John Fenn, 2015 m. gegužės
mėn. 23 d.,
Sveiki,
Laimei,
kai aš buvau paauglys Barbara ėjo į kitą mokyklą, nes jeigu ji būtų mačiusi
tai, ką aš dabar noriu papasakoti, mūsų pirmo pasimatymo galėjo ir nebūti –
kažkas pasiūlė buteliuką kremo įdegimui ir aš susigundžiau.
Buvo
reklamuojama, kad tai lengva, garantuota priemonė, tik reikia įpilti kelis
lašus į delną, užtepti ant kūno, ir jūs turėsite nuostabų įdegį. Kokia didi
idėja, pagalvojau, kaip šauniai atrodysiu Velykų rytą su savo šviežiu įdegiu!
Pirmas
patarimas buvo naudoti pirštinę tepant kremą, bet aš tai praleidau, kaip
nesvarbų dalyką. Antras nurodymas, turėjo būti, įspėjimas, kad balto gymio
žmonės gali pavirsti oranžiniais, bet aš nusprendžiau, kad nesu balto gymio.
Akivaizdu, kad klydau.
Tai
buvo ankstyvaisiais 1970 metais ir aš turėjau kostiumą su visais priedais – su
balta apykakle ir ryškiai mėlynu švarku. Aš turiu galvoje, ryškiai mėlyną, būtent
tokią kokią galėjo dėvėti ir televizijos evangelistas, o kai užtepiau kremo,
veidas tapo oranžinis, toks kaip Oompa Loompa filme Willy Wonka ir Šokolado
fabrikas. Tuomet man buvo 13 ar 14 metų ir tai iki šios dienos liko pačiu
nemaloniausiu patyrimu mano gyvenime.
Aš
neturėjau pasirinkimo, nes veido nebuvo galima nušveisti. Deja ta diena buvo
saulėta, ir po tarnavimo valgant pievutėje prieš fasadą, saulė spigino į mano
oranžinį veidą pabrėždama mano baltą apykaklę. Aš visada buvau didelis vaikas,
taigi aš atrodžiau kaip milžinas Oompa Loompa.
Aš
bandžiau įvertinti man skiriamą dėmesį kaip susižavėjimą mano šaunia išvaizda,
bet kai mažas vaikas klykdamas nubėgo šalin nuo manęs, supratau, kad negerai
apsimetinėti. Tada „nurijau“ savo išdidumą ir viską papasakojau draugams bei
visiems, kuriems buvo įdomu – tai tikrai buvo nelaimingas atsitikimas! Baisi
gamybos nesėkmė! Aš iš tiesų nežinojau, ką darau!
Aš
nespėdavau atsiprašinėti dėl savo oranžinio veido, nes kiekvieną kartą, kai
žmonės atsisukdavo į mane kažką pasakyti, jie pratrūkdavo juoku ir
nusigręždavo, kad susivaldytų, tada vėl atsigręždavo į mane ir imdavo kažką
kalbėti tik tam, kad suvaldytų juoką. Aš nenorėjau nieko, tik eiti namo ir
sėdėti ten užsirakinęs.
Oranžinės nuodėmės?
Dažnai
tai panašu į būdą, kaip bažnyčios kultūra moko apie mūsų nuodėmes, kai turėtų
mokyti apie tai, kaip Jėzus pašalino pasaulio nuodėmę. Skirtumo
supratimas viską keičia. Mus mokė, kad mes esame tokie, kaip aš jaučiausi –
pažymėti ilgalaikio poveikio žyme ir esame pajuokos objektas Dievui, nors mes
dabar esame su Juo ir mūsų nuodėmės atleistos, jos vis tiek kažkaip yra įrėžtos
į mūsų prigimtį ir mes tarytrum esame su jų žyme ir taip bus tol, kol nueisime
į dangų.
Aš
įsivaizdavau, kad kai aš padarau nuodėmę, įvyksta dangaus teismas, ir kai aš
dar kartą paprašau atleidimo, Tėvas pasiremia ant savo alkūnės link Jėzaus ir
paklausia: „Ką Tu galvoji, Sūnau; ar mes turėtume jam ir vėl atleisti, ar šiek
tiek leisti jam paprakaituoti?“ O Jėzus atsako: „Jis tai darė ir anksčiau,
Tėve, tegu prakaituoja, kokį pusdienį, po to mes jam atleisime.“
Iki vienos ankstyvos
vasaros dienos 1985-aisias...
Aš
važiavau šiaurės kryptimi I-25 keliu link Denverio su Subaru atidarytu stogo
langu. Į kairę nuo manęs saulė švietė ant kalnų snieguotų viršūnių, ir kaip
kontrastas tai nuostabiai dienai, mano savijauta buvo baisi. Aš padariau ar
pasakiau kažką, už ką turėjau prašyti atleidimo, ir jaučiausi kaip daugkartinis
nusikaltėlis ateinantis pas teisėją dėl to pačio nusikaltimo šimtąjį kartą
maldauti atleidimo, kuriam neturėjau jokios teisės. Taigi įsidrąsinęs aš
pasakiau:
„Ačiū
Tėve už tavo malonę, ačiū už gailestingumą ir atleidimą, ačiū už 1 Jono 1:9,
kur sakoma: „jei mes išpažinsime nuodėmes“, ir ne tik tai, bet ten sakoma, kad
Tu apvalysi mane nuo neteisumo. Ačiū tau už Tavo ištikimybę man, atleisk
man...“
Tuo
momentu Tėvas įsiterpė į mano maldą garsiu balsu, kuris atrodė šiek tiek
susierzinęs ir pasipiktinęs: „Aš nesu ištikimas TAU, Aš esu ištikimas savo
Sūnaus darbui ant kryžiaus!”
Prieš
mano akis iškilo medžio paveikslas, ir aš staiga galėjau matyti jo šaknų
sistemą. Ant šaknų sistemos buvo normaliai nematomas užrašas, nors aš jį
mačiau: „Pasaulio nuodėmė“; virš kamieno buvo žodis „Mirtis“, o šakose ir ant
daugelio vaisių buvo užrašas „Nuodėmės“.
Staiga
aš suvokiau – Jėzus sunaikino šaknį! Individualios nuodėmės kyla iš pasaulio
nuodėmės šaknies ir iš ten kyla mirtis. Reiškia, kad visos nuodėmės galiausiai
baigiasi mirtimi.
Kai
pasaulio nuodėmė buvo pašalinta, liko tik, pašalinti lapus ir vaisius, kuriuose
nėra gyvybės. Aš buvau laisvas! Jėzus ant kryžiaus nebuvo sutelkęs dėmesio į
mane, bet į pasaulio nuodėmę, tai buvo daug efektyvesnis būdas problemos
sprendimui, nei dangaus teismas, kuris meta monetą, kiekvieną kartą, kai reikia
nuspręsti, ar man atleisti.
Neliko nieko
nepabaigto
Pasaulio
nuodėmės pašalinimas reiškė, kad nėra jokios nuodėmės, kuria galėčiau nusidėti,
ir kuri jau nebūtų atleista ir pašalinta iš mano kelio. Patikslinkime
išsireiškimą – Jėzus nemirė už Save, todėl vienintelė nuodėmė, kuri nėra
padengta, yra Jo atmetimas. Štai ką reiškia piktžodžiauti Šventajai Dvasiai,
kuri yra išgelbėjimo agentas. Jis nenumirė už Save, taigi, atstumti Jį, reiškia
atstumti Šventosios Dvasios darbą, kuris ir yra išgelbėjimas.
Bet...
aš neatmetu Jo, taigi, kai Jis pašalino pasaulio nuodėmę, visos nuodėmės ant to
medžio yra mirę, jos neturi jėgos. Tai pasakė Paulius Romiečiams 6:11, kad mes
esame mirę nuodėmei, nes nuodėmė yra mirusi mums.
Mūšis iš pozicijos,
kurioje jau laimėjome
Yra
tikėjimo srovė, kuri daro Dievą mūsų priešu. O jeigu tik mes turėtume
pakankamai besimeldžiančių žmonių, vien tik skaičiai įtikintų Jį veikti. Taigi,
jei mes turėtume pakankamai nuoširdžiai pasninkaujančių ir pasiaukojančių
žmonių, tai Jam padarytų pakankamą įspūdį ir Jis veiktų. Jei mes galėtume
surinkti pakankamai žmonių vienoje vietoje ir šaukti bei rėkti, kad nusileistų
dangus, tada mes galėtume paskatinti Jį atsiųsti mums prabudimą į žemę. Bet Jis
nėra mūsų priešas.
Efeziečiams
1:3 sako, jog dėl to, kad Jėzus pašalino pasaulio nuodėmę, Tėvas palaimino mus
visais dvasiniais palaiminimais danguje. Efeziečiams 2:4-7 sako, kad Tėvas
suteikė išgelbėjimą ir pasodino mus Kristuje šalia Savęs savo dešinėje dėl to,
kad ateinančiais amžiais Jis (Tėvas) toliau galėtų rodyti mums savo gerumo
turtus.
Mums
duota teisė naudoti Jėzaus vardą, kad pašalintume nuo savęs piktas dvasias.
Jėzus niekada nesimeldė dėl asmens, kad tas būtų išlaisvintas, Jis įsakinėdavo
dvasioms palikti. Mes kovojame iš pozicijos, kurioje mes jau esame nugalėtojai!
Mes nesimeldžiame dėl demoniško apgulimo, bet naudojame Jėzaus vardą ir įsakome
jiems išeiti!
Nusidėjėliai
nuodėmiauja, nes taip elgiasi jų prigimtis; krikščionys nuodėmiauja, nes toks yra
jų pasirinkimas
Efeziečiams
2:3 sako, kad iki Kristaus mes „buvome rūstybės vaikai”. Tai reiškia,
kad mūsų prigimtis buvo nuodėmiauti. Bet mūsų prigimtis pasikeitė, mes atgimėme
iš naujo, esame užanspauduoti Šventaja Dvasia. Vyksta mūsų protų atnaujinimo
procesas, kad mes mąstytume taip, kaip mąsto Dievas. Tai reiškia, kai mes
nusidedame, tai yra mūsų pasirinkimas, o ne prigimtis.
Mūsų
veidas jau nebėra oranžinis, pažymėtas nuodėme“. Anksčiau jūs buvote tamsa, bet
dabar esate šviesa Viešpatyje; gyvenkite kaip šviesos vaikai” Efeziečiams 5:8
Jėzus
pašalino pasaulio nuodėmę. Jūsų individualios nuodėmės, praeities nuodėmės,
šiandien dienos nuodėmės, jei tokios buvo, sekančių metų nuodėmės - visos jos buvo
pašalintos kartu su pasaulio nuodėme. Šaknis yra mirusi, todėl ir vaisius,
kuris kilo iš tos šaknies yra miręs. Tu ir aš esame laisvi gyventi DĖL JO,
naudodami Jo nuostabią malonę kaip įgalinimą gyventi šventą ir dievotą gyvenimą.
Čia mes pratęsime
kitą savaitę, iki tada, būkite palaiminti,
John
Fenn
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.