Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2011 m. vasario 3 d., ketvirtadienis

Ar tau tai rūpi? 2 dalis


John Fenn, 2010 m. rugpjūčio mėn. 7 d.,

Praėjusią savaitę aš dalijausi savo pamąstymais apie kelias iš Kristaus Kūno gautas pranašystes bei  apreiškimus, kuriuos Barbara ir aš gavome iš Tėvo ir Viešpaties Jėzaus dar paauglystėje, apie ekonomikos naujienas, karą ir t.t., bei tai, kaip Tėvas pertraukė mano mintis šias žodžiais: „Ar tau tai rūpi?“ Šie žodžiai tada padėjo man vėl nukreipti savo dėmesį į Jį ir į tai, kas laukia mūsų amžinybėje, ir išsklaidė visų girdimų žinių bei pranašysčių keliamą baimę.

Baimė lengvai įslenka į mūsų protą ir pradeda ten viešpatauti mums to nepastebint. Mes paprasčiausiai norime viską žinoti, tačiau staiga suvokiame, kad, užuot mąstę apie Viešpaties dalykus, mes jau esame pavergti baimę atnešusios informacijos. Blogiausia, kai dėmesys atitraukiamas Jėzaus vardu! Jairas, kaip niekas kitas (Morkaus 5), turėjo priežastį pasiduoti tam dėmesio išblaškymui. Jis prašė Jėzaus išgydyti jo sergančią dukrą: „Ateik ir uždėk rankas ant jos, kad ji pagytų ir gyventų“. Jėzus, Jairas ir mokiniai patraukė jo namų link. Pakeliui išgijo kraujoplūdžiu sirgusi moteris, kuri palietė Jėzaus rūbo kraštą, ir tai, žinoma, prikaustė visų dėmesį. Tačiau einant į Jairo namus, kur turėjo būti išgydyta jo duktė, didžiausia dėmesio išblaškymo priežastis buvo ne tai.

Tuo metu, kai visų dėmesys buvo sutelktas į išgydytą moterį, atvyko pasiuntiniai ir pranešė, kad Jairo duktė mirė, ir dabar visų akys nukrypo į jos tėvą, dėl kurio jie pradėjo savo kelionę. „Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sinagogos vyresniajam tarė: „Nebijok, vien tik tikėk“ (Mk 5, 36).

Jėzus prašė Jairą sugrįžti prie to, kuo jis tikėjo iš pradžių: „Ateik, uždėk savo rankas ant jos, kad ji pagytų ir gyventų“ (Mk 5, 23). Tas faktas, kad po Jairo tikėjimo išpažinimo iki Jėzaus atvykimo į jo namus mergaitė mirė, nieko nereiškė. „Nebijok, vien tik tikėk“ (Mk 5, 36). Jis prašė Jairą kontroliuoti savo emocijas ir mintis bei likti susitelkusį į savo pradinį tikėjimą, kad mergaitė gyvens.

Prisimindami praėjusios savaitės „Mintis“, mes galėtume pasakyti, kad Jėzus paklausė: „Ar tau tai rūpi? (vert. Kas tau?), nebijok, tik tikėk tuo, kuo tikėjai iš pradžių“.

Grįžkime atgal
Jėzus prašė Jairo sugrįžti prie tų minčių ir emocijų, kurias jis turėjo tol, kol dar jo nebuvo pasiekusi žinia apie mergaitės mirtį, kol dar nebuvo išgydyta moteris su kraujoplūdžiu, kol dar nebuvo susirinkusi juos sekanti minia. Jis prašė Jairo savo mintimis sugrįžti atgal į tą laiką, kai jis dar negirdėjo ir nepatyrė visų tų dalykų – grįžti atgal prie sutelkto ir susikristalizavusio tikėjimo: „Ateik, uždėk savo rankas ant jos, ir ji bus pagydyta ir gyvens“ (išplėstinis vertimas iš anglų k.).

Jis prašė jo atmesti viską, kas įvyko po šito tikėjimo išpažinimo, ir žvelgti į žinią apie jos mirtį, kaip į netinkamą ir nematerialų faktą - kaip į nukrypimą nuo teisingo kurso! Nebijok, tik tikėk savo pradiniu prašymu. Tikėk pradiniu rezultatu. Tikėk pradine dalykų baigtimi. Visa kita atmesk.

Štai toks yra skirtumas tarp žmonių, kurie keičiantis aplinkybėms išsaugo savo ramybę ir tikėjimą, ir tų, kurie skaitydami pasaulio žinias ar klausydami pranašysčių pasiduoda baimei.

Pasiryžkime
Lk 21, 12-24 Jėzus išpranašavo šventyklos sugriovimą, kuris įvyko po 40 metų (70 metais nuo Jėzaus gimimo). Jis minėjo, kad tuo metu tikinčiuosius žiauriai persekios net šeimos nariai ir, kad kai kurie, klausantys tų žodžių, to persekiojimo metu žus.

Jėzus sakė, kad tų išdavysčių, areštų ir įkalinimų metu jie turės galimybę liudyti savo tikėjimą: „Tai bus jums proga liudyti“ (eil. 13). „Taigi įsidėkite sau į širdis iš anksto negalvoti, kaip ginsitės, nes aš jums duosiu ... išminties“ (Lk 12, 12-16).

Graikų kalboje čia yra pavartotas žodis „tithemi“, kuris reiškia „dėtis į širdį“, arba „pasiryžti savo širdyje“, bet jo prasmė gali būti dar stipresnė. Jn 15, 16 sutinkame šį žodį, kai Jėzus sako mokiniams: „Aš paskyriau jus“ arba „iš anksto nulėmiau“.

Kai evangelijos pagal Luką 21 skyriuje Jėzus kalba mokiniams apie šventyklos sugriovimą ir visus kitus baisius įvykius, Jis liepia „dėtis kai kuriuos dalykus į širdį“ jau dabar, kad ateityje, kai viskas aplinkui grius, šitie apsisprendimai padėtų išlaikyti tikėjimą ir ramybę.

Įsitvirtinimo laikas
Prieš daugelį metų, kai mūsų neįgalus sūnus buvo dar mažas ir mes dar nežinojome, kas jo laukia ateityje, Barbarai ir man buvo toks laikas, kai viskas aplinkui griuvo. Tuo metu, kai kovojome dėl savo sūnaus sveikatos, mes turėjome dvi picų pardavinėjimo įmones, o mūsų buhalteris pamiršo sumokėti svarbius mokesčius, nes rūpinosi savo vėžiu sergančia žmona. Taigi netikėtai mus užgriuvo žinia, kad esame įsiskolinę tūkstančius dolerių. Prie viso to aš tuo metu buvau pastoriaus padėjėju bažnyčioje, kuri turėjo savo įprastą politiką ir problemas. Atrodė, kad visas pasaulis aplink mane byrėjo ir griuvo.

Tačiau vieną dieną, mąstant, kaip pasiteisinti dėl nesumokėtų mokesčių, staiga mintyse iškilo šie žodžiai: „Kad ir kas blogiausia įvyktų tavo gyvenime, tavo ateitis danguje!“. Aš išgirdau savo atsakymą: „Taip, tai tiesa, kad ir ką man padarytų žmogus, aš vis tiek einu į dangų“.

Tai suteikė man ateities perspektyvą, kurios fone mano problemos atrodė visai mažos. Aš įsitvirtinau. Tą dieną savo širdyje įtvirtinau kai kuriuos dalykus. Nesvarbu, kuo baigsis mano derybos dėl nesumokėtų mokesčių, nesvarbu, kas vyksta su mūsų sūnumi ir ką sako gydytojai, nesvarbu, kad kažkas bando manipuliuoti dalimi bažnyčios, nesvarbu, kas atsitiks, vis tiek mano kelio pabaiga danguje. Tai suteikė man didelę ramybę.

Aš manau, kad įvairiais gyvenimo laikotarpiais mes širdyje įtvirtiname įvairius dalykus. Kai aš buvau paauglys, Tėvas man pasakė, kad Jis mokys mane dalykų, dėl kurių vėliau gyvenime kai kurie manęs nekęs, bet tai bus jų problema su Juo, o ne su manimi, todėl nereikia kreipti į tai dėmesio.

Aš įsidėjau šituos žodžius į širdį ir įsitvirtinau tame, nes žinojau, kad teks kentėti nuo bažnyčios politikos, ir kai tai įvyko, aš prisiminiau savo paauglystę ir tai, ką tada dėjausi į širdį. Persekiojimų metu tai man tapo didelės ramybės ir paguodos šaltiniu.

Vėliau gyvenime turėjau sutvirtinti savo širdį dėl buhalterio aplaidumo, sūnaus ligos, ir t.t. Per gyvenimą turėjau daug progų sutvirtinti savo širdį dėl daugelio dalykų, ir visada atsiverdavo platesnė, amžina perspektyva.

Bet kokia mums iškilusi problema ir kiekviena mums priešo brukama baimė taip pat yra galimybė sutvirtinti savo širdį ir paruošti ją ateičiai. Nesvarbu, su kokiais sunkumais jūs susiduriate šiandien, ar susidursite rytoj, aš meldžiu, kad jūsų širdis būtų įtvirtinta Kristuje ir jūs galėtumėte paklausti savęs: „Ar tau tai rūpi?“ (vert. „kas tau dėl to?“)

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą