John Fenn, 2011 m. birželio mėn. 18 d.,
Primenu apie MP3: beveik visos mano CD mokymų serijos, įskaitant 2, 4, 5, 8 dabar jau yra mp3 formate.
Kai jūs meldžiatės, jūs kreipiatės su prašymu į Jėzų ar į Tėvą? Ar mokymai apie kartų prakeikimus tinka mūsų dienoms? Šitie dalykai ir dar kiti išnagrinėti pagal Žodį mano naujausioje serijoje: Tikėjimo atskiedimas (1); Kaip žmonių tradicijos atima iš mokinių jėgą. Kaip jums nuspręsti kokiu keliu pasukti, kai jūs ieškote Dievo išminties, o Jis, atrodo, tyli? „Pagal tavo tikėjimą“ Padėsiu jums praeiti šį procesą, kai daromas sprendimas, nes paprastai mes turime tikėjimą, bet galime to nesuvokti. Jėzus pasakė dviems akliems vyrams, kurie atėjo pas Jį išgydymo: „Tebus jums pagal jūsų tikėjimą“.
Ar gali tikintysis prarasti savo išgelbėjimą?
Trumpas atsakymas, skyrius ir eilutė, sako taip - krikščionis gali prarasti savo išgelbėjimą. Tačiau tuoj pat iškyla kiti klausimai, į kuriuos aš dabar atsakysiu:
1) Ar gali tikintysis prarasti išgelbėjimą apsispręsdamas tai padaryti?
2) Ar gali žmogus prarasti išgelbėjimą neigdamas, dėl gyvenimo stiliaus, klaidos, nesąmoningai, ar nusidėdamas?
Pradėsime nuo to, kas svarbiausia: mirtinos nuodėmės supratimas
Mato 12:31-32 Jėzus pasakė, kad visos nuodėmės gali būti atleistos, išskyrus piktžodžiavimą Šventajai Dvasiai. Kaip tai suprasti?
Šventoji Dvasia yra Vienintelė iš Dievo Trejybės asmenų šiandien tarnaujanti žemėje. Aš noriu pasakyti, kad Jėzus dabar žemėje netarnauja fiziškai, kaip Jis tai darė Evangelijose. Šiandien Jis veikia per Šventąją Dvasią.
Šventosios Davsios veikimu įvyksta išgelbėjimas. Būtent Ji atgimdo mūsų dvasias. Todėl atmetimas Jėzaus, kaip Viešpaties yra piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai (Jos atmetimas).
Pamąstykime dabar kitu būdu. Jėzus mirė dėl kiekvieno asmens, kuris tik kada gyveno ar dar gyvens, yra gyvas šiandien ir gyvens amžinai. Tarp visų tų bilijonų žmonių dėl kurių Jėzus numirė yra vienas asmuo, už kurį Jėzus nemirė - tai Jis pats.
Jis mirė dėl kitų, ne dėl Savęs. Jėzaus atmetimas nebuvo atpirktas ant kryžiaus, taigi atmesti Jį, reiškia atmesti Šventają Dvasią (piktžodžiauti Jai).
Šventosios Dvasios vaidmuo, vedantis mus padaryti apsisprendimą dėl išgelbėjimo
Kiekvienas žmogus, kuris gimė iš aukšto, per Šventąją Dvasią gavo apreiškimą iš Tėvo, kad Jėzus yra Viešpats. Po to, kai Petras paskė: „Tu esi Kristus gyvojo Dievo Sūnus“, Jėzus atsakė, kad ne žmogaus samprotavimai jam tai apreiškė, bet „Tėvas, kuris yra danguje” (Mt 16:17).
Apreiškimą arba „apšvietimą” patyrė kiekvienas, kuris yra atgimęs iš aukšto. Ir tai įvyksta įvairiais būdais, bet gali būti apibendrinta, kad mes visi buvome paskatinti ištirti savo ketinimus dėl Jėzaus, kai turėjome apsispręsti, kad tikrai norime tikėti Jį ir Jam tarnauti.
Šio Šventosios Dvasios apšvietimo procso metu aš ir tu apsisprendėme tikėti Jėzumi. Jono 6:40 Jėzus pasakė: „kuris regi Sūnų (Šventosios Dvasios apšvietimas) ir tiki Jį (mūsų pasirinkimas), turėtų amžinąjį gyvenimą“. Visų pirma mes „matome“ veikiant Šventajai Dvasiai, tuomet pagal tai, ką mes „matome“ iš Jėzaus, mes nusprendžiame tikėti.
Tame pačiame skyriuje 45 eilutėje Jis tęsia „‘Ir visi bus mokomi Dievo‘. Todėl, kas išgirdo ir pasimokė iš Tėvo (apreikšta tiesiog kaip Petrui), ateina pas mane (mūsų sprendimas)“. (Jn 6:45, vertimas iš anglų kalbos)
Apšvietimas reiškia, kad Šventoji Dvasia „Jo šviesa apšvietė“ mums Jėzų, kad mes galėtume apsispręsti tikėti.
1) Ar gali tikintysis prarasti išgelbėjimą apsispresdamas tai padaryti?
Žyd 6:4-6 ir 10:29 apibūdina subrendimo lygį, kurį privalo būti pasiekęs žmogus, kad galėtų prarasti išgelbėjimą. Tai parodo, kad žmogus darydamas tokį apsisprendimą gerai supranta, ką daro.
„Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangiškos dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, paragavo gerojo Dievo Žodžio bei ateinančio amžiaus jėgų ir atpuolė, tų nebeįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai...“
a) Apšvietimas - jo metu jie gavo apreiškimą iš Tėvo: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“;
b) paragavo dangiškos dovanos - patikėjo Jėzumi, kaip Viešpačiu;
c) tapo Šventosios Dvasios dalininkais – krikštyti Šaventąja Dvasia;
d) paragavo gerojo Dievo Žodžio – čia pavartotas žodis „rhema” - tai reiškia, kad Dievas kalba būtent tau. Šitas žmogus girdėdavo Dievą kalbant jam per Šventąją Dvasią ir Žodį;
e) ateinančio amžiaus jėgų - jie tarnavo Šventosios Dvasios dovanose.
Žyd 10:29 tęsiama:
„Tik pagalvokite: kaip dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypė kojomis Dievo Sūnų, ne šventu palaikė Sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas (atgimė iš aukšto), ir įžeidė malonės Dvasią!“
ą) kuris sutrypė kojomis Dievo Sūnų - tai pirmojo amžiaus išsireiškimas, reiškiantis „išmesti šiukšles“. Jie išmesdavo druską, kuri prarasdavo savo šviežumą ant tako, kur vaikščiojo žmonės. Tas žmogus pasielgia su Jėzumi ir viskuo kas Jėzaus taip, kaip su šiukšlėmis, kurios išmetamos mindžioti žmonėms (žr.Mt 5:13).
b) Nešventu palaikė Sandoros kraują - nešventi dalykai turi būti atmetami ir jų bet kokia kaina reikia vengti. Tas atgimęs žmogus dabar laiko Jėzaus auką nešventa.
c) Įžeidė Malonės Dvasią – iki to momento subrendęs tikintysis, girdėdavo Dievą kalbant, tarnavo Šventosios Dvasios dovanose, nors dabar jis elgiasi su Jėzumi, kaip su purvu ir stengiasi išvengti Jo bet kokia kaina, bet Malonės Dvasia iki šio momento vis dar stengėsi jį sugrąžinti atgal. „Niekino“ (gr. Enybrisas, panaudotas tik šitoje vietoje) - reiškia „įžeisti“ (atmetant).
Tokios yra sąlygos, kurios išvardintos Naujajame Testamente, kai tikintysis suvokdamas, laisva valia, gali pasakyti Šventajai Dvasiai palikti jį ir atsiskirti nuo jo dvasios.
Aš pažinojau žmogų, kuris buvo pripažintas pranašas, pastorius, Biblijos mokyklos vadovas. Jis turėjo romaną, atsisakė atgailauti, greitai tapo alkoholiku. Jis atmetė visas pastangas jį vesti į atgailą. Jis prarado savo santuoką, šeimą ir išvyko iš valstijos.
Po kelių metų du vyrai, kuriuos aš pažinojau, buvę jo studentai, tuo pačiu metu nepriklausomai nuo vienas kito, man pasakė: „Aš melsdavausi už jį kiekvieną dieną, bet vieną kartą Viešpats įsiterpė į maldą ir pasakė: „Nesimelsk už jį, jis padarė savo sprendimą“.
Emocijų protrūkis: „Jei tai reiškia būti krikščioniu, aš nenoriu juo būti“, netinka anksčiau minėtiems atvejams. Panašiai kaip mes vertiname mažų vaikų ir paauglių nesusivaldymą: „aš nekenčiu tavęs, mama, ...tėte“, taip ir Dievas vertina nesubrendusių žmonių poelgius.
Kai mes atgimstame, mes gimstame į šeimą. Tai santykiai. Kai mes nusidedame prieš mūsų Tėvą ar kitą šeimos narį, mes suardome draugystę. Kai mes atsiprašome Tėvo ir mūsų šeimos nario, mes atstatome bendravimą toje srityje.
Kai aš buvau vaikas aš sudaviau savo jaunesniam broliukui (Kas? Aš?) Aš buvau pasiųstas į savo kambarį. Mano mama neišmetė manęs iš šeimos. Bet aš suardžiau draugystę su savo broliu ir ja. Kai aš atgailavau ir parodžiau tai, atsiprašydamas mamos ir brolio, mano draugystė buvo atstatyta, bet mano narystė šeimoje niekada nebuvo sustabdyta.
2) Ar gali žmogus prarasti išgelbėjimą, neigdamas, suklysdamas, nesąmoningai, nusidėdamas?
Jėzus pasakė grupei žmonių, kad – taip, jeigu jie nepasikeis, jų vardai bus ištrinti iš Gyvenimo knygos. Kas jie buvo ir kokiomis aplinkybėmis tai įvyko, mes pažiūrėsime sekančią savaitę, nes šiandien turiu baigti.
Būkite palaiminti!
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.