John Fenn, Antisemitizmas, amžiaus pabaiga, Tūkstantmetis, 2 d., Savaitės mintys, 2026-09-12

 John Fenn, Antisemitism, end of the age, the Millennium, 2/2, Weekly Thoughts 9/12/26

 

Sveikinu visus,

 Antisemitizmo pakilimas, Izraelis ir krikščionybė susiduria.

 Antikristas ir antisemitizmas

 Kai Jėzus kalbėjo apie žmones, kurie išduoda Jį tikinčius ir nekenčia Jį tikinčiųjų, Jis kalbėjo su to meto žydų tikinčiaisiais. Šiandien yra ir žydų, ir pagonių, tikinčiųjų Jėzumi, todėl antisemitizmas ir

antikristas yra amžinai susiję. Istorija tai patvirtina, pavyzdžiui, nacių stovyklose buvo nužudyti 6 milijonai žydų, tačiau nepaminėta, kad buvo nužudyti dar 5 milijonai ne žydų – krikščionys, kai kurie tik taip vadinami, bet daugelis praktikuojantys. Galbūt Dietrichas Bonhoefferis yra garsiausias krikščionis toje grupėje. Jei jie nekentė Jėzaus, jie nekęs ir mūsų.

 

Apaštalas Jonas žodį „antikristas“ vartoja 4 kartus. Pirmasis yra 1 Jono 2:18-19:

 

„Mylimieji vaikai, tai paskutinė valanda. Ir kaip girdėjote, kad ateis antikristas, jau dabar atsirado daug antikristų. Štai iš ko žinome, kad tai paskutinė valanda. Jie išėjo iš mūsų, bet iš tikrųjų nepriklausė mums. Jei jie būtų priklausę mums, jie būtų pasilikę su mumis. Bet jų išėjimas parodė, kad nė vienas iš jų nebuvo mūsų.“

 

Atkreipkite dėmesį į pirmąjį antikristo dvasios identifikavimo būdą: „Jie išėjo iš mūsų, bet iš tikrųjų nepriklausė mums.“ Tai reiškia, kad antikristo dvasia atrodo esanti tokia kaip pas krikščionis: „vienas iš mūsų“. Kitus 3 kartus jis vartoja terminą „antikristas“, sakydamas, kad antikristo dvasia neigia, jog Jėzus yra Kristus. Tačiau pirmuoju atveju jis sako, kad yra daug antikristų (dvasių), ir jos „išėjo iš mūsų“. Jos atrodo esančios krikščionys, bet iš tikrųjų Jį neigia. (Ketvirtą kartą jis vartoja šį terminą: 1 Jono 2:18-19, 22; 4:3; 2 Jono 1:7)

 

Jis taip pat pasakė: „...atėjo daug antikristų. Iš to mes žinome, kad yra paskutinė valanda.“ Šie vadinamieji krikščionys, kurie išėjo iš mūsų, bet nėra mūsų dalis, yra dalis įrodymų, kad esame paskutinėje amžiaus valandoje. Ta dvasia apsimeta krikščionimi, bet veikia prieš viską, kas iš tikrųjų yra Dievas. Mūsų įspėjimas yra saugotis žmonių, kurie sakosi esantys krikščionys, bet yra prieš Izraelį ir žydų tautą. (Žr. 2 Korintiečiams 11:13-15)

 

„Jie teigia pažįstantys Dievą, bet savo darbais jį neigia. Jie yra pasibjaurėtini, neklusnūs ir netinkami daryti ką nors gero.“ Titui 1:16.

 

Žodis „pasibjaurėtinas“ graikų kalba reiškia „pasibjaurėtinas ir (arba) stabmeldys“ ir yra vienintelė vieta, kur šis žodis vartojamas NT. Paulius sako, kad jie yra Dievui bjaurūs, teigdami, kad Jį pažįsta, bet savo žodžiais ir gyvenimu Jį neigia. Šis žodis, sugrupuotas su kitais, kalba apie veidmainystę, vienapusį gyvenimą žmonių akivaizdoje, slapta neigiant Kristų savo gyvenimo būdu.

 

Tai apimtų žmones, kurie teigia esantys krikščionys, bet atvirai gyvena nuodėmingą gyvenimą. Čia nekalbama apie netobulą krikščionį, kovojantį su savo kūnu, senais būdais, įprastomis nuodėmėmis kaip savo charakterio dalimi, nors ir mylintį Viešpatį. Ne, apaštalai kalba apie atvirą nuodėmę kaip gyvenimo būdą, gyvenamą apgaule ir kenkiantį Viešpaties keliams kituose. Mato 7:15-20 mums liepiama vertinti žmogaus gyvenimo vaisius, nes tik Viešpats žino žmogaus širdį. Mes galime vertinti žmogaus žodžius ir gyvenimo būdą, jo gyvenimo „vaisius“, susilaikydami nuo jo širdies vertinimo – tai yra Viešpaties sritis, kaip žino tik Jis.

 

Todėl...

 

Turiu draugų daugelyje pasaulio tautų. Per savo keliones aplankiau maždaug 25 šalis ir galiu pasakyti, kad myliu jas daugiausia todėl, kad iš ten kilę mano draugai. Kiekvienoje iš šių šalių randu kažką, ką galėčiau pamilti, nesvarbu, ar tai būtų senovės kultūra ir istorija, maistas, ar gamtos stebuklai, bet labiausiai myliu žmones. Myliu tuos draugus, atsižvelgiant į jų gyvenamosios šalies kontekstą.

 

Panašiai dar neteko lankytis šalyje, iš kurios kilęs mano geriausias draugas, bet kadangi myliu Jį, myliu Jo tautą – Izraelį. Krikščionys ir apskritai krikščionybė turi savęs paklausti, ar žmogus gali būti tikras krikščionis, nekęsdamas tautos, iš kurios kilęs jo Viešpats, kurios Karalius Jis yra. 2025 m. Rosenburgo ataskaitoje Joelis Rosenburgas uždavė būtent šį klausimą, ypač jaunų žmonių tarpe:

 

„Mes visi sutinkame, kad absoliučiai pasibjaurėtina, jog pasaulietiniai jaunuoliai, nelankantys bažnyčios, atsigręžia prieš Izraelį ir prieš žydų tautą. Bet kodėl vaikai auginami krikščioniškuose namuose ir krikščionių surinkimuose (bažnyčiose) – kodėl juos veikia šie melai?“

 

Siūlyčiau, kad tėvai, seneliai ir surinkimai(bažnyčios) mokytų to, ką Dievas sako apie Izraelį: remdamasis Jeremijo 31:3, Rosenbergas priminė klausytojams: „Viešpats pasirodė jam Izraeliui iš tolo ir tarė: „Aš pamilau tave amžina meile. Todėl patraukiau tave savo meile.“ Jis pabrėžė, kad daugelis vaikų tiesiog negirdi šių ištraukų namuose. Socialinė žiniasklaida galbūt daro didesnę įtaką nei tėvai ar surinkimai, nes algoritmai nukreipia turinį žmogui pagal tai, ką jis jau girdėjo, matė, todėl iš tikrųjų ištirti visus požiūrius yra sunkiau.

 

Kai kurie gali teigti, kad senovės Izraelis nėra šiuolaikinis Izraelis, bet tai būtų tas pats, kas vadinti jus kūdikiu, o tada kalbėti apie jūsų gyvenimą dabar ir sakyti, kad jūs nesate tas pats asmuo. Kalbant apie Izraelį, turime atsitraukti nuo senovės ir šiuolaikinio pasaulio skirtumų ir pažvelgti į sandorą. Faktas yra tas, istorinis faktas yra tas, kad Dievas sudarė sandorą su Abraomu ir jo palikuonimis dėl Izraelio žemės. Per šimtmečius jie išgyveno daugybę politinių formų, religinį uolumą ir apatiją, o jų sienos plėtėsi ir siaurėjo. Daugeliu atžvilgių senovės Izraelis ir šiuolaikinis Izraelis nėra tas pats. Tas pats yra tai, kad Dievas sudarė sandorą su Izraeliu, ir tai nesusiję su sienomis ir politiniais sumetimais, ar net tikėjimu Kristumi, ar netikėjimu.

 

JAV antisemitizmas pradedant nuo žmonių, kurie teigia esą krikščionys, savo gyvenimu ar kultūra.

 

Candace Owens yra to pavyzdys, ji   liūdnai pagarsėjo pasakymu, kad  „verčiau... nusipjautų sau koją, nei daugiau kada nors palaikytų Izraelį... Niekada daugiau nepalaikysiu tos demoniškos tautos“ ir „Aš esu katalikė, tikiu realiu demonų egzistavimu, o Netanyahu labai aiškiai yra demonas“.

 

Antisemitizmas turi daug atšakų, matomų politikoje, naujienose ir socialinėje žiniasklaidoje, kurios visos veda prie pagrindinės šaknies – neapykantos Dievui ir Jo žmonėms, kad ir kokia blizganti ir patraukli pakuotė bebūtų.

 

Panagrinėkime teiginį: Kristus yra Karalius. Visi, skaitantys tai, sutiktų su šiuo teiginiu. Tačiau kai kurie, nusiteikę prieš Izraelį, mano, kad jis tapo ginklu, nukreiptu prieš žydus. 2025 m. Rutgerso universiteto tyrimų grupė nustatė, kad smarkiai išplito „Kristus yra Karalius“ kaip antižydiškas memo: „„Kristus yra Karalius“ pavertimas ginklu arba pasisavinimas yra nerimą keliantis jo pirminio tikslo iškreipimas. Užuot sakralizavę bendras vertybes, ekstremistai išnaudojo šią religinę išraišką neapykantai pateisinti.“

 

Vyresnysis „Human Events“ redaktorius ir žymus JAV konservatorius respublikonas Jackas Posobiecas pasakė: „Abraomas buvo krikščionis, Mozė buvo krikščionis, Dovydas buvo krikščionis... Adomas ir Nojus buvo krikščionys.“ Jis atsakė į Jordano Petersono pareiškimą, kad judaizmas (Mozės įstatyme) išvystė pagrindines idėjas, prieštaraujančias tironijai, ir kad pats Kristus buvo žydas. Posobiecas atsakė: „Dauguma krikščionių tuo netiki.“

 

Perrašant Biblijos istoriją atsiskleidžia mąstymas, kuris marginalizuoja žydus ir Izraelį, o tie kurie tiki Pakeitimo teologija (tikintys, kad bažnyčia visiškai pakeitė Izraelį) arba nekenčia Izraelio, arba naudoja savo įsitikinimų sistemai pagrįsti. Ištrinkite žydus, sutelkite dėmesį tik į krikščionis ir vadinkite tai Dievu. Tačiau tai intelektualiai nesąžininga istorijos ir Šventojo Rašto akivaizdoje. Tai atima iš krikščionybės tą paveldą, kuris jai suteikia prasmę.

 

Paskutiniųjų laikų ženklas: antisemitizmas, apimantis ir tikinčiuosius Jėzumi

„Jus išduos ir tėvai, ir broliai, ir giminės, ir draugai; ir kai kuriuos iš jūsų jie nužudys.“ Luko 21:16

„Tada daugelis pasipiktins, išduos vienas kitą ir nekęs vienas kito.“ Mato 24:10

 

Tai vyksta dabar, šiandien, daugelyje pasaulio šalių. Vakarai, nes buvo pagrįsti judėjų ir krikščionių morale, iš esmės liko apsaugoti. Tačiau kai politinė banga pasikeis, kaip matėme JK ir pradedant JAV, pagrindinė neapykanta ieškos politinės išraiškos.

 

„Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo, bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas.“ Mato 10:22, Morkaus 13:13, Luko 21:17

 

„Jūs būsite visų tautų nekenčiami dėl mano vardo.“ Mato 24:9

„Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinokite, kad jis manęs nekentė anksčiau nei jūsų.“ Jono 15:18

„Džiaukitės ir džiūgaukite! Didelis jūsų atlygis danguje! Jie persekiojo ir pranašus, kurie buvo prieš jus.“ Mato 5:12

„Džiaukitės, kad dalyvaujate Kristaus kančiose...“ 1 Petro 4:13

 

Ar neturėtume susirūpinti dėl tokio situacijos, kad jei kas nors jus kaltina esą krikščionimi, ar tai reiškia, kad yra pakankamas įrodymas jus nuteisti?

 

Istoriškai žydai ir krikščionys buvo laikomi atpirkimo ožiais dėl tautos ekonominių problemų. Neronas kaltino krikščionis dėl Romos gaisro 64 metais. Hitleris kaltino žydus, krikščionis ir konservatorius, kad jie trukdo nacių pažangai. Užuot ieškoję naujausios mėnulio spalvos ar kažkieno regėjimo apie surinkimo paėmimą, kodėl gi nelaikyti piršto ant  antisemitinės ir antikrikščioniškos/konservatyvios retorikos pulso?

 

Kitą savaitę – nauja ir džiugesnė tema, o iki tol – laiminu,

John Fenn

cwowi.org