John Fenn, 2010 m. birželio mėn. 26 d.,
www.supernaturalhousechurch.org
www.supernaturalhousechurch.org
Tęsinys...
Praeitą savaitę aš dalinausi mintimis apie Viešpaties mokymą, kad mes turime valgydinti ir girdyti alkstančius ir trokštančius, bet po to, gavę šitą malonę, jie yra atsakingi tapti vandens ir maisto davėjais kitiems žmonėms. Žmogaus prigimtis nori toliau gauti veltui vandens ir maisto, bet Naujasis Testamentas moko, kad kai mes tai gauname, iš mūsų tikimasi, jog mes patys tapsime davėjais.
Kontrakultūra
Aš dalinausi mintimis, kaip Onesimas pabėgo į Romą nuo savo pareigų ir seno gyvenimo. Aš žinau, kad tuo metu sakydavo: „Kas beatsitiktų Romoje, ten ir pasiliks“, ir jis tuo tikėjo. Jis norėjo paimti viską, ką Roma siūlys ir taip ilgai, kiek tik tai įmanoma.
Jėzus mokė, kad doras, sąžiningas žmogus kartą gavęs malonę turi pats tapti davėju. Ir štai todėl Paulius pasiuntė Onesimą atgal namo, kur jis turėjo patirti savo veiksmų pasekmes ir pasikeisti; iš gavėjo tapti davėju. Paulius dar kartą aiškina, kaip darbuotojai tampa davėjais, užuot dirbę tik dėl atlyginimo: „Būkite klusnūs... ne dėl akių ir, kad įtiktumėte žmonėms, bet kaip Kristaus tarnai, vykdydami Dievo valią iš širdies. Noriai tarnaudami kaip Viešpačiui ne žmonėms“ (Ef 6:6-7).
Kai kuriems tai gali būti didelis iššūkis. Jeigu tu darbe tik vilkini laiką, tai reiškia, kad tu neturi biblinio požiūrio ir esi ėmėjas, bet ne davėjas. Taigi, pasiryžk širdyje pasikeisti ir dirbk kaip Jėzui, o ne kaip žmonėms.
Aš patariu taip elgtis, nes Tėvas myli visus vienodai. Jis leidžia lietui lyti ant teisių ir neteisių, ir saulei šviesti teisiems ir neteisiems. Jis nuolatos dirba žmonių širdyse, kad jie būtų teisūs, atsakingi ir atsakytų į malonę, iš to kuris visada tik priima tapdami davėju. Pavyzdžiai:
1) Mano mažasis brolis labai mėgo pistacijų riešutus. Jis pirmą kartą patyrė, kad jie skanūs, kai jam buvo 10 metų. Nes jo draugo Miko mama visada laikydavo indą pilną tų riešutų ant stalo kartu su kitais vaisiais ir riešutais, taigi berniukai galėdavo užkrimsti jų, kada tik panorėję. Kartą jis grįžo namo su kišenėmis pilnomis tų riešutų - prisimenu jie turėjo juodus lukštus - brolis jų negliaudė, bet rinko ir kaupė kaip voverė, kuri ruošiasi žiemai.
Kitą dieną mama parnešė didelį krepšį pistacijų ir brolis tuoj pat puolė jį ardyti, bet mama sustabdė: „Tai skirta Mikui ir jo namams, kad būtų atlyginta už tai, ką tu pas juos suvalgei“. Aš niekada neužmiršiu jo reakcijos: „Kodėl?“. Tai yra taip būdinga žmogaus prigimčiai, argi ne? Jam niekada nebūtų atėję į galvą atsilyginti už malonę gauti tuos riešutus.
Jis pats nebūtų supratęs, kad Miko mamai reikėdavo nupirkti ir parnešti tuos riešutus, kuriuos jis taip mėgo ir veltui valgė. Mama turėjo pamokyti jį, kad mes negalime būti tik gavėjais, bet ateina laikas, kai turime tapti davėjais. Kai prisimenu praeitį, atpažįstu Tėvo ranką, kuri norėjo, kad aš ir mano brolis išmoktų tą pamoką - tai neatrodo labai dvasiška, bet iš tiesų taip buvo...
2) Jaunasis Elis džiaugėsi savo laidyne - na jūs žinote, tai guma su kišene įtaisyta Y formos medžio kote. Vieną dieną jis nusitaikė akmeniu į pelėdą medyje ir savo nuostabai, ją užmušė. Jam taip skaudėjo širdį, kad jis daugiau niekada tyčia nenužudė jokio gyvūno. Vėliau gyvendamas mažame bute jis prisijaukino pelę, kuri gyveno kartu su juo. Jis netgi davė jai vardą. Jis maitino ją ir treniravo, kad ji ateitų pietų metu... Jis niekada neatėmė kitos gyvybės, bet priešingai - tapo davėju gyvūnams ir žmonėms, bet apie tai vėliau...
3) Jis sunkiai dirbo bažnyčios labui: visą darbo dieną kasdien, o savaitgaliais mokė, pamokslavo, vakarus dažnai praleisdavo bažnyčios žmonių namuose, tokiu būdu tarnaudamas jų šeimoms. Bet tai buvo šykštūs žmonės, atrodo, kad jie manė, kad skurdas pastorių priartins prie Dievo. Neatrodo, kad tai buvo vargšai neturtingi žmonės, priešingai, jie gyveno labai pasiturinčiam mieste, bet jie buvo pripratę gauti viską veltui
Pagaliau atėjo laikas, kai tolimesnis augimas Kristuje reikalavo pasikeitimų, būtent - tapti iš gavėjų davėjais. Aš kalbu apie Paulių ir Korintiečius. 1 Kor 9:11 jis rašo: „Jei mes pasėjome jumyse dvasinių dalykų, nieko keisto, jei pjausime žemiškų (paaukojimus)“. Jis palygina tai su kuliamais kviečiais, o save su kuliančiu jaučiu: „Jūs neužrišate snukio jaučiui, kuris kulia kviečius“ - tai reiškia, kad tarnautojas tikisi, kad gaus finansavimą iš tų , kurie priima jo/jos tarnavimą.
Kaip kontrastas jiems gali būti Filipiečių bažnyčia, kuri tai greitai suprato, nes Paulius rašė: „Jokia kita bažnyčia neužmezgė su manimi davimo - gavimo santykių, tik jūs vieni. Netgi Tesalonikoje jūs du kartus atsiuntėte man pinigų, kad būtų patenkinti mano poreikiai“ (Fil 4:15-16).
Aš čia šiek tiek pridėsiu. Tik būdamas namų bažnyčioje supratau Pauliaus žodžius (17 eil.): „Ne todėl, kad aš trokščiau dovanos, bet trokštu, kad jūs turėtumėte vaisių“. Tradicinėje bažnyčioje anonimiškoje auditorijos aplinkoje, pinigai yra tik pinigai. Bet į tarpusavio santykius nukreiptame tarnavime duodanti prigimtis yra brandos Kristuje požymis, ženklas, parodantis, kad asmuo yra subrendęs Jame, nes kai mes tampame vis daugiau panašesni į Jėzų, davimas tampa gyvenimo stiliumi, netgi reikalui esant atidavimas gyvybės už vienas kitą. Dėl šitos priežasties, kai tik aš pradėjau tarnavimą namų bažnyčioje, aš supratau ir ėmiau trokšti, ko ir Paulius visiems žmonėms, kad vaisius augtų jų sąskaiton, kaip augimo Jėzuje Kristuje charakterio požymis.
Būtent šitos charakterio savybės Kristus visada ieško mumyse. Aš visada matau, kad tie, kurie pakeliami į tarnavimus ir turėtų būti duodantys ir vadovaujantys savo pavyzdžiu, bet tokie nėra, lieka tame pačiame dvasiniame ir tarnavimo lygyje. Jie mato, kaip kiti aplink pilni veiklos ir augimo, o jie sėdi ir galvoja, kada ateis jų eilė, bet ji iš tiesų niekada neateis, kol jie neįgis šitos Kristaus charakterio savybės.
4) Jis gyveno tarp „Dešimties miestų” Graikijoje rytiniame Galilėjos ežero krante. Morkaus Evangelija pasakoja, kad jis turėjo netyrą dvasią. Pavadinimas „netyra dvasia“ gali reikšti bet kokį demoną, bet tam tikrame kontekste ji reiškia seksualiai nešvarią dvasią, taip, kaip čia pasakyta, kad vyras buvo nuogas ir raižė save akmenimis (Mk 5:5,15; Lk 8:27).
Kai tik jis buvo išlaisvintas, tuoj pat norėjo įsijungti į Jėzaus tarnavimo komandą, bet pagal to laiko sąlygas būnant graiku tai buvo neįmanoma, taigi Jėzus jam pasakė: „Eik namo pas draugus ir pasakyk jiems kokių didžių dalykų tau padarė Viešpats, ir kokį gailestingumą tau parodė“. Ir jis atsiskyrė ir ėmė pamokslauti Dekapolyje (10 miestų) kokius didžius dalykus Jėzus jam padarė; ir visi žmonės stebėjosi“ (Mk 5:19-20).
Jis labai greitai iš gavėjo tapo davėju – tai buvo natūralus atsakas gautai malonei. Taip pasielgė ir moteris aprašyta Lk 7:36-50, kuri patepė Jėzui kojas kvepiančiu aliejumi, atsakydama į gautą atleidimą.
Kur tik jūs skaitysite Biblijoje, jūs visur rasite pasakojimus apie žmones, kurie iš gavėjų tapo davėjais, ir tai yra esminis augimo Kristuje dalykas.
Būti davėju tai daugiau nei duoti pinigus, tai širdies būklė, iš kurios plaukia šis gyvenimo stilius. Mums reikia paklausti savęs: ar aš esu gavėjas ar davėjas? Ar mano gyvenimas yra davėjo gyvenimas? O gal ši charakterio savybė dar turi būti išvystyta manyje? Jei mes norime tapti daugiau panašūs į Kristų, mes turime daryti tai, ką Paulius liepė tiems šykštiems korintiečiams: „Tad būdami visko pertekę – tikėjimo, žodžio apie Jėzų dalinimosi, Viešpaties pažinimo, ir meilės mums,- būkite pertekę ir šios malonės“ (2 Kor 8:7 išplėstinis vertimas).
Aš neužmiršau apie Elį. Jis daugiau niekada neatėmė niekam gyvybės, bet norėjo dalintis savo meile gyvūnams ir gamtai šeimos aplinkoje. Jo visas vardas - Walter Elias... Disney. Walt Disney. Ir jūs žinote jo prijaukintos pelės vardą - Mickey.
Tai - maistas mintims, kitą savaitę-nauja tema.
Gausių palaiminimų!
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.