John Fenn, „Susitaikymas danguje“ (2/2), „Savaitės mintys“, 2026 m. rugsėjo 23 d.

 John Fenn, Reconciliation in heaven 2/2, Weekly Thoughts, 9/23/26

 

 Sveikinu visus,

 Vidurnaktį vagis bandė įsilaužti į tamsų namą. Staiga jis išgirdo balsą, sakantį: „Jėzus tave stebi“. Jis sustojo – dabar jau sunerimęs ir kiek išsigandęs – ir ėmė

svarstyti, kas tai pasakė. Labai lėtai ir atsargiai jis žengė dar vieną žingsnį. Ir vėl išgirdo: „Jėzus tave stebi“. Dabar jau labai išsigandęs, jis nukreipė žibintuvėlį ta kryptimi, iš kur sklido balsas, ir pamatė ant laktos tupinčią papūgą, kuri vėl pakartojo: „Jėzus tave stebi“. Pajutęs didžiulį palengvėjimą, jis garsiai sumurmėjo: „Koks gi žmogus mokytų savo papūgą sakyti „Jėzus tave stebi“?“ Papūga atsakė: „Tas pats asmuo, kuris savo rotveilerį pavadino Jėzumi.“

 

Tikrasis Jėzus iš tiesų viską mato; ateina akimirka, kai pripažįstami ir atneša susitaikymą tie geri darbai, kuriuos atliekame dėl kitų, tačiau kurie tuo metu lieka neįvertinti ar nesuprasti. Tai dalykai, kuriuos mato Dievas, o ne žmonės, tačiau Jis juos atsimena ir įrašo. Mato evangelijos 25 skyriaus 34–40 eilutėse Jėzus sako, kad tie, kurie maitino, girdė, įsileido į namus, lankė ligonius bei kalinius, bus prisiminti dėl šių veiksmų: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, – man padarėte.“ Galbūt prisimenate iš šios ištraukos, kad (krikščionys) klausė – visiškai nenutuokdami, jog Jis juos stebi: „Kada mes visa tai Tau padarėme?“ (39 eilutė). Atliekame gerų darbų net nesusimąstydami, kad jie prilygsta buvimui „Kristuje“, tačiau Jis juos būtent taip ir vertina; čia konkrečiais pavyzdžiais minimi vandens, maisto, drabužių, pastogės suteikimas bei draugų lankymas.

 

Geri dalykai mūsų gyvenime yra prisimenami, įrašomi ir už juos atlyginama. Tai, kad Biblijoje gausu nuorodų į danguje rašomas mūsų gyvenimo knygas, įrodo, jog Dievui Tėvui rūpi kiekvienas žmogus. Knyga rašoma tik tada, kai ji to verta. Tu esi vertas. Tavo gyvenimas YRA to vertas. Tavo gyvenimo knyga yra užrašyta, nes tu esi svarbus.

 

Antra, tai rodo, kad dangus – tai susitaikymo ir prisiminimų vieta, o ne vieta, kurioje ištrinami prisiminimai. Knygos saugomos tam, kad galėtume prie jų vėl ir vėl sugrįžti ir prisiminti. Kristuje užrašytos ne tavo nuodėmės – mat jos jau atleistos, – o tai, ką patyrei ir įveikei. Tavo kovos yra įrašytos Kristuje. Kaip sakė Dovydas – ašaros yra saugomos ir aprašytos (Ps 56, 8).

 

Pirmajame laiške korintiečiams (3, 1–15) Paulius ragina juos įveikti savo gyvenimo „medį, šieną ir ražienas“ – tai, ką jis įvardija kaip pavydą, nesantaiką ir susiskaldymą. Jis sako, kad įveikus šiuos dalykus, jie iš medžio, šieno ir ražienų virsta auksu, sidabru ir brangakmeniais. Būtent tokios kovos ir pergalės bus įrašytos jų knygose, kad visi matytų, kaip jie kovojo, krito ir kėlėsi bei galiausiai nugalėjo per Jį – kad kiekvienoje knygoje visa šlovė atitektų Jam.

 

Manoma, kad Jėzus yra vienintelis danguje, kuris per visą amžinybę savo pašlovintame kūne turės randų. Tie randai Jo kūne yra prisiminimų atspirties taškai; tai reiškia, kad prisimenama viskas mūsų gyvenime, kas susiję su Jėzumi ir tuo, ką Jis dėl mūsų padarė, įgydamas tuos randus. Galbūt mes neturėsime amžinų randų pašlovintame kūne, tačiau kiekvienas turime savo gyvenimo knygą – nuostabią istoriją apie Tėvo malonę, Jėzaus auką ir tai, kaip mūsų gyvenimai buvo pakeisti; istoriją, kurią visi galės skaityti. Kaip Jis saugo mūsų privatumą dabar, taip saugos ir tada – knygose neužrašomos nuodėmės, klaidos ar privatūs dalykai, tad baimintis nėra ko. Jose įrašyta tik tai, kaip Jis mus išgelbėjo, ką įveikėme ir kokią pažangą Jame padarėme. Žmonės yra amžini, todėl ir prisiminimai Kristuje yra amžini.

 

Aš ir Barb konferencijose bei susitikimuose esame pasakoję, kaip netrukus po to, kai būdama šešiolikos ji patyrė išgelbėjimą, Viešpats parodė jai jos namų danguje pradžią. Ji žvelgė į žemai vakaruose esančią saulę; šviesa skverbėsi pro medžio lapus už antrojo aukšto miegamojo lango. Staiga siena išnyko ir ji atsidūrė danguje. Ji nesižvalgė į dešinę, tačiau tiki, kad šalia jos buvęs asmuo buvo Viešpats. Jie stovėjo priešais nedidelį, iš akmens blokų sumūrytą namą, ir ji paklausė: „Viešpatie, ką aš matau?“ Jis atsakė: „Tai tavo namas danguje; kai duosi mums daugiau medžiagos darbui, mes jį užbaigsime.“ Tai nutiko dar prieš jai sužinant apie tai kalbančias Šventojo Rašto vietas; ji iki šiol saugo šį prisiminimą savo širdyje ir svarsto, kaip tas namas atrodo dabar, šiame jos gyvenimo tarpsnyje.

 

Šiek tiek to, ką mačiau danguje

Tą vyrą pažinojau maždaug metus ir sužinojau, kad jis mirė nuo širdies smūgio, būdamas kiek daugiau nei šešiasdešimties. Po kelių mėnesių buvau danguje, o šalia manęs buvo „mano“ (sargas) angelas. Mačiau tą vyrą vaikštantį upės pakrante – manau, tai buvo Gyvybės upė arba jos intakas. Jis kalbėjosi su vyresniu vyru, kuris, kaip Dvasia man atskleidė, buvo jo tėvas. Abu jie atrodė jaunesni, tačiau kartu žinojau, kad jie – tėvas ir sūnus.

 

Jiems einant priekyje

 maždaug 10 metrų (30 pėdų) atstumu priešais mus; negirdėjau, apie ką jie kalbėjosi, tad paklausiau savo angelo: „Tai ne tavo reikalas, nors galiu pasakyti, kad kalba eina apie tai, kaip jis paliko namus būdamas 17-os po ginčo su tėvu.“ Tolumoje, dešinėje pusėje, priešais mus ir juos matėsi grupė nedidelių stačiakampio formos namų, išsidėsčiusių maždaug ratu aplink centrinę aikštelę. Paklausiau, kas tai per vieta, nes atrodė, kad draugas su tėvu eina būtent ten. „Ten gyvena didelė jų šeimos dalis. Jų rančoje.“ Kadangi aplink namus plytėjo atvira pieva, viskas priminė didžiulę rančą, kokias galima pamatyti Vakarų JAV ar Kanadoje, tad pasiteiravau apie jos dydį. Angelas atsakė: „Galėtum tai įsivaizduoti kaip maždaug 405 hektarų (1000 akrų) plotą.“

 

Galėčiau kalbėti apie tai, kad dangus savo vidumi yra didesnis nei išore, bet tai galbūt paliksiu kitam kartui. Pakanka pasakyti, kad Jėzus dangų lygino su sėkla. Paimkime pavyzdį su obels sėkla: kiek obelų telpa vienoje sėkloje? O kiekviename obuolyje gali būti 6 ar 8 sėklos, ir kiekvienoje iš jų – tūkstančiai medžių bei jų vaisių. Kiekvienas šį tekstą skaitantis žmogus savo vidumi yra didesnis nei išore. Tavo viduje glūdi svajonės, viltys, pomėgiai, įgūdžiai ir sumanymai, gerokai pranokstantys tai, kas atsispindi dabartiniame tavo gyvenime. Ir tu, ir aš savo vidumi esame didesni, nei mūsų gyvenimas rodo išorėje. Dangus yra būtent toks.

 

Norėjau pasakyti, kad tėvas ir sūnus aptarinėjo įvykius iš savo bendro gyvenimo; jie kalbėjosi Šventosios Dvasios teikiamame visiško supratimo dvelksme – be jokio velnio įsikišimo ar menkiausios nesusipratimo tikimybės, – taip tarp jų įsivyravo ramybė. Taip pat susimąsčiau apie tai, kad šis reginys man buvo parodytas praėjus daugiau nei metams po draugo mirties. Vadinasi, net ir praleidus danguje vienerius metus, jis vis dar gilinosi į aplinkybes ir priežastis, kodėl būdamas 17-os paliko šeimą; esu tikras, kad tėvas galėjo jam paaiškinti savo motyvus, nes tarp jų akivaizdžiai tvyrojo ramybė. Maža mergaitė ir jos mažylis broliukas

Interviu metu esu pasakojęs, kaip vaikščiojau danguje su savo angelu, keliaudamas link Tėvo sosto, ir pamačiau mažą mergaitę, sėdinčią atsirėmus į medį, kol aplink ją ropinėjo jos mažylis broliukas. Už jų ir aplink juos buvo keturiolika suaugusiųjų iš mažiausiai keturių kartų; jie visi bendravo ir dalijosi mintimis. Pastebėjau, kad trūksta vienos kartos – vaikų tėvų. Angelas man pasakė: „Šie vaikai žuvo automobilio avarijoje, tačiau jų tėvai išliko gyvi ir liko žemėje. Kai įmanoma, danguje vaikus augina giminaičiai.“

 

Aš atsakiau: „Noriu pamatyti, kur tai parašyta Šventajame Rašte“, o jis atsakė: „Ar neskaitei laiško Efeziečiams 3 skyriaus 14–15 eilučių, kur Paulius rašė: „Dėl to aš klaupiuosi prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, iš kurio kyla visa šeima danguje ir žemėje“? Yra tik viena šeima; nesvarbu, ar jie danguje, ar žemėje – tai viena šeima.“

 

Kiekvienoje šeimoje pasitaiko nesutarimų, nesusipratimų, nuoskaudų, bet būna ir džiugių akimirkų. Visa tai danguje yra švenčiama. Mane taip pat sužavėjo tai, kad daugybė kartų turėjo galimybę pažinti viena kitą, nors jų gyvenimus žemėje skyrė šimtmetis ar daugiau. Koks nuostabus susitaikymas!

 

Atminkite – jūsų ašaros yra saugomos, įvykiai, jas sukėlę, – užrašyti; smulkmenos, kurias darote dėl kitų, maldos ir veiksmai bei tai, ką įveikiame – viskas fiksuojama, kad ateinančiais amžiais galėtume prisiminti ir stebėtis nuostabia malone, mums suteikta Kristuje. Nuostabi malonė gimdo nuostabų susitaikymą.

 

Kitą savaitę – nauja tema. Iki tol – laiminu!

John Fenn

cwowi.org