John Fenn, 2011 m. vasario mėn. 12 d.,
Prisiminkime praeitos tekstą, kad Jėzus yra Karalius Dievo karalystėje, ir Jis praleisdavo vakarus žmonių namuose valgydamas ir gerdamas tai, kas prieš Jį buvo padedama, keliaudavo su jais ir sėdėdavo kartu prie laužo. Koks Karalius! Kokia tai karalystė, kurioje buvo vertinamas paprastas žmogus ir jis turėjo kažką pasiūlyti Karaliui.
Jėzus mokė apie Dievo karalystės kultūrą ir vertybes žmonių kasdieniniame gyvenime. Šitos vertybės labai skyrėsi tiek nuo romėnų, tiek nuo to meto žydų kultūros, kuri juos supo. Nei Erodas, nei religiniai lyderiai, nei karaliai nesusimaišydavo su paprastais žmonėmis, nenusileisdavo iki jų lygio, nesidalino kasdienybės vargais ir rūpesčiais su jais.
Kai Jėzus vaikščiojo su žmonėmis, Jis mokė apie Dievo karalystę. Apd 8:12 pasakyta, kad apie Dievo karalystę Jis mokė taip pat 40 dienų po prisikėlimo. Po kelių metų Dievo karalystę ir Jėzaus Kristaus vardą Samarijoje pamokslavo Pilypas (Apd 8:12). Maždaug po trisdešimt metų Apd 28:31 paminėta, kad Paulius „skelbė apie Dievo Karalystę ir labai drąsiai, netrukdomas mokė apie Viešpatį Jėzų Kristų” iš savo namų.
Jie liudijo karalystės kultūrą ir įsitikinimus, apie žmonėms prieinamą ir pasiekiamą karalių! Ne Holivudo Jėzų, ne Viešpatį, prie kurio turi keliais užlipti 120 laiptelių, kad uždegtum žvakelę, bet į žemę nusileidusį karalių, kuris dabar gyvena mumyse. Tai karalystė, kuri nepanaši nei į vieną kitą. Ir jie mokė apie ją ir gyveno joje, taip kaip aprašyta Naujajame Testamente.
Kur mes susitelkiame?
Jėzus siūlė žmonėms tapti visiškai skirtingos karalystės piliečiais. Ši karalystė turėjo visiškai skirtingą vertybių sistemą nei Romos Imperija, žydų religinė aristokratija, ar ta, kurią siūlė deivės ir dievai Romos šventyklose. Šiandien karalystės Evangelija skiriasi nuo modernaus gyvenimo ir bažnyčios kultūros taip pat, kaip tai buvo Romoje.
Ar mes suvokiame taip, kaip suprato jie, kad esame Dievo karalystės piliečiai? Ar mes atspindime visą karalystės kultūros ir vertybių paveikslą? Ar mes gyvename pagal mūsų tikėjimą taip, kaip gyveno Paulius ir kiti, kurie užrašė Naująjį Testamentą?
Bažnyčios kultūra sako: „jokios konfrontacijos“, tik „pakelk ranką“, „pasveikink pastorių po tarnavimo priimamajame kambaryje“. Bažnyčios kultūra sako: „prisijunk prie mūsų“, toje didelėje konkuruojančioje palapinėje. Ar tai karalystės kultūra?
Biblija vertina santykius, mes vertiname skaičius. Biblijos pavyzdys - atversti žmones mokymu ir vėliau eiti kartu su jais per gyvenimą. Vyresni moko jaunesnius, daugiau patyrę moko naujokus tikėjimo ir santykių. O šiuolaikinės bažnyčios kultūrai labiausiai rūpi du dalykai: kiek žmonių apsilankė susirinkime ir kokie buvo surinkti paaukojimai.
Jie susirinkdavo namuose suprasdami, kad namai ir šeima nuo Adomo ir Ievos laikų yra pati tinkamiausia vieta pažinti Dievą. Mes gi surenkame žmones didelėse auditorijose, kur šeima padalijama pagal amžiaus grupes, kad svetimi žmonės ją mokytų apie Dievą.
Jų tikėjimas nebuvo sterilus
Jie pažinojo vienas kitą, kartu brovėsi pro gyvenimo sunkumus, atremdavo iššūkius, įsižeisdavo ir atleisdavo, nugalėdavo tarpusavio konfliktus. Mes sterilizavome mūsų tikėjimą. Mums pakanka tik įmesti pinigus į paaukojimų krepšį, o kas nors kitas tegu užsiima su „tais žmonėmis“.
Jie mokė visą kursą apie tą kitą karalystę, kuri turi visiškai kitas vertybes. Mes atstovaujame tik menkutę atplaišą to, kas buvo Dievo sumanyta. Dėl to bažnyčios, kurios kažkada buvo „ant bangos“ ir dalyvavo tame, ką Dievas daro, tapo atmestinos savo kartai ir netgi pajuokos objektu kiekvienam, kuris turi objektyvų protą, tapo tuščiomis kaip ir daugelis prieš jas buvusių denominacijų, kurios nuklydo nuo kelio į žmonių tradicijas, ir prarado ryšį su visuomene.
Bet... Žmonės, nors ir jausdami vidinę kovą, savo prote bei maldos metu vertina ir mąsto apie šituos dalykus. Viename stulpelyje jie išvardija juos supančias bažnyčios vertybes, o kitame - dalykus, kurie turi atgarsį jų dvasioje ir širdyje.
Biblijos realybė
Jei tu skaitai apie Didįjį Paliepimą, ten nėra nieko apie atgimimą iš aukšto. Ten nėra nieko apie susirinkimus palapinėse arba prabudimo susirinkimus, ar evangelistinius kruseidus, sukurtus tam, kad būtų suskaičiuotos pakeltos rankos arba surinktos kortelės su užrašytais ant jų vardais, kad būtų suskaičiuota kiek žmonių „apsisprendė“. Šlovė Dievui už tuos žmones, kurių sielos buvo laimėtos tokiu būdu, bet kodėl mums nesugrįžus ir nepradėjus skleisti savo tikėjimą taip, kaip tai darė jie?
Jėzus taip liepė skleisti Evangeliją: „Eikite ir padarykite mano mokiniais <...> mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28:19-20). Tai santykiai, nes mokymas ir laikymasis apima abu mokymosi elementus. „Darykite tai, ką Aš jums įsakiau“ (vert. iš anglų k.) yra parodymas, kaip kasdieniniame gyvenime pritaikomas Jėzaus mokymas (Mt 28:20).
Mt 16:20 pasakyta, kad tikinčiuosius lydės ženklai ir stebuklai. Kūno ir sielos išgydymas buvo rezultatas to, ką jie patiria namuose, bendraudami vienas su kitu tikėjime. Išgydymai ir kiti stebuklai buvo tarsi malonus pilnatvės kvapas, kuris sklido, kai jie mokė ir demonstravo kitiems, kaip gyventi tikėjimu.
Šiandien mes reklamuojame stebuklus ir išgydymus PRIEŠ tai, kai jie įvyksta, kad sukviestume žmones, nes mes neturime santykių su jais. Tai tik dar vienas susirinkimas, kuriame apsilankome. Mes gal būt ten išvystame stebuklus, bet tik kaip greitosios pagalbos darbuotojas, kuris ten yra tik stebėtojas, arba kaip tie žmonės paminėti Jn 6:26, kurie sekė Jėzų ne dėl amžinojo gyvenimo, bet dėl to, kad gavo maisto ir buvo pasotinti. Kurioje grupėje tu nori būti?
Aš supratau, stebėjau, sakiau ir dar sakysiu, kad krikščionybė prasidėjo kaip bendravimas, kai Dievas atėjo pas žmogų Izraelyje. Graikijoje ji tapo filosofija, Romoje - religija, Europoje - tradicija, o JAV - ji tapo verslu.
Apaštalų darbai yra normali krikščionybė
Aš prisimenu, kad tai suvokiau, kuomet dar buvau paauglys. Tada pasakiau sau, kad denominacijos nėra normalu - tai nenormalu. Jie visi gali galvoti, kad tai ką aš tikiu yra nenormalu, bet priešingas dalykas yra tiesa. Apaštalų darbai yra normalu.
Tai yra normalu matyti žmones išgydytus, matyti demonus išvytus, matyti angelus ir/ arba Viešpatį kaip Apaštalų darbuose. Yra normalu turėti artimus tikėjimo draugus, susitikti namuose neformalioje aplinkoje. Tai, ką aš aplink save matau - struktūra, perdėjimas, prekyba, vienų dovanų išaukštinimas virš kitų yra nenormalu, netgi nefunkcionalu... Apaštalų darbų knyga yra normali krikščionybė. Būtent taip mūsų tikėjimo tėvai praktikavo krikščionybę.
Tai viena iš priežasčių, dėl kurių aš ir Barbara įsijungėme į tai, ką mes vadinome „maldos susirinkimais“ ir jie labai greitai augo. Ketvirtadienio vakarą susirinkimas vykdavo bažnyčios pusrūsyje. Jame dalyvaudavo grupelė paauglių ir bažnyčios vyresnysis, kuris mums davė patalpas. Šeštadienio vakarą būdavome sodyboje, kur rinkdavosi įvairaus amžiaus grupė. Sekmadienio vakarą rinkdavomės su mažesne grupele paauglių, keisdami namus.
Mes šlovindavome, meldėmės ir dovanos laivai plaukė. Nesvarbu, kas vesdavo, jie visada leisdavo Viešpačiui veikti taip, kaip Jis norėjo ir pakreipti susirinkimo eigą. Bet mes visada palaikėme ryšį vienas su kitu savaitės metu. Kai kurie susitikdavo mokykloje. Valandų valandas mes prakalbėdavome telefonu apie situacijas šeimose arba augimą Kristuje, sprendimus, kuriuos darydavome. Vyresnė karta padėdavo jaunesnei, netgi jeigu būdavo tik mėnesių skirtumas, dvasine prasme vieni buvome vyresni, kiti kūdikiai tikėjime, bet visi buvome lygūs.
Galbūt pirmą kartą istorijoje, tiek daug žmonių palieka bažnyčias ir neatsitraukia nuo Dievo, bet atranda Jį. Jie randa Jį tikruose santykiuose namų susirinkimuose taip, kaip aprašyta Apaštalų darbų knygoje.
Mes tapome tikėjimo herojais, kaip parašyta Žyd 11:16: „Bet dabar jie siekė geresnės tėvynės, tai yra dangiškos. Todėl Dievas nesigėdija vadintis jų Dievu: juk Jis paruošė jiems Miestą!”
Gausių palaiminimų!
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.