Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2011 m. vasario 26 d., šeštadienis

Charakterio vientisumas. 1 dalis

John Fenn, 2010 m. birželio mėn. 5 d.,
www.supernaturalhousechurch.org

(Vert. integrity –vientisumas, dorumas, sąžiningumas, principingumas)

Šios savaitės tema yra skirtumas tarp dvasinio ir moralinio charakterio vientisumo, kaip praeitos savaitės pavyzdyje apie Dovydą.



Kas tai yra, tai yra...
Dvasinė moralė (elgesio normos) yra pagrįsta giliomis dvasinėmis tiesomis, apie kurias kiekvienas žmogus gauna apreiškimą iš Viešpaties, ir jas galima rasti Rašte. Dvasinė moralė yra charakterio jėga, sugebėjimas gyventi savo gyvenimą pagal šitas dvasines vertybes. Sielinė moralė yra proto savybė ir plaukia iš gilios dvasinės moralės.


Vienas geras pavyzdys yra tai, kad JAV įkūrėjai pripažino, jog Dievas davė žmonijai tam tikras neabejotinas, neginčytinas teises. Tai reiškia jos yra duotos Dievo ir vyriausybė negali jų paneigti ar atimti. Faktiškai vyriausybės atsakomybė ginti šias Dievo duotas teises. Turėdama šį gilų supratimą visuomenė vysto sielos moralę, kuri tampa jos įstatymais. Pagal tai piliečiai gali gyventi savo natūralius gyvenimus.

„Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko jūsų dvasią, sielą ir kūną nepeiktiną mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimui“ (1Tes 5:23). Gyvenimas, kuris yra mūsų dvasioje turi plaukti į sielą, o iš ten į mūsų paklusnų kūną, tai yra geriausias scenarijus mūsų gyvenimui.

Pamatas
Karaliui Dovydui buvo liepta ant kalvos pastatyti Viešpačiui altorių. Problema buvo ta, kad ta kalva priklausė kitam žmogui. Ką darė Dovydas? Ar Viešpaties įsakymas reiškė, kad jis tą nuosavybę turi panaudoti nepaisydamas jokių priemonių? Netgi „lauždamas duris“, jei reikės?

Kai kurie gali pasakyti, kad jis turėjo moralinį autoritetą (sielos sritis) kaip karalius tai pasiimti savo nutarimu. Bet jis suprato ir buvo vedamas gilesnės tiesos: „Aš neduosiu Viešpačiui tai, kas man nieko nekainuoja. Aš sumokėsiu už tai visą kainą; nes aš neimsiu, kas tavo Viešpačiui, ir neaukosiu deginamųjų aukų, be kainos“ (2 Sam 24:24; 1 Kr 21:24).

Jis žinojo gilią tiesą - Dievas trokšta, jog mes duotume Jam tai, kas mums vertinga pagal pavyzdį išgelbėjimo, kuris kainavo Dievui viską. Dovydo sielos moralė išplaukia iš gilesnės dvasinės tiesos.

Iš jo dvasinio charakterio išplaukė tai, kad jis gerbė ir vertino visų pirma tai kas svarbiausia - tai išsiliejo ir suformavo jo sielinį charakterį. Ir tai suteikė teisingą kryptį jo gyvenimui fiziniame pasaulyje. Ir mums reikia tuo sekti.

Dabar priešingybė
Vieno bažnyčios tarnavimo vadovas liudijo trečiadienio susirinkimo metu apie tai, kaip Dievas davė jo paaugliui sūnui džipą, kurio jis norėjo. Jis pasakojo, kaip jo sūnus prašė Dievo to džipo, kaip jis tikėjo, kaip jis stovėjo ant Žodžio... ir  galiausiai, vieną dieną prekybos automobiliais verslo savininkas buvo paskatintas duoti jo sūnui Džipą!

Bet tiesa tokia, kad tas verslininkas buvo krikščionis ir daug darbavosi bažnyčioje, taigi minėtas tarnavimo vadovas jį pažinojo. Dvi savaites jis skambino ir nuolatos lankė tą žmogų. Jis viską darė sudvasindamas, sakydamas, kad tas verslininkas taip darydamas, duos Viešpačiui. Išvargintas tų maldavimų pardavėjas galiausiai atidavė džipą žmogui „kaip dovaną“ jo sūnui.

Bažnyčios tarnavimo vadovas galvojo, kad tai buvo dėl Dievo, ir Viešpats bus pagerbtas tą trečiadienio vakarą, todėl viskas yra gerai. Bet faktiškai jo veiksmai buvo melas, manipuliacija ir pažeidimas dvasinės ir sielos srities moralės...

Tik suaugusiems
Vyras ir moteris duoda įžadus vienas kitam ir Dievui santuokos apeigose. Tas faktas, kad pats Dievas sukūrė vyrą, po to moterį Rojaus sode yra dvasinė tiesa, ir tai yra jų įžadų pamatas.

Emocionaliai šitas vyras ir moteris yra meilėje, surišti tarpusavyje, davę moralinius įžadus pagal jų dvasinius įsitikinimus (moralę ) būti ištikimiems vienas kitam. Vėliau naktį, jie užbaigs savo dvasinius ir moralinius įžadus fiziškai, jų fizinis intymus aktas yra patvirtinimas jų dvasinės ir emocinės sąjungos. Viskas kyla iš dvasinių vertybių, tai formuoja sielines vertybes, ir po to jau pasireiškia fizinėje srityje.

Triušio pėdsakais, bet į temą
Viešpats pasirinko apipjaustymą kaip ženklą, kuris reiškė sandorą su Dievu, turėdamas gerą tikslą. Kai Abraomas apipjaustė pats save, kad patvirtintų savo sandorą su Dievu, tai buvo simboliška, kad dvasinė sąjunga su Dievu yra panaši į intymią sąjungą su žmona, ir turi būti taip pat aukštai vertinama bei gerbiama. Sąjunga su Dievu ir žmona yra kraujo sandoros, ir iš abiejų pusių buvo skausmo ir Abraomui ir Dievui įvykdant kiekvienam savo dalį (Ef 5:21-33).

Nuotakos mergystės plėvės suardymas vestuvių naktį ir po to atsirandanti kraujo žymė iš tikrųjų buvo įstatymiškas veiksmas. Jos tėvai saugodavo lovos paklodę kaip jos mergystės įrodymą, ir jei su ja buvo elgiamasi blogai arba vėliau ji buvo kaltinama, kad tekėjo jau nebūdama mergaitė, jie galėjo parodyti tą paklodę vyresniesiems kaip įstatymišką įrodymą, kad ji santuokos naktį buvo mergaitė (Įst 22:13-17).

Atgal prie temos
Tai reiškia, kad kiekvieną kartą, kai vyras su žmona suartėja seksualiai savo santuokos metu tai yra dar kartą įtvirtinimas ir patvirtinimas jų pirminių įžadų. Štai kodėl seksas už santuokos ribų yra nuodėmė - tai gilesnė dvasinė tiesa – sekso aktas yra sandoros patvirtinimas. Daryti šitą patvirtinimo aktą visų pirma nepadarius sandoros širdyje ir sieloje, tai reiškia pakenkti visam kito žmogaus gyvenimui.

Mokslininkai teigia, kad turėjimas daugelio partnerių yra panašus į seną įrašų juostą – daug kartų naudojama ji praranda sugebėjimą „sulipti“. Žmonėms, kurie turėjo daug partnerių sunku emocionaliai ir dvasiškai susijungti su kitais, ir netgi santuokoje, tol, kol Viešpats jų neišgydo.

Vyras ir moteris duoda dvasinius įžadus vienas kitam, bet vėliau į jo, ar jos mintis įeina porno pagundos, ir gal bendradarbis (-ė) pradeda atrodyti geriau tinkantis tame jų gyvenimo laikotarpyje nei jų sutuoktinis. Gali būti, kad atėjus viduramžio krizei, jie nori pradėti naują gyvenimą.

Asmuo puoselėjantis savo dvasinius įžadus, kuriuos kažkada padarė, turi taip pat savo moralinius įžadus kurie plaukia iš dvasinių. Jie reiškia, kad jis negali būti emocionaliai ar fiziškai tobulinamas santykiais su kitu asmeniu. Jis atmeta net tokias mintis, vadovaudamasis gilesnėmis dvasinėmis tiesomis, kurias jis žino ir pagal kurias gyvena.

Viengungiai taip pat turi suprasti, kad lytinis aktas yra patvirtinimas dvasinių ir emocinių įžadų, bet ne būdas pramogauti. Tačiau šiandien yra krikščionių, kurie nesupranta šitų gilesnių tiesų, taigi jie sekmadieniais šlovina Dievą, bet turi seksualinius partnerius savaitės metu, arba reguliariai naršo pornografinio turinio tinklapius internete, arba aktyviai leidžia sau fantazuoti. Mes netgi turime krikščionių diskutuojančių ar homoseksualumas yra nuodėmė, o tai rodo, kad jiems šituose dalykuose trūksta išmanymo.

Sumaištis
Tai yra viena iš priežasčių, kuri Kristaus kūne sukelia tokią sumaištį. Mažai buvo mokoma apie gilesnes dvasines tiesas, kurias suprato Dovydas. Dar mažiau žmonių turi teisingą dvasinį charakterį. Jeigu tu pirmiausia nesupranti gilesnių dvasinių vertybių, tu negali turėti charakterio vientisumo-dorumo ir būti žmogumi pagal Dievo širdį, koks buvo Dovydas.

Kodėl Dovydas suprato principą , kad davimas Dievui turi kainuoti jam visą kainą? Todėl, kad jis tikrai pažinojo Viešpatį, galvojo apie Jį, vaikščiojo su Juo, suprato išgelbėjimo planą, ir nukreipė savo širdį būti Dievo mokiniu. Jis buvo garbintojas. Ar jis krito? Paklauskite Bašebos arba hetito Urijos. Bet, kai jis krito, kuomet jam nepasisekė gyventi pagal šituos gilius pamatus, jis atgailavo ir greitai vėl sugrįžo prie jų.

Mes norime, kad branda Kristuje ateitų lengvai, mes norime aukštų dvasinių patyrimų, mes norime greitai ateinančių atsakymų, kol mūsų kava užverda mikrobangų krosnelėje. Mes be pastangų nardome po pasaulį Interneto pagalba, ir mes norim visko dabar.

Šita sumaištis taip pat būdinga į žiniasklaidą orientuotiems tarnautojams. Žinomą išgydymų evangelistą paliko žmona, išsiskyrė su juo, bet jis visko nesustabdė, kad pataisytų savo santuoką ir jo tarnavimas nuo to nenukentėjo. Kitas tarnautojas su paklaikusiu mokymu ir patyrimais išsiskyrė su savo žmona, vedė sekretorę, po to apsupo save žymiais tarnautojais, kurie jį palaiko , ir vėl gavo teisę grįžti į sceną. Sielos srityje jie visi gali būti moralūs žmonės, bet dvasine prasme - ne. Nuo šito ir pradėsime.

Kaip kontrastas šitam atvejui, Floridoje buvo pastorius, kuris kartą iš sakyklos paskelbė, kad pabėgo jo paauglys sūnus, ir pagal 1 Tim 3 apibūdintą dvasinę moralę, kad lyderis privalo turėti stabilią šeimą, jis pasitraukė iš tarnavimo. Tas asmuo pasakė, kad jis nėra vertas vadovauti bažnyčiai, ir kad tai būtų nesilaikymas teisingų prioritetų tęsti pastoriauti kitiems, kai negali būti pastoriumi savo šeimai. Jis pirmiausiai turėjo sutvarkyti savo šeimą ir tada, jei Viešpats norės, grįžti į tarnavimą.

Apstulbinta kongregacija puolė veikti, leisdama pastoriui pasitraukti, o patys 30 dienų atsidėjo maldai ir pasninkui už pastoriaus sūnų. Per tą mėnesį pastorius pertvarkė savo gyvenimą, nes prioritetų, kuriuos reikėjo pakeisti srityje, sūnaus pabėgimas buvo tik aisbergo viršūnė. Praėjus 30 dienų jo sūnus sugrįžo. Atgailavo ir tėvas, ir sūnus, įvyko restauracija. Kai namai buvo tinkamai pertvarkyti, pastorius užėmė savo vietą sakykloje jau sekantį sekmadienį.

Jis ir visa bažnyčia turėjo dvasinę moralę, dvasinį integralumą (dorumą, principingumą, vientisumą), o tai būna taip retai. Anksčiau minėta grupė nori gyventi ir išlaikyti savo tarnavimus be jokios tikros kainos, kurią reikia mokėti. Tačiau šitas pastorius suprato, kad negali duoti Dievui to, kas jam nieko nekainuoja. Iš pradžių jis mąstė  klaidingai, susitelkdamas visų pirma į tarnavimą, ir tik po to į tai, kaip jis vadovavo savo šeimai. Kai jis taip viską sumaišė, staiga išėjo jo sūnus ir pašlijo santykiai su žmona. Tinkamai sutvarkyti dalykus nebuvo lengva - tai jam „kainavo“ jo tarnavimą, santuoką, jo sūnų, bažnyčią... bet jis tai praėjo - jis sumokėjo kainą už savo egoizmą, atkūrė tinkamą tvarką, duodamas Dievui iš tyros širdies ir turėdamas subalansuotus prioritetus savo gyvenime.

Sekančią savaitę, apie gyvenimo pagal gilesnes dvasines vertybes privalumus ir dar daug daugiau...

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą