Dabar aš supratau. 1 dalis, Ką Jėzus rašė dulkėse?

John Fenn, 2015 m. lapkričio mėn. 14 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Barbaros tėtis buvo legendinis žodžių painiotojas, sakydavo vieną žodį, o galvoje turėdavo visai kitą arba visiškai supainiodavo sakomų žodžių tarmę. Mane tai labai prajuokindavo.

Vieną kartą jis kažką dirbo ir negalėjo sutaisyti, o aš priėjęs paklausiau kaip sekasi. „Negaliu suprasti kas čia negerai, aš visiškai užkietėjęs dėl šito dalyko!” - atsakė jis labai susierzinęs, net nesuvokdamas, kad iš tiesų norėjo pasakyti - „Aš esu susinervinęs” (nors gali būti, kad iš tiesų mes niekada taip ir nesužinosime, ką jis turėjo omenyje tai sakydamas). Aš nusijuokiau, bet tik tyliai, nes jau tada buvo aišku, kad jis yra mano būsimas uošvis.

Barbara paveldėjo tą žodžių sumaišymo geną ir per visus tuos 50 metų, kai esame pažįstami, tiek jai, tiek man tai sukeldavo be galo daug nesusipratimų (o mes pažįstami nuo 7 metų).

Nesenai aš pagaminau Chorizo (choe-rees‘-oh) dešrą. Chorizo – tai dėl paprikos ir čili miltelių labai aštri, raudona meksikietiška dešra, kuri dažniausiai yra pateikiama su kiaušiniais ar viščiuku. Šiaip dešra aš nepasitikiu, nes nemėgstu ausų, knyslių ar liežuvių sudėtų į ją (nenoriu ragauti nieko, kas galėtų ragauti mane, cha, cha). Gaminu pats, todėl žinau ką dedu. Ryte man ypač patinka dešra su kiaušiniais, kartais dar dedu ją į Huevos Rancheros (kas nežinote to, paieškokite).

Problema ta, kad Barbara neištaria Chorizo (choe-rees-oh). Kai ji klausia ar mes jos turime, ji taria - „Cho-Zorro“ - skamba panašiai kaip 19 amžiaus meksikiečių liaudies herojaus vardas, kuris ant savo valgio išgraviruodavo didelę raidę „Z“! (Zorro – meksikiečių literatūroje žymus herojus, yra keli filmai apie jį).

Chorizo ar Cho-Zorro, mes abu žinome, kad tai apie mano naminę, meksikietišką dešrą.

Bet taip būna ne visada, ypač kai skaitome Biblijos eilutes

Šioje serijoje, daugelį pastraipų pateiksiu žydų ir romėnų kultūros bei istorijos kontekste. Daugelis žmonių nebuvo išmokyti suprasti šių dalykų Rašto kontekste, todėl daugelis tiki, kad tarkime, jų skaitoma pastraipa yra apie „Cho-Zorro“, kai iš tikro faktiškai ji kalba apie „Chorizo“.

Ką Jėzus rašė dulkėse

Mus mokė, kad Jono 7:2, Jėzus ėjo į Palapinių šventę Jeruzalėje. Palapinių šventė primena, kad Dievas gyvena su žmogumi. Ji paskutinė iš 7 biblinių švenčių, minima Kunigų knygos 23 skyriuje. Jono 7:37-39 parašyta:

„Paskutinę, didžiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ir šaukė: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria! Kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės“. Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti Jį įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas.“

Skamba nuostabiai, bet reikšmė tampa dar didingesnė, kai supranti kultūrinį kontekstą. Palapinių šventėje yra ceremonija „Beit Fashoevah“ arba „Trykštančio vandens namai“, ji buvo atliekama kiekvieną šventės dieną, visą savaitę.

Kai Šventykloje vykdavo aukojimai, grupė kunigų išeidavo pro Rytinius Vartus į artimiausią slėnį prisipjauti žilvičių šakų. Manoma, kad šakos buvo apie 25 pėdų (7,5 m) ilgio, ir kunigai, kiekvienas laikydamas po šaką, sustodavo sudarydami kolonos formą. Laikydami iškeltas šakas, sutartinai eidavo šventyklos link, unisonu siūbuodami iškeltąsias šakas pirmyn ir atgal.

Šakų siūbavimas sukurdavo šniokščiančio vėjo įvaizdį, kuris simbolizuoja Dievo Dvasią. Kai tai vykdavo, Aukščiausiasis kunigas ir jo padėjėjas išeidavo iš šventyklos per Vandens vartus į Siloamo tvenkinį prisipilti į auksinį ąsotį vandens, vadinamo „Mayim Hayim“ arba „Gyvasis Vanduo“. O sidabrinį ąsotį padėjėjas pripildydavo vynu. Atkreipkite dėmesį, kad sidabras Senajame Testamente visada reiškia teisumą, o auksas tyrumą ir šventumą.

Kai buvo aukojami gyvuliai, kunigai nešini žilvičio šakomis 7 kartus apeidavo altorių, tada padėdavo tas šakas ant aukos viršaus suformuodami palapinę arba sukka. Po to, Aukščiausias kunigas išliedavo Gyvąjį Vandenį kaip auką, o jo padėjėjas išliedavo vyną ir susirinkę žmonės kartu giedodavo Izaijo 12:3:

„Jūs su džiaugsmu semsite vandenį iš išgelbėjimo šaltinių.“ (Čia žodžiui „išgelbėjimas“ panaudotas hebrajiškas Yeshua, būtent tai reiškia vardas Jėzus arba Jėšua)

Ir štai kodėl paskutiniąją Palapinių šventės dieną Jėzus – Yeshua šaukė, kad Jis yra tikrasis gyvojo vandens šaltinis. Kiekvienam klausančiajam turėjo būti aišku ką Jis sakė, būtent tai, kad tas, Kurį jie šventė, buvo tiesiog prieš jų akis. Štai kodėl Jono 7:44, vieni norėjo Jį suimti, o kiti stebėjosi.

Palaukite, bus dar daugiau!

Per ilgąją Palapinių ir Gyvojo Vandens šventės savaitę, kunigai skaitė daugelį pastraipų apie Gyvąjį Vandenį, o kitą dieną, šventei pasibaigus, tai buvo 8-toji diena (Shemini Atzeret), vykdavo minėjimas vadinamas „Simchat Torah“ arba „Džiaukimės Tora (Žodžiu).“

Visą savaitę visa tauta šventė palapinių šventę gyvendama laikinose pastogėse, minėdama Dievą gyvenantį su žmogumi. Kiekvieną iš tų 7 dienų jie minėjo, kad Jis yra Gyvasis Vanduo, kurį atskleidė Dvasia žilvičių šakų sukeltame vėjyje. 8 dieną jie surišdavo jas visas kartu ir džiaugdavosi Žodyje.

Jono 8:1-2 pasakojama, kad po šventės, 8-os dienos rytą, kai jie minėjo „Džiaukimės Žodyje“. Jėzus atėjo į šventyklą, ir pas Jį buvo atvesta moteris sugauta svetimaujant. Jo paklausė:

„Mozės Įstatyme mums įsakyta tokias užmėtyti akmenimis. O ką Tu pasakysi? - Jie tai sakė, mėgindami Jį, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus, jų nepaisydamas, pasilenkęs rašė pirštu ant žemės.“

„Jiems nesiliaujant klausinėti, Jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį“. - Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, sąžinės apkaltinti jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų iki paskutiniojo. Atsitiesęs ir nebematydamas nė vieno, tik moterį...“ Jono 8:5-10

Ką Jis parašė?

Žmonėms šis klausimas kildavo šimtmečiais, bet aš manau, kad atsakymas atskleidžiamas pačioje šventėje. Nes visas septynias Palapinių šventės dienas buvo skaitoma viena pastraipa iš Jeremijo knygos:

„Mūsų šventykla yra šlovingas sostas, išaukštintas nuo pradžios. Viešpatie, Izraelio viltie! Visi, kurie palieka Tave, bus sugėdinti. Kurie nutolsta nuo Tavęs, bus įrašyti į žemės dulkes (jų vardai), nes jie paliko Viešpatį, gyvojo vandens versmę.“ Jeremijo 17:12-13

Vardų rašymas dulkėse yra kontrastas tikinčiųjų vardų rašymui Gyvenimo knygoje. Jeremijas akcentuoja, kad jų vardai arba gyvenimai, įrašyti į žemės dulkes reiškia, kad jie prakeikti ir bus užmiršti taip lengvai, kaip vėjo nupūstos žemės dulkės.

Tai paaiškina kodėl jie nuėjo apkaltinti savosios sąžinės (visi, kurie atmes Tave bus sugėdinti), pradedant nuo vyresniųjų (kurie turėjo daugiausia valdžios, nuodėmių ir iniciavusių egzekuciją moteriai) iki jauniausių.

Atkreipkite dėmesį į 14-15 eilutes šioje Jeremijo pranašystėje, nes būtent tai gavo moteris, kai Jėzus pasakė jai, kad Jis jos nesmerkia:

„Viešpatie, pagydyk mane, tai būsiu sveikas; gelbėk mane, tai būsiu išgelbėtas, nes Tu esi mano gyrius! Jie man sako: - Kur Viešpaties žodis? Teateina dabar!“

Jei tai dar nesuteikė jums aiškumo, palaukite, bus dar daugiau

Palapinių šventė taip pat yra žinoma kaip „Pasišventimo šventė“, „Šviesų šventė“ ir „Tavo Džiaugsmo laikmetis“, nes šios šventės metu Saliamonas pabaigė šventyklos pašventinimą. Buvo paprotys šventykloje pastatyti 4 dideles lempas, pagrindinė iš jų buvo vadinama „Pasaulio šviesa“.

Štai kodėl Jono 8:12, Jėzus pasakė: „Aš esu pasaulio šviesa.“ Dabar Jo teiginiai apie tai, kad Jis yra Gyvojo vandens šaltinis, Pasaulio šviesa, bei tas Jo rašymas ant žemės tampa aiškesniais. Tikiuosi, kad tai jus palaimino, aš būnu sujaudintas kiekvieną kartą, kai skaitau šiuos skyrius, ir tuo norėjau pasidalinti su jumis.

Kitą kartą, nuometai, sugarbanoti plaukai, apsiausto skverno nupjovimas... kaip tai jaudina! Bet dabar aš esu alkanas ir noriu Cho-Zorro. Būkite palaiminti.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu