John Fenn, 2015 m. gruodžio
mėn. 5 d.,
Sveiki,
Šį rudenį vykome į „Naująją Angliją“, esančią tolimoje
šiaurinėje JAV dalyje. Ten aplankėme draugus namų bažnyčiose. Paskutinę
kelionės dieną sustojome Maine, mūsų mėgstamoje vietoje Lobster Shack Two
Lights Road, Cape Elizabeth. Barbara mėgsta jų krašto omarų vyniotinius, o aš
nevalgau nei omarų, kuriuos vadinu „jūros vabzdžiais“, nes jie veisiasi tiesiog ant uolėto kranto, nei
panašių dalykų.
Aš pasiėmiau mėsainį ir šaltos arbatos. Aš
stabtelėjau prie mažo prieskonių staliuko restorano
kampe, ant kurio jie mažuose paketuose laiko kečiupą, garstyčias, majonezą ir citrinų sultis. Aš paėmiau porą citrinų sulčių pakelių savo arbatai ir nuėjau prie
stalo.
Nuplėšęs kraštą atidariau citrinų sulčių pakelį
ir įšvirkščiau į savo arbatą, tada paėmiau kitą, nuplėšiau, atidariau ir vėl
turinį supyliau arbatą. Mano nuostabai, pakelyje, kuriame maniau esant citrinų
sultis, iš tiesų buvo garstyčios! Pasijuokiau, nes supratau, kad sunkesnės garstyčios
nusės ant dugno nesusimaišiusios su arbata. Taigi aš toliau gėriau savo arbatą
ir valgydamas užmiršau apie ant stiklinės dugno laukiančias garstyčias.
Tikrai, paskutinis arbatos gurkšnis buvo vienos
garstyčios, aš ir vėl juokiausi, nors vos dėl jų neužspringau, tačiau jos
išvalė mano sinusus!
Išvaizda gali būti apgaulinga
Taigi, jeigu nežinotum kas joje buvo įdėta,
arbata atrodė kaip normali.
Panaši situacija yra ir Mato 8:5-12, ir
ši vieta tikintiesiems sukelia
daug nerimo. Iš pirmo
žvilgsnio ji atrodo vienaip,
bet kai patikrini visas sudėtines istorijos dalis, tuomet atsiskleidžia
tikrasis skonis.
Prie Jėzaus prisiartino romėnų šimtininkas
sakydamas: „Viešpatie, mano tarnas guli namuose paralyžiuotas ir baisiai
kankinasi“. Į
tai Jėzus atsakė: „Aš ateisiu ir jį išgydysiu.“ Bet
šimtininkas sušuko: „Viešpatie, aš nevertas, kad tu ateitum po mano stogu. Tik
tark žodį ir mano tarnas pasveiks.“
Štai čia daugelis nemato konteksto ir nesupranta
to meto kultūros. Šimtininkas nebuvo žydas, nors tikėjo Jėzumi ir suprato Jį
turint valdžią. Kai jis paprašo Jėzaus tik duoti įsakymą išgydymui, Viešpats
pastebi, kad pagonys taip pat gali turėti tikėjimą:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: net Izraelyje neradau tokio
tikėjimo! Todėl sakau jums: daugelis ateis iš rytų ir vakarų (iš pagoniškų
tautų) ir susės dangaus karalystėje su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. O karalystės
vaikai (izraelitai) bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų
griežimas.“ (5-12 eilutės)
Jėzaus nuoroda į „daugelį ateinančių iš rytų ir
vakarų“ yra apie pagonis, ateinančius į Karalystę, ir tas romėnas (pagonis) jau
stovėjo prieš Jį. Tuo tarpu Karalystės vaikai (žydai) bus išmesti laukan. Galima pasakyti ir taip:
„...vaikai, kuriems priklausė karalystė, atmetė ją, ir jie bus išmesti į
tamsybes...“
Neišsigąskite tikintieji – čia Jėzus nekalbėjo apie
tikinčiuosius kurių laukia neaiški ateitis – Jis kalbėjo apie pagonis, kurie kaip tas šimtininkas, turės tikėjimą
Kristumi, ateis ir atsisės su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu Karalystėje, o tie, kuriems Karalystė priklausė, bus išmetami dėl netikėjimo Juo.
Atsistoti ar atsisėsti?
Apaštalų darbų 7:55-60, Izraelio vyresniesiems
tardant Steponą viskas baigiasi tuo, kad jis išvelkamas už miesto ir negyvai
užmėtomas akmenimis. Visas 7-as skyrius skirtas šio tardymo aprašymui, kuris
rodos juda lėtu tempu tik pabaiga labai staigi. Tai skaitytojui kelia nuostabą,
kodėl pabaiga tokia tragiška ir skaudi?
„O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo
šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. Jis tarė: ‚Štai! Regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo
dešinėje.‘ Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė
jį, <...> ir užmėtė akmenimis. <...> Taip jie mušė akmenimis
Steponą <...> Pagaliau suklupęs jis galingu balsu sušuko: ‚Viešpatie,
neįskaityk jiems šios nuodėmės!‘ Ir, tai ištaręs, užmigo.“
Aišku, kad posūkio taškas buvo, kai jis pasakė
vyresniesiems, kad mato Žmogaus Sūnų stovintį Dievo dešinėje. Bet kodėl?
Todėl, kad pagal Izaijo 3:13-15, to meto žydų
kultūra teigė, jog Dievas stovės, kai teis žmoniją: „Viešpats keliasi daryti teismo ir stojasi (angl.
vertimas) teisti tautas. Viešpats teis vyresniuosius ir savo tautos
kunigaikščius. <...> ‚Ką galvojate, skriausdami mano tautą ir
daužydami beturčiams per veidus?‘ – klausia Viešpats, kareivijų Dievas.“
Steponas jiems sakė tik tai ką matė – Jėzus atsistojo
teisti vyresniuosius, nes jie, dėl Stepono tikėjimo, nuteisė jį užmėtyti
akmenimis. ŠTAI kodėl jie įsiuto. Tai užuomina, kad JIE – Izraelio
vyresnieji, bus teisiami.
Mintis kurią noriu perteikti yra tokia – kuomet Steponas prašė
Viešpaties neužskaityti jiems nusikaltimų: „Te nebus jiems įskaityta ši
nuodėmė“, Viešpats turėjo atsisėsti ir paskutinę teismo dieną, Stepono nužudymo
nuodėmė jiems
nebus
užskaityta. Mes turime nuostabų įgaliojimą iš Viešpaties – kai atleidžiame ir išlaisviname
asmenį nuo mums padarytų nuodėmių.
Baltas akmuo
Apreiškimo 2:12-17, mokiniams Pergame Jėzus
perduoda žinią. Jis giria mokinius už tai, kad gyvendami mieste, kuriame vyko
pagrindinės imperatoriaus garbinamo apeigos, jie nedarė tikėjimo kompromisų.
Bet taip pat sako, kad jų tarpe yra tokių, kurie kaip Balaamas Izraelyje,
pakišęs tikintiesiems suklupimo akmenį, moko nikolaitų doktrinos, kurios Viešpats
nekenčia.
Ankstyvojo surinkimo (bažnyčios) lyderis
vadinamas Nikolu buvo šitų erezijų autoriumi. Žodis nikolaitas reiškia „valdžia
virš žmonių“ ir, jį sujungus su Viešpaties pateiktu Balaamo pavyzdžiu, kuris
apgavo bei suvedžiojo Izraelį, matome, kad Viešpats
nekenčia mokymų, kuriuose teigiama, kad lyderiai turi
valdžią virš žmonių. Nes tai veda link to, kad vienas balsas kalba žmonėms ir
nurodinėja jiems ką sako Dievas, o vadovaujantis Naujojo Testamento tiesa – Kristus yra kiekviename tikinčiajame, todėl tuo atžvilgiu, mokinių
tarpe turi būti lygybė.
Mokiniams, kurie laikosi nikolaitų mokymo Jėzus įsako: „Atgailaukite“, o tiems kurie nugalės:
„...Aš duosiu paslėptos manos ir
baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas
nežino, tiktai gavėjas.“
Paslėpta mana yra nuoroda į dangų, prisiminkite,
kad dalis manos, kurią Izraelis rado dykumoje, buvo padėta į Sandoros skrynią,
kad Jo artumoje būtų saugoma amžinai. Viešpats sako, kad nugalėtojai bus su Juo
danguje, tikrojoje Šventų Švenčiausioje.
Kas tas baltas akmuo?
Jėzus apjungia balto akmens įteikimą su paslėptos
manos valgymu. Romėnų laikais balti akmenys buvo naudojami kaip verslo
kortelės, o kartais kaip bilietai į romėnišką renginį. Bet pats populiariausias
atvejis, kai jie buvo naudojami – priimant nakties
pakeleivį. Pakeleivis, išeidamas iš svetingų namų, jų šeimininkui palikdavo
akmenėlį su užrašytu savo vardu ir adresu, kad pastarajam atvykus į jo miestą,
būtų priimtas jo namuose, pavalgydintas ir apnakvyndintas.
Sakydamas, kad duos jiems tokį akmenėlį, iš tiesų
Jėzus sakė: „Aš galėjau apsigyventi tavo širdyje ir dabar tau duodu asmeninį
bilietą į Mano namus, nes
tu esi Manojoje širdyje.“ Faktas, kad Jis suasmenina tai,
kad tik Jis ir asmuo žinos kas yra ant kortelės, mums rodo kaip intymiai Jis
mus pažįsta. Nuostabi malonė!
Kaip jūs ir matote paskutinė tema šioje serijoje:
išgelbėjimo užtikrintumas – užtikrintumas dėl
mūsų namų danguje. Pradedant nuo šimtininko, kuris be
abejonės yra vienas iš
daugelio pagonių, ateinančių iš
rytų ir vakarų atsisėsti su
Abraomu, iki atsisėdančio Jėzaus, kuomet mes Jo prašome neužskaityti nuodėmių tiems, kurie prieš mus nusidėjo. Mums yra suteikti pažadai valgyti
dangiško maisto ir įgyti teisę įeiti su tokiu asmeniniu bilietu, kad tik jūs ir
Viešpats žinosite, kas ten yra parašyta. Mūsų laukia
jaudinanti ateitis!
Efeziečiams 2:7, kalbama apie gerus Tėvo
ketinimus mūsų atžvilgiu: „Kad ateinančiais
amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje
Jėzuje.“
Kitą savaitę nauja tema. Iki tada,
būkite
Neužmirškite rašyti
man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.