Pranašystės Dvasia. 2 dalis (mergaitė, Žodis/Žodis)

John Fenn, 2015 m. gruodžio mėn. 26 d.,
www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Vakar Krisas kalbėjosi su parduotuvės darbuotoja, kuriai galėjo būti mažiausiai 50 metų. Kai mes mokėjome, Krisas įvairavęs (savo vežimėlį) į eilę jai pasakė: „Gerai mergaite, dabar mums reikia eiti, ačiū, pasimatysime vėliau, mergaite.“ Ji sukikeno ir pasakė: „Viso gero“. Mes patraukėme atgal prie automobilio važiuoti namo. Neprivažiavus mūsų namų, tiesiog už kampo yra ganykla, ten pievoje ganėsi būrelis karvių. Pamatęs jas Krisas pasakė: „Sveikos mergaitės, matau, kad valgote žolę?“

Tą patį žodį „mergaitė“, jis naudoja abiem atvejais – maždaug 50-ies metų moteriai parduotuvėje ir karvių bandai ganykloje. Nors žodžio „mergaitė“ tinkamiausias naudojimas būtų moteriškos lyties žmogaus vaikui apibūdinti. Bet toje situacijoje, mažų mažiausiai jo prote, tai buvo pakankamai tiksliai panaudota.

Panašiai yra suprantant Raštą ir pranašystę, taip vadinamas – „dvigubas nuorodų dėsnis“. Tai yra, kad pranašystė ar eilutė turi vienokią reikšmę originaliems klausytojams arba skaitytojams ir tas pats žodis, vėliau gali būti Viešpaties panaudotas kažkam kitam, su visiškai kita reikšme – nors, kai tos eilutės žodžiais Jis kalba mums, tai nepanaikina jos pirmosios reikšmės, greičiau tai sutinka su pirmąja reikšme, ar net statoma ant jos.

Paulius ir Barnabas bei Jėzus

Apaštalų darbų 13: 44-48 pasakyta, kad beveik visas Antiochijos miestas susirinko pasiklausyti Pauliaus kalbos apie išgelbėjimą per Kristų, o žydai užsidegė pavydu. Po to, kai jie sukėlė minią, Paulius padarė išvadą, kad jeigu jie laiko save nevertais amžino gyvenimo, tuomet jis pasuks pas pagonis:

„Nes taip mums liepė Viešpats: ‚Paskyriau Tave, kad būtum šviesa pagonims, kad būtumei išgelbėjimu iki pat žemės pakraščių‘. Tai girdėdami, pagonys džiaugėsi ...“

Rašto vieta kurią iškėlė Viešpats Pauliui, buvo tiesioginė Izaijo pranašystės apie Jėzų citata (Iz 49:6). Taip pat buvo sakoma ir apie kūdikį Jėzų, Luko 2:32. Abiem atvejais nuoroda į Viešpatį, ne į Paulių. Nors Viešpats paėmė šią vietą apie Save ir tai pritaikė Pauliui ir Barnabui.

Atkreipkite dėmesį, kad Paulius ir Barnabas ne patys prisitaikė tą eilutę sau, bet tai padarė Viešpats.

„Atsiversk Jono 14:27“

Kai buvau paauglys kovojantis su nesaugumo, nevertumo ir nepilnavertiškumo jausmais, netikėjau, kad mano pastangos tarnauti Viešpačiui, bus Jam priimtinos. Netikėjau, kad Jam manęs reikės. Tuomet, garbinimo metu, pirmą kartą išgirdau Viešpaties Jėzaus balsą. Jis pasakė: „Aš myliu tave, Džonai.“ Aš buvau taip sukrėstas, kad nedelsdamas atsakiau: „Aš, aš... taip pat Tave myliu, Viešpatie.“ Į tai Jis atsakė: „Atsiversk Jono 14:27“. „Dabar Viešpatie?“. „Taip, dabar“. Taip aš ir padariau: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Te nebūgštauja jūsų širdys ir te neišsigąsta.“

Tai skaitydamas žinojau, kad Jis priima mano gyvenimą ant tarnavimo Jam altoriaus. Atkreipkite dėmesį, kad originale ši eilutė apie tai, kaip Jis kalbėjo mokiniams duodamas jiems ramybę. Tada, maždaug po 1944 metų, Jis iškėlė ir pritaikė ją man. Aš jos nepasirinkau, Jis pasirinko.

Bendra tėkmė

Mums visiems yra buvę, kai skaitant Bibliją išryškėja kuri nors eilutė. Arba kažkas pranašavo mums asmeniškai, arba Viešpats atgaivino, apreiškė ar sujaudino mus kažkuria eilute, kuri tiko mums ar mūsų situacijai. Kartais tai nėra skyrius ar eilutė, bet tiesioginis pažadas duotas mus apreiškimu, kaip pavyzdžiui: „Tavo mama ‚atgims‘ prieš mirtį.“ Kartais Jis gali netgi atgaivinti kažkieno mums pasakytus žodžius, asmens, kuris net nesuvokė, kad Dievas jį naudoja, bet mes žinome, kad tai, ką jis pasakė mums, buvo iš Jo.

Mums taip pat gali tikti Timotiejaus atvejis, kuriam buvo pasakyta gyventi „...pagal paranašystes, kurios buvo tau anksčiau pasakytos.“ (1 Tim 1:18). Mes nežinome, ar tos pranašystės jaunajam Timotiejui turėjo savyje skyrių ir eilutę, bet Pauliaus jos buvo pripažintos kaip tikros ir tikslios, su nurodymu atsiminti ir gyventi pagal jas. Atkreipkite dėmesį, Timotiejus nesukūrė pranašystės, kažkas kitas turėjo jam žodį.

Laikantis Žodžio

Pažiūrėkime į pavyzdį Biblijoje, kažkam Viešpats išrenka eilutę ir sako: „tai tau“. Jie to nepadarė, Viešpats išrinko tai.

Tačiau šiandienos bendroji praktika yra tokia – kai mes patenkame į krizę, tuomet skaitome Bibliją arba Rašto vietų sąrašą, naršome puslapius, arba skaitome „pažadus“, randame eilutę, meldžiamės pagal ją ir skelbiame Dievui, kad jos laikomės.

Tačiau Biblijoje nėra tokios praktikos. Kai nusiviliame, stebimės kodėl. Visus dalykus darėme teisingai, argi ne? Suradome eilutę kurios laikėmės, išpažinome ją, meldėmės pagal ją, laukėme... patikrink, patikrink, patikrink. Negi kažkas buvo ne taip? Arba, jei gavome atsakymą, manėme, kad tai įvyko dėl rašytinio Žodžio ir kad laikėmės jo. Tačiau faktiškai, negalime pridėti nei colio, nei centimetro prie savo ūgio – daug dalykų Dievas daro dėl Savo gailestingumo ir iš Savo malonės. Mes klaidingai manome, esą veikia mūsų formulės.

Matote, mes turime eiti kartu su Juo ir leisti Jam duoti mums Žodį, tada mes laikomės. Krikščionybė – tai Jo pažinimas, ne formulės, ritualai arba „pavyzdžiai“, kuriais sekant pasiekiami norimi rezultatai. Mes turime pažinti Dievą ir vaikščioti su Juo.

Tiek daug žmonių mūsų kartoje žino kas parašyta, bet nepažįsta Tikrojo Žodžio (todėl jų krikščioniškas gyvenimas tuščias ir dažnai kūniškas). Mes negalime „laikytis“ rašytinio Žodžio, kol visų pirma negauname tos eilutės iš Tikrojo Žodžio. Mums reikia Jį pažinti. Ne tik tikėti Jį. Ne tik melstis Jam. Ne tik giedoti giesmes apie Jį. Mums reikia pažinti Gyvąjį Žodį, iš kurio kyla rašytinis Žodis.

Hebrajams 4:12-13 – Žodis ir Žodis

„Dievo Žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus. Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą.“

Kai apie tai mokoma, dauguma pamokslininkų naudoja 12 eilutę, kongregacijai pasakyti, kad jiems, kiekvieną dieną reikia skaityti Žodį. Jie retai skaito 13 eilutę, kuri atskleidžia, kad čia kalbama apie Žodžio asmenį – Viešpatį Jėzų. Būtent Jis atskiria sielą nuo dvasios ir teisia mintis bei širdies sumanymus.

Pamąstyk apie tai šitaip

Jėzus yra Žodis ir rašytinis Žodis į spausdintą puslapį išplaukia iš Jo, todėl Jis gali išrinkti eilutę ir pritaikyti ją bet kam, kuriam Jis mano ją tinkant. Bet jeigu mes, pagal savo situaciją, išsirenkam ir išimam eilutę iš spausdinto Žodžio, pirmiau jo negavę iš Gyvojo Žodžio, mes rizikuojame negauti to, ką Viešpats mums turi, nes mes veikiame kūniškai.

Gera naujiena mums, kad kai autorius sako, kad Gyvasis Žodis atskiria sielą nuo dvasios ir teisia mintis bei širdies sumanymus ir, kad visi tie dalykai atidengti ir nuogi prieš Jį, su kuriuo mes bendradarbiaujame – jis tęsia toliau: „Taigi, turėdami didį vyriausiąjį Kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, <...> drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu.“

Jis sako, kad Viešpats Jėzus žino ir teisia mintis bei sumanymus ir tada vis tiek pakviečia mus ateiti, kad gautume malonę ir pagalbą – oho, kokia meilė! Koks palengvėjimas Jo akivaizdoje, nes Jis pažįsta visą mūsų širdį, bet vis tiek myli ir netgi mus mėgsta.

Tik neužmirškite – leiskite Jam parinkti jums ir jūsų situacijai eilutę, arba jūs galite tapti kaip Krisas, pritaikantis tą patį žodį dviem situacijoms ir nei vienai teisingai.

Daugiau kitą savaitę.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu