Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2015 m. gruodžio 9 d., trečiadienis

Dabar aš supratau. 3 dalis, Draugas vidurnaktį

John Fenn, 2015 m. lapkričio mėn. 28 d.,

Sveiki,
Tą vasarą man sukako 16 ir mano mama pasiėmė mus, savo keturis vaikus ir mano pusseserę, kuriai taip pat sukako 16, beveik mėnesiui į kelionę aplink Europą. Mama išsinuomojo „Volkswagen“ markės autobusiuką su atidaromu stogu ir atskirą didelę palapinę, kurioje miegojome mes – 3 berniukai, o mama, pusseserė ir sesuo miegojo automobilyje. Kelionę pradėjome Amsterdame, darydami kelio kilpą važiavome link Romos ir atgal. Ši kelionė pakeitė mano gyvenimą.

Mums lankantis Vatikane, pusseserė dėvėjo rausvą, keli coliai virš kelių, sijonėlį. Kai priėjome vartus į Šv. Petro baziliką, jos neįleido vidun, nes jos sijonėlis buvo per trumpas. Tai buvo vienintelis „geras“ rūbas, kurį ji pasiėmė į kelionę. Neketinome pirkti kito, žemiau kelių siekiančio sijono, bet ir nenorėjome, kad tiek atkeliavusi ji turėtų apsisukti ir grįžti atgal.

Pradžioje ji labai įsižeidė, bet kai jausmai šiek tiek atvėso, jos pyktis virto iššūkiu. Ji nusprendė, kad parodys jiems. Nusmaukė savo sijoną žemyn ant klubų, užsileido palaidinę, kuri vos bedengė jos apatinius ir nužygiavo pro duris su sijonu žemiau kelių. Kai pateko į vidų, pasukusi galvą ir prikandus liežuvį - stebėdama sargus kitoje didžiulių durų pusėje, patraukė savo sijoną aukštyn iki jam būdingo ilgio.

Jei tu būtum pašalinis stebėtojas ir nežinotum to meto Vatikano taisyklių, bet tik stebėtum tai, kas nutiko mano pusseserei, tu visiškai nesuprastum, kas gi vyksta. Biblijoje yra dar viena istorija apie apvadus, ji mums įgauna prasmę tik tuomet, kai suvokiam to meto kultūrą. 1 Samuelio 24:1-8 rašoma, kad Dovydas buvo persekiojamas Sauliaus. Jis ir jo žmonės pasislėpė dideliame urve dykumoje.

Karalius Saulius
Karaliui reikėjo išsituštinti, dėl to jis nuėjo į urvą, bet nesuprato, kad ten slėpėsi Dovydas ir jo vyrai!

Kol Karalius Saulius darė savo reikalus, Dovydas prisėlino ir nupjovė apvadą nuo jo mantijos krašto, bet 5 6 eilutėse sakoma: „Dovydo širdis smarkiai plakė (arba Dovydo širdis apkaltino jį), nes jis nupjovė Sauliaus skverną. Jis tarė savo vyrams: - Apsaugok, Viešpatie, kad taip padaryčiau savo valdovui, Viešpaties pateptajam, pakeldamas prieš jį savo ranką, nes jis yra Viešpaties pateptasis.“

Kai jūs ar aš tai skaitome, įsivaizduojame sugadintą rūbą ir spėliojame, kodėl Dovydo širdis taip jautriai reagavo, o jis blogai dėl to jautėsi? Mes galime nutuokti, kad čia slypi gilesni dalykai, bet nesame tikri kas tai. Štai atsakymas.

Skaičių 15:37-40 ir Pakartoto Įstatymo 22:12, Viešpats įsakė, kad jie ant savo apsiaustų skvernų užsisiūtų kutus, kurie simbolizavo Viešpaties Žodį. Taigi kada tik jie būdavo apsirengę apsiaustu ir pažvelgdavo į kutus, jie prisimindavo Žodį ir simboliškai suprasdavo, kad yra apsirengę Žodžiu. Dabartiniais laikais mes įsivaizduojame maldos šalikus su kutukais, bet senovėje jie buvo ant kiekvieno rūbo.

Ortodoksų laidotuvėse, Dovydo dienų paprotys išliko iki šių dienų. Per laidotuves nukerpami kutai nuo asmens rūbų, simbolizuojant, kad mirusysis žmogus dabar jau nėra surištas įstatymu žemėje, jis gali išeiti ir būti su Viešpačiu. Taigi, Dovydas nukirpdamas Sauliaus kutus pademonstravo laidotuvių ceremoniją, pareikšdamas, kad jis yra miręs žmogus ir artėja prie mirties. Iš esmės, tai parbloškė Karalių Saulių myriop.

Štai kodėl Dovydo širdis „plakė“, nes jis ištiesė savo ranką prieš karalių Saulių ir štai kodėl, skaitydami toliau matote, kad jis atgailavo ir išpažino savo veiksmą padarytą prieš Saulių. Dovydas gerbė patepimą, valdžios autoritetą ir atsakydamas sąžinės balsui buvo greitas išpažinti savo širdies nuodėmę.

Draugas vidurnaktį
Jėzus savo požiūrio perteikimui naudoja daugybę mokymo stilių ir vienas jų tą patį dalyką apibūdinti 2 3 palyginimais iš eilės. Štai vienas mokymo pavyzdžių, apie tą patį subjektą pateikti iš eilės 3 palyginimus:

Luko 11:2-5 Jis, Senojo Testamento formate, savo mokiniams pateikia bazinį maldos pavyzdį, kurį šiuo metu vadiname „Viešpaties malda“. Ji parašyta „aorist“ laike, o tai reiškia, kad tai ne vienkartinis įvykis, bet besitęsiantis procesas. Ji pateikta kaip to besitęsiančio proceso teiginys, nors kai kuriose Biblijos eilutėse ji užrašyta išėmus ją iš to „aorist“ ir paversta serija atskirų prašymų pridedant „Duok mums...“ Bet štai ką sakė Jėzus:

Kai meldžiatės, sakykite: ‚Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo Karalystė. Tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto’ ”

Štai taip, tai visa malda Luko evangelijoje. Jeigu jūs skaitysite ją kaip besitęsiantį procesą, ji taps jums nuolankumo ir padėkos malda. Tai procesas. Tėvas įgyvendina savo valią žemėje nenutrūkstamai. Jis kiekvieną dieną duoda mums duonos ir tai yra besitęsiantis procesas. Jis atleidžia mums, kai mes, kaip dalis besitęsiančio proceso, atleidžiame kitiems ir Jis visada, kaip nuolatinio proceso mūsų gyvenime dalis, veda mus šalin nuo pagundos ir išlaisvina nuo pikto. Tai gilu, skirk laiko tai apmąstyti.

Kai Viešpaties malda atskleidžia Tėvo gerumą ir Jo besitęsiantį dalyvavimą mūsų gyvenime, Jėzus nedelsdamas pateikia mums kitą palyginimą, kuris parodo koks Tėvas NĖRA. 5 ir 9 eilutės vadinamos „Draugas vidurnaktį“:

Jis kalbėjo jiems: ‚Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: - Bičiuli, paskolink man tris kepalus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir neturiu ko jam padėti ant stalo.‘ ‚O anas iš vidaus atsilieps: - Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti.‘ Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl draugystės, tai dėl jo atkaklumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia. Tad ir Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir BUS jums atidaryta. Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. ‘“

Jėzus sako, kad su draugais čia žemėje, kartais reikia atkaklumo, kad gautum tai, ko tau reikia, bet ne taip yra su Tėvu: prašyk ir gausi, ieškok ir rasi, belskis ir tau BUS atidaryta.“

Kad būtų dar aiškiau, ir kad niekas tuo neabejotų, Jėzus apibūdina trečią punktą:
Kuris iš jūsų, būdamas tėvas, duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – duotų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo.“

Atkreipkite dėmesį: Jis pradėjo nuo Tėvo - „Viešpaties malda“ ir perėjo prie kietasprandžio draugo, kad parodytų, koks nėra Tėvas, tada grįžo prie Tėvo gerumo, kad apibūdintų žemiškus tėvus ir jų gerumą savo vaikams. Palyginimą apie kietasprandį draugą įterpė tarp dviejų mokymų apie Tėvo gerumą ir dosnumą.

Šios savaitės tema apie žemę ir dangų
Tėvo gerumas siejasi su Dovydo jautria širdimi Dvasios dalykams. Dovydas jau turėjo karaliaus patepimą, bet tuomet karaliumi buvo Saulius. Dovydas, kartą jau buvo teistas už savo širdies sumanymus ir pasimokė, dabar jis pasielgė teisingai, netgi rizikuodamas prarasti autoritetą, o galbūt net gyvybę.

110 Psalmėje Dovydas rašė: Viešpats tarė mano Viešpačiui: - Sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojomis.“ Viešpats (Tėvas) pasakė mano Viešpačiui (Kristui): „Sėsk mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojomis.“

Kadangi Dovydas pažinojo Tėvą ir tai, kaip Kristus bus pasodintas, kol viskas Jam bus pajungta, Dovydas sugebėjo peržengti pasipriešinimą Sauliui savo širdyje, atgailavo ir laukė savo karaliavimo eilės. Kadangi Dovydas pažinojo Tėvą, jis buvo jautrus Dvasios dalykams. Pažink Jį! Kalbėk Tėvui asmeniškai, o tada klausykis Jo tylaus atsako, dažnai be žodžių, bet bendravimo apimtimi.

Šią seriją pabaigsiu kitą savaitę, rašysiu apie baltą akmenį ir dar kai ką. Iki tada, būkite palaiminti.

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą