Sveiki,
Barbaros tėtis buvo legendinis žodžių
painiotojas, sakydavo vieną žodį, o galvoje turėdavo visai kitą arba visiškai
supainiodavo sakomų žodžių tarmę. Mane tai labai prajuokindavo.
Vieną kartą jis kažką dirbo ir negalėjo
sutaisyti, o aš priėjęs paklausiau kaip sekasi. „Negaliu suprasti kas čia
negerai, aš visiškai užkietėjęs dėl šito dalyko!” - atsakė jis labai
susierzinęs, net nesuvokdamas, kad iš tiesų norėjo pasakyti - „Aš esu
susinervinęs” (nors gali būti, kad iš tiesų mes niekada taip ir nesužinosime,
ką jis turėjo omenyje tai sakydamas). Aš nusijuokiau, bet tik tyliai, nes jau tada
buvo aišku, kad jis yra mano būsimas uošvis.
Barbara paveldėjo tą žodžių sumaišymo geną ir per
visus tuos 50 metų, kai esame pažįstami, tiek jai, tiek man tai sukeldavo be
galo daug nesusipratimų (o mes pažįstami nuo 7 metų).
Nesenai aš pagaminau Chorizo (choe-rees‘-oh)
dešrą. Chorizo – tai dėl paprikos ir čili miltelių labai aštri, raudona
meksikietiška dešra, kuri dažniausiai yra pateikiama su kiaušiniais ar
viščiuku. Šiaip dešra aš nepasitikiu, nes nemėgstu ausų, knyslių ar liežuvių
sudėtų į ją (nenoriu ragauti nieko, kas galėtų ragauti mane, cha, cha). Gaminu
pats, todėl žinau ką dedu. Ryte man ypač patinka dešra su kiaušiniais, kartais
dar dedu ją į Huevos Rancheros (kas nežinote to, paieškokite).
Problema ta, kad Barbara neištaria Chorizo
(choe-rees-oh). Kai ji klausia ar mes jos turime, ji taria - „Cho-Zorro“ -
skamba panašiai kaip 19 amžiaus meksikiečių liaudies herojaus vardas, kuris ant
savo valgio išgraviruodavo didelę raidę „Z“! (Zorro – meksikiečių literatūroje
žymus herojus, yra keli filmai apie jį).
Chorizo ar Cho-Zorro, mes abu žinome, kad tai
apie mano naminę, meksikietišką dešrą.
Bet taip būna ne visada, ypač kai skaitome Biblijos eilutes
Šioje serijoje, daugelį pastraipų pateiksiu žydų
ir romėnų kultūros bei istorijos kontekste. Daugelis žmonių nebuvo išmokyti suprasti
šių dalykų Rašto kontekste, todėl daugelis tiki, kad tarkime, jų skaitoma
pastraipa yra apie „Cho-Zorro“, kai iš tikro faktiškai ji kalba apie „Chorizo“.
Ką Jėzus rašė dulkėse
Mus mokė, kad Jono 7:2, Jėzus ėjo į Palapinių
šventę Jeruzalėje. Palapinių šventė primena, kad Dievas gyvena su žmogumi. Ji
paskutinė iš 7 biblinių švenčių, minima Kunigų knygos 23 skyriuje. Jono 7:37-39 parašyta:
„Paskutinę, didžiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ir šaukė: „Jei kas trokšta, teateina pas
mane ir tegeria! Kas mane tiki, kaip
Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės“. Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti
Jį įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo
pašlovintas.“
Skamba nuostabiai, bet reikšmė tampa dar didingesnė,
kai supranti kultūrinį kontekstą. Palapinių šventėje yra ceremonija „Beit
Fashoevah“ arba „Trykštančio vandens namai“, ji buvo atliekama kiekvieną
šventės dieną, visą savaitę.
Kai Šventykloje vykdavo aukojimai, grupė kunigų
išeidavo pro Rytinius Vartus į artimiausią slėnį prisipjauti žilvičių šakų.
Manoma, kad šakos buvo apie 25 pėdų (7,5 m) ilgio, ir kunigai, kiekvienas
laikydamas po šaką, sustodavo sudarydami kolonos formą. Laikydami iškeltas
šakas, sutartinai eidavo šventyklos link, unisonu siūbuodami iškeltąsias šakas
pirmyn ir atgal.
Šakų siūbavimas sukurdavo šniokščiančio vėjo
įvaizdį, kuris simbolizuoja Dievo Dvasią. Kai tai vykdavo, Aukščiausiasis kunigas
ir jo padėjėjas išeidavo iš šventyklos per Vandens vartus į Siloamo tvenkinį
prisipilti į auksinį ąsotį vandens, vadinamo „Mayim Hayim“ arba „Gyvasis Vanduo“.
O sidabrinį ąsotį padėjėjas pripildydavo vynu. Atkreipkite dėmesį, kad sidabras
Senajame Testamente visada reiškia teisumą, o auksas tyrumą ir šventumą.
Kai buvo aukojami gyvuliai, kunigai nešini
žilvičio šakomis 7 kartus apeidavo altorių, tada padėdavo tas šakas ant aukos
viršaus suformuodami palapinę arba sukka. Po to, Aukščiausias kunigas išliedavo
Gyvąjį Vandenį kaip auką, o jo padėjėjas išliedavo vyną ir susirinkę žmonės kartu
giedodavo Izaijo 12:3:
„Jūs su džiaugsmu semsite vandenį iš išgelbėjimo
šaltinių.“ (Čia žodžiui „išgelbėjimas“ panaudotas hebrajiškas Yeshua, būtent tai reiškia vardas Jėzus arba Jėšua)
Ir štai kodėl paskutiniąją Palapinių
šventės dieną Jėzus – Yeshua šaukė, kad Jis yra tikrasis gyvojo
vandens šaltinis. Kiekvienam klausančiajam turėjo būti aišku ką Jis sakė,
būtent tai, kad tas, Kurį jie šventė, buvo tiesiog prieš jų akis. Štai kodėl Jono
7:44, vieni norėjo Jį suimti, o kiti stebėjosi.
Palaukite, bus dar daugiau!
Per ilgąją Palapinių ir Gyvojo Vandens šventės
savaitę, kunigai skaitė daugelį pastraipų apie Gyvąjį Vandenį, o kitą dieną,
šventei pasibaigus, tai buvo 8-toji diena (Shemini Atzeret), vykdavo minėjimas vadinamas
„Simchat Torah“ arba „Džiaukimės Tora (Žodžiu).“
Visą savaitę visa tauta šventė palapinių šventę
gyvendama laikinose pastogėse, minėdama Dievą gyvenantį su žmogumi. Kiekvieną
iš tų 7 dienų jie minėjo, kad Jis yra Gyvasis Vanduo, kurį atskleidė Dvasia
žilvičių šakų sukeltame vėjyje. 8 dieną jie surišdavo jas visas kartu ir džiaugdavosi
Žodyje.
Jono 8:1-2 pasakojama, kad po šventės, 8-os dienos
rytą, kai jie minėjo „Džiaukimės Žodyje“. Jėzus atėjo į šventyklą, ir pas Jį
buvo atvesta moteris sugauta svetimaujant. Jo paklausė:
„Mozės Įstatyme mums įsakyta tokias
užmėtyti akmenimis. O ką Tu pasakysi? - Jie tai sakė, mėgindami Jį, kad turėtų
kuo apkaltinti. Bet Jėzus, jų nepaisydamas, pasilenkęs rašė pirštu ant žemės.“
„Jiems nesiliaujant klausinėti, Jis atsitiesė ir tarė: „Kas
iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį“. - Ir vėl pasilenkęs
rašė ant žemės. Tai išgirdę, sąžinės apkaltinti jie vienas po kito
ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų iki paskutiniojo. Atsitiesęs ir
nebematydamas nė vieno, tik moterį...“ Jono 8:5-10
Ką Jis parašė?
Žmonėms šis klausimas kildavo šimtmečiais, bet aš
manau, kad atsakymas atskleidžiamas pačioje šventėje. Nes visas septynias Palapinių
šventės dienas buvo skaitoma viena pastraipa iš Jeremijo knygos:
„Mūsų šventykla yra šlovingas sostas, išaukštintas nuo
pradžios. Viešpatie, Izraelio viltie! Visi, kurie palieka Tave, bus
sugėdinti. Kurie nutolsta nuo Tavęs, bus įrašyti į žemės dulkes (jų vardai),
nes jie paliko Viešpatį, gyvojo vandens versmę.“ Jeremijo 17:12-13
Vardų rašymas dulkėse yra kontrastas
tikinčiųjų vardų rašymui Gyvenimo knygoje. Jeremijas akcentuoja, kad jų vardai
arba gyvenimai, įrašyti į žemės dulkes reiškia, kad jie prakeikti ir bus
užmiršti taip lengvai, kaip vėjo nupūstos žemės dulkės.
Tai paaiškina kodėl jie nuėjo
apkaltinti savosios sąžinės (visi, kurie atmes Tave bus sugėdinti), pradedant
nuo vyresniųjų (kurie turėjo daugiausia valdžios, nuodėmių ir iniciavusių
egzekuciją moteriai) iki jauniausių.
Atkreipkite dėmesį į 14-15 eilutes šioje
Jeremijo pranašystėje, nes būtent tai gavo moteris, kai Jėzus pasakė jai, kad
Jis jos nesmerkia:
„Viešpatie, pagydyk mane, tai būsiu sveikas; gelbėk mane, tai
būsiu išgelbėtas, nes Tu esi mano gyrius! Jie man sako: - Kur Viešpaties žodis?
Teateina dabar!“
Jei tai dar nesuteikė jums aiškumo,
palaukite, bus dar daugiau
Palapinių šventė taip pat yra žinoma kaip
„Pasišventimo šventė“, „Šviesų šventė“ ir „Tavo Džiaugsmo laikmetis“, nes šios
šventės metu Saliamonas pabaigė šventyklos pašventinimą. Buvo paprotys
šventykloje pastatyti 4 dideles lempas, pagrindinė iš jų buvo vadinama „Pasaulio
šviesa“.
Štai kodėl Jono 8:12, Jėzus pasakė: „Aš esu
pasaulio šviesa.“ Dabar Jo teiginiai apie tai, kad Jis yra Gyvojo vandens
šaltinis, Pasaulio šviesa, bei tas Jo rašymas ant žemės tampa aiškesniais. Tikiuosi,
kad tai jus palaimino, aš būnu sujaudintas kiekvieną kartą, kai skaitau šiuos skyrius,
ir tuo norėjau pasidalinti su jumis.
Kitą kartą, nuometai, sugarbanoti plaukai, apsiausto skverno
nupjovimas... kaip tai jaudina! Bet dabar aš esu alkanas ir noriu Cho-Zorro.
Būkite palaiminti.
Neužmirškite rašyti
man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.