John Fenn, 2010 m. liepos mėn. 31 d.,
Kokonas?
Prieš kelias savaites žiūrėjau filmą apie tai, kaip gaminamas šilkas. Jūs tikriausiai žinote pagrindinius dalykus: šilkverpio vikšras, maitindamasis šilkmedžio lapais, užauga daugmaž iki 3cm pločio ir 7,6 cm ilgio ir, prieš pavirsdamas lėliuke, susiverpia šilko kokoną. Vienas vikšras suverpia apie 4000 pėdų ilgio siūlą (1,2 km). Kad gautum šilką, vabzdžių lėliukės turi būti nužudytos, paprastai tai daroma išverdant kokoną vandenyje. Tada darbininkai rankomis suranda siūlo galą, jį išvynioja ir suverpia sudėję nuo 3 iki 100 siūlų į vieną. Tai priklauso nuo to, kokio storio siūlą reikia pagaminti.
Pavasarį per žinias buvo paskelbta, kad per vienerius metus, nuo 2008 iki 2009 metų vidurio, dėl tikėjimo buvo nužudyta apie 176.000 krikščionių vien dėl to, kad jie tikėjo Jėzumi. Šis skaičius gerokai viršija 1990 metų statistinius duomenis – 130.000 (informacija iš wnd.com). Kyla klausimas: Ar mes, gyvenantys vakaruose, gyvename kokonuose?
Ar mes susiverpėm labai brangius šilko siūlus ir susivyniojome į juos, kad izoliuotume save nuo realybės? 176.000 mūsų brolių kasmet miršta už tikėjimą, kurį mes laikome savaime suprantamu dalyku. Ar mes tuos keistų doktrinų, užimančių MŪSŲ laiką, šilko siūlus eksportuojame į kitas tautas, kad ir jos būtų jų užvaldytos? Užvaldytos klestėjimo doktrinų, nesibaigiančių ginčų Bažnyčios paėmimo klausimais arba paskutinių dienų pranašysčių apie ateinančias nelaimes?
Taip, būtent toks ir yra amerikietiškasis tikėjimo stilius kai kuriems. Mes suverpėme šituos siūlus vieną po kito, kol susidarė visiems matomas kokonas, uždengęs aplinkinį pasaulį ir izoliavęs mus vieną nuo kito. Padarė žmogumi, tūnančiu kokone, žmogumi, esančiu tarp kitų žmonių, kurie taip pat tūno kokonuose. Ir dar blogiau: kokonuose esantys žmonės susirenka dideliame kokonų pastate, vadinamame bažnyčia, ta bažnyčia jungiasi su kitomis kokonų bažnyčiomis bei kokonų mokytojais, ir toks pasaulis jiems atrodo visai geras. Bet aš siūlau tiems, kurie gali girdėti, paklausyti, ką kalba Dvasia. O Dvasia kalba, kad dabar daugelis kokonų išgyvena tokį laiką, kada jie išvyniojami siūlas po siūlo, ir tai yra mirtis jų pačių pasirinktam aklumui.
Įslenka baimės dvasia
Vienas iš daugelio dalykų, kuriuos man pasakė Viešpats aplankymo metu, (tą patį kalbėjo man ir Tėvas), yra tai, kad ateina toks laikas, kad kai kurie tikintieji supras, jog tai, kas jų manymu, yra stiprus tikėjimas, iš tikrųjų nėra tikėjimas. Tai yra tie žmonės, kurie savo viltis ir pasitikėjimą sudėjo į doktrinas, apsivyniojo tų mokymų siūlais, manydami, kad pažinti doktriną yra tas pats, kas ir pažinti Viešpatį, tačiau iš tikrųjų jų tikėjimas nėra tikėjimas Dievu.
Štai kodėl daugelis Kristaus Kūne dabar patiria baimę. Jie gyveno kokone ir norėtų, kad visa tai tęstųsi ir toliau. Jie yra sukrėsti pasaulio įvykių ir pranašiškų žodžių apie tai, kas dar gali įvykti, tuo parodydami, kur glūdi jų tikrasis saugumas.
Tėvas man pasakė, kad dėl šito poreikio Jis pasaulio įvykius panaudos kaip katalizatorių tam, kad žmonės iš tiesų ieškotų ir siektų pažinti Jį. Aš sakau, jog į pasaulį ateina „Tėvo pažinimo prabudimas“. Pasaulio įvykiai sukelia nežinomybės, neužtikrintumo jausmą.
Prisiminkime, ką Jėzus pasakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas, niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). Tikslas yra Tėvas, bet ne Jėzus. Jėzus yra kelias, bet Tėvas yra mūsų tikslas. Štai kas dabar ateina į Kristaus Kūną, ir tai yra susiję su namų bažnyčiomis, kuriose yra tarpusavio ryšiais pagrįstas tikėjimas. Žmonės trokšta susirinkti neformalioje aplinkoje, kad Tėvas galėtų veikti jų tarpe taip, kaip Jis nori – ir tai geriausiai pavyksta tada, kai yra namų bažnyčių susirinkimuose stiprūs tarpusavio ryšiai.
Kas tau? Aš mąsčiau apie pranašiškus žodžius, kuriuos Barbara ir aš esame gavę iš Viešpaties ir tuos, kurie dabar ištariami Kristaus Kūne. Aš taip pat prisiminiau tą laiką, kai mes su Barbara dar buvome paaugliai ir Viešpats apreiškė mums, kad tai, ką Jis mums yra numatęs, atsiskleis tuo metu, kai pasaulis patirs didelius sunkumus. Tai, ką mes darysime, vystysis ir tęsis, klestės ir augs, priešingai tam, ką matysime vykstant aplink mus.
Aš taip pat mąsčiau apie keletą pranašiškų žodžių, kuriuos gavau iš žmonių, ir kurie patvirtino tai, ką mes girdėjome paauglystėje: vienas matė griūvantį pasaulį, o tuo metu tai, ką darėme mes, kilo kaip raketa. Kitas matė du lėktuvus: vienas lėktuvas, pilnas žmonių, patyrė katastrofą, tai atstovauja pasaulį, o kitas lėktuvas, kuriame buvome mes, skrido saugiai iš nelaimės vietos. Aš pasakoju apie šitas pranašystes todėl, kad noriu paruošti dirvą tam, ką ketinu pasakyti, bet ne todėl, kad bandau sukurti reklamą mūsų tarnavimui. Aš paprasčiausiai dabar mąstau apie tai.
Mąstydamas apie šiuos dalykus, aš vis sugrįždavau prie klausimo: „O kas, jeigu?“. O kas, jeigu doleris patirs visišką infliaciją? O kas, jeigu atakos prieš vyriausybės vadovus vėl pasikartos, kaip Jis yra mus perspėjęs bei liepęs melstis už juos šį ir kitą rudenį? Ar ateinančiais atostogų sezonais vėl pasikartos savižudžių atakos moluose bei restoranuose, dėl ko Jis taip pat yra mus įspėjęs? Ar sausio – kovo laikotarpio įvykiai privers žmones išvykti iš nesaugių miestų ir apsigyventi miškuose? Jis mums kalbėjo, kad tai įvyks šį arba kitą sausį.
O kas jeigu?... kas jeigu?... kas jeigu?
Staiga Jis įsiveržė į mano mintis – drąsiai ir tiesmukai: „Ar tau visa tai rūpi?“. Jis tęsė: „Ar tau tai rūpi? Aš tau pasakiau, kad tu klestėsi ir patirsi sėkmę dėl to darbo, kurį Aš tave pašaukiau padaryti. Tu esi mano tobuloje valioje. Tu esi paslėptas manyje, kaip tu ir sakai daugeliui, tu jau esi amžinybėje, tai kodėl tau visa tai, kas vyksta pasaulyje, yra svarbu? Jei aš pasakyčiau, kad Jis atkreipė mano dėmesį, tai būtų didelis sumenkinimas. Mane paliko bet kokia bandžiusi prisėlinti baimė, vėl sugrįžo teisinga ir aiški ateities perspektyva, ir aš vėl susitelkiau į tą užduotį, kuri mums skirta: padaryti mokiniais, mylėti tuos, kuriuos Jis mums davė, aukoti savo gyvenimą, kad jie galėtų iš to semtis.
Mūsų gyvenimas yra Kristuje ir Jam netrukdo pasaulio ekonomika, žemės drebėjimai, visuomeniniai neramumai. Niekas Jo nestebina. Taigi tada, kai mes mąstome apie visus tuos išpranašautus ateinančius blogus dalykus, arba kai mūsų akys atsiveria ir mes pamatome, kad kiekvienais metais dėl tikėjimo žūsta 176.000 mūsų brolių ir mąstome, kokie persekiojimai gali ateiti ir mums, mes turėtume paklausti savęs: „Ar man visa tai rūpi?“
Grįžkime atgal, pažvelkime į visumą. Pagalvokime, ką Tėvas suplanavo mums šioje situacijoje. Stebuklingas aprūpinimas, nuostabūs tarpusavio santykiai ir Jis tai darė visados. Prisimindamas praeities dienas ir kaip Jis aprūpino tave tada, galėsi pažvelgti į pasaulį ir paklausti: „Ar man tai rūpi?‘‘
Kitą savaitę aš pasidalinsiu mintimis apie tai, kaip praktiškai atremti baimės atakas, sustiprinti dvasinį pasitikėjimą ir stuburą girdint pranašiškus žodžius apie ateinančius sunkius laikus ir kaip būti kupinu Viešpaties ramybės bei džiaugsmo.
Gausių palaiminimų!
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.