John Fenn, 2010 m. kovo mėn. 6 d.,
Malonė, viltis, perdėtas pasitikėjimas savimi
Praeitą savaitę aš dalinausi mintimis, kad žodis iš Viešpaties yra malonė - žodis, apreiškimas, arba kažkas, ką reikia suvokti ir priimti – kiekvienas žodis iš Viešpaties yra malonė.
Aš dalinausi, kad tikėjimas kyla iš malonės: „Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų “ (Ef 2:8).
Bet Žyd 11:1 sako: „Tikėjimas yra pagrindas (realybė) to, ko viliamasi, ir įrodymas to, kas neregima“ (vertimas iš anglų k.).
Šiandien aš rašysiu apie tai, kaip iš malonės gimsta viltis - tai pridedama prie mūsų atsakymo į malonę - tikėjimo.
Viltis kyla iš proto, emocijų ir vaizduotės. Tikėjimas kyla iš dvasios. Vilties apibrėžimas yra toks: „įsitikinęs, pasitikintis, užtikrintas laukimas“. Žyd 6:13-20 pasakoja mums apie Abraomą ir jo patyrimą, ir tai padeda mums suprasti, kaip visa tai veikia.
13 eilutėje pasakyta, jog Abraomas gavo pažadą iš Dievo, kad jis taps tėvu. Tai yra rhema, malonė. Ir kaip aš dalinausi, praeitą savaitę, kad su kiekvienu mums duotu žodžiu suteikiamas ir įgalinimas.
Ten pasakyta, jog tada Dievas prisiekė Savimi, kad pažadas išsipildys. Tuomet Abraomas neturėjo užrašyto žodžio, kad galėtų remtis skyriumi ar eilute, taigi Viešpats pažadėjo kelis kartus, parodydamas jam keliais būdais, kad tikrai Jo Žodis yra geras. Jis pažadėjo kartodamas tai Pradžios 12:2,7; 15:1-6; 17:4-5,16-17; 18:9-15 - štai kaip Jis prisiekė Savimi. Mums Naujajame Testamente pasakyta, kad kiekvienas žodis bus patvirtintas 2-3 liudininkų burna.
Taigi Žyd 6:18 sako, kad pagal tuos du nekintamus dalykus: Dievas pažadėjo ir Dievas negali meluoti, Abraomas (ir mes taip pat) turime pasitikėti viltimi, kuri mums duota. „Tad du nekintami dalykai, kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų, tvirtai guodžia mus, atradusius prieglobstį mums skirtoje viltyje“ (Žyd 6:18)
Stebėkite seką:
#1 Abraomas gavo pažadą (rhema/malonę žodį skirtą jam)
#2 Jis gavo šiam pažadui patvirtinimą (maždaug 5 kartus)
#3 Jis įsitvirtino viltyje - jis apie tai mąstė, įsivaizdavo, saugojo savo prote
Iš rhema žodžio gimsta vaizdinys, išsipildžiusio pažado protinis įsivaizdavimas. Tai yra viltis.
19-20 eilutėse pasakyta, kad: viltis „...mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun, kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus...“. Savo proto ir vaizduotės pagalba mes įžengiame už uždangos - pažadas buvo duotas iš už uždangos, ir eina į mūsų protą mūsų viltį/pasitikintį laukimą.
Atkreipkite dėmesį, kad viltis įtvirtina sielą, protą, emocijas ir mąstymo procesą. Kai mes gauname apreiškimą, pažadą, rhema, tas vaizdinys pagimdo viltį - įžengia už uždangos į dangų, kad mes pasitikėtume Dievu, kuris mums pažadėjo. Kai aplinkybės mums priešinasi, viltis pasilieka įsitvirtinusi už uždangos danguje, prirakinta prie: 1) Dievas pažadėjo, 2) Dievas negali meluoti. Štai taip mes pasiliekame ramybėje.
Malonė gimdo tą vaizdinį, kuris yra viltis ir kai mes tikime ta viltimi - tai jau tikėjimas. Tai natūralu ir gimsta savaime, kai priimame žodį, apreiškimą, rhema ir JEIGU leidžiame mūsų protui tuo viltis.
Vėl prisiminkime Nojų
Nojus gavo malonės žodį, rhema žodį, statyti laivą. Jūs prisimenate, kad Viešpats jam nurodė dydį, kokią naudoti medieną, kaip padaryti jį atspariu vandeniui, kaip patalpinti gyvūnus. Visa tai sukūrė paveikslą jo prote, kuris davė viltį ir sugebėjimą atsakyti, o tai yra tikėjimas (Pr 6:15-22).
Aš dalinausi, kad tikėjimas yra atsakymas į žodį/rhema/malonę. Bet tarp malonės ir atsakymo yra viltis - tas vaizdinys, kurį sukuria Žodis. Kaip teigia Žyd 11:1 „Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės“. Kai jūs tikite viltimi, tikėjimas gimsta savaime, bet jūs negalite tikėti viltimi pirmiausiai neturėdami to rhema žodžio.
Rom 4:18-22 Karaliaus Jokūbo vertimas nėra tikslus, kai kalba apie Abraomo emocinę būklę, bet jis tiksliai pasako, kad jis „patikėjo viltimi“. Tai tikėjimas. KJV sako, kad jis nelaikė savo kūno apmirusiu, bet tekstas iš tiesų sako, kad jis suvokė savo kūno ir Saros įsčių apmirimą (ir jeigu jūs skaitysite Pradžios knygą ir pamatysite, kad jie netgi labai gerai tai pripažino).
Tikėjimas neignoruoja aplinkybių, tik jis pasirenka tikėti viltimi, kurią sukūrė pažadas.
Jis pasirenka: 1) tikėti pažadu, 2) tikėti, kad Tas, Kuris pažadėjo negali meluoti, 3) leisti vilčiai plėtotis prote, arba kaip Rom 4:21 sako „Ir būdamas visiškai įsitikinęs, jog, ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti“ 4) jis ir Sara atsakė (tikėjimas) eidami kartu kaip vyras ir žmona, ir to pasekoje jie susilaukė Izaoko.
Perdėtas pasitikėjimas savimi
Negaliu suskaičiuoti kiek kartų teko girdėti žmones sakant, kad kažkas jų gyvenime vyko „tikėjimu“, bet baigdavosi tragedija. Sutinkamai su Biblijos mokymu šie žmonės turėjo ne tikėjimą, bet viltį. Daugelis žmonių bando tikėti, neskirdami laiko ir nesimokydami kaip reikia laukti Dievo, kol jie gaus pažadą, rhema, apreiškimą. Be žodžio nėra ir biblinio tikėjimo.
Tu gali apsispręsti „stovėti ant pažado“, bet jei Dievas iš tiesų tau nepažadėjo jokios konkrečios eilutės, nėra malonės, iš kurios natūraliai kiltų viltis, atsakymas į kurią yra tikėjimas - skirtas tam, kad galėtum veikti pagal tą vidinį žinojimą. Žmonės bando sukurti tikėjimą išsirinkdami iš konteksto vieną kurią eilutę, užuot laukę Viešpaties tol, kol jiems bus duota. Toks tikėjimo supratimas yra neteisingas.
Aš buvau kartu su savo geriausiu draugu vienoje bažnyčioje, kur ir dirbau, kai jis mirė. Jo žmona, duktė ir žentas bandė jį prikelti iš numirusių įsakinėdami, šaukdami, kalbėdami jam ir Dievui, dėdami ant jo rankas, garbindami ir t.t. Aš nejaučiau patepimo, jokio apreiškimo, jokio Viešpaties buvimo, kad jis būtų prikeltas, taigi galų gale aš įsiterpiau ir pasakiau apie tai. Ji turėjo leisti jam išeiti ir ji taip padarė.
Jie galvojo, kad veikė tikėjime, bet buvo tik viltyje. Tikėjimas „ne priverčia tai įvykti“, o atsako į apreiškimą iš dangaus.
10 + 2
Kai 12 žvalgų buvo pasiųsti į Pažado žemę, tik Jozuė ir Kalebas parnešė ataskaitą, kuri sutiko su jiems duotu Dievo pažadu - žemė yra jūsų, dabar eikite ir užimkite ją. Kiti 10 žvalgų mirė maro metu, ir Mozė turėjo tai pranešti tautai, kad tie 10 mirė, o Jozuė ir Kalebas liko gyvi.
Tai tautoje sukėlė didį gedulą, atgailą ir veržimąsi į Pažado žemę, bet tik tam, kad būtų nugalėti amalekiečių ir kanaaniečių. Pasakyta „jie nusprendė eiti į kalnus“ (Sk 14:36-45).
Perdėtas pasitikėjimas savimi yra veiksmas, kuomet galvoji, kad kažkas yra Dievo atsakomybė, kai tai iš tiesų tai yra mūsų atsakomybė. Jie atmetė Viešpaties Žodį, rhema, kuriame buvo malonė eiti tam tikru laiku, kuris buvo nustatytas Viešpaties ir paskelbtas per Jozuę ir Kalebą. Jie tada išėjo galvodami, kad Viešpats bus su jais, manydami, kad kai jie pajudės, Dievas padarys stebuklą: Netiesa.
Su malone ateina ir tam skirtas laikas. Kai atėjo žodis, Nojus turėjo statyti arką. Jo širdyje ir sieloje gimė viltis/vaizdinys. Abraomas turėjo eiti į Pažado žemę, kai Viešpats pasakė jam, kad žemė jo laukia, ir kad tenai gims jam sūnus (Pr 12:2; Apd 7:2-5)
Jūs galite prisiminti, kad Mozė gavo Žodį, kad jis bus išlaisvintojas ir todėl nužudė egiptietį, „...galvodamas, kad jo broliai suprasią, jog Dievas jo ranka suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato“ (Apd 7:22-25). Kitas perdėto pasitikėjimo savimi atvejis – Dievas nepagerbs mūsų, kai mes vykdome Jo idėjas savo būdu. Tai arba Jahvė, arba visai nieko.
Žyd 11:27 sako, kad Mozė nepaisė laiko, bandydamas įvykdyti rhema/apreiškimą/malonę, ir „liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį“. Kitais žodžiais tariant, jis turėjo rhema, kad išvaduos Izraelį iš Egipto, bet bandė tai įvykdyti savo jėgomis, nors jis laikėsi šito vaizdinio ir pašaukimo, tarsi matydamas Tą, Kuris yra neregimas. Taip jis elgėsi užuot kantriai laukęs Dievo apreiškimo, kaip ir kada pažadas turi įvykti (tai įvyko prie degančio krūmo po 40 metų).
Štai ką aš noriu pasakyti šiais keliais žodžiais. Ar jūs bandėte kažką įvykdyti savo jėgomis, kaip Mozė? Man yra taip buvę, ir daugumai mūsų yra taip buvę. Ištverkite taip, tarsi matytumėte Tą, Kuris yra nematomas, nepameskite vilties.
Štai ką aš darau – grįžtu prie paskutinio dalyko, kurį žinau, kad žinau, kad Viešpats man kalbėjo, parodė, apreiškė. Tai rhema, kurioje yra maistingos medžiagos ir tai reikia suvirškinti. Tada aš leidžiu tam įvaizdžiui suformuoti mano galvoje paveikslą, kaip tai galėtų būti, bet turėdamas galvoje, jog tai, kuo aš viliuosi, kad įvyks, gali būti dar ne galutinis rezultatas.
(Kai Viešpats, Apaštalų darbų knygos 9 skyriuje, į Damaską keliaujančiam Pauliui pasakė apreiškimą, kad jis stovės prieš karalius, ar jūs manote Paulius įsivaizdavo, kad tų susitikimų metu jis bus surakintas grandinėmis, kaip Romos kalinys?)
Žyd 4:3,9-11 pasakyta - kai mes tikime, mes įžengiame į poilsį. Mes pajaučiame ramybę. Mūsų darbas kontroliuoti emocijas, išlavinti jas pasilikti mūsų dvasioje esančioje ramybėje. Pasilikite su Tėvu, kol gausite pažadą. Senais laikais buvo sakoma: „lūkuriuoti prieš Viešpatį“. Pasilikite su Viešpačiu laukime dienas ar savaites, tol, kol jūs pajėgsite priimti iš Jo apreiškimą. Jis atsakys, Jis jums atvers, jūs suprasite.
Dabar turiu baigti. Tikiuosi, kad tai jums padėjo.
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.