Paėmė nuodėmę, ne nuodėmes? 3 dalis (Laukinės Katės Upelis)

John Fenn, 2015 m. gegužės mėn. 30 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Tą vasarą, kai man suėjo 16, o Barbarai vis dar buvo 15, ir mes dar nebuvome pradėję susitikinėti, bet man ji patiko; aš tiesiog nervinausi ir neturėjau drąsos pakviesti ją į pasimatymą. Bet tą vasaros dieną aš žengiau žingsnį arčiau – buvau girdėjęs, kad Laukinės katės upelis buvo patvinęs dėl smarkaus lietaus, ir apie 4 mylios (6 km) į vakarus nuo mano namų buvo gyvenvietė pastatyta aplink golfo aikštelę vadinamą „Žalieji plotai“, ir ją juosė tas upelis. Aš pakviečiau Barbarą ir jos geriausią draugę paplaukioti upeliu su keliais mano draugais.

Žinoma, mes nepasakėme mūsų tėvams, kad ketiname paplaukioti patvinusiame, augalų prižėlusiame upelyje! (Mes pasakėme jiems tiesą, kad einame maudytis, tik nesakėme kur J

Kvaila, kvaila, kvaila

Mes šokdavome ir kelias minutes plaukdavome pasroviui, užkopdavome aukštyn, pereidavome golfo aikštelę iki mūsų starto linijos ir kartojome tai vėl ir vėl. Upelis buvo patvinęs su šakomis ir netgi mažais medžiais, ir žemiau paviršiaus mes žinojome, kad didžiausias pavojus buvo koja įsivelti į nuskendusio medžio šaką ir būti patrauktam po juo intensyvios srovės. Taigi, mes ragindavome vienas kitą plaukiant sulenkti ir stipriau laikyti kojas, arba geriau plaukioti paviršiuje ant nugaros ir pilvo.

Mes jaudinomės, bet atrodėme drąsūs ir pasitikintys. Mes plačiai šypsojomės dalinai dėl džiaugsmo, bet ir dėl to, kad nenorėjome pasirodyti išsigandę. Viduje mes BUVOME išsigandę, kad nebūtume įtraukti, bet jei ne nuolatiniai garsūs šūksniai nuo skausmo, kai įsidurdavome koją ant nuskendusio medžio, jūs to net nesužinotumėte, paviršiuje viskas buvo ramu.

Kai tą popietę aš nuvežiau mergaites namo, mes pakalbėjome apie daugybę nusibrozdinimų ant kojų, alkūnių ir nugarų, kai užkliūdavome ant povandeninių kliūčių, bet tai buvo kaina, kurią mokėjome už nuotykį.

Stengtis gražiai atrodyti

Kaip ir mes iš išorės ramūs plaukiojome po tą upelį, bet žemiau paviršiaus darydami viską, ką galėjome, kad išlaikytume galvas virš vandens, taip ir religija bando pabrėžti išorinę išvaizdą, niekada neliesdama širdies, kuri dažnai yra gyvenimo sužeista ir randuota taip, kaip mūsų kojos ir kūnai buvo tada.

Kiek daug mūsų skubėdavome sekmadienio rytą į surinkimą (bažnyčią) su tėčiu, kuris pyko ant mamos, kad toji paskubėtų, o mama pyko ant mažojo Joey, kad susirastų savo antrą batą, visi buvo pikti ir murmantys iki to momento, kai automobilis sustodavo automobilių stovėjimo aikštelėje šalia tos vietos, kur vyko susirinkimas.

Staiga stebuklingai snarglys dingo nuo mažylio Joye veiduko, sesės liovėsi baksnoti viena kitą, mama ir tėtis užmiršo rytinį susierzinimą ir tapo pavyzdinga krikščioniška šeima su ant veidų užlipintomis šypsenomis ir tvarkingai sušukuotais plaukais, kur kiekvienas plaukelis žino savo vietą.

Ar jūs manote, kad Dievas mato tos tobulos šeimos išorę, o gal jų širdis?

Kas nutiko Elijui?

Elijas nuostabiai nugalėjo Baalo pranašus, kai Dievo ugnis sudegino jo auką*. Ir Dievo Jėgos pademonstravimas buvo suprantamas įvairioms to regiono religijoms – žemė, vėjas ir ugnis – buvo aiški žinia Baalo žmonėms. Jie tikėjo, kad jų dievai gyvena tuose minėtuose dalykuose. Tarp kitų funkcijų, Baalas buvo kanaaniečių Griaustinio Dievas, taigi Dievas atsakydamas ugnimi parodė, kad Jis yra galingesnis už visus kitus žemės, vėjo ir ugnies dievus.* 1 Karalių 18:16-40

Bet tučtuojau po to Jezabelė pagrasino Elijui mirtimi ir jis pasislėpė oloje.* Labai nusiminęs jis skundėsi Dievui ir Viešpats atsakė. Pirmiausia buvo labai stiprus vėjas, bet Viešpats nebuvo jame. Tada buvo žemės drebėjimas, bet Viešpats nebuvo ir ten. Tada pasirodė ugnis, bet ir ten Viešpaties nebuvo.

Paskutinis buvo „garsas kaip šnabždesys“ (hebrajiškai), arba „švelnus šnabždesys“, ir Viešpats buvo girdimas tame šnabždesyje. 1 Kararlių 19:9-12

Idėja, kad Dievas buvo šnabždesyje, buvo revoliucinė. Visos Izraelio kaimynų religijos teigė, kad Dievas yra išorėje, gamtos jėgose – dievai turėjo išvaizdą, buvo matomi, susitelkę į išorę. Bet Dievui, kuris apsireiškė Izraeliui, rūpėjo vidiniai dalykai. Jis nematomas, motyvuotas, tik švelnus tylus balsas. Jis galėjo būti randams širdyje, motyvuose, šnabždesyje – ir tai buvo nauja.

Susitikimas oloje pakeitė viską

Viešpats atsakė Elijui širdies šnabždesyje. Šis Dievas nebuvo kaip kiti dievai, Jis buvo suinteresuotas vidiniu žmogumi. Šis Dievas –Dvasia* todėl Jis bendrauja su žmogaus dvasia šnabždesyje.

Žmogaus dvasia yra namai, kuriuose yra mūsų esybė, arba gyvenimo tikslas, mūsų meilė sau, ir tai, kur Dievas pademonstravo Elijui, kad Jis ten gyvena. Šis Dievas įsakė Izraeliui mylėti kitus, kaip mes mylime patys save* Joks kitas dievas niekada nenorėjo, kad Jo žmonės mylėtų save ir tuomet išreikštų tą meilę kitiems.“ Jono 4:24, Kunigų 19:18

Tas momentas prie olos pakeitė viską, ola tai žmogaus širdies įvaizdis, slapta vieta, kur Dievas šnabžda mums. Dovydas parodė, kad jis tai gerai supranta, nes nusidėjęs su Batšeba, 51 psalmėje jis rašė apie atgailą, 6 eilutėje sakydamas:

Tu trokšti tiesos vidinėse dalyse (dvasia ir siela) ir slaptoje dalyje (dvasioje) mokai mane išminties“. Žmogaus dvasia yra ta vieta, kur Dievas mus mato, reikalaudamas tiesos ir atskleisdamas Savo išmintį.

Samuelis išmoko to, kai jis buvo pasiųstas patepti naują karalių, po to, kai karalius Saulius atkrito nuo Viešpaties ir turėjo būti pakeistas. Samuelis nuėjo į Jesės namus ir išrikiavo visus sūnus, galvodamas, kad vyriausias Eliabas, natūraliai bus tas pasirinkimas, bet Viešpats atsakė:

„...nes Viešpats mato ne taip kaip žmogus mato, nes žmogus mato išorinę išvaizdą, bet Viešpats žiūri į širdį.” 1 Samuelio 16:7

Per ankstesnius amžius iki to įvykio, Elijo olos patyrimo, Izraelis buvo išklydęs iš kelio. Argi ne taip ir su mumis? Argi ne tai atsitiko ir su bažnyčios kultūra? Argi mes ir mūsų bažnyčios kultūra sutelkia dėmesį į šnabždesį, o gal į išorinę išvaizdą, kuri taip pateikiama, kad sukurtų įspūdį, patrauktų? Religija stengiasi artėti prie Dievo išoriniu būdu, pastatydama tai, kas gera priešakyje, kaip Baalo pranašai, galvodami, kad būtent tai Jam patinka. Bet Jis randamas vidiniame šnabždesyje.

Kai Jėzus paėmė pasaulio nuodėmę, su visomis mūsų individualimis nuodėmėmis jos viduje, Jėzus pašalino bet kokį poreikį sukurti klaidingą išvaizdą, bet kokį išorinį poreikį, bet kokį poreikį sukurti klaidingą išorę tam, kad įtiktum dievams. Jėzus atvėrė mums būdą, kaip būti sąžiningiems su savimi ir su Tėvu. Nėra baimės tame, kad Jis mus pažįsta, kai mes šnabždame savo viduje Jam mintis ir motyvus. Jis yra šnabždesyje taip pat.

Ir štai kodėl šis labiausiai nusižeminęs Dievas, Tėvas To, Kurio širdis nuolanki ir nusižeminusi. Viešpats Jėzas sako: „Ateikite drąsiai prieš mano sostą, kad gautumėte malonę ir gailestingumą reikiamu metu.”* Jis pažįsta širdį, nes gyvena šnabždesyje, taigi liaukimės kurti išorę, bet leiskime Jam žinoti, kaip sunkiai jūs kovojate „po vandeniu”, nuolatos sužeidžiami ir smūgiuojami nematomų aplinkybių – šnabždėkite širdyje Jam, ir tada palaukite, kol Jis jums atsakys šnabždesiu. Liauktės ieškoti Jo žemėje, vėjyje ir ugnyje* Mato 11:29, Hebrajams 4:16

Užmerkite savo akis ir klausykitės šnabždėjimo.

Daugiau kitą savaitę, palaiminimai,

JohnFenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu