Paėmė nuodėmę, ne nuodėmes? 3 dalis (Laukinės Katės Upelis)

John Fenn, 2015 m. gegužės mėn. 30 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Tą vasarą, kai man suėjo 16, o Barbarai vis dar buvo 15, ir mes dar nebuvome pradėję susitikinėti, bet man ji patiko; aš tiesiog nervinausi ir neturėjau drąsos pakviesti ją į pasimatymą. Bet tą vasaros dieną aš žengiau žingsnį arčiau – buvau girdėjęs, kad Laukinės katės upelis buvo patvinęs dėl smarkaus lietaus, ir apie 4 mylios (6 km) į vakarus nuo mano namų buvo gyvenvietė pastatyta aplink golfo aikštelę vadinamą „Žalieji plotai“, ir ją juosė tas upelis. Aš pakviečiau Barbarą ir jos geriausią draugę paplaukioti upeliu su keliais mano draugais.

Žinoma, mes nepasakėme mūsų tėvams, kad ketiname paplaukioti patvinusiame, augalų prižėlusiame upelyje! (Mes pasakėme jiems tiesą, kad einame maudytis, tik nesakėme kur J

Kvaila, kvaila, kvaila

Mes šokdavome ir kelias minutes plaukdavome pasroviui, užkopdavome aukštyn, pereidavome golfo aikštelę iki mūsų starto linijos ir kartojome tai vėl ir vėl. Upelis buvo patvinęs su šakomis ir netgi mažais medžiais, ir žemiau paviršiaus mes žinojome, kad didžiausias pavojus buvo koja įsivelti į nuskendusio medžio šaką ir būti patrauktam po juo intensyvios srovės. Taigi, mes ragindavome vienas kitą plaukiant sulenkti ir stipriau laikyti kojas, arba geriau plaukioti paviršiuje ant nugaros ir pilvo.

Mes jaudinomės, bet atrodėme drąsūs ir pasitikintys. Mes plačiai šypsojomės dalinai dėl džiaugsmo, bet ir dėl to, kad nenorėjome pasirodyti išsigandę. Viduje mes BUVOME išsigandę, kad nebūtume įtraukti, bet jei ne nuolatiniai garsūs šūksniai nuo skausmo, kai įsidurdavome koją ant nuskendusio medžio, jūs to net nesužinotumėte, paviršiuje viskas buvo ramu.

Kai tą popietę aš nuvežiau mergaites namo, mes pakalbėjome apie daugybę nusibrozdinimų ant kojų, alkūnių ir nugarų, kai užkliūdavome ant povandeninių kliūčių, bet tai buvo kaina, kurią mokėjome už nuotykį.

Stengtis gražiai atrodyti

Kaip ir mes iš išorės ramūs plaukiojome po tą upelį, bet žemiau paviršiaus darydami viską, ką galėjome, kad išlaikytume galvas virš vandens, taip ir religija bando pabrėžti išorinę išvaizdą, niekada neliesdama širdies, kuri dažnai yra gyvenimo sužeista ir randuota taip, kaip mūsų kojos ir kūnai buvo tada.

Kiek daug mūsų skubėdavome sekmadienio rytą į surinkimą (bažnyčią) su tėčiu, kuris pyko ant mamos, kad toji paskubėtų, o mama pyko ant mažojo Joey, kad susirastų savo antrą batą, visi buvo pikti ir murmantys iki to momento, kai automobilis sustodavo automobilių stovėjimo aikštelėje šalia tos vietos, kur vyko susirinkimas.

Staiga stebuklingai snarglys dingo nuo mažylio Joye veiduko, sesės liovėsi baksnoti viena kitą, mama ir tėtis užmiršo rytinį susierzinimą ir tapo pavyzdinga krikščioniška šeima su ant veidų užlipintomis šypsenomis ir tvarkingai sušukuotais plaukais, kur kiekvienas plaukelis žino savo vietą.

Ar jūs manote, kad Dievas mato tos tobulos šeimos išorę, o gal jų širdis?

Kas nutiko Elijui?

Elijas nuostabiai nugalėjo Baalo pranašus, kai Dievo ugnis sudegino jo auką*. Ir Dievo Jėgos pademonstravimas buvo suprantamas įvairioms to regiono religijoms – žemė, vėjas ir ugnis – buvo aiški žinia Baalo žmonėms. Jie tikėjo, kad jų dievai gyvena tuose minėtuose dalykuose. Tarp kitų funkcijų, Baalas buvo kanaaniečių Griaustinio Dievas, taigi Dievas atsakydamas ugnimi parodė, kad Jis yra galingesnis už visus kitus žemės, vėjo ir ugnies dievus.* 1 Karalių 18:16-40

Bet tučtuojau po to Jezabelė pagrasino Elijui mirtimi ir jis pasislėpė oloje.* Labai nusiminęs jis skundėsi Dievui ir Viešpats atsakė. Pirmiausia buvo labai stiprus vėjas, bet Viešpats nebuvo jame. Tada buvo žemės drebėjimas, bet Viešpats nebuvo ir ten. Tada pasirodė ugnis, bet ir ten Viešpaties nebuvo.

Paskutinis buvo „garsas kaip šnabždesys“ (hebrajiškai), arba „švelnus šnabždesys“, ir Viešpats buvo girdimas tame šnabždesyje. 1 Kararlių 19:9-12

Idėja, kad Dievas buvo šnabždesyje, buvo revoliucinė. Visos Izraelio kaimynų religijos teigė, kad Dievas yra išorėje, gamtos jėgose – dievai turėjo išvaizdą, buvo matomi, susitelkę į išorę. Bet Dievui, kuris apsireiškė Izraeliui, rūpėjo vidiniai dalykai. Jis nematomas, motyvuotas, tik švelnus tylus balsas. Jis galėjo būti randams širdyje, motyvuose, šnabždesyje – ir tai buvo nauja.

Susitikimas oloje pakeitė viską

Viešpats atsakė Elijui širdies šnabždesyje. Šis Dievas nebuvo kaip kiti dievai, Jis buvo suinteresuotas vidiniu žmogumi. Šis Dievas –Dvasia* todėl Jis bendrauja su žmogaus dvasia šnabždesyje.

Žmogaus dvasia yra namai, kuriuose yra mūsų esybė, arba gyvenimo tikslas, mūsų meilė sau, ir tai, kur Dievas pademonstravo Elijui, kad Jis ten gyvena. Šis Dievas įsakė Izraeliui mylėti kitus, kaip mes mylime patys save* Joks kitas dievas niekada nenorėjo, kad Jo žmonės mylėtų save ir tuomet išreikštų tą meilę kitiems.“ Jono 4:24, Kunigų 19:18

Tas momentas prie olos pakeitė viską, ola tai žmogaus širdies įvaizdis, slapta vieta, kur Dievas šnabžda mums. Dovydas parodė, kad jis tai gerai supranta, nes nusidėjęs su Batšeba, 51 psalmėje jis rašė apie atgailą, 6 eilutėje sakydamas:

Tu trokšti tiesos vidinėse dalyse (dvasia ir siela) ir slaptoje dalyje (dvasioje) mokai mane išminties“. Žmogaus dvasia yra ta vieta, kur Dievas mus mato, reikalaudamas tiesos ir atskleisdamas Savo išmintį.

Samuelis išmoko to, kai jis buvo pasiųstas patepti naują karalių, po to, kai karalius Saulius atkrito nuo Viešpaties ir turėjo būti pakeistas. Samuelis nuėjo į Jesės namus ir išrikiavo visus sūnus, galvodamas, kad vyriausias Eliabas, natūraliai bus tas pasirinkimas, bet Viešpats atsakė:

„...nes Viešpats mato ne taip kaip žmogus mato, nes žmogus mato išorinę išvaizdą, bet Viešpats žiūri į širdį.” 1 Samuelio 16:7

Per ankstesnius amžius iki to įvykio, Elijo olos patyrimo, Izraelis buvo išklydęs iš kelio. Argi ne taip ir su mumis? Argi ne tai atsitiko ir su bažnyčios kultūra? Argi mes ir mūsų bažnyčios kultūra sutelkia dėmesį į šnabždesį, o gal į išorinę išvaizdą, kuri taip pateikiama, kad sukurtų įspūdį, patrauktų? Religija stengiasi artėti prie Dievo išoriniu būdu, pastatydama tai, kas gera priešakyje, kaip Baalo pranašai, galvodami, kad būtent tai Jam patinka. Bet Jis randamas vidiniame šnabždesyje.

Kai Jėzus paėmė pasaulio nuodėmę, su visomis mūsų individualimis nuodėmėmis jos viduje, Jėzus pašalino bet kokį poreikį sukurti klaidingą išvaizdą, bet kokį išorinį poreikį, bet kokį poreikį sukurti klaidingą išorę tam, kad įtiktum dievams. Jėzus atvėrė mums būdą, kaip būti sąžiningiems su savimi ir su Tėvu. Nėra baimės tame, kad Jis mus pažįsta, kai mes šnabždame savo viduje Jam mintis ir motyvus. Jis yra šnabždesyje taip pat.

Ir štai kodėl šis labiausiai nusižeminęs Dievas, Tėvas To, Kurio širdis nuolanki ir nusižeminusi. Viešpats Jėzas sako: „Ateikite drąsiai prieš mano sostą, kad gautumėte malonę ir gailestingumą reikiamu metu.”* Jis pažįsta širdį, nes gyvena šnabždesyje, taigi liaukimės kurti išorę, bet leiskime Jam žinoti, kaip sunkiai jūs kovojate „po vandeniu”, nuolatos sužeidžiami ir smūgiuojami nematomų aplinkybių – šnabždėkite širdyje Jam, ir tada palaukite, kol Jis jums atsakys šnabždesiu. Liauktės ieškoti Jo žemėje, vėjyje ir ugnyje* Mato 11:29, Hebrajams 4:16

Užmerkite savo akis ir klausykitės šnabždėjimo.

Daugiau kitą savaitę, palaiminimai,

JohnFenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Paėmė nuodėmę, ne nuodėmes? 2 dalis (Oranžinis veidas)

John Fenn, 2015 m. gegužės mėn. 23 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Laimei, kai aš buvau paauglys Barbara ėjo į kitą mokyklą, nes jeigu ji būtų mačiusi tai, ką aš dabar noriu papasakoti, mūsų pirmo pasimatymo galėjo ir nebūti – kažkas pasiūlė buteliuką kremo įdegimui ir aš susigundžiau.

Buvo reklamuojama, kad tai lengva, garantuota priemonė, tik reikia įpilti kelis lašus į delną, užtepti ant kūno, ir jūs turėsite nuostabų įdegį. Kokia didi idėja, pagalvojau, kaip šauniai atrodysiu Velykų rytą su savo šviežiu įdegiu!

Pirmas patarimas buvo naudoti pirštinę tepant kremą, bet aš tai praleidau, kaip nesvarbų dalyką. Antras nurodymas, turėjo būti, įspėjimas, kad balto gymio žmonės gali pavirsti oranžiniais, bet aš nusprendžiau, kad nesu balto gymio. Akivaizdu, kad klydau.

Tai buvo ankstyvaisiais 1970 metais ir aš turėjau kostiumą su visais priedais – su balta apykakle ir ryškiai mėlynu švarku. Aš turiu galvoje, ryškiai mėlyną, būtent tokią kokią galėjo dėvėti ir televizijos evangelistas, o kai užtepiau kremo, veidas tapo oranžinis, toks kaip Oompa Loompa filme Willy Wonka ir Šokolado fabrikas. Tuomet man buvo 13 ar 14 metų ir tai iki šios dienos liko pačiu nemaloniausiu patyrimu mano gyvenime.

Aš neturėjau pasirinkimo, nes veido nebuvo galima nušveisti. Deja ta diena buvo saulėta, ir po tarnavimo valgant pievutėje prieš fasadą, saulė spigino į mano oranžinį veidą pabrėždama mano baltą apykaklę. Aš visada buvau didelis vaikas, taigi aš atrodžiau kaip milžinas Oompa Loompa.

Aš bandžiau įvertinti man skiriamą dėmesį kaip susižavėjimą mano šaunia išvaizda, bet kai mažas vaikas klykdamas nubėgo šalin nuo manęs, supratau, kad negerai apsimetinėti. Tada „nurijau“ savo išdidumą ir viską papasakojau draugams bei visiems, kuriems buvo įdomu – tai tikrai buvo nelaimingas atsitikimas! Baisi gamybos nesėkmė! Aš iš tiesų nežinojau, ką darau!

Aš nespėdavau atsiprašinėti dėl savo oranžinio veido, nes kiekvieną kartą, kai žmonės atsisukdavo į mane kažką pasakyti, jie pratrūkdavo juoku ir nusigręždavo, kad susivaldytų, tada vėl atsigręždavo į mane ir imdavo kažką kalbėti tik tam, kad suvaldytų juoką. Aš nenorėjau nieko, tik eiti namo ir sėdėti ten užsirakinęs.

Oranžinės nuodėmės?

Dažnai tai panašu į būdą, kaip bažnyčios kultūra moko apie mūsų nuodėmes, kai turėtų mokyti apie tai, kaip Jėzus pašalino pasaulio nuodėmę. Skirtumo supratimas viską keičia. Mus mokė, kad mes esame tokie, kaip aš jaučiausi – pažymėti ilgalaikio poveikio žyme ir esame pajuokos objektas Dievui, nors mes dabar esame su Juo ir mūsų nuodėmės atleistos, jos vis tiek kažkaip yra įrėžtos į mūsų prigimtį ir mes tarytrum esame su jų žyme ir taip bus tol, kol nueisime į dangų.

Aš įsivaizdavau, kad kai aš padarau nuodėmę, įvyksta dangaus teismas, ir kai aš dar kartą paprašau atleidimo, Tėvas pasiremia ant savo alkūnės link Jėzaus ir paklausia: „Ką Tu galvoji, Sūnau; ar mes turėtume jam ir vėl atleisti, ar šiek tiek leisti jam paprakaituoti?“ O Jėzus atsako: „Jis tai darė ir anksčiau, Tėve, tegu prakaituoja, kokį pusdienį, po to mes jam atleisime.“

Iki vienos ankstyvos vasaros dienos 1985-aisias...

Aš važiavau šiaurės kryptimi I-25 keliu link Denverio su Subaru atidarytu stogo langu. Į kairę nuo manęs saulė švietė ant kalnų snieguotų viršūnių, ir kaip kontrastas tai nuostabiai dienai, mano savijauta buvo baisi. Aš padariau ar pasakiau kažką, už ką turėjau prašyti atleidimo, ir jaučiausi kaip daugkartinis nusikaltėlis ateinantis pas teisėją dėl to pačio nusikaltimo šimtąjį kartą maldauti atleidimo, kuriam neturėjau jokios teisės. Taigi įsidrąsinęs aš pasakiau:

„Ačiū Tėve už tavo malonę, ačiū už gailestingumą ir atleidimą, ačiū už 1 Jono 1:9, kur sakoma: „jei mes išpažinsime nuodėmes“, ir ne tik tai, bet ten sakoma, kad Tu apvalysi mane nuo neteisumo. Ačiū tau už Tavo ištikimybę man, atleisk man...“

Tuo momentu Tėvas įsiterpė į mano maldą garsiu balsu, kuris atrodė šiek tiek susierzinęs ir pasipiktinęs: „Aš nesu ištikimas TAU, Aš esu ištikimas savo Sūnaus darbui ant kryžiaus!”

Prieš mano akis iškilo medžio paveikslas, ir aš staiga galėjau matyti jo šaknų sistemą. Ant šaknų sistemos buvo normaliai nematomas užrašas, nors aš jį mačiau: „Pasaulio nuodėmė“; virš kamieno buvo žodis „Mirtis“, o šakose ir ant daugelio vaisių buvo užrašas „Nuodėmės“.

Staiga aš suvokiau – Jėzus sunaikino šaknį! Individualios nuodėmės kyla iš pasaulio nuodėmės šaknies ir iš ten kyla mirtis. Reiškia, kad visos nuodėmės galiausiai baigiasi mirtimi.

Kai pasaulio nuodėmė buvo pašalinta, liko tik, pašalinti lapus ir vaisius, kuriuose nėra gyvybės. Aš buvau laisvas! Jėzus ant kryžiaus nebuvo sutelkęs dėmesio į mane, bet į pasaulio nuodėmę, tai buvo daug efektyvesnis būdas problemos sprendimui, nei dangaus teismas, kuris meta monetą, kiekvieną kartą, kai reikia nuspręsti, ar man atleisti.

Neliko nieko nepabaigto

Pasaulio nuodėmės pašalinimas reiškė, kad nėra jokios nuodėmės, kuria galėčiau nusidėti, ir kuri jau nebūtų atleista ir pašalinta iš mano kelio. Patikslinkime išsireiškimą – Jėzus nemirė už Save, todėl vienintelė nuodėmė, kuri nėra padengta, yra Jo atmetimas. Štai ką reiškia piktžodžiauti Šventajai Dvasiai, kuri yra išgelbėjimo agentas. Jis nenumirė už Save, taigi, atstumti Jį, reiškia atstumti Šventosios Dvasios darbą, kuris ir yra išgelbėjimas.

Bet... aš neatmetu Jo, taigi, kai Jis pašalino pasaulio nuodėmę, visos nuodėmės ant to medžio yra mirę, jos neturi jėgos. Tai pasakė Paulius Romiečiams 6:11, kad mes esame mirę nuodėmei, nes nuodėmė yra mirusi mums.

Mūšis iš pozicijos, kurioje jau laimėjome

Yra tikėjimo srovė, kuri daro Dievą mūsų priešu. O jeigu tik mes turėtume pakankamai besimeldžiančių žmonių, vien tik skaičiai įtikintų Jį veikti. Taigi, jei mes turėtume pakankamai nuoširdžiai pasninkaujančių ir pasiaukojančių žmonių, tai Jam padarytų pakankamą įspūdį ir Jis veiktų. Jei mes galėtume surinkti pakankamai žmonių vienoje vietoje ir šaukti bei rėkti, kad nusileistų dangus, tada mes galėtume paskatinti Jį atsiųsti mums prabudimą į žemę. Bet Jis nėra mūsų priešas.

Efeziečiams 1:3 sako, jog dėl to, kad Jėzus pašalino pasaulio nuodėmę, Tėvas palaimino mus visais dvasiniais palaiminimais danguje. Efeziečiams 2:4-7 sako, kad Tėvas suteikė išgelbėjimą ir pasodino mus Kristuje šalia Savęs savo dešinėje dėl to, kad ateinančiais amžiais Jis (Tėvas) toliau galėtų rodyti mums savo gerumo turtus.

Mums duota teisė naudoti Jėzaus vardą, kad pašalintume nuo savęs piktas dvasias. Jėzus niekada nesimeldė dėl asmens, kad tas būtų išlaisvintas, Jis įsakinėdavo dvasioms palikti. Mes kovojame iš pozicijos, kurioje mes jau esame nugalėtojai! Mes nesimeldžiame dėl demoniško apgulimo, bet naudojame Jėzaus vardą ir įsakome jiems išeiti!

Nusidėjėliai nuodėmiauja, nes taip elgiasi jų prigimtis; krikščionys nuodėmiauja, nes toks yra jų pasirinkimas

Efeziečiams 2:3 sako, kad iki Kristaus mes „buvome rūstybės vaikai”. Tai reiškia, kad mūsų prigimtis buvo nuodėmiauti. Bet mūsų prigimtis pasikeitė, mes atgimėme iš naujo, esame užanspauduoti Šventaja Dvasia. Vyksta mūsų protų atnaujinimo procesas, kad mes mąstytume taip, kaip mąsto Dievas. Tai reiškia, kai mes nusidedame, tai yra mūsų pasirinkimas, o ne prigimtis.

Mūsų veidas jau nebėra oranžinis, pažymėtas nuodėme“. Anksčiau jūs buvote tamsa, bet dabar esate šviesa Viešpatyje; gyvenkite kaip šviesos vaikai” Efeziečiams 5:8

Jėzus pašalino pasaulio nuodėmę. Jūsų individualios nuodėmės, praeities nuodėmės, šiandien dienos nuodėmės, jei tokios buvo, sekančių metų nuodėmės - visos jos buvo pašalintos kartu su pasaulio nuodėme. Šaknis yra mirusi, todėl ir vaisius, kuris kilo iš tos šaknies yra miręs. Tu ir aš esame laisvi gyventi DĖL JO, naudodami Jo nuostabią malonę kaip įgalinimą gyventi šventą ir dievotą gyvenimą.

Čia mes pratęsime kitą savaitę, iki tada, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Paėmė nuodėmę, ne nuodėmes? (Neplaukioti). 1 dalis

John Fenn, 2015 m. gegužės mėn. 16 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Aš augau su draudimu nesimaudyti mažiausiai 30 minučių po valgio, nes kitaip gali sutraukti mėšlungis ir aš galiu uždusti. Kaip vaikui, man niekas nepaaiškino, kas yra tas mėšlungis, nes aš niekada jo nebuvau patyręs, todėl nesupratau kaip aš galėčiau nuskęsti baseine, kuriame vandens ne daugiau kaip iki juosmens, bet mes tiksliai laikėmės tos taisyklės.

Mes turėjome apvalų baseiną, kurį iškasė tėtis vieną vasarą. Prisimenu, kaip sėdėjau ir stebėjau plaukiojančius vaikus, laukdamas, kol praeis tos 30 minučių. „Dabbbbbar, mama?“ maldavau. „Na gerai, jau beveik praėjo 30 minučių, būk atsargus, jeigu pajusi mėšlungį, tuoj pat šok iš vandens, nes mes nenorime, kad tu nuskęstum!”

Po to ta „30 minučių taisyklė” buvo paneigta, tai vadinama „miesto legenda”, nors tikėjimas, kad visi turi palaukti mažiausiai 30 minučių po valgio ir tik tada eiti maudytis, išliko.

Besimaudančius žmones tikrai ištinka priepuolis, bet tai dėl ekstremaliai pertemptų raumenų, kurie anksčiau nebuvo naudojami, arba jų nenaudojo tokiu būdu. Ir žmonės tikrai kartais dėl to nuskęsta. Bet kažkas praeityje padarė išvadą, kad jo koją sutraukė mėšlungis, nes jis valgė prieš 30 minučių ir taip gimė miesto legenda. Žmonės natūraliai sujungė taškus, nors jie iš tiesų nesusiję vienas su kitu.

Nuodėmė ar nuodėmės

Taip yra ir šiandien, aš noriu kalbėti apie skirtumą tarp nuodėmės ir nuodėmių. Kai Jonas Krikštytojas pamatė Jėzų ateinantį pas jį, jis pasakė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!* Kodėl jis pasakė, kad Jėzus naikina pasaulio nuodėmę, o ne jūsų „nuodėmes“? * Jono 1:29

Bažnyčios kultūra sujungia du dalykus taip, kaip kojos mėšlungis automatiškai turi įvykti po valgymo, bet kaip ir mano pavyzdyje, tai nėra tas pats. Techniškai kalbant, Jėzus nepaėmė mūsų individualių nuodėmių ant Savęs, bet pasaulio nuodėmę ant Savęs.

Argi sekmadieninėje mokykloje mūsų nemokė, kad Jėzus paėmė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, arba, kad mūsų nuodėmės užkėlė Jį ant kryžiaus? Kiek daug pamokslininkų žodžiais nutapė platų ir išsamų kraujuojančio ir mirštančio Jėzaus paveikslą su mūsų individualiomis nuodėmėmis, kurios Jį nužudė? Jono Krikštytojo požiūriu tai nėra techniškai teisinga.

Eikime prie dalyko esmės

Iš pasaulio nuodėmės plaukia visos individualios nuodėmės, taigi pašalinus pasaulio nuodėmę, mūsų individualios nuodėmės lieka be jėgos.

Romiečiams 5:12 sako taip: „...dėl to, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį ir per tą nuodėmę mirtis įėjo į pasaulį...“

Adomas neįleido nuodėmių į pasaulį, jis leido nuodėmei įeiti į pasaulį. Pamąstyk apie tai, kaip apie granatą. Šis puikus vaisius yra pripildytas sėklų. Pasaulio nuodėmė yra lyg visas vaisius, o individualios nuodėmės yra kaip tos sėklos.

Jei išmesi visą vaisių, automatiškai išmesi visas sėklas, kurios yra jame. Jėzus pašalino visą vaisių, taigi ir sėklas jame. Jėzus pašalino pasaulio nuodėmę, o ne mūsų specifines nuodėmes individuliai.

Kas iš tiesų yra nuodėmė?

Kai aš lankiau episkopalų konfirmacijos klasę, man aiškino, kad nuodėmė, tai kažkas, kas nepatinka Dievui. Tai man sukėlė abejonių, ar kažkas galėtų man apibūdinti, ką tiksliai Jis mėgsta, ir ko nemėgsta, kad galėčiau Jam patikti, bet niekada nei vienas nepateikė man to sąrašo, tik 10 Dievo Įsakymų.

Ir aš girdėjau, kad nuodėmės supykdo Dievą, ir Jis turėtų man trenkti už tai, jei ne Jėzus, kuris sudraudžia dangišką smurtą – pirmyn Jėzau, sulaikyk, apgink mane nuo Jo – štai koks paveikslas tuomet buvo mano galvoje.

Yra eilutė, kuri sako, kad bet kas be tikėjimo, yra nuodėmė, bet kontekstas yra apie pasirinkimą valgio ir valgymą, kai valgome kaip Viešpačiui, tai nėra plika doktrina. Metų metais aš nežinojau konteksto, taigi bandžiau suvokti, ar maudymasis duše buvo tikėjime, ar tai buvo nuodėmė, taip pat ir kitos normalios funkcijos gyvenime. Ar aš esu tikėjime, kai valgau priešpiečius? Ar aš esu tikėjime, kai einu į darbą? Niekas neapibūdino, ką reiškia būti, ar nebūti tikėjime, taigi aš pasidaviau bandydamas tai išsiaiškinti. * Romiečiams 14:23

Štai čia

Ir visada žmonės sakė man, kad nuodėmė tai kažkas, kas nepatinka Dievui, arba nuodėmė, tai toks dalykas, kuris verčia Jį supykti, arba, kad aš įskaudinau Jį, kai tai padariau, ir nei vienas iš tų teiginių iš tiesų nebuvo susijęs su Biblijos nuodėmės apibūdinimu. Laimei, kad apaštalas Jonas apibūdino NUODĖMES, ir NUODĖMĘ 1 Jono 3:4:

„Kiekvienas, kuris daro nuodėmę, laužo įstatymą, nes nuodėmė, tai įstatymo laužymas“.

Įsidėmėkite apibrėžimą – nuodėmės (nuodėmių) darymas yra laužymas įstatymo, ir nuodėmė YRA įstatymo laužymas.

NUODĖMĖ yra įstatymo laužymas. Taigi, kas yra įstatymo laužymas?

Įstatymo laužymas pažodžiui tai: „visų taisyklių atmetimas“, arba „apribojimų nusimetimas“. Jeigu tu galvoji apie įstatymą kaip apie Dievo valią, Dievo valdymą, Dievo viešpatavimą savo gyvenime ir pasaulyje, tada įstatymo laužymas kaip sąvoka tau turi prasmę – tai atmetimas Dievo valios (valdymo arba viešpatavimo), visų pirma žemėje, o po to tau ir man.

Kai mes nusidedame, mes padarome mažą skiedrą, Dievo valdymo atmetimo dalelę konkrečioje vienoje savo gyvenimo srityje, taigi mes galime daryti kažką pikta, arba tai, ką MES norime daryti, užuot darius tai, ką Jis nori, kad mes darytume. Taigi „pasaulio nuodėmė“ yra atmetimas Dievo valios, Dievo viešpatavimo ir valdymo žemėje.

Ką darė Adomas

Adomas, būtent į pasaulį įleido NUODĖMĘ, o ne nuodėmes, įstatymo laužymą, atmetimą Dievo valdymo ir viešpatavimo žemėje. Tai jis padarė įleisdamas nuodėmę, o tuomet natūraliai iš to kilo nuodėmės.

Iki tos akimirkos Adomo ir Ievos gyvenime Dievo valdymo ir viešpatavimo malonėje žmogui atmetimo idėja ir valdymas be Dievo buvo negirdėtas netgi jų mintyse, kol gundytojas jiems nepasiūlė tai padaryti. Jie vaikščiojo su Viešpačiu Sode – jie niekada negalvojo išstumti Jo iš savo gyvenimo tam, kad galėtų daryti tai, ką JIE norėjo daryti – jie tik natūraliai norėjo daryti tai, ką JIS norėjo daryti.

Jie pažinojo tik gera, jie nepažinojo blogio. Mąstė nuostabiau už Einšteiną, bet su kūdikių nekaltumu –jie nežinojo, ir iš tiesų kam tai rūpėjo, kad jie buvo nuogi.

Biblija sako, kad Ieva buvo apgaule paskatinta nusikalsti, bet Adomas ne*. Adomas įvykdė išdavystę.* Jis suvokė, kad šėtonas gundo juos „būti kaip Dievas” ir žinojo tiksliai, ką jis daro. Jis savo noru atmetė Dievo valdymą žemėje, ir įleido mirtį.* Ozėjo 6:7, 1 Timotiejui 2:14, Romiečiams 5:12

Būtent tą įstatymo laužymą Jėzus ir pašalino, Jis nešė ant Savęs žmogaus valdymą, kuris atmeta Dievo valdymą, vieną pasaulio NUODĖMĘ – štai kodėl Paulius vadina Jėzų „paskutiniu Adomu*- Jėzus nešė ant Savęs ir pašalino Adomo NUODĖMĘ, kurią jis įleido į pasaulį.* 1 Korintiečiams 15:45.

Jėzus pašalino pasaulio nuodėmę. Tai reiškia, kad individualios nuodėmės nebeturi mums galios, ir kai jūs tai sužinote, tai gali sudrebinti jūsų pasaulį. Apie tai daugiau kitą savaitę. Būkite palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Dabartyje ir buvimas. 3 dalis (Titanikas)

John Fenn, 2015 m. gegužės mėn. 9 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

1912 balandžio 10 dieną didžiausias iki to laiko ir prabangiausias okeaninis laineris paliko uostą savo lemtingai kelionei. Jis buvo išpuoštas pačiais moderniausiais ir šauniausiais dalykais; turėjo naują bevielį telegrafą, kuris suteikė keleiviams negirdėtą iki tol galimybę susisiekti su žmonėmis už tūkstančių mylių, o pirmoje klasėje buvo ornamentais išpuoštos kajutės ir jos dėl saugumo turėjo vandeniui nelaidžią įrangą.

Vienas iš prabangiausių, jei ne pats prabangiausias dalykas laive buvo „ Didieji laiptai“ rezervuoti pirmos klasės keleiviams. Viršuje buvo didelis stiklinis stogas praleidžiantis natūralią šviesą. Laiptai ir medžio apdaila buvo išraižyti ornamentais.

Aplink Didžiuosius laiptus grindys taip pat tuo metu buvo moderniausios ir prabangiausios, įrengtos naudojant naujausią, tuo metu labai madingą technologiją – sėmenų aliejus sustingsta sumaišytas su pušų kanifolija bei medienos dulkių dažikliu ir suformuoja plytelių grindis. Taip, grindys Didžiųjų laiptų papėdėje, tai buvo pats prabangiausias dalykas pačiame prabangiausiame okeaniniame laineryje, kuris kada nors buvo pastatytas... o tai buvo linoleumas.

Jų dienomis linoleumas buvo pati prabangiausia grindų danga, kurią tik galima buvo įsigyti už pinigus, bet mūsų dienomis, tai pigiausia ir labiausiai įprasta grindų danga.

Tai, kas dabar naujovė, vieną dieną bus senas dalykas. Pasaulyje žmonės skelbia, tokius dalykus: „tai Paryžiaus mada“ arba „visos žvaigždės taip rengiasi“, bet kitais metais žvaigždės rengsis kitaip ir Paryžiaus modeliai ant podiumo demonstruos naują stilių.

Dievas daro naujus dalykus?

Surinkimo (bažnyčios) aplinkoje apie tai, kas moderniausia ir šauniausia dažnai sakoma: „Tai nauji dalykai, kuriuos daro Viešpats“. Bet Apaštalų darbų knygoje, kuri apima virš 30 metų, ir likusioje Naujojo Testamento dalyje, kuri apima iš viso apie 70 metų, mes nematome autorių, sakančių, kad Dievas daro kažką naujo, tik besitęsiantį Jėzaus ir Šventosios Dvasios darbą žmoguje. Naujasis Testamentas YRA tas naujas dalykas.

Turėkite omenyje, kad Naujojo Testamento autoriai Matas, Morkus, Lukas, Paulius, Petras, Jokūbas yra tikėjimo stulpai, kuriuos Viešpats išsirinko gyventi ir mirti tame istorijos laikotarpyje, ir jie daugiau kaip per 70 tikėjimo metų, niekada niekur nerašė, kad Viešpats daro kažką naujo, kažką kitą, tik apie Jėzų ir Šventąją Dvasią.

Žinoma, kažkas naujo Viešpačiui bus teisingas skelbimas, kad tai jiems – naujas gyvenimas, bet kalbant tokiais terminais, ką daro dangus, - tai išgelbėjimas ir Šventosios Dvasios krikštas, būtent tai Jis daro pastaruosius 2000 metų. Tai tik nauja mums, o Jis pasilieka tas pats vakar, šiandien ir per amžius.

Tie patys seni dalykai, su kuriais man reikia dirbti

Negaliu kalbėti už jus, bet už save, Jis vis dar dirba manyje su kai kuriais dalykais, su kuriais Jis pradėjo tuomet, kai aš būdamas 16 metų amžiaus gimiau iš naujo. Jis niekada nesustojo dirbti su manimi, kontaktuodamas, keisdamas dalykus manyje, ir aš matau, kad būtent tai vyko dešimtmečiais mano gyvenime. Man nereikia „naujų dalykų“ tol, kol aš pirmiausiai nesubręsiu senuose.

Šeima iš Kolorado Springs – pasaulio meilė?

Aš dėsčiau kursą Kolorado Springs ir po dieninės sesijos keturiese iš mūsų išvykome pavalgyti. Kai mes ėjome į mums skirtą patalpą restorane, salės viduryje aš pastebėjau didelę šeimą. Jie buvo susistūmę kelis stalus. Ten buvo apie 10-14 žmonių, vaikai – viename gale, suaugusieji – kitame.

Taip pat akimirksniu aš pamačiau angelus stovinčius už kai kurių žmonių, ir vienas angelas vadovavo. Kad Viešpats atvėrė akis matyti Jo sritį ir tuo pačiu metu matyti natūralų pasaulį man nebuvo netikėtumas, bet iš tiesų buvo įdomu, kodėl tai įvyko restorane.

Kai 4 iš mūsų užsisakėme maistą, aš klausiausi savo draugų pokalbio, ir tuo pačiu metu pasisukau į kairę pasišnekėti su angelu, kuris stovėjo kelios pėdos nuo manęs. Natūraliai atrodė, kad aš tik žiūriu į kairę link tos didelės grupės, bet Dvasioje aš kalbėjau su angelu. Pirmas dalykas, ko aš paklausiau buvo: „Ar tie žmonės tikintieji?“ Į tai jis atsakė – taip.

Tada jis pridėjo: „Bet jie myli pasaulį su visais jo žaislais ir išsiblaškymais. Jie lanko bažnyčią, bet tik tada, kai tai netrukdo jų planams, retai skaito Bibliją, ir net retai kalba apie Viešpatį savo namuose“. Aš paklausiau, ar jam patinka juos saugoti, ir jis nustebino mane sakydamas: „Maloniau saugoti tokius žmones kaip tu“. Aš pasakiau, jog manau, kad jiems yra daugiau darbo su kūniškais krikščionimis, bet jis atsakė:

„Ne. Dėl jų meilės pasauliui ir jo dalykams, jie daugelyje sričių išstūmė Viešpatį iš savo gyvenimo. Jei asmuo vaikšto su Juo, jis yra jautresnis Jo krypčiai, bet kai jie elgiasi, kaip jiems patinka, jie išstumia Jį, tampa nejautrūs Dvasios dalykams ir neleidžia mums saugoti juos ar netgi įspėti dėl to, kas gali įvykti“.

Aš priėmiau tai, kaip užuominą, taigi aš nukreipiau savo dėmesį į maždaug 12 metų amžiaus berniuką, kuris sėdėjo vienas toli stalo gale, ir į angelą stovintį už jo. Angelas atrodė šiek tiek nusiminęs – tylus, liūdnas žiūrėjo į tą berniuką. Aplink visą šeimą buvo sunkumas, ir man buvo įdomu sužinoti kodėl.

Taigi aš paklausiau angelo apie berniuką, ir tada supratau, kodėl mano akys buvo atvertos juos matyti: „Jei viskas bus kaip dabar, šis berniukas mirs visureigio avarijoje, kai jam bus 15 metų“. Staiga ore, virš berniuko, kuris sėdėjo prie stalo, lyg televizoriaus ekrane šalia angelo pasirodė didelė scena. Aš mačiau šitą šeimą miške ir kažkokiu tai būdu aš žinojau, kad buvo sekmadienis, ir jie turėjo būti bažnyčioje, bet nutarė važiuoti su savo automobiliu į kalnus.

Jie padarė purvo kelią ir šokinėjo per jį savo automobiliu, skrisdami nemažą atstumą, ir tada aš pamačiau šį berniuką, dabar jau vyresnį, jis šoko su savo automobiliu bet nesėkmingai, pasviro tarytum bandydamas pasukti atgal, bet jam nepavyko. Scena sustingo, kai automobilis kartu su vairuotoju buvo apsivertęs ratais aukštyn, o berniuko galva buvo arti žemės, nes viskas krito ant jo... ir tada scena išnyko.

Tuo momentu aš įsiterpiau į savo 3 draugų pokalbį, ir pasakiau jiems tai ką dabar jums. Aš supratau, kad mano akys buvo atvertos matyti ir kalbėti su angelais, taigi mes galėjome užtarti ir sustabdyti tą baisią avariją, kuri po 3 metų būtų nusinešusi berniuko gyvybę, ir dėl to, kad ta šeima grįžtų prie pirmosios meilės. Mes iš karto tada pasimeldėme, ir kai aš vėl pažiūrėjau į angelus – lyderis ir tas, kuris stovėjo už berniuko, nusišypsojo ir išnyko.

Tą vakarą mano šeimininkė pastebėjo „Dabar suprantu tai, ką aš patiriu metų metais. Aš kartais matau asmenį ir jaučiu liūdesį bei sielvartą savo dvasioje, taip lyg savo, aš sustoju ir imu raudoti. Tai nutinka oro uostuose, arba tiesiog kasdienybėje. Aš pastebiu vieną tarp šimtų ir jaučiu didžiulį sielvartą. Jaučiau tai, kai mes įėjome ir pamatėme tą šeimą, tik nesupratau kodėl. Dabar aš žinau, aš jaučiu Šventosios Dvasios liūdesį dėl kažkieno ėjimo su Viešpačiu, kad jie negyvena su Juo taip, kaip turėtų, galbūt jie myli pasaulį, užuot atidavę visą meilę Jam.“

Mes negalime gyventi Jo buvime, jei esame atidavę savo širdį pasauliui ir dalykams jame. Jo buvimas reikalauja būti dabartyje – palikti visą meilę pasauliui, visus žmones, visą praeitį ir ateitį prie durų – būti visiškai ir iki galo pasišventusiems Jam. Nuostabu, Jis nėra abejingas mūsų poreikiams ir troškimams; ir mes turime būti kaip Saliamonas, kuris prašė išminties užuot prašęs turtų ar pergalės kovoje su priešais* nes tuo gyvenimo momentu jis visiškai buvo dabartyje, kai prašė išminties, ir Viešpats davė jam dalykus, kurių jis neprašė. * 1 Kar 3:5-14

Gyvenkime Jo buvime su padėka ir šlovinimu, susitelkę į dabartį, susitelkę į tai, ką mes garbiname, ką mes aukštiname, visiškai ir iki galo sutelkę savo dėmesį į Jį. Jei mes tai darysime, visa kita mums gyvenime bus parūpinta, ir sustos į savo vietas.

Kitą savaitę – nauja tema, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

CWOWI E-Naujienlaiškis. Balandis 2015

John Fenn, 2015 m. balandis mėn. 20 d., 

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Šiemet patyriau du Viešpaties aplankymus. Pirmojo aplankymo metu Jis mane mokė apie tai, ką Jis nori, kad aš studijuočiau ir apmąstyčiau, apie tai aš dalinausi nuo šio penktadienio naujoje Savaitės Minčių serijoje. Antrojo aplankymo metu aš Jo klausiau dėl naujienų apie pasaulio įvykius, arba ką Jis daro Kūne. Jo atsakas buvo:

„Matysi vis daugiau žmonių pradedančių namų surinkimus (bažnyčias), nes pasikeitimai yra tokie, kad apsisprendimas rinktis namuose įgaus pagreitį ir taps masiniu, kai kurie prisijungs palikę savo bažnyčias, o kiti, kurie jau liovėsi jas lankyti anksčiau, tačiau tai tik pradžia”. (Jis man pasakė ir kelis asmeninius nurodymus dėl tarnavimo krypties) ir tada pasakė: „Tiek, kiek Tėvas ar Aš pasakėme tau apie ateitį, yra pakankama. Kas vyksta dabar, ir kas turi įvykti šiais metais ir sekančiais yra tame, ką mes kalbėjome anksčiau. Ir kaip jau tau sakiau, tu turi būti Tėvo reikaluose.”

Jis kalbėjo daugiau apie namų surinkimų kūrimąsi visoje šioje tautoje (ir pasaulyje), kaip apie didžiulį judėjimą, kuris bus panašus į supurtymą, charizmatinį atsinaujinimą, kuris įvyko 1970-aisiais, bet jis bus daug didesnis – šį kartą žmonės paliks tai, ką jie laikė pažangiausiais charizmatiniais surinkimais (bažnyčiomis). Jis taip pat sakė: daugelis tų surinkimų, iš kurių žmonės išeis, seks ar jau seka 1970-ųjų ir 80-ųjų denominacijų keliu - tai įsitraukimas į pasaulietiškumą, nereikšmingus darbus, doktrinų klaidas ir buvimas drungnais.

Noriu, kad suprastumėte, Jis kalba su manimi tame kontekste, į ką Jis mane pašaukė, ir aš neturiu nieko prieš tradicinę bažnyčią, bet todėl, kad aš jai nepriklausau, Jis kalba atvirai apie tai, kaip kultūra daro įtaką tam, kam aš esu pašauktas, o tai yra šventųjų susirinkimai namuose. Jis kalba man būtent tame kontekste, ir tuo aš dalinuosi.

Velnias, Dievo pastangos mus mokyti, ar tiesiog aplinkybės?

Prieš porą mėnesių Barbara pasakė, kad jos biure aplink drabužinės duris drėksta kilimas, bet kadangi aš žinau, jog nėra netoli vandens vamzdžių, aš, kaip į užuominas dėmesio nekreipiantis vyras, palaikiau tai jos vaizduote, o gal jos kojos jau buvo šlapios prieš ateinant į biurą arba kažkas kita, tiesą sakant, jos pastaba man pro vieną ausį įėjo, ir neužkliūdama, išėjo per kitą ausį.

Tačiau šią savaitę įžengusi į drabužinę ji tikrai pajuto kilimo drėgmę ir paskambino man, kad patikrinčiau. Kad geriau matyčiau, įjungiau šviesą, bet jungtukui spragtelėjus šviesa neįsijungė. Pasiekęs šviestuvo stiklinį gaubtuvą, kad pakeisčiau lemputę, pajutau vandenį lašantį iš šviestuvo. Kai atsukau laikiklio varžtus, atradau, kad šviestuvo gaubtuvas buvo toks sklidinas vandens, kaip močiutes puodas per šventes būna pilnas padažo.

Kaip vanduo pateko į šviestuvą? Nebuvo vandens padarytos žalos kitur ant lubų, tad nutekėjimas nuo stogo labai neįtikėtinas, turint omenyje, kad bėga tik vienoj vietoje, o stogas metalinis. Vienintelė išeitis buvo lipti į palėpę ir ieškoti adatos šieno kupetoj, kol atrasiu šaltinį.

Nenoriai, bet ryžtingai aš taip ir padariau, tik du kartus įsidūręs nugarą į stogo vinis ir tik minimaliai susižeidęs kelį ir blauzdą, aš patikrinau ortakius ir izoliaciją tarp stogo santvaros virš Barbaros drabužinės. Dariau tai tiek su žibintuvėliu, tiek be jo, nes pereiti nuo gegnės prie gegnės man reikėjo abiejų rankų, klaidžiojant tarp gegnių tamsoje. Jaučiausi kaip meškėnas nardantis tamsioje upėje, ieškodamas maisto.

Įjungiau savo iPhone šviesą, man labai man patinka šita jo funkcija – ten pamačiau, kur kaupiasi vanduo, vanduo tekėjo iš krosnelės / oro bloko, kuris yra palėpėje, ir bėgo tiesiai per Barbaros drabužinę bei varvėjo ant izoliacijos, kuri yra apsaugota vandeniui atsparia įranga. Tai paaiškina, kodėl nepadarydamas žalos luboms jis rado, kur prasiskverbti, tekėjo ten, kur mažiau pasipriešinimo, į šviestuvą.

Per valandą šilumos / oro bendrovė atsiuntė žmogų, kuris pamatęs jo bendradarbių darbą tik papurtė galvą ir atsiprašė bei greitai sujungė drenažo liniją vos 6 pėdų (2m) atstumu. Gali būti, kad šilumos / oro bendrovėje dirbantys žmonės pasakė apie tai santechnikui, kuris buvo čia tą dieną prieš kelis mėnesius ir dirbo Kriso vonios kambaryje, ir santechnikas pažadėjo pataisyti... panašu, kad atsiprašė, bet kuriuo atveju, šilumos / oro bendrovėje dirbantys žmonės turėjo prieš tai įsitikinti, kad visi darbai yra atlikti, o tik tada nuspręsti, kad darbas jau yra baigtas.

Taigi spinta buvo ištuštinta – dauguma daiktų buvo plastikinėse dėžėse, todėl jokių nuostolių, bet aš turėjau pakelti kilimą aukštyn ir mes įjungėme 2 džiovintuvus, kad galėtume išdžiovinti jo apačią, kad ji nesupelytų.

Tai buvo trečiadienis, o ketvirtadienį... Ketvirtadienio rytą po kilimo ir džiovintuvų tvarkymo aš užsiregistravau ir pasižiūrėjau mūsų asmeninę sąskaitą bei sužinojau, kad mes skolingi daugiau nei 200 $ Walmart Teksase, nors tikrai tuo metu buvau Oklahomoje, todėl paskambinau į banką. Jie pasakė, kad mano debito kortelė kartu su daugeliu kitų buvo iš jų banko pavogta, ir buvo dar 4 bandymai pasinaudoti mano kortele po pirmojo bandymo, kuris įvyko Teksase, bet įsijungė apsaugos sistema ir sustabdė veiksmą, taigi jau daugiau nebus galima ja pasinaudoti. Man pasakė, kad gražins tuos 200$ maždaug per savaitę…Taigi – geras būdas pradėti naują dieną prakalbėjus telefonu maždaug valandą su banku.

Penktadienį aš paėmiau Krisą (vyriausiąjį sūnų, kuris yra neįgalus ir gyvena globos namuose) ir važiuodami namo, mes pastebėjome didelę medžio šaką nukritusią skersai kelio ant kitos eismo juostos. Aš visada bandau būti kaip Jėzus, kuris „vaikščiojo darydamas gera“ aš netapšnojau sau per petį, bet jaučiausi gerai, žinodamas, kad vairuotojai gali neatkreipti dėmesio ir užvažiuoti ant tos šakos. Po 2 valandų šakos tampymo pirmyn, atgal ir mes su Krisu greitai pasileidome namo tuo pačiu keliu nuo tos vietos, kur aš patraukiau nuo kelio šaką.

Nebuvo taip, kad aš pats patapšnojau sau per petį ar kažkas panašaus, bet jaučiausi gerai žinodamas, jog vairuotojai per neapdairumą jau nebeužvažiuos ant šakos. Nors sugaištos 2 valandos, bet aš su Krisu jau greitai atsirasime namie, važiuodami tuo pačiu keliu, pralenkdami tą vietą iš kur aš patraukiau šaką.

Kaip tik prieš pasirodant prieš priešais atvažiuojančiam automobiliui, ties tave vieta, kur važiuotų mano dešinys ratas, ant kelio mėtėsi juodas guminis dirželis su S formos kabliu. Negalėdamas pasukti šoną, aš pervažiavau tiesiai per jį, nes būčiau kaktomuša susidūręs su prieš priešais važiuojančiu automobiliu.

Iš karto mano dešinysis ratas ėmė garsiai dudenti TUM TUM TUM, aš nuspaudžiau stabdžius ir sustojęs išlipau. Tas S formos kablys ant guminio dirželio iškabino, bet nepradūrė padangos projektoriaus, visgi jis iškabino padangos gabalėlį ir liko užsikabinęs, todėl tas guminis dirželis sukosi kartu su ratu ir skleidė tą garsą.

Aš ištraukiau įstrigusį kablį iš projektoriaus, palaikiau savo ranką ties iškabinta vieta, kad įsitikinčiau, jog neina oras. Padėkojau Tėvui už aplinkybių numatymą, kad tai nepradūrė padangos, ir kad Jo dėka tik buvo išskaptuotas gabalėlis, nes mes vis tebebuvome ant siauro kelio 2 mylių atstumu (3,2km) nuo namų.

Mano protas analizavo galimybes – važiuoti namo su lėtai besileidžiančia padanga, naudoti nešiojamą prijungiamąjį kompresorių, kurį laikiau po galine sėdyne, laikinam padangos pripūtimui, ir stebėjausi, kodėl neturiu vienos ar dviejų dėžučių su „Fix-a-Flat“ sutvarkyti nuleistą padangą tam, kad laikinai pripūsčiau ir užsandarinčiau ją – man nesvarbu, kad tokiu atveju mano gyvybė būtų pavojuje, jei keisčiau ratą toje vietoje, tačiau nenorėjau rizikuoti Kriso gyvybe.

Kai įlipau į sunkvežimį, aš pastebėjau, kad kvepėjo kaip italų virtuvėje, taip ir buvo, kai pamačiau, kad Kriso spagečiai, kuriuos paėmiau iš restorano priešpiečiams, nukrito nuo kėdės ant grindų, ir viskas išsiliejo, o prasta polistirolo dėžutė dosniai atvėrė turinį po to, kai ji atsitrenkė į grindis.

Į galvą atėjo tokia mintis,

„Pažiūrėk, kas gero iš to, kad patraukei tą šaką? Tai sustabdys tave nuo darymo gera kitą kartą“. Jeigu aš būčiau religingas krikščionis aš galėčiau kaltinti velnią dėl guminio dirželio prilipusio prie padangos, kuris buvo lyg kokia gyvatė, kuri įkando ir prilipo prie Pauliaus rankos Apd 28:3-4 bei sukėlė‚ „2015 metų spagečių nelaimę“, bet aš to nepadariau.

Užuot pripažinus Tėvui, kad greičio limitas ten buvo 35, o aš važiavau apie 40, jei būčiau laikęsis greičio limito, tai atvažiuojantis iš priekio automobilis, nebūtų prasilenkęs pro mane būtent tuo momentu, kai man reikėjo atsikratyti to guminio dirželio – kitais žodžiais, jeigu būčiau paklusęs įstatymui, būčiau turėjęs galimybę susitvarkyti su tuo dirželiu, ir būčiau tai padaręs pats. Tėvo vaidmuo buvo tai, kad padanga buvo tik išskaptuota, o ne pradurta.

Žmogaus prigimtis yra linkusi kaltinti kažką kitą už tai, kas jam įvyksta – ir tikrai kartais atsitinka kažkas, ko mes negalime kontroliuoti, ir pasitaiko žmonių, kurie nori mums pakenkti, bet jų blogis nereiškia, kad tai tiesiai iš velnio, kartais tai tiesiog pikti žmonės.

Tokiose situacijose, kaip šitos, labai dažnai „tau bus pagal tavo tikėjimą“. Jei tu tiki, kad tai velnio darbas ir tu nusiteki kovai, tu tai ir turėsi, ir mažai išmoksi iš to patyrimo ir grasiai trimituosi, kaip velnias tave atakavo visą savaitę.

Jei žiūrėsi į Tėvo aprūpinimą, nesvarbu kas bebūtų, ir dėkosi Jam už malonę, kurią radai, ir kaip Jis nukreipė tavo žingsnius, kai ėjai per tai, tada rasi malonę ir ramybę. Pirmiausia žiūrėk, kaip tu gali tapti panašesnis į Kristų kiekvienoje situacijoje. Tada žiūrėk ir ištirk, kokį vaidmenį tu suvaidinai toje situacijoje, pripažink tai Viešpačiui, ir pasimokyk iš to.

Mano dalis toje vandens nutekėjimo istorijoje, buvo tai, kad turėjau nedelsiant ištirti Barbaros pastebėjimą, kodėl kilimas sudrėko prieš 2 mėnesius, bet aš to nepadariau. Aš išmokau jautrumo pamoką, įlipau į palėpę ir patraukiau plastikinius vamzdžius bei pakėliau kilimą... todėl, kad esu vyras ir vadovauju namų ūkiui, reikėjo paklausyti jos, tai buvo teisinga, ir mano darbas buvo viską sutvarkyti. Visi Tėvo keliai yra teisingi ir teisūs, tik mums kartais tai nepatinka.

Šildymo/oro bendrovės darbininkai turėjo gerai atlikti savo darbą, bet ne mano pareiga buvo patikrinti, kaip jiems pasisekė, tai buvo jų neapdairumas – ne velnias, o tik žmogiški dalykai.

Dabartinės kelionės ir suplanuotos

Aš būsiu Europoje Olandijos ir Suomijos konferencijose gegužės 6-19 dienomis, o Suomijoje keliausiu po įvairius namus, užuot susitikus su žmonėmis konferencijų centre. Liepos 4-10 Lassen Pines Christian Conference Grounds, Shingletown, CA dalyvausiu kaip vienas iš kalbėtojų tarptautinėje konferencijoje. Rugpjūtį planuoju kelionę į Pacifik NW ir Vancouver, BC sritį, rugsėjį –Florida, JAV rytų krantas ir Naujoji Anglija –Spalį/lapkritį – sekite įvykius. Bus ir kitos kelionės tarp jų, priklausys nuo pakvietimų.

Kriso neįgaliems skirta/ADA pritaikyta kriauklė/kabinetas turi būti įrengtas ketvirtadienį-valio! Mes pabaigsime, tik keli maži dalykai tebeliko. Dušo kėdė ir dar kai kas. Ačiū visiems, kurie meldėsi ir siuntė paaukojimus, kad mums padėtų. Šis perstatymas leis jam judėti po namus, ir maudymąsi padarys daug lengvesnį man ir jam.

Ačiū jums ir už jūsų paaukojimus ir ištikimybę!

John ir Barbara

www.supernaturalhousechurch.org

Dabartyje ir buvimas. 2 dalis (Šaldiklis)

John Fenn, 2015 m. gegužės mėn. 2 d., 

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Aš žaviuosi Barbaros organizaciniais įgūdžiais, bet nesuprantu, kaip ji surūšiuoja produktus šaldiklyje. Bet aš esu tik vyras, todėl – tai normalu. Tą rytą aš buvau alkanas ir norėjau lašinukų, galvojau, kad jie turi būti vienoje iš 6 pagrindinių maisto grupių: vaisiai, daržovės, mėsa, pienas, grūdai, lašinukai. Galbūt dar sūris galėtų būti atskirame skyriuje. Jeigu būčiau dinozauras, būčiau mėso-zauras, o Barbara būtų angliavandianio-zauras. Mes kartu subalansuojame vienas kitą.

Angliavandeniai tą rytą beveik visi buvo sukrauti šaldiklyje – bandelės, tortilijos, ruginė duona, rupiai maltų miltų duonos kepalai, ledai, įvairių rūšių sušaldyti miltų maišeliai... bet jokių lašinukų ir jokių hamburgerių, nes mūsų ištekliai buvo besibaigiantys. Paprastai ten yra nedidelis mėsos skyrius, bet jis turėjo būti papildytas.

Barbara nuostabiai išsaugo maistą. Ten buvo praeitos Padėkos dienos pietūs ir pietūs nuo praeitų Kalėdų šventimo, ir netgi šių metų velykinis maistas ir visas tas maistas laukė, kada bus ištrauktas iš ledo gelmių, atšildytas ir dar kartą atgaivintas. Man patinka šis jos sugebėjimas, dėl kurio švenčių maistas mūsų namuose niekada nesibaigia, jis tik sušaldomas ir laikomas iki kito karto, kai juo vėl bus galima pasimėgauti.

Sušaldytas laike

Mano mintys tą rytą sukosi apie tai, kad pilnas maisto šaldiklis panašus į mūsų maldos gyvenimą. Mes turime atminties ruošinius iš praeities, kai kurie geresni už kitus, kai kurie nebuvo visiškai sunaudoti, todėl sušaldyti laiko pakuotėje, kad niekas nematytų, nors mes iš tiesų norėtume ištuštinti tą šaldiklį ir pabaigti su tuo.

Kaip pagrindinis patiekalas, kuomet mes pagaliau pastumiame lėkštę ir pasakome: „man jau pakanka, ir patalpiname jį į šaldiklį, taip ir su prisiminimais, kuriais mes jau pasisotiname, ir vėl vieni geresni nei kiti. Su kai kuriais mes dar nesusidorojome – neteisingumas, praradimas, sukeltas skausmas mums ir kitiems, „kodėl?“ taip viskas.

Mes visi turime istoriją

Kai kurios istorijos yra gražesnės nei kitos, bet žmogaus prigimtis nori daryti tai, kas neįmanoma: padaryti praeitį tvarkinga, švaria, tvarkyti ir organizuoti tol, kol visos problemos bus išspręstos ir jau niekas nežeis. Tada ta sutaikyta praeitis gali būti sunumeruota, sudėliota ir padėta amžinam saugojimui.

Aš kalbėjau kaip Viešpats pasakė man anksčiau šiais metais: „AŠ ESU. Todėl Aš visada dabartyje. Taigi, norint būti Mano buvime, turi būti dabartyje“.

Praeitą savaitę aš pasidalinau kaip Viešpats atėjo iš amžinybės ir davė Mozei 10 įsakymų, kurie įpareigojo Izraelį gyventi dabartyje. Naudodamas įsakymus, o ne patarimus, Jis įgalino kiekvieną asmenį prisiimti atsakomybę už savo sprendimus gyvenime ir būti atsakingu už kiekvieną gyvenimo momentą.

Dabartyje

Kai pavyzdžiui sakoma: „Nemeluok“ (neliudyk neteisingai) nelieka vietos pateisinti melą prisiminus praeitį, ten, kur asmuo buvo sužeistas, kad pateisintų melą dabartinėje situacijoje. Taip pat negalima meluoti, kad turėtum geresnę ateitį - „Taip, sere, ši karieta labai nedaug pravažiavo, ji priklausė senelei, kuri ją naudojo susirinkti manai kiekvieną rytą“, kai buvo žinoma, kad tai karo vežimas naudojamas daugybėje mūšių Egipto armijoje. Kiekvienas izraelitas turėjo gyventi dabartyje ir vaikščioti su Dievu dabartyje.

Asmenins įgalinimas

10 įsakymų buvo tikslingai neaiškūs su negausiomis detalėmis, tik su kai kuriais esminiais nurodymais kai kuriems atvejais, bet ne tiek, kad Jis siektų išleisti įsakymą kiekvienai įmanomai situacijai gyvenime. Neaiškumas reiškia, kad kiekvienas asmuo turi vaikščioti su Juo, kad galėtų gauti šviežią apreiškimą kiekvienai konkrečiai situacijai, kaip taikyti Jo Įsakymus. Jei patrauksime nuo Įstatymų santykius, jūs pradėsite praktikuoti religines taisykles, niekada nebūdami tikri, ar Dievas patenkintas jumis, ar ne.

Ką sako Ugandos gyventojai

Kai aš buvau Biblijos mokyklos direktoriumi, vieno rytinio susirinkimo metu studentams kalbėjo pora iš Ugandos. Jei nepamiršau, vyras buvo 29 iš 34 vaikų, nes jo tėvas turėjo 4 žmonas. Jo žmona kilusi iš namų, kur buvo 3 žmonos, ir ji berods buvo 13 vaikas iš 19.

Ugandiečių pora papasakojo studentams, kad 1800 metais Europos misionieriai padarė didelę žalą gentinei ir socialinei Ugandos struktūrai, tai paliko pėdsaką iki šių laikų. Kai europiečiai atversdavo vyrus ar žmonas į krikščionybę, jie reikalavo tų naujų tikinčiųjų išsiskirti su savo ne krikščionimis sutuoktiniais, o tai draskydavo šeimas, gentis ir visą tautą.

Tą rytą mes pasakėme studentams, kad mūsų darbas paklusti Dievui, daryti mokiniais leidžiant jiems stebėti mumyse tai, ką Jėzus sakė daryti, o Šventosios Dvasios darbas padėti eiti per gyvenimą kartu su Juo, ir su Juo nustatyti kaip taikyti Dievo kelius mūsų kultūroje. Vaikščioti meilėje reiškia vaikščioti su Juo dabartyje, kad atrastum Jo išmintį kiekvienai situacijai, kurią sutinkame.

Tai tinka ir mums šiandien

Kai mes skaitome Jėzaus įsakymą: „mylėkite vienas kitą taip kaip Aš jus pamilau“, mes automatiškai galvojame apie kryžių, bet ne tai Jis norėjo pasakyti.

Jono 15 skyriuje mokiniai vis dar nesuprato, kad Jėzus eis ant kryžiaus. Tai vis dar tebuvo ateitis. Jėzus pasakė: „kaip Aš jus mylėjau“ – nuo savo tarnavimo pradžios, kai Jonas Krikštytojas buvo vis dar gyvas iki to momento, kuomet Jis tai pareiškė.

Jėzus kalbėjo apie tai, kaip per tris su puse metų kasdieniniame gyvenime, stovyklaujant, svečiuojantis namuose, mokant viešai ir bendraujant privačiai, pasivaikščiojimų ir ilgos kelionės metu, jie stebėjo Jį kiekvienoje gyvenimo situacijoje – ir liepė mylėti vienas kitą taip, kaip Jis mylėjo juos tuo metu. Kai Jis įsakė jiems mylėti vienas kitą taip, kaip Jis mylėjo juos, Jis kalbėjo apie kasdieninį gyvenimą, kuriuo jie dalijosi pastaruosius 3 ½ metų.

Šiame pavyzdyje Jėzus TIKRAI prašė jų prisiminti praeitį. Šitie praeities momentai apėmė daug vis dar mokiniams nesuprantamų dalykų. Mokymai, kurių jie nesuprato, veiksmai ir teiginiai, kuriais Jis kritikavo religinius lyderius ir kultūrą, kurioje jie užaugo, stebuklai, kurių gelmės jie dar neišanalizavo.

Kai Jėzus paprašė jų prisiminti praeitį, tai nereiškė mąstyti apie tai, ko jie vis dar nesuprato, ir apie tai, kas kėlė jiems sumaištį. Bet prisiminti meilę, kurią jie matė, prisiminti gerus laikus kartu, pavyzdžius iš Jo gyvenimo, kuriuos jie galėjo taikyti savo gyvenime. Jis neprašė jų surinkti ir surišti praeitį lyg žabų ryšulėlį bei išspręsti kiekvieną problemą, bet nuspręsti prisiminti visus meilės pavyzdžius, mąstyti apie tai, ką jie suprato, rasti meilę tarp neišspręstų problemų.

TAI mes galime padaryti, gyvendami čia ir dabar šiuo momentu, pasirinkti vaikščiojimą meilėje, prisiminti žiūrint meilės akimis, įsitikinus, kad ateinančiais amžiais Tėvas toliau mums rodys savo meilės ir gerumo turtus Kristuje. (Efeziečiams 2:7)

Pratęsimas kitą savaitę....būkit palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

CWOWI E-Naujienlaiškis. Gegužė 2015. Asmeninės naujienos, „Didelis paveikslas“

John Fenn, 2015 m. gegužės mėn. 14 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Brangūs draugai,

Visų pirma trumpa žinutė amerikiečiams, kurie rašė maldos poreikius ant paaukojimų vokų, kurie ateina su prenumeruojamu mūsų naujienlaiškiu – kai jūs rašote prašymą gal galėtumėte parašyti savo telefono numerį, kad aš galėčiau paskambinti ir pasimelsti su jumis kartu? Dėkoju jums, jeigu jūs norėtumėte tai padaryti. Žinokite, kad aš meldžiuosi, kaip ir jūs prašote už jus ir jūsų poreikius, ir netgi nusifotografuoju juos į savo telefoną, kad galėčiau prisiminti tuos poreikius ir melstis – aš dažnai bandau paskambinti tiems, kurie atsiuntė paaukojimų. Taip pat, kad galėčiau padėkoti, bet paprastai telefonų numeriai nėra paminėti ant čekių, todėl jeigu jūs norėtumėte juos užrašyti, būčiau laimingas galėdamas paskambinti, padėkoti ir melstis kartu su jumis.

3 dienas Krisas buvo mūsų namuose. Kai aš jam turiu pasakyti, kad jau reikia grįžti į globos namus, kuriuos mes vadiname „mokykla“, jis visada nuliūsta ir kelioms minutėms nutyla. Šią savaitę aš pasakiau jam, kad turiu skristi 2 lėktuvais per vandenyną ir papasakoti žmonėms apie Jėzų, ir jis labai greitai susidorojo su savo liūdesiu: „Gerai, tėti, tu skrisi lėktuvais, tai labai gerai“. Aš verkiau, kai važiavau namo dėl jo geros širdies ir nekaltumo, dėl to kaip jis pasitiki manimi, ir kad aš grįšiu po 2½ savaitės.

Didelis paveikslas

Praėjusią savaitę aš lankiau seminarą skirtą tėvams, turintiems vaikų su specialiais poreikiais - suaugusių neįgalių vaikų, tokių kaip Krisas. Seminare buvo kalbama apie tai kaip suplanuoti jų priežiūrą po tėvų mirties. Po 90 min seminaro aš buvau labai glaudžiai susitelkęs į tą „mažą problemą“, ir prireikė 2 val. kelionės namo, kad nukreipčiau dėmesį į didesnį paveikslą, kad kas beatsitiktų ateityje mums ir Krisui, Tėvas toliau teiks aprūpinimą taip, kaip dabar, lygiai taip maloningai ir dosniai.

Reikia proto ir emocinės disciplinos, kad atsiplėštum nuo įvykių, kurie užgožia didesnį paveikslą, kad pabaigoje viskas bus gerai. Ir tai skatina mane galvoti apie tai, kad santykiais pagrįstas tikėjimas yra ne tai ką mes „darome“, bet gyvenimo stilius.

Dažnai kažkas susisiekia su manimi prašydamas pagalbos kaip „įsteigti“ namų surinkimą (bažnyčią), ir aš visada sakau jiems, kad suprantu jų gerą širdį, bet namų surinkimai nėra steigiami, jie atsiranda natūraliai iš santykių, kuriuos apibūdina Raštas: šeima, draugai, kaimynai, bendradarbiai ir paprastai dar artimas neatgimęs „ramybės žmogus“ tarp jų. Susirinkti namuose yra natūralus tų santykių rezultatas. Taip mes susitinkame su tikslu ir intencija, mylėdami kiekvieną asmenį Viešpatyje, kartu augdami Jame, tai ir yra mūsų tikslas, bendruomenės ir išplėstinės šeimos tikslas.

Žiūrėjimas į „didelį paveikslą“ neleidžiant, kad krizė užtemdytų žvilgsnį – tai taip pat mūsų gyvenimo stilius, kai procese pažįstame vienas kitą – viskas kas mus supa vieną kartą pasibaigs, bet žmonės yra amžini, taigi kokia dabar bebūtų krizė, ji praeis ir mes visi pažinosime vienas kitą visą amžinybę. Nuostabu!

Mes esame dalimi to, ką Jėzus pradėjo daryti ir mokyti. Man labai patinka, kaip Lukas pradeda laišką, kurį mes vadiname „Apaštalų darbais“. Jūs prisimenate, kad Lukas parašė Luko evangeliją romėnui Teofiliui, Luko 1:3 sakydamas, kad jis užrašys Jėzaus istoriją chronologine tvarka, taip yra parašyta vienintelė evangelija.

Lukas parašė ir antrą laišką Teofiliui, Apaštalų darbų knyga taip pat parašyta chronologine seka, 1 eilutėje pasakyta: „Pirmoje knygoje Teofiliau aš parašiau apie viską, ką Jėzus pradėjo daryti ir mokyti...“ ir tada jis toliau tęsia ir plečia savo pasakojimą, kuris ir yra Apaštalų darbų knyga, apimanti 30 metų ir ji baigiasi Pauliaus aprašymu, kuris yra namų arešte, bet turi galimybę laisvai priimti žmones savo namuose. Tai mes suprantame iš Luko 1:1 iki Apaštalų darbų knygos pabaigos, nes Lukas rašė chronologine tvarka: „viską, ką Jėzus pradėjo daryti ir mokyti“.

Apaštalų darbai yra apie mokinius ir kaip Viešpats veikia per juos ir juose, tai nenutrūkstanti istorija visko, ką Jėzus pradėjo daryti ir mokyti. Mums taip pat reikia turėti šitą supratimą - viskas, ką Jis darė mano ir tavo gyvenime ir pasaulyje aplink mus yra tik tąsa to, ką Jis pradėjo daryti ir mokyti. Mes esame dalis pasakojimo. Mes esame pasakojimas, mūsų gyvenimas, vaikščiojimas su Juo, visa tai yra dalis to, ką Jis pradėjo daryti ir mokyti.

Štai kodėl Lukas Apaštalų darbuose susitelkia į Šventąją Dvasią žmoguje, Kristus mumyse – tai yra pratęsimas kiekviename žmoguje visko, ką Jėzus pradėjo daryti ir mokyti ir tęsia visa tai mumyse. Štai kodėl santykiais pagrįstas tikėjimas ir susirinkimai kartu namuose, yra tai, ką Viešpats įkūrė, kai Jis Adomą ir Ievą patalpino kartu su Savimi jų namuose – tai yra dėmesio centras. Kristus mumyse, Jis tik tęsia tai, ką pradėjo daryti ir mokyti, todėl mes turime norėti girdėti iš Kristaus per kiekvieną iš mūsų, norėti melstis už vienas kitą, norėti pagerbti Kristų kiekviename asmenyje.

Žmonės yra svarbiausias dalykas gyvenime, amžini ir dalis to, ką Jėzus toliau tęsia daryti... nuostabi malonė!

Kai jūs tai skaitote, aš esu Suomijoje, kur vyksta pavasario konferencija, o šiais metais man tai reiškia kiekvieną dieną važinėjimą automobiliu po namus ir susirinkimus ten. Taip pat esu pakviestas dalyvauti TV7 laidoje „Šventosios Dvasios vakaras“ Helsinkyje. Aš labai vertinu jūsų maldas už Barbarą ir Krisą, kurie pasilikę namuose.

Žinokite, kad mes labai vertiname jūsų maldas, jūsų paaukojimus, buvimą mūsų draugais ir dalimi mūsų išplėstinės šeimos. Meldžiuosi už jus!

Daug meilės ir dėkingumo,

John ir Barbara

www.supernaturalhousechurch.org