. Iki tada, būkite palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Pranašystės Dvasia. 2 dalis (mergaitė, Žodis/Žodis)

John Fenn, 2015 m. gruodžio mėn. 26 d.,
www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Vakar Krisas kalbėjosi su parduotuvės darbuotoja, kuriai galėjo būti mažiausiai 50 metų. Kai mes mokėjome, Krisas įvairavęs (savo vežimėlį) į eilę jai pasakė: „Gerai mergaite, dabar mums reikia eiti, ačiū, pasimatysime vėliau, mergaite.“ Ji sukikeno ir pasakė: „Viso gero“. Mes patraukėme atgal prie automobilio važiuoti namo. Neprivažiavus mūsų namų, tiesiog už kampo yra ganykla, ten pievoje ganėsi būrelis karvių. Pamatęs jas Krisas pasakė: „Sveikos mergaitės, matau, kad valgote žolę?“

Tą patį žodį „mergaitė“, jis naudoja abiem atvejais – maždaug 50-ies metų moteriai parduotuvėje ir karvių bandai ganykloje. Nors žodžio „mergaitė“ tinkamiausias naudojimas būtų moteriškos lyties žmogaus vaikui apibūdinti. Bet toje situacijoje, mažų mažiausiai jo prote, tai buvo pakankamai tiksliai panaudota.

Panašiai yra suprantant Raštą ir pranašystę, taip vadinamas – „dvigubas nuorodų dėsnis“. Tai yra, kad pranašystė ar eilutė turi vienokią reikšmę originaliems klausytojams arba skaitytojams ir tas pats žodis, vėliau gali būti Viešpaties panaudotas kažkam kitam, su visiškai kita reikšme – nors, kai tos eilutės žodžiais Jis kalba mums, tai nepanaikina jos pirmosios reikšmės, greičiau tai sutinka su pirmąja reikšme, ar net statoma ant jos.

Paulius ir Barnabas bei Jėzus

Apaštalų darbų 13: 44-48 pasakyta, kad beveik visas Antiochijos miestas susirinko pasiklausyti Pauliaus kalbos apie išgelbėjimą per Kristų, o žydai užsidegė pavydu. Po to, kai jie sukėlė minią, Paulius padarė išvadą, kad jeigu jie laiko save nevertais amžino gyvenimo, tuomet jis pasuks pas pagonis:

„Nes taip mums liepė Viešpats: ‚Paskyriau Tave, kad būtum šviesa pagonims, kad būtumei išgelbėjimu iki pat žemės pakraščių‘. Tai girdėdami, pagonys džiaugėsi ...“

Rašto vieta kurią iškėlė Viešpats Pauliui, buvo tiesioginė Izaijo pranašystės apie Jėzų citata (Iz 49:6). Taip pat buvo sakoma ir apie kūdikį Jėzų, Luko 2:32. Abiem atvejais nuoroda į Viešpatį, ne į Paulių. Nors Viešpats paėmė šią vietą apie Save ir tai pritaikė Pauliui ir Barnabui.

Atkreipkite dėmesį, kad Paulius ir Barnabas ne patys prisitaikė tą eilutę sau, bet tai padarė Viešpats.

„Atsiversk Jono 14:27“

Kai buvau paauglys kovojantis su nesaugumo, nevertumo ir nepilnavertiškumo jausmais, netikėjau, kad mano pastangos tarnauti Viešpačiui, bus Jam priimtinos. Netikėjau, kad Jam manęs reikės. Tuomet, garbinimo metu, pirmą kartą išgirdau Viešpaties Jėzaus balsą. Jis pasakė: „Aš myliu tave, Džonai.“ Aš buvau taip sukrėstas, kad nedelsdamas atsakiau: „Aš, aš... taip pat Tave myliu, Viešpatie.“ Į tai Jis atsakė: „Atsiversk Jono 14:27“. „Dabar Viešpatie?“. „Taip, dabar“. Taip aš ir padariau: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Te nebūgštauja jūsų širdys ir te neišsigąsta.“

Tai skaitydamas žinojau, kad Jis priima mano gyvenimą ant tarnavimo Jam altoriaus. Atkreipkite dėmesį, kad originale ši eilutė apie tai, kaip Jis kalbėjo mokiniams duodamas jiems ramybę. Tada, maždaug po 1944 metų, Jis iškėlė ir pritaikė ją man. Aš jos nepasirinkau, Jis pasirinko.

Bendra tėkmė

Mums visiems yra buvę, kai skaitant Bibliją išryškėja kuri nors eilutė. Arba kažkas pranašavo mums asmeniškai, arba Viešpats atgaivino, apreiškė ar sujaudino mus kažkuria eilute, kuri tiko mums ar mūsų situacijai. Kartais tai nėra skyrius ar eilutė, bet tiesioginis pažadas duotas mus apreiškimu, kaip pavyzdžiui: „Tavo mama ‚atgims‘ prieš mirtį.“ Kartais Jis gali netgi atgaivinti kažkieno mums pasakytus žodžius, asmens, kuris net nesuvokė, kad Dievas jį naudoja, bet mes žinome, kad tai, ką jis pasakė mums, buvo iš Jo.

Mums taip pat gali tikti Timotiejaus atvejis, kuriam buvo pasakyta gyventi „...pagal paranašystes, kurios buvo tau anksčiau pasakytos.“ (1 Tim 1:18). Mes nežinome, ar tos pranašystės jaunajam Timotiejui turėjo savyje skyrių ir eilutę, bet Pauliaus jos buvo pripažintos kaip tikros ir tikslios, su nurodymu atsiminti ir gyventi pagal jas. Atkreipkite dėmesį, Timotiejus nesukūrė pranašystės, kažkas kitas turėjo jam žodį.

Laikantis Žodžio

Pažiūrėkime į pavyzdį Biblijoje, kažkam Viešpats išrenka eilutę ir sako: „tai tau“. Jie to nepadarė, Viešpats išrinko tai.

Tačiau šiandienos bendroji praktika yra tokia – kai mes patenkame į krizę, tuomet skaitome Bibliją arba Rašto vietų sąrašą, naršome puslapius, arba skaitome „pažadus“, randame eilutę, meldžiamės pagal ją ir skelbiame Dievui, kad jos laikomės.

Tačiau Biblijoje nėra tokios praktikos. Kai nusiviliame, stebimės kodėl. Visus dalykus darėme teisingai, argi ne? Suradome eilutę kurios laikėmės, išpažinome ją, meldėmės pagal ją, laukėme... patikrink, patikrink, patikrink. Negi kažkas buvo ne taip? Arba, jei gavome atsakymą, manėme, kad tai įvyko dėl rašytinio Žodžio ir kad laikėmės jo. Tačiau faktiškai, negalime pridėti nei colio, nei centimetro prie savo ūgio – daug dalykų Dievas daro dėl Savo gailestingumo ir iš Savo malonės. Mes klaidingai manome, esą veikia mūsų formulės.

Matote, mes turime eiti kartu su Juo ir leisti Jam duoti mums Žodį, tada mes laikomės. Krikščionybė – tai Jo pažinimas, ne formulės, ritualai arba „pavyzdžiai“, kuriais sekant pasiekiami norimi rezultatai. Mes turime pažinti Dievą ir vaikščioti su Juo.

Tiek daug žmonių mūsų kartoje žino kas parašyta, bet nepažįsta Tikrojo Žodžio (todėl jų krikščioniškas gyvenimas tuščias ir dažnai kūniškas). Mes negalime „laikytis“ rašytinio Žodžio, kol visų pirma negauname tos eilutės iš Tikrojo Žodžio. Mums reikia Jį pažinti. Ne tik tikėti Jį. Ne tik melstis Jam. Ne tik giedoti giesmes apie Jį. Mums reikia pažinti Gyvąjį Žodį, iš kurio kyla rašytinis Žodis.

Hebrajams 4:12-13 – Žodis ir Žodis

„Dievo Žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus. Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą.“

Kai apie tai mokoma, dauguma pamokslininkų naudoja 12 eilutę, kongregacijai pasakyti, kad jiems, kiekvieną dieną reikia skaityti Žodį. Jie retai skaito 13 eilutę, kuri atskleidžia, kad čia kalbama apie Žodžio asmenį – Viešpatį Jėzų. Būtent Jis atskiria sielą nuo dvasios ir teisia mintis bei širdies sumanymus.

Pamąstyk apie tai šitaip

Jėzus yra Žodis ir rašytinis Žodis į spausdintą puslapį išplaukia iš Jo, todėl Jis gali išrinkti eilutę ir pritaikyti ją bet kam, kuriam Jis mano ją tinkant. Bet jeigu mes, pagal savo situaciją, išsirenkam ir išimam eilutę iš spausdinto Žodžio, pirmiau jo negavę iš Gyvojo Žodžio, mes rizikuojame negauti to, ką Viešpats mums turi, nes mes veikiame kūniškai.

Gera naujiena mums, kad kai autorius sako, kad Gyvasis Žodis atskiria sielą nuo dvasios ir teisia mintis bei širdies sumanymus ir, kad visi tie dalykai atidengti ir nuogi prieš Jį, su kuriuo mes bendradarbiaujame – jis tęsia toliau: „Taigi, turėdami didį vyriausiąjį Kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, <...> drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu.“

Jis sako, kad Viešpats Jėzus žino ir teisia mintis bei sumanymus ir tada vis tiek pakviečia mus ateiti, kad gautume malonę ir pagalbą – oho, kokia meilė! Koks palengvėjimas Jo akivaizdoje, nes Jis pažįsta visą mūsų širdį, bet vis tiek myli ir netgi mus mėgsta.

Tik neužmirškite – leiskite Jam parinkti jums ir jūsų situacijai eilutę, arba jūs galite tapti kaip Krisas, pritaikantis tą patį žodį dviem situacijoms ir nei vienai teisingai.

Daugiau kitą savaitę.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Pranašystės Dvasia. 1 dalis, Dvasinės rūšys

John Fenn, 2015 m. gruodžio mėn. 19 d., 

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Vieną dieną, kai mano tėvai buvo išvykę į vakaronę, o auklė ruošė namų darbus, mano broliai ir aš nusprendėme iš paklodžių, antklodžių ir baldų svetainėje pastatyti didelę pilį. Iš keturių vaikų aš buvau vyriausias – man turėjo būti apie 8, broliukams – 6 ir 4, o mūsų mažajai sesutei 2 metukai.

Mano broliai ir aš susijaudinę kalbėjome apie tos pasakiškos pilies dizainą ir kiekvienas pridėdavome kažką, kas bus naudojama jos statybai. Svetainės sofa turėjo būti panaudota pagrindinei konstrukcijai, nes mes galėjome lengvai nutiesti paklodes nuo jos iki sienos, o ant sofos atkaltės užkelti eilę kėdžių. Mes greitai pridėjome kelias kėdes, stalų galus, iš mūsų lovų išimtas paklodes ir antklodes bei kibome į darbą.

Mūsų vaizduotėje pilis turėjo užpildyti visą kambarį ir beveik pasiekti lubas. Mes planavome apversti kėdes aukštyn kojomis ir užkelti vieną ant kitos, o tada pasodinti mūsų sesę viršūnėje, kaip mergelę bokšte. Kadangi jai buvo tik 2 metukai, ją mes vertinome panašiai kaip namų augintinį, nes ji šliaužiodavo aplink ir atrodė lyg guminė, taigi mes buvome tikri, kad jai nebus pavojaus būti pakeltai į tokį didelį aukštį.

Na ką gi, ji nebuvo tokia milžiniška ir didinga, kaip mes įsivaizdavome. Ach, kėdes vieną ant kitos mes sudėjome pakankamai aukštai, sesė mumis visiškai pasitikėjo ir leidosi užkeliama ant viršaus, bet paskutinę sekundę aš pagalvojau, kad mes galime sužeisti mūsų sesę, taigi ėmiausi ją ginti.

Jos pasiuntimas į „požeminį kalėjimą“ tolimame paklodžių ir antklodės sujungimo kampe sumažino svetainėje pramogos ir pavojaus lygį. Kai tik mazgas nuslydo, nes kažkas per toli patraukė atlošą, kuris buvo mūsų pakeliamasis tiltas, visas statinys subliuško ir pavirto krūva paklodžių ir suverstų kėdžių.

Bet pastatyti pilį mums pavyko. Ji nebuvo tokia kokią ją matėme vaizduotėje, bet dvasioje – panaši, tikra reprezentacija kažko didingesnio. Mes buvome patenkinti tuo riterių nuotykiu.

Mozė ir palapinė dykumoje

Hebrajams 8:5 mums pasakyta, kad kai Mozė buvo ant kalno su Viešpačiu, jam buvo duotos instrukcijos statyti tabernakulį - kilnojamą palapinę, kurioje buvo talpinama Sandoros skrynia. Pasakyta, kad jam buvo liepta: „Žiūrėk, kad ji būtų padaryta pagal pavyzdį parodytą tau ant kalno.“

Ar galite įsivaizduoti, kokį darbą turėjo atlikti Mozė? Tėvo šlovėje jis buvo regėjęs tobulus dangiškus dalykus ir gavo nepavydėtiną užduotį – dangišką tobulumą paversti žemišku atitikmeniu. Gyvendamas dykumoje jis galėjo dirbti tik su medžiu, metalais, audiniais ir gyvulių odomis, kaip statybine medžiaga!

Geriausia, ką šioje situacijoje jis galėjo padaryti – tai pastatyti palapinę, širdyje laikydamas to, ką regėjo Dvasioje.

Kai iš Viešpaties gauname žodį apie mūsų gyvenimą, mums, kaip ir Mozei, Jis rodo dangiškąjį variantą – išbaigtą atvejį. Mes, kaip vaikai statę pilį iš paklodžių, tai laikome savo prote ir labai dažnai laukiame, kada tas dangiškas dalykas tiksliai išsipildys mūsų gyvenime. Dažniausiai nusiviliame ir stebimės, ką esame padarę ne taip, kad pilnatvė neįvyko, kaip mes esame matėme.

Nors mūsų pilis ir Mozės palapinė buvo tik grubi reprezentacija tikrosios tiesos, kuri buvo numatyta, abi buvo ištikimos tam, kas buvo laikoma širdyje ir vaizduotėje. Dažnai, kai girdime Viešpaties žodį tautai, regionui, šeimoms ar mums patiems, Dvasioje matome išbaigtą viziją, bet realybėje tai gali būti (tik) esminė dangiško paveikslo tiesa.

Kai kurie tikri gyvenimo pavyzdžiai

Ponia iš mūsų surinkimo labai prašė aplankyti jos mirštančią motiną, kad nuvykęs pasimelsčiau už ją. Ši ponia buvo labai nuliūdusi, nes prieš tai Viešpats jai pasakė, kad jos mama bus išgelbėta ir paklius į dangų. Visą laiką, tą Žodį ji interpretavo taip, kad jos mama paliks savo surinkimą (bažnyčią) ir pradės lankyti stiprų, Biblija tikintį surinkimą. Vylėsi, kad kai jos mama gilinsis ir augs Žodyje bei Dvasioje, jos bus tikros seserys Kristuje. Bet dabar mama merdėjo ir buvo aišku, kad tas žodis, kurį ji įsivaizdavo įvyksiant, neišsipildys.

Ji nesuprato, kaip gi galėjo taip neteisingai išgirsti (ji taip galvojo), tačiau faktiškai, pagrindinė Žodžio tiesa įvyko. Jos mama tikrai meldėsi su mumis ir Viešpaties buvimas pripildė kambarį, o po 5 dienų, didesnę laiko dalį kalbėjusi su savo dukra apie Viešpatį, ji mirė. Viešpats buvo maloningas, leido dukrai mokyti savo mamą apie teisumą ir naują gimimą, o prieš pat mirtį ji buvo pakrikštyta Šventąja Dvasia. Esminė pranašystės tiesa išsipildė, bet ne tas įsivaizdavimas, kurį savo galvoje turėjo duktė, kad mama tikės būtent taip kai ji manė.

Benamis žmogus

Vienas vyras norėjo pakalbėti su manimi. Jis pyko ant Dievo. Jam patiko pasakoti žmonėms apie Jėzų ir tai daryti jis norėjo kaip pilno laiko tarnautojas. Jis man papasakojo, kaip prieš eilę metų, Viešpats kalbėjo jam ir pašaukė jį būti evangelistu. Dėl to jis paliko gerai apmokamą darbą, bandė pamokslauti surinkimuose, bet jam nepavyko. Kai jis nutarė nebedirbti jį paliko žmona ir dabar jis gyveno benamiams skirto tarnavimo patalpoje.

Išgirdęs Žodį apie pašaukimą būti evangelistu, jis pridėjo savo patikslinimą apie tai, ką tai turėtų reikšti ir savo širdies viziją – pilno laiko taravimas, kalbėjimas didelėms minios ir per TV, ir visa kita kas susiję su tuo. Bet kai aš paklausiau, kaip jis laimi Viešpačiui žmones, jis man pasakojo istoriją po istorijos, kaip žmonės išsigelbėdavo, išgydavo, kaip būdavo pakeičiami jų gyvenimai. Būtent tai jam teikė pilnatvę. Kad vykdoma funkcija, kuriai jis buvo pašauktas, jam teikia pilnatvę, yra esminė tiesa, bet tai buvo tik šešėlis to, ką jis manė darysiąs. Jo laimei, po mūsų pokalbio jis suvokė tai ir galėjo pertvarkyti savo gyvenimą.

Daugelis žmonių liko sumišę, po to kai jie matė tikrą regėjimą Dvasioje, to ką Viešpats turėjo jiems numatęs, ar buvo gavę asmeninę pranašystę, bet gyvenimo eigoje jiems įvyko visokių dalykų. Jis mums parodo tai kas užbaigta – subrendusį dalyką, kaip tai atrodo Dvasioje. Mūsų darbas nėra pridėti kultūrines ar religines idėjas bei paversti tai moderniu gyvenimu.

Mozė matė tobulumą, bet galėjo sukurti tik grubią kopiją, nors tam laikui, toje vietoje, būtent to Viešpats ir norėjo. Tai buvo geriausia, ką Mozė toje situacijoje galėjo padaryti.

Elijas?

Mato 11:14, Jėzus apie Joną Krikštytoją pasakė: „Jei tu priimsi, tai jis ir yra Elijas, kuris turi ateiti (prieš Viešpatį).“ Jonas nebuvo Elijas, bet jo tarnavimas turėjo pagrindinius Elijo tarnavimo elementus – jis kvietė žmones atgailauti ir paruošti širdis Viešpačiui. Elijas iš tiesų buvo toks asmuo, o Jonas buvo grubus atstovas, bet turėjo visus Elijo tarnavimo elementus.

Jėzus pasakė: „...jeigu jūs priimsite, tai“ - reiškia grubaus Tiesos pristatymo priėmimą, kai suprantantis asmuo žiūri į širdies patyrimą praeityje ir į esminę tiesą.

Į ką žiūrėti

Prisimink kažką, ką tau Viešpats pasakė apie tave ir tavo mylimuosius. Pažiūrėk į esminę tiesą, ir tada numesk viską, ką tu pridėjai, kaip tai turi įvykti. Žiūrėk, į tai, kas jau įvyko, kas išsipildė, tai esminė tiesa. Kaip Mozė, galbūt tu arba jie matė dangišką regėjimą ir laikė savo širdyje, bet tu ėjai per dykumą ir padarei viską, ką galėjai geriausia savo situacijoje. Ir kaip Mozės atveju, Viešpats žino ir priima tai.

Izraelis tikėjo, kad prieš Viešpaties pasirodymą ateis Elijas. Savo prote jie turėjo paveikslą kaip tai turėtų būti, bet Jonas Krikštytojas šito paveikslo neatitiko. Vis tik kai kurie dalykai, kuriais jie tikėjo, patvirtino Viešpaties teiginį, kad jis yra Elijas kuris turi ateiti. Jie nujautė esminius bendrus elementus – kvietimą atgailai ir tai, kad jam lemta mažėti, o Kristui augti.

Nepriklausomai nuo to ką Viešpats tau pasakė, žiūrėk esminės tiesos, kuri išsipildė. Galbūt tavo gyvenimas buvo panašus į medžiaginę mano vaikystės pilį, bet savo širdyje tu laikei tikrą pavyzdį, todėl tu esi kaip Mozė, kuris padarė ką galėjo geriausio ir tai buvo priimta. Turiu vilties, kad tau tai bus svarbu...

Daugiau kitą savaitę. Būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

CWOWI Naujienlaiškis. Gruodis 2015. Teisėjas

John Fenn, 2015 m. gruodžio mėn. 15 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki visi,

Kai aš susirašinėju elektroniniu paštu arba kalbu su žmonėmis iš viso pasaulio ir girdžiu apie jų sunkumus bei poreikius, vienas dalykas iškyla virš visų kitų – Jo buvimas, dominuojantis virš kiekvienos situacijos, kiekvienos aplinkybės, kiekvienos širdies.

Jis ne visuomet išgydo iš karto, bet Jo buvimas visuomet šalia. Jis ne visuomet atsako į kiekvieną poreikį tą pačią dieną, bet Jo buvimas yra šalia visą laiką. Jis neatsako į kiekvieną mūsų maldą, taip, kaip mes to norėtume, ir kartais tam tikri dalykai yra atidedami specialiai, bet Jo buvimas visuomet yra su mumis.

Aš mačiau, jog nugalėtojas, sėkmingas mokinys yra tas, kuris išlieka susitelkęs arba greitai sugrįžta prie supratimo apie Kristų jame, ir jis išmoko jausti tą Buvimą savo viduje ir leisti jam valdyti kiekvieną mintį.

Arbitras / teisėjas

Kolosiečiams 3:15 sakoma: „Jūsų širdyse teviešpatauja Dievo ramybė, nes kaip vieno kūno nariai, jūs buvote pašaukti ramybei. Ir būkite dėkingi.” (KJV)

Man taip pat patinka išplėsta versija (Amplified version), kurioje graikų kalba išversta labiau šiuolaikišku būdu:

„Tegul Kristaus ramybė (vidinė ramuma to, kuris vaikšto kasdien su Juo) būna kontroliuojančiu faktoriumi jūsų širdyse (nusprendžiantis ir sureguliuojantis iškylančius klausimus). Šiai ramybei iš tiesų jūs buvote pašaukti kaip vieno (tikinčiųjų) kūno nariai. Ir visada būkite dėkingi Dievui.

Graikiškas žodis „brabeuo” naudojamas žodžiui „valdyti”, KJV reiškia „arbitrą” arba „teisėją” ir „spręsti”, ir štai kodėl mums sakoma leisti Dievo ramybei valdyti ar „būti kontroliuojančiu faktoriumi” arba „nuspręsti ir sureguliuoti iškylančius klausimus”. Ramybė turi būti teisėju/arbitru mūsų širdyse ir ta ramybė išsprendžia visus klausimus.

Pirmiausias ir pagrindinis jūsų gyvenimo pašaukimas yra ramybė

Žmonės kalba apie jų pašaukimą gyvenime – „aš esu pašauktas būti pastoriumi” arba „aš esu pašaukta būti žmona ir mama”. Bet ši eilutė sako, jog mes esame pašaukti ramybei. Mes esame pašaukti ramybei.

Išmokite tai, kaip padaryti, kad ramybė valdytų jūsų mintis ir emocijas. Tai bandymai ir klaidos. Tai procesas, mokant savo jausmus ir emocijas nusiraminti ir sąmoningai mąstyti apie didelį paveikslą, jog Tėvas turi tobulą Savo buvimo įrašą tavo gyvenime, ir kad Jis su tavimi per tai praeis. Jis niekuomet nesako, jog perkels tave iš mirties šešėlio slėnio, sakoma, jog Jis yra su tavimi tame slėnyje, tau ir Jam kartu einant per jį.

Leisk ramybei išspręsti klausimus. Išmok apmąstyti, mąstyti apie didesnę perspektyvą, jog tu iš tiesų pereisi per tai ir absoliučiai blogiausias dalykas, kuris tau gali nutikti šiame gyvenime, yra tai, jog tu būsi su Jėzumi! Paulius sakė, jog tai yra „didelis laimėjimas”. Taigi, jei blogiausias dalykas, kuris tau gali nutikti yra „didelis laimėjimas”, tuomet visą kitą tevaldo ramybė.

Prisimink „ankstesnes dienas” ir tai kaip Jis išgelbėjo tave iš vieno ar kito dalyko, ir leisk tam užtikrintumui pakilti į tavo mintis iš tavo dvasios bei patalpinti jį tuo pačiu metu ir toj pačioj vietoj. Nesiginčyk su ramybe!

Ugdyk save, kad nebūtų „Bet... Tėve, ar Tu supranti, jei mes neturėsime...”. Jis žino tai, kitokiu atveju Jis nebūtų davęs Savo ramybės. Negali būti jokių „O ne, jei tai nebus apmokėta tada, aš nežinau, ką aš darysiu” – sustok, leisk ramybei pripildyti tavo protą bei sustabdyk visus klausimus ir nuramink visas problemas. Ramybė yra įrodymas ir liudijimas iš dangaus, jog Jis valdo situaciją.

Tai nereiškia, jog mes neturime daryti to, kas yra natūraliai teisinga. Dievas gali pasakyti: „Tu esi išgydytas”, bet tai nereiškia, jog tu nedarai to, ką natūraliai gali padaryti – priimti vaistus, terapiją ar pan. Jis gali tau suteikti ramybę, jog sąskaita yra apmokėta, bet tai nereiškia, jog tu nesikalbėsi su tuo, kam tu esi įsiskolinęs, kad susitartum.

Ką aš sakau yra tai, jog bet kur, kur yra emocijų, minčių, impulsų ar poreikių konfliktas, Dievo ramybė turi išeiti į priekį ir nuspręsti kas laimės, kaip yra teisinga mąstyti ir jausti.

Konferencija Olandijoje įvyks balandžio 21-24 dienomis

Šiais metais mes pridėsime vieną dieną – ketvirtadienį skirsime seminarams, kuriuose bus siūlomos praktiškos ir atkartojamos idėjos, kaip pradėti ir palaikyti sveikas šeima pagrįstas bažnyčias, besirenkančias namuose. Tai bus ypatingai gerai tiems, kurie atkeliaus iš toli ir galės praleisti daugiau laiko vieni su kitais. Praeitais metais man rodos mes turėjome atstovų iš 14 ar 15 tautų, taigi papildoma diena bus laukiama.

Konferencija yra atvira visiems, kurie yra CWOWI namų bažnyčios dalimi, ir tiems, kas yra susidomėję pradėti namų bažnyčią ir nori būti susiję su kitais šiame tinkle. Be seminarų, Jis visuomet mus veda į nuostabų, Dvasios pripildytą garbinimą, įvairų mokymą ir kai mes visi kartu valgome maistą, būna puikus metas pamatyti senus draugus bei susirasti naujų pažinčių.

Asmeninės naujienos

Aš nesupratau, koks aš buvau pavargęs ir „perdegęs” po visų kelionių, apsilankymų ir tokių metų, kol prieš šventes nesustojau keliauti. Mus taip pat pribloškė keletos tūkstančių dolerių sąskaitos praeitą mėnesį, porą savaičių prieš padėkos dieną, iš kurių mes vis dar kapstomės. Mus užklupo visiškai netikėtai, nes jos visos atėjo vienu metu, iš įvairių šaltinių, pradedant nuo susijusių su mašina iki rekonstrukcinių medžiagų, kurias mes manėme, jog jau esame apmokėję, ar už paslaugas kai kuriems darbininkams, už kurių x darbus mes manėm, jog esam atsiskaitę, bet jie to nebuvo supratę, bei mokesčiai ir, ir, ir... mes jau dalinai atsikasėm iš to, bet dar laukia ilgas kelias.

Aš prašau, kad jūs prisimintumėte mus savo paaukojimuose ir kad duotumėte truputėlį daugiau, jei galite. Tai būtų didžiulis palaiminimas. Aš labai santūrus, kai kalba užeina apie finansus, ir kaip mano rašomos Savaitės Mintys, esu pakankamai permatomas, todėl tiesiog rašau tai, kur mes esame. Atsiliekame su sąskaitomis, bet jaučiame Jo ramybę ir buvimą bei leidžiame tam būti teisėju. Kartais mes girdime iš žmonių, jog jie norėtų duoti, bet negali dėl vienokios ar kitokios priežasties ir mes tikrai suprantame. Dažnai jie mano, jog negali duoti dešimtinės ar didelės dalies, nesuvokdami, jog net ir maža dalis tikrai padeda.

Mes turime keletą žmonių, kurie ištikimai aukoja $5 ar $10 per mėnesį, ir jų ištikimybė reiškia labai daug, nes ji yra patikima ir jie supranta, jog davimas yra gyvenimo būdas ir buvimo Jėzaus mokiniu dalis.

Bet su mumis viskas yra gerai. Krisui gerai sekasi, jo 36 gimtadienis bus gruodžio 23 dieną. Sunku patikėti, kad prieš 36 metus, 2 dienas prieš Kalėdas, galėtų nutikti kažkas, kas pakeis mūsų gyvenimus. Daktaras buvo namuose, laukdamas savo sūnaus grįžtant Kalėdoms ir nors 14 val. Krisas pateko į vaisiaus komplikacijas, gydytojas nusprendė neatvykti į ligoninę iki 19:25. Kai jis pamatė situaciją, nors ir buvo perspėtas telefonu popietę, jis įsakė skubų cezario pjūvį. Bet ligoninė negalėjo surasti (reikiamo) dalyvaujančio pediatro daugiau nei valandą. Pagaliau, Krisas gimė 20:50 su apsisukusia virkštele apie jo kaklą, sustabdžiusia deguonies patekimą. Tačiau, mes esame dėkingi. Jis kartu ir našta, ir palaiminimas. Jis priverčia mus juoktis savo puikiu humoro jausmu ir „niekada nesutikusio nepažįstamojo” perspektyva. Sako, jog protiškai jis yra maždaug 4 metų, bet kai kuriose srityse jis yra beveik normalus tame, ką jis supranta.

Daug metų Krisas (Chris) girdėjo žodį „Kalėdos” (Christmas) ir manė, jog Kalėdos yra apie Krisą. Senelis, rogės, eglutė, šeimos susirinkimas – Kalėdos ir Krisas – viskas, ką jis girdėjo, buvo „Krisas”. Praėjo daug metų, kol jame nusėdo supratimas, jog mes švenčiame Jėzaus gimimą IR Kriso gimimą, haha. Bet kuomet jis pamato kalėdines dekoracijas parduotuvėse, jis žino, jog jo didžioji diena yra arti. Šiais metais (deja) kalėdiniai pasipuošimai prasidėjo jau spalį. Taigi mes laukiame kelių puikių šventinių dienų ir meldžiamės, kad jūs turėtumėte Buvimu pripildytą Jėzaus gimimo šventimą ir saugius bei laimingus Naujuosius metus.

Ačiū, už tai, kad esate mūsų gyvenimuose,

Džonas, Barbara ir Krisas!

www.supernaturalhousechurch.org

Kada gimė Jėzus?

John Fenn, 2015 m. gruodžio mėn. 12 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Tai greičiau pramoga ar pagalba, nei gelmė ar svarus mokymas, bet aš tikiuosi, kad tai bus įdomu. Jūs be abejonės girdėjote, kad Jėzus iš tikrųjų nėra gimęs gruodžio 25 dieną, kuomet dauguma Vakarų krikščionių švenčia Jo gimtadienį (Rytų ortodoksai pagal Julijaus kalendorių švenčia sausio 6 ar 7 dieną).

Žinoma nėra jokių I amžiaus dokumentų rodančių, kad tikintieji būtų šventę Jo gimimą, to nėra ir Naujojo Testamento laiškuose. Taigi šis dalykas priklauso nuo mūsų pasirinkimo ir nėra skirtas tam, kad kažkas piktai dėl to ginčytųsi. Yra daug nuomonių, ir aš pateiksiu savąją.

Paeiliui išvardinsiu Mato 1-2 bei Luko 1-2 skyriuose aprašytus įvykius, o tada nustatysiu, kada gi galėjo gimti Jėzus. Pateiksiu skyrių ir eilutę, kartu istorinę bei kultūrinę informaciją.

Įvykių seka:

1)          Gabrielius pasirodo Zacharijui, Jono Krikštytojo tėvui ir paskelbia, kad jis turės sūnų ir jo vardas bus Jonas.

2)          Šeštajame Zacharijo žmonos Elžbietos nėštumo mėnesyje Gabrielius aplanko Mariją, ji pradeda lauktis Jėzaus.

3)          Šeima keliauja į Betliejų, apsistoja tvartelyje, ten gimsta Jėzus.

4)          Piemenys atvyksta į tvartelį pagarbinti Jėzaus.

5)          Marija ir Juozapas persikelia į namą mieste.

6)          Pasibaigus Marijos apsivalymo dienoms, jie nuneša 40 dienų amžiaus Jėzų į šventyklą, po to grįžta į Betliejų.

7)          Išminčiai ateina pas Erodą paklausti apie naują karalių ir jiems liepiama suradus jį grįžti pas Erodą su naujienomis.

8)          Išminčiai mato žvaigždę virš Betliejaus ir randa šeimos namą.

9)          Dievas įspėja išminčius nesakyti Erodui, kad jie rado karalių. Namo jie grįžta kitu keliu.

10)       Juozapas įspėjamas vykti į Egiptą, nes Erodas bandys nužudyti Jėzų.

11)       Nieko nesužinojęs iš išminčių, Erodas Betliejuje išžudo panašaus amžiaus vaikus.

12)       Erodas miršta rugsėjo mėnesį, 4 metais prieš mūsų erą

13)       Po Erodo mirties šeima grįžta ir apsigyvena Nazarete.

1)        Pradinis taškas – Jono Krikštytojo tėtis.

Nors jis dažnai nepastebimas, mūsų laimei, Lukas suteikia pradžios tašką. Luko 1:5 mums sakoma, kad Jono Krikštytojo tėvas buvo kunigas Abijos skyriuje. Kartą, tarnaujant kaip kunigui, jam pasirodė Gabrielius* ir pasakė, kad jis susilauks sūnaus ir pavadins jį Jonu. (Luko 1:8-23)*

1 Kronikų 24:1-19 aprašytas kunigų tarnavimų eiliškumo sąrašas. Abijos skyrius yra 8-tas eilėje (10 eil.). Dovydas nustatė, kad 1-as skyrius tarnaus pirmąją, pavasarį prasidedančio švento kalendoriaus savaitę. Antrasis skyrius tarnus antrąją savaitę ir taip kas savaitę visi 24 skyriai. Po to jie pradėdavo iš naujo nuo 1 iki 24, taigi 8-tojo skyriaus tarnavimas buvo vėlyvą lapkritį. Taipogi mes žinome, kad visi 24 skyriai tarnavo trijose privalomose šventėse: Paschos, Sekminių ir Palapinių šventėje, taip užpildydami metus.* (Pakartoto Įstatymo 16:16)

Diskusijos sumetimais aš kalbu apie antrąjį jų savaitės tarnavimą, turiu omenyje tai, kad Zacharijas tą kartą turėjo tarnauti vėlyvą lapkritį. Pabaigoje aš paaiškinsiu, kodėl pasirinkau rudens, o ne pavasario tarnavimą.

2)    Elžbietos nėštumas

Prieš Elžbietai pastojant, kai Zacharijas grįžo namo po savaitės tarnavimo, galėjo būti vėlyvas lapkritis arba ankstyvas gruodis. Luko 1:26-33 apie Jono motiną Elžbietą sako: „Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą Nazaretą pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija…“

Taigi jeigu Elžbieta pastojo vėlyvą lapkritį arba ankstyvą gruodį, o šeštame jos nėštumo mėnesyje Gabrielius buvo pasiųstas pas Mariją, tuomet tai galėjo būti maždaug birželio vidurys, kai Gabrielius jai pasakė, kad ji pagimdys Jėzų. Jei ji greitai pastojo ir kūdikį nešiojo 9 mėnesius, tai Jėzus galėjo gimti anksčiausiai kovo viduryje, nes nėštumas paprastai tęsiasi apie 9 mėnesius (maždaug 40 savaičių).

3-4) Šeima apsistoja avidėje, gimsta Jėzus, pas naują karalių ateina piemenys

Luko 2:7-8 mums sakoma, kad ganydami avis piemenys buvo laukuose. Laukuose aplink Betliejų jie būdavo tik pavasarį ir rudenį. Prieš iškeliaujant į aukštumas vasaros sezonui, pavasarį jie nuganydavo pavasarinius augalus, o rudenį po derliaus, prieš prasidedant žiemai, nuganydavo paskutinius augalus. Taigi laiko ribos atitinka. Luko 2:16 teigiama, kad kūdikį piemenys rado gulintį ėdžiose – skirtose gyvūnų ėdalui.

5-6) Jie persikelia į namą Betliejuje, nuneša Jėzų į šventyklą

Luko 2:22 parašyta: „Kai baigėsi jos apsivalymo dienos nurodytos pagal Mozės įstatymą, jie nuėjo į šventyklą...“ Sutinkamai su apsivalymo įstatymu, šis veiksmas vykdavo, kai vyriškos lyties kūdikiams sueidavo 40 dienų (apie 6 savaites). Tai galėjo būti vėlyvas balandis arba ankstyva gegužė. (Kunigų 12:1-4)

Aišku, kad prieš pašventimą išminčiai dar nebuvo atvykę į Jeruzalę, nei Erodas, nei kunigai dar nežinojo apie Jėzaus gimimą. Mato 2:3 sakoma, kad kai jie atėjo pas Erodą ir paklausė jo, kur yra naujas žydų karalius, jis labai nusiminė ir „visi Jeruzalėje su juo.“ Aišku, kad tuomet kai šeima atėjo į šventyklą jie dar nebijojo dėl savo gyvybės. Taip pat atkreipkite dėmesį, kad Simeonas, o po to ir Ana, laisvai pranašavo apie Jį, nebijodami Erodo. Taigi išminčiai atėjo po pašventimo šventykloje, po to, kai Jam sukako 40 dienų.

Aš matau didelę Tėvo malonę, kad Jis parūpino laiką Marijai sustiprėti, o kūdikiui šiek tiek paaugti, prieš tai, kai jie turėjo bėgti gelbėdami savo gyvybes.

7-9) Išminčiai atvyksta praėjus šiek tiek laiko po pašventimo šventykloje ir klausia Erodo, kur yra gimęs naujasis Karalius? Erodas jiems įsako rasti Jį ir grįžus papasakoti jam apie tai.

Mato 2:1-2, 3-11 sako, kad išminčiai atvyko po to, kai jau buvo gimęs Jėzus. Erodas ir Jeruzalė buvo susirūpinę, kad gimė naujasis Karalius. Jis siunčia juos surasti ir po to pranešti jam apie tai.

11 eilutė: „Ir kai jie įėjo į namus, pamatė mažą vaiką su motina Marija, parpuolė ant žemės ir pagarbino Jį.“ 12 eilutė mums sako, kad jie sapne buvo įspėti negrįžti pas Erodą, todėl namo išėjo kitu keliu.

10-11) Nieko negirdėdamas apie išminčius Erodas nusprendžia išžudyti vaikus, šeima pabėga

Mato 2:16 sako: „Erodas, pamatęs, kad yra išminčių apgautas (gr. apmulkintas) labai supyko... ir išžudė visus vaikus Betliejuje, kurie buvo 2 metų ir jaunesni.

Šiandien Vakaruose mes sakome, kad po to, kai vaikas pragyvena 1 metus, jis yra metų amžiaus. Bet rytiečiai, nuo Kinijos iki Izraelio, ką tik gimimusį kūdykį laiko 1 metų amžiaus. Taigi, kai Matas mums sako, kad nužudyti kūdikiai buvo jaunesni kaip 2 metų amžiaus, reiškia jis neieškojo paaugusių vaikų, jis nužudė kūdikius.

12-13) Erodas miršta rugsėjo mėnesį 4 metai prieš mūsų erą, šeima grįžta ir apsistoja Nazarete

Mato 2:19-23 mums sako, kad į Egiptą jie pabėgo praėjus šiek tiek laiko po to, kai išvyko išminčiai, bet prieš tai, kai Erodas įsakė nužudyti kūdikius. Ten jie išbuvo kol Erodas mirė, tada jie grįžo ir apsigyveno Nazarete.

Kelionė iš Betliejaus iki Egipto sienos buvo apie 200 mylių (322 km). Panašu, kad toje pavojingoje kelionėje jie turėjo prisijungti prie karavano. Tai nebuvo savaitgalio iškyla, o 200 mylių ėjimas ir jojimas, kuris galbūt užtruko apie dvi savaites, ir jie keliavo drauge su kūdikiu. Jie tikriausiai gyveno iš tų pinigų, kuriuos gavo pardavę išminčių atneštas dovanas. (Tai mano išmąstymai).

Žydų istorikas Juozapas, rašęs žydų tautos, romėnų valdžioje, istoriją, pasakoja, kad Erodas susirgo pavasarį, per mėnulio užtemimą, kuomet keli mėnesiai iki mirties, nusidėjo prieš kunigus. Užtemimas vyko kovo 13 dieną, 4 metai pr. Kr. e., o Erodas mirė rugsėjį.

Šeima grįžo į Izraelį greitai po Erodo mirties, gali būti, kad rudenį, 4 metai pr. Kr. e. (Mato 2:19-23)

Čia yra tas „jei“. Jei Gabrielių Zacharijas pamatė per pavasario tarnavimą, tai turėtų būti gegužės vidurys, tuomet reiškia, kad Jonas Krikštytojas turėjo būti pradėtas iki birželio. Tai reikštų, kad Gabrielius turėjo būti pasiųstas Marijai gruodį, t. y. 6-ajį Elžbietos nėštumo mėnesį. Tuomet Jėzus turėjo būti pradėtas gruodį arba sausį, o tai reiškia, kad Jis turėjo gimti rugpjūtį arba rugsėjį. Jei Erodas mirė rugsėjį, jie nebūtų galėję atnešti 40 dienų Jėzaus į šventyklą iki spalio, mėnesis po Erodo mirties. Štai kodėl aš siūlau, kad Jis galėjo gimti pavasarį.

Kaip ir sakiau, ankstyvoji bažnyčia nešventė Jėzaus gimimo, taigi nėra priežasties dėl to ginčytis. Manau vieną dieną apie tai mes galėsime paklausti Juozapo, Marijos, piemenų ir išminčių, ar net paties Viešpaties!

Kitą savaitę nauja tema, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu