Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2011 m. liepos 3 d., sekmadienis

Apšvietimas. 2 dalis


John Fenn, 2010 m. liepos mėn. 17 d.,

Apšvietimo procesas
Praeitą savaitę aš dalinausi mintimis apie apšvietimo procesą ir apreiškimą, apie tai, ką Biblija vadina „apšvietimu“, ir apie tai, kas įvyksta tarp to momento, kai žmogus išgirsta apie Jėzų, ir jo apsisprendimo. Graikų kalboje žodis „apšvietimas“ reiškia „šviesos sklidimas“. Jis apibūdina procesą, kai žmogaus viduje ima sklisti šviesa apie Jėzų.

Niekas iš mūsų pats nesuprato, kad Jėzus yra Viešpats, bet kaip Petrui (Mt 16:16-17), jam tai apreiškė Tėvas. Kai kurie pavyzdžiai:

Žydas tyrinėjo Senojo Testamento pranašystes ir Naująjį Testamentą, norėdamas paneigti tai, ką sakė apie save Jėzus, bet per kelis mėnesius suvokė, kad Jėzus YRA Viešpats. Kai jis mąstė apie Jėzaus gyvenimą, Šventoji Dvasia atskleidė jam vis daugiau ir daugiau, ir jis įtikėjo.

Ateistas sutiko tikintį, kuris jį paragino surasti kažką, kas natūraliai egzistuoja gamtoje ir nėra sudarytas iš trijų dalių arba nesidalija iš trijų (medis - šaknys, kamienas, vainikas; medžiagų būklė - kieta būklė, skystis, dujos; yra šešios natūraliai egzistuojančios formos gamtoje...) Istorijos pabaiga buvo tokia, kad Viešpats ėmė kalbėti jam apie jo beprasmį gyvenimą ir jis priėmė tai, ką kalbėjo tas tikintysis ir įtikėjo Viešpačiu.

Homoseksualas kentėjo dėl savo surišimo ir vienatvės, ieškojo tiesos apie savo homoseksualumą ir gyvenimo tikslą. Jis prisiminė keletą dalykų, kuriuos matė per krikščionišką TV ir šiek tiek iš pamokslininkų, kuriuos girdėjo per savo gyvenimą. Galvodamas apie tai, per kelis mėnesius suprato, kad jeigu Jėzus realus, Jis gali padėti, todėl ėmė Jo šauktis. Taip jis surado malonę ir Viešpaties Artumą. Žmogaus širdis pasikeitė, jis rado meilę ir laisvę nuo nuodėmės.

Moteris metų metais ieškojo tiesos, laikas nuo laiko įsitraukdama į įvairias nuodėmes ir rytų bei Naujojo Amžiaus religijas, niekada nerasdama tiesos. Pamažu ji buvo skatinama mokytis iš Jėzaus, kaip dar vieno pasirinkimo. Šventoji Dvasia jai liudijo, ir per kelis mėnesius ji atgimė.

Paauglys, kurio tėvas paliko šeimą, mąstė, ar Dievas galėtų tapti jam Tėvu. Kai jis mąstė apie šią galimybę, draugas kelias savaites pasakojo jam apie Jėzų. Vaikinas ėmė jausti, kad draugas kalba tiesą apie Jėzų ir Jo Tėvą, ir... atgimė.

Vyras grojo bare, ieškojo tiesos ir tikslo, patyrė gyvenimo pergales ir pralaimėjimus... staiga prisiminė kai kuriuos dalykus apie Jėzų, kuriuos kalbėjo 5-toje klasėje jo sekmadieninės mokyklos mokytojas. Tai iškilo jo atmintyje taip ryškiai lyg viskas vyktų dabar ir dar kartą. Šį kartą jis priėmė žinią ir įtikėjo.

Romos katalikas, vyras ir tėvas kelis mėnesius stebėjo pasikeitimus savo žmonos gyvenime po to, kai ji „priėmė Jėzų“. Jam patiko, kokia ji tapo. Jis ėmė mąstyti apie tai, ką ji sakė, nuėjo vieną dieną į bažnyčią ir priėmė Viešpatį.

Procesas
Jėzus sakė: „Tokia valia To, kuris mane siuntė; kad kiekvienas, kuris mato Sūnų ir tiki Jį turėtų amžiną gyvenimą...“ (Jn 6:40). Tu pirmiausiai pamatai Sūnų, o tada patiki.

Pirmiausiai mes pamatome Jį savo širdyse, savo prote, savo mintyse, kai mes svarstome, ar tai yra tikra, o gal būt tik keista, tiesa ar melas. Mes tyrinėjame tai, ką sakė Jėzus, draugai, Bibliją, TV pamokslininką, pastorių... mes mąstome apie tai ir tada kartu su Šventąja Dvasia ramiai kreipiančia mus (bet paprastai mums to nesuprantant) nusprendžiame, kad tai tiesa: Jėzus yra Viešpats.

Jėzus tęsė: „Niekas negali ateiti pas mane tol, kol Tėvas jo nepatraukia...“ (44 eilutė). Kai kurie neteisingai supranta šią eilutę. Jėzus ir čia kalba apie apšvietimo procesą - laiką, kai sklinda šviesa ir Tėvas pamažu apreiškia tam žmogui save ir Jėzų. Jis traukia juos prie Savęs. Kai Jėzus sako: „Ir jie visi bus mokomi Dievo“ (46 eilutė) yra kalbama apie apšvietimo procesą.

Kas slypi už to, kas vadinama atgimimu iš aukšto; kaip tai padaryti?
Apšvietimas skatina mumyse pasikeitimus, kurie vieną dieną baigiasi atgimimu. Jis vyksta mumyse visą mūsų gyvenimą. Nors vėliau mes kartais jį apleidžiame, kai pasiekiame taip vadinamą subrendimą.

Atrodo, kad Krikščioniška kultūra skatina žmones prarasti savo linkusią apmąstyti proto būklę. Ji pakeičia tai studijomis, eilučių mokymųsi mintinai ir reginiu pagrįstu tikėjimu, bet mes turime vėl susigrąžinti gilų, linkusį apmąstyti gyvenimą, apsvarstydami tai, ką pasakė Jėzus.

Tėvas per Šventąją Dvasią teberagina mus mąstyti apie gilius gyvenimo dalykus, eiti ta pačia kryptimi, kuria pradėjome, kai ilgai mąstėme apie Jėzų prieš atgimimą iš aukšto. Ne tik tada mąstyti apie šituos dalykus, kai laikas yra sunkus, ir mums reikia krypties, bet pasilikti tame visada. Būti nuolatos tokioje proto būklėje, kuri ieško krypties - netgi kai kryptis yra aiški ir kelias yra gerai apšviestas!

Tai yra linkęs apmąstyti minčių procesas, kurio metu dažniausiai įvyksta mano pokalbiai su Tėvu, kur įvyksta apšvietimas, kur yra tikras bendravimas. Tai niekada neįvyksta be mano valios ir dalyvavimo, bet kai aš sąmoningai to siekiu.

Metų metais nuo paauglystės iki kol sukako dvidešimt, aš laikydavau atmintyje tuos pavyzdžius, kai žinojau, kad girdėjau Viešpatį. Aš įpratau laikyti tai atmintyje ir mąstyti apie tai savo viduje, prisiminti, ką aš tada mąsčiau ir, kaip turėčiau galbūt nusiteikti, kad vėl galėčiau girdėti.

Aš norėjau surasi tą „bangos ilgį“, kur aš išgirdau Jį ir gyventi tenai. Iš pradžių atrodė, kad mano pastangos buvo tarsi surasti mėgstamą radijo stotį seno automobilio radijo aparate. Vis nepataikydavau. Sukinėjau skalę lėtai į vieną pusę, po to į kitą, pirmyn ir atgal, sustodavau, ieškodavau ilgai tol, kol bus reikiamas signalas. Kai aš vėl Jį išgirdau, pagalvojau: „oi, aš vėl ant bangos!“ Jausdavausi taip, kaip anksčiau… žinojau, ko ieškoti, ko ieškoti savo dvasioje ir, kur turi būti tuo metu mano protas. Aš lavinau įgūdžius, kaip reikia įsijungti ir girdėti.

Tai linkusi apmąstyti, neutrali arba šiek tiek tingi proto būklė. Tai kartais nutinka, kai vairuoju, kai garbinu. Kartais, kai grimztu į miegą, ar prabundu... netgi kai netikėtai, staiga Jis įsibrauna į mano mintis ar maldas, tai įvyksta kai aš kontempliuoju. Štai čia susiliečia tai, kas natūralu su Dvasia ir sąveikauja.

Aš įeinu į tą „bangos ilgį“, kai mintys mano prote, mano dėmesys, mano koncentracija, nukrypsta į vidų, į dvasinį žmogų, kurį aš jaučiu savo krūtinės plote, viduje... sunku apibūdinti, bet taip būna, kai mano protas  pakrypsta mąstyti apie gilesnius Dievo planus, žmogų ir save patį; tikslą, laiką, didelį visko paveikslą, planus... kai mano protas ir mano dvasia susilieja - štai ten įvyksta apšvietimas, tada girdžiu Tėvą, matau „savo“ angelą ir dalykus Jo sferoje.

Sekančią savaitę toliau dalinsiuos savo mintimis šia tema...

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą