Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2011 m. vasario 24 d., ketvirtadienis

Į save susitelkęs. 3 dalis

John Fenn, 2010 m. gegužės mėn. 29 d.,

Kas diktuoja sąlygas?
Pirmoje šios temos dalyje aš apibūdinau jaunojo turtuolio būklę: egocentriškas dvidešimtmetis (ar panašiai), kuris galvojo, kad gali toliau mylėti savo pinigus ir statusą ir... taip pat mylėti Dievą. Ne jo turtas, bet jo meilė tiems dalykams buvo priežastis dėl kurios jis atmetė Jėzaus pasiūlymą būti mokiniu.

Praeitą savaitę, aš apibūdinau kai kuriuos simptomus ir požymius, kurie rodo, kad krikščionis gali būti egocentriškas. Šią savaitę aš rašysiu apie esminę širdies problemą ir kaip pakeisti į save nukreiptą gyvenimą.

Esmė šitos problemos yra tai, kad egocentriški žmonės reaguoja į viską, kas vyksta jų gyvenime, savo naudos požiūriu ir priderina prie savo tvarkaraščio pagal tai, kiek žmonės ir kiti įvairūs dalykai yra jiems naudingi. Jie investuoja save pagal tai, kiek jiems tai kainuos. Jie maitina savo „ego“ daugybe mažų sprendimų, bet iš išorės atrodo, kad yra rimti Jėzaus mokiniai.

Pasirinkimai
„Labai seniai nesimatėme, gal galėtumėte užeiti pas mus papietauti šią savaitę?“,– mes paklausėme. Jie atsakė: „Oi ,atsiprašom, šeštadienį mes vykstame į gamtą ir turime dar tiek daug ką nuveikti šią savaitę“. Mes žinojome, ką reiškia tas pasiruošimas - tai tik įsimesti striukę, foto aparatą ir užkandžių į automobilį, taigi supratome - mes nebuvome labai aukštai jų prioritetų sąraše, kad jie norėtų papietauti kartu su mumis.

Aš buvau pastorius mažos kaimo bažnyčios Kolorado valstijoje ir mes paskelbėme, kad tą pavasario šeštadienį, kad tvarkysime pastatą bei aplinką. Pranešęs tai iš sakyklos, aš paprašiau pakelti rankas tų žmonių, kurie ateis, pakilo 18 rankų. Šeštadienį atėjo tik 6 žmonės. Aš galvojau, kur kiti 12, ir kitą savaitę juos sutikęs mandagiau apie tai pasiteiravau.

Viena pora nusipirko augalų ir norėjo juos pasodinti. Kita pora nusprendė, kad diena graži ir reikia vaikus išvežti į užmiestį, taigi jie išvyko į kalnus visai dienai. Kita pora pasimetus prisipažino, kad užmiršo, kiti pasakė, kad jie 100% nesijautė sveiki, todėl pasiliko namie. Tačiau žmonės iš bažnyčios tą dieną juos matė parduotuvėje, iki kurios buvo valanda kelio automobiliu.

Visi šitie sprendimai ir apskritai kiekvienas sprendimas, kurį padaro egocentriškas žmogus yra nulemiamas klausimo: ar tai tinka prie mano tvarkaraščio, ir ką aš noriu daryti, štai kas eina visų pirma.

Praeitą savaitę aš pasakojau apie angelus, kuriuos mačiau restorane ir 12 metų berniuką, kuris turėjo mirti po trijų metų, jei niekas nepasikeis. Aš palikau pabaigą istorijos šiai savaitei. Angelas pasakė, kad auto avarija įvyks sekmadienio rytą. Po to jis nutilo, leisdamas man pamąstyti.

Aš supratau, kad jų prioritetų viršūnėje visų pirma buvo „Aš“. Plėtodami šituos prioritetus jie darė sprendimus, kurie nukreipė jų gyvenimą ten, kur jų laukė nelaimė. Prisiminiau kai kuriuos dalykus, kurių anksčiau mane mokė Viešpats.

Viešpaties aplankymo metu aš buvau Dvasioje. Jėzus mane mokė apie maldą. Jis įmetė į tvenkinį (kuris, mums kalbantis, pasirodė regėjime) akmenuką. Visomis kryptimis pasklido 5-6 ratilai ir pasirodė raudonas X maždaug ten, kur sustoja 5 valandos rodyklė laikrodyje, tuomet scena sustingo. Jėzus mokė: „Akmuo - tai sprendimas, kurį daro žmogus. Ratilai yra to sprendimo plėtojimas, kuris plaukia iš jo. Vienas ratilas per metus. X yra tragedija jų gyvenime, kuriai jie atvėrė kelią darydami tą sprendimą.

Žmonių sprendimai, kurie yra padaromi ne Mano valioje, nukreipia jų gyvenimą tam tikra linkme ir tai turi pasekmes. Tuomet kažkas įvyksta, kartais net tragedija, ir jie nežino kodėl. Jie dažnai dėl to kaltina Mane arba Tėvą, bet paskutinę dieną tai bus atidengta. Mes nesame kalti. Jie tada pamatys, kokią kryptį pasirinko ir viskas išaiškės“.

Atsparos taškas
Jam reikėjo sklypo pastatui, jo turtas ir įtaka leido jam įsigyti tai jėga. Bet jis buvo doras, principingas žmogus, todėl nenorėjo daryti sklypo savininkui spaudimo, ar imti sklypo neteisėtu būdu. Savininkas buvo sėkmingas fermeris, ir tas sklypas buvo labai svarbus jo derliui.

Buvo taip, kad karalius Dovydas matė angelą ir jam buvo pasakyta: „Eik, pastatyk aukurą Viešpačiui jabusiečio Araunos klojime“ (2 Sam 24:18).

Arauna pasiūlė žemę Dovydui veltui, bet Dovydas nebuvo egocentriškas: „Ne! Aš tikrai pirksiu tai iš tavęs už deramą kainą. Aš nenoriu Viešpačiui, savo Dievui, aukoti deginamųjų aukų, kurios man nieko nekainuoja“ (2 Sam.24:24; 1 Kr 21:24).

Dovydas nenorėjo duoti Viešpačiui to, kas jam nieko nekainuoja. Įsivaizduokime, jis norėjo, kad tai jam kainuotų visą kainą, arba jis atsisakė imti. Egocentriškas asmuo duoda, jei tai jam patogu, arba tai nieko nekainuoja, bet Dovydas norėjo duoti tik tada, kai jautė, kad tai kažką jam kainuoja. Ne veltui Raštas sako, kad jis buvo vyras pagal Dievo širdį.

Senajame Testamente Viešpats reikalavo aukoti gyvulius, kurie buvo sveiki ir nekentė aukų, kai korumpuoti kunigai aukodavo ligotus, luošus gyvulius, kuriuos ir taip reikėjo skersti. Jis reikalavo pirmųjų ir geriausių derliaus vaisių. Viešpats  norėjo, kad žmonės Jam aukotų tai, kas jiems patiems yra vertinga, nes jų išgelbėjimas Jam kainuos viską. Dovydas tai suprato.

Žydų tradicija teigia, ir tai matome palyginę įvairias Rašto vietas, kad tas kalnas buvo būtent ta vieta, kur Abraomas aukojo Izaoką, ir kur stovėjo Saliamono šventykla - šiandien Jaruzalės šventyklos kalnas (2 Kr 3:1; Pr 22:2; 1 Kr 21:18-30).

Jis ne kvailys, kuris duoda tai, ko ir taip negali išlaikyti, kad įsigytų tai, ko negali prarasti - Jim Eliot

Jėzaus mokiniai suprato, kad Viešpačiui jų išgelbėjimas kainavo gyvybę, ir kad mes dabar taip pat turime guldyti galvas vieni už kitus. Tai reiškia laiką, pinigus, pastangas, resursus, pertvarkyti savo gyvenimą dėl kitų.

Egocentriškas krikščionis moka kainą, bet tik tada, kai tai yra lengva, arba tai yra kažkas tokio, kas leidžia gerai jaustis ir galbūt gerai atrodyti. Jie yra taip apsigavę, kad duodami iš savo pertekliaus jaučiasi gerai, tarsi tai būtų iš tikrųjų kažkas tokio, kas yra verta, kad dangus pastebėtų.

Ach, dangus pastebėjo, gerai. Ar prisimenate moterį su 2 grašiais? Kiti davė iš savo pertekliaus ir gavo savo užmokestį, bet Jėzus sakė, kad ji davė daugiausia, nes tai jai kainavo (Mk 12:41-44).

Būtų kainavę pasirodyti bažnyčioje tą šeštadienį ir padirbėti. Reikėjo pastangų papietauti su draugais, nueiti į bažnyčią vietoj pramogavimo. Nei vienu iš šitų atvejų tai nebuvo pinigai, bet laikas, kuris skirtas „ne man“.

Pasvarstykime labai praktiškai apie šiuolaikines situacijas. Pavyzdžiui, pirmadienį jūs turėjote 25$ savo kišenėje savaitei laiko priešpiečiams, atidėjote 5$ papildomoms išlaidoms, bet tada sužinojote, kad bendradarbis neturi benzino automobiliui nei pinigų jam įsigyti. Karaliaus Dovydo širdis būtų davusi MAŽIAUSIAI tuos priešpiečių pinigus ir gal būt tuos papildomus 5$, nes tai būtų jam kainavę ir būtų laimingas pats sau gamindamas valgį tą savaitę. Dauguma žmonių atiduotų tuos 5$, o 25$ pasilaikytų sau. Jie duotų tai, kas neturi jiems realios kainos ir galvotų, kad dangus yra tuo patenkintas. Taip jie pamalonintų savo „ego“, galvodami, kokį gerą darbą jie padarė.

Būdas pakeisti egocentrišką gyvenimą – tai nustoti mąstyti, kiek tai man kainuos, ir pradėti mąstyti apie tai, kiek tai duos naudos kitiems. O kas, jei bendradarbio automobilis paliktas stovėjimo aikštelėje iki algos dienos ir jie turi ieškoti kitų priemonių keliauti, nugabenti savo vaikus ir nuvykti apsipirkti tą savaitę? O kas jei jūsų draugas serga ir nėra nei vieno,kad jį aplankytų arba paskambintų ir pasiteirautų ar reikia pagalbos? O kas jei jūsų draugui reikia patarimo padaryti svarbų sprendimą savo gyvenime ir dėl to jis nori susitikti?

Dalyvauti kitų gyvenime – ne pigu. Tai kainuos tavo laiką, pastangas, pinigus, resursus. Visi šitie dalykai yra lengvi, kai jūsų širdis viena su Jėzumi, kuris atidavė savo gyvenimą už daugelį.

Ar mes esame nusprendę savo širdyse, kad neduosime Dievui, jei tai mums kažką kainuos? Egzistuoja moralinis dorumas ir dvasinis dorumas, toks kaip Dovydo. Asmuo gali būti moraliai teisingas, bet dvasine prasme – sugedęs. Apie tai - sekančią savaitę.

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą