Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2011 m. vasario 24 d., ketvirtadienis

Į save susitelkęs krikščionis. 1 dalis

John Fenn, 2010 m. gegužės mėn. 15 d.,

Labas visiems,

Iš išorės - be priekaištų (tobulas)
Akivaizdžiai jis buvo tobulas tikintysis; sąžiningas versle, tobulas sūnus, ištikimas visuose Dievo dalykuose, tačiau jis žinojo, kad kažko trūksta. Kaip daugelis jaunų uolių žmonių (jis buvo vos perkopęs dvidešimt) jis savo energiją liejo į Dievo darbą.

Jis sekė klestėjimo mokymu, tikėjo, kad jei tu klesti savo versle tai reiškia, kad Dievo palaiminimas yra ant tavęs; tačiau viduje jis jautė tuštumą ir negalėjo suprasti kodėl, nes jis juk darė viską, ką mokytojai sakė jam daryti.

Tačiau nuovokiai akiai buvo aišku, kad visas jo gyvenimas sukosi apie jį patį. Jis buvo didis bosas, visada pagarbiai rūpinosi darbuotojų interesais, ir pjovė atlygį stambiais čekiais, ir visai nesvarbu kaip jis jaudinosi dėl savo naujausio projekto, kaip pagerinti darbuotojų gyvenimą, vis tiek tai buvo nukreipta į jį patį. Jis neturėjo artimų draugų, nebuvo nei vieno, kuris kalbėtų žodžius į jo gyvenimą, jis buvo sala žmonijos jūroje.

Jis buvo įpratęs mąstyti apie savo poreikius ir troškimus visų pirma. Jis susidarydavo pats savo gyvenimo tvarkaraštį ir buvo toks užpildytas tuo, ką darė, kad turėjo labai mažai laiko kam nors kitam.

Bet, kaip aš sakiau, jei jūs būtumėte jį pamatę, jūs būtumėte linktelėję jo pusėn ir pasakę: „Čia eina Dievo palaimintas žmogus“.

Siurprizas!
Aš čia pasakoju apie jauną turtingą valdininką, kurio apsisprendimo momentas aprašytas trijose iš keturių Evangelijų - atrodo, jog Autorius nori, kad mes pasimokytume iš šito žmogaus. Jo egocentriškas gyvenimas yra taip pat tobulas pavyzdys mūsų dienų egocentriško (vert.: nukreipto į save) tikinčiojo gyvenimo (Mt 19;16-30,Mk 10:17-22, Lk 18:18-30).

Jėzus, ką tik dėjo rankas ant vaikų sakydamas „Iš tiesų sakau jums, kas nepriims Dievo Karalystės kaip kūdikis, niekaip neįeis į ją!”, turtingas jaunas valdytojas atėjo, tai yra pribėgo, atsiklaupė prieš Jį ir paklausė Jo: „Gerasis Mokytojau, ką man daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“

Mes skaitome šį pokalbį nesuvokdami, kad tai buvo tikras pasikalbėjimas, kai kiekvienas asmuo žiūri į vienas kitą, kalba vienas kitam, patyli, reaguoja ir atsako.

Kai jis pavadino Jėzų „Gerasis Mokytojau“, Jėzus nedelsiant atsakė: „Kodėl tu vadini mane geru; tik vienas Dievas yra geras“. Kitaip sakant, ar tu vadini mane Dievu, vadindamas mane geru?

Mes skaitome sekančioje eilutėje, bet tai buvo klausimas, kuriam reikėjo atsakymo. Po to turėjo būti ilga pauzė, kol jaunasis turtingasis valdytojas kontempliavo Jėzaus klausimą. Matote, tai buvo dalyko esmė. Ar jis vadino Jėzų Dievu vadindamas jį geru? (nes nei vieno nėra gero, tik Dievas).

Tyla.

To laiko mokytojai sakydavo, jei tu esi palaimintas versle, tai Dievo palaiminimas yra ant tavęs, ir jei dalykai einasi prastai, tai tu turi slaptą nuodėmę, tai yra nusidėjai, arba tavo tėvai, arba tėvų tėvai nusidėjo, nuodėmė, arba giminės prakeikimas neleidžia tau įeiti į tai, ką Dievas turi tau paruošęs. (Žinoma, Jėzus nemokė to tada, kaip ir dabar, bet tai buvo populiaru tomis dienomis ir mūsų – taip pat).

Išoriškai palaiminti, tais retais momentais giliame asmeniniame atvirume su savimi pačiais, nakties tyloje, jie turi pripažinti sau, kad yra tušti ir lėkšti. Aš manau, kad būtent todėl tas jaunasis turtingasis valdytojas pribėgo ir atsiklaupė prie Jėzaus kojų su desperatišku klausimu: „Ką aš turiu daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?“.

Mylėdami pasaulio sėkmę, ir dalyvaudami jo reikaluose, bet kita vertus, taipogi mylėdami ir Dievą, savo viduje jie yra nepatenkinti ir klausia Dievo, kas gal būt yra negerai. Jiems tai didelis galvosūkis - kaip taip gali būti, kad jie taip labai palaiminti Dievo, o jaučiasi tokie tušti? Jie žino, kad jų meilė Dievui yra tik drungna ir jie norėtų Jį mylėti daugiau, bet nesupranta, ar jie tiesiog išaugo iš jaunatviško uolumo, ar jiems iš tiesų kažko trūksta? Jie įtaria kažką, bet nežino, kaip pagydyti savo širdį. Jie galvoja, ar tai įmanoma užsidirbti pragyvenimui kaip suaugusiam žmogui, rūpintis šeima ir kartu išlaikyti savo pirmapradį degimą dėl Dievo.

Jėzus pasakė Mk 4:19: „Pasaulio rūpesčiai, turtų apgaulė ir sukilę geismai kitiems dalykams ateina ir užgožia žodį ir jis tampa bevaisis“. Tai yra palyginimas apie sėjėją, kuris sėja Žodžio sėklas, bet išauga piktžolės; pasaulio rūpesčių piktžolės, turtų apgaulė ir daiktų geismas pakyla ir nustelbia Dievo Žodžio augalą - tai ne tai, kad kažkas yra nustelbtas, bet kad kažkas kitas užauga ir dominuoja mūsų gyvenimuose.

Gerasis Mokytojas = Dievas?
Šio žmogaus prote vyko mūšis tarp Dievo meilės ir pinigų meilės. Kai jis neatsakė, ar jis tiki, kad Jėzus yra Dievas, Viešpats nusileido iki lygio, kur jis galėjo tą žmogų pasiekti. Jėzus pasakė jam: „Tu žinai Įsakymus; nepaleistuvauk, nežudyk, nevok, nemeluok, nekaltink kitų dėl savo klaidų, gerbk savo tėvą ir motiną“. Ir jaunuolis atsakė, kad viso to laikosi jau nuo vaikystės.

„Jėzus tai pastebėjęs, pamilo jį ir tarė“. Į tai dažnai neatkreipiama dėmesio, praleidžiama. Žodis „pastebėjęs“ ,o tai  reiškia rimtai, nuoširdžiai pažiūrėjo, arba „žiūrėjo susikaupęs, su tikslu“. Žodis „meilė“, čia yra „agapao/agape‘‘, tai reiškia Dievo besąlygišką meilę. Tai sutinkame Jono 3:16 – Tėvas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo vienatinį Sūnų. (Mk 10:21)

Jėzus intensyviai ir su tikslu, atidžiai žiūrėjo į jį su besąlygiška meile. Kalbant apie turtą, jo žvilgsnis turėjo pakeisti žmogaus širdies prioritetus tiesiog tuo metu, kaip tai atsitiko su Matu, kai reikėjo tik pažiūrėti ir pakviesti „Ateik ir sek manimi“, ir jis paliko savo brangų pinigų keitimo verslą. Tas žvilgsnis turėjo tą patį poveikį Petrui, Jokūbui, Jonui, kai Jėzus pakvietė juos palikti savo verslą ir sekti Jį. (Lk 5:10-11)

Jis galėjo Jėzui tiesiai neatsakyti jei vadindamas jį geru, jis būtų vadinęs jį Dievu, taigi Viešpats pažvelgė į Jį su intensyvia besąlygiška meile, suteikdamas jam galimybę įvertinti savo širdį ir atsakyti.

Tyla.

Taigi Jėzus dar kartą pasilenkė prie jo su malone: „Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok viską, ką turi, išdalink vargšams, ir tu turėsi lobį danguje,tada ateik ir sek mane“.

Jėzus nepasikeitė, Jis tebedaro tokius dalykus ir šiandien. Jis siekia, kad mes augtume, tai daro vienu būdu, stebi mus, po to vėl iškelia problemą ir parodo mums mūsų širdis kitu būdu.

Klausimas toks, kur buvo jo lobis: ar jis vertino žemės turtus daugiau nei dangaus turtus? Jaunuolis buvo tarp labiausiai nepasiturinčių žmonių, ir mes šiandien pažįstame tokių žmonių.

Jie nevertina dangaus turtų, jie myli žemės turtus. Išoriškai ir pokalbyje jie myli Dievą. Ir dar kaip jie gieda šlovinimo giesmes bei dalyvauja Dievo reikaluose bažnyčioje! Jei jie nebūtų taip susikoncentravę į save, jie to nedarytų, nes juk niekas kitas taip gerai nepatenkina jų poreikių. Bet iš tikrųjų - jie myli žemės turtus labiau nei dangiškus.

Žmonės, tokie  kaip šis, teoriškai žino, kad jie gali jausti gyvenimo pilnatvę, gyvendami dėl kitų, bet niekad nepatyrė tokio gyvenimo stiliaus ir tai juos gąsdina. Ar galite įsivaizduoti kokia tai būtų buvusi „nauja nežinoma teritorija“ jaunam valdytojui staiga tapti benamiu Jėzų sekančiu mokiniu?

Jis galėjo būti komandos dalimi, kai buvo siunčiami po du gydyti ligonių, prikelti mirusių, išvaryti demonų. Jis būtų galėjęs girdėti žodžius tiesiai iš Jėzaus lūpų, bet šitie dalykai nebuvo jam tokie svarbūs, kaip JO nuosavybė ir tai, ko JIS norėjo gyvenime, būtent JO planai ir siekimai, kuriuos JIS norėjo vykdyti iki SAVO mirties.

Ar Jėzus yra vertas?
Kai Jėzus privertė jį pasižiūrėti į savo širdį, pasakyta, kad jis „nusiminė“. Graikiškas žodis „lupeo“ yra aktyvus veiksmažodis ir reiškia: „sukelti skausmą, sielvartą, nerimą“. Galima suprasti, kad šis skausmas jau buvo jo širdyje ir Viešpats tik iškėlė jį į paviršių. Tai, ką jis kontempliavo giliai savo širdyje ankstyvomis ryto valandomis. Tas, kuris pažįsta širdies paslaptis iškėlė į dienos šviesą. Intensyvi tiesos šviesa sukėlė žmogui didelį skausmą, nes jis buvo labai turtingas.

Taip pat pasakyta „nuliūdęs“, tai reiškia - pilnas sielvarto. Tai buvo širdies skausmas, kuris iškilo, kai Jėzus apšvietė to jaunuolio širdį, tai buvo ir emocinis skausmas, kurį sukėlė mintis, kad reikia pakeisti savo gyvenimą ir nesiekti nieko kito, tik dangiško atlyginimo.

Lk 18:24 pasakyta „Ir kai Jėzus pamatė, kad jis buvo labai nusiminęs, Jis pasakė: „Kaip sunku turtingam žmogui įeiti į Dangaus Karalystę…”“

Bet Jėzus pasakė, kad tai įmanoma su Dievo jėga. Ir štai čia yra sprendimas. Į save susikoncentravęs (egocentriškas) tikintysis pirmiausia turi atvirai pasižiūrėti į savo širdį, po to Dievo artume ir su Jo jėga transformuoti savo širdį ir gyvenimą taip, kad turėtų reikiamą tyrumą.

Bet nesuklyskime, turtingasis jaunasis valdininkas turėtų padaryti šitą sprendimą pats, nejausdamas jokių šlovės gūsių, ir nelaukdamas jokio pranašo patvirtinančio žodžio, kad būtent tai jis turi padaryti.

Ne, jis pats uždėjo šitą stabą ant savo širdies altoriaus, taigi tik jis pats gali jį iš ten ir pašalinti. Ir tai jis turi padaryti vienas pats, Viešpaties akivaizdoje, kuris stebi, myli ir laukia... tik tuomet jis tikrai žinos, kad seka Dievą visa savo širdimi ir daro tai, kas yra teisinga.

Sekančią savaitę pavyzdžiai apie į save susikoncentravusį gyvenimą mūsų dienomis, ir kaip pakeisti savo gyvenimą dėl Dievo.


Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą