Kada gimė Jėzus?

John Fenn, 2015 m. gruodžio mėn. 12 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Tai greičiau pramoga ar pagalba, nei gelmė ar svarus mokymas, bet aš tikiuosi, kad tai bus įdomu. Jūs be abejonės girdėjote, kad Jėzus iš tikrųjų nėra gimęs gruodžio 25 dieną, kuomet dauguma Vakarų krikščionių švenčia Jo gimtadienį (Rytų ortodoksai pagal Julijaus kalendorių švenčia sausio 6 ar 7 dieną).

Žinoma nėra jokių I amžiaus dokumentų rodančių, kad tikintieji būtų šventę Jo gimimą, to nėra ir Naujojo Testamento laiškuose. Taigi šis dalykas priklauso nuo mūsų pasirinkimo ir nėra skirtas tam, kad kažkas piktai dėl to ginčytųsi. Yra daug nuomonių, ir aš pateiksiu savąją.

Paeiliui išvardinsiu Mato 1-2 bei Luko 1-2 skyriuose aprašytus įvykius, o tada nustatysiu, kada gi galėjo gimti Jėzus. Pateiksiu skyrių ir eilutę, kartu istorinę bei kultūrinę informaciją.

Įvykių seka:

1)          Gabrielius pasirodo Zacharijui, Jono Krikštytojo tėvui ir paskelbia, kad jis turės sūnų ir jo vardas bus Jonas.

2)          Šeštajame Zacharijo žmonos Elžbietos nėštumo mėnesyje Gabrielius aplanko Mariją, ji pradeda lauktis Jėzaus.

3)          Šeima keliauja į Betliejų, apsistoja tvartelyje, ten gimsta Jėzus.

4)          Piemenys atvyksta į tvartelį pagarbinti Jėzaus.

5)          Marija ir Juozapas persikelia į namą mieste.

6)          Pasibaigus Marijos apsivalymo dienoms, jie nuneša 40 dienų amžiaus Jėzų į šventyklą, po to grįžta į Betliejų.

7)          Išminčiai ateina pas Erodą paklausti apie naują karalių ir jiems liepiama suradus jį grįžti pas Erodą su naujienomis.

8)          Išminčiai mato žvaigždę virš Betliejaus ir randa šeimos namą.

9)          Dievas įspėja išminčius nesakyti Erodui, kad jie rado karalių. Namo jie grįžta kitu keliu.

10)       Juozapas įspėjamas vykti į Egiptą, nes Erodas bandys nužudyti Jėzų.

11)       Nieko nesužinojęs iš išminčių, Erodas Betliejuje išžudo panašaus amžiaus vaikus.

12)       Erodas miršta rugsėjo mėnesį, 4 metais prieš mūsų erą

13)       Po Erodo mirties šeima grįžta ir apsigyvena Nazarete.

1)        Pradinis taškas – Jono Krikštytojo tėtis.

Nors jis dažnai nepastebimas, mūsų laimei, Lukas suteikia pradžios tašką. Luko 1:5 mums sakoma, kad Jono Krikštytojo tėvas buvo kunigas Abijos skyriuje. Kartą, tarnaujant kaip kunigui, jam pasirodė Gabrielius* ir pasakė, kad jis susilauks sūnaus ir pavadins jį Jonu. (Luko 1:8-23)*

1 Kronikų 24:1-19 aprašytas kunigų tarnavimų eiliškumo sąrašas. Abijos skyrius yra 8-tas eilėje (10 eil.). Dovydas nustatė, kad 1-as skyrius tarnaus pirmąją, pavasarį prasidedančio švento kalendoriaus savaitę. Antrasis skyrius tarnus antrąją savaitę ir taip kas savaitę visi 24 skyriai. Po to jie pradėdavo iš naujo nuo 1 iki 24, taigi 8-tojo skyriaus tarnavimas buvo vėlyvą lapkritį. Taipogi mes žinome, kad visi 24 skyriai tarnavo trijose privalomose šventėse: Paschos, Sekminių ir Palapinių šventėje, taip užpildydami metus.* (Pakartoto Įstatymo 16:16)

Diskusijos sumetimais aš kalbu apie antrąjį jų savaitės tarnavimą, turiu omenyje tai, kad Zacharijas tą kartą turėjo tarnauti vėlyvą lapkritį. Pabaigoje aš paaiškinsiu, kodėl pasirinkau rudens, o ne pavasario tarnavimą.

2)    Elžbietos nėštumas

Prieš Elžbietai pastojant, kai Zacharijas grįžo namo po savaitės tarnavimo, galėjo būti vėlyvas lapkritis arba ankstyvas gruodis. Luko 1:26-33 apie Jono motiną Elžbietą sako: „Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą Nazaretą pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija…“

Taigi jeigu Elžbieta pastojo vėlyvą lapkritį arba ankstyvą gruodį, o šeštame jos nėštumo mėnesyje Gabrielius buvo pasiųstas pas Mariją, tuomet tai galėjo būti maždaug birželio vidurys, kai Gabrielius jai pasakė, kad ji pagimdys Jėzų. Jei ji greitai pastojo ir kūdikį nešiojo 9 mėnesius, tai Jėzus galėjo gimti anksčiausiai kovo viduryje, nes nėštumas paprastai tęsiasi apie 9 mėnesius (maždaug 40 savaičių).

3-4) Šeima apsistoja avidėje, gimsta Jėzus, pas naują karalių ateina piemenys

Luko 2:7-8 mums sakoma, kad ganydami avis piemenys buvo laukuose. Laukuose aplink Betliejų jie būdavo tik pavasarį ir rudenį. Prieš iškeliaujant į aukštumas vasaros sezonui, pavasarį jie nuganydavo pavasarinius augalus, o rudenį po derliaus, prieš prasidedant žiemai, nuganydavo paskutinius augalus. Taigi laiko ribos atitinka. Luko 2:16 teigiama, kad kūdikį piemenys rado gulintį ėdžiose – skirtose gyvūnų ėdalui.

5-6) Jie persikelia į namą Betliejuje, nuneša Jėzų į šventyklą

Luko 2:22 parašyta: „Kai baigėsi jos apsivalymo dienos nurodytos pagal Mozės įstatymą, jie nuėjo į šventyklą...“ Sutinkamai su apsivalymo įstatymu, šis veiksmas vykdavo, kai vyriškos lyties kūdikiams sueidavo 40 dienų (apie 6 savaites). Tai galėjo būti vėlyvas balandis arba ankstyva gegužė. (Kunigų 12:1-4)

Aišku, kad prieš pašventimą išminčiai dar nebuvo atvykę į Jeruzalę, nei Erodas, nei kunigai dar nežinojo apie Jėzaus gimimą. Mato 2:3 sakoma, kad kai jie atėjo pas Erodą ir paklausė jo, kur yra naujas žydų karalius, jis labai nusiminė ir „visi Jeruzalėje su juo.“ Aišku, kad tuomet kai šeima atėjo į šventyklą jie dar nebijojo dėl savo gyvybės. Taip pat atkreipkite dėmesį, kad Simeonas, o po to ir Ana, laisvai pranašavo apie Jį, nebijodami Erodo. Taigi išminčiai atėjo po pašventimo šventykloje, po to, kai Jam sukako 40 dienų.

Aš matau didelę Tėvo malonę, kad Jis parūpino laiką Marijai sustiprėti, o kūdikiui šiek tiek paaugti, prieš tai, kai jie turėjo bėgti gelbėdami savo gyvybes.

7-9) Išminčiai atvyksta praėjus šiek tiek laiko po pašventimo šventykloje ir klausia Erodo, kur yra gimęs naujasis Karalius? Erodas jiems įsako rasti Jį ir grįžus papasakoti jam apie tai.

Mato 2:1-2, 3-11 sako, kad išminčiai atvyko po to, kai jau buvo gimęs Jėzus. Erodas ir Jeruzalė buvo susirūpinę, kad gimė naujasis Karalius. Jis siunčia juos surasti ir po to pranešti jam apie tai.

11 eilutė: „Ir kai jie įėjo į namus, pamatė mažą vaiką su motina Marija, parpuolė ant žemės ir pagarbino Jį.“ 12 eilutė mums sako, kad jie sapne buvo įspėti negrįžti pas Erodą, todėl namo išėjo kitu keliu.

10-11) Nieko negirdėdamas apie išminčius Erodas nusprendžia išžudyti vaikus, šeima pabėga

Mato 2:16 sako: „Erodas, pamatęs, kad yra išminčių apgautas (gr. apmulkintas) labai supyko... ir išžudė visus vaikus Betliejuje, kurie buvo 2 metų ir jaunesni.

Šiandien Vakaruose mes sakome, kad po to, kai vaikas pragyvena 1 metus, jis yra metų amžiaus. Bet rytiečiai, nuo Kinijos iki Izraelio, ką tik gimimusį kūdykį laiko 1 metų amžiaus. Taigi, kai Matas mums sako, kad nužudyti kūdikiai buvo jaunesni kaip 2 metų amžiaus, reiškia jis neieškojo paaugusių vaikų, jis nužudė kūdikius.

12-13) Erodas miršta rugsėjo mėnesį 4 metai prieš mūsų erą, šeima grįžta ir apsistoja Nazarete

Mato 2:19-23 mums sako, kad į Egiptą jie pabėgo praėjus šiek tiek laiko po to, kai išvyko išminčiai, bet prieš tai, kai Erodas įsakė nužudyti kūdikius. Ten jie išbuvo kol Erodas mirė, tada jie grįžo ir apsigyveno Nazarete.

Kelionė iš Betliejaus iki Egipto sienos buvo apie 200 mylių (322 km). Panašu, kad toje pavojingoje kelionėje jie turėjo prisijungti prie karavano. Tai nebuvo savaitgalio iškyla, o 200 mylių ėjimas ir jojimas, kuris galbūt užtruko apie dvi savaites, ir jie keliavo drauge su kūdikiu. Jie tikriausiai gyveno iš tų pinigų, kuriuos gavo pardavę išminčių atneštas dovanas. (Tai mano išmąstymai).

Žydų istorikas Juozapas, rašęs žydų tautos, romėnų valdžioje, istoriją, pasakoja, kad Erodas susirgo pavasarį, per mėnulio užtemimą, kuomet keli mėnesiai iki mirties, nusidėjo prieš kunigus. Užtemimas vyko kovo 13 dieną, 4 metai pr. Kr. e., o Erodas mirė rugsėjį.

Šeima grįžo į Izraelį greitai po Erodo mirties, gali būti, kad rudenį, 4 metai pr. Kr. e. (Mato 2:19-23)

Čia yra tas „jei“. Jei Gabrielių Zacharijas pamatė per pavasario tarnavimą, tai turėtų būti gegužės vidurys, tuomet reiškia, kad Jonas Krikštytojas turėjo būti pradėtas iki birželio. Tai reikštų, kad Gabrielius turėjo būti pasiųstas Marijai gruodį, t. y. 6-ajį Elžbietos nėštumo mėnesį. Tuomet Jėzus turėjo būti pradėtas gruodį arba sausį, o tai reiškia, kad Jis turėjo gimti rugpjūtį arba rugsėjį. Jei Erodas mirė rugsėjį, jie nebūtų galėję atnešti 40 dienų Jėzaus į šventyklą iki spalio, mėnesis po Erodo mirties. Štai kodėl aš siūlau, kad Jis galėjo gimti pavasarį.

Kaip ir sakiau, ankstyvoji bažnyčia nešventė Jėzaus gimimo, taigi nėra priežasties dėl to ginčytis. Manau vieną dieną apie tai mes galėsime paklausti Juozapo, Marijos, piemenų ir išminčių, ar net paties Viešpaties!

Kitą savaitę nauja tema, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Dabar aš supratau. 4 dalis, Baltas akmuo

John Fenn, 2015 m. gruodžio mėn. 5 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Šį rudenį vykome į „Naująją Angliją“, esančią tolimoje šiaurinėje JAV dalyje. Ten aplankėme draugus namų bažnyčiose. Paskutinę kelionės dieną sustojome Maine, mūsų mėgstamoje vietoje Lobster Shack Two Lights Road, Cape Elizabeth. Barbara mėgsta jų krašto omarų vyniotinius, o aš nevalgau nei omarų, kuriuos vadinu „jūros vabzdžiais“, nes jie veisiasi tiesiog ant uolėto kranto, nei panašių dalykų.

Aš pasiėmiau mėsainį ir šaltos arbatos. Aš stabtelėjau prie mažo prieskonių staliuko restorano kampe, ant kurio jie mažuose paketuose laiko kečiupą, garstyčias, majonezą ir citrinų sultis. Aš paėmiau porą citrinų sulčių pakelių savo arbatai ir nuėjau prie stalo.

Nuplėšęs kraštą atidariau citrinų sulčių pakelį ir įšvirkščiau į savo arbatą, tada paėmiau kitą, nuplėšiau, atidariau ir vėl turinį supyliau arbatą. Mano nuostabai, pakelyje, kuriame maniau esant citrinų sultis, iš tiesų buvo garstyčios! Pasijuokiau, nes supratau, kad sunkesnės garstyčios nusės ant dugno nesusimaišiusios su arbata. Taigi aš toliau gėriau savo arbatą ir valgydamas užmiršau apie ant stiklinės dugno laukiančias garstyčias.

Tikrai, paskutinis arbatos gurkšnis buvo vienos garstyčios, aš ir vėl juokiausi, nors vos dėl jų neužspringau, tačiau jos išvalė mano sinusus!

Išvaizda gali būti apgaulinga

Taigi, jeigu nežinotum kas joje buvo įdėta, arbata atrodė kaip normali.

Panaši situacija yra ir Mato 8:5-12, ir ši vieta tikintiesiems sukelia daug nerimo. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo vienaip, bet kai patikrini visas sudėtines istorijos dalis, tuomet atsiskleidžia tikrasis skonis.

Prie Jėzaus prisiartino romėnų šimtininkas sakydamas: „Viešpatie, mano tarnas guli namuose paralyžiuotas ir baisiai kankinasi“. Į tai Jėzus atsakė: „Aš ateisiu ir jį išgydysiu.“ Bet šimtininkas sušuko: „Viešpatie, aš nevertas, kad tu ateitum po mano stogu. Tik tark žodį ir mano tarnas pasveiks.“

Štai čia daugelis nemato konteksto ir nesupranta to meto kultūros. Šimtininkas nebuvo žydas, nors tikėjo Jėzumi ir suprato Jį turint valdžią. Kai jis paprašo Jėzaus tik duoti įsakymą išgydymui, Viešpats pastebi, kad pagonys taip pat gali turėti tikėjimą:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: net Izraelyje neradau tokio tikėjimo! Todėl sakau jums: daugelis ateis iš rytų ir vakarų (iš pagoniškų tautų) ir susės dangaus karalystėje su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. O karalystės vaikai (izraelitai) bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.“ (5-12 eilutės)

Jėzaus nuoroda į „daugelį ateinančių iš rytų ir vakarų“ yra apie pagonis, ateinančius į Karalystę, ir tas romėnas (pagonis) jau stovėjo prieš Jį. Tuo tarpu Karalystės vaikai (žydai) bus išmesti laukan. Galima pasakyti ir taip: „...vaikai, kuriems priklausė karalystė, atmetė ją, ir jie bus išmesti į tamsybes...“

Neišsigąskite tikintieji – čia Jėzus nekalbėjo apie tikinčiuosius kurių laukia neaiški ateitis – Jis kalbėjo apie pagonis, kurie kaip tas šimtininkas, turės tikėjimą Kristumi, ateis ir atsisės su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu Karalystėje, o tie, kuriems Karalystė priklausė, bus išmetami dėl netikėjimo Juo.

Atsistoti ar atsisėsti?

Apaštalų darbų 7:55-60, Izraelio vyresniesiems tardant Steponą viskas baigiasi tuo, kad jis išvelkamas už miesto ir negyvai užmėtomas akmenimis. Visas 7-as skyrius skirtas šio tardymo aprašymui, kuris rodos juda lėtu tempu tik pabaiga labai staigi. Tai skaitytojui kelia nuostabą, kodėl pabaiga tokia tragiška ir skaudi?

„O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. Jis tarė: ‚Štai! Regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje.‘ Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, <...> ir užmėtė akmenimis. <...> Taip jie mušė akmenimis Steponą <...> Pagaliau suklupęs jis galingu balsu sušuko: ‚Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!‘ Ir, tai ištaręs, užmigo.“

Aišku, kad posūkio taškas buvo, kai jis pasakė vyresniesiems, kad mato Žmogaus Sūnų stovintį Dievo dešinėje. Bet kodėl?

Todėl, kad pagal Izaijo 3:13-15, to meto žydų kultūra teigė, jog Dievas stovės, kai teis žmoniją: „Viešpats keliasi daryti teismo ir stojasi (angl. vertimas) teisti tautas. Viešpats teis vyresniuosius ir savo tautos kunigaikščius. <...> ‚Ką galvojate, skriausdami mano tautą ir daužydami beturčiams per veidus?‘ – klausia Viešpats, kareivijų Dievas.“

Steponas jiems sakė tik tai ką matė – Jėzus atsistojo teisti vyresniuosius, nes jie, dėl Stepono tikėjimo, nuteisė jį užmėtyti akmenimis. ŠTAI kodėl jie įsiuto. Tai užuomina, kad JIE – Izraelio vyresnieji, bus teisiami.

Mintis kurią noriu perteikti yra tokia – kuomet Steponas prašė Viešpaties neužskaityti jiems nusikaltimų: „Te nebus jiems įskaityta ši nuodėmė“, Viešpats turėjo atsisėsti ir paskutinę teismo dieną, Stepono nužudymo nuodėmė jiems nebus užskaityta. Mes turime nuostabų įgaliojimą iš Viešpaties – kai atleidžiame ir išlaisviname asmenį nuo mums padarytų nuodėmių.

Baltas akmuo

Apreiškimo 2:12-17, mokiniams Pergame Jėzus perduoda žinią. Jis giria mokinius už tai, kad gyvendami mieste, kuriame vyko pagrindinės imperatoriaus garbinamo apeigos, jie nedarė tikėjimo kompromisų. Bet taip pat sako, kad jų tarpe yra tokių, kurie kaip Balaamas Izraelyje, pakišęs tikintiesiems suklupimo akmenį, moko nikolaitų doktrinos, kurios Viešpats nekenčia.

Ankstyvojo surinkimo (bažnyčios) lyderis vadinamas Nikolu buvo šitų erezijų autoriumi. Žodis nikolaitas reiškia „valdžia virš žmonių“ ir, jį sujungus su Viešpaties pateiktu Balaamo pavyzdžiu, kuris apgavo bei suvedžiojo Izraelį, matome, kad Viešpats nekenčia mokymų, kuriuose teigiama, kad lyderiai turi valdžią virš žmonių. Nes tai veda link to, kad vienas balsas kalba žmonėms ir nurodinėja jiems ką sako Dievas, o vadovaujantis Naujojo Testamento tiesa – Kristus yra kiekviename tikinčiajame, todėl tuo atžvilgiu, mokinių tarpe turi būti lygybė.

Mokiniams, kurie laikosi nikolaitų mokymo Jėzus įsako: „Atgailaukite“, o tiems kurie nugalės: „...Aš duosiu paslėptos manos ir baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, tiktai gavėjas.“

Paslėpta mana yra nuoroda į dangų, prisiminkite, kad dalis manos, kurią Izraelis rado dykumoje, buvo padėta į Sandoros skrynią, kad Jo artumoje būtų saugoma amžinai. Viešpats sako, kad nugalėtojai bus su Juo danguje, tikrojoje Šventų Švenčiausioje.

Kas tas baltas akmuo?

Jėzus apjungia balto akmens įteikimą su paslėptos manos valgymu. Romėnų laikais balti akmenys buvo naudojami kaip verslo kortelės, o kartais kaip bilietai į romėnišką renginį. Bet pats populiariausias atvejis, kai jie buvo naudojami – priimant nakties pakeleivį. Pakeleivis, išeidamas iš svetingų namų, jų šeimininkui palikdavo akmenėlį su užrašytu savo vardu ir adresu, kad pastarajam atvykus į jo miestą, būtų priimtas jo namuose, pavalgydintas ir apnakvyndintas.

Sakydamas, kad duos jiems tokį akmenėlį, iš tiesų Jėzus sakė: „Aš galėjau apsigyventi tavo širdyje ir dabar tau duodu asmeninį bilietą į Mano namus, nes tu esi Manojoje širdyje.“ Faktas, kad Jis suasmenina tai, kad tik Jis ir asmuo žinos kas yra ant kortelės, mums rodo kaip intymiai Jis mus pažįsta. Nuostabi malonė!

Kaip jūs ir matote paskutinė tema šioje serijoje: išgelbėjimo užtikrintumas – užtikrintumas dėl mūsų namų danguje. Pradedant nuo šimtininko, kuris be abejonės yra vienas iš daugelio pagonių, ateinančių iš rytų ir vakarų atsisėsti su Abraomu, iki atsisėdančio Jėzaus, kuomet mes Jo prašome neužskaityti nuodėmių tiems, kurie prieš mus nusidėjo. Mums yra suteikti pažadai valgyti dangiško maisto ir įgyti teisę įeiti su tokiu asmeniniu bilietu, kad tik jūs ir Viešpats žinosite, kas ten yra parašyta. Mūsų laukia jaudinanti ateitis!

Efeziečiams 2:7, kalbama apie gerus Tėvo ketinimus mūsų atžvilgiu: „Kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje.“

Kitą savaitę nauja tema. Iki tada, būkite

JohnFenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

CWOWI Naujienlaiškis. Lapkritis 2015

John Fenn, 2015 m. lapkričio mėn. 18 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki visi,

vasaros pabaigoje Tėvas man pasakė: „Šį rudenį, žiemą bei pavasarį pasaulyje nutiks daug įvairių dalykų vienas po kito, kai kurie žmonės pradės klausinėti baimėje, nuovargyje ir sumišime: „O, kas toliau?“ Tenebūgštauja tavo širdis, būk ramybėje ir išlik Mano reikaluose ir viskas bus gerai.“

Tai yra tai, ką Jis pasakė man apie mano gyvenimą, bet ką Jis sakė ir ką darė tavo gyvenime? Jei Jis tave mokė tam tikroje srityje, tas mokymas tęsis nepriklausomai nuo to, kas sukasi aplink mus. Ar Jis tave veda per krizę? Jis ir toliau vaikščios su tavimi, nepaveiktas įvykių pasaulyje.

Išlik ramybėje to, ką Jis sako tau šiuo metu, šiandien, nes ta ramybė yra kaip apsaugos ir saugumo kokonas. Saugok tą ramybę savyje. Neleisk puolimams iš pasaulio jos atimti: ir Dievo ramybė „išlaikys“ (graikiškai „saugos“) jūsų mintis. Filipiečiams 4:7.

Mes galime būti tokie kaip Marija, kuri Luko 2:19 išgirdusi Ganytojo istoriją bei savo ką tik gimusio Sūnaus pagarbinimą „...įsiminė šiuos žodžius, dėdamasi juos širdin.“ Mes galime turėti klausimų ir normalią baimę dėl to „kas toliau“, bet mes išlaikome ramybę mūsų dvasioje, kuomet apmąstome šiuos dalykus.

Namie šventėms

Peržvelgęs šiuos metus, aš matau, kad sudėjus visas keliones ir dienas, kurias praleidau atsigaudamas ir susigaudydamas po ilgų skrydžių, manęs nebuvo namie maždaug 4 mėnesius. Sąrašas dalykų, kuriuos reikia atlikti namuose yra ilgas ir mes su Barbara mėgstame tiesiog būti kartu be jokių numatytų kelionių kalendoriuje likusiai metų daliai. Visiškai nebėra įtampos, žinant, jog manęs už kampo nelaukia x kelionė.

Bet kai aš mąstau apie visus žmones, kuriuos mes aplankėme ir susitikome per visas keliones, visą svetingumą ir susitikimus su žmonėmis, mes matome Viešpatį einantį SU žmonėmis per gyvenimą žymiai dažniau, nei mes matome akimirksniu įvykstantį išvadavimą iš aplinkybių. Yra maldos už išlaisvinimą, už išgydymą, už įvairių konfliktų pabaigą, bet tai, ką mes matome – tai Viešpats, einantis su žmonėmis per „slėnį“, vietoj to, kad perkeltų juos iš „slėnio“.

Jis yra ištikimas ir mane stebina, kaip žmonės pasaulyje eina per gyvenimą be Jo, nepažinodami to Buvimo jų dvasioje, kuris skleidžia ramybę ir saugumą į visą mūsų esybę. Savo kelionėse aš matau žmones, kurie paliko formules, paliko sistemas, sukurtas tam, kad gautų iš Dievo kažką, ko Jis šiame laike jiems neduoda, ir tiesiog mokosi vaikščioti su Juo, esant artimuose santykiuose. Tai yra gyvenimas Kristuje, tiek vidinis gyvenimas, tiek artimi santykiai su kitais tikinčiaisiais.

Motyvų tyrumas

Vienas iš dalykų mano širdyje yra motyvų tyrumas, randamas Naujojo Testamento lyderiuose ir tai, kaip jie elgdavosi savo santykiuose su kitais, be jokios naudos sau. Tai atsispindi Pauliaus širdyje, Apd 15:36, kai jis pasakė Barnabui:

„Grįžkime, aplankykime brolius visuose miestuose, kur skelbėme Viešpaties žodį, ir pažiūrėkime, kaip jiems sekasi.“

Viskas – jis tiesiog norėjo pažiūrėti, kaip jiems sekasi. Paulius nepasakė „Grįžkime, ir tegul jie užregistruoja savo narystę“ arba „Grįžkime ir priverskime eiti į ląsteles“ arba „Grįžkime ir pasakykime jiems, ką jie turi daryti“ – jie tiesiog norėjo pažiūrėti, kaip jiems sekasi.

Štai kodėl Paulius pasakė korintiečiams „Mes juk neviešpataujame jūsų tikėjimui, bet esame jūsų džiaugsmo talkininkai, nes (savo) tikėjimu jūs stovite“ (2 Korintiečiams 1:24). Ši eilutė yra viena iš dviejų pamatinių CWOWI eilučių ant kurių mes statome, nes tai visuomet buvo mūsų širdyje.

Kita eilutė yra Galatams 2:9, kurioje rašoma, jog Petras, Jokūbas ir Jonas „pastebėjo malonę“ esančią su Pauliumi ir Barnabu. Šios dvi eilutės yra raktas į sveiką ir subalansuotą tikėjimo gyvenimą bei tarpasmeninius santykius – mes neiname į santykius su naudos siekiu, bet paprasčiausiai pastebime malonę vienas kitame ir atsakome į tai, darydami, ką galime, kad būtume talkininkai džiaugsme, nes kiekvienas iš mūsų stovime savo tikėjime.

Šis „be naudos, tik iš meilės“ tarnavimas reiškia, jog mes įžengiame į santykius visų pirma pamatydami, ką Dievas daro to žmogaus gyvenime ir tuomet atsakydami į tai.

Apaštalų darbų 11:19-30 graikai Antiochijoje tikėjo Jėzumi ir apaštalai išsiuntė Barnabą pažiūrėti, ką Dievas darė. 23 eilutėje sakoma: „Atvykęs, ir pamatęs Dievo malonę, jis apsidžiaugė ir visus ragino ryžtinga širdimi pasilikti su Viešpačiu.“

Pastebėkite – jis neatėjo su paslėptu tikslu ar mintimi pasakyti jiems, ką jis manė, jog jie turėtų žinoti apie Dievą. Paulius matė Dievo malonę ir tuo džiaugėsi. Jis atsakė į tai, ką Dievas jau darė. Čia yra mūsų širdis ir tai yra pamatas statomas ant Jėzaus. Tai yra santykiais paremtas tikėjimas, apjungiantis žmones, kurie susirenka namie – šeima pagrįstose sveikose bažnyčiose. Tai yra esmė.

Mes žiūrime į tai, ką Dievas daro. Stengiamės suvokti esančią malonę, vietoj to, kad bandytume viešpatauti kieno nors tikėjimui. Mes esame jų džiaugsmo talkininkai, mokydami juos, kaip stovėti jų asmeniniame tikėjime, judant jų pačių gyvenimo tempu.

Pažiūrėkite į Petrą – Apaštalų darbų 15:8-10, kai Petras pasakojo apie savo patyrimą Kornelijaus namuose, jis pakomentavo „Ir Dievas, kuris pažįsta širdis, paliudijo jų naudai, duodamas jiems Šventąją Dvasią kaip ir mums.“

Atkreipkite dėmesį, jog Petras visų pirma pamatė, ką Dievas matė jų širdyse, jis pastebėjo, jog Dievas liudijo jų širdims, duodamas jiems Šventąją Dvasią, ir Petras tiesiog į tai reagavo. Jis neįžengė į namus planuodamas įkurti naują namų bažnyčią ar pradėti naujų Biblijos studijų apie tikėjimo pagrindus – jis nuėjo suvokti malonę, pamatyti ką Dievas jau darė ir tuomet atsakyti į tai.

Mūsų kelionės

Aš kartais klausiau savęs dėl visų kelionių, kuriose mes kaip Paulius „aplankome brolius ir pažiūrime, kaip jiems sekasi“. Bet aš supratau, jog tai tiesiog mano širdis, tiesiog pamatyti, kaip žmonėms sekasi jų ėjime ir atsakymas į tai, ką Dievas daro – aš neturiu jokių kitų tikslų – tiesiog būti jūsų džiaugsmo talkininku, jums stovint jūsų pačių tikėjime.

Mes dėkojame jums visiems, ir visuomet meldžiamės už tuos maldų poreikius, kuriuos jūs užrašote ant paaukojimo vokų ar paliekate internetu. Ačiū, už tai, kad jūs duodate mums ir esate su mumis. Mes esame mažas tarnavimas ir jūsų dovanos yra jaučiamos asmeniškai. Ačiū jums.

Būkite palaiminti!

John, Barbara ir Krisas

www.supernaturalhousechurch.org

Dabar aš supratau. 3 dalis, Draugas vidurnaktį

John Fenn, 2015 m. lapkričio mėn. 28 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Tą vasarą man sukako 16 ir mano mama pasiėmė mus, savo keturis vaikus ir mano pusseserę, kuriai taip pat sukako 16, beveik mėnesiui į kelionę aplink Europą. Mama išsinuomojo „Volkswagen“ markės autobusiuką su atidaromu stogu ir atskirą didelę palapinę, kurioje miegojome mes – 3 berniukai, o mama, pusseserė ir sesuo miegojo automobilyje. Kelionę pradėjome Amsterdame, darydami kelio kilpą važiavome link Romos ir atgal. Ši kelionė pakeitė mano gyvenimą.

Mums lankantis Vatikane, pusseserė dėvėjo rausvą, keli coliai virš kelių, sijonėlį. Kai priėjome vartus į Šv. Petro baziliką, jos neįleido vidun, nes jos sijonėlis buvo per trumpas. Tai buvo vienintelis „geras“ rūbas, kurį ji pasiėmė į kelionę. Neketinome pirkti kito, žemiau kelių siekiančio sijono, bet ir nenorėjome, kad tiek atkeliavusi ji turėtų apsisukti ir grįžti atgal.

Pradžioje ji labai įsižeidė, bet kai jausmai šiek tiek atvėso, jos pyktis virto iššūkiu. Ji nusprendė, kad parodys jiems. Nusmaukė savo sijoną žemyn ant klubų, užsileido palaidinę, kuri vos bedengė jos apatinius ir nužygiavo pro duris su sijonu žemiau kelių. Kai pateko į vidų, pasukusi galvą ir prikandus liežuvį - stebėdama sargus kitoje didžiulių durų pusėje, patraukė savo sijoną aukštyn iki jam būdingo ilgio.

Jei tu būtum pašalinis stebėtojas ir nežinotum to meto Vatikano taisyklių, bet tik stebėtum tai, kas nutiko mano pusseserei, tu visiškai nesuprastum, kas gi vyksta. Biblijoje yra dar viena istorija apie apvadus, ji mums įgauna prasmę tik tuomet, kai suvokiam to meto kultūrą. 1 Samuelio 24:1-8 rašoma, kad Dovydas buvo persekiojamas Sauliaus. Jis ir jo žmonės pasislėpė dideliame urve dykumoje.

Karalius Saulius

Karaliui reikėjo išsituštinti, dėl to jis nuėjo į urvą, bet nesuprato, kad ten slėpėsi Dovydas ir jo vyrai!

Kol Karalius Saulius darė savo reikalus, Dovydas prisėlino ir nupjovė apvadą nuo jo mantijos krašto, bet 5 – 6 eilutėse sakoma: „Dovydo širdis smarkiai plakė (arba Dovydo širdis apkaltino jį), nes jis nupjovė Sauliaus skverną. Jis tarė savo vyrams: - Apsaugok, Viešpatie, kad taip padaryčiau savo valdovui, Viešpaties pateptajam, pakeldamas prieš jį savo ranką, nes jis yra Viešpaties pateptasis.“

Kai jūs ar aš tai skaitome, įsivaizduojame sugadintą rūbą ir spėliojame, kodėl Dovydo širdis taip jautriai reagavo, o jis blogai dėl to jautėsi? Mes galime nutuokti, kad čia slypi gilesni dalykai, bet nesame tikri kas tai. Štai atsakymas.

Skaičių 15:37-40 ir Pakartoto Įstatymo 22:12, Viešpats įsakė, kad jie ant savo apsiaustų skvernų užsisiūtų kutus, kurie simbolizavo Viešpaties Žodį. Taigi kada tik jie būdavo apsirengę apsiaustu ir pažvelgdavo į kutus, jie prisimindavo Žodį ir simboliškai suprasdavo, kad yra apsirengę Žodžiu. Dabartiniais laikais mes įsivaizduojame maldos šalikus su kutukais, bet senovėje jie buvo ant kiekvieno rūbo.

Ortodoksų laidotuvėse, Dovydo dienų paprotys išliko iki šių dienų. Per laidotuves nukerpami kutai nuo asmens rūbų, simbolizuojant, kad mirusysis žmogus dabar jau nėra surištas įstatymu žemėje, jis gali išeiti ir būti su Viešpačiu. Taigi, Dovydas nukirpdamas Sauliaus kutus pademonstravo laidotuvių ceremoniją, pareikšdamas, kad jis yra miręs žmogus ir artėja prie mirties. Iš esmės, tai parbloškė Karalių Saulių myriop.

Štai kodėl Dovydo širdis „plakė“, nes jis ištiesė savo ranką prieš karalių Saulių ir štai kodėl, skaitydami toliau matote, kad jis atgailavo ir išpažino savo veiksmą padarytą prieš Saulių. Dovydas gerbė patepimą, valdžios autoritetą ir atsakydamas sąžinės balsui buvo greitas išpažinti savo širdies nuodėmę.

Draugas vidurnaktį

Jėzus savo požiūrio perteikimui naudoja daugybę mokymo stilių ir vienas jų – tą patį dalyką apibūdinti 2 – 3 palyginimais iš eilės. Štai vienas mokymo pavyzdžių, apie tą patį subjektą pateikti iš eilės 3 palyginimus:

Luko 11:2-5 Jis, Senojo Testamento formate, savo mokiniams pateikia bazinį maldos pavyzdį, kurį šiuo metu vadiname „Viešpaties malda“. Ji parašyta „aorist“ laike, o tai reiškia, kad tai ne vienkartinis įvykis, bet besitęsiantis procesas. Ji pateikta kaip to besitęsiančio proceso teiginys, nors kai kuriose Biblijos eilutėse ji užrašyta išėmus ją iš to „aorist“ ir paversta serija atskirų prašymų pridedant „Duok mums...“ Bet štai ką sakė Jėzus:

„Kai meldžiatės, sakykite: ‚Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo Karalystė. Tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto’ ”

Štai taip, tai visa malda Luko evangelijoje. Jeigu jūs skaitysite ją kaip besitęsiantį procesą, ji taps jums nuolankumo ir padėkos malda. Tai procesas. Tėvas įgyvendina savo valią žemėje nenutrūkstamai. Jis kiekvieną dieną duoda mums duonos ir tai yra besitęsiantis procesas. Jis atleidžia mums, kai mes, kaip dalis besitęsiančio proceso, atleidžiame kitiems ir Jis visada, kaip nuolatinio proceso mūsų gyvenime dalis, veda mus šalin nuo pagundos ir išlaisvina nuo pikto. Tai gilu, skirk laiko tai apmąstyti.

Kai Viešpaties malda atskleidžia Tėvo gerumą ir Jo besitęsiantį dalyvavimą mūsų gyvenime, Jėzus nedelsdamas pateikia mums kitą palyginimą, kuris parodo koks Tėvas NĖRA. 5 ir 9 eilutės vadinamos „Draugas vidurnaktį“:

„Jis kalbėjo jiems: ‚Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: - Bičiuli, paskolink man tris kepalus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir neturiu ko jam padėti ant stalo.‘ ‚O anas iš vidaus atsilieps: - Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti.‘ ‚Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl draugystės, tai dėl jo atkaklumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia. Tad ir Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir BUS jums atidaryta. Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. ‘“

Jėzus sako, kad su draugais čia žemėje, kartais reikia atkaklumo, kad gautum tai, ko tau reikia, bet ne taip yra su Tėvu: prašyk ir gausi, ieškok ir rasi, belskis ir tau BUS atidaryta.“

Kad būtų dar aiškiau, ir kad niekas tuo neabejotų, Jėzus apibūdina trečią punktą:

„Kuris iš jūsų, būdamas tėvas, duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – duotų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo.“

Atkreipkite dėmesį: Jis pradėjo nuo Tėvo - „Viešpaties malda“ ir perėjo prie kietasprandžio draugo, kad parodytų, koks nėra Tėvas, tada grįžo prie Tėvo gerumo, kad apibūdintų žemiškus tėvus ir jų gerumą savo vaikams. Palyginimą apie kietasprandį draugą įterpė tarp dviejų mokymų apie Tėvo gerumą ir dosnumą.

Šios savaitės tema apie žemę ir dangų

Tėvo gerumas siejasi su Dovydo jautria širdimi Dvasios dalykams. Dovydas jau turėjo karaliaus patepimą, bet tuomet karaliumi buvo Saulius. Dovydas, kartą jau buvo teistas už savo širdies sumanymus ir pasimokė, dabar jis pasielgė teisingai, netgi rizikuodamas prarasti autoritetą, o galbūt net gyvybę.

110 Psalmėje Dovydas rašė: „Viešpats tarė mano Viešpačiui: - Sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojomis.“ Viešpats (Tėvas) pasakė mano Viešpačiui (Kristui): „Sėsk mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojomis.“

Kadangi Dovydas pažinojo Tėvą ir tai, kaip Kristus bus pasodintas, kol viskas Jam bus pajungta, Dovydas sugebėjo peržengti pasipriešinimą Sauliui savo širdyje, atgailavo ir laukė savo karaliavimo eilės. Kadangi Dovydas pažinojo Tėvą, jis buvo jautrus Dvasios dalykams. Pažink Jį! Kalbėk Tėvui asmeniškai, o tada klausykis Jo tylaus atsako, dažnai be žodžių, bet bendravimo apimtimi.

Šią seriją pabaigsiu kitą savaitę, rašysiu apie baltą akmenį ir dar kai ką. Iki tada, būkite palaiminti.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Dabar aš supratau. 2 dalis, Garbanos ir vualis

John Fenn, 2015 m. lapkričio mėn. 21 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Kai paimu Krisą iš Globos namų vienas iš pirmųjų dalykų ką jis padaro, tai paima mano telefoną, nes ten aš turiu vaikiškų dainelių ir kai mes važiuojame tvarkyti reikalų, mes klausomės tų dainų. Jos yra įvairiausių žanrų, tarp kurių galima rasti dainas iš „Muzikos garsų“, „Merė Popins“, „Mikio Mauzo“, krikščioniškų dainų iš „Spurgų pardavėjo“ bei kitų.

Vieną dieną, kai jis laikydamas rankoje mano telefoną klausė Mikio Mauzo, ir žiūrėjo į albumo viršelį, kur buvo pavaizduoti Mikis ir jo draugai, jis pasakė: „Pažiūrėk tėti, Mikis turi tokias ausis kaip tu!”

Aš maniau, kad jis juokauja, sakydamas, kad mano ausys didelės ir apvalios kaip Mikio, bet jis turėjo galvoje, kad Mikis Mauzas turi ausis, kaip kiekvienas žmogus. Aš atsakiau: „Jis turi, ar ne?“ Ir jis atsakė juokdamasis: „Taip cha, cha, cha“ ir juokėsi ir aš juokiausi kartu. Aš galvoju, kad jis pajuokavo, bet ir vėl...

Istorija, kultūra ar Dievo įsakymas?

Abu Paulius ir Petras mums sako: „Visas Raštas Dievo įkvėptas* - ir - ...šventi Dievo žmonės kalbėjo įkvėpti Šventosios Dvasios.“ (*2 Timotiejui 3:16, 2 Petro 1:21)

Visas Raštas buvo įkvėptas Dievo, bet tai nereiškia, kad visas Raštas yra Dievo įsakymas. Įvykis, kai Dovydas užlipo ant namo stogo ir pamatė besimaudančią Batšebą* yra informacija, o ne įsakymas daryti tą patį. Kai kas yra istorija, kai kas kultūra, kai kurie dalykai tai patarimai kaip mes turime gyventi. (*2 Samuelio 11)

Tyrinėjant Raštą, ne visada būna aišku kas yra ir kas, taip kaip ir Kriso kalba, kad Mikis Mauzas turi tokias kaip mano ausis – ar jis sakė, kad Mikis turi tokias ausis kaip kiekvienas, ar, kad galbūt mano ausys didelės ir apvalios kaip Mikio Mauzo? Jo juokas leidžia taip spėti, bet jei nepaisysite to įvykio konteksto, jūs niekada taip ir nesužinosite.

Taigi kai Paulius sako: „...Taip pat, kad moterys puoštųsi kukliais ir padoriais drabužiais, droviai ir santūriai, ne supintais plaukais ar auksu, ar perlais, ar brangiu drabužiu, bet, – kaip dera moterims, pasižyminčioms dievobaimingumu, – gerais darbais.“ Ar tai kultūrinis reikalavimas? Mes turime suprasti kontekstą ir nustatyti, ar tai buvo įsakymas, ar tik tos dienos kultūra. (1 Timotiejui 2:9-15)

Daug kartų per kelis pastaruosius metus manęs klausinėjo apie moterų rūbus, sugarbanotus plaukus ir visada iš vakarų Afrikos. Istorija tokia, prieš kelis metus viena ar daugiau moterų skelbė, kad jai buvo leista pamatyti pragarą ir teigė, jog ten matė moteris, kurios buvo pragare tik dėl to, kad garbanojosi plaukus. Savo skelbimu ji sukėlė didelį susirūpinimą ir taip mokoma toliau iki šios dienos.

Kaip mums teisingai atskirti, kur yra Žodis, o kur kultūriniai reikalavimai?

Pamatinė samprata turi būti tokia – Kristus gyvena mumyse ir dabar mes esame Dievo šventyklos. Paulius sakė: „Nuo dabar aš nepažįstu nei vieno pagal žmogiškus standartus, nes kiekvienas Kristuje yra naujas kūrinys*.“ Dar jis sakė: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje!“ Ir dar „Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet naujas kūrinys.“ (2 korintiečiams 5:16-17, Galatams 3:28; 6:15-16)

Tai reiškia, kad pagal tai, ką Kristus padarė mums, me esame lygūs – vyrai ir moterys, nuo aukščiausių visuomenės sluoksnių iki žemiausių, mes esame lygūs visi, nes esame išgelbėti tuo pačiu Jėzaus krauju ir esame nauji kūriniai Jame.

Todėl mes nieko negalime padaryti ar pridėti prie mumyse esančio Kristaus. Mes negalime dėvėti tam tikrų rūbų, ar šukuoti tam tikru būdu plaukų, kad pagerintume Kristų mumyse. Mes negalime duoti pakankamai pinigų, kad pagerintume ar kažką pridėtume prie mumyse esančio Kristaus. Tėvas davė mums Savo Sūnų, kuris gyvena mumyse Šventąja Dvasia; ką mes dar galime padaryti, kad kažką pridėtume ar pagerintume? Nieko. Taigi tiesiog gyvenkime.

Bet šitos dvasinės tiesos veikia įvairių kultūrų kontekstuose, kurie kultūriškai gali riboti tas laisves ir lygybes.

Romiečiams ir korintiečiams* Paulius sakė, kad stabas yra niekas, tačiau ne kiekvienas turi tokį supratimą, taigi jis mokė būti taktiškais su tais, kurie yra silpnesnio tikėjimo ir nevalgyti maisto, kuris buvo paaukotas stabams, arba būti taktiškais su tais kurie garbinimui renkasi tą o ne kitą dieną, arba su vegetarais ir taip toliau. Sakė nenaudoti savosios laisvės broliams Kristuje įžeisti, už kuriuos taip pat mirė Jėzus. (Romiečiams 14; 1 Korintiečiams 8:4,7; 2 Korintiečiams 10:23-33)*

Taigi jis sako, kad žmonos Efeze nesigarbanotų plaukų ir nesipuoštų brangakmeniais, nes pagal to meto romėnų kultūros paprotį moterys garbanodavosi plaukus ir dažnai ant šukuosenos viršaus užsidėdavo sparnus papuoštus brangakmeniais. Kartais brangakmenius jos įsiūdavo į savo rūbus. Taip daroma net šiandien. (Knyga „Cezarių žmonos“ – tai gera istorinė knyga apie sugarbanotus plaukus bei brangakmenius).

1 Timotiejui 2:9-15, Paulius Efezo moterims sakė nedemonstruoti savo turtų, kaip mokė to meto paprotys, bet verčiau rodyti savo širdžių „dvasinį turtingumą“ ir gyventi Viešpačiui.

Įsidėmėkite: žmonės teigia turį įvairiausių patyrimų ir skelbiasi matę įvairiausių dalykų, bet netgi jei tie patyrimai yra tikri, žmonės, kurie nesubrendę amžiumi, charakteriu ar Žodžio pažinimu ir pilni religinių tradicijų, reaguoja į dvasinius išgyvenimus per pritemdytus savo kartos, kultūros ir religinio mokymo akinius. Ir tai yra net tada kai jie yra sąžiningi!

Štai kodėl 4 metų berniukas pasakoja, kad matė danguje žmones su sparnais, ar maža mergaitė piešia gražaus ir romantiško Jėzaus portretus, teigdama, kad Jis taip atrodo, o mažas berniukas sutinka su ja. Jie vaikai, taigi dalykus aplink save jie mato per vaikystės ir nebrandumo filtrą. Panašiausias vaizdas kurį aš mačiau kaip atrodo Jėzus yra Turino drobulėje. Jis nėra gražus, atrodo vidutiniškai, o apie Jo išvaizdą sukurta perdėta nuomonė.

Vualis ir tylėjimas?

1 Korintiečiams 11:1-16, Paulius rašo apie moteris Korinte, kurios išsilaisvino Kristuje ir nebepaisė vietinės kultūros. Jos nusiimdavo savo vualius, nes Kristus joms suteikė laivę.

Tomis dienomis vualis prilygo sutuoktuvių žiedui. Tai reiškia, kad kiekviena ištekėjusi moteris lankydamasi namų surinkime, įeidama pro duris nusiimtų savo sutuoktuvių ženklus. O tai reiškė nepagarbą tiek joms pačioms, tiek jų vyrams, tiek Dievui, tiek jų santuoką bei namus saugantiems angelams, nepagarbą susirinkusiems žmonėms ir vietiniams papročiams! Paulius įsakė užsidėti tuos vualius, nors jos ir buvo laisvos jų nenešioti.

Tris kartus toje pastraipoje jis rašo, kad tai yra paprotys ir kad jie patys tuo įsitikintų.* Jis taip pat rašo, kad žmonos gali melstis ir pranašauti susirinkimuose, tik tegu tinkamai rengiasi.* Žmonės kažkodėl dažnai ignoruoja šį faktą, kai skaito trimis skyriais toliau, kur rašoma apie tvarką ir eiliškumą, kai Paulius, dėl to, kad susirinkimas vyktų sklandžiai, žmonoms turinčioms klausimų sako, jog jos tepaklausia vyrų namie. Kai kurie tai supranta, esą moterys susirinkimuose iš viso negali kalbėti – netiesa- žiūrėkite į kultūrinį ir istorinį kontekstą!

Iš Apaštalų darbų 18 skyriaus mes žinome, kad romėno Justo namuose staiga pradėjo kartu rinktis trys kultūros - romėnų, graikų ir žydų, ir tai kėlė sumaištį. Taigi Pauliaus nurodymai yra dėl tvarkos, eiliškumo ir mandagumo, kai esi svečias kieno nors namuose. * (1 Korintiečiams 11:5-6, 13; 14;26-40*)

Jis gi nebūtų 11 skyriuje joms liepęs melstis ir pranašauti, o po to, 14 skyriuje įsakęs tylėti – taigi kontekstas ir kultūra yra svarbu. Tas pats ir 1 Timotiejui 2:14-15, kai jis moterims liepia nedemonstruoti savo turtingumo garbanotais plaukais ir nešiojamais papuošalais ir įsako nesiglemžti valdžios iš vyrų. Mokymas, kalbėjimas, pranašavimas vykstantis susitarime su vyru santuokos harmonijoje yra gerai, bet moters piktnaudžiavimas laisve Kristuje, vietinės kultūros, taikos santuokoje ir tvarkos kontekste, žeidė santuoką ir kenkė evangelijos skelbimui.

Gerai! Dabar aš nebepradėsiu apie apsiausto skverno nupjovimą, apie tai kitą savaitę. Būkite palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Dabar aš supratau. 1 dalis, Ką Jėzus rašė dulkėse?

John Fenn, 2015 m. lapkričio mėn. 14 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Barbaros tėtis buvo legendinis žodžių painiotojas, sakydavo vieną žodį, o galvoje turėdavo visai kitą arba visiškai supainiodavo sakomų žodžių tarmę. Mane tai labai prajuokindavo.

Vieną kartą jis kažką dirbo ir negalėjo sutaisyti, o aš priėjęs paklausiau kaip sekasi. „Negaliu suprasti kas čia negerai, aš visiškai užkietėjęs dėl šito dalyko!” - atsakė jis labai susierzinęs, net nesuvokdamas, kad iš tiesų norėjo pasakyti - „Aš esu susinervinęs” (nors gali būti, kad iš tiesų mes niekada taip ir nesužinosime, ką jis turėjo omenyje tai sakydamas). Aš nusijuokiau, bet tik tyliai, nes jau tada buvo aišku, kad jis yra mano būsimas uošvis.

Barbara paveldėjo tą žodžių sumaišymo geną ir per visus tuos 50 metų, kai esame pažįstami, tiek jai, tiek man tai sukeldavo be galo daug nesusipratimų (o mes pažįstami nuo 7 metų).

Nesenai aš pagaminau Chorizo (choe-rees‘-oh) dešrą. Chorizo – tai dėl paprikos ir čili miltelių labai aštri, raudona meksikietiška dešra, kuri dažniausiai yra pateikiama su kiaušiniais ar viščiuku. Šiaip dešra aš nepasitikiu, nes nemėgstu ausų, knyslių ar liežuvių sudėtų į ją (nenoriu ragauti nieko, kas galėtų ragauti mane, cha, cha). Gaminu pats, todėl žinau ką dedu. Ryte man ypač patinka dešra su kiaušiniais, kartais dar dedu ją į Huevos Rancheros (kas nežinote to, paieškokite).

Problema ta, kad Barbara neištaria Chorizo (choe-rees-oh). Kai ji klausia ar mes jos turime, ji taria - „Cho-Zorro“ - skamba panašiai kaip 19 amžiaus meksikiečių liaudies herojaus vardas, kuris ant savo valgio išgraviruodavo didelę raidę „Z“! (Zorro – meksikiečių literatūroje žymus herojus, yra keli filmai apie jį).

Chorizo ar Cho-Zorro, mes abu žinome, kad tai apie mano naminę, meksikietišką dešrą.

Bet taip būna ne visada, ypač kai skaitome Biblijos eilutes

Šioje serijoje, daugelį pastraipų pateiksiu žydų ir romėnų kultūros bei istorijos kontekste. Daugelis žmonių nebuvo išmokyti suprasti šių dalykų Rašto kontekste, todėl daugelis tiki, kad tarkime, jų skaitoma pastraipa yra apie „Cho-Zorro“, kai iš tikro faktiškai ji kalba apie „Chorizo“.

Ką Jėzus rašė dulkėse

Mus mokė, kad Jono 7:2, Jėzus ėjo į Palapinių šventę Jeruzalėje. Palapinių šventė primena, kad Dievas gyvena su žmogumi. Ji paskutinė iš 7 biblinių švenčių, minima Kunigų knygos 23 skyriuje. Jono 7:37-39 parašyta:

„Paskutinę, didžiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ir šaukė: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria! Kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės“. Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti Jį įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas.“

Skamba nuostabiai, bet reikšmė tampa dar didingesnė, kai supranti kultūrinį kontekstą. Palapinių šventėje yra ceremonija „Beit Fashoevah“ arba „Trykštančio vandens namai“, ji buvo atliekama kiekvieną šventės dieną, visą savaitę.

Kai Šventykloje vykdavo aukojimai, grupė kunigų išeidavo pro Rytinius Vartus į artimiausią slėnį prisipjauti žilvičių šakų. Manoma, kad šakos buvo apie 25 pėdų (7,5 m) ilgio, ir kunigai, kiekvienas laikydamas po šaką, sustodavo sudarydami kolonos formą. Laikydami iškeltas šakas, sutartinai eidavo šventyklos link, unisonu siūbuodami iškeltąsias šakas pirmyn ir atgal.

Šakų siūbavimas sukurdavo šniokščiančio vėjo įvaizdį, kuris simbolizuoja Dievo Dvasią. Kai tai vykdavo, Aukščiausiasis kunigas ir jo padėjėjas išeidavo iš šventyklos per Vandens vartus į Siloamo tvenkinį prisipilti į auksinį ąsotį vandens, vadinamo „Mayim Hayim“ arba „Gyvasis Vanduo“. O sidabrinį ąsotį padėjėjas pripildydavo vynu. Atkreipkite dėmesį, kad sidabras Senajame Testamente visada reiškia teisumą, o auksas tyrumą ir šventumą.

Kai buvo aukojami gyvuliai, kunigai nešini žilvičio šakomis 7 kartus apeidavo altorių, tada padėdavo tas šakas ant aukos viršaus suformuodami palapinę arba sukka. Po to, Aukščiausias kunigas išliedavo Gyvąjį Vandenį kaip auką, o jo padėjėjas išliedavo vyną ir susirinkę žmonės kartu giedodavo Izaijo 12:3:

„Jūs su džiaugsmu semsite vandenį iš išgelbėjimo šaltinių.“ (Čia žodžiui „išgelbėjimas“ panaudotas hebrajiškas Yeshua, būtent tai reiškia vardas Jėzus arba Jėšua)

Ir štai kodėl paskutiniąją Palapinių šventės dieną Jėzus – Yeshua šaukė, kad Jis yra tikrasis gyvojo vandens šaltinis. Kiekvienam klausančiajam turėjo būti aišku ką Jis sakė, būtent tai, kad tas, Kurį jie šventė, buvo tiesiog prieš jų akis. Štai kodėl Jono 7:44, vieni norėjo Jį suimti, o kiti stebėjosi.

Palaukite, bus dar daugiau!

Per ilgąją Palapinių ir Gyvojo Vandens šventės savaitę, kunigai skaitė daugelį pastraipų apie Gyvąjį Vandenį, o kitą dieną, šventei pasibaigus, tai buvo 8-toji diena (Shemini Atzeret), vykdavo minėjimas vadinamas „Simchat Torah“ arba „Džiaukimės Tora (Žodžiu).“

Visą savaitę visa tauta šventė palapinių šventę gyvendama laikinose pastogėse, minėdama Dievą gyvenantį su žmogumi. Kiekvieną iš tų 7 dienų jie minėjo, kad Jis yra Gyvasis Vanduo, kurį atskleidė Dvasia žilvičių šakų sukeltame vėjyje. 8 dieną jie surišdavo jas visas kartu ir džiaugdavosi Žodyje.

Jono 8:1-2 pasakojama, kad po šventės, 8-os dienos rytą, kai jie minėjo „Džiaukimės Žodyje“. Jėzus atėjo į šventyklą, ir pas Jį buvo atvesta moteris sugauta svetimaujant. Jo paklausė:

„Mozės Įstatyme mums įsakyta tokias užmėtyti akmenimis. O ką Tu pasakysi? - Jie tai sakė, mėgindami Jį, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus, jų nepaisydamas, pasilenkęs rašė pirštu ant žemės.“

„Jiems nesiliaujant klausinėti, Jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį“. - Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, sąžinės apkaltinti jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų iki paskutiniojo. Atsitiesęs ir nebematydamas nė vieno, tik moterį...“ Jono 8:5-10

Ką Jis parašė?

Žmonėms šis klausimas kildavo šimtmečiais, bet aš manau, kad atsakymas atskleidžiamas pačioje šventėje. Nes visas septynias Palapinių šventės dienas buvo skaitoma viena pastraipa iš Jeremijo knygos:

„Mūsų šventykla yra šlovingas sostas, išaukštintas nuo pradžios. Viešpatie, Izraelio viltie! Visi, kurie palieka Tave, bus sugėdinti. Kurie nutolsta nuo Tavęs, bus įrašyti į žemės dulkes (jų vardai), nes jie paliko Viešpatį, gyvojo vandens versmę.“ Jeremijo 17:12-13

Vardų rašymas dulkėse yra kontrastas tikinčiųjų vardų rašymui Gyvenimo knygoje. Jeremijas akcentuoja, kad jų vardai arba gyvenimai, įrašyti į žemės dulkes reiškia, kad jie prakeikti ir bus užmiršti taip lengvai, kaip vėjo nupūstos žemės dulkės.

Tai paaiškina kodėl jie nuėjo apkaltinti savosios sąžinės (visi, kurie atmes Tave bus sugėdinti), pradedant nuo vyresniųjų (kurie turėjo daugiausia valdžios, nuodėmių ir iniciavusių egzekuciją moteriai) iki jauniausių.

Atkreipkite dėmesį į 14-15 eilutes šioje Jeremijo pranašystėje, nes būtent tai gavo moteris, kai Jėzus pasakė jai, kad Jis jos nesmerkia:

„Viešpatie, pagydyk mane, tai būsiu sveikas; gelbėk mane, tai būsiu išgelbėtas, nes Tu esi mano gyrius! Jie man sako: - Kur Viešpaties žodis? Teateina dabar!“

Jei tai dar nesuteikė jums aiškumo, palaukite, bus dar daugiau

Palapinių šventė taip pat yra žinoma kaip „Pasišventimo šventė“, „Šviesų šventė“ ir „Tavo Džiaugsmo laikmetis“, nes šios šventės metu Saliamonas pabaigė šventyklos pašventinimą. Buvo paprotys šventykloje pastatyti 4 dideles lempas, pagrindinė iš jų buvo vadinama „Pasaulio šviesa“.

Štai kodėl Jono 8:12, Jėzus pasakė: „Aš esu pasaulio šviesa.“ Dabar Jo teiginiai apie tai, kad Jis yra Gyvojo vandens šaltinis, Pasaulio šviesa, bei tas Jo rašymas ant žemės tampa aiškesniais. Tikiuosi, kad tai jus palaimino, aš būnu sujaudintas kiekvieną kartą, kai skaitau šiuos skyrius, ir tuo norėjau pasidalinti su jumis.

Kitą kartą, nuometai, sugarbanoti plaukai, apsiausto skverno nupjovimas... kaip tai jaudina! Bet dabar aš esu alkanas ir noriu Cho-Zorro. Būkite palaiminti.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu