Sveiki,
Vakar
Krisas kalbėjosi su parduotuvės darbuotoja, kuriai galėjo būti mažiausiai 50 metų.
Kai mes mokėjome, Krisas įvairavęs (savo vežimėlį) į eilę jai pasakė: „Gerai
mergaite, dabar mums reikia eiti, ačiū, pasimatysime vėliau, mergaite.“ Ji
sukikeno ir pasakė: „Viso gero“. Mes patraukėme atgal prie automobilio važiuoti
namo. Neprivažiavus mūsų namų, tiesiog už kampo yra ganykla, ten pievoje ganėsi
būrelis karvių. Pamatęs jas Krisas pasakė: „Sveikos mergaitės, matau, kad
valgote žolę?“
Tą
patį žodį „mergaitė“, jis naudoja abiem atvejais – maždaug 50-ies metų moteriai
parduotuvėje ir karvių bandai ganykloje. Nors žodžio „mergaitė“ tinkamiausias
naudojimas būtų moteriškos lyties žmogaus vaikui apibūdinti. Bet toje
situacijoje, mažų mažiausiai jo prote, tai buvo pakankamai tiksliai panaudota.
Panašiai
yra suprantant Raštą ir pranašystę, taip vadinamas – „dvigubas nuorodų dėsnis“.
Tai yra, kad pranašystė ar eilutė turi vienokią reikšmę originaliems
klausytojams arba skaitytojams ir tas pats žodis, vėliau gali būti Viešpaties panaudotas
kažkam kitam, su visiškai kita reikšme – nors, kai tos eilutės žodžiais Jis
kalba mums, tai nepanaikina jos pirmosios reikšmės, greičiau tai sutinka su pirmąja
reikšme, ar net statoma ant jos.
Paulius ir Barnabas
bei Jėzus
Apaštalų
darbų 13: 44-48 pasakyta, kad beveik visas Antiochijos miestas susirinko
pasiklausyti Pauliaus kalbos apie išgelbėjimą per Kristų, o žydai užsidegė
pavydu. Po to, kai jie sukėlė minią, Paulius padarė išvadą, kad jeigu jie laiko
save nevertais amžino gyvenimo, tuomet jis pasuks pas pagonis:
„Nes taip mums liepė Viešpats: ‚Paskyriau Tave, kad būtum
šviesa pagonims, kad būtumei išgelbėjimu iki pat žemės pakraščių‘. Tai
girdėdami, pagonys džiaugėsi ...“
Rašto vieta kurią iškėlė Viešpats
Pauliui, buvo tiesioginė Izaijo pranašystės apie Jėzų citata (Iz 49:6). Taip
pat buvo sakoma ir apie kūdikį Jėzų, Luko 2:32. Abiem atvejais nuoroda į Viešpatį,
ne į Paulių. Nors Viešpats paėmė šią vietą apie Save ir tai pritaikė Pauliui ir
Barnabui.
Atkreipkite dėmesį, kad Paulius ir
Barnabas ne patys prisitaikė tą eilutę sau, bet tai padarė Viešpats.
„Atsiversk Jono 14:27“
Kai
buvau paauglys kovojantis su nesaugumo, nevertumo ir nepilnavertiškumo jausmais,
netikėjau, kad mano pastangos tarnauti Viešpačiui, bus Jam priimtinos. Netikėjau,
kad Jam manęs reikės. Tuomet, garbinimo metu, pirmą kartą išgirdau Viešpaties
Jėzaus balsą. Jis pasakė: „Aš myliu tave, Džonai.“ Aš buvau taip sukrėstas, kad
nedelsdamas atsakiau: „Aš, aš... taip pat Tave myliu, Viešpatie.“ Į tai Jis
atsakė: „Atsiversk Jono 14:27“. „Dabar Viešpatie?“. „Taip, dabar“. Taip aš ir
padariau: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo
ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Te nebūgštauja jūsų širdys ir te
neišsigąsta.“
Tai
skaitydamas žinojau, kad Jis priima mano gyvenimą ant tarnavimo Jam altoriaus.
Atkreipkite dėmesį, kad originale ši eilutė apie tai, kaip Jis kalbėjo mokiniams
duodamas jiems ramybę. Tada, maždaug po 1944 metų, Jis iškėlė ir pritaikė ją
man. Aš jos nepasirinkau, Jis pasirinko.
Bendra tėkmė
Mums
visiems yra buvę, kai skaitant Bibliją išryškėja kuri nors eilutė. Arba kažkas
pranašavo mums asmeniškai, arba Viešpats atgaivino, apreiškė ar sujaudino mus
kažkuria eilute, kuri tiko mums ar mūsų situacijai. Kartais tai nėra skyrius ar
eilutė, bet tiesioginis pažadas duotas mus apreiškimu, kaip pavyzdžiui: „Tavo
mama ‚atgims‘ prieš mirtį.“ Kartais Jis gali netgi atgaivinti kažkieno mums pasakytus
žodžius, asmens, kuris net nesuvokė, kad Dievas jį naudoja, bet mes žinome, kad
tai, ką jis pasakė mums, buvo iš Jo.
Mums
taip pat gali tikti Timotiejaus atvejis, kuriam buvo pasakyta gyventi „...pagal
paranašystes, kurios buvo tau anksčiau pasakytos.“ (1 Tim 1:18). Mes nežinome,
ar tos pranašystės jaunajam Timotiejui turėjo savyje skyrių ir eilutę, bet
Pauliaus jos buvo pripažintos kaip tikros ir tikslios, su nurodymu atsiminti ir
gyventi pagal jas. Atkreipkite dėmesį, Timotiejus nesukūrė pranašystės, kažkas
kitas turėjo jam žodį.
Laikantis Žodžio
Pažiūrėkime
į pavyzdį Biblijoje, kažkam Viešpats išrenka eilutę ir sako: „tai tau“. Jie to
nepadarė, Viešpats išrinko tai.
Tačiau
šiandienos bendroji praktika yra tokia – kai mes patenkame į krizę, tuomet skaitome
Bibliją arba Rašto vietų sąrašą, naršome puslapius, arba skaitome „pažadus“,
randame eilutę, meldžiamės pagal ją ir skelbiame Dievui, kad jos laikomės.
Tačiau
Biblijoje nėra tokios praktikos. Kai nusiviliame, stebimės kodėl. Visus dalykus
darėme teisingai, argi ne? Suradome eilutę kurios laikėmės, išpažinome ją,
meldėmės pagal ją, laukėme... patikrink, patikrink, patikrink. Negi kažkas buvo
ne taip? Arba, jei gavome atsakymą, manėme, kad tai įvyko dėl rašytinio Žodžio ir
kad laikėmės jo. Tačiau faktiškai, negalime pridėti nei colio, nei centimetro
prie savo ūgio – daug dalykų Dievas daro dėl Savo gailestingumo ir iš Savo
malonės. Mes klaidingai manome, esą veikia mūsų formulės.
Matote,
mes turime eiti kartu su Juo ir leisti Jam duoti mums Žodį, tada mes laikomės.
Krikščionybė – tai Jo pažinimas, ne formulės, ritualai arba „pavyzdžiai“, kuriais
sekant pasiekiami norimi rezultatai. Mes turime pažinti Dievą ir vaikščioti su
Juo.
Tiek
daug žmonių mūsų kartoje žino kas parašyta, bet nepažįsta Tikrojo Žodžio (todėl jų krikščioniškas
gyvenimas tuščias ir dažnai kūniškas). Mes negalime „laikytis“ rašytinio
Žodžio, kol visų pirma negauname tos eilutės iš Tikrojo Žodžio. Mums reikia Jį
pažinti. Ne tik tikėti Jį. Ne tik melstis Jam. Ne tik giedoti giesmes apie Jį.
Mums reikia pažinti Gyvąjį Žodį, iš kurio kyla rašytinis Žodis.
Hebrajams 4:12-13 –
Žodis ir Žodis
„Dievo Žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį
dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki
sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus. Ir joks
kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta
akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą.“
Kai apie tai mokoma, dauguma pamokslininkų naudoja 12 eilutę, kongregacijai
pasakyti, kad jiems, kiekvieną dieną reikia skaityti Žodį. Jie retai skaito 13 eilutę,
kuri atskleidžia, kad čia kalbama apie Žodžio asmenį – Viešpatį Jėzų. Būtent Jis
atskiria sielą nuo dvasios ir teisia mintis bei širdies sumanymus.
Pamąstyk apie tai šitaip
Jėzus
yra Žodis ir rašytinis Žodis į spausdintą puslapį išplaukia iš Jo, todėl Jis
gali išrinkti eilutę ir pritaikyti ją bet kam, kuriam Jis mano ją tinkant. Bet
jeigu mes, pagal savo situaciją, išsirenkam ir išimam eilutę iš spausdinto
Žodžio, pirmiau jo negavę iš Gyvojo Žodžio, mes rizikuojame negauti to, ką
Viešpats mums turi, nes mes veikiame kūniškai.
Gera
naujiena mums, kad kai autorius sako, kad Gyvasis Žodis atskiria sielą nuo
dvasios ir teisia mintis bei širdies sumanymus ir, kad visi tie dalykai atidengti
ir nuogi prieš Jį, su kuriuo mes bendradarbiaujame – jis tęsia toliau: „Taigi,
turėdami didį vyriausiąjį Kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, <...>
drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume
malonę pagalbai reikiamu metu.“
Jis
sako, kad Viešpats Jėzus žino ir teisia mintis bei sumanymus ir tada vis
tiek pakviečia mus ateiti, kad gautume malonę ir pagalbą – oho, kokia meilė! Koks
palengvėjimas Jo akivaizdoje, nes Jis pažįsta visą mūsų širdį, bet vis tiek
myli ir netgi mus mėgsta.
Tik neužmirškite –
leiskite Jam parinkti jums ir jūsų situacijai eilutę, arba jūs galite tapti
kaip Krisas, pritaikantis tą patį žodį dviem situacijoms ir nei vienai
teisingai.
Daugiau kitą
savaitę.
Neužmirškite rašyti
man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.