Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2011 m. liepos 9 d., šeštadienis

Apšvietimas. 3 dalis


John Fenn, 2010 m. liepos mėn. 24 d.,

Sveiki visi,

Apšvietimo tema – žmogus Rašte ir žmogus mūsų laikais

Siurprizas!
Saulius Iš Tarso buvo labai išsilavinęs ir galvojo, kad padeda Dievui, areštuodamas tikinčiuosius Jėzumi. Dažnai mokoma, kad Jėzus įsiveržė į Sauliaus gyvenimą visiškai suvereniai kelyje į Damaską, sukeldamas didelį šoką Sauliui/Pauliui, bet tai labai toli nuo tiesos.

Apd 9:5, kur užrašytas jų pokalbis, ir 26:14, kur Paulius pats pasakoja apie tai, jis sako, kad išgirdo balsą: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji... sunku tau spyriotis prieš akstiną!“

Akstinas, arba jaučio akstinas, buvo ilga smaila lazda naudojama varyti nešulinius galvijus. Ji vis dar tebenaudojama ir šiandien, ir galbūt jūs matėte filme, kaip mažas berniukas su akstinu eina paskui karvę arba didelį jautį. Berniukas naudoja akstiną baksnoti galvijui per petį arba šlaunį, kad jis eitų teisinga kryptimi.

Viešpats stengėsi atkreipti Pauliaus dėmesį smailu Dvasios kalaviju, Žodžiu, kuris skelbia tiesą apie Jėzų. Taigi Jėzus pristato Save ir tada pareiškia: „sunku tau spyriotis prieš akstiną“.

Būtent šis procesas, kurį patyrė Saulius iš Tarso – „baksnojimas“ smailu Žodžio galu ir yra apšvietimas. Akivaizdu, kad jis pagaliau suprato, nors ilgai spyriojosi prieš šią tiesą, kad Jėzus yra Viešpats.

Šitas spyriojimasis prieš akstiną gali tęstis kurį laiką, kol žmogus apsisprendžia dėl Jėzaus. Tačiau ir tada, kai jau sekame Viešpatį, Jis vis dar baksnoja mus Žodžiu ir Dvasia, kad paragintų mus daryti teisingus pasirinkimus. Spyriojimasis prieš akstiną yra tasai apšvietimo laikas, kai žmogus kovoja su tuo, ką savo širdyje žino esant teisinga ir ką žino, kad reikia daryti, bet nenori to daryti.

Mes naudojame tokius išsireiškimus: „Viešpats dirbo su manimi“ arba „aš galvojau kurį laiką apie tai“, čia mes ir vėl kalbame apie apšvietimo laiką, kai Viešpats rodo mums dalykus ir duoda laiką mąstyti, svarstyti, planuoti, pasverti, netgi priešintis... prieš tai, kuomet mes apsisprendžiame.

Išmintis yra viena iš tų sričių, kurioje mes nuolatos turime ieškoti Tėvo apšvietimo. Mes žinome, kad Jėzus mums tapo Išmintimi. Mes žinome, kad patarlės sako „Išmintis yra skirta teisiajam“, taigi ir man. Troškimui išminties savo maldos gyvenime aš visada skiriu pirmenybę (1 Kor 1:30; Pat 2:7).

Aš neatakuoju dangaus vartų, nes Jis gyvena manyje... Aš verčiau savo viduje pristatau Jam savo problemą, ir mąstau apie tai, ką Jis galėtų atsakyti. Aš galėčiau apibūdinti tą procesą taip: giliai savyje, savo širdyje, dvasioje žiūrėti į Tėvo akis tol, kol Jis atsakys. Kaip du draugai prie pietų stalo, kai vienas laukia atsakymo ir nuolatos sustabdo žvilgsnį, kad duotų kitam laiko atsakyti.

Pavyzdys
Mūsų vyriausias sūnus Krisas fiziškai yra 30 metų, bet protiškai 3-4 metų vaikas ir gyvena su grupe namuose netoli nuo mūsų. Barbara ir aš dabar keliaujame, nuolatiniai skaitytojai tai žino, nes mes išspausdinome kelionių tvarkaraštį. Kai aš paskambinau vakar į grupės namus ir kalbėjausi su slauge, ji pasakė, kad Krisas jaučiasi gerai ir kad ji buvo nuvedusi jį ir visą grupę į kiną. Aš paklausiau: į kokį filmą, ar „Ledynmetis?“ – ji atsakė: Ne, „Burtininko mokinys“, aš nenoriu juos vesti į vaikiškus filmus, nes jie yra suaugę...“

Aš mąsčiau ir delsiau daryti išvadas... klausinėjau, kaip jis reagavo, ar daug kalbėjo, kaip reagavo į scenas (jam patiko automobilio vijimosi scena) ir t.t.

Asmeniškai mes abu su Barbara buvome išgąsdinti. Dalis manęs norėjo reaguoti į auklės poelgį riksmu ir reikalauti, kad ji jokiu būdu nevestų suaugusių su vaikų mentalitetu į filmą skirtą suaugusiems apie burtus.

Bet aš laukiau... žinojau, kad reikėjo tai pranešti jos bosui. Supratau, kad slaugės norėjo pačios pamatyti „Burtininko mokinį“, todėl nuvedė būtent į šį filmą visą grupę. Aš ieškojau apšvietimo. Aš svarsčiau, mąsčiau apie savo žodžius, prašiau Tėvo išminties. Slaugė labai gražiai elgiasi su Krisu ir jis gražiai su ja bendrauja - aš siekiau sureguliuoti situaciją, o ne „jos galvą ant lėkštės“ – reikėjo išminties, kaip bendrauti su bosu ir ką sakyti, kad jis ir visos slaugės suprastų, ko mes norime mūsų sūnui.

Taigi, aš galvoju, svarstau, meldžiuosi kalbomis - mano dvasia meldžiasi tobulos Tėvo valios... ir aš žvelgiu į Tėvo akis savo dvasioje, laukiu Jo atsakymo, Jo idėjų, ką sakyti ir kaip sakyti. Vyksta apšvietimas ir aš turiu dalį viso atsakymo, bet toliau, vairuodamas automobilį, lauksiu iš Jo, tol, kol pajausiu, kad turiu jį visą, tada paskambinsiu grupės namų bosui.

Vietoj to, kad...
Tuo amerikiečių skubėjimu, užimtumu naudojasi demonai. Jis neleidžia žmonėms pagalvoti ir apsvarstyti savo kelius. Apšvietimui reikia laiko. Kaip aš rašiau pirmoje dalyje, Andriejus Jėzų pristatė savo broliui Petrui sakydamas: „Mes radome Mesiją“. Nors tai (vert.: kol Petras suvokė, kad Jėzus tikrai yra Mesijas) truko tam tikrą laiką: pradedant Jo pristatymu Jono 1 ir vėliau, kai Petras matė Jėzų veikiant, klausė jo kalbų ir buvo liudininkas stebuklingos žūklės.

Petras turėjo laiko apsvarstyti Jėzaus teiginius. Įdomu, ar Petras gyvendamas mūsų dienomis būtų turėjęs tiek pat laiko? Jo dienomis gyvenimo tempas buvo natūraliai lėtesnis, o tai suteikia galimybę savęs stebėjimui, kurio reikia, kad patirtum apšvietimą. Šiandien mes turime specialiai ieškoti laiko ir paskirti Visatos Dievui pasimatymą, kaip verslo susirinkime.

Kad aiškiai išgirstume Tėvo balsą, mes turime praleisti laiką su Juo, siekdami subtilaus apšvietimo, to mūsų ir Jo minčių susiliejimo, kuris padeda mums padaryti teisingą sprendimą. Taigi apmąstykime mūsų kelius, „matykime“ Sūnų, kad galėtume tikėti Juo. Skirkime tam laiko, kad Tėvas galėtų vadovauti mūsų sprendimams. Suteikime Jam laiko apšviesti širdies kelius giliai mūsų viduje, ten, kur atrandama ramybė.

Kitą savaitę nauja tema.

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą