Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2011 m. liepos 9 d., šeštadienis

Apšvietimas. 3 dalis


John Fenn, 2010 m. liepos mėn. 24 d.,

Sveiki visi,

Apšvietimo tema – žmogus Rašte ir žmogus mūsų laikais

Siurprizas!
Saulius Iš Tarso buvo labai išsilavinęs ir galvojo, kad padeda Dievui, areštuodamas tikinčiuosius Jėzumi. Dažnai mokoma, kad Jėzus įsiveržė į Sauliaus gyvenimą visiškai suvereniai kelyje į Damaską, sukeldamas didelį šoką Sauliui/Pauliui, bet tai labai toli nuo tiesos.

Apd 9:5, kur užrašytas jų pokalbis, ir 26:14, kur Paulius pats pasakoja apie tai, jis sako, kad išgirdo balsą: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji... sunku tau spyriotis prieš akstiną!“

Akstinas, arba jaučio akstinas, buvo ilga smaila lazda naudojama varyti nešulinius galvijus. Ji vis dar tebenaudojama ir šiandien, ir galbūt jūs matėte filme, kaip mažas berniukas su akstinu eina paskui karvę arba didelį jautį. Berniukas naudoja akstiną baksnoti galvijui per petį arba šlaunį, kad jis eitų teisinga kryptimi.

Viešpats stengėsi atkreipti Pauliaus dėmesį smailu Dvasios kalaviju, Žodžiu, kuris skelbia tiesą apie Jėzų. Taigi Jėzus pristato Save ir tada pareiškia: „sunku tau spyriotis prieš akstiną“.

Būtent šis procesas, kurį patyrė Saulius iš Tarso – „baksnojimas“ smailu Žodžio galu ir yra apšvietimas. Akivaizdu, kad jis pagaliau suprato, nors ilgai spyriojosi prieš šią tiesą, kad Jėzus yra Viešpats.

Šitas spyriojimasis prieš akstiną gali tęstis kurį laiką, kol žmogus apsisprendžia dėl Jėzaus. Tačiau ir tada, kai jau sekame Viešpatį, Jis vis dar baksnoja mus Žodžiu ir Dvasia, kad paragintų mus daryti teisingus pasirinkimus. Spyriojimasis prieš akstiną yra tasai apšvietimo laikas, kai žmogus kovoja su tuo, ką savo širdyje žino esant teisinga ir ką žino, kad reikia daryti, bet nenori to daryti.

Mes naudojame tokius išsireiškimus: „Viešpats dirbo su manimi“ arba „aš galvojau kurį laiką apie tai“, čia mes ir vėl kalbame apie apšvietimo laiką, kai Viešpats rodo mums dalykus ir duoda laiką mąstyti, svarstyti, planuoti, pasverti, netgi priešintis... prieš tai, kuomet mes apsisprendžiame.

Išmintis yra viena iš tų sričių, kurioje mes nuolatos turime ieškoti Tėvo apšvietimo. Mes žinome, kad Jėzus mums tapo Išmintimi. Mes žinome, kad patarlės sako „Išmintis yra skirta teisiajam“, taigi ir man. Troškimui išminties savo maldos gyvenime aš visada skiriu pirmenybę (1 Kor 1:30; Pat 2:7).

Aš neatakuoju dangaus vartų, nes Jis gyvena manyje... Aš verčiau savo viduje pristatau Jam savo problemą, ir mąstau apie tai, ką Jis galėtų atsakyti. Aš galėčiau apibūdinti tą procesą taip: giliai savyje, savo širdyje, dvasioje žiūrėti į Tėvo akis tol, kol Jis atsakys. Kaip du draugai prie pietų stalo, kai vienas laukia atsakymo ir nuolatos sustabdo žvilgsnį, kad duotų kitam laiko atsakyti.

Pavyzdys
Mūsų vyriausias sūnus Krisas fiziškai yra 30 metų, bet protiškai 3-4 metų vaikas ir gyvena su grupe namuose netoli nuo mūsų. Barbara ir aš dabar keliaujame, nuolatiniai skaitytojai tai žino, nes mes išspausdinome kelionių tvarkaraštį. Kai aš paskambinau vakar į grupės namus ir kalbėjausi su slauge, ji pasakė, kad Krisas jaučiasi gerai ir kad ji buvo nuvedusi jį ir visą grupę į kiną. Aš paklausiau: į kokį filmą, ar „Ledynmetis?“ – ji atsakė: Ne, „Burtininko mokinys“, aš nenoriu juos vesti į vaikiškus filmus, nes jie yra suaugę...“

Aš mąsčiau ir delsiau daryti išvadas... klausinėjau, kaip jis reagavo, ar daug kalbėjo, kaip reagavo į scenas (jam patiko automobilio vijimosi scena) ir t.t.

Asmeniškai mes abu su Barbara buvome išgąsdinti. Dalis manęs norėjo reaguoti į auklės poelgį riksmu ir reikalauti, kad ji jokiu būdu nevestų suaugusių su vaikų mentalitetu į filmą skirtą suaugusiems apie burtus.

Bet aš laukiau... žinojau, kad reikėjo tai pranešti jos bosui. Supratau, kad slaugės norėjo pačios pamatyti „Burtininko mokinį“, todėl nuvedė būtent į šį filmą visą grupę. Aš ieškojau apšvietimo. Aš svarsčiau, mąsčiau apie savo žodžius, prašiau Tėvo išminties. Slaugė labai gražiai elgiasi su Krisu ir jis gražiai su ja bendrauja - aš siekiau sureguliuoti situaciją, o ne „jos galvą ant lėkštės“ – reikėjo išminties, kaip bendrauti su bosu ir ką sakyti, kad jis ir visos slaugės suprastų, ko mes norime mūsų sūnui.

Taigi, aš galvoju, svarstau, meldžiuosi kalbomis - mano dvasia meldžiasi tobulos Tėvo valios... ir aš žvelgiu į Tėvo akis savo dvasioje, laukiu Jo atsakymo, Jo idėjų, ką sakyti ir kaip sakyti. Vyksta apšvietimas ir aš turiu dalį viso atsakymo, bet toliau, vairuodamas automobilį, lauksiu iš Jo, tol, kol pajausiu, kad turiu jį visą, tada paskambinsiu grupės namų bosui.

Vietoj to, kad...
Tuo amerikiečių skubėjimu, užimtumu naudojasi demonai. Jis neleidžia žmonėms pagalvoti ir apsvarstyti savo kelius. Apšvietimui reikia laiko. Kaip aš rašiau pirmoje dalyje, Andriejus Jėzų pristatė savo broliui Petrui sakydamas: „Mes radome Mesiją“. Nors tai (vert.: kol Petras suvokė, kad Jėzus tikrai yra Mesijas) truko tam tikrą laiką: pradedant Jo pristatymu Jono 1 ir vėliau, kai Petras matė Jėzų veikiant, klausė jo kalbų ir buvo liudininkas stebuklingos žūklės.

Petras turėjo laiko apsvarstyti Jėzaus teiginius. Įdomu, ar Petras gyvendamas mūsų dienomis būtų turėjęs tiek pat laiko? Jo dienomis gyvenimo tempas buvo natūraliai lėtesnis, o tai suteikia galimybę savęs stebėjimui, kurio reikia, kad patirtum apšvietimą. Šiandien mes turime specialiai ieškoti laiko ir paskirti Visatos Dievui pasimatymą, kaip verslo susirinkime.

Kad aiškiai išgirstume Tėvo balsą, mes turime praleisti laiką su Juo, siekdami subtilaus apšvietimo, to mūsų ir Jo minčių susiliejimo, kuris padeda mums padaryti teisingą sprendimą. Taigi apmąstykime mūsų kelius, „matykime“ Sūnų, kad galėtume tikėti Juo. Skirkime tam laiko, kad Tėvas galėtų vadovauti mūsų sprendimams. Suteikime Jam laiko apšviesti širdies kelius giliai mūsų viduje, ten, kur atrandama ramybė.

Kitą savaitę nauja tema.

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2011 m. liepos 3 d., sekmadienis

Apšvietimas. 2 dalis


John Fenn, 2010 m. liepos mėn. 17 d.,

Apšvietimo procesas
Praeitą savaitę aš dalinausi mintimis apie apšvietimo procesą ir apreiškimą, apie tai, ką Biblija vadina „apšvietimu“, ir apie tai, kas įvyksta tarp to momento, kai žmogus išgirsta apie Jėzų, ir jo apsisprendimo. Graikų kalboje žodis „apšvietimas“ reiškia „šviesos sklidimas“. Jis apibūdina procesą, kai žmogaus viduje ima sklisti šviesa apie Jėzų.

Niekas iš mūsų pats nesuprato, kad Jėzus yra Viešpats, bet kaip Petrui (Mt 16:16-17), jam tai apreiškė Tėvas. Kai kurie pavyzdžiai:

Žydas tyrinėjo Senojo Testamento pranašystes ir Naująjį Testamentą, norėdamas paneigti tai, ką sakė apie save Jėzus, bet per kelis mėnesius suvokė, kad Jėzus YRA Viešpats. Kai jis mąstė apie Jėzaus gyvenimą, Šventoji Dvasia atskleidė jam vis daugiau ir daugiau, ir jis įtikėjo.

Ateistas sutiko tikintį, kuris jį paragino surasti kažką, kas natūraliai egzistuoja gamtoje ir nėra sudarytas iš trijų dalių arba nesidalija iš trijų (medis - šaknys, kamienas, vainikas; medžiagų būklė - kieta būklė, skystis, dujos; yra šešios natūraliai egzistuojančios formos gamtoje...) Istorijos pabaiga buvo tokia, kad Viešpats ėmė kalbėti jam apie jo beprasmį gyvenimą ir jis priėmė tai, ką kalbėjo tas tikintysis ir įtikėjo Viešpačiu.

Homoseksualas kentėjo dėl savo surišimo ir vienatvės, ieškojo tiesos apie savo homoseksualumą ir gyvenimo tikslą. Jis prisiminė keletą dalykų, kuriuos matė per krikščionišką TV ir šiek tiek iš pamokslininkų, kuriuos girdėjo per savo gyvenimą. Galvodamas apie tai, per kelis mėnesius suprato, kad jeigu Jėzus realus, Jis gali padėti, todėl ėmė Jo šauktis. Taip jis surado malonę ir Viešpaties Artumą. Žmogaus širdis pasikeitė, jis rado meilę ir laisvę nuo nuodėmės.

Moteris metų metais ieškojo tiesos, laikas nuo laiko įsitraukdama į įvairias nuodėmes ir rytų bei Naujojo Amžiaus religijas, niekada nerasdama tiesos. Pamažu ji buvo skatinama mokytis iš Jėzaus, kaip dar vieno pasirinkimo. Šventoji Dvasia jai liudijo, ir per kelis mėnesius ji atgimė.

Paauglys, kurio tėvas paliko šeimą, mąstė, ar Dievas galėtų tapti jam Tėvu. Kai jis mąstė apie šią galimybę, draugas kelias savaites pasakojo jam apie Jėzų. Vaikinas ėmė jausti, kad draugas kalba tiesą apie Jėzų ir Jo Tėvą, ir... atgimė.

Vyras grojo bare, ieškojo tiesos ir tikslo, patyrė gyvenimo pergales ir pralaimėjimus... staiga prisiminė kai kuriuos dalykus apie Jėzų, kuriuos kalbėjo 5-toje klasėje jo sekmadieninės mokyklos mokytojas. Tai iškilo jo atmintyje taip ryškiai lyg viskas vyktų dabar ir dar kartą. Šį kartą jis priėmė žinią ir įtikėjo.

Romos katalikas, vyras ir tėvas kelis mėnesius stebėjo pasikeitimus savo žmonos gyvenime po to, kai ji „priėmė Jėzų“. Jam patiko, kokia ji tapo. Jis ėmė mąstyti apie tai, ką ji sakė, nuėjo vieną dieną į bažnyčią ir priėmė Viešpatį.

Procesas
Jėzus sakė: „Tokia valia To, kuris mane siuntė; kad kiekvienas, kuris mato Sūnų ir tiki Jį turėtų amžiną gyvenimą...“ (Jn 6:40). Tu pirmiausiai pamatai Sūnų, o tada patiki.

Pirmiausiai mes pamatome Jį savo širdyse, savo prote, savo mintyse, kai mes svarstome, ar tai yra tikra, o gal būt tik keista, tiesa ar melas. Mes tyrinėjame tai, ką sakė Jėzus, draugai, Bibliją, TV pamokslininką, pastorių... mes mąstome apie tai ir tada kartu su Šventąja Dvasia ramiai kreipiančia mus (bet paprastai mums to nesuprantant) nusprendžiame, kad tai tiesa: Jėzus yra Viešpats.

Jėzus tęsė: „Niekas negali ateiti pas mane tol, kol Tėvas jo nepatraukia...“ (44 eilutė). Kai kurie neteisingai supranta šią eilutę. Jėzus ir čia kalba apie apšvietimo procesą - laiką, kai sklinda šviesa ir Tėvas pamažu apreiškia tam žmogui save ir Jėzų. Jis traukia juos prie Savęs. Kai Jėzus sako: „Ir jie visi bus mokomi Dievo“ (46 eilutė) yra kalbama apie apšvietimo procesą.

Kas slypi už to, kas vadinama atgimimu iš aukšto; kaip tai padaryti?
Apšvietimas skatina mumyse pasikeitimus, kurie vieną dieną baigiasi atgimimu. Jis vyksta mumyse visą mūsų gyvenimą. Nors vėliau mes kartais jį apleidžiame, kai pasiekiame taip vadinamą subrendimą.

Atrodo, kad Krikščioniška kultūra skatina žmones prarasti savo linkusią apmąstyti proto būklę. Ji pakeičia tai studijomis, eilučių mokymųsi mintinai ir reginiu pagrįstu tikėjimu, bet mes turime vėl susigrąžinti gilų, linkusį apmąstyti gyvenimą, apsvarstydami tai, ką pasakė Jėzus.

Tėvas per Šventąją Dvasią teberagina mus mąstyti apie gilius gyvenimo dalykus, eiti ta pačia kryptimi, kuria pradėjome, kai ilgai mąstėme apie Jėzų prieš atgimimą iš aukšto. Ne tik tada mąstyti apie šituos dalykus, kai laikas yra sunkus, ir mums reikia krypties, bet pasilikti tame visada. Būti nuolatos tokioje proto būklėje, kuri ieško krypties - netgi kai kryptis yra aiški ir kelias yra gerai apšviestas!

Tai yra linkęs apmąstyti minčių procesas, kurio metu dažniausiai įvyksta mano pokalbiai su Tėvu, kur įvyksta apšvietimas, kur yra tikras bendravimas. Tai niekada neįvyksta be mano valios ir dalyvavimo, bet kai aš sąmoningai to siekiu.

Metų metais nuo paauglystės iki kol sukako dvidešimt, aš laikydavau atmintyje tuos pavyzdžius, kai žinojau, kad girdėjau Viešpatį. Aš įpratau laikyti tai atmintyje ir mąstyti apie tai savo viduje, prisiminti, ką aš tada mąsčiau ir, kaip turėčiau galbūt nusiteikti, kad vėl galėčiau girdėti.

Aš norėjau surasi tą „bangos ilgį“, kur aš išgirdau Jį ir gyventi tenai. Iš pradžių atrodė, kad mano pastangos buvo tarsi surasti mėgstamą radijo stotį seno automobilio radijo aparate. Vis nepataikydavau. Sukinėjau skalę lėtai į vieną pusę, po to į kitą, pirmyn ir atgal, sustodavau, ieškodavau ilgai tol, kol bus reikiamas signalas. Kai aš vėl Jį išgirdau, pagalvojau: „oi, aš vėl ant bangos!“ Jausdavausi taip, kaip anksčiau… žinojau, ko ieškoti, ko ieškoti savo dvasioje ir, kur turi būti tuo metu mano protas. Aš lavinau įgūdžius, kaip reikia įsijungti ir girdėti.

Tai linkusi apmąstyti, neutrali arba šiek tiek tingi proto būklė. Tai kartais nutinka, kai vairuoju, kai garbinu. Kartais, kai grimztu į miegą, ar prabundu... netgi kai netikėtai, staiga Jis įsibrauna į mano mintis ar maldas, tai įvyksta kai aš kontempliuoju. Štai čia susiliečia tai, kas natūralu su Dvasia ir sąveikauja.

Aš įeinu į tą „bangos ilgį“, kai mintys mano prote, mano dėmesys, mano koncentracija, nukrypsta į vidų, į dvasinį žmogų, kurį aš jaučiu savo krūtinės plote, viduje... sunku apibūdinti, bet taip būna, kai mano protas  pakrypsta mąstyti apie gilesnius Dievo planus, žmogų ir save patį; tikslą, laiką, didelį visko paveikslą, planus... kai mano protas ir mano dvasia susilieja - štai ten įvyksta apšvietimas, tada girdžiu Tėvą, matau „savo“ angelą ir dalykus Jo sferoje.

Sekančią savaitę toliau dalinsiuos savo mintimis šia tema...

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2011 m. birželio 29 d., trečiadienis

Apšvietimas. 1 dalis

John Fenn, 2010 m. liepos mėn. 10 d.,

Būti apšviestam, trūkstamas ingridientas
Kai Petras sušuko: „Tu esi Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus!“, Mato 16:16 Jėzus atsakė jam: „Ne kūnas ir kraujas apreiškė tau šitai, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“.

Šis apreiškimas parodo, kuo paremtas mūsų tikėjimas, ir tai vadinama – „būti apšviestu“. Graikų kalboje šitas žodis – „photizo“. Šaknis „phot“ reiškia apšviesti arba šviesti. Štai kas nutinka prieš tai, kai žmogus atgimsta. Kai Dievas pradeda veikti žmogaus širdyje, šviesa pirmą kartą pradeda švisti jame ir dėl to vėliau seka pareiškimas: Tu esi Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus!

Jėzus aiškino, kad šis apreiškimas yra uola, kurios pragaro vartai (pragaro vyriausybė) negalės nugalėti. Visa Dievo Karalystė, gyvenimas su Dievu, atsakytos maldos, gavimas krypties mūsų gyvenimams, visa yra pargrįsta apreiškimo gavimu iš Tėvo, kuris plaukia iš pradinio gyvenimą keičiančio apreiškimo, kad Jėzus yra Gyvojo Dievo Sūnus.

Kaip aš sakiau, trūksta
Apie apšvietimą nedaug kalbama. Aš negaliu prisiminti, kad būčiau girdėjęs bent vieną mokymą apie tai, nors Naujajame Testamente yra ši tema. Pavyzdžiui, kai laiško žydams autorius išvardija subrendimo lygius, kuriuos turi būti pasiekęs žmogus, kuris praranda išgelbėjimą, jis išvardija dalykus žyminčius augimo procesą Žyd 6:4-6:

„Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangiškos dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, paragavo gerojo Dievo Žodžio bei ateinančio amžiaus jėgų ir atpuolė, tų neįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai, nes jie kryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato Jį viešai paniekai“.

Buvo apšviesti čia reiškia, kad jie turi apreiškimą, kokį turėjo Petras iš Tėvo, kad Jėzus yra Viešpats; paragavo dangiškos dovanos - jie buvo apšviesti ir todėl jie atgimė iš aukšto, priėmė dovaną – Jėzų; Šventosios Dvasios dalininkai reiškia, kad yra krikštyti Šventąja Dvasia; pargavo gerojo Dievo Žodžio reiškia yra subrendę Žodžio pažinimu, nes žodis čia – „rhema“, todėl jie buvo įgudę Viešpatyje, kuris atskleidė jiems Žodį; ir ateinančio amžiaus jėgos reiškia, kad jie tarnavo su Šventosios Dvasios dovanomis.

Aš noriu jums parodyti, kad niekas iš tų anksčiau minėtų dalykų neįvyksta žmogaus gyvenime tol, kol jis nebūna apšviestas. Tas pradinis apreiškimas iš Tėvo, kuris veda mus į atgimimą iš aukšto yra mūsų tikėjimo pamatas.

Taigi, mes netikime Jėzumi taip, kaip mes tikime žemiškais dalykais aplink mus. Mes netikime Jėzumi taip, kaip mes tikime, kad viena sporto komanda yra geresnė už kitą. Mes netikime Jėzumi taip, lyg tai būtų tik nuomonė. Mes ŽINOME – Jėzus yra Viešpats, nes mes gavome apreiškimą iš TĖVO, mes buvome apšviesti. Mes PAŽĮSTAME Jėzų.

Apšvietimui reikia laiko - tai procesas
Vidurinėje mokykloje Janny buvo mano geriausia draugė. Vokiečių kalbos klasėje ji man pasakojo, kaip ji pažino Jėzų, nepaisant Romos Katalikų liturgijos. Aš buvau episkopalas, taigi mes turėjome beveik tokią pačią liturgiją, ir aš buvau nustebintas, kad ji pažino Dievą. Jaučiau, kad tai buvo daugiau nei tik tariami žodžiai apie Jį, ir aš labai norėjau Jį taip pažinti.

Vokiečių klasė susitikdavo du arba tris kartus per savaitę, tų pamokų ir tarp jų metu aš galvodavau apie tai, ką ji pasakė. Vėl ir vėl prisimindavau jos ir jos draugo Vic pasakojimą apie tai, kaip Dievas jiems atsakė į maldas. Pradėjau kontempliuoti Jėzaus tvirtinimus. Tai buvo apšvietimo laikas, kai Šventoji Dvasia kreipė mano mintis ir rodė man JĖZŲ, nors aš nesupratau, kas vyko.

Tuomet, vieną dieną, kai sužinojau, kad jie meldėsi ir matė 7 paeiliui atsakymus į savo maldas, vienas pats savo kambaryje, kai nieko nebuvo namuose, aš garsiai kalbėjau Jėzui ir atidaviau Jam savo gyvenimą. Atrodo labai juokinga kalbėti tirštam orui, bet mano atsakymas buvo pagimdytas apšvietimo, apreiškimo, kad Jėzus yra Viešpats.

Andrejus atėjo pas savo brolį Petrą su fantastišku pareiškimu: „Mes radome Mesiją!“ Ir jis nuvedė jį pas Jėzų. Kai Jėzus jį pamatė, pasakė: „Tu esi Simonas, Jonos sūnus, bet būsi vadinamas Kefu/Petru (gr), kuris reiškia „akmuo“ (Jn 1:41-42).

Visa tai atsitiko tarp Jėzaus ir Petro. Petras pradėjo galvoti apie savo brolio pareiškimą, jis girdėjo pasakojimus apie Jėzaus mokymą ir gydymą... tai buvo jo apšvietimo laikas.

Sekantį kartą mes matome Jėzų bendraujantį su Petru, kai Jėzus išsinuomavo jo valtį mokymui, panaudodamas vandens akustiką, kad būtų geriau girdimas minios. Kai jie sutarė, Jėzus padėkojo vyrams ir sumokėjo jiems, leisdamas pagauti tiek daug žuvies, kad dvi valtys vos galėjo sutalpinti.

Tik dabar, kai pamatė stebuklą, Petras puolė ant kelių prieš Jėzų ir pasakė: „Pasitrauk nuo manęs: nes aš esu nusidėjėlis, o Viešpatie!“

Aš tikiu, kad apšvietimo metu; tarp jo pristatymo paminėto Jono Evangelijoje ir jo stebuklo Lk 5:1-11, Petras nusprendė, kad jeigu jis pats patirtų stebuklą, jis taip pat sektų Jėzų. Taip jis ir pasielgė, kai Jėzus pakvietė ateiti ir tapti „žmonių žveju“. Mano stebuklas buvo stebėti 7 paeiliui atsakytas mano draugų maldas. Galbūt ir jums panašus katalizatorius padėjo apsispręsti sekti Jėzų?

Petras, aš, tu - mes visi turėjome apšvietimo laiką, po to, kai išgirdome apie Jėzų ir nusprendėme Jį sekti kaip Viešpatį.

Ten yra...
Apšvietimas įaustas Naujajame Testamente įvairiais žodžiais ir būdais, nors aš niekada negirdėjau, kad kas nors apie tai mokytų. Tačiau taip veikia Dievo Karalystė - Tėvas suteikia mums apreiškimą.

Jn 6:45 Jėzus pasakė: „Todėl, kas išgirdo ir pasimokė iš Tėvo, ateina pas mane“. Atkreipkite dėmesį – jūs pirmiausiai turite išgirsti, kad ateitumėte pas Jėzų, tada pasimokyti iš Tėvo, taigi klausimas ir mokymasis yra apšvietimo laikas prieš tai, kai žmogus ateina pas Jėzų.

Dabar aukštyn į 40 eilutę, Jis pasakė: „Tokia mano Siuntėjo valia, kad kiekvienas kuris regi Sūnų ir tiki Jį, turėtų amžinąjį gyvenimą...“ Atkreipkite dėmesį - jūs pirmiausiai pamatote Sūnų, tada jūs tikite. Tas matymas yra apšvietimo laikas prieš jums atgimstant iš aukšto.

Paulius, šiuo būdu sako Efeziečiams 3:9, dalinadamasis apreiškimu apie Jėzų pasauliui: „... kad visi žmonės pamatytų (atskleisti visiems), koks yra bendravimas...“. „Atskleisti visiems“ - tai apšvietimo dalis. Mes nuolatos gauname apšvietimą apie Žodį, apie mūsų gyvenimą, apie tai, ką Tėvas daro mumyse. Net šiuo metu tu kontempliuoji, studijuoji dalykus, kuriuos Tėvas daro tavyje, arba tu nori, kad darytų tavo gyvenime... taip veikia išmintis. Apšvietimas - tai procesas ir tai užtrunka tam tikrą laiką.

Mano mėgstama malda
„...kad Šlovės Tėvas duotų man (ir tau) išminties ir apreiškimo Dvasią Jo pažinimui, kad būtų apšviestos supratimo akys, kad jūs pažintumėte...“

Kai atveriamos supratimui akys, tuomet mes pažįstame... viskas vyksta tokia tvarka. Ir tai yra procesas. Aš meldžiuosi taip prieš pradėdamas mokyti, kai man reikia daugiau apreiškimo, daugiau apšvietimo... aš meldžiuosi taip kelis kartus į mėnesį ir visada kartu su dėkojimu, nes Tėvas, visada visada atsako. Aš noriu, kad mano supratimo akys būtų nuolatos apšviečiamos.

Sekančią savaitę kiti pavyzdžiai kaip nuolatos pasilikti šiame apšvietimo procese.

Gausių palaiminimų!

John Fenn
www.supernaturalhousechurch.org
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2011 m. birželio 23 d., ketvirtadienis

Kartą išgelbėtas? 5 dalis (Prarasti savo išgelbėjimą?)


John Fenn, 2011 m. birželio mėn. 18 d.,

Primenu apie MP3: beveik visos mano CD mokymų serijos, įskaitant 2, 4, 5, 8 dabar jau yra mp3 formate.

Kai jūs meldžiatės, jūs kreipiatės su prašymu į Jėzų ar į Tėvą? Ar mokymai apie kartų prakeikimus tinka mūsų dienoms? Šitie dalykai ir dar kiti išnagrinėti pagal Žodį mano naujausioje serijoje: Tikėjimo atskiedimas (1); Kaip žmonių tradicijos atima iš mokinių jėgą. Kaip jums nuspręsti kokiu keliu pasukti, kai jūs ieškote Dievo išminties, o Jis, atrodo, tyli? „Pagal tavo tikėjimą“ Padėsiu jums praeiti šį procesą, kai daromas sprendimas, nes paprastai mes turime tikėjimą, bet galime to nesuvokti. Jėzus pasakė dviems akliems vyrams, kurie atėjo pas Jį išgydymo: „Tebus jums pagal jūsų tikėjimą“.

Ar gali tikintysis prarasti savo išgelbėjimą?
Trumpas atsakymas, skyrius ir eilutė, sako taip - krikščionis gali prarasti savo išgelbėjimą. Tačiau tuoj pat iškyla kiti klausimai, į kuriuos aš dabar atsakysiu:
1) Ar gali tikintysis prarasti išgelbėjimą apsispręsdamas tai padaryti?
2) Ar gali žmogus prarasti išgelbėjimą neigdamas, dėl gyvenimo stiliaus, klaidos, nesąmoningai, ar nusidėdamas?

Pradėsime nuo to, kas svarbiausia: mirtinos nuodėmės supratimas
Mato 12:31-32 Jėzus pasakė, kad visos nuodėmės gali būti atleistos, išskyrus piktžodžiavimą Šventajai Dvasiai. Kaip tai suprasti?

Šventoji Dvasia yra Vienintelė iš Dievo Trejybės asmenų šiandien tarnaujanti žemėje. Aš noriu pasakyti, kad Jėzus dabar žemėje netarnauja fiziškai, kaip Jis tai darė Evangelijose. Šiandien Jis veikia per Šventąją Dvasią.

Šventosios Davsios veikimu įvyksta išgelbėjimas. Būtent Ji atgimdo mūsų dvasias. Todėl atmetimas Jėzaus, kaip Viešpaties yra piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai (Jos atmetimas).

Pamąstykime dabar kitu būdu. Jėzus mirė dėl kiekvieno asmens, kuris tik kada gyveno ar dar gyvens, yra gyvas šiandien ir gyvens amžinai. Tarp visų tų bilijonų žmonių dėl kurių Jėzus numirė yra vienas asmuo, už kurį Jėzus nemirė - tai Jis pats.

Jis mirė dėl kitų, ne dėl Savęs. Jėzaus atmetimas nebuvo atpirktas ant kryžiaus, taigi atmesti Jį, reiškia atmesti Šventają Dvasią (piktžodžiauti Jai).

Šventosios Dvasios vaidmuo, vedantis mus padaryti apsisprendimą dėl išgelbėjimo
Kiekvienas žmogus, kuris gimė iš aukšto, per Šventąją Dvasią gavo apreiškimą iš Tėvo, kad Jėzus yra Viešpats. Po to, kai Petras paskė: „Tu esi Kristus gyvojo Dievo Sūnus“, Jėzus atsakė, kad ne žmogaus samprotavimai jam tai apreiškė, bet „Tėvas, kuris yra danguje” (Mt 16:17).

Apreiškimą arba „apšvietimą” patyrė kiekvienas, kuris yra atgimęs iš aukšto. Ir tai įvyksta įvairiais būdais, bet gali būti apibendrinta, kad mes visi buvome paskatinti ištirti savo ketinimus dėl Jėzaus, kai turėjome apsispręsti, kad tikrai norime tikėti Jį ir Jam tarnauti.

Šio Šventosios Dvasios apšvietimo procso metu aš ir tu apsisprendėme tikėti Jėzumi. Jono 6:40 Jėzus pasakė: „kuris regi Sūnų (Šventosios Dvasios apšvietimas) ir tiki Jį (mūsų pasirinkimas), turėtų amžinąjį gyvenimą“. Visų pirma mes „matome“ veikiant Šventajai Dvasiai, tuomet pagal tai, ką mes „matome“ iš Jėzaus, mes nusprendžiame tikėti.

Tame pačiame skyriuje 45 eilutėje Jis tęsia „‘Ir visi bus mokomi Dievo‘. Todėl, kas išgirdo ir pasimokė iš Tėvo (apreikšta tiesiog kaip Petrui), ateina pas mane (mūsų sprendimas)“. (Jn 6:45, vertimas iš anglų kalbos)

Apšvietimas reiškia, kad Šventoji Dvasia „Jo šviesa apšvietė“ mums Jėzų, kad mes galėtume apsispręsti tikėti.

1) Ar gali tikintysis prarasti išgelbėjimą apsispresdamas tai padaryti?
Žyd 6:4-6 ir 10:29 apibūdina subrendimo lygį, kurį privalo būti pasiekęs žmogus, kad galėtų prarasti išgelbėjimą. Tai parodo, kad žmogus darydamas tokį apsisprendimą gerai supranta, ką daro.

„Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangiškos dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, paragavo gerojo Dievo Žodžio bei ateinančio amžiaus jėgų ir atpuolė, tų nebeįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai...“

a) Apšvietimas - jo metu jie gavo apreiškimą iš Tėvo: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“;
b) paragavo dangiškos dovanos - patikėjo Jėzumi, kaip Viešpačiu;
c) tapo Šventosios Dvasios dalininkais – krikštyti Šaventąja Dvasia;
d) paragavo gerojo Dievo Žodžio – čia pavartotas žodis „rhema” - tai reiškia, kad Dievas kalba būtent tau. Šitas žmogus girdėdavo Dievą kalbant jam per Šventąją Dvasią ir Žodį;
e) ateinančio amžiaus jėgų - jie tarnavo Šventosios Dvasios dovanose.

Žyd 10:29 tęsiama:
„Tik pagalvokite: kaip dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypė kojomis Dievo Sūnų, ne šventu palaikė Sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas (atgimė iš aukšto), ir įžeidė malonės Dvasią!“

ą) kuris sutrypė kojomis Dievo Sūnų - tai pirmojo amžiaus išsireiškimas, reiškiantis „išmesti šiukšles“. Jie išmesdavo druską, kuri prarasdavo savo šviežumą ant tako, kur vaikščiojo žmonės. Tas žmogus pasielgia su Jėzumi ir viskuo kas Jėzaus taip, kaip su šiukšlėmis, kurios išmetamos mindžioti žmonėms (žr.Mt 5:13).
b) Nešventu palaikė Sandoros kraują - nešventi dalykai turi būti atmetami ir jų bet kokia kaina reikia vengti. Tas atgimęs žmogus dabar laiko Jėzaus auką nešventa.
c) Įžeidė Malonės Dvasią – iki to momento subrendęs tikintysis, girdėdavo Dievą kalbant, tarnavo Šventosios Dvasios dovanose, nors dabar jis elgiasi su Jėzumi, kaip su purvu ir stengiasi išvengti Jo bet kokia kaina, bet Malonės Dvasia iki šio momento vis dar stengėsi jį sugrąžinti atgal. „Niekino“ (gr. Enybrisas, panaudotas tik šitoje vietoje) - reiškia „įžeisti“ (atmetant).

Tokios yra sąlygos, kurios išvardintos Naujajame Testamente, kai tikintysis suvokdamas, laisva valia, gali pasakyti Šventajai Dvasiai palikti jį ir atsiskirti nuo jo dvasios.

Aš pažinojau žmogų, kuris buvo pripažintas pranašas, pastorius, Biblijos mokyklos vadovas. Jis turėjo romaną, atsisakė atgailauti, greitai tapo alkoholiku. Jis atmetė visas pastangas jį vesti į atgailą. Jis prarado savo santuoką, šeimą ir išvyko iš valstijos.

Po kelių metų du vyrai, kuriuos aš pažinojau, buvę jo studentai, tuo pačiu metu nepriklausomai nuo vienas kito, man pasakė: „Aš melsdavausi už jį kiekvieną dieną, bet vieną kartą Viešpats įsiterpė į maldą ir pasakė: „Nesimelsk už jį, jis padarė savo sprendimą“.

Emocijų protrūkis: „Jei tai reiškia būti krikščioniu, aš nenoriu juo būti“, netinka anksčiau minėtiems atvejams. Panašiai kaip mes vertiname mažų vaikų ir paauglių nesusivaldymą: „aš nekenčiu tavęs, mama, ...tėte“, taip ir Dievas vertina nesubrendusių žmonių poelgius.

Kai mes atgimstame, mes gimstame į šeimą. Tai santykiai. Kai mes nusidedame prieš mūsų Tėvą ar kitą šeimos narį, mes suardome draugystę. Kai mes atsiprašome Tėvo ir mūsų šeimos nario, mes atstatome bendravimą toje srityje.

Kai aš buvau vaikas aš sudaviau savo jaunesniam broliukui (Kas? Aš?) Aš buvau pasiųstas į savo kambarį. Mano mama neišmetė manęs iš šeimos. Bet aš suardžiau draugystę su savo broliu ir ja. Kai aš atgailavau ir parodžiau tai, atsiprašydamas mamos ir brolio, mano draugystė buvo atstatyta, bet mano narystė šeimoje niekada nebuvo sustabdyta.

2) Ar gali žmogus prarasti išgelbėjimą, neigdamas, suklysdamas, nesąmoningai, nusidėdamas?
Jėzus pasakė grupei žmonių, kad – taip, jeigu jie nepasikeis, jų vardai bus ištrinti iš Gyvenimo knygos. Kas jie buvo ir kokiomis aplinkybėmis tai įvyko, mes pažiūrėsime sekančią savaitę, nes šiandien turiu baigti.

Būkite palaiminti!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2011 m. birželio 20 d., pirmadienis

Apreiškimas. 5 dalis


John Fenn, 2010 m. kovo mėn. 20 d.,

Pirmosiose 4 šios serijos dalyse rašiau apie apreiškimą iš Tėvo, vadinamą „rhema“ – apreikštu žodžiu, kaip veikia malonė, tikėjimas ir perdėtas pasitikėjimas savimi.

Paskutinėje šios serijos dalyje norėčiau išsiaiškinti, kas yra Dievo dalis ir kas priklauso nuo mūsų.

Turiu omenyje tai - jeigu Dievo žodis sako: nepaleistuvauk, nevok, nemeluok (tai – apreiškimo žodžiai), nereikia laukti, kad Viešpats asmeniškai užtvirtintų, jog šitų dalykų daryti negalima.

Tačiau, ką daryti, ieškant krypties savo gyvenimui? Raštas aiškiai sako, jog žmogus turi užsidirbti pragyvenimui, ir aš kaip tik dabar ieškau darbo ir nežinau, kur Jis mane veda? Ar man atsivertus Bibliją ir pirštu bakstelėjus būtent ant tos eilutės, kuri sako: „moteris apžiūri lauką ir jį nusiperka“ (Pat 31:16), turėčiau manyti, kad Dievas man tai apreiškė?

Arba susirgęs turėčiau atsiversti Izaijo 53 skyrių arba 1 Petro 2:24 ir „stovėti“ ant šitų eilučių, tikėdamasis, kad Dievas mane išgydys? O gal man reikia specifinio, unikalaus žodžio, skirto tik man dėl šitos ligos?

Prisiminkime Abraomą
Pradžios 26:1-5 skaitome, jog Viešpats pasirodė Izaokui ir davė jam nurodymus apie šalyje kilsiantį badą. Tame aplankyme Jis apreiškė, kodėl Jis išsirinko Abraomą: „nes Abraomas paklausė mano balso ir laikėsi mano įstatymų, įsakymų, nuostatų ir nurodymų“. Šitie penki dalykai buvo svarbūs Viešpačiui ir Jis išvardino juos iš eilės vieną po kito.

Abraomas turėjo apreiškimą iš 5 elementų. Tada nebuvo rašytinio žodžio, kuriuo galėtų remtis – eilute ar skyriumi, todėl jis gyveno taip, kuo tikėjo, taip elgėsi šeimoje bei verslo reikaluose. Visa tai buvo valdoma tų 5 elementų, kuriuos jam apreiškė Viešpats.

Pirmasis ir pamatinis: „paklusk mano balsui“ – tai reiškia, kad kai Viešpats pasirodė jam ir davė nurodymus, Abraomas pakluso (Apd 7:2; Pr 12:1,7).

Kitus tris vidurinius Viešpats sujungė čia į vieną grupę: „laikėsi mano įstatymų, įsakymų, nuostatų ir nurodymų…“
Įstatymai: reiškia sargyba arba stovintis sargybinis, apsauga (Strong‘s #4931 – Strongo aiškinamasis žodynas).
Įsakymai: reiškia įsakymą arba priesaką, nurodymą, pamokymą (Strong’s #4687).
Nuostatai: reiškia paskyrimą, paprotį, būdą, yra pavartotas ir Kun 18:3, kur kalbama apie „tautos papročius“ (Strong‘s #2707).

Pradėk statyti nuo pamato
Statyti ant žodžio „paklusk mano balsui“, reiškia statyti ant asmeninio apreiškimo, gauto dėl krypties. Tame yra trys elementai, neturintys nieko bendro su asmeniniu apreiškimu specifiniam momentui konkrečiu laiku. Tai apreikšta Viešpaties valia, dalykai, kuriuos Jis apreiškė Abraomui, norėdamas, kad jis paklustų Jam. Viešpats nesakė jam: „daryk tai arba nedaryk to“.

Maždaug praėjus 500 metų Viešpats pasirodė Mozei ir davė jam 10 Įsakymų. Tačiau Abraomo laikais šie įstatymai dar nebuvo įrėžti akmenyje - tai buvo tik Dievo charakterio bruožai.

Pradžios knygos 18 skyriuje Viešpats ir du angelai (kurie vėliau buvo pasiųsti išgelbėti Lotą) pietavo su Abraomu ir Viešpats pasakė: „Ar Aš slėpsiu nuo Abraomo, ką ketinu daryti? Juk Abraomas tikrai taps didele ir galinga tauta, jame bus palaimintos visos žemės tautos. Nes Aš žinau, kad jis įsakys savo vaikams ir savo namams po savęs laikytis Viešpaties kelio ir daryti, kas yra teisinga ir teisu (Pr 18:17-19).

Frazėje „Viešpaties kelio“ yra žodis „takas“ arba „vaikščiojimo takas“ (Viešpaties). Jis kalba apie teismą ir teisingumą - tai buvo ne eilutė ir skyrius, tačiau dalykai, apie kuriuos Abraomas žinojo, kad jie yra teisingi ir kad taip reikia elgtis. Tai sutinka su anksčiau paminėtais „nuostatais“, kurie reiškia papročius arba būdą (Viešpaties).

Prisiminkime, kuomet Abraomo ir Loto darbininkai susikivirčijo dėl teritorijos, tuomet Abraomas pasirinko garbingą kelią, pasiūlydamas Lotui pasirinkti ganyklą, nors kaip vyresnysis galėjo reikalauti savo teisių (Pr 13:9-11). Šis maloningumas yra Viešpaties charakterio bruožas – ne skyrius ir eilutė, bet Dievo kelias.

Prisiminkime, jog Abraomas surinko armiją Loto išgelbėjimui, tačiau atsisakė paimti karo grobį, kad niekas negalėtų pasakyti, jog žmogus padarė Abraomą turtingu, ir jis davė 10% Viešpačiui (Pr 14).

Kai širdis yra teisi...
Dabar matome, jog žodis „įstatymas“ reiškia „sargybą, stovintį sargybinį, apsaugą“. „Nuostatai“ reiškia „paprotį, būdą“. Abraomas buvo nusprendęs savo širdyje laikytis Viešpaties kelio, saugoti jį ir vykdyti. Tokie yra bendri dalykai, kurių laikytis yra privaloma, tačiau daugelis šiandieną to nesupranta.

Kartą, kaip Wagner vadovų instituto atstovas, mokiau Pasaulio Maldos Centre (World Prayer Centre) Kolorado Springs ir prie prekybos stalo, kur turėjau daugybę CD pardavimui, kalbėjausi su studentais. Prie manęs priėjo dvi moterys ir viena iš jų paklausė, ar galima mano CD įsirašyti į savo kompiuterio kietąjį diską ir po to perrašyti juos savo draugei?

Tai buvo pirmas kartas, kai išgirdau tokį dalyką ir aš paklausiau: „Ar jūs prašote leidimo vogti iš manęs? (Įsivyravo tyla). Tai yra būdas, kuriuo aš užsidirbu pragyvenimui, todėl pirkdama vieną CD ir po to padaugindama jį savo draugei veltui, tu vagi iš manęs, tai būtų tas pats, kas vogti iš parduotuvės. Aš manau, kad būtų dora paaukoti reikiamą sumą tarnavimui, jeigu nori tai daryti“.

Kur padangos liečia asfaltą
Ji atrodė sumišusi ir pasakė: „Oi, aš niekada nepamąsčiau apie tai“, štai ką aš noriu pasakyti. Žmonės nori, kad Dievas jiems kalbėtų, pasirodytų, padarytų juos jautrius Jam, tačiau nesusimąsto apie savo gyvenimo dorumą, kuris būtinas, norint artimai bendrauti su Dievu. Žmonės dažnai paklūsta tam, ką išgirsta kalbant tiesiogiai jiems, tačiau iš esmės nepaiso Jo kelių. Kiek daug krikščionių sako, kad myli Jėzų, tačiau noriai sėdi dvi valandas kino teatre klausydamiesi kaip keikiamas vardas To, kurį jie myli. Arba klauso kaip piktžodžiauja Tėvui. Kiek daug žmonių sakosi myli Jėzų ir žiūri kultinius, smurto ar sekso filmus.

Nors būčiau sumokėjęs pinigus už bilietą, bet išgirsčiau, kad filmo herojus ekrane sako, jog mano žmona, sūnus ar geras draugas yra siaubingi žmonės, melagiai ir plėšikai, aš atsistočiau ir išeičiau iš kino teatro. Nesvarbu, kad aš sumokėjau, tačiau jeigu tenai įžeidinėja mano geriausią draugą, aš išeisiu, jei Jis iš tiesų yra mano geriausias draugas.

Mes galime Biblijoje atrasti skyrių ir eilutę, kad negalima piktžodžiauti, nors gyvenime dažnai girdime žmones keikiantis – tai neišvengiama, tačiau Biblijoje nėra nei eilutės, nei skyriaus, kuriame būtų rašoma, jog sumokėjus savo noru galima sėdėti ir dvi valandas klausytis, kaip keikiamas Jo vardas bei kitas nešvankybes.

Žmogus savo širdyje turi nuspręsti netoleruoti tokių dalykų. Štai kokie yra trys iš penkių reikalavimų.

Labai seniai, tarsi tai būtų buvę kitoje galaktikoje, pamenu, dirbau Domino‘s Pizza. Pamenu kaip viena krikščionė mergina pasiimdavo picoms skirtą sūrį namo ir gamindavo iš jo picas sau. Ji manė, kad taip elgtis nieko blogo. Viena krikščionių pora norėjo parduoti namą, tačiau nenorėjo mokėti 6% mokesčio, todėl laukė, kol baigsis sutarties terminas, tada paskambino paskutiniams klientams ir pasiūlė apžiūrėti namą, pasiūlydami jį už sumą minus tuos 6% .

Viena krikščionė moteris nuolatos savo draugams sakydavo, kad ateis jiems padėti būtent sutartu laiku, tačiau arba visai nepasirodydavo, arba ateidavo labai pavėlavusi be jokio įspėjimo – taip ji sudarydavo įvairių nepatogumų tiems, kuriems pažadėjo, nes jie turėdavo keisti savo planus ir prisitaikyti.

Kartą važiuojant keliu, kur greitis apribotas iki 120 km/h, mane pralenkė automobilis, važiavęs mažiausiai 144 km/h greičiu, tačiau aplipdytas krikščioniškais lipdukais.

Esminiai dalykai – tokie kaip charakterio vientisumas, žodžio laikymasis, dievotumas – būtent jie apima „įsakymus, nurodymus bei nuostatus“. Šioje vidurinėje grupėje vienas iš trijų yra Viešpaties kelias. Turėtume savo širdyje apsispręsti eiti Viešpaties keliu ir tai darydami įgysime dievotumą.

Paskutiniai penki dalykai
Paskutinis žodis – „mano įsakymai“ arba Tora. Tai reiškia eilutę ir pastraipą arba, Abraomo dienomis, bendrus nurodymus, skirtus kiekvienam žmogui – nemeluoti, nepaleistuvauti, nevogti ir t.t.

Daugelis žmonių nori pradžioje išvardintų dalykų – „Abraomas pakluso mano balsui“ – taip, jie nori girdėti Viešpatį! Tačiau tie patys žmonės turi būti labai apdairūs, kad išpildytų po to einančius skyrius ir eilutes – niekada nevogti, nežudyti, nepaleistuvauti.

Tačiau sąrašo viduryje yra trijų grupė – Viešpaties takai, Viešpaties kelias, širdies nuostata sekti Jo keliais savo širdyje ir gyvenime – štai kur vyksta tikrasis gyvenimas.

Tai jau ne skyrius ar eilutė, bet širdies kryptis, disciplina.

Taigi, kaip sužinoti Viešpaties valią, kai negirdime Jo balso ir nerandame skyriaus ar eilutės savo situacijai? Mes vykdome tuos tris iš sąrašo vidurio. Klausimas: „Ką darytų Jėzus?“ – tai ne pigi apyrankė ar inicialai, bet gyvenimo būdas.

Apibendrinimas
Ką daryti, kai neturi specifinio žodžio savo situacijai arba negali rasti jai tinkančios eilutės ar skyriaus? Štai čia į mūsų gyvenimą ir ateina tie trys punktai iš sąrašo vidurio. Aš sugrįžtu prie paskutinio, kad būčiau užtikrintas, jog tikrai girdėjau Jo balsą, jog skyrius ar eilutė iškilo prieš mane ir atgaivino apreiškimą – galvoju apie tai, mąstau ir kurį laiką saugau savo galvoje. Po to prisimenu tuos tris iš sąrašo vidurio ir tikrinu, ar tikrai esu vedamas Jo taku...

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2011 m. birželio 17 d., penktadienis

Apreiškimas. 4 dalis


John Fenn, 2010 m. kovo mėn. 6 d.,

Malonė, viltis, perdėtas pasitikėjimas savimi
Praeitą savaitę aš dalinausi mintimis, kad žodis iš Viešpaties yra malonė - žodis, apreiškimas, arba kažkas, ką reikia suvokti ir priimti – kiekvienas žodis iš Viešpaties yra malonė.

Aš dalinausi, kad tikėjimas kyla iš malonės: „Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų “ (Ef 2:8).

Bet Žyd 11:1 sako: „Tikėjimas yra pagrindas (realybė) to, ko viliamasi, ir įrodymas to, kas neregima“ (vertimas iš anglų k.).

Šiandien aš rašysiu apie tai, kaip iš malonės gimsta viltis - tai pridedama prie mūsų atsakymo į malonę - tikėjimo.

Viltis kyla iš proto, emocijų ir vaizduotės. Tikėjimas kyla iš dvasios. Vilties apibrėžimas yra toks: „įsitikinęs, pasitikintis, užtikrintas laukimas“. Žyd 6:13-20 pasakoja mums apie Abraomą ir jo patyrimą, ir tai padeda  mums suprasti, kaip visa tai veikia.

13 eilutėje pasakyta, jog Abraomas gavo pažadą iš Dievo, kad jis taps tėvu. Tai yra rhema, malonė. Ir kaip aš dalinausi, praeitą savaitę, kad su kiekvienu mums duotu žodžiu suteikiamas ir įgalinimas.

Ten pasakyta, jog tada Dievas prisiekė Savimi, kad pažadas išsipildys. Tuomet Abraomas neturėjo užrašyto žodžio, kad galėtų remtis skyriumi ar eilute, taigi Viešpats pažadėjo kelis kartus, parodydamas jam keliais būdais, kad tikrai Jo Žodis yra geras. Jis pažadėjo kartodamas tai Pradžios 12:2,7; 15:1-6; 17:4-5,16-17; 18:9-15 - štai kaip Jis prisiekė Savimi. Mums Naujajame Testamente pasakyta, kad kiekvienas žodis bus patvirtintas 2-3 liudininkų burna.

Taigi Žyd 6:18 sako, kad pagal tuos du nekintamus dalykus: Dievas pažadėjo ir Dievas negali meluoti, Abraomas (ir mes taip pat) turime pasitikėti viltimi, kuri mums duota. „Tad du nekintami dalykai, kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų, tvirtai guodžia mus, atradusius prieglobstį mums skirtoje viltyje“ (Žyd 6:18)

Stebėkite seką:
#1 Abraomas gavo pažadą (rhema/malonę žodį skirtą jam)
#2 Jis gavo šiam pažadui patvirtinimą (maždaug 5 kartus)
#3 Jis įsitvirtino viltyje - jis apie tai mąstė, įsivaizdavo, saugojo savo prote

Iš rhema žodžio gimsta vaizdinys, išsipildžiusio pažado protinis įsivaizdavimas. Tai yra viltis.

19-20 eilutėse pasakyta, kad: viltis „...mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun, kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus...“. Savo proto ir vaizduotės pagalba mes įžengiame už uždangos - pažadas buvo duotas iš už uždangos, ir eina į mūsų protą mūsų viltį/pasitikintį laukimą.

Atkreipkite dėmesį, kad viltis įtvirtina sielą, protą, emocijas ir mąstymo procesą. Kai mes gauname apreiškimą, pažadą, rhema, tas vaizdinys pagimdo viltį - įžengia už uždangos į dangų, kad mes pasitikėtume Dievu, kuris mums pažadėjo. Kai aplinkybės mums priešinasi, viltis pasilieka įsitvirtinusi už uždangos danguje, prirakinta prie: 1) Dievas pažadėjo, 2) Dievas negali meluoti. Štai taip mes pasiliekame ramybėje.

Malonė gimdo tą vaizdinį, kuris yra viltis ir kai mes tikime ta viltimi - tai jau tikėjimas. Tai natūralu ir gimsta savaime, kai priimame žodį, apreiškimą, rhema ir JEIGU leidžiame mūsų protui tuo viltis.

Vėl prisiminkime Nojų
Nojus gavo malonės žodį, rhema žodį, statyti laivą. Jūs prisimenate, kad Viešpats jam nurodė dydį, kokią naudoti medieną, kaip padaryti jį atspariu vandeniui, kaip patalpinti gyvūnus. Visa tai sukūrė paveikslą jo prote, kuris davė viltį ir sugebėjimą atsakyti, o tai yra tikėjimas (Pr 6:15-22).

Aš dalinausi, kad tikėjimas yra atsakymas į žodį/rhema/malonę. Bet tarp malonės ir atsakymo yra viltis - tas vaizdinys, kurį sukuria Žodis. Kaip teigia Žyd 11:1 „Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės“. Kai jūs tikite viltimi, tikėjimas gimsta savaime, bet jūs negalite tikėti viltimi pirmiausiai neturėdami to rhema žodžio.

Rom 4:18-22 Karaliaus Jokūbo vertimas nėra tikslus, kai kalba apie Abraomo emocinę būklę, bet jis tiksliai pasako, kad jis „patikėjo viltimi“. Tai tikėjimas. KJV sako, kad jis nelaikė savo kūno apmirusiu, bet tekstas iš tiesų sako, kad jis suvokė savo kūno ir Saros įsčių apmirimą (ir jeigu jūs skaitysite Pradžios knygą ir pamatysite, kad jie netgi labai gerai tai pripažino).

Tikėjimas neignoruoja aplinkybių, tik jis pasirenka tikėti viltimi, kurią sukūrė pažadas.

Jis pasirenka: 1) tikėti pažadu, 2) tikėti, kad Tas, Kuris pažadėjo negali meluoti, 3) leisti vilčiai plėtotis prote, arba kaip Rom 4:21 sako „Ir būdamas visiškai įsitikinęs, jog, ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti“ 4) jis ir Sara atsakė (tikėjimas) eidami kartu kaip vyras ir žmona, ir to pasekoje jie susilaukė Izaoko.

Perdėtas pasitikėjimas savimi
Negaliu suskaičiuoti kiek kartų teko girdėti žmones sakant, kad kažkas jų gyvenime vyko „tikėjimu“, bet baigdavosi tragedija. Sutinkamai su Biblijos mokymu šie žmonės turėjo ne tikėjimą, bet viltį. Daugelis žmonių bando tikėti, neskirdami laiko ir nesimokydami kaip reikia laukti Dievo, kol jie gaus pažadą, rhema, apreiškimą. Be žodžio nėra ir biblinio tikėjimo.

Tu gali apsispręsti „stovėti ant pažado“, bet jei Dievas iš tiesų tau nepažadėjo jokios konkrečios eilutės, nėra malonės, iš kurios natūraliai kiltų viltis, atsakymas į kurią yra tikėjimas - skirtas tam, kad galėtum veikti pagal tą vidinį žinojimą. Žmonės bando sukurti tikėjimą išsirinkdami iš konteksto vieną kurią eilutę, užuot laukę Viešpaties tol, kol jiems bus duota. Toks tikėjimo supratimas yra neteisingas.

Aš buvau kartu su savo geriausiu draugu vienoje bažnyčioje, kur ir dirbau, kai jis mirė. Jo žmona, duktė ir žentas bandė jį prikelti iš numirusių įsakinėdami, šaukdami, kalbėdami jam ir Dievui, dėdami ant jo rankas, garbindami ir t.t. Aš nejaučiau patepimo, jokio apreiškimo, jokio Viešpaties buvimo, kad jis būtų prikeltas, taigi galų gale aš įsiterpiau ir pasakiau apie tai. Ji turėjo leisti jam išeiti ir ji taip padarė.

Jie galvojo, kad veikė tikėjime, bet buvo tik viltyje. Tikėjimas „ne priverčia tai įvykti“, o atsako į apreiškimą iš dangaus.

10 + 2
Kai 12 žvalgų buvo pasiųsti į Pažado žemę, tik Jozuė ir Kalebas parnešė ataskaitą, kuri sutiko su jiems duotu Dievo pažadu - žemė yra jūsų, dabar eikite ir užimkite ją. Kiti 10 žvalgų mirė maro metu, ir Mozė turėjo tai pranešti tautai, kad tie 10 mirė, o Jozuė ir Kalebas liko gyvi.

Tai tautoje sukėlė didį gedulą, atgailą ir veržimąsi į Pažado žemę, bet tik tam, kad būtų nugalėti amalekiečių ir kanaaniečių. Pasakyta „jie nusprendė eiti į kalnus“ (Sk 14:36-45).

Perdėtas pasitikėjimas savimi yra veiksmas, kuomet galvoji, kad kažkas yra Dievo atsakomybė, kai tai iš tiesų tai yra mūsų atsakomybė. Jie atmetė Viešpaties Žodį, rhema, kuriame buvo malonė eiti tam tikru laiku, kuris buvo nustatytas Viešpaties ir paskelbtas per Jozuę ir Kalebą. Jie tada išėjo galvodami, kad Viešpats bus su jais, manydami, kad kai jie pajudės, Dievas padarys stebuklą: Netiesa.

Su malone ateina ir tam skirtas laikas. Kai atėjo žodis, Nojus turėjo statyti arką. Jo širdyje ir sieloje gimė viltis/vaizdinys. Abraomas turėjo eiti į Pažado žemę, kai Viešpats pasakė jam, kad žemė jo laukia, ir kad tenai gims jam sūnus (Pr 12:2; Apd 7:2-5)

Jūs galite prisiminti, kad Mozė gavo Žodį, kad jis bus išlaisvintojas ir todėl nužudė egiptietį, „...galvodamas, kad jo broliai suprasią, jog Dievas jo ranka suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato“ (Apd 7:22-25). Kitas perdėto pasitikėjimo savimi atvejis – Dievas nepagerbs mūsų, kai mes vykdome Jo idėjas savo būdu. Tai arba Jahvė, arba visai nieko.

Žyd 11:27 sako, kad Mozė nepaisė laiko, bandydamas įvykdyti rhema/apreiškimą/malonę, ir „liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį“. Kitais žodžiais tariant, jis turėjo rhema, kad išvaduos Izraelį iš Egipto, bet bandė tai įvykdyti savo jėgomis, nors jis laikėsi šito vaizdinio ir pašaukimo, tarsi matydamas Tą, Kuris yra neregimas. Taip jis elgėsi užuot kantriai laukęs Dievo apreiškimo, kaip ir kada pažadas turi įvykti (tai įvyko prie degančio krūmo po 40 metų).

Štai ką aš noriu pasakyti šiais keliais žodžiais. Ar jūs bandėte kažką įvykdyti savo jėgomis, kaip Mozė? Man yra taip buvę, ir daugumai mūsų yra taip buvę. Ištverkite taip, tarsi matytumėte Tą, Kuris yra nematomas, nepameskite vilties.

Štai ką aš darau – grįžtu prie paskutinio dalyko, kurį žinau, kad žinau, kad Viešpats man kalbėjo, parodė, apreiškė. Tai rhema, kurioje yra maistingos medžiagos ir tai reikia suvirškinti. Tada aš leidžiu tam įvaizdžiui suformuoti mano galvoje paveikslą, kaip tai galėtų būti, bet turėdamas galvoje, jog tai, kuo aš viliuosi, kad įvyks, gali būti dar ne galutinis rezultatas.

(Kai Viešpats, Apaštalų darbų knygos 9 skyriuje, į Damaską keliaujančiam Pauliui pasakė apreiškimą, kad jis stovės prieš karalius, ar jūs manote Paulius įsivaizdavo, kad tų susitikimų metu jis bus surakintas grandinėmis, kaip Romos kalinys?)

Žyd 4:3,9-11 pasakyta - kai mes tikime, mes įžengiame į poilsį. Mes pajaučiame ramybę. Mūsų darbas kontroliuoti emocijas, išlavinti jas pasilikti mūsų dvasioje esančioje ramybėje. Pasilikite su Tėvu, kol gausite pažadą. Senais laikais buvo sakoma: „lūkuriuoti prieš Viešpatį“. Pasilikite su Viešpačiu laukime dienas ar savaites, tol, kol jūs pajėgsite priimti iš Jo apreiškimą. Jis atsakys, Jis jums atvers, jūs suprasite.

Dabar turiu baigti. Tikiuosi, kad tai jums padėjo.

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com