Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2015 m. birželio 25 d., ketvirtadienis

Paėmė nuodėmę, ne nuodėmes? 2 dalis (Oranžinis veidas)

John Fenn, 2015 m. gegužės mėn. 23 d.,

Sveiki,
Laimei, kai aš buvau paauglys Barbara ėjo į kitą mokyklą, nes jeigu ji būtų mačiusi tai, ką aš dabar noriu papasakoti, mūsų pirmo pasimatymo galėjo ir nebūti – kažkas pasiūlė buteliuką kremo įdegimui ir aš susigundžiau.

Buvo reklamuojama, kad tai lengva, garantuota priemonė, tik reikia įpilti kelis lašus į delną, užtepti ant kūno, ir jūs turėsite nuostabų įdegį. Kokia didi idėja, pagalvojau, kaip šauniai atrodysiu Velykų rytą su savo šviežiu įdegiu!

Pirmas patarimas buvo naudoti pirštinę tepant kremą, bet aš tai praleidau, kaip nesvarbų dalyką. Antras nurodymas, turėjo būti, įspėjimas, kad balto gymio žmonės gali pavirsti oranžiniais, bet aš nusprendžiau, kad nesu balto gymio. Akivaizdu, kad klydau.

Tai buvo ankstyvaisiais 1970 metais ir aš turėjau kostiumą su visais priedais – su balta apykakle ir ryškiai mėlynu švarku. Aš turiu galvoje, ryškiai mėlyną, būtent tokią kokią galėjo dėvėti ir televizijos evangelistas, o kai užtepiau kremo, veidas tapo oranžinis, toks kaip Oompa Loompa filme Willy Wonka ir Šokolado fabrikas. Tuomet man buvo 13 ar 14 metų ir tai iki šios dienos liko pačiu nemaloniausiu patyrimu mano gyvenime.


Aš neturėjau pasirinkimo, nes veido nebuvo galima nušveisti. Deja ta diena buvo saulėta, ir po tarnavimo valgant pievutėje prieš fasadą, saulė spigino į mano oranžinį veidą pabrėždama mano baltą apykaklę. Aš visada buvau didelis vaikas, taigi aš atrodžiau kaip milžinas Oompa Loompa.

Aš bandžiau įvertinti man skiriamą dėmesį kaip susižavėjimą mano šaunia išvaizda, bet kai mažas vaikas klykdamas nubėgo šalin nuo manęs, supratau, kad negerai apsimetinėti. Tada „nurijau“ savo išdidumą ir viską papasakojau draugams bei visiems, kuriems buvo įdomu – tai tikrai buvo nelaimingas atsitikimas! Baisi gamybos nesėkmė! Aš iš tiesų nežinojau, ką darau!

Aš nespėdavau atsiprašinėti dėl savo oranžinio veido, nes kiekvieną kartą, kai žmonės atsisukdavo į mane kažką pasakyti, jie pratrūkdavo juoku ir nusigręždavo, kad susivaldytų, tada vėl atsigręždavo į mane ir imdavo kažką kalbėti tik tam, kad suvaldytų juoką. Aš nenorėjau nieko, tik eiti namo ir sėdėti ten užsirakinęs.

Oranžinės nuodėmės?
Dažnai tai panašu į būdą, kaip bažnyčios kultūra moko apie mūsų nuodėmes, kai turėtų mokyti apie tai, kaip Jėzus pašalino pasaulio nuodėmę. Skirtumo supratimas viską keičia. Mus mokė, kad mes esame tokie, kaip aš jaučiausi – pažymėti ilgalaikio poveikio žyme ir esame pajuokos objektas Dievui, nors mes dabar esame su Juo ir mūsų nuodėmės atleistos, jos vis tiek kažkaip yra įrėžtos į mūsų prigimtį ir mes tarytrum esame su jų žyme ir taip bus tol, kol nueisime į dangų.

Aš įsivaizdavau, kad kai aš padarau nuodėmę, įvyksta dangaus teismas, ir kai aš dar kartą paprašau atleidimo, Tėvas pasiremia ant savo alkūnės link Jėzaus ir paklausia: „Ką Tu galvoji, Sūnau; ar mes turėtume jam ir vėl atleisti, ar šiek tiek leisti jam paprakaituoti?“ O Jėzus atsako: „Jis tai darė ir anksčiau, Tėve, tegu prakaituoja, kokį pusdienį, po to mes jam atleisime.“

Iki vienos ankstyvos vasaros dienos 1985-aisias...
Aš važiavau šiaurės kryptimi I-25 keliu link Denverio su Subaru atidarytu stogo langu. Į kairę nuo manęs saulė švietė ant kalnų snieguotų viršūnių, ir kaip kontrastas tai nuostabiai dienai, mano savijauta buvo baisi. Aš padariau ar pasakiau kažką, už ką turėjau prašyti atleidimo, ir jaučiausi kaip daugkartinis nusikaltėlis ateinantis pas teisėją dėl to pačio nusikaltimo šimtąjį kartą maldauti atleidimo, kuriam neturėjau jokios teisės. Taigi įsidrąsinęs aš pasakiau:

„Ačiū Tėve už tavo malonę, ačiū už gailestingumą ir atleidimą, ačiū už 1 Jono 1:9, kur sakoma: „jei mes išpažinsime nuodėmes“, ir ne tik tai, bet ten sakoma, kad Tu apvalysi mane nuo neteisumo. Ačiū tau už Tavo ištikimybę man, atleisk man...“

Tuo momentu Tėvas įsiterpė į mano maldą garsiu balsu, kuris atrodė šiek tiek susierzinęs ir pasipiktinęs: „Aš nesu ištikimas TAU, Aš esu ištikimas savo Sūnaus darbui ant kryžiaus!”

Prieš mano akis iškilo medžio paveikslas, ir aš staiga galėjau matyti jo šaknų sistemą. Ant šaknų sistemos buvo normaliai nematomas užrašas, nors aš jį mačiau: „Pasaulio nuodėmė“; virš kamieno buvo žodis „Mirtis“, o šakose ir ant daugelio vaisių buvo užrašas „Nuodėmės“.

Staiga aš suvokiau – Jėzus sunaikino šaknį! Individualios nuodėmės kyla iš pasaulio nuodėmės šaknies ir iš ten kyla mirtis. Reiškia, kad visos nuodėmės galiausiai baigiasi mirtimi.

Kai pasaulio nuodėmė buvo pašalinta, liko tik, pašalinti lapus ir vaisius, kuriuose nėra gyvybės. Aš buvau laisvas! Jėzus ant kryžiaus nebuvo sutelkęs dėmesio į mane, bet į pasaulio nuodėmę, tai buvo daug efektyvesnis būdas problemos sprendimui, nei dangaus teismas, kuris meta monetą, kiekvieną kartą, kai reikia nuspręsti, ar man atleisti.

Neliko nieko nepabaigto
Pasaulio nuodėmės pašalinimas reiškė, kad nėra jokios nuodėmės, kuria galėčiau nusidėti, ir kuri jau nebūtų atleista ir pašalinta iš mano kelio. Patikslinkime išsireiškimą – Jėzus nemirė už Save, todėl vienintelė nuodėmė, kuri nėra padengta, yra Jo atmetimas. Štai ką reiškia piktžodžiauti Šventajai Dvasiai, kuri yra išgelbėjimo agentas. Jis nenumirė už Save, taigi, atstumti Jį, reiškia atstumti Šventosios Dvasios darbą, kuris ir yra išgelbėjimas.

Bet... aš neatmetu Jo, taigi, kai Jis pašalino pasaulio nuodėmę, visos nuodėmės ant to medžio yra mirę, jos neturi jėgos. Tai pasakė Paulius Romiečiams 6:11, kad mes esame mirę nuodėmei, nes nuodėmė yra mirusi mums.

Mūšis iš pozicijos, kurioje jau laimėjome
Yra tikėjimo srovė, kuri daro Dievą mūsų priešu. O jeigu tik mes turėtume pakankamai besimeldžiančių žmonių, vien tik skaičiai įtikintų Jį veikti. Taigi, jei mes turėtume pakankamai nuoširdžiai pasninkaujančių ir pasiaukojančių žmonių, tai Jam padarytų pakankamą įspūdį ir Jis veiktų. Jei mes galėtume surinkti pakankamai žmonių vienoje vietoje ir šaukti bei rėkti, kad nusileistų dangus, tada mes galėtume paskatinti Jį atsiųsti mums prabudimą į žemę. Bet Jis nėra mūsų priešas.

Efeziečiams 1:3 sako, jog dėl to, kad Jėzus pašalino pasaulio nuodėmę, Tėvas palaimino mus visais dvasiniais palaiminimais danguje. Efeziečiams 2:4-7 sako, kad Tėvas suteikė išgelbėjimą ir pasodino mus Kristuje šalia Savęs savo dešinėje dėl to, kad ateinančiais amžiais Jis (Tėvas) toliau galėtų rodyti mums savo gerumo turtus.

Mums duota teisė naudoti Jėzaus vardą, kad pašalintume nuo savęs piktas dvasias. Jėzus niekada nesimeldė dėl asmens, kad tas būtų išlaisvintas, Jis įsakinėdavo dvasioms palikti. Mes kovojame iš pozicijos, kurioje mes jau esame nugalėtojai! Mes nesimeldžiame dėl demoniško apgulimo, bet naudojame Jėzaus vardą ir įsakome jiems išeiti!

Nusidėjėliai nuodėmiauja, nes taip elgiasi jų prigimtis; krikščionys nuodėmiauja, nes toks yra jų pasirinkimas
Efeziečiams 2:3 sako, kad iki Kristaus mes „buvome rūstybės vaikai”. Tai reiškia, kad mūsų prigimtis buvo nuodėmiauti. Bet mūsų prigimtis pasikeitė, mes atgimėme iš naujo, esame užanspauduoti Šventaja Dvasia. Vyksta mūsų protų atnaujinimo procesas, kad mes mąstytume taip, kaip mąsto Dievas. Tai reiškia, kai mes nusidedame, tai yra mūsų pasirinkimas, o ne prigimtis.

Mūsų veidas jau nebėra oranžinis, pažymėtas nuodėme“. Anksčiau jūs buvote tamsa, bet dabar esate šviesa Viešpatyje; gyvenkite kaip šviesos vaikai” Efeziečiams 5:8

Jėzus pašalino pasaulio nuodėmę. Jūsų individualios nuodėmės, praeities nuodėmės, šiandien dienos nuodėmės, jei tokios buvo, sekančių metų nuodėmės - visos jos buvo pašalintos kartu su pasaulio nuodėme. Šaknis yra mirusi, todėl ir vaisius, kuris kilo iš tos šaknies yra miręs. Tu ir aš esame laisvi gyventi DĖL JO, naudodami Jo nuostabią malonę kaip įgalinimą gyventi šventą ir dievotą gyvenimą.

Čia mes pratęsime kitą savaitę, iki tada, būkite palaiminti,

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą