Pastorius?

John Fenn, 2007 m. spalio mėn. 20 d.,
www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Tai paskutinis laiškas apie tai, ką Naujasis Testamentas vadina lyderiais. Pastarąsias dvi savaites rašiau apie apaštalus ir pranašus, o šiandien - pastorius. Jeigu jums kada nors buvo įdomu ir jūs susimąstėte, kodėl taip atsitiko, kad mes turime tiek daug įvairių rūšių lyderių, skaitykite toliau.

Rašysiu apie tai, ką Biblija sako apie pastoriaus dovaną. Ir jūs pamatysite, kaip ši dovana šiandien yra skirtingai suprantama ir naudojama tradicinėje bažnyčioje. Aš pradėsiu chronologiškai aiškinti ir baigsiu apie tai, kaip pastoriaus dovana veikia šiandien.

Pastorius - „poimen“ (poymeen) - ganytojas, tas kuris prižiūri bandas, galvijus (Vine) - tai viena iš Dievo duotų dovanų bažnyčiai, kurią mini Paulius, rašydamas laišką Efeziečiams.

Trys viename

Pastoriaus dovana Naujajame Testamente buvo tolygi vyresniajam ir vyskupui. Tai skaitytojui gali būti siurprizas. Rašte nėra skirtumo tarp vyresniojo, vyskupo ir pastoriaus:

„Iš Mileto jis pasiuntė į Efezą pakviesti bažnyčios vyresniųjų... Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė prižiūrėtojais, kad ganytumėte (maitintumėte) Dievo bažnyčią...“ (Apd 20:17,28).

Pastoriaus dovana, pati pirma ir svarbiausia, susieta su asmeniniu dvasiniu gyvenimu. „Būkite rūpestingi sau“ - reiškia Dievo baimę ir atsakomybės suvokimą, o tai kalba apie dorumą ir tyrus motyvus. Jie širdyje turi troškimą rūpintis Dievo žmonėmis - maitinti kaimenę. Tai, kad jie vadinami vyresniaisiais, taip pat reiškia, kad jie turi gyvenimo patyrimą Dievo dalykuose, ir jų emocijos yra subrendę. Jie būtent tie taikingi žmonės, kurių Jėzus liepė ieškoti, pas kuriuos Paulius ėjo ir įkurdavo bažnyčias. Žodis prižiūrėtojas reiškia valdžią vietinės namų bažnyčios lygyje. Visos šitos savybės yra viename asmenyje.

Galbūt jūs manote, kad aš iškraipau Raštą, ar gal būt jums yra keista, kad Dievas sujungia daugybę dovanų į vieną? Pažiūrėkime, ką sako apaštalas Petras: „Jūsų vyresniuosius raginu aš, irgi vyresnysis, Kristaus kentėjimų liudytojas, ir dalyvis šlovės, kuri bus apreikšta, ganykite (gr.: pastor) pas jus esančią Dievo kaimenę, prižiūrėdami ją ne iš prievartos, bet noriai, ne dėl nešvaraus pelno, bet uoliai, ne kaip viešpataujantys jums patikėtiems, bet būdami pavyzdžiu kaimenei. O kai pasirodys Vyriausias Ganytojas...“ (1 Pt 5, 1-4).

Taigi, aš suprantu teisingai. Petras tikėjo tuo, ką Paulus sakė Apd 20 - vyresnysis/pastorius/vyskupas yra vienas ir tas pat asmuo. Štai kuo tikėjo ir ką praktikavo Naujojo Testamento bažnyčia.

Prisiminkite, kad jie rinkdavosi tik namuose. Tiems, kurie yra namų bažnyčiose tai lengva suprasti. Pastoriai/ vyresnieji/ prižiūrėtojai namų bažnyčiose yra vyrai ir moterys, kurie natūraliai rūpinasi žmonėmis. Ne pagal titulą, bet pagal dovaną, kuri plaukia iš šitų žmonių, jie natūraliai rūpinasi žmonėmis, imasi iniciatyvos tai daryti, taip pat yra subrendę gyvenime ir Viešpatyje.

Tai būtent tie, kurie savo širdyje trokšta matyti tikinčiuosius subrendusius mokinystėje. Jie eina kartu su kitais jų gyvenimo kelionėje, dalyvaudami jų gyvenime, ir yra prieinami kitiems žmonėms. Taigi, jums reikia suprasti, kad Naujasis Testamentas buvo parašytas tokiame kontekste - namuose susirenkančios bažnyčios buvo vadovaujamos daugybės individų ir porų, kurie buvo pastoriai/ vyresnieji/ prižiūrėtojai daugiau pagal dovaną nei pagal titulą. (Aš neišplečiu, sakydamas – „poros“. Prisiminkime, kad Paulius paminėjo vedusius lyderius, kurie mokėjo palaikyti tvarką savo namuose. Pagal Biblijos modelį, būtent abu poroje yra lyderiai).

Nėra būtinos jokios specifinės dovanos

Įdomu pastebėti, kad kai Paulius rašė Timotiejui (1 Tim 3) ir apibūdino vyresniojo charakteristikas, nei viena iš jų nebuvo dvasinės dovanos - visos buvo charakterio savybės.

Ne mokytojo dovana, bet sugebėjimas mokyti, dalintis. Ne evangelistas, ne pranašas... Paulius tik rašė apie širdį, tinkančią ganyti žmones tose namų svetainėse. Būtent ši charakterio savybė buvo reikalinga šiame tarnavime.

Tai labai svetima šiandien mums esantiems tradicinėje bažnyčioje, todėl, kad manome, jog pastorius turi būti apdovanotas pamokslininkas ir mokėti puikiai bei artistiškai viską pateikti, kaip per televiziją, ir kuo švelniau, tuo geriau. Namų bažnyčių kontekste NT aprašyti pavyzdžiai daugiau panašūs į dvasinius tėvus ir motinas, vyresnius brolius ir seseris. Būtent tai mes dabar matome namų bažnyčiose visame pasaulyje. Pastoriai yra eiliniai žmonės, kurie turi širdyje Šventosios Dvasios meilę žmonėms bei norą dalyvauti jų gyvenime ir mokinystėje -  ne kontroliuoti, bet eiti šalia kaip dvasinis tėvas ar dvasinė motina, sesuo ar brolis.

Apmokami lyderiai namų bažnyčiose?

Namų bažnyčioms augat ir dauginantis, lyderiams tenka daug keliauti ir važinėti. Apie tai skaitome NT. Paulius parašė apie savo 2 metus Efeze: „Aš mokiau jus viešai (Tyrano mokyklose) ir iš namų į namus“ (Apd 20:20).

Efeze - tai, kas prasidėjo nuo dvylikos mokinių, kurie pažinojo Joną Krikštytoją, bet ne Jėzų (kuriuos Paulius krikštijo Apd 19), greitai ir galingai išaugo. Kai kurie šaltinai sako, kad Efeze buvo 25.000 tikinčiųjų... Iš viso Efeze buvo 250.000 gyventojų, o iš jų net 25.000 susirinkdavo namuose. Ar galite Įsivaizduoti? Jeigu didelėje namų bažnyčioje yra 50 žmonių - tai vis tiek reiškia kad jie kiekvieną savaitę rinkdavosi mažiausiai penkiuose šimtuose namų! Dažniausiai bažnyčioje būdavo kokie 25 žmonės arba mažiau, kaip dabar, tai reiškia, kad rinkdavosi tūkstantyje namų!

Išaugus žmonių skaičiui reikėjo padidinti komandą. Akivaizdu, kad Paulius, Timotiejus ir visas būrelis Pauliaus padėjėjų ir bendradarbių visą laiką praleisdavo tarnavime (iš jo 30 m. tarnavimo, mes matome, kad tik 18 mėn. jis gamino palapines (Apd 18:1-3).

Niekada dar nesusidūriau su tokiu reiškiniu, kad jaunos vietinės bažnyčios lyderiai būtų apmokami tarnautojai - apaštalai ir tie, kurie keliavo visą laiką tarnaudami ir steigdami namų bažnyčias – taip, bet vietiniai lyderiai?

Akivaizdu, kad Timotiejus rašė Pauliui, prašydamas išmintingai patarti ir Paulius atsakė: „Gerai vadovaujantys vyresnieji yra verti dvigubos pagarbos, ypač tie, kurie moko ir pamokslauja, nes Raštas sako: „Neužrišk kuliančiam jaučiui nasrų“, ir „darbininkas vertas savo užmokesčio““ (1 Tim 5: 17-18).

Žinoma, jis kalba apie dvigubą pagarbą, turėdamas galvoje, kad vyresnysis/ pastorius/ prižiūrėtojas gali būti apmokamas. Pirma - garbė yra tai, kad jis yra vyresnysis, antra, kad gali būti apmokamas. Paulius naudoja tą patį palyginimą apie kuliantį javus jautį 1 Kor 9:9, teisindamas save, kad gyvena iš žmonių paaukojimų, taigi mes suprantame, kad jis kalba apie apmokėjimą vietiniams lyderiams.

Mes šiandien tai matome namų bažnyčiose, kurios seka Biblijos modeliu ir tai gerai veikia. Bet tos, kurios bando sekti tradiciniu modeliu ir galvoti, kad jie bus taip apmokami kaip tradicinėje bažnyčioje, jų laukia žiaurus prabudimas, 6-15 žmonių gyvenamojo namo svetainėje paaukojimai labai skiriasi nuo 500 narių turinčios bažnyčios paaukojimų. Tačiau, kai seki Biblijos pavyzdžiu, tai gerai veikia, lygiai taip, kaip gerai veikė Pauliui, Timotiejui ir lyderiams Efeze.

Kodėl ne trys viename šiandien?

Tu gali paklausti: „Jeigu  pastorius, vyresnysis ir vyskupas buvo vienas ir tas pats Naujajame Testamente, kodėl taip nėra šiandien?“ Neužmirškime, kad po Sekminių bažnyčia rinkdavosi tik namuose, pradedant maždaug nuo 32-33 m., kol imperatorius Konstantinas legalizavo Krikščionybę 313 metais po Kristaus. Tai darydamas jis išvijo kai kuriuos pagonių šventikus iš jų šventyklų, pastatė naujų šventyklų, ir pakvietė krikščionis iš namų į tas šventyklas. Štai šitą struktūrą mes šiandien tebeturime. Ironiška, kad Konstantinas neuždraudė kitų religijų tik statė krikščionių šventyklas šalia pagonių, tai skaitytojas turėtų neužmiršti. Konstantino pavyzdys išliko, nes ir dabar kiekviename mieste mes turime skirtingų religijų susirinkimus vienus šalia kitų, vykstančius savose šventyklose. Atsižvelgiant į imperatoriaus pasirinkimą ir po jo 150 metų buvusių nutarimus, tai, kad NT lyderiai tarnavo namuose susirenkančiose bažnyčiose ir pastoriaus, vyresniojo bei prižiūrėtojo dovana buvo viename žmoguje, dabar reikėjo pritaikyti šventyklos sistemoje.

Padalinkim juos!

Pastoriaus, vyresniojo ir prižiūrėtojo dovanų, kurios namų bažnyčiose veikė viename asmenyje, pavyzdys netiko šventyklai. Atsakymas buvo toks – padalijimas, kuris vyko metų metais – jų atskyrimas ir sukūrimas trijų skirtingų tarnavimų.

Jie turėjo atmesti tarnavimo pliurališkumą (kelių pareigų atlikimas), nes tai netiko šventyklai, nors tai tiko namų aplinkoje, kur reguliariai rinkdavosi būrelis draugų. Taigi, pirmas žingsnis buvo iškelti į priekį vieną žmogų, būtent pastorių, kuris pamokslauja ir perteikia Dievo išmintį kongregacijai bei jis turėjo rūpintis žmonėmis, skelbti kiekvieną savaitę iš sakyklos: „Ką Dievas kalba kongregacijai“.

Antras žingsnis - suskaldymas vyresniojo vaidmens ir leidimas jiems sukurti padėjėjų tarnavimus, kurie paprastai buvo žemesnio rango, rėmė pastorių bei tvarkė bažnyčios reikalus. Netgi dabar jie vadinami vyresniaisiais, nors Presbiterionų bažnyčioje jie dar vadinami presbiteriais (ir kai kuriose pasaulio charizmatinėse bažnyčiose taip pat). Taigi, dabar tradicinės bažnyčios turi 1 asmenį - pastorių ir komandą vyresniųjų, kurie yra žemiau pastoriaus.

Trečias judėjimas iškėlė prižiūrėtojo funkciją. Dabar Katalikų ir Episkopalinėje (manau kad ir Liuteronų) bažnyčios turi virš pastorių vyskupus. Išsklaidymas Dievo dovanos į tris tarnavimus buvo pabaigtas 495 metais Nikėjos Suvažiavime ir taip išliko iki šiandien.

Mes dabar matome, kaip žmonės bando pritaikyti Naujojo Testamento dovanas kitoje aplinkoje, kurios NT nenumato. Ar Dievas veikia tradicinėje bažnyčioje? Žinoma, kad taip, aš pats tarnavau joje 25 metus. Bet ar tai Naujojo Testamento struktūra? Tikrai ne.

Tai reiškia, kad milijonai krikščionių tradicinėje bažnyčioje skaito Naująjį Testamentą, kuris buvo parašytas bažnyčioms susirenkančioms namuose, kurios turėjo lyderius tose namų bažnyčiose ir bando pritaikyti tai kitame kontekste, nors visas dvasinis gyvenimas ir tarpusavio santykiai vyksta ne tame kontekste, kurį pateikia Biblija.

Kiekvieną kartą, kai mes paimame Biblijos pavyzdį ir bandome pritaikyti tai tradicinėje struktūroje, kurios net nerandame Rašte, mes turime problemų (tai bus sekančios savaitės tema).

Šiandien namų bažnyčios visame pasaulyje labai gražiai tvarkosi turėdamos biblinį vyresniojo/ pastoriaus/ prižiūrėtojo dovanų supratimą būtent tame kontekste, kuris aprašytas Naujajame Testamente ir suprasdamos kam jis buvo parašytas.

Nėra nei teisingo nei neteisingo atsakymo į šį klausimą teologiškai, nes Dievas yra užtektinai maloningas, kad pripildytų kiek tik įmanoma kiekvieną struktūrą, kurią naudoja žmogus. Bet skaitytojas turėtų patikrinti save pagal Žodį: ar man svarbu, kad mano bažnyčia sektų Biblijoje aprašytu pavyzdžiu ir ar teisinga dalyvauti bažnyčios struktūroje, kuri neturi pagrindo Rašte?

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com