John Fenn, 2007 m. spalio mėn. 6 d.,
Sveiki,
Tai bus serija straipsnių apie tarnavimo dovanas. Pradėsiu nuo apaštalų, bet ne taip kaip jūs galbūt skaitėte ar girdėjote apie juos mokant. Aš galvoju apie skirtumą tarp Naujojo Testamento bažnyčios kultūros ir dabartinės, taigi, panagrinėkim apaštalus Naujajame Testamente, ir kam jie apskritai buvo reikalingi.
Scenos pastatymas
Pirmiausia apskritai panagrinėkime civilizaciją: tautos ir kultūros susilieja ir sudaro visuomenę, ir ten klesti daugybė įvairių tikėjimų. Visuomenėje yra įvairūs žmonės: nuo turtingiausių iki labai neturtingų klasių, ten klesti menai ir yra gausiai skatinami bei remiami humanitariniai mokslai. Mokslininkai beveik kas dieną atranda naujus dalykus, aukštosios mokyklos yra gerai finansuojamos valstybės bei privačių asmenų. Medicina pasiekė tokį išsivystymo lygį, kad netgi yra specializuotos ligoninės ir nuolatinė sveikatos priežiūros sistema.
Žinių ir progreso siekimas yra nepasotinamas. Naujos idėjos gyvuoja tik 15 minučių ar daugiau, ir jas keičia kitos, bet tie, kurie pasiūlo tas naujas idėjas tampa įžymybėmis, surenka pasekėjus, kurie mano, kad jie surado atsakymus į savo gyvenimo klausimus, nors slapta būna aišku, kad tos idėjos visiškai neveikia. Atletai, aktoriai ir dainininkai yra garbinami kaip stabai, ypač tie, kurie gauna dideles algas ir paramą iš įvairių kompanijų bei turtingų verslininkų.
Yra daugybė garbinimo namų ir kiekvienas miestietis gali rinktis, kur eiti. Iš tikrųjų garbinimo namai iškyla virš horizonto kiekviename mieste, kurie aptarnauja komercinį miesto rajoną, arba prekybos centrą; ten kiekvienas gali rasti sau parduotuves, restoranus, kavines, teatrus, gimnazijas, kurortus, knygynus ir dideles susirinkimų vietas, kur žmonės gali susitikti, susipažinti ir sudalyvauti kokiame nors renginyje.
Parduotuvėse galima nusipirkti prekių iš viso pasaulio, kurias parūpina importo, eksporto verslininkai, kurie taip pat iš to nemažai užsidirba. Verslas susietas su religija yra svarbi ekonomikos ir kultūros dalis tiems, kurie tame dalyvauja, ir ten randame ir asmeninę pranašystę. Žmonės keliauja didelius atstumus, kad apsilankytų susirinkimuose, kur pamokslauja pranašai arba pranašės, dažnai moka mokestį, kad galėtų dalyvauti ir gauti žodį. Daugelis skelbiasi, kad turi dieviškų žinių kaip žmogui melstis ir įveikti gyvenimo sunkumus.
Siurprizas
Skamba taip lyg aš kalbėčiau apie šiuolaikinę Ameriką arba Europą, ar gi ne? Bet viskas, ką aš paminėjau taip pat apibūdina ir pirmojo amžiaus Pauliaus laikų Graikiją, kai buvo parašytas Naujasis Testamentas, o būtent apie tai, aš ir pasakoju - nėra skirtumo tarp to laiko, kai buvo rašomas Naujasis Testamentas ir mūsų dienų. Todėl Dievo dovanų aptarimas ir kaip jos veikė visuomenėje, yra toks pats tada ir dabar. Taip jau atsitiko, kad šiandien dienos tema „Apaštalai“.
Pauliaus dienomis atletai, aktoriai, menininkai - buvo garbinami. Nuo smilkytuvų kilo dūmai kartu su narkotikais ir aukšto lygio burtininkai vadinami pranašais ir pranašėmis dalino žmonėms žodžius „nuo dievo“. Laodikėja buvo žymi savo akių klinika, taip pat šalia tvenkinių klestėjo kaulų ir raumenų gydyklos. Tuometinė kultūra buvo labai dvasinga, visur stovėjo įvairių tikėjimų šventyklos. Miestai buvo internacionaliniai su įvairiomis kultūromis, etninėmis grupėmis, tautybėmis, verslais ir prekėmis iš tolimų kraštų. Tikrai jų dienomis gyvenimas buvo panašus į šiandieninį.
Tarkime, mes grįžtame atgal į Pauliaus laikus - į pirmo amžiaus kultūrą, kur dvasingumas buvo taip plačiai paplitęs, kad sunku buvo rasti tiesą visų pirmą nepadarius klaidų.
Kuo gi iš tiesų Jėzaus žinia skiriasi nuo visų kitų, kurie skelbė dievišką išmintį tomis ar mūsų dienomis? Jėzaus mokinai neturėjo Naujojo Testamento, kurį galėjo pasklaidyti, kad įsitikintų, ar mokoma yra pagal Raštą, nors jie turėjo Senąjį Testamentą. Bet kiekviena religija turėjo savo šventas knygas ir pranašus, bet kas gi pasakys, kad vieni yra teisesni už kitus? Ir dauguma žmonių turėjo pažinimą kitų religijų, tikėjimų, teorijų ir kultūrų. Jie susidūrė su panašia problema: jei tu mokai tai, kas yra tik viena tarp kitų religijų, kaip tu gali tikėtis, kad tavo žodžiai bus priimti rimtai (net jei esi Dievo Sūnus)?
Galutinis patvirtinimas
Paprastas atsakymas yra toks, kad ne taip kaip daugelį kitų tų dienų religijų, Jėzų ir jo lyderius, kai jie liudydavo, rėmė ir patvirtino pats Dievas. Šventoji Dvasia kalbėjo giliai kiekvienam į širdį, ir tai turėjo atgarsį jų dvasiose. Taigi, jie gaudavo apreiškimus iš dangaus, ir žinojo, kad tai, ką Jėzus ir Jo mokiniai moko yra faktas. Dievo Tiesa. Tai vyko taip, kaip Jėzus paaiškino Petrui , kas jam atsitiko: „Ne kūnas ir kraujas tau apreiškė tai, bet Tėvas danguje...“ (Mt 16, 17).
Raktas į krikščionybę yra skelbimas dieviško apreiškimo - visų pirma, kad Jėzus yra Dievas, ir po to seka supratimas visų dvasinių tiesų apie karalystę. Tačiau leiskit man pasakyti, kad kitos religijos taip pat turėjo stebuklingus apreiškimus.
Bet tik vienintelė krikščionybė gali skelbti tikrą tiesą, kad Dievas Tėvas siuntė Šventąją Dvasią tiesiai iš dangaus, kad patvirtintų širdyse viską, kuo mes tikime, kad ši žinia yra tiesos žinia. Kitos religijos priklauso nuo nuomonių. Krikščionybė priklauso nuo asmeninio apreiškimo, kurį gauna kiekvienas iš Dievo tam, kad jis žinotų, jog turi tiesą.
Kai kitos religijos skelbia stebuklingus apreiškimus ir susitaikymą su Dievu, tik tikintys Mesiją iš tiesų turi Šventąją Dvasią, kuri patvirtina jų širdyse, kad tai vienintelė ir teisinga religija. Nei vienos kitos religijos Dievas Tėvas nepatvirtina, tik tai ką moko Šventoji Dvasia. Ir Šventoji Dvasia yra vienintelis kelias ateiti pas Dievą, ir nei viena kita religija negali duoti Gyvenimo.
Dievo Karalystė yra pastatyta ant apreiškimo iš Tėvo, nors ji yra tarp daugybės žmonių ir religijų, kurios skelbia savo stebuklingus apreiškimus. Paulius sako: „Pasaulyje yra daug balsų, ir nei vieno be reikšmės“ (1 Kor 14, 10). Labai svarbu, kaip Jėzus ir Tėvas nutarė paskleisti savo žinią. Koks tai turėtų būti žmogus, kuriam patikimi dieviški apreiškimai? Kokio žmogaus ieško Dievas, kurį Jis pasirenka, kad jam būtų patikėta tokia atsakomybė? Ar Jis nori, kad jo lyderiai būtų keisti ir besiremiantys jausmais ar tie, kurie pademonstruoja tiesą charakterio stiprumu tokiame pat nuolankume, kurį parodė Jėzus?
Pagalvok, apie atsakomybę žmogaus turinčio tikrus apreiškimus iš Dievo. Jeigu jų motyvai nėra tyri, jie gali susikurti sau gražią mažytę karalystę, kaupti sau turtus ir garbę Dievo vardu. Jie neieško to, kas geriausia kitam, kito naudos, jie gali manipuliuoti individais ir jų grupėmis, mikliai manipuliuoti neišmanančiais arba tais, kurie neišmoko klausyti Šventosios Dvasios balso savo viduje.
Iš tikrųjų, jie gali elgtis kaip karaliai arba privilegijuoti „pateptieji“, jeigu galvoja, kad apreiškimas skirtas tam, kad padarytų juos turtingais ir žymiais. Galbūt jie net kartais gali sukurti struktūrą, kuri laikytų žmones silpnais ir priklausomais nuo tų „šventų žmonių“ teikiamų apreiškimų. Tuomet jie gali kaupti masių paramą, kurios priklauso daugiau nuo jų nei nuo paties Dievo.
Kokio charakterio žmogus?
Kokiam žmogui, būdami Tėvo vietoje, jūs patikėtumėte pačius brangiausius dieviškus apreiškimus? Ar jūs manote, kad politikas būtų geras patikėtinis? Gal verslininkas ar verslininkė, kuris susitelkęs vystyti savo verslą? Ar jūs norėtumėte išdidaus ir užsispyrusio žmogaus? Jeigu apreiškimas prasideda nuo apreiškimo apie Dievo charakterį ir prigimtį, ar jūs norėtumėte žmogaus, kuris turi tam priešingą charakterį? Ne, jūs norėtumėte tokio asmens, kuris iš tiesų pažįsta Dievo prigimtį ir charakterį, ir supranta, kad tai ką jis turi yra iš Dievo ir saugos tai su visu uolumu, bus švelnus ir romus, nusižeminęs, suvokdamas atsakomybės gelmes ir atsiskaitomybę, kurią jis turi. Jei jūs norite duoti šituos apreiškimus, kurių pasaulis nepažįsta, žmonėms, jūs patikėsite tiesas jų širdims, bet žinodami žmogaus prigimtį, jūs suteiksite juos kartu su meilės našta žmonėms, taip užtverdami kelią išdidumui ir geismui.
Jūs norėsite asmens, kuris yra visiškai susitelkęs paskleisti šį didį dalyką - tiesioginį apreiškimą iš Dievo. Jums netiks žmonės, kurie siekia karjeros ir vysto verslą, siekia pelno ir kuria sau vardą. Jūs norėsite, kad jie paliktų visa tai dėl dieviško apreiškimo, norėtų gyventi gyvenimą iš meilės dovanų tų,į kuriuos jie išliejo savo gyvenimą! Jūs norėsite žmonių, kurie tarp visų kitų balsų, kurie patraukia dėmesį, galėtų kalbėti tiesos Žodžius ir galėtų būti Dievo partneriais, leisdami Šventajai Dvasiai patvirtinti stebuklais ir ženklais jų pateptus žodžius, vesti vyrus ir moteris į tiesą taip, kad jų žodžiai skambėtų kaip paties Dievo kalba.
Apie apaštalus
Faktiškai, būtent juos pasirinko Tėvas ir Jėzus, ir jis pavadino juos apaštalais arba „pasiųstais“. Tarp daugybės religinių pasiūlymų, naujausių patarimų kaip pasveikti, praturtėti, pasiūlymų perduoti asmeninę pranašystę (gali pats pateikti pavyzdžius, nes jų yra tikrai daug), Dievas pasiuntė žmones, kurie tikrai turėjo dangišką apreiškimą ir Šventoji Dvasia liudijo jų skelbimą žmonių širdyje, kad tai tikrai dieviška tiesa.
Kas svarbiausia ir visų pirma apaštalo tarnavime?: „Skaidydami galite įsitikinti, kad suvokiu Kristaus paslaptį, kuri ankstesnėms žmonių kartoms nebuvo paskelbta taip, kaip ji dabar Dvasios atskleista Jo šventiesiems apaštalams ir pranašams: pagonys yra bendrapaveldėtojai, priklauso vienam kūnui ir yra pažado dalininkai Kristuje per Evangeliją, kurios tarnu tapau pagal Dievo malonės dovaną, kuri man buvo duota Jo jėgos veikimu“ (Ef 3, 4-7).
Apaštalai ir pranašai gauna dangiškus apreiškimus iš Dievo, kurie pranoksta kitų Kristaus Kūno narių apreiškimus, ypač apie tai, ką Jėzus padarė dėl žmonijos, ir tai, kas yra išvardinta (Ef 3, 4-6). Štai kodėl bažnyčios pamatai yra pastatyti ant Jėzaus Kertinio Akmens, Kuris turi didžiausią apreiškimą apie Tėvą ir Jo planus žmonijai ir visai šalia Jo yra apaštalai ir pranašai. Kertinis akmuo ir pamatai yra ant dugno, tarnauja išlaikyti visą likusią šventyklą, kuri, kaip Paulius sako: yra Dievo žmonės, bet ne pastatas (Ef 2, 20-22).
Paulius vėliau apibendrins tai, rašydamas kolosiečiams: „...tą paslaptį, kuri buvo paslėpta amžiams ir kartoms, o dabar apreikšta Jo šventiesiems (apaštalams per Šventąją Dvasią). Jiems Dievas panorėjo atskleisti, kokie šios paslapties šlovės turtai skirti pagonims, būtent Kristus jumyse - šlovės viltis“ ( Kol 1,26-27).
Ką darė apaštalai su šiais apreiškimais? Jie susitikdavo namuose su žmonėmis, kurie priėmė Dievo patepimą ir Dievo patvirtintus žodžius, ir šitie reguliarūs mokinių susirinkimai namuose buvo žinomi kaip bažnyčios (ekklesia). „Piliečiai pašaukti tvarkyti karalystės reikalus“ (Vine).
Tokioje kultūroje, kuri ant kiekvieno kampo, turėjo įvairių religijų garbinimo namus, įvairių rūšių verslą, sportą, teatrą, ir kitus to laiko balsus, labiausiai apdovanotieji, kurie turėjo visų didžiausius apreiškimus, kukliai rinkdavosi su kitais tikinčiaisiais jų namuose.
Jie sutikdavo valgyti su tais, kurie priimdavo juos į svečius, miegodavo jų namuose, taip juos pažindami jie buvo prieinami ir norintys mokyti, skirdavo laiką diskusijoms, kurių metu atsakinėjo į žmonių klausimus, siekdami perduoti kuo daugiau dangiškų apreiškimų savo klausytojams. Jie demonstravo savo meilę žmonėms tuo pačiu būdu kaip Jėzus – norėdami būti kartu su žmonėmis, kad patenkintų jų poreikius. Paulius vėliau pasakė: „Aš nieko nenutylėjau, mokydamas jus viešai ir po namus“ (Apd 20, 20).
Paulius vėliau rašė: „Ne tam, kad mes viešpatautume jūsų tikėjimui, bet būtume padėjėjai džiaugsme jums, nes savo tikėjimu jūs stovite“ (2 Kor 1, 24).
Apaštalai nenori dominuoti, piktnaudžiauti ar manipuliuoti žmonėmis, jie tarnauja ir palaiko statinį iš apačios į viršų (vert.: kaip pamatas): „Ar Titas jus išnaudojo? Ar mes veikėme ne ta pačia dvasia? Ar nevaikščiojome tomis pačiomis pėdomis?“ (2 Kor 12, 18).
Apaštalai matė Viešpatį, kuris pats paskyrė juos šitai užduočiai (1 Kor 9, 1; 15, 8). Reikia pasakyti, kad ne kiekvienas, kuris mato Viešpatį yra apaštalas, nes 500 ar daugiau matė Jį po Jo prisikėlimo, bet jie nebuvo pašaukti. Ananijui Apd 9 pasirodė Viešpats ir liepė eiti ir uždėti rankas ant Sauliaus iš Tarso, bet jis nebuvo pašauktas. Nors kai kuriems Jis pasirodo, ar pasirodydavo anksčiau, bet Jis nebūtinai pašaukia juos būti apaštalais.
Apaštalai turi specifines žmonių grupes arba pavedimus (Apd 13, 1-3; 1 Kor 9, 2).
Apaštalai nesiekia „augimo dėl augimo“, bet siekia „įdirbti lauką“ (NIV), kurį Dievas jiems davė, jie nenori įsiveržti į kito apaštalo „lauką“ (2 Kor 10, 13-16).
Grįžkime atgal į žmonių namus visoje Romos Imperijoje. Ten susirenkančiose kongregacijose tarnavo daugybė lyderių, kuriems noras rūpintis žmonėmis natūraliai plaukė iš jų charakterio. Tie, kurie tarnavo namų bažnyčiose, buvo gyvenime ir Viešpatyje patyrę žmonės, subrendę savo charakteriu, jie buvo žinomi kaip vyresnieji/ pastoriai (Apd 20: 17,28).
Kuo skiriasi dabartinės bažnyčios? Argi dabar yra mažiau svarbus žmonių charakteris, pašaukimas jų gyvenimuose ir apreiškimas? Argi yra šiandien mažiau balsų mūsų visuomenėje, kurie šaukia, kad žino atsakymus? Daug kas paverčia bažnyčią prekybos namais: „...klaidingi mokytojai tarp jūsų <...> dėl godumo jie išnaudos jus suktais žodžiais“ (2 Pt 2, 1-3). Tai, ką jie turėjo tada, sutinkame dabar ir mes.
Apaštalai: jiems patikėti apreiškimai tam, kad jie išaiškintų Kristaus paslaptis. Jiems tai patikėta Kristaus Kūno statybai, tarnavimui vietinių bažnyčių namų susirinkimuose. Jie nusižeminę, bet turintys stiprų įsitikinimą savo apreiškimais ir Dievo baimę, gyvenantys dorai ir suvokiantys atsakomybę. Apaštalai ir šiandien vis dar tebėra su mumis. Jie trokšta būti žinomi daugiau Dievo nei žmonių.
Kas šiandien pasikeitė? - Niekas. Ar šiandien mums mažiau reikia tikrų apaštalų? - Ne. Tikrieji yra netgi mūsų tarpe. Jie sunkiai dirba, kad pasidalintų tuo, ką Dievas jiems apreiškė. Tai nežinomų apaštalų amžius, kurie stato Kristaus Kūną, o ne siekia suburti sau mokinius.
Kitą savaitę apie pranašus
Gausių palaiminimų!
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.