Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2011 m. vasario 23 d., trečiadienis

Pranašas?


John Fenn, 2007 m. spalio mėn. 13 d.,
Sveiki,
Šiomis dienomis nemažai žmonių vadina save pranašais, tačiau verta patyrinėti, kaip Biblija apibūdina pranašą Naujojo Testamento laikais.
Galvodami apie didžius Senojo Testamento pranašus visų pirma mes prisimename Eliją, Mozę ar karalių Dovydą. Tačiau Evangelijoje pagal Matą Jėzus apie Joną Krikštytoją pasakė: „Tai ko gi išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir kur kas daugiau negu pranašo! <...> Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nepakilo didesnis už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį“ (Mt 11:9,11).
Šiais žodžiais Jėzus paaiškina, kad Jonas buvo ne tik pranašas, bet didžiausias žmogus ir pranašas, kuris kada nors apskritai gyveno.
Kodėl Jėzus sakė, kad mažiausias Dievo Karalystėje yra didesnis už jį? Todėl, kad Jonas kvietė žmones atgailauti. Jis paruošė juos atgimimui iš naujo, tačiau, kol Jėzus dar nebuvo atėjęs, jie negalėjo atgimti. Štai kodėl jis yra didžiausias iš visų iki Jėzaus, tačiau pats mažiausias atgimęs žmogus yra didesnis už jį. Kad ir kokia rimta buvo atgaila, Jono tarnavimo metu gimimas iš naujo buvo neįmanomas.
Jonas yra tarsi tiltas tarp Senojo ir Naujojo Testamentų. Jis yra paskutinis pranašas iki Jėzaus ir pamatas po jo ateisiantiems pranašams. 13 eilutėje Jėzus pasakė, kad įstatymas ir pranašai pranašavo iki Jono... bet kadangi yra pranašų ir po jo, tai reiškia, kad Jonas buvo kažkur viduryje, pabaigdamas Senąjį ir pradėdamas Naująjį Testamentus.
Jono tarnavimas ruošė kelią pirmajam Viešpaties atėjimui lygiai taip pat, kaip dabartiniai pranašai ruošia kelią antrajam Jo atėjimui. Senojo Testamento pranašai dažniausiai pranašavo Izraelio karaliams – skelbė jiems teismą, jeigu jie neatgailaus. Šiame kontekste jie asmeniškai pranašavo karaliams, duodami nurodymus dėl mūšių, pranašaudami prieš Izraelio bei Judo priešus ir t.t.
Jų tarnavimas daugiau buvo skirtas visai tautai per jos vadovus, nei paprastiems žmonėms (kitaip tariant, jiems rūpėjo „didelis paveikslas“).
Ruošdamas kelią Naujajam Testamentui, Jonas Krikštytojas daugiau tarnavo paprastiems žmonėms, ne karaliui. Savo pamoksluose jis kalbėjo Erodui ir religiniams lyderiams, tačiau nepranašavo visai tautai. Jo žinia buvo skirta paprastiems žmonėms.
Taip jis nutiesė kelią Naujojo Testamento pranašams. Jis įžengė į tą laiką, kai žmonės, o ne pastatas bus ta vieta, kur gyvens Dievas. Jonas pranašavo tiems, kurie turėjo tapti gyvosiomis Dievo šventyklomis, ruošė jų širdis tapti Dievo buveine.
Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Paulius pasakė: „Skaitydami galite įsitikinti, kad suvokiu Kristaus paslaptį, kuri ankstesnėms kartoms nebuvo paskelbta taip, kaip ji dabar Dvasios atskleista Jo šventiesiems apaštalams ir pranašams...“ (Ef 3:4-5).
Naujojo Testamento pranašai gauna „didelį paveikslą“ – apreiškimą apie visą Kristaus Kūną, kaip ir apaštalai. Tai skirta ne karaliams ir ne Izraeliui, bet paprastiems žmonėms, tikrosioms Dievo šventykloms, pirmai ir svarbiausiai Kristaus paslapčiai. Jie paruošia širdis tam, ką Viešpats ruošiasi daryti.
Žiūrėdami į Joną, kuris buvo tiltu į Naująjį Testamentą, galime pastebėti, kad pranašai labiausiai rūpinasi žmogaus širdies būkle, todėl visų pirma skelbdami išgelbėjimą jie sako: „atgailaukite“.
Štai kodėl, kai per Sekmines minia klausė Petro: „Ką mums daryti, kad būtume išgelbėti?“ Petras atsakė: „Atgailaukite“ (Apd 2:38). Aš žinau, kad dabar įprasta liepti visiems užsimerkti, nulenkti galvas ir pakelti ranką tiems, kurie nori priimti Jėzų, tačiau kai Biblijoje kalbama apie išgelbėjimą, sakoma: „Atgailaukite“.
Taigi prieš pranašaudamas apie tautas ar sakydamas asmeninį žodį, pranašas visų pirma bus susirūpinęs žmonių širdimis, kviesdamas juos atgailauti, susitaikyti ir nusižeminti prieš Viešpatį. Kiekvienas pranašiškas žodis, kurį ištars jų lūpos, plauks iš širdimi išgyvento teisumo troškimo kiekvieno Kristaus Kūno nario gyvenime.
Atrodo, kad pranašo dovana turi mokytojo dovanos elementų. Iš tiesų Senojo Testamento pranašai mokė (pvz.: Elijo pranašų mokykla). Mokė ir Jonas Krikštytojas. Saliamonas, Ezekielis, Ezdra, na ir, žinoma, Viešpats Jėzus taip pat mokė.
Apaštalų darbuose parašyta: „Antiochijos bažnyčioje buvo pranašų ir mokytojų: Barnabas <...> Saulius (Paulius). Kartą, kai jie tarnavo Viešpačiui ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: „Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos pašaukiau“ (Apd 13:1-2).
Mokytojai ir pranašai laikėsi drauge, meldėsi ir pasninkavo – tai buvo natūralu, nes pranašo žinioje paprastai būna instrukcijos elementų – jo ar jos išsakyta žinia turi būti praktiškai įgyvendinta, ir tam reikalinga instrukcija.
Tačiau kaip pranašauja Naujojo Testamento pranašai? Čia reikėtų apibūdinti Senojo ir Naujojo Testamento skirtumus. Senojo Testamento metu eiliniai izraelitai nepranašavo – tai darė tik pranašai. Naujajame Testamente Paulius rašo, jog jis trokšta, kad visi galėtų pranašauti (1 Kor 14:1).
Vis dėlto pranašo dovana skiriasi nuo visiems prieinamos paprastos pranašystės dovanos. Laiške Korintiečiams Paulius pranašystę apibūdino kaip įkvėptą žodį, skirtą ugdymui (statydinimui), paraginimui (padrąsinimui) arba paguodai (1 Kor 14:1).
Tai reiškia, kad pranašystės dovanoje nėra ateities numatymo. Tai tik įkvėptas žodis statydinimui, padrąsinimui, arba paguodai... ir viskas. Jei girdi pranašystę, kuri tave stabdo, peikia, smerkia ar panašiai kritikuoja kokį nors asmenį ar Kristaus Kūną, tai ne iš Dievo. Man pačiam savo gyvenime teko girdėti keletą tokių – jos visada nuliūdindavo mano dvasią, nes būdavo ne iš Šventosios Dvasios (paprastai tokių pranašysčių šaltinis yra religinės dvasios, kurios lydi tokius žodžius). Laikykitės Pauliaus apibrėžimo – toks yra Dievo Žodis. Šia tema man teko daug mokyti ir kartkartėmis kas nors iš auditorijos atsistodavo ir pasakydavo: „Bet tas ir tas sakė taip...“. Atsakydavau: „Kuo tu nori tikėti? Juo ar Dievo Žodžiu?“
Taip pat norėčiau pridurti, kad nebūtina stovint prieš pasodintą ant kėdės kambario viduryje žmogų uždėti rankas ant jo galvos, gražbyliauti ir pridurti: „Taip sako Viešpats“, kad tavo pasakyti žodžiai būtų pranašystė.
Keletas kasdieniškų pranašystės pavyzdžių: Viešpats įdeda žmogui norą paskambinti draugui, jį paguosti ir padrąsinti – Viešpaties paraginimą lydi nuoširdūs žodžiai iš Dvasios ir tai yra pranašystė.
Klientas restorane jaučia Viešpaties paraginimą pasakyti padrąsinimo žodžius jį aptarnaujančiam/iai padavėjui/ai.
Žmogus jaučia paraginimą įdėti pinigų į elgetaujančio lėkštelę ir papasakoti jam apie Viešpatį ir kaip gali pasikeisti jo gyvenimas, jeigu jis gyvens su Juo.
Kaimynas nuneša naujakuriams sausainių ir, klausydamas pasakojimo apie jų patirtus sunkumus, jaučia savo dvasioje paraginimą pasakyti, kad jų laukia geresni laikai.
Žmogus namų susirinkime prašo pasimelsti už jį ir kas nors nori pasakyti, kad Viešpats jį myli besąlygiška meile ir yra jam ištikimas.
Tai pranašystės dovana ir pranašavimo pavyzdžiai. Pasakyti padrąsinimo, paguodos žodį, pakelti ką nors užuot žlugdžius ir visai nebūtina pradžioj ar pabaigoj pridurti: „Taip sako Viešpats“, ir tai nebūtina daryti tik susirinkimo metu.
Pamąstyk apie tai: gal kada nors buvai išgydytas ar patarnavai kam nors tokiu būdu ne tarnavimo metu? (išgydymo dovanos pasireiškimas). Arba gavai apreiškimą dėl savęs ar kieno nors kito ir supratai, kodėl taip klostosi dalykai gyvenime? (pažinimo žodis)... ir t.t. Dievui nebūtinas susirinkimas, kad Jis pasireikštų per Šventosios Dvasios dovanas.
Mes esame vaikščiojančios, kalbančios Dievo šventyklos. Taigi Jis eina ten, kur mes, ir todėl Jis gali įkvėpti mus įvairiais būdais ir kiekvienu metu, kai mes esame atviri ir jautrūs Jam.
Grįžkime vėl prie Naujojo Testamento pranašų: pranašas Agabas perdavė Pauliui žodį apie ateitį, išpranašaudamas, kad Jeruzalėje jį suims romėnai (Apd 21:11); šiek tiek anksčiau jis išpranašavo badą Jeruzalėje, ir tai buvo paraginimas mokiniams surinkti jiems paaukojimus (Apd 11:27-30).
Šiandien problema su žmonėmis, kurie pranašauja statydinimą, paraginimą ir paguodą, yra ta, kad jie pradeda įsivaizduoti esą tuo, kuo iš tiesų nėra. Jie mano, kad būdami patyrę ir sugebėdami sklandžiai pranašauti, jie jau yra pranašais, tačiau taip nėra.
Tikram pranašui rūpi „didelis paveikslas“, tokie dalykai, kaip pvz., badas. Jo žodžiuose yra ateities numatymas net pranašaujant asmeniškai. Pvz., Agabas išpranašavo Pauliaus suėmimą Jeruzalėje.
Esminis pranašo dovanos bruožas yra reguliariai pasikartojantis ateities numatymo elementas. Dievas per kiekvieną gali padrąsinti, tačiau tik keletui Jis nuolatos duos supratimą apie tautos, regionio, žmonių grupės ar individų ateitį.
Todėl leiskite man pasakyti štai ką: jei jūs skaitote arba girdite apie ką nors, kuris vadinamas pranašu, tačiau neturi žinios apie Kristaus Kūno, tautos, žmonių grupių ateitį, jis nėra pranašas – per jį paprasčiausiai veikia paprasta pranašystės dovana.
Laiške Korintiečiams Paulius rašė: „Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis <...> tačiau neturiu meilės, esu niekas“ (1 Kor 13:2). Meilė yra esminis pranašo širdies motyvas, raginantis jį pranašauti.
Teko matyti daugelį, per kuriuos veikė šios dovanos, taip pat apaštalų ir pranašų, tačiau jie buvo šiurkštūs ir arogantiški su savo bendradarbiais arba netgi iš sakyklos, versdami kaltę savo pašaukimui ir dovanai – tai nesąmonė! Jie nežino ką kalba.
Liaukimės žavėtis efektais ir „Holivudiniu Jėzumi“, supraskime, kad Jėzus buvo ir yra „romios bei nuolankios širdies“, kad dovanos liejasi iš tokios dvasios – kasdien – lygiai taip kaip tada, kai Jėzus sutikdavo žmones jų namuose, kelyje, prie pietų stalo ir pan.
Sumaištis dažnai įvyksta dėl to, kad Dvasios dovanos liejasi ir veikia kartu: „kiekvienam suteikiamas Dvasios pasireiškimas bendram labui“ (1 Kor 12:3-7). Tai reiškia, kad Dievas gali apreikšti tai, ką nori, ir, kada nori. Todėl dažnai pranašystėje gali būti įsimaišęs ir pažinimo žodis. Pažinimo žodis yra Dievo apreikštas žodis apie asmens dabartį arba praeitį.
Pavyzdžiui, Samuelis būsimam pirmajam Izraelio karaliui Sauliui pasakė, kad jo asilas atsirado (1 Sam 9:20). Kitas pavyzdys: prie šulinio Jėzus pasakė moteriai, kad ji turėjo penkis vyrus, ir tas, su kuriuo ji dabar gyvena, nėra jos vyras, tai – pažinimo žodis.
Taigi kalbant statydinimą ir paraginimą Viešpats gali atskleisti kažką apie praeitį arba dabartį, tada toje pačioje žinioje bus pranašystė ir pažinimo žodis. Tačiau tai nepadarys pranašaujančio žmogaus pranašu.
Tačiau išminties žodis yra apie ateitį. Pvz., Jėzus mokiniams pasakė, kur jie ras asilą, ir kad savininkas paklaus, kodėl jiems jo reikia. Kitas pavyzdys, kai Jėzus pasakė Petrui, kaip jis vėliau bus nužudytas. Žodžiai apie ateitį: kur ir kas įvyks, yra išminties žodis.
Tai vadinama išminties žodžiu, nes išmintis yra sugebėjimas pritaikyti pažinimą. Žmogus gali būti sumanus biržos makleris, bet be išminties jis patirtų didelių nuostolių. Žmogus gali būti puikus ūkininkas, bet jam reikia išminties sėti ir nuimti derlių.
Kaip pritaikyti pažinimą yra išmintis ir tai yra pranašiškas žodis. Štai kodėl Agabo žodį apie badą lydėjo atitinkami veiksmai – buvo surinktos aukos šventiesiems Jeruzalėje. Pauliui pranašo suteikta informacija apie būsimą areštą leido jam pasirinkti – eiti arba neiti į Jeruzalę. Veikti turėjo tas, kuris gavo žodį. Tą patį galima pasakyti ir apie Apreiškimo knygos paskutiniuosius skyrius. Tam tikru metu daugybė žmonių vadovausis jais kaip žemėlapiu savo kelionėje – pranašystė yra išminties žodis apie ateities įvykius. Štai kodėl visa pranašystės dvasia yra apie Jėzų – reikalauja veikti: ateityje jūsų laukia mirtis ir atsiskaitymas už savo gyvenimą, todėl ruošdamasis tikėk Jėzumi.
Pranašaudamas žmogus gali gauti išminties žodį kitam asmeniui, per jį gali pasireikšti net 2-3 kitos dovanos – išgydymas, pranašystė, išminties arba pažinimo žodis. Tačiau visa tai nedaro žmogaus pranašu.
Pranašas yra Dievo pašauktas šitam tarnavimui. Gali būti, kad žmogus yra mokytojas ir pranašas, arba apaštalas ir pranašas... tačiau jo dėmesys visada bus sutelktas į „didelį paveikslą“, dideles problemas ir į apreiškimus, kurie nukreipia visą Kristaus Kūną, tautą ar visus žmones.
Paprasta pranašystės dovana dažniausiai pasireiškia tada, kai asmuo yra drauge su kitais, tačiau pranašas paprastai gauna apreiškimus būdamas vienas: Jonas Krikštytojas gavo Žodį dykumoje, Jėzus maldos metu arba bet kuris Senojo Testamento pranašas melsdamasis.
Pranašaujantis asmuo gali gauti išminties žodį, kai Viešpats nori jį duoti tam asmeniui, kuriam jis tarnauja, tačiau dėl tų kelių išminties žodžių jis netaps pranašu.
Tai sunku paaiškinti, tačiau galima jausti svorį Dvasioje – patepimo gylį aplink tą, kuris vadinamas pranašu arba apaštalu. Išorėje nieko, tačiau jauti viduje tekant gilių upių sroves. Tačiau eilinės pranašystės dovanos yra kažkas lengvesnio Dvasioje.
Paulius ragina mus trokšti pranašauti, tačiau tai nereiškia, kad tai gali vykti tik bažnyčios susirinkimo metu. Prisiminkime, kad jo dienomis bažnyčia buvo namuose su šeima ir draugais, ir tai buvo saugi vieta mokytis tarnauti dovanomis.
Taigi nesirūpinkite tarnavimu, namų ar tradiciniu, tiesiog leiskite pasireikšti tai malonei ir dovanoms, kurios jums suteiktos, – tavo statydinimo, paraginimo, paguodos žodžiai gali būti išsakyti telefonu, prie pietų stalo draugui, kuriam reikia atokvėpio, vaišės kaimynui kartu su įkvėptais žodžiais, paraginimas pataisyti draugo automobilį, kriauklę ar duris... pasiduok tam, ką Dievas nori daryti per tave.
Pranašas visų pirma rūpinasi žmonių širdimis, atgaila ir kelio Viešpačiui ruošimu. Dėl to Dievas pašaukia juos ir apreiškia Kristaus paslaptis Jo Kūnui, tautoms ir žmonėms. Jie mato dalį ateities, į kurią Dievas nori įvesti savo žmones, ir įspėja juos dėl ateinančių sunkumų. Jų charakteris pasižymi nuolankumu bei tvirtu įsitikinimu to, ką jie žino, vengimu pasireikšti, nebent reikėtų perduoti žodį, jie nukreipia dėmesį į Viešpatį, o ne į save kaip tos žinios perdavėją.
Šiek tiek minčių...
Ateinančią savaitę – apie pastorių – turėtų būti įdomu!
Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą