Dabar aš supratau. 4 dalis, Baltas akmuo

John Fenn, 2015 m. gruodžio mėn. 5 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Šį rudenį vykome į „Naująją Angliją“, esančią tolimoje šiaurinėje JAV dalyje. Ten aplankėme draugus namų bažnyčiose. Paskutinę kelionės dieną sustojome Maine, mūsų mėgstamoje vietoje Lobster Shack Two Lights Road, Cape Elizabeth. Barbara mėgsta jų krašto omarų vyniotinius, o aš nevalgau nei omarų, kuriuos vadinu „jūros vabzdžiais“, nes jie veisiasi tiesiog ant uolėto kranto, nei panašių dalykų.

Aš pasiėmiau mėsainį ir šaltos arbatos. Aš stabtelėjau prie mažo prieskonių staliuko restorano kampe, ant kurio jie mažuose paketuose laiko kečiupą, garstyčias, majonezą ir citrinų sultis. Aš paėmiau porą citrinų sulčių pakelių savo arbatai ir nuėjau prie stalo.

Nuplėšęs kraštą atidariau citrinų sulčių pakelį ir įšvirkščiau į savo arbatą, tada paėmiau kitą, nuplėšiau, atidariau ir vėl turinį supyliau arbatą. Mano nuostabai, pakelyje, kuriame maniau esant citrinų sultis, iš tiesų buvo garstyčios! Pasijuokiau, nes supratau, kad sunkesnės garstyčios nusės ant dugno nesusimaišiusios su arbata. Taigi aš toliau gėriau savo arbatą ir valgydamas užmiršau apie ant stiklinės dugno laukiančias garstyčias.

Tikrai, paskutinis arbatos gurkšnis buvo vienos garstyčios, aš ir vėl juokiausi, nors vos dėl jų neužspringau, tačiau jos išvalė mano sinusus!

Išvaizda gali būti apgaulinga

Taigi, jeigu nežinotum kas joje buvo įdėta, arbata atrodė kaip normali.

Panaši situacija yra ir Mato 8:5-12, ir ši vieta tikintiesiems sukelia daug nerimo. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo vienaip, bet kai patikrini visas sudėtines istorijos dalis, tuomet atsiskleidžia tikrasis skonis.

Prie Jėzaus prisiartino romėnų šimtininkas sakydamas: „Viešpatie, mano tarnas guli namuose paralyžiuotas ir baisiai kankinasi“. Į tai Jėzus atsakė: „Aš ateisiu ir jį išgydysiu.“ Bet šimtininkas sušuko: „Viešpatie, aš nevertas, kad tu ateitum po mano stogu. Tik tark žodį ir mano tarnas pasveiks.“

Štai čia daugelis nemato konteksto ir nesupranta to meto kultūros. Šimtininkas nebuvo žydas, nors tikėjo Jėzumi ir suprato Jį turint valdžią. Kai jis paprašo Jėzaus tik duoti įsakymą išgydymui, Viešpats pastebi, kad pagonys taip pat gali turėti tikėjimą:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: net Izraelyje neradau tokio tikėjimo! Todėl sakau jums: daugelis ateis iš rytų ir vakarų (iš pagoniškų tautų) ir susės dangaus karalystėje su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. O karalystės vaikai (izraelitai) bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.“ (5-12 eilutės)

Jėzaus nuoroda į „daugelį ateinančių iš rytų ir vakarų“ yra apie pagonis, ateinančius į Karalystę, ir tas romėnas (pagonis) jau stovėjo prieš Jį. Tuo tarpu Karalystės vaikai (žydai) bus išmesti laukan. Galima pasakyti ir taip: „...vaikai, kuriems priklausė karalystė, atmetė ją, ir jie bus išmesti į tamsybes...“

Neišsigąskite tikintieji – čia Jėzus nekalbėjo apie tikinčiuosius kurių laukia neaiški ateitis – Jis kalbėjo apie pagonis, kurie kaip tas šimtininkas, turės tikėjimą Kristumi, ateis ir atsisės su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu Karalystėje, o tie, kuriems Karalystė priklausė, bus išmetami dėl netikėjimo Juo.

Atsistoti ar atsisėsti?

Apaštalų darbų 7:55-60, Izraelio vyresniesiems tardant Steponą viskas baigiasi tuo, kad jis išvelkamas už miesto ir negyvai užmėtomas akmenimis. Visas 7-as skyrius skirtas šio tardymo aprašymui, kuris rodos juda lėtu tempu tik pabaiga labai staigi. Tai skaitytojui kelia nuostabą, kodėl pabaiga tokia tragiška ir skaudi?

„O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. Jis tarė: ‚Štai! Regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje.‘ Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, <...> ir užmėtė akmenimis. <...> Taip jie mušė akmenimis Steponą <...> Pagaliau suklupęs jis galingu balsu sušuko: ‚Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!‘ Ir, tai ištaręs, užmigo.“

Aišku, kad posūkio taškas buvo, kai jis pasakė vyresniesiems, kad mato Žmogaus Sūnų stovintį Dievo dešinėje. Bet kodėl?

Todėl, kad pagal Izaijo 3:13-15, to meto žydų kultūra teigė, jog Dievas stovės, kai teis žmoniją: „Viešpats keliasi daryti teismo ir stojasi (angl. vertimas) teisti tautas. Viešpats teis vyresniuosius ir savo tautos kunigaikščius. <...> ‚Ką galvojate, skriausdami mano tautą ir daužydami beturčiams per veidus?‘ – klausia Viešpats, kareivijų Dievas.“

Steponas jiems sakė tik tai ką matė – Jėzus atsistojo teisti vyresniuosius, nes jie, dėl Stepono tikėjimo, nuteisė jį užmėtyti akmenimis. ŠTAI kodėl jie įsiuto. Tai užuomina, kad JIE – Izraelio vyresnieji, bus teisiami.

Mintis kurią noriu perteikti yra tokia – kuomet Steponas prašė Viešpaties neužskaityti jiems nusikaltimų: „Te nebus jiems įskaityta ši nuodėmė“, Viešpats turėjo atsisėsti ir paskutinę teismo dieną, Stepono nužudymo nuodėmė jiems nebus užskaityta. Mes turime nuostabų įgaliojimą iš Viešpaties – kai atleidžiame ir išlaisviname asmenį nuo mums padarytų nuodėmių.

Baltas akmuo

Apreiškimo 2:12-17, mokiniams Pergame Jėzus perduoda žinią. Jis giria mokinius už tai, kad gyvendami mieste, kuriame vyko pagrindinės imperatoriaus garbinamo apeigos, jie nedarė tikėjimo kompromisų. Bet taip pat sako, kad jų tarpe yra tokių, kurie kaip Balaamas Izraelyje, pakišęs tikintiesiems suklupimo akmenį, moko nikolaitų doktrinos, kurios Viešpats nekenčia.

Ankstyvojo surinkimo (bažnyčios) lyderis vadinamas Nikolu buvo šitų erezijų autoriumi. Žodis nikolaitas reiškia „valdžia virš žmonių“ ir, jį sujungus su Viešpaties pateiktu Balaamo pavyzdžiu, kuris apgavo bei suvedžiojo Izraelį, matome, kad Viešpats nekenčia mokymų, kuriuose teigiama, kad lyderiai turi valdžią virš žmonių. Nes tai veda link to, kad vienas balsas kalba žmonėms ir nurodinėja jiems ką sako Dievas, o vadovaujantis Naujojo Testamento tiesa – Kristus yra kiekviename tikinčiajame, todėl tuo atžvilgiu, mokinių tarpe turi būti lygybė.

Mokiniams, kurie laikosi nikolaitų mokymo Jėzus įsako: „Atgailaukite“, o tiems kurie nugalės: „...Aš duosiu paslėptos manos ir baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, tiktai gavėjas.“

Paslėpta mana yra nuoroda į dangų, prisiminkite, kad dalis manos, kurią Izraelis rado dykumoje, buvo padėta į Sandoros skrynią, kad Jo artumoje būtų saugoma amžinai. Viešpats sako, kad nugalėtojai bus su Juo danguje, tikrojoje Šventų Švenčiausioje.

Kas tas baltas akmuo?

Jėzus apjungia balto akmens įteikimą su paslėptos manos valgymu. Romėnų laikais balti akmenys buvo naudojami kaip verslo kortelės, o kartais kaip bilietai į romėnišką renginį. Bet pats populiariausias atvejis, kai jie buvo naudojami – priimant nakties pakeleivį. Pakeleivis, išeidamas iš svetingų namų, jų šeimininkui palikdavo akmenėlį su užrašytu savo vardu ir adresu, kad pastarajam atvykus į jo miestą, būtų priimtas jo namuose, pavalgydintas ir apnakvyndintas.

Sakydamas, kad duos jiems tokį akmenėlį, iš tiesų Jėzus sakė: „Aš galėjau apsigyventi tavo širdyje ir dabar tau duodu asmeninį bilietą į Mano namus, nes tu esi Manojoje širdyje.“ Faktas, kad Jis suasmenina tai, kad tik Jis ir asmuo žinos kas yra ant kortelės, mums rodo kaip intymiai Jis mus pažįsta. Nuostabi malonė!

Kaip jūs ir matote paskutinė tema šioje serijoje: išgelbėjimo užtikrintumas – užtikrintumas dėl mūsų namų danguje. Pradedant nuo šimtininko, kuris be abejonės yra vienas iš daugelio pagonių, ateinančių iš rytų ir vakarų atsisėsti su Abraomu, iki atsisėdančio Jėzaus, kuomet mes Jo prašome neužskaityti nuodėmių tiems, kurie prieš mus nusidėjo. Mums yra suteikti pažadai valgyti dangiško maisto ir įgyti teisę įeiti su tokiu asmeniniu bilietu, kad tik jūs ir Viešpats žinosite, kas ten yra parašyta. Mūsų laukia jaudinanti ateitis!

Efeziečiams 2:7, kalbama apie gerus Tėvo ketinimus mūsų atžvilgiu: „Kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje.“

Kitą savaitę nauja tema. Iki tada, būkite

JohnFenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu