John Fenn, Reconciliations in heaven 1/2, Weekly Thoughts, 9/19/26
Sveikinu visus,
Jaučiau raginimą pasidalyti dalykais, kuriuos mačiau danguje ir apie kuriuos kalbu tik retkarčiais – interviu ar privačiuose pokalbiuose. Būtent: danguje mačiau
žmones, aptariančius nesutarimus ir situacijas, įvykusias jiems gyvenant žemėje. Mačiau tai daugybę kartų; tai paskatino mane pasigilinti į Šventąjį Raštą ir patvirtinti tai, ką mačiau, konkrečiomis Rašto vietomis. Apie tai rašoma Biblijoje, ir tai suteikia mums supratimo apie tarpusavio santykius danguje.
Tai turėtų
suteikti ramybės tiems, kurie norėtų, jog būtų turėję progą galutinai
atsisveikinti, pasakyti tai, ką reikėjo pasakyti, atsiprašyti ar sulaukti
atsiprašymo prieš tai, kai artimas žmogus ar kažkas, su kuo bendravome,
iškeliavo į dangų.
Jėzus buvo
pirmasis
Pirmajame
amžiuje vyravo mokymas, kad Mesijas ateis, nugalės romėnus ir įkurs savo
karalystę su centru Jeruzalėje. Iš pradžių tokie lūkesčiai buvo būdingi visiems
mokiniams; būtent todėl Jokūbo ir Jono motina prašė, kad jos sūnūs karalystėje
sėdėtų Jo pašonėje. Judas bandė priversti Jėzų įrodyti savo galią,
nesuprasdamas, kad Mesijas pirmiausia atėjo kaip kenčiantis tarnas, norėdamas
paskelbti „maloningus Viešpaties metus“, o ne „Viešpaties keršto dieną“.
Kai Jis buvo
suimtas ir mirė, mokiniai pasimetė ir išsigando – visas jų gyvenimas apsivertė
aukštyn kojomis. Viskas, ko jie buvo mokyti ir kuo tikėjo apie Mesiją, pasirodė
esą klaidinga, todėl jie jautėsi sutrikę. Jie perėjo nuo įsitikinimo, kad užims
oficialias pareigas Jėzaus karalystėje (kurią Jis ruošėsi įkurti), prie
suvokimo, jog viskas, ko jie buvo mokyti iš Dievo Žodžio apie Mesiją, buvo
neteisinga. Jėzus užsimindavo apie savo būsimą mirtį ir net tiesiai apie tai
kalbėdavo, tačiau Jo žodžiai taip smarkiai skyrėsi nuo visko, ko jie buvo
mokyti ir kuo tikėjo, kad jie Jo nesuprato. Evangelijoje pagal Luką (24, 44–45)
pasakojama, kad netrukus po savo prisikėlimo Jėzus atėjo pas mokinius ir tarė:
„Štai ką aš jums kalbėjau būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas apie
mane parašyta Mozės Įstatyme ir Pranašų knygose. Tuomet Jis atvėrė jiems
protą, kad jie suprastų Raštus.“
Šis ir kiti
įvykiai po Jėzaus prisikėlimo – pavyzdžiui, aprašytieji Evangelijoje pagal Joną
(21 skyriuje) bei Jo nurodymai Petrui ir Jonui – rodo, kad žemėje likę
neišspręsti klausimai ar nebaigti reikalai bus aptarti ir sutvarkyti vėliau,
kaip Jėzus tai padarė su mokiniais. Tai matome ir Evangelijoje pagal Joną (20,
24–28) aprašytame įvykyje su Tomu: prisikėlimo dieną jo nebuvo tarp mokinių, ir
jis garsiai pareiškė netikėsiąs, kol savo akimis nepamatys ir neįkiš rankos į
žaizdas, likusias nuo vinių Jėzaus rankose bei nuo ieties Jo šone. Maždaug po
savaitės Jėzus vėl pasirodė mokiniams, ir šįkart Tomas buvo kartu. Jėzus iškart
paragino Tomą padaryti tai, ką šis buvo sakęs, ir taip įtikėti, kad Jis
prisikėlė. Tai rodo, kad danguje esantis asmuo (Jėzus) žino apie žemėje
kylančius sunkumus bei ištartus žodžius ir turi galimybę į juos reaguoti bei
atsakyti į klausimus.
Apreiškimo
Jonui knyga (6, 9–11): penktojo
antspaudo atvėrimas
Kalbėdamas
apie įvykį, prilygstantį tikinčiųjų paėmimui (kuris įvyks prieš paskutinius
septynerius šio amžiaus metus), Jonas Apreiškimo knygoje (4, 1–2) pasakoja
išgirdęs balsą, panašų į trimito garsą, ir kvietimą „Pakilk čia“; tuomet jis
buvo paimtas į dangų ir atsidūrė prieš Tėvo sostą. 5-ajame skyriuje (5, 7)
Avinėlis – tas, kuris buvo nužudytas, – ir Judo genties Liūtas priėjo prie
Tėvo, sėdinčio soste, ir „paėmė knygą iš dešinės Soste Sėdinčiojo rankos“.
Tuomet Viešpats atveria vieną po kito antspaudus – pradedant nuo 6 skyriaus 1
eilutės ir pasiekiant penktąjį antspaudą (6, 9–11), kurį regėjo apaštalas: „Kai
Jis atvėrė penktąjį antspaudą, pamačiau po aukuru sielas tų, kurie buvo
nužudyti dėl Dievo žodžio ir dėl liudijimo, kurį jie laikė. Jie šaukė garsiu
balsu: „Kiek ilgai, Viešpatie, šventasis ir tikrasis, Tu neteisi ir neatkeršiji
už mūsų kraują žemės gyventojams?“ Kiekvienam jų buvo duoti balti drabužiai;
jiems buvo pasakyta dar trumpą laiką ilsėtis, kol bus pilnai surinktas jų
tarnystės draugų ir brolių, kurie turėjo būti nužudyti taip pat kaip jie,
skaičius.“
Apaštalas
Jonas danguje regi tūkstančius kankinių – neseniai dėl savo tikėjimo nužudytų
žmonių, – šaukiančių ir prašančių teisingumo. Būdami danguje, jie prisimena
savo gyvenimą žemėje bei mirties aplinkybes ir vis tiek reikalauja teisingumo.
Perėjus į dangų atmintis nedingsta.
Tai, kad
danguje matome žmones, puikiai suvokiančius patirtą neteisybę ir prašančius
Tėvą teisti jų priešus, o vėliau gaunančius baltus teisumo drabužius bei
nurodymą palaukti, rodo, jog net ir patekus į dangų egzistuoja bendravimas,
laiko ir kantrybės svarba, pamokymai bei karštas troškimas, kad viskas būtų
atitaisyta ir teisingumas įsigalėtų. Svarbiausia čia tai, kad viskas –
pradedant prisikėlusiu Viešpačiu, kuris primena ir paaiškina tai, ką buvo sakęs
būdamas su mokiniais, ir baigiant danguje esančiais kankiniais, šaukiančiais
keršto savo žudikams, Gyvenimas tęsiasi. Prisiminimai išlieka. Dangus neverčia
mūsų pamiršti šio gyvenimo – priešingai, jis jį patvirtina ir pakoreguoja.
Gyvenimas tęsiasi, ir mes tęsiame savo kelią. Dangus – tai tiesiog perėjimas į
kitą tikrovę, išsaugant visa, kas sudaro mūsų dvasią ir sielą.
Jūsų kančios
ir pergalės žemėje virto dvasine statybine medžiaga.
Kartais sunku
suvokti, kad mūsų kovos šiame gyvenime turi tiesioginės įtakos mūsų namams
danguje. Vis dėlto Šventasis Raštas moko, kad mūsų gyvenimas čia yra būtent tai
– statybinė medžiaga dangiškajam miestui užbaigti.
56-ojoje
psalmėje (56:8) Dovydas rašė: „Tu žinai visus mano klajojimus, Tu surinkai
mano ašaras į savo indą; ar jos neįrašytos Tavo knygoje?“
Žodis
„klajojimai“ hebrajų kalba yra *nod* (*nuwd*) ir reiškia tremtį. Įvadinėje
pastaboje (informacijoje prieš 1-ąją eilutę) nurodoma, kad ši psalmė buvo
parašyta Dovydui bėgant nuo karaliaus Sauliaus ir patekus į filistinų nelaisvę
Gate. Dovydas sakė, kad Dievas saugojo jo ašaras ir įrašė jo tremties sunkumus
į Viešpaties knygą. Judaizme mokoma – o tai matome ir Senajame bei Naujajame
Testamentuose, – kad mūsų gyvenimai yra įrašyti į knygas. Malachijas* mini
„atminties knygą“, Apreiškime Jonui sakoma, kad „buvo atverstos knygos“, taip
pat minima Gyvųjų knyga arba, kaip dažniau vadinama, Gyvybės knyga.
Knygų
atvėrimas – tiek kiekvienam žmogui skirtos knygos, tiek Gyvybės knygos –
leidžia manyti, kad jų turinys yra prieinamas kitiems. Jis skirtas peržiūrai,
pataisymui, susitaikymui ir paaiškinimui. Evangelijoje pagal Matą (7:22–23)
Jėzus sakė, kad tą dieną daugelis netikrų tikinčiųjų ateis pas Jį ir tvirtins
Jo vardu darę stebuklus bei nuostabius darbus. Tačiau žvelgiant per I a. žydų supratimo
prizmę, Jėzus žiūrėtų į jų knygas ir pripažintų: „Aš niekada jūsų
nepažinojau, o jūs iš tikrųjų gyvenate nedorybėje (apgaulės ir veidmainystės
kupiną gyvenimą , apsimetant, kad Jį pažįstate); šalin nuo manęs.“
*Malachijo 3, 16; Apreiškimo 20, 12; taip pat Išėjimo 32, 32–33 ir kt.
Štai kodėl
Petras savo pirmajame laiške (2, 5) rašo: „jūs statomi į dvasinius namus“ –
arba, kitaip tariant, į namus iš dvasinės medžiagos. Toliau, 6-oje eilutėje,
jis tęsia, kad Jėzus yra kertinis akmuo, padėtas šių namų pamatams pradėti.
Jėzus sakė, kad Jo Tėvo namuose yra daug gyvenamųjų vietų – graikiškai *monai*
(buveinės), vietos poilsiui, ramybei ir gyvenimui. Apreiškimo knygos 21
skyriaus 14-oje eilutėje apaštalas Jonas regi dangiškosios Jeruzalės sienų
pamatų akmenų sluoksnius ir sako, kad ant kiekvieno sluoksnio įrašyti apaštalų
vardai. Tai reiškia, kad viskas, ką jie patyrė savo gyvenime žemėje, virto
dangiškąja medžiaga, sudarančia miesto sienų pamatus. Tavo gyvenimas, mano
gyvenimas, mūsų pergalės ir tie maži dalykai, per kuriuos augame Kristuje, yra
užrašyti ir prisimenami – nuo ašarų iki kartėlio bei neatleidimo įveikimo – viskas yra užfiksuota.
Apreiškimo
21, 2 Jonas regi dangiškąją Jeruzalę, „pasipuošusią kaip nuotaka savo vyrui“, o
9-oje eilutėje miestas vadinamas „nuotaka, Avinėlio žmona“. Jis teigia: „JI
PASIRUOŠĖ“ (19, 7). Būtent tai ir yra šio gyvenimo esmė – mes, nuotaka,
ruošiamės Kristui. Kaip nuotaka, saugomės būti nesutepti pasaulio ir nemylime
nieko kito; tos aukos yra pastebimos danguje ir panaudojamos miestui – tai
„vietai, į kurią einu jums jos paruošti“ – papuošti.
Ant miesto
pamatų ir sienų įrašyti apaštalų vardai; tai reiškia, kad jų gyvenimas žemėje
virto statybine medžiaga dangiškosioms sienoms. Paulius nesantaikos ir pavydo
kupiniems korintiečiams (1 Kor 3, 1–15) sakė, kad jų pavydas, nesantaika ir
susiskaldymas yra dvasinė mediena, šienas ir ražienos; jei visa tai būtų
nusinešta į mirtį, stojus prieš Viešpatį tai sudegtų, nors patys žmonės vis
tiek būtų išgelbėti. Jis ragino juos bręsti ir vaikščioti meilėje – tai
medieną, šieną ir ražienas danguje paverstų auksu, sidabru ir brangakmeniais.
Iš šiandienos temos suprantame du svarbius dalykus: pirma, kad danguje
prisimename savo gyvenimą žemėje ir kad ten tarp žmonių trokštama susitaikymo
bei jis įvyksta. Jėzus išsklaidė jų nežinią dėl praėjusios savaitės įvykių;
lygiai taip pat giminaičiai ir draugai turės laiko aptarti įvykius, kuriuos
kartu patyrėme žemėje, atsiprašyti, viską ištaisyti ir suteikti reikiamą
supratimą.
Kitą savaitę
papasakosiu apie žmones, kuriuos mačiau susitaikančius, apie tai, kaip tai
skyrėsi nuo pokalbių žemėje, ir ne tik. Iki tol – laiminu,
John Fenn
cwowi.org

Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.