Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2011 m. vasario 23 d., trečiadienis

Dievo Karalystė. 3 dalis


John Fenn, 2011 m. vasario mėn. 19 d.,

Išeinant
Vienas geriausių būdų nustatyti, kas yra Karalystės kultūra, o kas nėra, tai palyginti tai, ką sako Žodis ir kaip gyveno Naujojo Testamento rašytojai su šiandienos bažnyčios kultūra. Kai šitie požymiai yra nustatomi, asmuo gali ieškoti kitų žmonių, kurie pripažįsta Karalystės kultūrą ir vertybes.

5 elementai: Žodis, Garbinimas, Malda, Bendravimas, Evangelizacija

Žodis tuomet:
„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo ir bendravimo su apaštalais (vert. iš angl.), duonos laužymo (valgymo kartu) ir maldų“.
„Kaip nieko nenutylėjau, kas naudinga, bet kalbėjau ir mokiau jus tiek viešumoje, tiek po namus“ (Paulius).
„Įeinantį Petrą Kornelijus pasitiko ir, puldamas po kojų išreiškė jam pagarbą“.
„Paulius gyveno savo išsinuomotame name ištisus dvejus metus ir priiminėdavo visus , kurie pas jį ateidavo. Jis skelbė Dievo Karalystę ir labai drąsiai, netrukdomas mokė apie Viešpatį Jėzų Kristų...“
„Tad kaip bus broliai? Kai susirenkate, kiekvienas turi giesmę ar pamokymą, ar kalbą, ar apreiškimą. Tegul viskas tarnauja ugdymui.“
(Apd 2:42; 20:20; 10:25; 28:30-31; 1 Kor14:26).

Mes galime matyti, kad lyderiai buvo su žmonėmis, jų namuose, ir netgi po to kai buvo užrašytas mūsų Naujasis Testamentas, jie vis dar mokė Žodžio būdami tarp žmonių jų namuose. Jie susitikdavo namuose, todėl susirinkime visi galėjo dalyvauti, ir mokymas vyko diskusijos forma.

Žodis šiandien:
Auditorijose surenkamos didelės grupės tam, kad vienas žmogus savaitė po savaitės pamokslautų tai, ką jam kalba Dievas. Sakykla yra tik vienas būdas bendrauti su žmonėmis. Todėl nėra jokios diskusijos, jokio dalyvavimo, galimybės paklausti ar mesti iššūkį pranešėjui.

Išvada: Mes matome nuoseklumą tame, kaip Jėzus mokė žmones jų namuose, įvairiose jų gyvenimo situacijose, ir mes matome tai Apaštalų darbuose ir Naujojo Testamento laiškuose. Taigi taip kaip Jėzus, lyderiai susitikdavo su žmonėmis namuose, dalinosi Žodžiu mažose grupėse ir dalyvavo diskusijose. Tai matome visame Naujajame Testamente, ir tai yra Karalystės kultūra. Priešingas elgesys - tai jau kita kultūra ir vertybių sistema.

Garbinimas tuomet:
„Tad kaip bus, broliai? Kai susirenkate, kiekvienas turi giesmę (psalmę)...
„Ir nepasigerkite vynu, kuriame yra pasileidimas, bet būkite pilni dvasios, kalbėdami sau psalmėmis, himnais, ir dvasinėmis giesmėmis, giedodami ir šlovindami savo širdyse Viešpatį“.
„Kristaus Žodis tegu tarpsta jumyse. Mokykite ir įspėkite vieni kitus visokeriopa išmintimi, su dėkinga širdimi giedokite Viešpačiui psalmes, himnus ir dvasines giesmes.“
(1 Kor 14:26; Ef 5:18-19; Kol 3:16).

Čia reikėtų paminėti, kad yra žinomi namų, kuriuose susirinkdavo bažnyčios, šeimininkų vardai: Justas Korinte – Apd 18:7, Akvila ir Priskilė Efeze – 1 Kor 16:8,19; Filemonas Kolosuose - Fil 2.

Garbinimas dabar vyksta auditorijose su išrinktais dainininkais ir muzikantais, kurie stovi prieš auditoriją. Garbinimo komanda veda kongregaciją, užuot susirinkimo adoracija būtų tikrasis Viešpaties garbinimas. Garbinimui yra skiriamas specialus laikas, užuot leidus jam plaukti laisvai iš žmonių širdžių ir pabaigti jį tada, kai Dvasia norės.

Išvada: Karalystės kultūra ir vertybės yra tokios, kad žmonės garbina individualiai ir mažose namų grupėse. Jie kartais gieda žinomas giesmes, psalmes, himnus, o kartais spontaniškai, kai asmuo arba visa grupė gieda iš Dvasios paraginimo.

Malda tuomet:
„...Jis pasiėmė Petrą, Joną bei Jokūbą ir užkopė į kalną melstis...“.
„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų...“.
„Taigi Petras buvo laikomas kalėjime. O bažnyčia nepaliaujamai meldėsi už jį Dievui...(ir kai buvo išlaisvintas angelo) ...tai supratęs , jis atėjo prie Morkumi vadinamo Jono motinos Marijos namų , kuriuose daug susirinkusių meldėsi“.
„išėjome už miesto prie upės, kur pagal paprotį buvo maldos vieta“.
(Lk 9:28; Apd 2:42; 12:5,12; 16:13).

Yra daug eilučių su nurodymais melstis kalbomis, melstis už vyriausybę, vienas už kitą, dvasinius lyderius ir t.t., bet esmė yra ta, kad yra individuali malda ir laisvė melstis kartu mažose grupėse, namuose, ar prie upės, ar kur nors kitur, kur mums patogu.

Malda šiandien yra sutelkta pastate. Kai bažnyčia turi naktinę maldą, ji yra pastate. Kai susirenka užtarėjų grupė, malda vyksta pastate. Parduodama tūkstančiai knygų apie tai, kaip melstis, o grupių maldos namuose dažnai nuvertinamos.

Išvada: Sistema, kur pastorius yra vienas iškilęs virš visų piramidės struktūroje, ir diktuoja savo valią ir kontrolę kongregacijai, reiškia, kad žmonės, kurie meldžiasi ne pastate turi būti kontroliuojami arba stebimi iš arti. Karalystės kultūra – tai susirinkimai namuose su žmonėmis, kurie pažįsta ir myli vienas kitą, vertina, gerbia, ir daug daugiau pasitiki Kristumi, kuris yra žmonėse.

Bendravimas tuomet: Bendravimas, kaip mokoma ir pamokslaujama Naujajame testamente yra šventas. Pradedant Jėzaus dalyvavimu vestuvių pokylyje, ir baigiant valgymu namuose NT namų bažnyčiose bendravimas yra šventas.

Nors kai kurie arogantiški krikščionys valgė savo namuose prieš ateidami į susirinkimą Justo namuose ir kituose, valgymas buvo tų bažnyčių susirinkimų dalis. Paulius rašė: „Argi neturite savo namų valgyti ir gerti? O gal norite paniekinti Dievo bažnyčią ir sugėdinti stokojančius? Kas man belieka sakyti? Pagirti? Ne! Už tai nepagirsiu!”(1 Kor 11:22)

Bendravimas buvo ir yra dalis Karalystės kultūros. Štai viena iš priežasčių, kad mes turėsime „vestuvių pokylį su Avinėliu“...valgymas kartu, buvimas kartu, bendravimas, kalbėjimasis, dalinimasis Karalystės kultūroje yra šventa.

Bendravimas dabar yra kažkas, kas vyksta „po to“. „Po tarnavimo mes turėsime bendravimą“ - tarsi bendravimas būtų dar viena programa tvarkaraštyje. Tikras bendravimas nėra įmanomas auditorijoje, nes bendravimas yra besitęsiantys, nenutrūkstami santykiai.

Išvada: Karalystės vertybės ir bendravimo kultūra yra geriausiai pademonstruojama namuose, darbo vietoje, įvairiose kasdieninio gyvenimo situacijose, ne tik tam skirtu laiku po susirinkimo. Tikslas yra žmonės, o ne pastatai. Taip prasidėjo ir taip baigsis laikai.

Evangelizmas tada: Evangelizmas, kaip mokė Jėzus ir praktikavo lyderiai, buvo tarsi ratai ratuose. Vidinis ratas – šeima, tai matome, kai Andrėjus pristato savo brolį Petrą Jėzui. Kitas ratas – draugai/bendruomenė, tai matome, kai Pilypas pristato savo draugą Natanaelį Jėzui. Dar kitas ratas - bendradarbiai. Juos matome, kai Petras pasakoja apie Jėzų Jokūbui ir Jonui, kuris taip pat paliko savo žvejybos verslą ir sekė Viešpatį.

Kitas ratas - Dievo ieškotojai, žmonės, kurie jau tiki į Dievą, bet ne Jėzų Kristų, tokie kaip Lidija Filipuose, kuri „garbino Dievą“ , bet dar nebuvo atgimusi. Tai tie patys pas kuriuos ėjo Paulius. Štai kodėl jis visų pirma ėjo į sinagogas. Jis ieškojo žmonių, kurie jau tikėjo Dievą, bet dar Ne Jėzų.

Išorinis ratas yra svetimi žmonės, kurie yra tau draugiški, arba kaip Jėzus apibūdino juos, tai - ramybės sūnūs. Bet jeigu jie atstumia mūsų Viešpaties liudijimą, buvo liepta eiti kur nors kitur. (Jn 1:40-48; Lk 5:3-11; Mt 10:12-15; Lk 9:5-9; Apd 16:14-15; 17:1-2,10-11; 18:4-8; 19:8-9)

Evangelizmas dabar tai davimas dešimtinių asmeniui, kuris dėl kažkokių priežasčių tarnauja tarp tikinčiųjų auditorijoje, arba plėtros programos skirtos liudyti netikintiems, kad atvestume juos pas Viešpatį ir po to į bažnyčią.

Išvada: Karalystės kultūra ir vertybės yra nukreiptos į žmones. Jos yra natūralios ir organiškos. Karalystės kultūrą atstovauja žmonės liudijantys tai, ką Jėzus padarė jų gyvenime, iš šeimos draugams, bendradarbiams, Dievo ieškotojams, ir atviriems ramybės sūnums ir dukterims, apie kuriuos mokė Jėzus, ir kurių ieškojo Paulius.

Ką tu dabar darai?
Kai žmogus suvokia, kad Karalystės kultūra randa atgarsį jo dvasioje daug labiau nei moderni bažnyčios kultūra, prasideda perėjimas. Jie gilinasi Žodyje, ieško mokymo ir žmonių, kurie panašūs į juos.

Kai tik įvyksta perėjimas iš bažnyčios kultūros į Karalystės kultūrą, žmogus turi siekti tikslingų santykių (santykių su intencija), dažnai pasikviesti žmones kavai, valgiui, maldai, šlovinimui. Štai taip viskas prasideda. Kartais per ilgus priešpiečius tinka aptarti savo dvasinę kelionę, tokia pradžia taip pat įmanoma. Tu gali net nežinoti ir tik pabendravus su kitu žmogumi tampa aišku, kad jūs turite tas pačias Karalystės vertybes.

Viską darykite su tikslu, su intencija. Suteikite bendravime pirmenybę tiems žmonėms, kuriems priimtinos tos pačios Karalystės vertybės... Prašykite Tėvą, kad sutiktumėte tokius žmones savo kelyje. Kelionė tampa gyvenimo stiliumi!

Sekančią savaitę... daugiau palyginimų apie Karalystės principus ir kaip surasti panašius į save.


Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.