Kas bebūtų atsitikę. 2 dalis

John Fenn, 2010 m. birželio mėn. 26 d.,
www.supernaturalhousechurch.org

Tęsinys...

Praeitą savaitę aš dalinausi mintimis apie Viešpaties mokymą, kad mes turime valgydinti ir girdyti alkstančius ir trokštančius, bet po to, gavę šitą malonę, jie yra atsakingi tapti vandens ir maisto davėjais kitiems žmonėms. Žmogaus prigimtis nori toliau gauti veltui vandens ir maisto, bet Naujasis Testamentas moko, kad kai mes tai gauname, iš mūsų tikimasi, jog mes patys tapsime davėjais.

Kontrakultūra

Aš dalinausi mintimis, kaip Onesimas pabėgo į Romą nuo savo pareigų ir seno gyvenimo. Aš žinau, kad tuo metu sakydavo: „Kas beatsitiktų Romoje, ten ir pasiliks“, ir jis tuo tikėjo. Jis norėjo paimti viską, ką Roma siūlys ir taip ilgai, kiek tik tai įmanoma.

Jėzus mokė, kad doras, sąžiningas žmogus kartą gavęs malonę turi pats tapti davėju. Ir štai todėl Paulius pasiuntė Onesimą atgal namo, kur jis turėjo patirti savo veiksmų pasekmes ir pasikeisti; iš gavėjo tapti davėju. Paulius dar kartą aiškina, kaip darbuotojai tampa davėjais, užuot dirbę tik dėl atlyginimo: „Būkite klusnūs... ne dėl akių ir, kad įtiktumėte žmonėms, bet kaip Kristaus tarnai, vykdydami Dievo valią iš širdies. Noriai tarnaudami kaip Viešpačiui ne žmonėms“ (Ef 6:6-7).

Kai kuriems tai gali būti didelis iššūkis. Jeigu tu darbe tik vilkini laiką, tai reiškia, kad tu neturi biblinio požiūrio ir esi ėmėjas, bet ne davėjas. Taigi, pasiryžk širdyje pasikeisti ir dirbk kaip Jėzui, o ne kaip žmonėms.

Aš patariu taip elgtis, nes Tėvas myli visus vienodai. Jis leidžia lietui lyti ant teisių ir neteisių, ir saulei šviesti teisiems ir neteisiems. Jis nuolatos dirba žmonių širdyse, kad jie būtų teisūs, atsakingi ir atsakytų į malonę, iš to kuris visada tik priima tapdami davėju. Pavyzdžiai:

1) Mano mažasis brolis labai mėgo pistacijų riešutus. Jis pirmą kartą patyrė, kad jie skanūs, kai jam buvo 10 metų. Nes jo draugo Miko mama visada laikydavo indą pilną tų riešutų ant stalo kartu su kitais vaisiais ir riešutais, taigi berniukai galėdavo užkrimsti jų, kada tik panorėję. Kartą jis grįžo namo su kišenėmis pilnomis tų riešutų - prisimenu jie turėjo juodus lukštus - brolis jų negliaudė, bet rinko ir kaupė kaip voverė, kuri ruošiasi žiemai.

Kitą dieną mama parnešė didelį krepšį pistacijų ir brolis tuoj pat puolė jį ardyti, bet mama sustabdė: „Tai skirta Mikui ir jo namams, kad būtų atlyginta už tai, ką tu pas juos suvalgei“. Aš niekada neužmiršiu jo reakcijos: „Kodėl?“. Tai yra taip būdinga žmogaus prigimčiai, argi ne? Jam niekada nebūtų atėję į galvą atsilyginti už malonę gauti tuos riešutus.

Jis pats nebūtų supratęs, kad Miko mamai reikėdavo nupirkti ir parnešti tuos riešutus, kuriuos jis taip mėgo ir veltui valgė. Mama turėjo pamokyti jį, kad mes negalime būti tik gavėjais, bet ateina laikas, kai turime tapti davėjais. Kai prisimenu praeitį, atpažįstu Tėvo ranką, kuri norėjo, kad aš ir mano brolis išmoktų tą pamoką - tai neatrodo labai dvasiška, bet iš tiesų taip buvo...

2) Jaunasis Elis džiaugėsi savo laidyne - na jūs žinote, tai guma su kišene įtaisyta Y formos medžio kote. Vieną dieną jis nusitaikė akmeniu į pelėdą medyje ir savo nuostabai, ją užmušė. Jam taip skaudėjo širdį, kad jis daugiau niekada tyčia nenužudė jokio gyvūno. Vėliau gyvendamas mažame bute jis prisijaukino pelę, kuri gyveno kartu su juo. Jis netgi davė jai vardą. Jis maitino ją ir treniravo, kad ji ateitų pietų metu... Jis niekada neatėmė kitos gyvybės, bet priešingai - tapo davėju gyvūnams ir žmonėms, bet apie tai vėliau...

3) Jis sunkiai dirbo bažnyčios labui: visą darbo dieną kasdien, o savaitgaliais mokė, pamokslavo, vakarus dažnai praleisdavo bažnyčios žmonių namuose, tokiu būdu tarnaudamas jų šeimoms. Bet tai buvo šykštūs žmonės, atrodo, kad jie manė, kad skurdas pastorių priartins prie Dievo. Neatrodo, kad tai buvo vargšai neturtingi žmonės, priešingai, jie gyveno labai pasiturinčiam mieste, bet jie buvo pripratę gauti viską veltui

Pagaliau atėjo laikas, kai tolimesnis augimas Kristuje reikalavo pasikeitimų, būtent - tapti iš gavėjų davėjais. Aš kalbu apie Paulių ir Korintiečius. 1 Kor 9:11 jis rašo: „Jei mes pasėjome jumyse dvasinių dalykų, nieko keisto, jei pjausime žemiškų (paaukojimus)“. Jis palygina tai su kuliamais kviečiais, o save su kuliančiu jaučiu: „Jūs neužrišate snukio jaučiui, kuris kulia kviečius“ - tai reiškia, kad tarnautojas tikisi, kad gaus finansavimą iš tų , kurie priima jo/jos tarnavimą.

Kaip kontrastas jiems gali būti Filipiečių bažnyčia, kuri tai greitai suprato, nes Paulius rašė: „Jokia kita bažnyčia neužmezgė su manimi davimo - gavimo santykių, tik jūs vieni. Netgi Tesalonikoje jūs du kartus atsiuntėte man pinigų, kad būtų patenkinti mano poreikiai“ (Fil 4:15-16).

Aš čia šiek tiek pridėsiu. Tik būdamas namų bažnyčioje supratau Pauliaus žodžius (17 eil.): „Ne todėl, kad aš trokščiau dovanos, bet trokštu, kad jūs turėtumėte vaisių“. Tradicinėje bažnyčioje anonimiškoje auditorijos aplinkoje, pinigai yra tik pinigai. Bet į tarpusavio santykius nukreiptame tarnavime duodanti prigimtis yra brandos Kristuje požymis, ženklas, parodantis, kad asmuo yra subrendęs Jame, nes kai mes tampame vis daugiau panašesni į Jėzų, davimas tampa gyvenimo stiliumi, netgi reikalui esant atidavimas gyvybės už vienas kitą. Dėl šitos priežasties, kai tik aš pradėjau tarnavimą namų bažnyčioje, aš supratau ir ėmiau trokšti, ko ir Paulius visiems žmonėms, kad vaisius augtų jų sąskaiton, kaip augimo Jėzuje Kristuje charakterio požymis.

Būtent šitos charakterio savybės Kristus visada ieško mumyse. Aš visada matau, kad tie, kurie pakeliami į tarnavimus ir turėtų būti duodantys ir vadovaujantys savo pavyzdžiu, bet tokie nėra, lieka tame pačiame dvasiniame ir tarnavimo lygyje. Jie mato, kaip kiti aplink pilni veiklos ir augimo, o jie sėdi ir galvoja, kada ateis jų eilė, bet ji iš tiesų niekada neateis, kol jie neįgis šitos Kristaus charakterio savybės.

4) Jis gyveno tarp „Dešimties miestų” Graikijoje rytiniame Galilėjos ežero krante. Morkaus Evangelija pasakoja, kad jis turėjo netyrą dvasią. Pavadinimas „netyra dvasia“ gali reikšti bet kokį demoną, bet tam tikrame kontekste ji reiškia seksualiai nešvarią dvasią, taip, kaip čia pasakyta, kad vyras buvo nuogas ir raižė save akmenimis (Mk 5:5,15; Lk 8:27).

Kai tik jis buvo išlaisvintas, tuoj pat norėjo įsijungti į Jėzaus tarnavimo komandą, bet pagal to laiko sąlygas būnant graiku tai buvo neįmanoma, taigi Jėzus jam pasakė: „Eik namo pas draugus ir pasakyk jiems kokių didžių dalykų tau padarė Viešpats, ir kokį gailestingumą tau parodė“. Ir jis atsiskyrė ir ėmė pamokslauti Dekapolyje (10 miestų) kokius didžius dalykus Jėzus jam padarė; ir visi žmonės stebėjosi“ (Mk 5:19-20).

Jis labai greitai iš gavėjo tapo davėju – tai buvo natūralus atsakas gautai malonei. Taip pasielgė ir moteris aprašyta Lk 7:36-50, kuri patepė Jėzui kojas kvepiančiu aliejumi, atsakydama į gautą atleidimą.

Kur tik jūs skaitysite Biblijoje, jūs visur rasite pasakojimus apie žmones, kurie iš gavėjų tapo davėjais, ir tai yra esminis augimo Kristuje dalykas.

Būti davėju tai daugiau nei duoti pinigus, tai širdies būklė, iš kurios plaukia šis gyvenimo stilius. Mums reikia paklausti savęs: ar aš esu gavėjas ar davėjas? Ar mano gyvenimas yra davėjo gyvenimas? O gal ši charakterio savybė dar turi būti išvystyta manyje? Jei mes norime tapti daugiau panašūs į Kristų, mes turime daryti tai, ką Paulius liepė tiems šykštiems korintiečiams: „Tad būdami visko pertekę – tikėjimo, žodžio apie Jėzų dalinimosi, Viešpaties pažinimo, ir meilės mums,- būkite pertekę ir šios malonės“ (2 Kor 8:7 išplėstinis vertimas).

Aš neužmiršau apie Elį. Jis daugiau niekada neatėmė niekam gyvybės, bet norėjo dalintis savo meile gyvūnams ir gamtai šeimos aplinkoje. Jo visas vardas - Walter Elias... Disney. Walt Disney. Ir jūs žinote jo prijaukintos pelės vardą - Mickey.

Tai - maistas mintims, kitą savaitę-nauja tema.

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Kas bebūtų atsitikę. 1 dalis

John Fenn, 2010 m. birželio mėn. 19 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Kartą prieš kelias savaites galvojau, apie kokį Rašto principą ar eilutę Tėvas galbūt nori, kad pamąstyčiau. Aš taip darau jau metų metais, bet tuo metu nieko ypatingo neprisiminiau. Meldžiausi, kad Jis man duotų išminties ir apreiškimo Dvasią Jo pažinimui ir kad apšviestų mano dvasios akis ir vos tik man pradėjus prašyti, ką Jis man nori parodyti - išgirdau :

„Ar tu kada nors pagalvojai, kas nutiko žmonėms paminėtiems Mt 25?“

Žinoma, aš iš karto supratau kokie tai žmonės, nes tai buvo mano mėgstama tema: ko Jėzus ieškos mumyse kai grįš. Tai būtent tie žmonės apie kuriuos Jėzus pasakė: „Aš buvau alkanas ir jūs pavalgydinote, buvau ištroškęs ir jūs mane pagirdėte, buvau keleivis ir jūs mane priėmėte, buvau nuogas ir jūs mane aprengėte, buvau ligonis, ir jūs aplankėte; buvau kalėjime ir atėjote pas mane (Mt 25:35-36). Kas iš tikrųjų atsitiko tiems žmonėms, kai buvo aplankyti, pagirdyti, priimti į namus, išgydyti, išlaisvinti? Tai patraukė mano dėmesį.

Dovana

Aš pradėjau mąstyti, kad šitiems specifiniams poreikiams niekada nebus pabaigos. Taip pat mąsčiau kaip aš turėčiau atsakyti į tą gerumą, kuris buvo man yra parodytas. Taip pat klausiau savęs: ar Raštas pamini, ko buvo tikimasi iš asmens tokioje situacijoje, kai jo poreikis buvo atsakytas?

Mano mintys nukeliavo į 1 Pt 4:10: „Tarnaukite vieni kitiems kaip geri visokeriopos Dievo malonės tvarkytojai, sulig kiekvieno gautąja iš Dievo dovana“.

Įdomu, kad žodis dovana yra taip pat žodis „charizma“, kuris reiškia „dovana, kurioje yra malonė“, žodis „malonė“ graikų kalboje - „charis“.

Taigi, Petras sako, kad jei mes gavome dovaną, kurioje yra malonė, mes turime tarnauti ta pačia dovana kitam, nes dabar jau mes tapome tvarkytojais (vadybininkais/ prižiūrėtojais) įvairių Dievo malonių (tose srityse).

Wow, jeigu jau kartą aš gavau dovaną iš žmogaus, kurį Dievas man atvedė, aš automatiškai tampu tos malonės tvarkytoju. Tik nesitikėk, kad iš dangaus bus blykstelėjimas su pranešimu - karaliaus Jokūbo laikų anglų kalba: „Nuo dabar esi mano malonės tvarkytojas – eik, vaikeli, pirmyn su jėga ir patepimu“ J

Taigi, iš tavęs tikimasi, kad jei gavai malonę, tai eisi ir dalinsi tą malonę.

Štai kodėl jūs dažnai matote buvusius nuteistuosius tarnaujančius kalėjime. Jie gavo malonę savo situacijoje, taigi dabar jie ta pačia malone tarnauja kitiems. Žmonės gyvenimo kelyje eidami per sunkumus ir patirdami tuo metu malonę, dažnai tarnauja ta pačia malone kitiems panašiose situacijose. Vyras ar moteris, kurie mokė metų metais paauglius, turi širdį norinčią padėti paaugliams. Anksčiau buvusi vieniša mama, kuriai teko daug kovoti savo gyvenime, tam gyvenimo periodui pasibaigus gali tarnauti kitoms vienišoms mamoms. Buvęs baikerių grupės narys tarnaus baikeriams ir t.t.

Pažiūrėkime iš kitos pusės

Kai mes skaitome Apd 6 apie maisto dalinimą našlėms, matome tik maistą, bet tomis dienomis našlės be šeimos buvo tikros vargšės, todėl toks svarbus buvo nemokamas maitinimas. Jos buvo tos (Mt 25) grupės dalis: „buvau alkanas, ištroškęs, nuogas, keleivis...“.

Bet Paulius apšvietė ir kitą pusę to nemokamo maisto/ gėrimų/ rūbų/ prieglobsčio dalinimo našlėms apibūdindamas, kas gali gauti tokią bažnyčios paramą: „Gerbk našles, kurios neturi išlaikymo... ji turi būti gerai užsirekomendavusi gerais darbais: išaugino vaikus, priimdavo svečius (krikščionis), plovė šventiesiems kojas (tarnavo kitiems), padėdavo nelaimės ištiktiems, buvo pasišventusi daryti gera visokiais būdais...“ (1 Tim 5:3 AMP).

Buvo tikimasi, kad žmogus priėmęs malonę dalins tą malonę kitiems. Reikia suprasti tiesą, kad gavėjas turi tapti davėju. Priešingu atveju jam vėl teks patirti pasekmes veiksmų, kurie buvo jį įklampinę į tą keblią situaciją praeityje. Tai nebuvo „sentimentali agapė“, bet žmonių mokymas kaip tapti atsakingais tikinčiaisiais.

Pažiūrėkime, ką Paulius pasakė apie vieną, kuris galbūt atliko bausmę kalėjime: „Kas vogdavo, tegu daugiau nevagia, bet dirba, darydamas savo rankomis gerus darbus, kad turėtų iš ko padėti stokojantiems“ (Ef 4:28). Dabar pritaikykime Mt 25 pavyzdį; žmogus buvo aplankytas kalėjime, o dabar jis laisvas, jam yra sakoma susirasti darbą, sunkiai dirbti, ir būti davėju žmonėms, kurie turi poreikių - galbūt tarp jų ir tiems, iš kurių jis vogė!

Atgal į šias dienas

Prisimenu kartą, kai aš buvau 8 metų amžiaus, pas mus kiekvieną savaitę ateidavo namų tvarkytoja. Jos vardas buvo Marija, ji buvo senelės amžiaus, ir labai maloni, kokia tik jūs galite įsivaizduoti. Ji greitai įgavo pasitikėjimą prižiūrėti vaikus, kai mama su tėte išvykdavo dienai ar dviems. Ji buvo su mumis visą tą laiką, kol tėtė paliko mūsų šeimą. Man tada buvo beveik 12 metų.

Vieną dieną, kai aš jau buvau paauglys, mes su mama prisiminėme mano vaikystę. Aš paklausiau, kur ji rado Mariją? Ji man papasakojo, kad dalyvavo bendruomenės programoje ir apsilankė vienos moters namuose, kur nieko daugiau nebuvo, tik grindys, bet tokios švarios, kad galėjai ant jų pasidėjęs valgyti. Toji moteris nenorėjo labdaros. Taip, jai reikėjo maisto, bet ji norėjo kaip nors už tai atsilyginti. Ta moteris ir buvo Marija. Jai tėvai davė darbo valyti namus ir tai vėliau atvėrė jai duris gauti darbo kitose šeimose. Aš pamilau Mariją dar daugiau, kai išgirdau šią istoriją.

Mūsų visuomenėje yra daug žmonių, kurie nori gauti kažką veltui. Daug kas yra dėl to kaltas: aukštas visuomenės gyvenimo lygis, valstybinė parama, bažnyčios kultūra, kuri tinkamai nemoko žmonių, gyvenimo praktika, nesupratimas paprastų, čia aprašomų tiesų, visa tai ir dar daugiau padaro taip, kad žmonės nori viską gauti veltui ir pasirengę net kovoti už šią teisę.

Kartą pakeliui į forumą nutiko juokingas dalykas

Mūsų dienomis nėra jokių sąlygų tiems, kurie nori kažką gauti veltui. Anksčiau išvardytų nurodymų nebūtų Biblijoje, jei Petras, Paulius, Timotiejus savo dienomis nebūtų susidūręs su tokiomis pačiomis žmogaus prigimties problemomis.

Tai reiškia, kad atsakingas tikėjimas priklauso nuo mokymo. Todėl būtina turėti artimą bendravimą su kitais krikščionimis, kad būtumėte tinkamai pamokyti ir nukreipti tapti ne tik gavėjais bet ir davėjais.

Onesimas nebuvo tikintis, bet jis dirbo pas tikintį, kuris turėjo bažnyčią savo namuose. Jo bosas gyveno Kolosuose (laiškas Kolosiečiams buvo parašytas šitam žmogui ir kitiems Kristaus Kūne Kolosuose).

Onesimas pabėgo į didelį miestą, į Romą, tam, kad surastų savo laisvę ir likimą. Jis buvo pavargęs nuo atsakomybių, pavargęs nuo sekinančio darbo. Jis išgirdo apie Romos šlovę, taigi ten ir išvyko.

Apie tą laiką, kai Onesimas atvyko į Romą, Paulius buvo kalėjime ir kai kurie galvoja, kad galbūt jie net sėdėjo toje pačioje kameroje, nes Paulius pasakė: „Pagimdžiau jį savo pančiuose“. Kaip ten bebūtų, Onesimas susipažinęs su Pauliumi atgimė iš aukšto, ir jis pradėjo mokyti šį jauną žmogų. Kol 4:9 jis pavadina jį „ištikimu ir mylimu broliu“. Pagal Dievo teisingumo suvokimą, Paulius pažinojo jo bosą Filemoną, ir parašė jam laišką apie Onesimo sugrįžimą.

Jūs matote atėjo laikas, kai Onesimas turėjo atsakyti į tai, ką jis gavo ir patyrė iš Pauliaus. Jis negalėjo visada būti tik tuo, kuris priima ir ima, bet bandydamas tapti subrendusiu krikščioniu, jis turėjo priimti atsakomybę už savo veiksmus ir grįžti atgal pas savo bosą. Kartą priėmęs malonę, jis dabar tapo tos malonės tvarkytoju ir atėjo laikas, kai jis turėjo priimti šią atsakomybę.

Ir Paulius gerai žinojo, kad pasiųsdamas Onesimą atgal, jis turi padrąsinti jį, kad jis augtų ir keistųsi iš priimančio į atsakingą davėją, grįždamas atgal pas Filemoną, taigi jis pasiuntė jį kartu su Tichiku (Kol 4:7-9).

Ar galite įsivaizduoti, kaip jie jautėsi, kai beldėsi į Filemono namus? Pauliaus laiškas –prašymas parodyti malonę Onesimui, dabar jau broliui Viešpatyje. Jis prašė priimti Onesimą taip, kaip jį patį. Paulius pavadino save „senu žmogumi“ ir pažadėjo sumokėti, jei Filemonas skolingas. Jis rašė laišką savo paties ranka, vietoj to, kad diktuotų, pabrėždamas nuoširdumą ir aistrą su kuria jis užtarė Onesimą, ir netgi priminė Filemonui, kad jis skolingas jam savo išgelbėjimą. Paulius tikrai maldavo pasigailėjimo Onesimui.

Žmogus, kuris niekada nepakyla aukščiau „priėmėjo“ iš kitų žmonių malonės lygio, bus alkanas ir ištroškęs ir jam ir vėl reikės rūbų, nes jis neturi darbo. Jis nėra tas tikrasis Onesimas, jis nenaudingas ir nevaisingas. Tokios rūšies žmogus vėl paklius į kalėjimą, nes jis neturi darbo, nemoka dirbti, kad galėtų duoti kitiems, jis - nevaisingas.

Taigi, kas nutiko žmonėms paminėtiems Mt 25? Jeigu jie buvo mokomi subalansuotų, subrendusių krikščionių, priimdami malonę iš kitų, jie buvo išmokyti būti jiems patikėtos Dievo malonės tvarkytojais. Todėl jie patys ėmė dalyvauti kitų gyvenimuose, dalindami malonę žmonėms savo aplinkoje.

Kitą savaitę - tikri pavyzdžiai iš gyvenimo, ir kaip judėti nuo to netikro Onesimo į tikrąjį Onesimą.

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Karalystė. 5 dalis. Šėtonas naudoja tik 5 dalykus

John Fenn, 2011 m. kovo mėn. 5 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Ar galima tiesmukai? Tu nesi šėtono taikinys

Praeitą savaitę aš rašiau apie Jėzaus mokymą, kad palyginimas apie sėjėją yra raktas suprasti visiems kitiems palyginimams. Jėzus mums davė raktą: Jis yra sėjėjas, sėkla yra Žodis, žmogaus širdis yra dirva, ir Jis naudoja šituos raktus beveik visuose Karalystės palyginimuose prasidedančiuose: „Dangaus Karalystė yra kaip...“

Palyginime apie sėjėją išvardintos dirvų rūšys atitinkančios įvairias širdis. Jėzus sakė, kad kai kurios sėklos krinta ant kieto tako, kitos į gerą dirvą, bet joje yra akmenų, kitos - į gerą dirvą, bet su piktžolėmis, ir dar kitos - tikrai į gerą dirvą, kurioje sėkla greitai ir gerai auga.

Mk4:11-20 Jis duoda palyginimo išaiškinimą. Pirma grupė „...tai tie, kuriems vos išgirdus, tuoj pat ateina šėtonas ir išplėšia jų širdyse pasėtą žodį“ ir jis tampa nevaisingas. Kita grupė: „Išgirdę žodį, jie tuojau jį su džiaugsmu priima <...> Ištikus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, jie tuoj pat pasipiktina“. Dar kita širdis turi kartu su sėkla augančių piktžolių: „...bet pasaulio rūpesčiai, turtų apgaulė ir sukilę geismai kitiems dalykams nusmelkia žodį ir jis tampa nevaisingas“.

Tai rodo, kad mes nesame šėtono atakų objektas. Gali atrodyti, kad tu esi tas taikinys, bet nesi. Jėzus pasakė, kad žodis yra taikinys. Klaidinga ir arogantiška būtų tikėti kitaip, arba tai būtų klaidinga religija, arba viskas kartu (klaidinga doktrina - kilkime į dangų kovoti su šėtonu, arba leiskimės į pragarą kautis su juo!)

Daugelis stebisi, kodėl Paulius Naujajame Testamente labai mažai kalba apie dvasinę kovą, tai todėl, kad šėtonas persekioja ne tave, o Dievo Žodį tavyje. Mes galbūt kovojame su tamsybių jėgomis, bet tai dėl Žodžio mūsų gyvenime, ne dėl mūsų asmeniškai, štai kodėl reikalingi laiško Efeziečiams 6 skyriuje paminėti „dvasiniai ginklai“.

Taigi reikia akcentuoti tai, ką akcentavo Paulius ir kiti, kurie užrašė Naująjį Testamentą, būtent širdies būklę. Širdis turi būti gera dirva, nesukietėjusi, neakmenuota, be piktžolių, ir tu nugalėsi šėtono pastangas išplėšti žodį. Tu žinai, kaip tai veikia praktikoje, pavyzdžiui, tu kovoji su pykčiu, ir tai yra šėtono ataka prieš Žodį/Jėzų tavo gyvenime... tu turi eiti pas Dievą su šia problema, ir staiga šėtono ataka toje srityje dingsta... kas atsitiko? Tu sutvarkei savo širdies dirvą.

Tik 5 dalykai, kuriuos šėtonas gali naudoti

Jėzus pasakė, kad 1) sunkumai ir 2) persekiojimai ištinka dėl Žodžio. Sunkumai yra aplinkybių spaudimas. Persekiojimų esmė - žmonių nuomonė nukreipta prieš tave. Jėzus pasakė, kad žmonės, kurie sunkiai veržiasi per gyvenimo aplinkybes, arba kieno nors prieš juos nukreiptą nuomonę suklumpa, jeigu neturi savyje šaknų. Kokių šaknų jie neturi?

Ef 3:17 pasakyta, kad mes turime būti įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje (agape - besąlygiška meilė). Ef 3:18-19 pasakyta, kad jei mes esame įsitvirtinę ir įsišakniję, mes galime priimti tai, kas viršija žmogaus pažinimą, tai yra pažinti Dievo meilės aukštį, gylį, ilgį ir plotį. Žmonės suklumpa dėl gyvenimo jiems metamų iššūkių, arba, kai kas nors jiems pasipriešina, kadangi jie nėra įsišakniję besąlygiškoje meilėje. Jie negali apginti Žodžio/Jėzaus savo gyvenimuose, nes jie iš tiesų nesupranta, kad yra besąlygiškai mylimi.

Kažkada vaikystėje dėl religinio auklėjimo arba netinkamo bendravimo jie nepažino besąlygiškos meilės, taigi jie neturi šaknų savyje ir todėl suklumpa, kai prasideda spaudimas iš žmonių. Taip nutinka, nes jie nepažįsta besąlygiškos meilės, ir visa, ką jie pažįsta tai tik meilė su tam tikromis sąlygomis. Pasirodymu paremta meilė akcentuoja „save“, todėl jie turi blogą savęs vertinimą ir neapykantą sau. Tu niekada nebūsi pakankamai geras, kai esi įsitvirtinęs meilėje, kuri reikalauja įvykdyti tam tikrus reikalavimus.

Atakuodamas Žodį, šėtonas nukreipia juos į save, kad jie ieškotų blogio savyje. Tuomet spaudimas ar nuomonė tampa tarsi ateinantis kažkur „iš visatos“, ar nežinia iš kur, lemiamas nuosprendis, kad jie nėra geri ir verti meilės.

Taigi, kai aplinkybės arba žmonės sukyla prieš juos jie neturi amžino pamato nei šaknų, kurios jiems kalbėtų, kad kas beatsitiktų, ir nesvarbu, ką kažkas daro ar sako, jie - OK, nes Tėvas juos myli, ir jie dėl šitos meilės gali įveikti gyvenimo iššūkius.

Mano receptas? Studijuok pirmus 3 laiško Efeziečiams skyrius ir visur, kur pasakyta „Tėvas“, arba „Dievas“ įterpk „Tėvas Dievas“, ir mąstyk kurį laiką apie kiekvieną eilutę, mąstydamas ir šlovindamas Tėvą dėl Jo didžios ir besąlygiškos meilės tau. Tai gali užtrukti tris ar daugiau savaites ir tu pakeisi seną mąstymą apie save. Tai darydamas melskis Tėvui... kalbėk Jam, viską atverk prieš dangų kreipdamasis „Tėve“, arba „ką tu mąstai apie tai, Tėve?“ - visus prašymus siųsdamas Tėvui.

Pagaliau, skaityk visus kitus Pauliaus laiškus, ypač atkreipk dėmesį į laiškų įvadus ir daryk taip kaip su laišku Efeziečiams. Taip tu įsišaknysi ir įsitvirtinsi meilėje. Kai tu pabaigsi, ir tavo širdis bus transformuota iš uolėtos į gera dirvą, tu galėsi išstovėti prieš gyvenimo aplinkybes ir žmones.

Piktžolės:

3) „pasaulio rūpesčiai“, 4) „turtų apgaulė“ 5) „kitų dalykų geismas įeina ir nusmelkia Žodį, ir jis tampa nevaisingu“.

Pirmos dvi šėtono atakos yra vidinės. Kitos trys ateina iš išorės. Širdies dirva yra gera – ne uolėta, kaip pirmoji grupė. Dirva gera, bet šitie žmonės leidžia vienai ar trims piktžolėms įeiti į jų gyvenimą, ir jos per laiką nustelbia Žodį taip, kaip piktžolių nusmelkiamas neprižiūrimas daržas.

Šitie žmonės turi Žodį savo gyvenimuose, bet jie gali turėti giliai paslėptas kartu su sėkla augančias piktžoles. Jie praleidžia metų metus ravėdami vienos, ar trijų rūšių piktžoles, bet ir vėl leisdami joms užaugti, tai mylėdami, tai vėl jų nekęsdami. Jie gali būti neturtingi, bet geisti turtų ir valdžios. Jie gali būti susirūpinę, bailūs, apsunkinti pasaulio rūpesčių. Jie gali būti įtraukti į turtų apgaulės kultūrą... ir žodis yra pamažu nustelbiamas, kai jie praranda savo vaikišką tikėjimo paprastumą, vaikosi įvairių dalykų, arba yra jų apsunkinami, ir jų tikėjimas tampa sudėtingesnis, paremtas formulėmis ir tarnavimu sau.

VIENINTELIS sprendimas yra toks, kad jie turi išrauti piktžoles su šaknimis, ir niekas kitas negali to padaryti už juos. Jų širdis yra sodas, kur kartu su Žodžiu/Viešpačiu Jėzumi auga piktžolės.

Mano receptas?

Atgailauk. Atgailauk ir sugrįžk prie geros dirvos, šaknų ir prie Evangelijos paprastumo. Palik nereikalingas doktrinas ir sroves, sugrįžk ir tiesiog mylėk Tėvą, Viešpatį Jėzų ir savo artimą taip kaip save patį. Visų pirma siek Karalystės ir Jo teisumo, ir šitie dalykai bus tau pridėti. Leisk Jam pridėti, nesistenk pridėti jų savo jėgomis. Leisk savo dangiškam Tėčiui būti tau geru.

Bet žmogaus širdis...

Būtent tai buvo svarbiausias dalykas, kai Viešpats mokė palyginimais. Žodis auga nesvarbu, kur jis pasodintas. Mes turime paruošti savo viduje dirvą Jam augti. Mes turime suminkštinti širdies dirvą, pašalinti akmenis, išravėti piktžoles. „Geroje dirvoje pasėta sėkla - tai tie, kurie išgirsta žodį, priima jį, ir duoda vaisių: kas trisdešimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, kas šimteriopą“. Jis kalbėjo jiems: „Argi žiburys, atnešamas pakišti po indu, ar po lova? Argi ne įstatyti į žibintuvą?“ (Mk 4:20-21).

Šimteriopas derlius nieko bendro neturi su pinigais. Čia kalbama apie gerą širdies dirvą, kuri tinka sėklai augti, ir tampa šviesa tamsoje, kuri yra visų matoma. Dabar matome, kodėl šis palyginimas yra raktas suprasti visiems kitiems palyginimams, ką iš tiesų Jėzus mokė. Kai tu esi įsitvirtinęs besąlygiškoje meilėje, ir kai tavo širdyje nėra piktžolių, pastebėsi, kad šėtono atakos tapo mažiau efektingos, tik šešėlis to kas buvo anksčiau.

Kitą savaitę apie tai, kaip Karalystė auga geroje širdies dirvoje.

Gausių palaiminimų,

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Jėzaus judėjimas. 3 dalis

John Fenn, 2010 m. sausio mėn. 23 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Paskutinėse dviejose „Savaitės Mintyse“ rašiau apie Jėzaus judėjimą mūsų dienomis, o šiandien aš pabaigsiu temą ir ją apibendrinsiu.

Tikroji problema?

Aš galėčiau pasakyti: „Jėzus Kristus yra tas pats vakar, šiandien, ir per amžius“, taigi, ką Jis darė Evangelijose, Jis daro ir šiandien, ir žmonės turbūt sutiktų ir po to - nusižiovautų... (Žyd 13:8). Aš galėčiau pasakyti, kad Jėzus daro tai, kas aprašyta Pauliaus laiškuose – ir mes visi turbūt sutiktume ir po to nusižiovautume.

Todėl, aš toliau laikysiuosi visos savaitės stiliaus - lyginsiu priešingybes, ir nagrinėsiu, ką iš esmės daro Šventoji Dvasia ir ką Šėtonas bando daryti Kristaus Kūne.

„Anti“ žodyje „antikristas“ reiškia ne tik „prieš“, bet „pakaitalas“, arba „vietoje to“, ir tai yra šios temos esminis dalykas. Pirmame laiške Apaštalas Jonas sako, kad dvasia kuri pakeičia Kristų (kuri yra taip pat ir prieš Kristų arba antikristo dvasia) jau yra pasaulyje (Jn 4:3). Neužmirškime, kad jis rašo krikščionims.

Jis nesako, kad Kristaus išsižadanti dvasia yra antikristo dvasia, bet pakeitimas Jėzaus kitu, yra išsigynimas tikrojo Jėzaus. Ši dvasia siekia, kad šventieji pakeistų Jėzų kitu Jėzumi.

Svetima ugnis ir Naujojo Testamento atitikmuo.

Žmonės užduoda tokį klausimą: „Ar gali krikščionis tarnautojas turėti abi: Šventąją Dvasią ir nešventą dvasią? Atsakymas: taip, skaitykite toliau.

Kun 10:1-2 sako: „Aarono sūnūs Nabadas ir Abijus ėmė smilkytuvus, įsidėjo ugnies bei smilkalų ir aukojo Viešpačiui svetimą ugnį...“

Ugnis arba anglys buvo naudojamos deginti smilkalus tabernakulyje ir juos reikėjo paimti nuo tabernakulio anglių. Reikėjo paimti ugnį, kurią įžiebė pats Dievas, kad auka būtų 100% iš Dievo. Bet šitie vyrai paėmė ugnį iš bendro šaltinio - gal būt nuo jų namų ugnies, kur jie tą rytą gamino šeimai pusryčius.

Niekada nebuvo leidžiama sumaišyti žemiškus ir dangiškus dalykus, nes išgelbėjimas ateina 100% iš Viešpaties. Kai buvo statomas altorius, buvo įsakyta rinkti akmenis gamtoje, ir niekada nenaudoti žmogaus tašytų akmenų, kad žmogaus pastangos nebūtų sumaišomos su Dievo malone. Kainas turėjo aukoti nekalto gyvulio kraują, bet jis aukojo daržoves, kurias jis pats užaugino savo sunkiu darbu, sumaišydamas žmogaus pastangas su Dievo malone.

Apaštalų darbuose (Apd 8) aprašytas burtininkas Simonas, kuris priėmė Jėzų ir buvo pakrikštytas vandenyje, bet norėjo Šventosios Dvasios krikšto, kad turėtų įtaką ir galėtų užsidirbti daugiau pinigų gydydamas ir išvarinėdamas demonus. Jis troško daryti dangiškus stebuklus kartu su Šventąja Dvasia, taip išplėsti tarnavimą ir praturtėti (žemiškai), ir dėl to Petras jį griežtai sudraudė.

Ir dar kartą, koks gi buvo angelo vardas?

Pirmoje šios „Minčių“ serijos dalyje aš kalbėjau apie Pauliaus susirūpinimą (2 Kor 11:3), kad „šėtonas neapgautų, nesuvedžiotų jūsų protų be paprastumo Jėzuje“, pateikdamas „kitą Jėzų, kitą evangeliją, kitą dvasią“. Tai tinka pasakyti - pakeistų anti-Jėzumi, anti-evangelija ir anti-dvasia.

Apsigavimas yra nukreiptas į tikinčiųjų protus. Priešas bando nukreipti juos į sudėtingesnį tikėjimą, kuris pateikia vietoj tikrojo Jėzaus, Evangelijos ir Dvasios, šėtoniškus pakaitalus, dėl to krikščionys pradeda abejoti Šventąja Dvasia ir Jėzaus Kristaus asmeniu.

Laiške Kolosiečiams (Kol 2:18-23) rašoma apie pastangas pasiūlyti Viešpačiui „svetimą” ugnį: „Tegu niekas neneigia jums vainiko, pamėgęs tariamą nusižeminimą ir angelų garbinimą, įsigilinęs į regėjimus ir be pagrindo pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais, nesilaikydamas vienybės su Galva, iš kurios visas Kūnas, sąnariniais ir gyslomis aprūpinamas bei jungiamas vienybėn, auga Dievo teikiamu ūgiu... tie nuostatai atrodo išmintingi dėl prasimanyto pamaldumo, nusižeminimo ir kūno varginimo, tačiau yra beverčiai ir tarnauja kūnui patenkinti“.

Mūsų gyvenimo tikslas yra tapti panašiems į Kristų, atmesti bedieviškus geismus, ir vaikščioti nuolankume prieš Dievą ir žmones. Paulius sako: „jie atrodo...“, bet tai neturi jokios vertės ir pasotina kūniškumą. Štai čia esmė - ar tai tik parodomasis dalykas, ar tikrai rimtas siekimas būti panašiu į Kristų. Parodomieji dalykai yra skirti pramogai, bet beverčiai tikram dvasiniam augimui.

Daugelis nesąmoningai tiki tuo „šou“ (reginiu), manydami, kad jie bus daugiau subrendę, jei daugiau mokysis arba jie taps dvasingesni lankydami daugiau konferencijų, arba daugiau susirinkimų.

Žodis aiškiai sako, kad Žodžio vykdymas, bet ne vien klausymas, subrandina asmenybę. „Todėl parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe - pažinimą, pažinimu - susivaldymą, susivaldymu - ištvermę, ištverme - maldingumą, maldingumu - brolybę, brolybe - meilę. Kai šitie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime“ (2 Pt 1:5).

Panagrinėkime tai atskirai-pavyzdys.

Grįžkime prie priešingybių. Biblijoje yra paminėti 3 angelų vardai: Liuciferis, Gabrielius, Michaelis, nors yra paminėta dešimtys kitų angelų be vardų, kurie bendravo su žmonėmis. Jų vardai apibūdina jų charakterį, bet niekada - misiją ar žinią.

Bet piktos dvasios turi vardus, kurie apibūdina jų misiją ir žinią. Jėzus išvarė „kurčias dvasias“, „kurčias ir nebyles dvasias“, moteris, kuri buvo sulenkta turėjo „negalios dvasią“ ir „Legionas“ vadovavo legionui dvasių.

Šiandien mes turime tarnautojų, kurie sako, kad juos lanko angelai, kurių vardai apibūdina jų misiją, panašiai kaip ir demonų minimų Evangelijose. Hmm... angelai, kurie pavadina save vardu, kuris apibūdina jų misiją - tai panašu į demonus, ir jei jūs vadovausitės Biblija, jūs suprasite, kad būtent taip ir yra.

Paulius rašė, kad žmonės, kurie pakeičia Jėzų kitu, prarado ryšį su Jėzumi - jie gal būt pažįsta Jį, tarnauja Jo vardu, bet nesilaiko vienybės su Jėzumi - Žodžiu. Jie nukrypo nuo Žodžio į savo doktrinas, į netikrą nusižeminimą, ir labai greitai prasideda keisti (aiškiai demoniški) pasireiškimai ir demonų, kurie apsimeta šviesos angelais, mokymai (žr. 2 Kor 11).

Nuklydimas

Pauliaus ir mūsų laikais pavojingi yra tarnautojai, kurie žymūs, ir anksčiau tarnavo Šventojoje Dvasioje, bet palaipsniui parado paprastumą Kristuje. Štai kodėl praeitą savaitę aš paminėjau įvairius susirinkimus ir konferencijas, tokius kaip: „Dangaus vartų atidarymas“ ir palyginau juos su tuo, ką sako Žodis, kad dangus jau yra atviras, ir mes galime drąsiai ateiti prie sosto.

Jie nuklydo, sumaišydami žmogaus mokymus arba „keistas“ doktrinas su dieviškais dalykais dėl to, kad būtų populiarūs. Kai yra toks sumaišymas, vieni dalykai yra pakeičiami kitais.

Šitie tarnautojai yra dideliame apsigavime ir arti neteisingo garbinimo. Bet visa tai pateikia tokiu būdu, kad atrodo verta dėmesio. Žmonės, kurie išlaikė tyrumą dvasiniuose dalykuose, pastebi, kad kai kurie tarnautojai, kurie pradėjo tyrai, dabar jau priima kitas dvasias ir nukrypo nuo paprastumo Kristuje. Ir dar daugiau - būtent tas nukrypimas jau tapo jų tarnavimo akcentu, pagrindine jų tarnavimo dalimi, todėl žmonės stebisi tuo, ką mato ir jaučia, ir klausia - kas tai iš tiesų? Jėzus visada veikia tyroje Dvasioje, Evangelijoje ir Tėvo prigimtyje. Tiesos Dvasia mumyse pasakys mums, kai kita dvasia yra pateikiama, ir tol, kol mes nepasivesime tai kitai dvasiai, mes išliksime jautrūs tam, kas yra tyra, ir kas nėra tyri dvasiniai dalykai.

Jei tu matai tikėjimo „žvaigždes“, kurios elgiasi panašiai kaip Holivudo „žvaigždės“, bet ne kaip švelnus ir romus Jėzus, arba kas nors pradeda pasakoti apie angelus, kurie prisistato su vardais, kurie nusako jų misiją, arba pradeda pamokslauti Evangeliją, kuri pavergia protus - tai yra pavyzdžiai kito Jėzaus, kitos evangelijos ir kitos dvasios. Jie siūlo „svetimą ugnį“ Viešpačiui. Nesileiskite suvedžiojami jų žodžių ar patyrimų, nes yra tikri dalykai, ir tai turi būti subalansuota ir pateikiama aiškume ir Jėzui būdingame nuolankume (kuklume).

Sekančią savaitę- nauja tema.

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Jėzaus judėjimas. 2 dalis

John Fenn, 2010 m. sausio mėn. 16 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Vienas Biblijos būdų  pristatyti tiesą ir paskatinti susimąstyti yra naudojimas kontrastų arba priešingybių, pavyzdžiui kaip skaitome Patarlių knygoje: „Teisieji kalba, kas naudinga, o nedorėlio burna - kas ydinga“ (Pat 10:32).

Saliamonas siekia, kad skaitytojas palygintų šitas dvi priešingybes, pamąstytų, kaip pritaikyti pirmos eilutės dalies tiesą, ir kaip pakeisti dalykus pagal antrą eilutės dalį, ir kontempliuotų abu teiginius.

Aš noriu jums pasiūlyti pamąstyti tokiu pat būdu.

Neišvengiamybė

Viešpats yra pakankamai maloningas pripildyti bet kokią struktūrą, kurią žmogus, Jam suteikia „iki viršaus“. Ten, kur Jam leidžiama; ar tai būtų šeima, ar darbas, ar konferencija, ar bažnyčia. Morkaus evangelijoje pasakyta (Mk 16:20), kad Jis veikia ir patvirtina žodį lydinčiais ženklais. Taigi, jei Jis turi tik 1% tyro Žodžio susirinkime, Jis darys stebuklus ir gydys, net jeigu pamokslautojo gyvenimas yra pripildytas nuodėmės arba 99% doktrinos yra klaida.

Panaudodamas priešingybes tam, kad paskatinčiau pamąstyti, noriu pasidalinti savo mintimis apie tai, kas yra „vienoje eilutės pusėje“ ir palyginti, tai su Žodžiu. Taigi pradėkime.

Viena Patarlės dalis

Ar teko kada girdėti seną himną „Palaiminimų lietus“? Jame yra eilutės: „Mums reikia palaiminimų lietaus: krinta malonės lašai, bet mes maldaujame palaiminimų lietaus“. Panašiame himne giedama „Viešpatie, aš girdėjau apie palaiminimų lietų, te keli lašai pasiekia ir mane...“

Kita dalis - Biblija sako: „drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu“ (Žyd.4:16). „Mes esame pasodinti danguje Kristuje“ (Ef 2:6).

Nėra jokių „gailestingumo lašų, krintančių iš dangaus“. Mes esame Tėvo vaikai. Kaip turėtų būti skaudu (Tėvui), kai mes laukiame vieno lašo, kai jau turime Jį visą savyje! Kai tik mes pasakome: „Tėve“, mes esame prie sosto ir mums skyrimas visas dėmesys!

Dabar mes žinome ketinimus autoriaus ir jo kartos, kuri giedojo šituos himnus. Jie norėjo išaukštinti Dievą, bet mąstymas buvo visiškai nebiblinis, ir tai laikė žmones religiniame nemokšiškume ir bejėgiškume. Visiškai aišku, kad ir metaforos čia netinkamai panaudotos, nes juk Jėzus yra mūsų išgelbėjimo Uola.

Štai taip sujungiamos nebiblinės metaforos su subtilia prekyba ir turime susirinkimus, kuriuose veikia neteisinga dvasia. Kodėl jie taip daro? Todėl, kad daugelis iš jų yra tarnavimai, kurie iš dalies veikia Dvasioje ir iš dalies kūne bei neteisingoje dvasioje, jie prarado sugebėjimą ir tyrumą Dvasios ir Žodžio supratime.

Tas marketingas gali būti sumodernintas, pritaikytas mūsų kartai, bet dvasinis turinys toks pat - vis dar kviečiantis žmones priimti gailestingumo lašus, ir tikėti, kad jei „tas ir tas“ uždės rankas ant tavęs, vienas tų lašelių atiteks ir tau!

Pažiūrėkime dabar į konferencijas ir daugybę elektroninių laiškų su maldos poreikiais, kurie po to užplūsta. Visų pirma – tai prekyba, po to – tai visai priešingi dalykai tam, ką sako Biblija.

Viena konferencija buvo  pavadinta: „Paslėptos šlovės atidengimas“.

Biblija sako: šlovė nėra paslėpta.

„Nes tai Dievas, kuris įsakė iš tamsos nušvisti šviesai, sušvito mūsų širdyse, kad suteiktų mums Dievo šlovės pažinimo šviesą Kristaus veide“ (2 Kor 4:6 išplėstinis vertimas). Yra ne viena Rašto eilutė apie tai, kad mes gavome Dievo šlovę, ir jo šlovė nėra paslėpta nuo mūsų.

Pasvarstykime pagal patarlių pavyzdį - koks turi būti žmogaus mąstymas, jei jis ateina tikėdamasis, kad bus atskleista paslėpta šlovė? Pirmiausia, jie nežino Žodžio. Taigi jiems gali padaryti įspūdį euforija ir jie yra atviri klaidai. Gal būt net atviri apreiškimams, kurių nėra Žodyje. Gal būt atviri keistai doktrinai, arba dalykų klaidingam sudvasinimui. Taip, tik Dievui yra šlovė, už tą nedidelį kiekį Jo teisingo Žodžio, kuris buvo skelbiamas ir už tuos išgydymus, kurie įvyko, o tu praleidi laiką masiniam stichiniam judėjime kaip per Padėkos dienos mugę, TV kameroms viską filmuojant ir skelbiant Dievo judėjimą.

Kitas pavadinimas skelbia „Portalas (vartai) – atviras“, dar kitas konferenciją vadina „Dangaus vartų atidarymas“.

Biblija sako: Ateikite drąsiai prie mano sosto, jūs esate mano vaikai, jūs pasodinti danguje, tai reiškia, kad Jėzus atidarė „portalą“ (vartus), dangus yra atviras. Jo kūnas buvo šydas, kuris buvo perplėštas, todėl galime ateiti tiesiai į Šventų Švenčiausią. Sakyti, kad konferencija atvers dangaus vartus, tai reiškia, kad jie daro kažką daugiau, kažką virš to, ką padarė Jėzus.

Kitas pavadinimas sako: „Veržimasis į Dievo Šlovę“.

Biblija sako: Tai yra tolygu, kaip suduoti Jėzui į veidą (žr. 2 Kor 4:6). Šlovė, kurią mes turime duodama mums veltui, nes ji buvo sunkiai iškovota Viešpaties gyvenimu. Kviesti lankytojus įeiti į naują šlovę, tai reiškia paversti tai, ką Kristus atliko ant kryžiaus kažkuo nepilnu, nepakankamu.

Gavau tokį elektroninį laišką: „2010 metais Dievas išlieja trigubą 10/10/10 patepimą. Tai reiškia: šeimos išgelbėjimą; finansų išaugimą, skolų grąžinimą, naujus ir reikšmingus ryšius; atvertas duris galimybėms ir derliaus nuėmimą“.

Biblija sako: „Bet patepimas, kurį iš Jo gavote, pasilieka jumyse..“.

Pamąstykime: ar yra galimybė būti iš naujo pripildytu Šventąja Dvasia, ar nėra daugiau jokio kito patepimo, tik tas, kurį Jėzus mums suteikė? Pasakyti, kad Dievas išlieja trigubą 10 patepimą 2010 metais - tai reiškia pasakyti, kad pirmojo patepimo nepakanka ir Dievas daro kažką virš to, daugiau negu tai, ką Jėzus padarė ant kryžiaus.

Šokas ir pagarbi baimė

Kai aš pradėjau lyginti tuos būdus, kaip šiandien pasireiškia tikėjimas su tuo, ką sako Biblija, buvau sukrėstas ir susigėdau, kad nuklydau taip toli nuo tyrumo Kristuje savo širdies troškimuose.

Aš visad galvojau, kodėl jaučiuosi bažnyčioje, kaip „kvadratas apvalioje skylėje“, ir kodėl man sunku priimti tokius dalykus, kai reikia išeiti į priekį ir įmesti $100 čekį į krepšį kažkokios ponios tarnavimui, tam, kad būčiau palaimintas arba gaučiau finansinį stebuklą. Aš to niekad nesupratau, kol neatlikau šito nedidelio tyrimo kontrastų būdu.

Kaino dvasia

Nemaloni „žiauri“ realybė yra ta, kad Kainas bandė ateiti pas Dievą savo būdu, savo sunkiu darbu. Jis norėjo palenkti Dievą savo pusėn siūlydamas kaip auką, sunkiu darbu užaugintas daržoves, bet Dievas nepriėmė jų. Kainas yra religijos tėvas, tiems kurie bando ateiti pas Dievą savo būdu, su savo aukomis.

Nors Viešpats pripildo kiekvieną struktūrą „iki viršaus“, matydami šituos kelis kontrastus, ar jūs manote, kad Viešpats galės judėti laisviau ir galingiau susirinkime reklamuojančiame trigubą patepimą 2010 metais, ar tame, kuriame moko, kaip gyventi tame patepime, kuris nuolatos pasilieka mumyse ir moko visų dalykų - Jn 2:27? Kur tekės Šventoji Dvasia - su Žodžiu, ar su užgaidomis?

Ar Jis daugiau galės judėti susirinkime, kuriame giedami himnai tokie, kaip „gailestingumo lašai krinta ant mūsų“, ar tokiame, kuriame garbinimas nukreiptas vertikaliai - tai yra aukština Viešpaties didybę?

Ir dar kartą klausiu, kaip galvojate, ar Jis daugiau veiks dideliuose susirinkimuose, kur pagrindinis dalykas yra pinigai, ir kaip Dievas šiais metais ketina pripildyti jais „jūsų puskojines“; ar namuose pas sergantį draugą, ar pas kaimyną, kur jūs nunešėte maisto, ar tuo metu, kai lankote kalinius? Kur Dievo Dvasia daugiau pasireikš?

Pabaigai

Negi mes esame išmokyti priimti neteisingą dvasią susirinkimuose geriau nei Šventąją Dvasią? Kiek daug žmonių sprendžia, kad buvo geras ir pateptas susirinkimas, pagal tai, kaip pamokslininkas prajuokino juos, pateikė geras Rašto vietas prieš paaukojimus, ar mėtė CD į publiką ir linksmino juos visą vakarą - nuo pradžios iki pabaigos?

Ir kaip kontrastas, kiek iš tų pačių žmonių buvo nuėję į namų susirinkimą, kur buvo meldžiamasi už kieno nors poreikius, dedamos rankos išgydymui, kur dalijosi maistu, buvo sprendžiamos iškilusios problemos, diskutuojama Rašto eilutė - ir tai buvo pagrindinis įvykis... ar jūs pasakytumėte, kad tai nuobodu, ir nieko neverta?

Ar mes esame išlavinti galvoti, kad emocijos yra patepimas iš Dievo? Ar mes vadiname kūniškus tarnavimus, kurie mus prajuokina pateptais, vietoj to, kad melstumės vienas už kitą, nuneštume maisto draugui, ar susitiktume su kitais kieno nors namų svetainėje, ar tai nuobodu?

Kai jūs pradedate derinti savo vertybes su tuo, ką iš tiesų sako Žodis, kas yra patepta, o kas yra kūnas, jūs tampate jautrūs patepimui, kuris pakyla jūsų viduje. Ir tos išpūstos doktrinos tuomet atkrinta, praranda savo žavesį, ir jūs stebitės: „Ir kaip aš iš viso galėjau manyti, kad tai yra patys šauniausi („hottest“) dalykai, kuriuos daro Dievas?

Paskaitę šitas mintis, lažinuosi, kad jūs vis tiek skubėsite pasižiūrėti kaip 10/10/10 bus pateikiamas, kaip Dievo pilnatvės pasireiškimas šiais metais, ir kaip Dievas tai išpildys jei mes dalyvausime toje konferencijoje!

Ačiū! Aš tai pasiliksiu ten, kur Dievo Dvasia daugiau veikia, nes Biblija sako: „Jame kūniškai gyvena visa dievybės pilnatvė, ir jūs esate tobuli Jame, kuris yra kiekvienos kunigaikštystės ir valdžios galva“.

Dar keletas minčių, kaip taikyti Dievo Žodžio tiesą sekančią savaitę.

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Jėzaus judėjimas. 1 dalis

John Fenn, 2010 m. sausio mėn. 9 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Ar jums kada teko būti tarnavime, kai patyrėte jausmą, kad Jėzus yra patalpoje? Ar teko kada pajausti, kad Jis tarnauja žmonėms, vaikščioja tarp jų, ir Jo buvimas tiesiog apčiuopiamas. Daug kas yra tai patyrę.

Gal būt tu buvai susirinkimuose, kur Dievo buvimas (artumas) buvo toks akivaizdžiai juntamas, kad atrodė, jog net šnabždesys gali suardyti to momento šventumą? Bet staiga tarnavime pagal tvarkaraštį prasidėdavo kita veikla ir viskas būdavo sugadinama, nors Jėzus tuo metu buvo tarp žmonių ir tarnavo jų poreikiams.

Ar tu esi taip pat tai patyręs?

Ar pastebėjai, kad tuo metu Jis nenutraukdavo tarnavimo ir nenukreipdavo dėmesio į Save? Jis tiesiog darė Savo darbą, tarnavo žmonių širdims ir protams, leisdamas tęstis šlovinimui ar maldai.

Kartais Jis būdavo tokia subtili asmenybė, kad vos tik galėdavote nujausti, jog Jėzus yra jūsų tarpe, bet Jis ten būdavo.

Priimk nuolankumo (romumo) jungą

Jis tarnauja tokiu būdu, nes yra romus, kaip pats sakė „...mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies...“ (Mt 11:29). Mano patyrimas yra toks, kad Jėzus ir Tėvas yra patys romiausi asmenys iš visų, kokius aš tik pažįstu.

Prisiminkite, kad „Dievas yra meilė“. Pažiūrėkime, kaip apibūdintas meilės nuolankumas laiške Korintiečiams: „Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta. Ji nesielgia nepadoriai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai, nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa; visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13:4-8).

Dabar suprasime, kad Dievo Dvasia visada tekės sutinkamai su romia, nuolankia, nusižeminusia Jėzaus širdimi, kuris yra Tėvo atvaizdas, kuris YRA meilė. Matyti Jėzų, tai reiškia - matyti Tėvą (Jn 14:9).

Iš tiesų visiškai paprastas

Sugrįžęs Jėzus ieškos tų, kurie siekė pagerinti gyvenimus žmonių, kurie buvo jų įtakos sferoje, darė tai, kas parašyta: aš buvau nuogas ir jūs aprengėte mane, alkanas ir jūs pamaitinote mane, ligonis ir jūs aplankėte.

Pasižiūrėkime taip pat dar kelias eilutes iš laiško Efeziečiams 4 skyriaus: ...raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui (Kristuje) su visu nuolankumu ir romumu, su ištverme nusileisdami vienas kitam meilėje; siekdami išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais. Nemeluokite, kalbėkite tiesą, neleiskite kad saulė nusileistų ant jūsų pykčio, jei vogdavote, tai nevokite bet dirbkite, kad turėtumėte pinigų padėti stokojantiems, tegu jokia netinkama sugedusi kalba neišeina iš jūsų lūpų, bet kalbėkite tai, kas statydina. Te kartėlis, pyktis, ir panašūs dalykai būna toli nuo jūsų, būkit geri vienas kitam, švelnios širdies, atleidžiantys vienas kitam.

Visiškai paprastas, visiškai romus, visiškai nusižeminęs, ar ne?

Klausykite visi, klausykite! Ateikite pasižiūrėti „šou“(reginio)!

Paulius laiške Korintiečiams įspėja dėl tarnautojų, kurie nukreips tikinčiųjų protus nuo romaus paprastumo Kristuje (2 Kor 11:3-4). Jie pateiks „kitą Kristų, kitą Dvasią, ir kitą evangeliją“ metamorfozės procese (eil. 11-13). Mes žinome, kad vikšrai pavirsta peteliškėmis, nors iš pradžių sunku pastebėti pasikeitimą, bet kai pamatai tos metamorfozės pabaigą, būna aišku, kad jie tikrai nepanašūs į originalą.

Panašiai, jei tu pažįsti originalų, tikrą nuolankumą ir Jėzaus charakterį, tu gali lengvai atpažinti, kai būna pristatomas kitas Jėzus, evangelija ar dvasia, nes ji neatitinka originalo - Jėzaus, Dvasios ir evangelijos.

Jėzus, kuris puoselėja žmogaus savanaudiškumą, ragina susitelkti į tai, ką Dievas gali padaryti dėl manęs - yra kitas Jėzus. Išdidus - yra kitas Jėzus. Jėzus, kuris manipuliuoja dėl pinigų - yra kitas Jėzus. Jėzus, kuris bažnyčios politiką ir tradiciją iškelia aukščiau žmonių - yra kitas Jėzus.

Šiame paragrafe Paulius kalba apie tai, kad jo gyvenimas ir širdis buvo jiems atvira. Taip gyveno ir Jėzus. Paulius visokiais būdais jiems tarnavo, net dirbdamas 18 mėnesių palapinių versle, tam, kad nei vieno neapsunkintų. Paminėta, kad jis tai darė vienintelį kartą per daugiau nei 30 tarnavimo metų. Paulius tikrai juos mylėjo.

Reginys: Kita evangelija

Kaip kontrastą, Paulius aprašo kitus žmones, kurie vadina save apaštalais ir tarnautojais, bet iš tiesų yra melagingi darbininkai, besididžiuojantys kūno dalykais, gabūs mokėjimu pritraukti dėmesį ir vaidinti.

Evangelija, kuri patenkina žmogaus išdidumą, yra kitokia evangelija. Evangelija, kuri naudoja formules, kad manipuliuotų Dievu ar žmogumi, yra kita evangelija. Evangelija, kuri mano, kad Dievui daro įspūdį dideli pastatai pastatyti dėl Jo ir Jo naudojimui, yra kita evangelija. Evangelija, kuri paverčia Dievą žmogaus ir jo kūniškų troškimų tarnu, yra kita evangelija.

Kita dvasia

Paulius rašo laiške Korintiečiams (2 Kor 11:20), kad netikras, klaidinančios dvasios tarnautojas užvaldo jūsų sielas ir pavergia jus, nualina jus, išeikvoja jūsų pinigus ir gyvena jūsų sąskaita, yra arogantiškas ir ... netgi trenkia jums per veidą! (išplėstinė Biblija)

Paulius čia naudoja šiek tiek sarkazmo: „trenkia jums per veidą“ tai yra tai kultūrai priimtinas išsireiškimas, kuris reiškia įžeidimą; jie yra įžeisti tų tarnautojų, jų intelektas yra įžeistas, ir jie to net nesupranta.

Paulius sako, kad tie tarnautojai pavergia žmones kitai dvasiai, nors tai daro Jėzaus vardu, ir įžeidžia žmonių sveiką protą ir intelektą. Žmonės tampa jų auka ir pilnai pavergiami tos neteisingos dvasios, kad net nesuvokia, jog manipuliuoja. Dažnai jie ima suvokti tai, tik po to, kai išsiveržia iš tos dvasios įtakos, arba pradeda žiūrėti į viską „iš šono“; tik tada suvokia kaip jais buvo manipuliuojama ir kaip juos kontroliavo.

Įvairūs tarnautojai kviečia į konferencijas labai iškiliais pavadinimais, skelbdami, ką sako Dvasia, iš tiesų Šventoji Dvasia visad sako tai, kas sutinka su Jėzaus ir Tėvo romia prigimtimi.

Manau, kad šie metai yra grįžimo prie pagrindų, tikrosios Evangelijos metai. Ne Holivudo Jėzus, bet Jeruzalės Jėzus. Jėzus, kuris susitikdavo namuose, valgydavo kartu su draugais, gydydavo, maitindavo žmones, tiek daug dalindavo vargšams, kad kai Judas išėjo, jiems valgant vakarienę 9 valandą vakaro, visi pagalvojo, kad jis išėjo nunešti pinigų stokojančiam (Jn 13:29).

Jėzaus judėjimas

Dievas pažadina žmones, kurie turi ausis klausyti, susigrąžinti savo tikėjimą, atsistoti ant savo pačių dvasinių kojų bendravime su kitais panašiais į juos ir gyventi savo gyvenimą su romia (švelnia, nuolankia) ir nusižeminusia širdimi.

Realybė yra tokia, kad Jėzus veikia romiai, kaip visada tai darė; tyliai savo kūne, tarp savųjų, vos pastebimas netgi tų, kurie turi ausis klausyti, širdį suprasti ir kojas - veikti.

Tuo metu, kai energingai ir triukšmingai yra pateikiamas Holivudo Jėzus panaudojant meną, garsą ir šviesų efektus, prabangiuose pastatuose ir kavinių fojė, Jeruzalės Jėzus yra mūsų namuose ir bendruomenėse. Jis maitina sergantį draugą, kalbasi su pora, kurių santuoka krizėje, renka pinigus apmokėti kieno nors sąskaitoms, ir t.t.

Mes turim sekti Jeruzalės Jėzumi, ne Holivudo Jėzumi. Palikime Holivudo Jėzų aktoriams scenoje, kurie pakeitė originalų Jėzų, Evangeliją ir Dvasią kažkuo kitu, mažai ką bendro turinčiu su tuo, ką pateikia Naujasis Testamentas. Yra žmonių, kurie nori būti pakeisti pagal Jo pavyzdį, tradicinėse ir namų bažnyčiose, ar tu esi tarp jų?

Kitą savaitę toliau tęsiu šią temą

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Karalystė. Viską atrakinantis raktas. 4 dalis

John Fenn, 2011 m. vasario mėn. 26 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Viską atrakinantis raktas

Argi nebūtų puiku, kad mūsų karalystės kultūros ir vertybių studijoje būtų vienas raktas, kuris atrakina supratimo duris viskam, ką Jėzus apie tai pasakė? Gera naujiena – yra toks raktas. Mk 4:1-20 Jėzus mokė ir aiškino palyginimą apie sėjėją. Jis pasakė: „Nejaugi nesuprantate šito palyginimo? Tai kaip suprasite visus kitus palyginimus?“ (Mk 4:13). Kitais žodžiais, šito palyginimo supratimas yra raktas atrakinantis gilesnę reikšmę to, ką Viešpats mokė apie Karalystę. Jei tu nesupranti ir nenaudoji rakto, kurį Jis davė, tu nesuprasi Jo palyginimų.

Šis palyginimas atskleidžia 5 dalykus, kuriuos šėtonas naudoja prieš mus, atskleidžia jo kelius ir būdus, žmogaus širdies būklę, ir kaip Žodis auga mūsų viduje, ir dar daugiau, bet apie tai aš rašysiu kitą savaitę.

Dar svarbiau yra tai, kad Jėzus apibūdina, ką reiškia Evangelijose panaudoti simboliai. Šitas paaiškinimas atrakina esminių Dangaus Karalystės vertybių ir charakteristikų suvokimą.

Simboliai

Mk 4:14 Jėzus pasakė: „Sėjėjas sėja Žodį“. Jis yra sėjėjas. Sėkla yra Dievo Žodis. Žemė/purvas/dirva yra žmogaus širdis su jos įvairiais atvirumo lygiais priimti Dievo Žodį.

Nustatymas šitų trijų elementų yra raktas, kuris atrakina visus Karalystės palyginimus. Jėzus visada asmuo, kuris sėja, sėkla - visada yra Žodis ir žmogaus širdis - tai būtent ta vieta, kur Jis ją randa.

Ar laikysimės jų?

Paaiškinęs simbolių reikšmes ir įvairiais būdais naudodamas tai, kaip supratimo raktą, Jėzus tuoj pat pradeda pasakoti Karalystės palyginimus Mt 13:44-46:

„Dangaus Karalystė yra kaip dirvoje paslėptas lobis. Atradęs jį, žmogus tai nuslepia: iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi ir perka tą dirvą“.

Tai nėra palyginimas apie tai, kad jūs randate lobį, bet apie Jėzų, kuris randa jus!

Tavo širdis yra laukas - Jėzus davė mums šį raktą. Jėzus yra žmogus, kuris randa lobį (Žodį) tavo širdyje. IŠ DŽIAUGSMO Jis parduoda viską ką turi, kad nusipirktų lauką - žmogaus širdį. WOW!

Mes turime šitą lobį žemiškuose induose, kad Garbė atitektų Dievui, ne mums.

„Bet mes turime šį turtą (lobį) moliniuose induose, kad būtų aišku, jog visa viršijanti jėgos apstybė iš Dievo, o ne iš mūsų“.

„Jūs esate nupirkti už didelę kainą, tad šlovinkite Dievą...“

„...Jis apiplėšė Save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“.

(2 Kor4:7; 1 Kor 6:20; Fil 2:6-8)

Ar pasiruošę dar vienam?

„Vėl su Dangaus Karalyste yra kaip su pirkliu (Jėzus), ieškančiu gerų perlų (žmonių širdžių -prisiminkime, kad perlai auga iš „sėklos“ - smiltelės kriauklės viduje), atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį“ (Mt 13:44-46).

Jėzus yra tas pirklys verslo kelionėje, ieškantis gerų širdžių. Jis randa vieną labai brangų perlą – tavo širdį, individo širdį, kuri Jam labai vertinga, ir Jis parduoda viską ką turi, kad nusipirktų tave! Šitame palyginime Jis atskleidžia, kad Jo misija žemėje yra asmeninė, individuali! Tu esi tas brangus perlas, ir Jis viską parduoda, kad nusipirktų tave. Wow!

Jėzus sako tą patį dalyką skirtingu būdu 13:13, bet tebenaudoja tą patį raktą „Dangaus Karalystė yra kaip raugas (sėkla), kurį moteris (jis yra kepėjas) įmaišė trijuose saikuose miltų (žmogaus dvasia, siela, kūnas) ir nuo jo viskas įrūgo“.

Simbolių supratimas atrakina reikšmę. Tu turi įmaišyti mieles ir palaukti, kol jos iškels visą tešlą - tai visa mūsų širdis, mūsų visos trys dalys. Užtrunka, kol užraugiamas visas mūsų gyvenimas ir t.t.

Kodėl tai rašau?

Aš dalinuosi šituo palyginimu apie sėjėją ir simbolių reikšmes, kuriuos minėjo Jėzus, reikalingus tam, kad suprastum visus Jo palyginimus, todėl, kad yra tiek daug „perdėjimo“ apie karalystę. Aš noriu atskleisti meilės ir aukos esmę, žmogaus širdies vertę Viešpaties akyse, tiesą apie tavo žmogišką širdį, tiesiai iš Jo lūpų.

Atmesk visą marketingo perdėjimą būdingą mūsų dienomis apie „Karalystės“ gyvenimą, ir visus debatus virš to, kaip suprasti Dievo Karalystę, ir tu atrasi tai, ką Jis iš tiesų atskleidė apie Dangaus Karalystės vertybes.

Jis yra ūkininkas sodinantis žodžio sėklą į mūsų širdis. Viena dirva yra uolėta, kita turi erškėčių, o dar kita - gera dirva. Bet Jis beria sėklą į visas dirvas, nes myli žmogaus širdį. Jis mokė šitą pagrindinį palyginimą naudodamas tą patį raktą įvairiais būdais, kad papasakotų mums apie Savo didžią meilę, kaip didžiai Jis vertina kiekvieną iš mūsų, ir kokią didelę kainą Jis sumokėjo, kad mus atpirktų.

Gal būt tu nesijauti taip, tarsi būtum tas didžiai vertingas perlas, kurį norėdamas įsigyti Jis turėjo parduoti viską, ką turėjo. Gal būt tu nesijauti taip, tarsi tavo gyvenimas - gabalas tešlos, vertas, kad jį pilnai užraugintų Žodžio mielės. Bet tu esi vertas.

Esminis dalykas, jei mes norime turėti gyvenimą, kurį mums paruošė Dievas, yra tai, kad mes priimame mūsų vertę Jame. Nes kaip mes galime mylėti savo kaimyną, jei mes nemylime savęs? Būtina suvokti Jo meilę ir priėmimą, kad mes esame perlai, laukas su užkastu lobiu ir, kad tikrai turime augančią Žodžio sėklą savyje.

Malonė nepriklauso nuo jos priėmėjo, ir negali pagal savo prigimtį nuo jo priklausyti. Ji yra malonės davėjo širdyje. Tas kuris priima negali įtakoti malonės davėjo širdies.

Praeitą savaitę minėjau, kad pasidalinsiu daugiau apie tai, kaip „išeiti“. Taigi, dabar šitame kontekste. Jei šis supratimas ir vertybės taps tavo širdies dalimi, tu būsi mylintis, atleidžiantis, į išorę orientuotas Viešpaties Jėzaus mokinys, kurio nepatenkina niekas kita, tik bendravimas su kitais, turinčiais tas pačias dvasines vertybes, ir iš to rato - į išorę.

TAI- raktas suprasti Karalystės kultūrą ir vertybes. Tai pamatinis raktas „kaip išeiti“. Sekančią savaitę apie tai, kaip Karalystė auga mūsų viduje.

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com