John Fenn, 2015 m.
lapkričio mėn. 28 d.,
Sveiki,
Tą vasarą man sukako 16 ir mano mama pasiėmė mus,
savo keturis vaikus ir mano pusseserę, kuriai taip pat sukako 16, beveik
mėnesiui į kelionę aplink Europą. Mama išsinuomojo „Volkswagen“ markės
autobusiuką su atidaromu stogu ir atskirą didelę palapinę,
kurioje miegojome mes – 3 berniukai, o mama,
pusseserė ir sesuo miegojo automobilyje. Kelionę pradėjome Amsterdame, darydami
kelio kilpą važiavome link Romos ir atgal. Ši kelionė pakeitė
mano gyvenimą.
Mums lankantis Vatikane, pusseserė dėvėjo rausvą,
keli coliai virš kelių, sijonėlį. Kai priėjome vartus į Šv. Petro baziliką, jos
neįleido vidun, nes jos sijonėlis buvo per trumpas. Tai buvo vienintelis
„geras“ rūbas, kurį ji pasiėmė į kelionę. Neketinome pirkti kito, žemiau kelių
siekiančio sijono, bet ir nenorėjome, kad tiek atkeliavusi ji turėtų
apsisukti ir grįžti atgal.
Pradžioje ji labai įsižeidė, bet kai jausmai šiek
tiek atvėso, jos pyktis virto iššūkiu. Ji nusprendė, kad parodys jiems.
Nusmaukė savo sijoną žemyn ant klubų, užsileido palaidinę, kuri vos bedengė jos
apatinius ir nužygiavo pro duris su sijonu žemiau kelių. Kai pateko į vidų,
pasukusi galvą ir prikandus liežuvį - stebėdama sargus kitoje didžiulių durų
pusėje, patraukė savo sijoną aukštyn iki jam būdingo ilgio.
Jei tu būtum pašalinis stebėtojas ir nežinotum to
meto Vatikano taisyklių, bet tik stebėtum tai, kas nutiko mano pusseserei, tu
visiškai nesuprastum, kas gi vyksta. Biblijoje yra dar viena istorija apie
apvadus, ji mums įgauna prasmę tik tuomet, kai suvokiam to meto kultūrą. 1 Samuelio
24:1-8 rašoma, kad Dovydas buvo persekiojamas Sauliaus. Jis ir jo žmonės
pasislėpė dideliame urve dykumoje.
Karalius Saulius
Karaliui reikėjo išsituštinti, dėl to jis nuėjo
į urvą, bet nesuprato, kad ten slėpėsi Dovydas ir
jo vyrai!
Kol Karalius Saulius darė savo reikalus, Dovydas prisėlino ir nupjovė
apvadą nuo jo mantijos krašto, bet 5 – 6 eilutėse sakoma:
„Dovydo širdis smarkiai plakė (arba Dovydo širdis apkaltino jį), nes jis
nupjovė Sauliaus skverną. Jis tarė savo vyrams: -
Apsaugok, Viešpatie, kad taip padaryčiau savo valdovui, Viešpaties pateptajam,
pakeldamas prieš jį savo ranką, nes jis yra Viešpaties pateptasis.“
Kai jūs ar aš tai skaitome, įsivaizduojame
sugadintą rūbą ir spėliojame, kodėl Dovydo širdis taip jautriai reagavo, o jis blogai
dėl to jautėsi? Mes galime nutuokti, kad čia slypi gilesni dalykai, bet nesame tikri kas tai. Štai
atsakymas.
Skaičių 15:37-40 ir Pakartoto Įstatymo 22:12,
Viešpats įsakė, kad jie ant savo apsiaustų skvernų užsisiūtų kutus, kurie
simbolizavo Viešpaties Žodį. Taigi kada tik jie būdavo apsirengę apsiaustu ir
pažvelgdavo į kutus, jie prisimindavo Žodį ir simboliškai suprasdavo, kad yra apsirengę Žodžiu. Dabartiniais laikais mes įsivaizduojame
maldos šalikus su kutukais,
bet senovėje jie buvo ant kiekvieno rūbo.
Ortodoksų laidotuvėse, Dovydo dienų paprotys išliko iki šių dienų. Per laidotuves
nukerpami kutai nuo asmens rūbų, simbolizuojant, kad mirusysis žmogus dabar jau
nėra surištas įstatymu žemėje, jis gali išeiti ir būti su Viešpačiu. Taigi,
Dovydas nukirpdamas Sauliaus kutus pademonstravo laidotuvių ceremoniją,
pareikšdamas, kad jis yra miręs žmogus ir artėja prie
mirties. Iš esmės, tai parbloškė Karalių Saulių myriop.
Štai kodėl Dovydo širdis „plakė“, nes jis ištiesė
savo ranką prieš karalių Saulių ir štai kodėl, skaitydami toliau matote, kad
jis atgailavo ir išpažino savo veiksmą padarytą prieš Saulių. Dovydas gerbė
patepimą, valdžios autoritetą ir atsakydamas sąžinės balsui buvo greitas
išpažinti savo širdies nuodėmę.
Draugas vidurnaktį
Jėzus savo požiūrio perteikimui naudoja daugybę
mokymo stilių ir vienas jų – tą patį dalyką
apibūdinti 2 – 3 palyginimais
iš eilės. Štai vienas mokymo pavyzdžių, apie tą patį subjektą pateikti iš eilės
3 palyginimus:
Luko 11:2-5 Jis, Senojo Testamento formate, savo
mokiniams pateikia bazinį maldos pavyzdį, kurį šiuo metu vadiname „Viešpaties
malda“. Ji parašyta „aorist“ laike, o tai reiškia, kad tai ne vienkartinis
įvykis, bet besitęsiantis procesas. Ji pateikta kaip to besitęsiančio proceso
teiginys, nors kai kuriose Biblijos eilutėse ji užrašyta išėmus ją iš to
„aorist“ ir paversta serija atskirų prašymų pridedant „Duok mums...“ Bet štai
ką sakė Jėzus:
„Kai meldžiatės, sakykite: ‚Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie
šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo Karalystė. Tebūnie Tavo valia kaip danguje,
taip ir žemėje. Kasdienės mūsų
duonos duok mums ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame
kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo
pikto’ ”
Štai taip, tai visa malda Luko evangelijoje.
Jeigu jūs skaitysite ją kaip besitęsiantį procesą, ji taps jums nuolankumo ir
padėkos malda. Tai procesas. Tėvas įgyvendina savo valią žemėje nenutrūkstamai.
Jis kiekvieną dieną duoda mums duonos ir tai yra besitęsiantis procesas. Jis
atleidžia mums, kai mes, kaip dalis besitęsiančio proceso, atleidžiame kitiems
ir Jis visada, kaip nuolatinio proceso mūsų gyvenime dalis, veda mus šalin nuo
pagundos ir išlaisvina nuo pikto. Tai gilu, skirk laiko tai
apmąstyti.
Kai Viešpaties malda atskleidžia Tėvo gerumą ir
Jo besitęsiantį dalyvavimą mūsų gyvenime, Jėzus nedelsdamas pateikia mums kitą
palyginimą, kuris parodo koks Tėvas NĖRA. 5 ir 9 eilutės vadinamos „Draugas
vidurnaktį“:
„Jis kalbėjo jiems: ‚Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs
pas jį vidurnaktį, sakys: - Bičiuli, paskolink man tris kepalus duonos, nes
draugas iš kelionės pas mane atvyko ir neturiu ko jam padėti ant stalo.‘ ‚O
anas iš vidaus atsilieps: - Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su
vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti.‘ ‚Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl
draugystės, tai dėl jo atkaklumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia. Tad
ir Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite;
belskite, ir BUS jums atidaryta. Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam
atidaroma. ‘“
Jėzus sako, kad su draugais čia žemėje, kartais
reikia atkaklumo, kad gautum tai, ko tau reikia, bet ne taip yra su
Tėvu: prašyk ir gausi, ieškok ir rasi, belskis ir tau BUS atidaryta.“
Kad būtų dar aiškiau, ir kad niekas tuo neabejotų, Jėzus apibūdina
trečią punktą:
„Kuris iš jūsų, būdamas tėvas, duonos prašančiam
vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – duotų gyvatę? Arba prašančiam
kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams
duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems,
kurie Jį prašo.“
Atkreipkite dėmesį: Jis pradėjo nuo Tėvo - „Viešpaties
malda“ ir perėjo prie kietasprandžio draugo, kad parodytų, koks nėra Tėvas,
tada grįžo prie Tėvo gerumo, kad apibūdintų žemiškus tėvus ir jų gerumą savo
vaikams. Palyginimą apie kietasprandį draugą įterpė tarp dviejų mokymų apie
Tėvo gerumą ir dosnumą.
Šios savaitės tema apie žemę ir dangų
Tėvo gerumas siejasi su Dovydo jautria širdimi
Dvasios dalykams. Dovydas jau turėjo karaliaus patepimą, bet tuomet karaliumi
buvo Saulius. Dovydas, kartą jau buvo teistas už savo širdies sumanymus ir
pasimokė, dabar jis pasielgė teisingai, netgi rizikuodamas prarasti autoritetą,
o galbūt net gyvybę.
110 Psalmėje Dovydas rašė: „Viešpats
tarė mano Viešpačiui: - Sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi
pakojį po Tavo kojomis.“ Viešpats (Tėvas) pasakė mano Viešpačiui (Kristui): „Sėsk mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojomis.“
Kadangi Dovydas pažinojo Tėvą ir tai, kaip
Kristus bus pasodintas, kol viskas Jam bus pajungta, Dovydas sugebėjo peržengti
pasipriešinimą Sauliui savo širdyje, atgailavo ir laukė savo karaliavimo eilės.
Kadangi Dovydas pažinojo Tėvą, jis buvo jautrus Dvasios dalykams. Pažink Jį!
Kalbėk Tėvui asmeniškai, o
tada klausykis Jo tylaus atsako, dažnai be
žodžių, bet bendravimo apimtimi.
Šią seriją pabaigsiu kitą savaitę, rašysiu apie baltą akmenį ir dar
kai ką. Iki tada, būkite palaiminti.
John
Fenn
Neužmirškite rašyti
man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.