Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2011 m. kovo 14 d., pirmadienis

Kas bebūtų atsitikę. 1 dalis

John Fenn, 2010 m. birželio mėn. 19 d.,

Kartą prieš kelias savaites galvojau, apie kokį Rašto principą ar eilutę Tėvas galbūt nori, kad pamąstyčiau. Aš taip darau jau metų metais, bet tuo metu nieko ypatingo neprisiminiau. Meldžiausi, kad Jis man duotų išminties ir apreiškimo Dvasią Jo pažinimui ir kad apšviestų mano dvasios akis ir vos tik man pradėjus prašyti, ką Jis man nori parodyti - išgirdau :

„Ar tu kada nors pagalvojai, kas nutiko žmonėms paminėtiems Mt 25?“

Žinoma, aš iš karto supratau kokie tai žmonės, nes tai buvo mano mėgstama tema: ko Jėzus ieškos mumyse kai grįš. Tai būtent tie žmonės apie kuriuos Jėzus pasakė: „Aš buvau alkanas ir jūs pavalgydinote, buvau ištroškęs ir jūs mane pagirdėte, buvau keleivis ir jūs mane priėmėte, buvau nuogas ir jūs mane aprengėte, buvau ligonis, ir jūs aplankėte; buvau kalėjime ir atėjote pas mane (Mt 25:35-36). Kas iš tikrųjų atsitiko tiems žmonėms, kai buvo aplankyti, pagirdyti, priimti į namus, išgydyti, išlaisvinti? Tai patraukė mano dėmesį.

Dovana
Aš pradėjau mąstyti, kad šitiems specifiniams poreikiams niekada nebus pabaigos. Taip pat mąsčiau kaip aš turėčiau atsakyti į tą gerumą, kuris buvo man yra parodytas. Taip pat klausiau savęs: ar Raštas pamini, ko buvo tikimasi iš asmens tokioje situacijoje, kai jo poreikis buvo atsakytas?

Mano mintys nukeliavo į 1 Pt 4:10: „Tarnaukite vieni kitiems kaip geri visokeriopos Dievo malonės tvarkytojai, sulig kiekvieno gautąja iš Dievo dovana“.

Įdomu, kad žodis dovana yra taip pat žodis „charizma“, kuris reiškia „dovana, kurioje yra malonė“, žodis „malonė“ graikų kalboje - „charis“.

Taigi, Petras sako, kad jei mes gavome dovaną, kurioje yra malonė, mes turime tarnauti ta pačia dovana kitam, nes dabar jau mes tapome tvarkytojais (vadybininkais/ prižiūrėtojais) įvairių Dievo malonių (tose srityse).

Wow, jeigu jau kartą aš gavau dovaną iš žmogaus, kurį Dievas man atvedė, aš automatiškai tampu tos malonės tvarkytoju. Tik nesitikėk, kad iš dangaus bus blykstelėjimas su pranešimu - karaliaus Jokūbo laikų anglų kalba: „Nuo dabar esi mano malonės tvarkytojas – eik, vaikeli, pirmyn su jėga ir patepimu“ J

Taigi, iš tavęs tikimasi, kad jei gavai malonę, tai eisi ir dalinsi tą malonę.

Štai kodėl jūs dažnai matote buvusius nuteistuosius tarnaujančius kalėjime. Jie gavo malonę savo situacijoje, taigi dabar jie ta pačia malone tarnauja kitiems. Žmonės gyvenimo kelyje eidami per sunkumus ir patirdami tuo metu malonę, dažnai tarnauja ta pačia malone kitiems panašiose situacijose. Vyras ar moteris, kurie mokė metų metais paauglius, turi širdį norinčią padėti paaugliams. Anksčiau buvusi vieniša mama, kuriai teko daug kovoti savo gyvenime, tam gyvenimo periodui pasibaigus gali tarnauti kitoms vienišoms mamoms. Buvęs baikerių grupės narys tarnaus baikeriams ir t.t.

Pažiūrėkime iš kitos pusės
Kai mes skaitome Apd 6 apie maisto dalinimą našlėms, matome tik maistą, bet tomis dienomis našlės be šeimos buvo tikros vargšės, todėl toks svarbus buvo nemokamas maitinimas. Jos buvo tos (Mt 25) grupės dalis: „buvau alkanas, ištroškęs, nuogas, keleivis...“.

Bet Paulius apšvietė ir kitą pusę to nemokamo maisto/ gėrimų/ rūbų/ prieglobsčio dalinimo našlėms apibūdindamas, kas gali gauti tokią bažnyčios paramą: „Gerbk našles, kurios neturi išlaikymo... ji turi būti gerai užsirekomendavusi gerais darbais: išaugino vaikus, priimdavo svečius (krikščionis), plovė šventiesiems kojas (tarnavo kitiems), padėdavo nelaimės ištiktiems, buvo pasišventusi daryti gera visokiais būdais...“ (1 Tim 5:3 AMP).

Buvo tikimasi, kad žmogus priėmęs malonę dalins tą malonę kitiems. Reikia suprasti tiesą, kad gavėjas turi tapti davėju. Priešingu atveju jam vėl teks patirti pasekmes veiksmų, kurie buvo jį įklampinę į tą keblią situaciją praeityje. Tai nebuvo „sentimentali agapė“, bet žmonių mokymas kaip tapti atsakingais tikinčiaisiais.

Pažiūrėkime, ką Paulius pasakė apie vieną, kuris galbūt atliko bausmę kalėjime: „Kas vogdavo, tegu daugiau nevagia, bet dirba, darydamas savo rankomis gerus darbus, kad turėtų iš ko padėti stokojantiems“ (Ef 4:28). Dabar pritaikykime Mt 25 pavyzdį; žmogus buvo aplankytas kalėjime, o dabar jis laisvas, jam yra sakoma susirasti darbą, sunkiai dirbti, ir būti davėju žmonėms, kurie turi poreikių - galbūt tarp jų ir tiems, iš kurių jis vogė!

Atgal į šias dienas
Prisimenu kartą, kai aš buvau 8 metų amžiaus, pas mus kiekvieną savaitę ateidavo namų tvarkytoja. Jos vardas buvo Marija, ji buvo senelės amžiaus, ir labai maloni, kokia tik jūs galite įsivaizduoti. Ji greitai įgavo pasitikėjimą prižiūrėti vaikus, kai mama su tėte išvykdavo dienai ar dviems. Ji buvo su mumis visą tą laiką, kol tėtė paliko mūsų šeimą. Man tada buvo beveik 12 metų.

Vieną dieną, kai aš jau buvau paauglys, mes su mama prisiminėme mano vaikystę. Aš paklausiau, kur ji rado Mariją? Ji man papasakojo, kad dalyvavo bendruomenės programoje ir apsilankė vienos moters namuose, kur nieko daugiau nebuvo, tik grindys, bet tokios švarios, kad galėjai ant jų pasidėjęs valgyti. Toji moteris nenorėjo labdaros. Taip, jai reikėjo maisto, bet ji norėjo kaip nors už tai atsilyginti. Ta moteris ir buvo Marija. Jai tėvai davė darbo valyti namus ir tai vėliau atvėrė jai duris gauti darbo kitose šeimose. Aš pamilau Mariją dar daugiau, kai išgirdau šią istoriją.

Mūsų visuomenėje yra daug žmonių, kurie nori gauti kažką veltui. Daug kas yra dėl to kaltas: aukštas visuomenės gyvenimo lygis, valstybinė parama, bažnyčios kultūra, kuri tinkamai nemoko žmonių, gyvenimo praktika, nesupratimas paprastų, čia aprašomų tiesų, visa tai ir dar daugiau padaro taip, kad žmonės nori viską gauti veltui ir pasirengę net kovoti už šią teisę.

Kartą pakeliui į forumą nutiko juokingas dalykas
Mūsų dienomis nėra jokių sąlygų tiems, kurie nori kažką gauti veltui. Anksčiau išvardytų nurodymų nebūtų Biblijoje, jei Petras, Paulius, Timotiejus savo dienomis nebūtų susidūręs su tokiomis pačiomis žmogaus prigimties problemomis.

Tai reiškia, kad atsakingas tikėjimas priklauso nuo mokymo. Todėl būtina turėti artimą bendravimą su kitais krikščionimis, kad būtumėte tinkamai pamokyti ir nukreipti tapti ne tik gavėjais bet ir davėjais.

Onesimas nebuvo tikintis, bet jis dirbo pas tikintį, kuris turėjo bažnyčią savo namuose. Jo bosas gyveno Kolosuose (laiškas Kolosiečiams buvo parašytas šitam žmogui ir kitiems Kristaus Kūne Kolosuose).

Onesimas pabėgo į didelį miestą, į Romą, tam, kad surastų savo laisvę ir likimą. Jis buvo pavargęs nuo atsakomybių, pavargęs nuo sekinančio darbo. Jis išgirdo apie Romos šlovę, taigi ten ir išvyko.

Apie tą laiką, kai Onesimas atvyko į Romą, Paulius buvo kalėjime ir kai kurie galvoja, kad galbūt jie net sėdėjo toje pačioje kameroje, nes Paulius pasakė: „Pagimdžiau jį savo pančiuose“. Kaip ten bebūtų, Onesimas susipažinęs su Pauliumi atgimė iš aukšto, ir jis pradėjo mokyti šį jauną žmogų. Kol 4:9 jis pavadina jį „ištikimu ir mylimu broliu“. Pagal Dievo teisingumo suvokimą, Paulius pažinojo jo bosą Filemoną, ir parašė jam laišką apie Onesimo sugrįžimą.

Jūs matote atėjo laikas, kai Onesimas turėjo atsakyti į tai, ką jis gavo ir patyrė iš Pauliaus. Jis negalėjo visada būti tik tuo, kuris priima ir ima, bet bandydamas tapti subrendusiu krikščioniu, jis turėjo priimti atsakomybę už savo veiksmus ir grįžti atgal pas savo bosą. Kartą priėmęs malonę, jis dabar tapo tos malonės tvarkytoju ir atėjo laikas, kai jis turėjo priimti šią atsakomybę.

Ir Paulius gerai žinojo, kad pasiųsdamas Onesimą atgal, jis turi padrąsinti jį, kad jis augtų ir keistųsi iš priimančio į atsakingą davėją, grįždamas atgal pas Filemoną, taigi jis pasiuntė jį kartu su Tichiku (Kol 4:7-9).

Ar galite įsivaizduoti, kaip jie jautėsi, kai beldėsi į Filemono namus? Pauliaus laiškas –prašymas parodyti malonę Onesimui, dabar jau broliui Viešpatyje. Jis prašė priimti Onesimą taip, kaip jį patį. Paulius pavadino save „senu žmogumi“ ir pažadėjo sumokėti, jei Filemonas skolingas. Jis rašė laišką savo paties ranka, vietoj to, kad diktuotų, pabrėždamas nuoširdumą ir aistrą su kuria jis užtarė Onesimą, ir netgi priminė Filemonui, kad jis skolingas jam savo išgelbėjimą. Paulius tikrai maldavo pasigailėjimo Onesimui.

Žmogus, kuris niekada nepakyla aukščiau „priėmėjo“ iš kitų žmonių malonės lygio, bus alkanas ir ištroškęs ir jam ir vėl reikės rūbų, nes jis neturi darbo. Jis nėra tas tikrasis Onesimas, jis nenaudingas ir nevaisingas. Tokios rūšies žmogus vėl paklius į kalėjimą, nes jis neturi darbo, nemoka dirbti, kad galėtų duoti kitiems, jis - nevaisingas.

Taigi, kas nutiko žmonėms paminėtiems Mt 25? Jeigu jie buvo mokomi subalansuotų, subrendusių krikščionių, priimdami malonę iš kitų, jie buvo išmokyti būti jiems patikėtos Dievo malonės tvarkytojais. Todėl jie patys ėmė dalyvauti kitų gyvenimuose, dalindami malonę žmonėms savo aplinkoje.

Kitą savaitę - tikri pavyzdžiai iš gyvenimo, ir kaip judėti nuo to netikro Onesimo į tikrąjį Onesimą.

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą